Civilinė byla Nr. e2-773-464/2018

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00126-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.3.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Modusta“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 9 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. e2-1565-260/2018 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mono Status“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Modusta“ dėl mokėjimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo J. K.,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė BUAB ,,Mono Status“ 2018-02-07 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti niekiniais ir negaliojančiais jos atliktus 43 150 Eur mokėjimus atsakovei UAB „Modusta“, taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovės 43 150 Eur; 2) priteisti iš atsakovės 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nepaisydama nei įmonės prastos finansinės padėties, nei kitų kreditorių interesų, laikotarpiu nuo 2017-01-07 iki 2017-04-01 ieškovė sumokėjo atsakovei 43 150 Eur už atliktus darbus. Ginčo mokėjimų metu bylos šalys buvo glaudžiai susijusios – abiejų vadovu buvo trečiasis asmuo J. K.. Pažymėjo, kad nėra informacijos už kokius darbus pagal kokią sutartį šios sumos buvo sumokėtos. Mano, kad tokiu būdu ne tik sumažėjo bendrovės turtas, bet ir buvo pažeistos kitų kreditorių teisės ir teisėti interesai (CK 6.66 str., 6.9301 str.).
2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, ieškovė neturi duomenų apie atsakovės turtinę padėtį ir jos gaunamas pajamas ar vykdomos veiklos pelningumą, iš atsakovės reikalaujama priteisti suma yra pakankamai didelė net ir juridiniam asmeniui, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ir ekonomiškos, ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, todėl byloje egzistuoja viešasis interesas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Kauno apygardos teismas 2018-02-09 nutartimi ieškovės BUAB ,,Mono Status“ prašymą patenkino: 1) areštavo atsakovei UAB ,,Modusta“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, taip pat turtines teises 43 150 Eur sumai, o jų nesant ar esant nepakankamai, areštavo pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis; 2) iš areštuotų lėšų leido atsakovei vykdyti privalomus mokėjimus į valstybės, savivaldybės, socialinio draudimo bei sveikatos draudimo fondų biudžetu, išmokėti darbo užmokestį; 3) nurodė, kad nutartį vykdysiantis antstolis turi nustatyti konkrečią sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota šioms operacijos atlikti; 4) pavedė ieškovės pasirinktam antstoliui surasti ir aprašyti areštuojamą turtą.        
4. Teismas, įvertinęs ieškinio aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus bei nenustatęs akivaizdžių duomenų, kad pagal pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas, sprendė, jog ieškinys yra preliminariai pagrįstas.    
5. Teismas pažymėjo, kad egzistuoja reali tikimybė, jog atsakovė realizuos jai priklausantį turtą, tokiu būdu apribodama galimybę į jį nukreipti išieškojimą. Sprendė, kad grėsmę teismo sprendimo įvykdymui patvirtina ir tai, kad pareikšto ieškinio suma yra didelė. Taigi teismas nustatė abi CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Atsakovė UAB ,,Modusta“ atskirajame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2018-02-09 nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Kitu atveju prašo skundžiamą nutartį pakeisti ir neareštuoti piniginių lėšų bei neriboti atsiskaitymų su visais asmenimis, arba leisti iš areštuotų lėšų išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokėti valstybei mokesčius, socialinio draudimo įmokas, atsiskaityti su ieškove ir advokatais. Taip pat prašo prijungti naujus įrodymus – 2017-12-31 balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitą, išrašus iš registrų, 2018-02-15 pažymą apie vykdomas sutartis. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:       
1. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovė ketintų perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Tokių duomenų pirmosios instancijos teismas taip pat nenurodė. Todėl teismo išvada, kad atsakovė gali realizuoti turtą, yra visiškai nepagrįsta.
2. Ieškinio suma atsakovei nėra didelė. Įmonės veikla pelninga, turtas 41 proc. viršija įsipareigojimus (156 705,34 Eur turto liktų patenkinus visus turimus reikalavimus). Be to, ji turi net 23 570 Eur ilgalaikio turto ir 25 469,07 Eur pinigų, neturi didelių įsiskolinimų valstybės biudžetui. Todėl net ir patenkinus ieškinį atsakovė turėtų pakankamai turto reikalavimui įvykdyti.
3. Net ir nustačius, kad galbūt atsakovei ieškinio suma yra didelė, tai nesuteikia pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-01-12 nutartis byloje Nr. e2-43- 186/2016). 
4. Areštavus įmonės pinigines lėšas, kurios skirtos veiklai vykdyti, ji nebegalės sugeneruoti pajamų, neteks tiekėjų bei klientų. Taip pat gali tekti dalį darbuotojų (iš viso įmonėje dirba 31) atleisti, o tai būtų ekonomiškai ir socialiai nenaudinga valstybei. Jei atsakovė be trukdžių vykdys veiklą, generuos pajamas, galės įvykdyti ir teismo sprendimą. Todėl turėtų būti taikyta mažiau jos interesus varžanti priemonė – netaikomas areštas piniginėms lėšoms, esančioms pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, bei turi būti leidžiama atsiskaityti su šiais asmenimis: klientais, tiekėjais ir advokatais.

7. Ieškovė BUAB ,,Mono Status“ atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus:   
1. Nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad vien didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo grėsmei konstatuoti. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo sprendimo įvykdymo galimas pasunkėjimas preziumuojamas turtinių ginčų atvejais, kai ginčas tarp šalių kilęs dėl didelės pinigų sumos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-01-16 nutartis byloje Nr. 2-50/2014).   
2. Atsakovės su atskiruoju skundu pateikti jos finansinę būklę apibūdinantys dokumentai nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškinio suma jai nėra didelė. Ieškinio suma yra 1,8 karto didesnė nei visas atsakovės turimas ilgalaikis turtas, be to, nėra duomenų, kas šį turtą sudaro, ar jis likvidus, neįkeistas. Didžiąją turto dalį (70 proc.) sudaro per vienerius metus gautinos sumos. Nėra aišku, kokia grynųjų pinigų suma šiuo metu įmonė disponuoja, taigi panaikinus laikinąsias apsaugos priemones turimos lėšos bus panaudotos siekiant įvykdyti sutartis.   
3. Bylos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė yra linkusi veikti nesąžiningai, todėl egzistuoja nemaža teorinė galimybė, jog ir ateityje ji gali vengti teismo sprendimo įvykdymo. Ieškinyje išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė, pasinaudodama artimais verslo santykiais su faktiškai nemokia ieškove, šalims veikiant per tą patį fizinį asmenį, gavo didelę pinigų sumą. Tokiu būdu buvo sumažintas įmonės turtas bei galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais. Atsakovės akcininkai bei vadovas pasikeitė, kas taip pat rodo siekį išvengti atsakomybės, toks elgesys negali būti vertinamas kaip sąžiningas. Be to, egzistuoja CK 6.67 straipsnio 4 punkte įtvirtinta sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija.   
4. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrina bylos šalių lygiateisiškumo principą ir jų interesų pusiausvyrą. Byloje egzistuoja viešasis interesas, todėl prašymas gali būti atmestas tik tuo atveju, jei yra neabejotinų duomenų apie atsakovo sąžiningumą ir užtikrinta teismo sprendimo įvykdymo galimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-06-21 nutartis byloje Nr. 2-1437/2011).

Teisėja

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme  

8. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – 2017-12-31 balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitą, išrašus iš VMI, Sodra ir rekvizitai.lt duomenų bazių bei 2018-02-15 pažymą apie vykdomas sutartis.
9. Nors apeliantė prijungti šių naujų įrodymų neprašo ir CPK 314 straipsnyje nurodytų išimčių jų pateikimui apeliacinės instancijos teisme neįrodinėja (CPK 338 str.), tačiau nurodytais dokumentais ji siekia paneigti vieną iš privalomų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti sąlygų – grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Tokiu atveju spręstina, kad jos tikslas yra tokių duomenų prijungimas prie bylos medžiagos ir jų įvertinimas.
10. CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis).
11. Šiuo konkrečiu atveju atsižvelgus į byloje sprendžiamo klausimo pobūdį ir jo išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme procesinę formą bei tvarką, taip pat siekiant teisingai išspręsti šį klausimą ir nustatyti, ar tikrai yra (buvo) susiklosčiusios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymui, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta vėliau kilusį poreikį teikti naujus įrodymus, juos priima bei vertina kartu su byloje jau esančiais įrodymais. Ieškovei šie nauji rašytiniai įrodymai buvo išsiųsti kartu su atskiruoju skundu, tokiu būdu suteikiant galimybę su jais susipažinti. Be to, atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė išdėstė savo poziciją dėl juose nurodytų duomenų teisingumo, jų įtakos sprendžiamam klausimui.

              Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui

12. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Nesant bent vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.
13. Pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones konstatavęs abi minėtas sąlygas – tiek ieškinio preliminarų pagrįstumą, tiek grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimą. Apeliantė atskirajame skunde su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir tvirtina, kad vien didelė ieškinio suma, su kuo teismas susiejo rizikos teismo sprendimo įvykdymui buvimą, nelaikytina aplinkybe, patvirtinančia tokią grėsmę, juolab kad apeliantės įmonės finansinė padėtis yra gera. Kadangi apeliantė nekvestionuoja teismo išvadų, susijusių su ieškinio preliminaraus pagrįstumo įvertinimu, apeliacinis teismas šių išvadų teisingumo taip pat netikrina ir toliau pasisako tik dėl antrosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti buvimo.  
14. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su apeliantės pozicija, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas vien dėl didelės ieškinio sumos preziumuojamos grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, padarė nepakankamai pagrįstą ir pastarųjų metų Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse pateiktų išaiškinimų akivaizdžiai neatitinkančią išvadą. Lietuvos apeliacinis teismas nuosekliai plėtoja praktiką, kad didelei ieškinio sumai, kurios nurodymas visuomet priklauso tik nuo ieškovo, nesuteikiama absoliučios ir savaime lemiančios arešto taikymą aplinkybės reikšmė. Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien jis negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas spręsti dėl tokios grėsmės buvimo. Tokio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas,  taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017-01-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 201-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017; 2018-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018).
15. Todėl skundžiamos nutarties argumentacija, kuria grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimas buvo susietas išimtinai su reikalavimo sumos dydžiu, kritikuotina kaip savaime nepakankama teismo sprendimo neįvykdymo grėsmei pripažinti.
16. Kita vertus, pirmosios instancijos teismui to nepadarius, vis tik privalu yra įvertinti bei aptarti apeliantės buvusį, esamą arba ateityje galimą (prognozuojamą) elgesį sąžiningumo aspektu, atsižvelgiant į ieškovės pateikiamus argumentus bei įrodymus, kuriais ši grindžia tokios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimą. Apeliacinis teismas šią pirmosios instancijos teismo nutarties motyvavimo spragą ištaiso ir toliau pasisako tiek dėl ieškovės prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek ir dėl jos atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytų aplinkybių, susijusių su apeliantės elgesiu, įvertinimo.    
17. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė, kuriai iškelta bankroto byla, kreipėsi į teismą dėl mokėjimų, kuriais apeliantei iš viso buvo sumokėta 43 150 Eur, pasak ieškovės – nesant tam teisinio pagrindo ir pažeidžiant atsiskaitymų su kreditoriais tvarką. Ieškinyje nurodytos aplinkybės, kuriomis įrodinėjamas apeliantės nesąžiningumas sudarant ginčo sandorį, yra argumentai dėl ginčo esmės, ir dėl to teismas pasisakys tik išnagrinėjęs šią bylą pagal CPK nustatytas taisykles. Tačiau būtent tokios įvardijamos aplinkybės, kad ieškovė, atlikdama ginčo mokėjimus, jau buvo faktiškai nemoki, kad buvo pažeista CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinta atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas, kad vos po trijų mėnesių nuo paskutinio ginčo mokėjimo atlikimo bendrovei teisme buvo iškelta bankroto byla, kad dviem sandorį sudariusioms įmonėms vadovavo tas pats asmuo, kad po ginčijamų sandorių sudarymo pasikeitė apeliantės savininkai bei valdymo organai, pripažintinos aplinkybėmis, leidžiančiomis pagrįstai suabejoti ir dėl apeliantės ateities ketinimų bei labiau tikėtinai spręsti, kad apeliantė gali imtis nesąžiningų veiksmų nagrinėjamos bylos proceso metu, šiame kontekste jau atsižvelgiant į jos turimą turto ir jai pareikštų reikalavimų santykį.  
18. Galimą apeliantės netinkamą (nesąžiningą) elgesį ateityje patvirtina ne tik atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyti, bet ir VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro duomenų bazėje esatys duomenys (CPK 179 str. 3 d.), iš kurių matyti, jog likus keliems mėnesiams iki ieškinio šioje byloje pateikimo, t. y. 2017-12-01, pasikeitė apeliantės dalyviai, o trečiasis asmuo, kuris, kaip minėta, ginčo mokėjimo metu buvo abiejų įmonių vadovu, perleido savo akcijas J. B.. Nors atsiliepime taip pat nurodoma, kad šiuo metu trečiasis asmuo nebėra apeliantės vadovu, tačiau pagal VĮ Registrų centro duomenis įmonės vadovas nėra pasikeitęs – nuo pat jos įsteigimo jai vadovauja šios bylos trečiasis asmuo J. K.. Priešingų įrodymų apeliantė nepateikė, be to, viešųjų registrų duomenys yra laikomi teisingi, kol nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.
19. Tokiu atveju skundžiamos nutarties išvada dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimo, kaip antrosios laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo sąlygos, iš esmės pasitvirtino. Apeliantės pateikti nauji įrodymai – jos finansinės atskaitomybės dokumentai ar sutartys su klientais, nėra teisiškai aktualūs ir patys savaime negali paneigti tikėtinai prognozuojamo jos nesąžiningumo, atitinkamai, ir rizikos, kad galimai ieškovės naudai priimtas teismo sprendimas gali likti ir neįvykdytas, jeigu laikinosios apsaugos priemonės būtų netaikytos, buvimo. 

Dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo

20. Apeliantės įsitikinimu, teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka proporcingumo reikalavimų, kadangi, esant areštuotoms įmonės banko sąskaitose esančioms lėšoms, ji negali vykdyti veiklos, atsiskaityti su darbuotojais, mokėti įmokų į valstybės biudžetą, atsiskaityti su tiekėjais, advokatais. Dėl šių priežasčių prašo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones pakeisti ir neriboti atsiskaitymų su visais asmenimis arba leisti iš areštuotų lėšų išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei, atsiskaityti su ieškove bei advokatais.
21. Visų pirma pažymėtina tai, kad laikinosios apsaugos priemonės visuomet sukelia nepatogumų asmeniui, kuriam jos taikomos. Šiame kontekste apeliantės atskirojo skundo argumentai dėl jos teises pernelyg varžančių, neproporcingų ar šalių interesų pusiausvyrą pažeidžiančių disponavimo ribojimų nustatymo nėra pagrįsti. Iš skundžiamos teismo nutarties rezoliucinės dalies matyti ne tik tai, kad teismas, siekdamas kuo mažiau suvaržyti apeliantės interesus, laikinąsias apsaugos priemones pirmiausia taikė jai priklausančiam kilnojamajam ir nekilnojamajam turtui, o tik jo nesant ar nepakankant – ir piniginėms lėšoms, neviršijant pareikšto reikalavimo sumos, bet ir tai, kad, priešingai nei teigiama skunde, areštavus tokias lėšas apeliantei iš jų leista išmokėti darbo užmokestį savo darbuotojams, mokėti valstybei mokesčius, socialinio draudimo įmokas, atsiskaityti su ieškove. Be to, teismas taip pat įpareigojo antstolį nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota nurodytoms operacijoms atlikti (CPK 145 str. 6 d.), taigi apeliantė nevaržomai gali kreiptis į nutartį vykdantį antstolį bei įrodinėti kasmėnesinių piniginių lėšų toms operacijoms, kurias teismas iš areštuotų lėšų jai leido atlikti, poreikį. 
22. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo, proporcingumo ir ekonomiškumo principais bei nepažeisdamas šalių interesų pusiausvyros, jau užtikrino, kad apeliantei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu bus leista naudotis pajamų dalimi, kuri reikalinga būtiniausiems poreikiams tenkinti. Esant poreikiui ir kitiems neatidėliotiniems mokėjimas atlikti (laiku vykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartis, mokėti advokatams), apeliantė gali su atitinkamu prašymu bei jį pagrindžiančiais įrodymais kreiptis į šią nutartį priėmusį pirmosios instancijos teismą, prašydama pakeisti arešto mastą ar leisti jai atlikti dar ir kitas pinigines operacijas / mokėjimus.
23. Tokiu atveju konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir vadovavosi jau neaktualia teismų praktika, tačiau priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuri negali būti panaikinta vien formaliu pagrindu. Procesinės teisės normų netinkamas taikymas ar išaiškinimas suteikia pagrindą procesiniam teismo sprendimui panaikinti tik tuomet, jeigu dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (klausimas) ir trūkumų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 328 str., 329 str. 1 d., 338 str.). Kadangi šio procesinio klausimo išnagrinėjimo rezultatas pirmosios instancijos teisme yra teisingas, o grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimą patvirtinančios aplinkybės buvo aptartos šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, skundžiama nutartis paliekama nepakeista.  
24. Ieškovės prašymas priteisti jai 240 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į atskirąjį skundą, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nespręstinas. Visų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimas spręstinas tik išnagrinėjus ginčą iš esmės, priklausomai nuo pačios bylos procesinės baigties, o ne nuo atskiro procesinio veiksmo išsprendimo rezultato.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 

n u t a r i a :

              Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą.     

Teisėja                                                                                     Dalia Kačinskienė