Administracinė byla Nr. A-315-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05340-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas M. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1–9), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 10 000 Eur  neturtinei žalai ir 67 Eur turtinei žalai atlyginti. 

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2010 m. spalio 22 d. ir nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2012 m. balandžio 20 d., t. y. 627 paras buvo kalinamas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis. Nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl ploto trūkumo yra išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A822-1463/2013, kurioje nebuvo priimti pareiškėjo pateikti papildomi įrodymai, ir nėra kliūtis kreiptis į teismą su šiuo skundu.

Pareiškėjo kalinimo laikotarpiu grubiai buvo pažeidžiami iki 2010 m. kovo 31 d. galiojusios Lietuvos higienos normos HN76:1999 ir nuo 2010 m. balandžio 1 d. galiojančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010)  reikalavimai. Lukiškių TI-K pažeidė Higienos normos HN76:2010 21 punktą, nes sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo nei veidrodžio, nei tualeto reikmenų spintelės, nei įrengtos gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos. Be to, sanitarinis mazgas buvo įrengtas prieš įėjimo duris ir nuolat stebimas pro kameros stebėjimo langelį. 

Pažeistas ir Higienos normos HN76:2010 22 punktas, nes 6–8 kv. m patalpose buvo mažesni langai nei 1 kv. m ploto, todėl ir nebuvo reikalaujamo natūralaus apšvietimo, dirbtinis apšvietimas buvo nepakankamas. Dėl įrengtų grotų ant langų nėra galimybės vėdinti patalpų per langus, nėra įrengtos mechaninės patalpų vėdinimo ir ar kondicionavimo sistemos.

Pažeistas ir Higienos normos HN76:2010 26 punktas, nes žiemos metu kamerose yra labai šalta. Dėl ant langų įrengtų grotų nėra galimybės jų užsandarinti, net sudužusių langų stiklų Lukiškių TI-K administracija nekeičia. Žiemos metu oro drėgmė kamerose dažnai siekia 100%, nes sienos būna drėgnos nuo kondensato.

Pažeistas ir Higienos normos HN76:2010 28 punktas, nes sienų ir lubų tinkas yra ištrupėjęs, grindų betonas irgi ištrupėjęs, todėl nėra galimybės grindų valyti.

Taip pat pažeisti ir Higienos normos HN76:2010 40 ir 41-45 punktų reikalavimai, nes atvykusiems asmenims neatliekamas medicininis patikrinimas, neįrengta sanitarinė švarykla ir taip pareiškėjui kilo grėsmė  jo sveikatai.

Pažeisti ir Higienos normos HN76:2010 54–58 punktai, kadangi patalpos apleistos, neremontuojamos, ant sienų ir lubų veisiasi pelėsis, neišduodamos dezinfekavimo priemonės  ir neatliekamas pagrindinis valymas.

Pažeistas ir Higienos normos HN76:2010 60 punktas, nes kamerose  veisėsi tarakonai. Be to, patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, einamasis remontas buvo atliktas prieš 20 metų. Šiuo metu suremontuotose 8 posto (karantino) kamerose lubų tinkas yra pašalintas ir paliktos plytos, o tai neatitinka minėtos Higienos normos HN76:2010 28 punkto reikalavimų.

Pažeisti ir Higienos normos HN76:2010 63–67 punktų reikalavimai, nes čiužiniai ir antklodės eksploatuojami be jokių užvalkalų, yra purvini, perduodami naudotis kitiems suimtiesiems. Pagalvės užvalkalas ir paklodė retkarčiais išduodami, rankšluosčiai neišduodami. Lovos skalbiniai keičiami ne dažniau kaip kartą per savaitę. Minkštasis lovos inventorius negali būti skalbiamas, valymo sausuoju būdu įrangos Lukiškių TI-K neturi. Taigi patalynė tik dezinfekuojama, o tai nepašalina įsigėrusio prakaito ir purvo. Pareiškėjo vertinimu, suimtieji sąmoningai laikomi antisanitarinėmis ir žmogiškąjį orumų žeminančiomis sąlygomis. Be to, Lukiškių TI-K neužtikrindavo švaros ir skalbdama nuteistųjų patalynę, tai patvirtina ir 2012 m. vasario 2 d. ir 2012 m. vasario 8 d. atsakymai į pareiškėjo skundus.

Buvo pažeistas ir Higienos normos HN76:2010 68 punktas, nes galimybė praustis duše Lukiškių TI-K suteikiama ne dažniau kaip kartą per savaitę. Kilnojant asmenis iš kamerų, jie gali prarasti galimybę nusiprausti duše po keletą savaičių iš eilės. Nei karto neišdavė muilo. Pareiškėjas, remdamasis Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. kovo 14 d. raštu, teigia, kad 2010–2012 metais operatyviųjų patikrinimų metu 143 kartus buvo nustatyti higienos normų pažeidimai, tai patvirtina, kad Higienos normos HN76:2010 reikalavimai buvo grubiai pažeidinėjami. Pažeidimai padaryti tyčiniais, sistemingais veiksmais. Taip pažeistos ne tik pareiškėjo neturtinės teisės, bet ir padaryta reali žala sveikatai.

Lukiškių TI-K pažeidė ir kitų teisės aktų reikalavimus: maisto davinys neatitiko pareiškėjo fiziologinių poreikių. Jis nuolat buvo alkanas. Parduotuvėje nebuvo ne tik sąrašuose nurodytų, bet ir pirmojo būtinumo prekių. Buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir 29 ir 14 straipsniai, diskriminuojant pareiškėją naudotis skalbyklos paslaugomis, kadangi šiomis paslaugomis gali naudotis tik turintys pinigų asmeninėje sąskaitoje.

Buvo pažeistos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 nuostatos, nustatančios, kad suimtieji privalo būti aprūpinami higienos priemonėmis. Pareiškėją administracijos darbuotojai sąmoningai klaidino melagingai teigdami, neva, higienos priemonės priklauso tik kas tris mėnesius, o ir atėjus minėtam terminui, neišduodavo priklausančių higienos priemonių. Dėl to pareiškėjas patyrė realius nepatogumus dėl higienos priemonių neturėjimo. Akcentavo aprūpinimo tualetiniu popieriumi pažeidimus. Nurodė, kad minimali materialinio buitinio aprūpinimo komplekto kaina apie 11 Lt. Kadangi pareiškėjas buvo kalinamas 21 mėnesį, Lukiškių TI-K apytiksliai sutaupė 231,67 Lt. Pareiškėjas neišduotų higienos ir materialinio buitinio aprūpinimo priemonių vertę laiko jam padaryta turtine žala. Dėl to pareiškėjas turėjo papildomų išlaidų, o tai yra turtinės žalos nustatymo kriterijai. Buvo žalojama pareiškėjo sveikata, sudaryti nepatogumai. Yra visos būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Akcentavo, kad reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių pažeidimų, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio  kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 1.134 straipsnio 1 punktu, ieškinio senaties nėra.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą (b. l. 31–42) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1340-365/2013 dėl netinkamų laikymo sąlygų ir nepakankamo ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, ir kitų aplinkybių už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2010 m. spalio 22 d. ir nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2012 m. balandžio 20 d.  priteisė 500 Lt neturtinei žalai atlyginti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtą sprendimą pakeitė ir 2013 m. spalio 15 d. nutartimi pareiškėjui neturtinei žalai atlyginti priteisė 3 500 Lt. Atsižvelgęs į tai, atsakovas prašė bylą nutraukti.

Be to, pareiškėjas skundą teismui dėl žalos priteisimo surašė 2014 m. gruodžio 2 d., t. y. praleidęs Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti  trejų metų ieškinio senaties terminą.  

Atsiliepime atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnį, Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas ir negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Pabrėžė, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama laikytis švaros ir tvarkos. Laikomiems kamerose asmenims išduodama kalcinuota soda kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Kamerose remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus atitinkamą finansavimą. Be to, Lukiškių TI-K buvo sudariusi  su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (toliau – ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ji atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K dėl minėtų paslaugų suteikimo sudarė paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“ (toliau – ir UAB „Dezinfa“). 

Lukiškių TI-K dėl kamerų remonto paaiškino, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Be to, suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, išdauždami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.

Nurodė, kad kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui, higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, III skirsnio 14.1 punkto reikalavimais, langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Nuteistieji (suimtieji) dažnai tyčia sugadina metalinį tinklą padaro jame skylių ir tokiu būdu bando permesti daiktus, raštelius ar pan. iš savo gyvenamosios kameros kitiems asmenims. Tam, kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, yra įdėtos vidinės metalinės grotos. Tokiu būdu jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Vidinių grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių.

Higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ skirsnyje: „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos: tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ nėra nurodyta, kad kamerose turi būti veidrodis ar tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

Dėl ventiliacijos nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Dėl išvedimo į dušą tvarkos nurodė, kad Lukiškių TI-K nepažeidė Higienos normos HN 76:2010 68 punkto. Vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Dėl higienos priemonių nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintas „Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas“ įstaigoje vyrams muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje) ir tai atitinka nustatytą normą. Taip pat, pagal nustatytas normas, suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (4 vnt.).

Dėl skalbimo paslaugų nurodė, kad pagal Higienos normą HN 76:2010, laisvės atėmimo vietose yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punkte yra nurodyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius.

Paaiškino, kad viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. patvirtintu įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su Pravieniškių valstybės įmone prie pataisos namų, kuri ir suteikia mokamas skalbinių skalbimo paslaugas.

Atkreipė dėmesį, kad naudojimasis asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslaugomis už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, yra suimtųjų bei nuteistųjų asmenų teisė, bet ne pareiga. Pagal aukščiau minėtą tvarkos aprašą suimtieji ir nuteistieji teikiama paslauga turi galimybę pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Be to, pagal minėtos tvarkos 11 punktą, jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai.

Dėl maitinimo nurodė, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras (buvęs Respublikinis mitybos centras). Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Be to, minėti teisės aktai numato nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energinę vertę ne mažiau kaip 2 298 kcal. Nurodė, kad 2013 m. gruodžio 19 d. atlikus maisto laboratorinius tyrimus nustatyta nedirbančių vyrų 2013 m. gruodžio 18 d. paros maisto davinio energinę vertę sudaro 2 856 kcal.

Atkreipė dėmesį, kad M. N. skundžiamuoju buvimo laikotarpiu Lukiškių TI-K dalis šio nurodyto kalinimo laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo nebuvo įstaigoje.

Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos – nustatyto žalos padarymo fakto.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 150 Eur. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į teismą su skundu dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo, kurią jis teigia patyręs Lukiškių TI-K laikotarpiais nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2010 m. spalio 22 d. ir nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2012 m. balandžio 20 d., kai buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir  kankinimams prilygstančiomis sąlygomis.

Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1340-365/2013, vertindamas laikotarpį, kai pareiškėjas nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2012 m. balandžio 20 d., buvo laikomas Lukiškių TI-K, konstatavo, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, užtikrinant minimalų, vienam asmeniui turinčio tekti, ploto reikalavimą ir neturtinei žalai atlyginti priteisė 500 Lt. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A822-1463/2013, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2013 m. spalio 15 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1340-365/2013 ir pareiškėjui padidino priteistinos neturtinės žalos sumą iki 3 500 Lt sumos. Minėtoje administracinėje buvo vertinamas tik kamerų ploto pažeidimas. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi dėl kitų, jo manymu, netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K ir byloje nereiškia reikalavimo priteisti neturtinę žalą dėl ploto pažeidimų. Darytina išvada, kad nors pareiškėjo nurodytas laikotarpis, kai jis buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, yra tas pats, tačiau jo nurodyti pažeidimai ir teisės aktai, kuriuos, pareiškėjo manymu, Lukiškių TI-K pažeidė, yra skirtingi. Taigi pareiškėjo skundas negali būti vertinamas tapačiu administracinėje byloje Nr. I-1340-365/2013 išnagrinėtam skundui.

Lukiškių TI-K prašė taikyti ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą. Pareiškėjas teigė, kad jo reikalavimui, kuris laikytinas asmeniniu neturtiniu, netaikytina ieškinio senatis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio) atlyginimo, taikomos Civilinio kodekso normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad šiose bylose taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (administracinės bylos Nr. A6-317/2007, Nr. A525-850/2010, Nr. A556-150/2011).

Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikyti ieškinio senatį.

Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo ir prie jo pridėtų priedų, pareiškėjas 2011 m. (b. l. 10) kreipėsi į Lukiškių TI-K su prašymu dėl parduotuvėje sudaryto prekių kainininko, 2012 m. – dėl skalbimo paslaugų (b. l. 11), dėl patalynės skalbimo (b. l. 12), dėl parduotuvės prekių kainininko (b. l. 13, 14). Pareiškėjas jau tuo metu, kai kreipėsi į Lukiškių TI-K su skundais, galėjo suvokti, kad jo teisės yra pažeidžiamos, todėl tuo metu, kai pažeidimai realiai pasireiškė, jis galėjo realizuoti savo teisę į teisminę pažeistų teisių gynybą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimų metu jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus bei nepagrindė, kodėl tuo metu jis galimai pažeistų teisių negynė teismine tvarka.

Pareiškėjas prašė priteisti jam žalą už laikotarpius nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2010 m. spalio 22 d. ir nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2012 m. balandžio 20 d., o skundą teismui išsiuntė 2014 m. gruodžio 11 d. (b. l. 27). Lukiškių TI-K prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Teismas sprendė, kad pareiškėjas dėl dalies skundo reikalavimo yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, neprašė jo atnaujinti, teismas ex officio nenustatė pagrindo jį atnaujinti, o atsakovas prašė taikyti senatį, todėl reikalavimui priteisti žalą laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2010 m. spalio 22 d. ir nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2012 m. gruodžio 10 d. taikytina ieškinio senatis. Byloje nagrinėtina pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo atlyginti neturtinę ir turtinę žalą, kuri kildinama iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 11 d.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. balandžio 20 d. (išvyko į Vilniaus pataisos namus) nepertraukiamai buvo laikomas 131 parą. Bylai aktualus būtent šis laikotarpis.

Pareiškėjas teigė, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas nežmoniškomis, jo orumą ir garbę žeminančiomis sąlygomis ir dėl to patyrė žalą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Teismas vertino, ar pareiškėjo skunde nurodyti Higienos normos HN 76:2010 pažeidimai yra pagrįsti.

Pareiškėjas teigė, kad netinkamai buvo įrengtas sanitarinis mazgas, nebuvo veidrodžio, tualetinių reikmenų spintelės ir nebuvo įrengta oro šalinimo sistema.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5 punktas nustato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nesant galimybės įrengti sanitarinio mazgo kabinų, įrengta sanitarinio mazgo vieta atitiko tokiam sanitarinio mazgo įrengimui keliamus reikalavimus, kurių Lukiškių TI-K nepažeidė.

Be to, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normos, kuriomis patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos ir skirsnyje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ nurodyta, kokie privalomi baldai turi būti kamerose, tačiau veidrodis ir tualetinių reikmenų spintelė nėra įtraukti į minėtą normą. Kaip minėta, Higienos norma HN76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Taigi šis pareiškėjo teiginys laikytinas nepagrįstu.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad kamerose buvo per maža natūrali ir dirbtinė apšvieta teismas pažymėjo, jog Higienos normos HN76:2010 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 punktas).

Lukiškių TI-K pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. gruodžio 27 d. patikrinimo aktą Nr. (13(13-3)-13.16-1587, kuriame užfiksuoti duomenys apie atliktą  operatyviąją kontrolę kameroje Nr. 105 (b. l. 54–56). Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. balandžio 20 d. nebuvo laikomas minėtoje kameroje, todėl šis aktas ginčui nėra aktualus. Lukiškių TI-K teismui nepateikė jokių kitų duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo teiginius dėl netinkamos kameros apšvietos. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K pažeidė Higienos normos HN76:2010 22 punkto reikalavimus.

Dėl pareiškėjas teiginio, kad kameros nepritaikytos vėdinimui, jose neįrengta patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistema, teismas pažymėjo, jog pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K nurodė, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus. Taigi šie pareiškėjo teiginiai laikyti nepagrįstais.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad kamerose buvo šalta ir labai drėgna, teismas pažymėjo, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 26 punktą, Gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra, santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis pateikti lentelėje, t. y. šiltuoju metų laiku kameroje turi būti 18–28, o šaltuoju – 18–22 laipsniai temperatūros, santykinė drėgmė šiltuoju metų laiku 35–65 %, o šaltuoju – 35–60%. Lukiškių TI-K nepateikus jokių duomenų apie atliktus šilumos ir drėgmės matavimus kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai pagrįsti ir Lukiškių TI-K pažeidė Higienos normos HN 76:2010 26 punktą.

Pareiškėjas teigė, kad sienų, lubų ir grindų betonas yra ištrupėjęs, todėl nėra galimybės grindų valyti.

Teismas rėmėsi Higienos normos HN 76:2010 28 punktu, kuriame nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punktą kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Lukiškių TI-K nepateikė jokių duomenų apie tai, kokia buvo kamerų būklė ar buvo išduotos priemonės kameroms valyti, todėl šie pareiškėjo teiginiai laikyti pagrįstais.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad neįrengta sanitarinė švarykla, teismas rėmėsi Higienos normos HN 76:2010 VIII skyriuje nustatytais reikalavimais sanitarinės švaryklos patalpoms. Visi asmenys, patekę į laisvės atėmimo vietas, turi būti tikrinami, ar nėra utėlėti, apsikrėtę niežais (jei reikia – gydomi), ir privalo nusiprausti duše (40 punktas). Sanitarinėje švarykloje turi būti įrengiamos šios patalpos: nusirengimo kambarys, dušas, dezinfekavimo kameros patalpa, apsirengimo kambarys, švarios patalynės sandėlis, valymo inventoriaus, plovimo ir dezinfekavimo priemonių laikymo patalpa (41 punktas). Dezinfekavimo kamera gali būti neįrengiama, jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys aprūpinami apatiniais ir specialiais viršutiniais drabužiais. Tokiu atveju nešvariojoje sanitarinės švaryklos pusėje asmeniniai drabužiai sudedami į plastikinius maišus ir nustatyta tvarka saugomi. Švariojoje sanitarinės švaryklos pusėje nusipraususiems duše asmenims išduodami švarūs apatiniai ir specialūs viršutiniai drabužiai (42 punktas). Sanitarinės švaryklos dušinėje turi būti skysto muilo ar individualaus muilo, kiekvienam asmeniui išduodamas individualus rankšluostis. Panaudoti rankšluosčiai sudedami į drėgmei atsparias uždaras talpas (polietileno maišus) ir atiduodami skalbti (43 punktas).

Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad atvykusiems asmenims neatliekamos medicininės patikros ir neįrengtos sanitarinės švaryklos, dėl ko, pasak pareiškėjo, jam kilo grėsmė sveikatai, laikytini nekonkrečiais ir nepakankamai individualizuotais. Skunde pareiškėjas nenurodė, kokie jam sveikatos sutrikimai atsirado dėl jo nurodytų pažeidimų ir jis nedetalizavo, ar jo neapžiūrėjo gydytojai, ar jis neturėjo teisės naudotis sanitarine švarykla. Taigi šie pareiškėjo teiginiai nelaikyti pagrįstais, teismas nurodė, kad jie yra abstraktūs ir nepakankamai individualizuoti.

Pareiškėjas teigė, kad kamerose veisėsi pelėsis, neišduotos dezinfekavimo priemonės ir neatliekamas pagrindinis valymas.

Higienos normos HN 76:2010 54 punkte nustatyta, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs. Gyvenamosiose patalpose turi būti talpos buitinėms atliekoms. Buitinės atliekos pašalinamos laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka ir periodiškumu (55 punktas). Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 punktas). Sanitariniai techniniai įrenginiai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną (57 punktas). Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (58 punktas).

Pareiškėjo teigimu, kamerose veisėsi pelėsis, neišduotos dezinfekavimo priemonės ir neatliekamas pagrindinis valymas. Lukiškių TI-K nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytus pažeidimus.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad kamerose veisėsi tarakonai, teismas rėmėsi Higienos normos HN 76:2010 60 punktu, kuriame nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų.

Lukiškių TI-K teismui pateikė 2012 m. sausio 3 d. su uždarąja akcine bendrove Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis (toliau – ir UAB Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis) sudarytą sutartį, pagal kurią bendrovė įsipareigojo teikti deratizacijos ir dezinsekcijos prieš vabzdžius naikinimo paslaugas (b. l. 62–64). Nuo 2012 m. gegužės 18 d. bendrovės pavadinimas pakeistas į uždarąją akcinę bendrovę „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (toliau – ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) (b. l. 65). Pateikta 2013 m. gruodžio 30 d. sutartis, sudaryta su UAB „Dezinfra“ ginčui neaktuali, nes pareiškėjas 2012 m. balandžio 20 d. išvyko iš Lukiškių TI-K, o 2014 m. sausio 2 d. sutartis irgi savaime nepatvirtina, kad buvo atliekami kenkėjų naikinimo darbai. Jokių kitų duomenų, patvirtinančių, kad tokie darbai buvo atlikti, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Lukiškių TI-K nepateikė. Šis pareiškėjo nurodytas pažeidimas laikytas pagrįstu ir konstatuota, kad Lukiškių TI-K, pažeisdamas Higienos normos HN 76:2010 60 punktą, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Pareiškėjas teigė, kad buvo nešvari patalynė, netinkamai valomi čiužiniai, antklodės be užvalkalų, neišduodami rankšluosčiai, nesudaryta galimybė išsiskalbti apatinių ir viršutinių drabužių.

Higienos normos HN 76:2010 63 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas. Laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius (64 punktas). Draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims (65 punktas). Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir / arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (66 punktas). Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiama atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (67 punktas). Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punkte yra nurodyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius.

Pareiškėjas savo teiginiams pagrįsti dėl netinkamai suteiktų skalbimo paslaugų pridėjo Lukiškių TI-K 2012 m. vasario 2 d. ir 2012 m. vasario 8 d. atsakymus į jo skundus, kuriais jam pranešama, kad dėl netinkamai suteiktų paslaugų kokybės siūloma kreiptis į Pravieniškių valstybės įmonės pataisos namų administraciją (b. l. 11), bei nurodyta, kad Lukiškių TI-K kreipėsi su pretenzija į minėtą įstaigą (b. l. 12).

Taigi Lukiškių TI-K reagavo į pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamai suteiktų skalbimo paslaugų. Iš pareiškėjo skundo argumentų matyti, kad patalynė buvo keičiama. Pareiškėjo teisė per savaitę kartą gauti švarią patalynę nebuvo pažeista. Pareiškėjas jokių duomenų, kad dėl netinkamos pagalvės ar čiužinio būtų kreipęsis į administraciją su prašymu, kad būtų tinkamai išvalyti ar pakeisti naujais, teismui nepateikė. Pareiškėjo nurodyti argumentai nepatvirtina, kad Lukiškių TI-K neatliko 65–67 Higienos normoje HN76:2010 nustatytų reikalavimų dėl lovos skalbinių ir patalynės. Pats pareiškėjas nurodė, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę keičiama patalynė, o tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 67 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K nustatyta pareiga dezinfekuoti patalynę, šio fakto pareiškėjas neginčija, todėl šie jo teiginiai negali būti pripažinti pagrįstais.

Be to, pareiškėjas teigė, kad buvo diskriminuojamas naudotis skalbyklos paslaugomis, kurios yra mokamos ir jomis gali naudotis tik asmenys, turintys pinigų asmeninėje sąskaitoje. 

Lukiškių TI-K paaiškino, kad Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. patvirtintu įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ įtvirtinta galimybė viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, o tokią mokamą paslaugą pagal paslaugų teikimo sutartį teikia Pravieniškių valstybės įmonė prie pataisos namų. Lukiškių TI-K šios sutarties nepateikė. Nurodytas įsakymas ginčui neaktualus.

Lukiškių TI-K 2011 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 1-55 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų asmenų apatinių ir viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugų teikimo aprašas (b. l. 16–17), kurį pateikė pareiškėjas, suteikia suimtiesiems ir nuteistiesiems  teisę už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, naudotis apatinių ir viršutinių  drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugomis (2 punktas). Skalbimo paslauga suteikta teisė naudotis  ne rečiau kaip kartą per savaitę, cheminiu valymu – ne rečiau kaip kartą per mėnesį (5 punktas). Šiuo atveju sutiktina su Lukiškių TI-K, kad tai suimtųjų ar nuteistųjų teisė, kuria jie pagal turimas asmenines lėšas gali naudotis. Lukiškių TI-K turi pareigą užtikrinti Higienos normos HN 76:2010 64 punkte nustatytą reikalavimą, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Minėta higienos normos HN 76:2010 nuostata imperatyviai nustato, kad atsakovas veikiančiose skalbyklose privalo sudaryti sąlygas skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-236-858/2015). Šiuo atveju Lukiškių TI-K nepateikė jokių duomenų apie pareiškėjui sudarytas galimybes skalbti ir džiovinti drabužius. Darytina išvada, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. balandžio 20 d. pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad jam nebuvo tinkamai sudaryta galimybė praustis duše, teismas rėmėsi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktu, kuriame nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigė, kad jam buvo suteikta teisė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, taigi Lukiškių TI-K nepadarė pareiškėjo nurodyto pažeidimo. Kiti pareiškėjo nurodyti argumentai yra abstraktūs ir nesudaro pagrindo pripažinti Lukiškių TI-K pažeidus Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktą.

Pareiškėjas teigė, kad skirtas maisto davinys neatitiko jo fiziologinių poreikių ir jis nuolat jautėsi alkanas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 4-98) patvirtintos fiziologinės mitybos normos nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, t. y. energetinė vertė 2 298 kcal. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 98-4385; 2006, Nr. 47-1683) 1.2 punktu nustatytas skiriamų maisto produktų vidutinis paros kiekis vienam nedirbančiam vyrui, laikomam kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietoje, t. y. nustatytos valgomų produktų dalys, neto svoris (g) ne mažesnis kaip: pienas ir jo gaminiai – 196 g, mėsa ir jos gaminiai – 83 g, žuvis ir jos gaminiai – 46 g, kiaušiniai – 10 g, duonos gaminiai – 374 g, kruopos – 108 g, cukrus – 33 g, gyvuliniai riebalai – 12 g, augaliniai riebalai – 32 g, druska – 14 g, actas – 1 g, citrinos rūgštis – 0,25 g, sausi prieskoniai – 2 g, krakmolas – 1 g, arbata – 2 g, bulvės – 256 g, kitos daržovės – 238 g, vaisiai – 9 g, pomidorų padažas – 8 g. Vadovaujantis skiriamų maisto produktų vidutiniu paros kiekiu, sudaromas 31 dienos valgiaraštis nedirbantiems vyrams ir maitinama pagal valgiaraštį.

Lukiškių TI-K teigė, kad valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Lukiškių TI-K savo teiginiams pagrįsti pateikė Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto 2013 m. gruodžio 19 d. tyrimo protokolą, kuriame užfiksuoti 2014 m. sausio 13 d. atlikti maisto laboratoriniai tyrimai (b. l. 50), tačiau šis protokolas ginčui neaktualus. Nors pareiškėjas teigė, kad jautėsi alkanas, tačiau iš esmės neneigė, kad per parą mitybos normos energinė vertė buvo mažesnė kaip 2 298 kcal. Įpareigojimų nustatyti maisto davinio energetinę vertę pagal pareiškėjo fiziologinius poreikius teisės aktai nenustato. Pareiškėjas nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog dienos maisto davinio praktinė energetinė vertė buvo deficitinė, t. y. mažesnė nei 2 298 kcal per parą. Nepateikus tokio pobūdžio įrodymų, negalima konstatuoti, kad Lukiškių TI-K neužtikrino, jog būtų laikomasi nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energetinių normų.

Pareiškėjas teigė, kad parduotuvėje nebuvo ne tik sąrašuose nurodytų prekių, bet ir pirmojo būtinumo prekių.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (2011 m. vasario 15 d. redakcija) 86 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas suimtasis galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų parduotuvėse ne rečiau kaip kartą per 10 dienų. Parduotuvei privalomą maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentą nustato Kalėjimų departamento direktorius. Tų pačių taisyklių 87 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus direktorius privalo užtikrinti, kad maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pardavimo kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, ir veikiančių toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia tardymo izoliatorius. Tardymo izoliatorių parduotuvėse parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų kontrolės taisykles tvirtina Kalėjimų departamento direktorius.

Pažymėtina, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172, patvirtintose Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentų ir kainų kontrolės taisyklėse yra nurodytas tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomas maisto produktų asortimentas, privalomas būtiniausių reikmenų asortimentas. Minėto įsakymo 3.1 punktu laisvės atėmimo vietų direktorius turi užtikrinti šio įsakymo vykdymą. Prekybos tinklo įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų organizavimas laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigose yra viena iš laisvės atėmimo bausmes atliekančių nuteistųjų materialinio, buitinio aprūpinimo krypčių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1772/2013). Taigi Lukiškių TI-K administracija turi teisės aktų nustatyta tvarka užtikrinti sąlygas nuteistųjų specialiosios teisės už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų įstaigoje veikiančioje parduotuvėje realizavimui. Lukiškių TI-K tenka pareiga užtikrinti, kad kalėjime veikiančioje parduotuvėje būtų teikiamas teisės aktuose nustatytų prekių asortimentas.

Pareiškėjas savo teiginiams pagrįsti pateikė Lukiškių TI-K atsakymus į jo skundus. Lukiškių TI-K 2011 m. rugpjūčio 29 d. rašte Nr. 22-976 informavo, kad uždarosios akcinės bendrovės „Smulkus urmas“ (toliau – ir UAB „Smulkus urmas“) parduotuvės darbuotojai įspėti laikytis kainininke nurodyto prekių asortimento (b. l. 10). Lukiškių TI-K 2012 m. vasario 29 d. raštu Nr. 9-5008 kreipėsi į UAB „Smulkus urmas“ su prašymu užtikrinti parduotuvės kainininke nurodytų prekių asortimentą ir išsiuntė pareiškėjo skundą susipažinti (b. l. 13). Lukiškių TI-K 2012 m. kovo 20 d. raštu Nr. 22-530 informavo pareiškėją, kad jo skundas buvo išnagrinėtas ir apie tai informuota UAB „Smulkus urmas“ administracija (b. l. 14). Nors Lukiškių TI-K reagavo į pareiškėjo skundą, jį persiuntė UAB „Smulkus urmas“, tačiau nepateikė duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginius. Taigi Lukiškių TI-K nepagrindė, kad ji tinkamai užtikrino parduotuvėje teikiamų teisės aktuose nustatytų prekių asortimentą, o tokią pareigą turi įgyvendinti būtent Lukiškių TI-K. 

Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K jam neišdavė būtinų higienos prekių ir dėl to jam kilo turtinė žala.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ 1.4 punktu patvirtintos Nuteistų vyrų ir moterų, gydomų laisvės atėmimo vietų ligoninėse bei gydymo ir pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos. Pagal šias normas mėnesiui turi būti skiriamos tokios higienos prekės: skalbiamasis muilas (200 g), tualetinis muilas (100 g), tualetinis popierius (1 rulonas). Šių normų 7 punkte nustatyta, kad suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 patvirtintose Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentų ir kainų kontrolės taisyklėse nėra nustatytų minimalių prekių kainų. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K parduotuvėje buitinių prekių komplekto kaina būtų apie 11 Lt (3,18 Eur): dantų pasta (250 ml) – 2,50 Lt, dantų šepetėlis – 3,50 Lt; skustuvai (4 vnt.) – 5 Lt. Pareiškėjo teigimu, jam 21 mėn. nebuvo išduotas nurodytas buitinių prekių komplektas, todėl jis patyrė turtinę žalą, kurią įvertino 231 Lt (67 Eur).

Pareiškėjas jokių duomenų, kad kreipėsi į administraciją su prašymais išduoti skunde nurodytas buitines prekes ar administracija atsisakė jas išduoti, nepateikė. Taigi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jo patirta turtinė žala yra tiesiogiai susijusi su neteisėtais Lukiškių TI-K veiksmais. Be to, nurodyti pareiškėjo skaičiavimai, negali būti pripažinti objektyviais įrodymais, pagrindžiančiais turtinės žalos dydį. Pareiškėjas turėjo pareigą pagrįsti prašomos žalos atsiradimo faktą ir jos dydį. Pažymėtina, kad turtinei žalai atlyginti taikomos visos valstybės civilinei atsakomybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos sąlygos. Taigi šiuo atveju, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, turtinės žalos atlyginimas negalimas. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo netenkintas.

Be to, pareiškėjas nurodė, kad jam nepakanka išduodamo tualetinio popieriaus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ 1.2 punktu patvirtintoje Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normoje numatyta, kad vyrams 1 mėnesiui išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus. Pareiškėjas neneigia, kad šį reikalavimą Lukiškių TI-K vykdė, todėl pareiškėjo argumentai dėl didesnio tualetinio popieriaus kiekio išdavimo negali būti pripažinti pagrįstais. Šiuo atveju asmeniniai pareiškėjo poreikiai negali būti vertinamai kaip netinkamas Lukiškių TI-K pareigų vykdymas.

Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K avarinės arba antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra, remontai buvo atliekami pagal poreikius ir finansines galimybes. Ginčui aktualiu laikotarpiu kameros irgi buvo remontuojamos (b. l. 19–22). Taigi Lukiškių TI-K administracija sąmoningai ar tyčia nežemino pareiškėjo, jo neišskyrė iš kitų asmenų ir jis buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti suimtieji ar nuteistieji asmenys. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas ne iš karto kreipėsi dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, o praėjus gana ilgam laiko tarpui ir tai menkina patirtų išgyvenimų pobūdį, jų reikšmę pareiškėjo emocinei ir psichinei būsenai.

Pareiškėjas pateikė Vilniaus pataisos namų išrašą iš ambulatorinės kortelės, kurioje užfiksuota, kad nuo 2010 m. liepos 22 d. iki 2012 m. balandžio 20 d. pareiškėjas į gydytoją psichiatrą kreipėsi 2011 m. balandžio 1 d. ir 2011 m. gruodžio 9 d. (b. l. 25). Šiuo atveju ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas į gydytoją psichiatrą nesikreipė nė karto, jokių kitų išskirtinių sveikatos problemų nei skunde, nei teismo posėdyje nenurodė.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Teismas rėmėsi Civilinio kodekso 6.250 straipsniu ir pažymėjo, kad atsižvelgus į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, nustačius, kad pareiškėjas 131 parą buvo kalinamas pažeidžiant  Higienos normoje HN 76:2010 nustatytus reikalavimus, t. y. natūrali ir dirbtinė apšvieta buvo per maža, kamerose buvo šalta ir drėgna, sienų ir lubų tinkas ištrupėjęs, nebuvo išduota priemonių kameroms valyti, pareiškėjui neužtikrintos tinkamos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, veisėsi pelėsis ir tarakonai, neužtikrintas būtinas prekių asortimentas Lukiškių TI-K veikiančioje parduotuvėje, darytina išvada, jog tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės.

Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių, teismas darė išvadą, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Nustatyti pažeidimai sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią bei sumenkino jo žmogiškąjį orumą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Lukiškių TI-K siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas.

Pareiškėjas pateikė duomenis, kad jis kreipėsi į psichiatrą, tačiau ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo  kreiptasi. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo bei aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Civilinio kodekso 6.271 str. prasme), tuo tarpu laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013), be to, už tą patį laikotarpį jam jau yra priteista neturtinė žala dėl  kamerų  ploto pažeidimo, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas darė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjui priteistina 150 Eur yra laikytina protinga ir adekvačia suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti būtų priteista jo prašoma 10 000  Eur,  todėl  likusi skundo dalis atmesta kaip nepagrįsta.

III.

Pareiškėjas M. N. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 13 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Nesutinka su ieškinio senaties taikymu. Mano, jog pažeistas teises pradėjo ginti anksčiau. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad skundas buvo paduotas jau 2013 metais, tačiau buvo nepriimtas. Be to, buvo pažeistos asmeninės neturtinės teisės, kurioms senatis nėra taikoma.

2. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, nes atsakovas nepateikė dokumentų, paneigiančių pareiškėjo reikalavimą.

3. Teismas neįvertino diskriminacijos klausimo ir galimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio pažeidimo.

4. Netinkamai įvertintos sąlygos dėl keičiamos patalynės kokybės, išduodamų čiužinių, antklodžių, pagalvių.

5. Teismas pripažino daug Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų, tačiau priteisė tik 150 Eur už 131 dieną. Tai akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos teismų praktikai, kur vidutiniškai priteisiama po 6 Eur už vieną dieną, ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime dėsto argumentus, susijusius su vienam nuteistajam tenkančiu kameros plotu, mano, jog pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo sąlygų atlyginimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas M. N. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 10 000 Eur  neturtinei žalai ir 67 Eur turtinei žalai atlyginti. 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 150 Eur. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pritaikė ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti žalą laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2010 m. spalio 22 d. ir nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2011 m. gruodžio 10 d.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymėdamas, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, netinkamai vertino jo nurodytus neteisėtus veiksmus, priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad po apeliacinio skundo padavimo pareiškėjas teismui pateikė papildytą apeliacinį skundą ir dubliką. Minėti dokumentai, paaiškinantys pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytini pareiškėjo rašytiniais paaiškinimais. Tuo tarpu 2016 m. kovo 22 d. apeliacinio skundo papildymas nevertinamas, nes jis paduotas jau po apeliacinės instancijos teismo posėdžio, kuriuo byla išnagrinėta iš esmės ir atidėtas sprendimo priėmimas ir paskelbimas, ir teisėjų kolegija nemato pagrindo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1340-365/2013, pakeistu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1463/2013, buvo išnagrinėta byla dėl pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K, pažeidžiant pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, užtikrinant minimalų, vienam asmeniui turinčio tekti, ploto reikalavimą ir neturtinei žalai atlyginti priteista 3 500 Lt. Minėtoje administracinėje buvo vertinamas tik kamerų ploto pažeidimas, taigi pareiškėjo skundas nagrinėjamoje byloje negali būti vertinamas tapačiu aptartoje administracinėje byloje išnagrinėtam skundui.

Kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu, teisėjų kolegija pažymi, jog, pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias nuostatas, nes, pareiškėjo manymu, ieškinio senatis nėra taikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimo atsirandantiems reikalavimams, be to, pareiškėjas savo teises ginti pradėjo jau anksčiau, kai 2013 m. kreipėsi į teismą.

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Kita vertus, EŽTT tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu (žr. EŽTT 2014 m. kovo 11 d. sprendimą Howald Moor ir kiti prieš Šveicariją).

Taigi, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Taigi ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas, tačiau tai, kaip jie pritaikomi konkrečiu atveju, gali sukelti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą Stagno prieš Belgiją).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs Lietuvos teisinis reguliavimas numato, kad nagrinėjant tokius administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik pirmiau minėtas CK 6.271 straipsnis, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011). Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog CK 1.134 straipsnis numato, kad ieškinio senatis, be kita ko, netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Iš nurodyto reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.). Tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, 2010 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010). Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas šiuo atveju siekia neturtinės žalos atlyginimo, darytina išvada, jog nagrinėjamam ginčui ieškinio senatis pagal pirmiau minėtą reguliavimą yra taikoma.

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis konkrečiai nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su tuo, kad jis nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2010 m. spalio 22 d. ir nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2012 m. balandžio 20 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K, kuriame kalinimo sąlygos neatitiko sanitarinių ir higienos normų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, dėl šių neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinius, emocinius sukrėtimus.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais neteisėtais veiksmais, kai jis buvo galimai kalinamas kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, ir šie veiksmai vyko laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2010 m. spalio 22 d. ir nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2012 m. balandžio 20 d., teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui, apeliaciniame skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių, šių neteisėtų veiksmų atlikimo jis jautė didelį dvasinį diskomfortą, psichologinę kančią, pažeminimą, kelis kartus kreipėsi į atsakovą, taigi spręstina, kad nurodytų galimų neteisėtų veiksmų laikotarpiu jis suvokė ir (ar) turėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1096/2014). Juolab, paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Pastebėtina, jog šiuo atveju pareiškėjas nenurodė aplinkybių, leidžiančių kitaip vertinti įvardintą situaciją, jo galimą žalos ir teisių pažeidimo suvokimo momentą, jų taip pat nenustatė ir teisėjų kolegija. Šiuo atveju pareiškėjas taip pat nenurodė ir nepagrindė, kad jo teisių pažeidimo metu, atsižvelgus į neteisėtų veiksmų pobūdį, jais sukeliamą žalą, diskomfortą, negalėjo, neturėjo suvokti apie jo galimai pažeidžiamas teises.

Atitinkamai, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas skundu siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą nurodytomis netinkamomis sąlygomis, kuris vyko laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2010 m. spalio 22 d. ir nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2012 m. balandžio 20 d., o skundą teismui pareiškėjas pateikė 2014 m. gruodžio 11 d. (b. l. 27), atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jis buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko higienos reikalavimų, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2014 m. gruodžio 11 d. (b. l. 27). Minėto vertinimo nekeičia pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis į teismą kreipėsi anksčiau, nes į teismą jis kreipėsi nesilaikydamas teisės aktuose nustatytos tvarkos, todėl jo skundas nebuvo priimtas. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog šioje byloje atsakovu yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas (b. l. 32), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytų motyvų pagrindu taikė ginčo nagrinėjimui ieškinio senatį dėl pirmiau nurodytų neteisėtų veiksmų.

Vertinant nurodytą aspektą dėl pirmiau minėtų neteisėtų veiksmų ir ieškinio senaties, teisėjų kolegija pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2013 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013, 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1462-858/2015). Pirmosios instancijos teismas ginčijame sprendime, įvertinęs bylos įrodymų visumą, sprendė, kad šioje byloje nėra pagrindo svarstyti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, taigi vertintina, kad de facto tokia argumentacija teismas sprendė, jog neegzistuoja aplinkybių, sudarančių pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, ir teisėjų kolegija su tokiu vertinimu sutinka.

Teisėjų kolegija taip pat papildomai atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, sutrukdžiusių jam įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Pareiškėjas iš esmės apeliacinį skundą grindžia ne tokių konkrečių aplinkybių buvimu, o tuo, kad, jo vertinimu, ieškinio senatis jo inicijuotam ginčui netaikoma, tačiau šiame procesiniame sprendime jau buvo nurodyta, kad taip vertinti aktualų teisinį reguliavimą nėra pagrindo. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą, patirtus neteisėtus veiksmus iš esmės grindžia Lietuvos higienos normų, CK ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, Konvencijos nuostatų nesilaikymu, tačiau Konvencija ir kiti teisės aktai yra tinkamai paskelbti, įskaitant ir teisės aktus, numatančius minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, taip pat CK, reglamentuojantį neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus. Be to, pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl neteisėtų veiksmų jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus, nervuotas, jautė baimę aplinkai, taigi jis jau neteisėtų veiksmų laikotarpiu suvokė apie jo galimą teisės pažeidimą (b. l. 1-9). Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos teikimo ir pareiškėjas nenurodė, kad jam buvo sudarytos tokios kliūtys.

Atsižvelgusi į pirmiau nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad, taikęs ieškinio senatį ir nesant pagrindo praleisto termino atnaujinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo neteisėtus veiksmus laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. balandžio 20 d.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jam diskomfortą kėlė ir tai, jog kameroje sanitarinis mazgas buvo užtvertas tik simboline sienele, pagrįstai nurodė, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punktas numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma kalinčių nuteistųjų, pareigūnų (žr. EŽTT sprendimą Glotov prieš Rusiją, sprendimą Aleksandr Makarov prieš Rusiją, sprendimą Grishin prieš Rusiją).

Vertindama nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija pabrėžia, jog tualeto įregimu turi būti sudarytos sąlygos asmens privatumui, kad ši vieta visada nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Šiuo atveju pareiškėjas buvo nurodęs, jog sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusios gyvenamosios patalpos dalies, dėl ko visi patalpoje apgyvendinti asmenys buvo priversti justi tualeto smarvę. Be to, sanitarinis mazgas buvo įrengtas priešais įėjimo duris ir nuolat stebimas pro kameros stebėjimo langelį (b. l. 2). Tačiau pirmosios instancijos teismas šių pareiškėjo argumentų dėl tualeto įrengimo neįvertino ir dėl jų nepasisakė.

Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu, kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015), konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog tualetas kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, t. y. teisėjų kolegija neneigia aplinkybės, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus naudodamasis tualetu. Taigi yra pagrindas spręsti, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus šiuo aspektu vertino netinkamai.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, susijusio su atsakovo pareiga sudaryti sąlygas skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 64 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog minėta Higienos normos HN 76:2010 nuostata imperatyviai nustato, kad atsakovas veikiančiose skalbyklose privalo sudaryti sąlygas skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius (2015 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-236-858/2015). Šiuo atveju Lukiškių TI-K nepateikė jokių duomenų apie pareiškėjui sudarytas galimybes skalbti ir džiovinti drabužius, todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. balandžio 20 d. pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, t. y. pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis byloje esančia medžiaga konstatavo Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus neužtikrinant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 64 punkte numatytų reikalavimų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neįvertino diskriminacijos klausimo tuo aspektu, kad, anot pareiškėjo, galimybę naudotis skalbykla turėjo tik asmenys, turintys pinigų asmeninėje sąskaitoje. Atsakovas šiuo aspektu pažymi, kad naudojimasis tokia paslauga yra suimtųjų bei nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, o jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, tai gali raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime yra konstatavęs, jog visų asmenų lygybės pagal įstatymą principas – tai demokratinės visuomenės pagrindas. Asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija. Diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties pakeitimas palyginti su kitais asmenimis be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, t. y. esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad dėl viršutinių drabužių skalbimo paslaugų apmokestinimo pareiškėjas buvo diskriminuojamas, nes vienoda tvarka galiojo visiems Lukiškių TI-K laikomiems asmenims. Vien skirtinga suimtųjų ar nuteistųjų turtinė padėtis negali būti vertinama kaip diskriminacijos pagrindas. Teisėjų kolegija papildomai pažymi ir tai, kad atsakovas patvirtino, jog egzistavo galimybė raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai, jeigu suimtasis ar nuteistasis neturėjo asmeninėje sąskaitoje pinigų; pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kad būtų kreipęsis į atsakovą su prašymu leisti nemokamai išsiskalbti viršutinius drabužiu. Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai dėl skirtingos turtinės padėties nepatvirtina pareiškėjo diskriminacijos asmeninių drabužių skalbimo srityje fakto.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl prašomos priteisti turtinės žalos ir minkštojo inventoriaus kokybės. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai priėjo išvados, kad nėra pagrindo nustatyti neteisėtus atsakovo veiksmus (neveikimą) minėtais aspektais. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai atmetė aptariamus pareiškėjo reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo kaip nepagrįstus.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (131 para), neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. buvo patvirtinta 800 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 231,70 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368), į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 200 Eur. Nustatydama priteistinos neturtinės žalos dydį teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo vieną pareiškėjo teisių pažeidimą, kuris nebuvo nustatytas pirmosios instancijos teisme, tačiau taip pat ir tai, kad dėl pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K, pažeidžiant pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, užtikrinant minimalų vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimą, pareiškėjui jau priteistas 3 500 Lt (1 013,67 Eur) neturtinės žalos atlyginimas kitoje administracinėje byloje. Be kita ko, svarbiausias faktorius, į kurį šiuo atveju yra atsižvelgiama, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, yra kalinimo nepriimtinomis sąlygomis trukmė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, 93 p., 155 p.).

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nurodyta neturtinė žala pareiškėjui yra priteisiama atsižvelgus į tai, kad aukštas nusikalstamumo lygis, finansinių išteklių trūkumas ir kitos struktūrinės problemos negali panaikinti ar atleisti valstybės atsakomybės dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo. Valstybės prerogatyvai priklauso organizuoti kalinimo sistemą, kad būtų laikomasi Konvencijos numatyto reguliavimo, nepaisant finansinių ar logistinių sunkumų (žr. EŽTT 2003 m. balandžio 29 d. sprendimą Nazarenko prieš Ukrainą, 2006 m. birželio 1 d. sprendimą Mamedova prieš Rusiją, 2011 m. sausio 27 d. sprendimą Yevgeniy Alekseyenko prieš Rusiją). Teisėjų kolegija pastebi, jog nurodyti šioje teismo nutartyje išaiškinimai dera ir su naujausia EŽTT praktika ir išreikšta pozicija (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą Mironovas ir kiti prieš Lietuvą).

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, jog kitose analogiškose administracinėse bylose pareiškėjams yra priteisiamas didesnis žalos atlyginimas už tuos pačius pažeidimus. Šiuo atveju pabrėžtina, jog pareiškėjo nurodomose administracinėse bylose buvo sprendžiamas klausimas tiek dėl pareiškėjams tose bylose neužtikrinto minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, tiek dėl higienos ar sanitarinių reikalavimų nesilaikymo. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas jau anksčiau kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad buvo kalinamas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimas, byla išnagrinėta, žalos atlyginimas pareiškėjui priteistas. Šioje administracinėje byloje pareiškėjas neteisėtus veiksmus sieja išimtinai su higienos ir sanitarinių reikalavimų pažeidimais, todėl šiuo atveju negali būti remiamasi teismų praktika, kuri suformuota bylose, kurios nėra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi nesutampa.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keistinas priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 13 d. sprendimą pakeisti, priteisiant pareiškėjui M. N. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan