Civilinė byla Nr. e3K-3-289-219/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35424-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.20.1; 3.3.1.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Gražinos Davidonienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nill Nill“ ieškinį atsakovui M. K. dėl sumokėtų lėšų priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, J. P. ir bendrovė „ERGO Insurance SE“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų priėmimą apeliacinės instancijos teisme ir paslaugų teisinius santykius bei jų įrodinėjimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 12 100 Eur, 5 procentus metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad 2016 m. gruodžio 16 d. PVM sąskaitos faktūros ir 2016 m. gruodžio 16 d. pinigų priėmimo kvito pagrindu atsakovui sumokėjo didelę pinigų sumą (12 100 Eur) už, kaip nurodyta sąskaitoje, teisines paslaugas. Pasikeitus ieškovės vadovams, buvo pradėta bendrovės sudarytų sandorių analizė, pareikalauta iš atsakovo atsiskaityti dėl paslaugų pagal minėtą PVM sąskaitą faktūrą suteikimo. 2017 m. rugpjūčio 29 d. atsakovas atsisakė pateikti ataskaitą, o buvęs ieškovės vadovas trečiasis asmuo J. P. nurodė, kad pinigai atsakovui buvo sumokėti už paslaugas, kurios turėjo būti suteikiamos ateityje, tačiau taip ir nebuvo suteiktos. Kadangi atsakovas gavo atlygį už nesuteiktas paslaugas, tai ieškovė prašo priteisti iš atsakovo sumokėtą sumą, nes mano, kad atsakovas nepagrįstai paturtėjo ieškovės sąskaita.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 26 d. sprendimu ieškinį tenkino.

5.       Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl to, ar buvo suteiktos sąskaitoje faktūroje nurodytos teisinės paslaugos. Advokato teisinių paslaugų įforminimas ir apmokėjimas reglamentuojamas specialiame Lietuvos Respublikos Advokatūros įstatyme. Šiame įstatyme nustatyti rašytinės formos reikalavimai teisinių paslaugų sutarčiai ir įpareigojimas vykdyti tokių sutarčių apskaitą. Byloje nustatyta, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės teisinių paslaugų sutarties. Nors atsakovas aiškino, kad suteiktų teisinių paslaugų esmę sudarė trečiojo asmens konsultavimas dėl jo atžvilgiu pradėto Valstybinės mokesčių inspekcijos tyrimo, susijusio su atliktu turto vertinimu, ir trečiojo asmens interesų gynimo bendraujant su valstybės institucijomis, tačiau byloje nėra rašytinių ar kitokių įrodymų, jog atsakovas būtų atlikęs ieškovės ar trečiojo asmens, kaip ieškovės vadovo, vardu kokius veiksmus valstybinėse institucijose, būtų rašęs ir teikęs dokumentus, paaiškinimus ar pan. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės teisinių paslaugų ar pavedimo sutarties, teismas mažai tikėtina pripažino galimybę atlikti tokius veiksmus.

6.       Trečiasis asmuo J. P. nurodė, kad atsakovas jam neteikė konsultacijų dėl trečiojo asmens atlikto turto vertinimo, o paaiškinimus dėl atlikto turto vertinimo jis davė tik 2017 m. ir nesinaudojo atsakovo paslaugomis. Atsakovo minimą turto vertinimo ataskaitą parengė J. P. kaip UAB „Capital vertinimas“, o ne UAB „Nill Nill“ darbuotojas. Dėl to teismas kritiškai vertino atsakovo argumentus apie galimas neigiamas pasekmes ieškovei dėl UAB „Capital vertinimas“ parengtos turto vertinimo ataskaitos, kaip parengtos nesilaikant įstatymo reikalavimų, nes byloje nenustatyta sąsajų tarp šių bendrovių. Teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė suteiktų teisinių paslaugų fakto, todėl pripažino pagrįstu ieškovės reikalavimą priteisti jos atsakovui avansu sumokėtas lėšas.

7.       Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas baigiamosiose kalbose iškėlė naują nesutikimo su ieškiniu pagrindą, teigdamas, jog ieškinys negali būti visiškai tenkinamas dėl pridėtinės vertės mokesčio dydžio dalies, nes ieškovė gali pasinaudoti šio mokesčio susigrąžinimo teise. Priimdamas sprendimą, teismas dėl šios naujai pateiktos aplinkybės nepasisakė, nes bylos nagrinėjimo metu aplinkybės apie ginčo PVM sąskaitos faktūros įtraukimą ar neįtraukimą į grąžintino PVM deklaraciją nebuvo tiriamos, ir pažymėjo, jog tinkamas mokestinių prievolių vykdymas yra kiekvieno PVM mokėtojo pareiga, už kurios nevykdymą įstatymas nustato atitinkamas sankcijas.

8.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 14 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimą paliko nepakeistą.

9.       Kolegija nurodė, kad atsakovas pateikė naujus įrodymus (Lietuvos advokatūros 2019 m. vasario 15 d. elektroninį laišką, 2018 m. vasario 26 d. J. P. skundą Lietuvos advokatūrai, advokato M. K. 2016 m. gruodžio mėn. PVM deklaraciją, patikslintą PVM deklaraciją, išrašomų PVM sąskaitų registro už 2016 m. 12 mėn. duomenis, apyvartos su UAB „Nill Nill“ duomenis, kt.), kuriuos prašė pridėti prie bylos. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas turėjo galimybę juos teikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija nekonstatavo pagrindo priimti šiuos įrodymus.

10.       Kolegija pripažino pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės sutarties. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju byloje nėra įrodymų, jog atsakovas kaip ieškovės atstovas (advokatas) būtų jos vardu atlikęs kokius nors veiksmus, rašęs ir teikęs dokumentus. Atsakovas nėra pateikęs į bylą atliktų darbų detalizacijos, kuri rodytų, kokios teisinės paslaugos buvo suteiktos. Kolegija pažymėjo, kad esamas teisinis reguliavimas leidžia išrašyti PVM sąskaitą faktūrą avansui apmokėti. Kadangi byloje pateikta PVM sąskaita faktūra, kuria atsakovas įrodinėja teisinių paslaugų suteikimo faktą, yra tik buhalterinės apskaitos dokumentas, kitais duomenimis atsakovui neįrodžius, jog jis, kaip advokatas, suteikė ieškovei teisines paslaugas, teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui tenkinti ieškinį.

11.       Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovo nurodytos aplinkybės, jog Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos buvo nustačiusi J. P. ataskaitos neteisėtumą, ieškinys atsakovui pateiktas tik tada, kai pasikeitė ieškovės vadovas, nėra tiesiogiai susijusios su bylos dalyku, neįrodo teisinių paslaugų teikimo fakto, todėl plačiau dėl jų nepasisakė. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, pasisakė dėl esminių ieškovės ir atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų ir priėmė motyvuotą ir teisingą sprendimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12.       Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartį ir ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas priimti atsakovo pateiktus naujus įrodymus, netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnį. Atsakovas, gindamasis nuo pareikšto ieškinio, pateikė į bylą papildomus įrodymus, pagrindžiančius suteiktų ieškovei paslaugų faktą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šių įrodymų priėmimo klausimą, nenagrinėjo pateiktų įrodymų datų bei aplinkybių, kad jie negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismui pateiktus dokumentus atsakovas gavo tik išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovui manant, jog teismui nepakako įrodymų bylai teisingai išnagrinėti. Pateikiamais naujais įrodymais atsakovas siekė įrodyti, kad ieškovė niekada neginčijo paslaugų suteikimo, PVM sąskaitos faktūros išrašymo ir apmokėjimo; šią sąskaitą deklaravo Mokesčių inspekcijoje, 8 mėn. nuo sąskaitos grąžinimo neprašė grąžinti per šią sąskaitą išmokėtų lėšų. Pažymėta, kad nors ieškovė tvirtino, jog lėšos buvo sumokėtos už paslaugas ateityje, tačiau abiejų šalių finansiniai dokumentai patvirtina, kad pinigai buvo išmokėti ne kaip avansas, o už jau suteiktas paslaugas. Taigi teiktais naujais įrodymais atsakovas paneigė ieškovės nurodytą aplinkybę, kad sąskaita buvo už paslaugas ateityje ir ji buvo apmokėta kaip avansas.

12.2.                      Apeliacinės instancijos teismas neišsprendė klausimo dėl PVM dalies, kurią ieškovė jau yra susigrąžinusi. Teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį, atsakovą įpareigojo du kartus ieškovei grąžinti PVM mokesčio dalį ir taip praturtėti atsakovo sąskaita. Teismas šios aplinkybės netyrė ir nevertino, nors baigiamosiose kalbose šis klausimas dėl PVM mokesčio dalies buvo iškeltas. CPK 256 straipsnyje nustatyta galimybė atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės netgi baigiamųjų kalbų metu ar išėjus į pasitarimų kambarį, jeigu pripažįstama, kad reikia tirti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Šioje byloje teismai tokių aplinkybių nevertino.

12.3.                      Teismai netinkamai kvalifikavo žodinį ieškovės ir atsakovo susitarimą teikti teisines paslaugas. Teismai nurodė, kad rašytinės advokato ir kliento teisinių paslaugų sutarties nebuvimas leidžia prieiti prie išvados, jog mažai tikėtina, kad teisinės paslaugos iš viso buvo teikiamos. Teismai netinkamai taikė Advokatūros įstatymo 48 straipsnį. Kliento su advokatu sudaryta teisinių paslaugų sutartis teismų praktikoje kvalifikuojama kaip pavedimo sutartis. Rašytinės sutarties nesudarymas savaime neleidžia šalių susitarimo pripažinti negaliojančiu. Nagrinėjamoje byloje šalių paslaugų sutarties sudarymą pagrindžia šalių veiksmai: pinigų už suteiktas paslaugas perdavimas ir priėmimas, PVM sąskaitos faktūros išrašymas ir jos deklaravimas Mokesčių inspekcijoje. Teismams atsakovas pateikė objektyvius įrodymus, kurie patvirtina, kad šalys pasiekė susitarimo tikslą dėl žodinės teisinių paslaugų sutarties sąlygų ir jų faktinį įgyvendinimą įrodė PVM sąskaitos išrašymas bei jos apmokėjimas. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino PVM sąskaitos faktūros paskirtį, neteisingai konstatavo, kad išrašyta PVM sąskaita faktūra neįrodo paslaugų suteikimo fakto. Ieškovė, išrašydama sąskaitą, buvo gavusi paslaugas, t. y. paslaugos jai buvo suteiktos.

13.       Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo netenkinti atsakovo skundo ir skundžiamus teismų sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

13.1.                      Nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo pareigą įrodyti, kad suteikė ieškovei paslaugas. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų atlikęs ieškovės vardu kokius nors veiksmus, rašęs ir teikęs dokumentus kaip jos atstovas. Be to, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.722 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad paslaugų teikėjas privalo kliento reikalavimu nedelsdamas pateikti klientui ataskaitą apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą. Nagrinėjamu atveju atsakovas tokios ataskaitos nepateikė. Kadangi nebuvo teikta paslaugų už 12 100 Eur sumą, tai teismai pagrįstai tenkino ieškinį. Atkreiptas dėmesys į tai, kad atsakovas yra profesionalus teisininkas – advokatas, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą, daugiametę praktiką (advokatas nuo 2005 m.), todėl jam taikytini didesni atsakingumo bei rūpestingumo reikalavimai.

13.2.                      CPK nuostatomis ginčo šalys įpareigojamos elgtis sąžiningai, bendradarbiauti, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 straipsnio 2 dalis, 8 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis). CPK 314 straipsnyje įtvirtinta principinė nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

13.3.                      Atsakovas tik baigiamųjų kalbų metu pateikė argumentaciją dėl PVM sąskaitos faktūros paskirties, įrodomosios galios, nors pagal CPK 253 straipsnio 4 dalį baigiamųjų kalbų dalyviai neturi teisės savo kalbose remtis naujomis aplinkybėmis. Tai rodo atsakovo pozicijos dirbtinumą ir jo nesąžiningumą. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė dokumentus, kurie galėjo būti pateikti anksčiau, todėl teismas pagrįstai juos atsisakė priimti.

13.4.                      Pagal 2016 m. gruodžio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą ir 2016 m. gruodžio 16 d. pinigų priėmimo kvitą ieškovė sumokėjo atsakovui 12 100 Eur sumą už būsimas paslaugas. Sąskaita išrašyta pirkėjai (paslaugų gavėjai) UAB „Nill Nill“, bet ne J. P., kuriam paslaugos neva buvo teikiamos. Priešingai nei teigia atsakovas, teisinis reglamentavimas leidžia išrašyti PVM sąskaitas faktūras avansui apmokėti. Taigi PVM sąskaita faktūra nebūtinai patvirtina, kad paslaugos buvo suteiktos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl galimybės pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme

14.       Nacionaliniam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, reiškianti, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (kas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Pažymėtina, kad viena ribotos apeliacijos civiliniame procese išraiškos formų – draudimas priimti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis). Kita vertus, pirmiau nurodytas draudimas turi išlygas – apeliacinės instancijos teismas turi teisę priimti naujus įrodymus, jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

15.       Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutarties Nr. e3K-3-237-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

16.       Taigi, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise.

17.       Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu  pateikė apeliacinės instancijos teismui 2019 m. vasario 15 d. Lietuvos advokatūros elektroninį laišką, trečiojo asmens 2019 m. vasario 26 d. skundą Lietuvos advokatūrai, atsakovo 2016 m. gruodžio mėnesio PVM deklaraciją, patikslintą PVM deklaraciją, išrašomų PVM sąskaitų registro už 2016 m. 12 mėn. duomenis, apyvartos su UAB „Nill Nill“ duomenis, UAB „Nill Nill“ 2016 m. gruodžio mėn. PVM deklaraciją, patikslintą PVM deklaraciją, gaunamų PVM sąskaitų registro už 2016 m. 12 mėn. duomenis, apyvartos su atsakovu duomenis. Atsakovas teigė, kad šiuos įrodymus jis gavo tik po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme (dauguma duomenų atspausdinta 2019 m. vasario 12 d.), be to, būtinybė juos pateikti iškilo po to, kai bylą išnagrinėjo pirmosios instancijos teismas.

18.       Apeliacinės instancijos teismas atsisakė priimti šiuos pateiktus naujus įrodymus, nurodydamas, kad atsakovas nepagrindė, kodėl šių įrodymų jis neteikė pirmosios instancijos teismui ir kodėl ši būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, jog iš esmės atsakovas turėjo objektyvią galimybę visus šiuos įrodymus (išskyrus Lietuvos advokatūros elektroninį laišką) pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsakovo argumentas, kad tokia būtinybė iškilo po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo manant, jog teismui neužteko įrodymų bylai teisingai išnagrinėti, nepripažintinas pagrįstu. Atsakovas yra advokatas, t. y. profesionalus teisininkas, kuriam keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, jis teikia teisines paslaugas pagal teisės aktuose nustatytas taisykles, jam žinomos civilinį procesą reglamentuojančiuos teisės normos, taigi ir šalių rungimosi, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai – tai, kad šalis turi sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jai priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiamas atsikirtimas. Ieškovei pateikus reikalavimą atsakovui grąžinti lėšas už nesuteiktas teisines paslaugas, atsakovas turėjo galimybę pirmosios instancijos teisme teikti savo argumentus, juos pagrindžiančius įrodymus, naudotis kitomis jam suteiktomis procesinėmis teisėmis savo atsikirtimams pagrįsti, tačiau šiomis teisėmis tinkamai nepasinaudojo.    

19.       Kita vertus, atsakovo pateikti apeliacinės instancijos teismui įrodymai nebuvo reikšmingi ieškovės reikalavimui paneigti, t. y. pateikiamais naujais įrodymais iš esmės būtų galima patvirtinti lėšų sumokėjimo, jų deklaravimo įmonės buhalteriniuose dokumentuose faktą, bet ne konkrečias suteiktas teisines paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas teisingai vertino, kad juose nėra tokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, dėl kokių konkrečių paslaugų šalys buvo susitarusios ir kokios paslaugos buvo realiai suteiktos. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti naujus įrodymus kaip neturinčius įtakos kitaip vertinti teismų nustatytas aplinkybes.

20.       Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta nutarties 17–19 punktuose, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas priimti teikiamus apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė CPK 314 straipsnio normą.

Dėl atstovavimo, pavedimo ir atlygintinių paslaugų teikimo sutartinių teisinių santykių, jų įrodinėjimo ir sutartinių santykių dalyvio pareigos grąžinti sumokėtus pagal paslaugos sutartį pinigus

21.       Pagal Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalį advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas; advokatų teikiamos teisinės paslaugos – tai teisės konsultacijos (patarimai teisės klausimais), teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas, atstovavimas teisės klausimais, gynyba bei atstovavimas bylų procese (Advokatūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalis); advokatas taip pat turi teisę už atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka teikti bankroto, restruktūrizavimo, turto ir palikimo administratoriaus, lobisto, likvidatoriaus, kuratoriaus, testamento vykdytojo ir kitas įstatyme leidžiamas paslaugas (šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalis). Taigi pagal advokato profesinę veiklą reglamentuojančias normas dėl jo profesinės veiklos atsiradę sutartiniai teisiniai santykiai gali turėti atstovavimo, pavedimo, atlygintinų paslaugų teikimo sutarčių elementų (CK 2.37, 6.716, 6.756 straipsniai).

22.       Klientas su advokatu dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį (Advokatūros įstatymo 48 straipsnio 1 dalis); jei pagal susitarimą ar paskyrimą reikia atlikti pavedimus, advokatas pateikia sutartį dėl teisinių paslaugų ar šios sutarties išrašą, advokato orderį baudžiamajame procese arba sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo (Advokatūros įstatymo 49 straipsnio 1 dalis); advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientas moka šalių sutartą užmokestį, kurį nustatant turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes (Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 1, 3 dalys), o kai kyla kliento ir advokato ginčas dėl teisinių paslaugų, klientas turi teisę kreiptis į Lietuvos advokatūrą ar teismą (Advokatūros įstatymo 51 straipsnio 1 dalis).

23.       Nagrinėjamoje byloje atsakovas ginčija pirmosios instancijos teismo argumentą, kuriuo pripažinta mažai tikėtina galimybė suteikti teisines paslaugas, kai advokatas nėra sudaręs rašytinės teisinių paslaugų sutarties su klientu. Bylos duomenimis, nustatyta, kad ieškovė su atsakovu nebuvo sudarę rašytinės sutarties (Advokatūros įstatymo 48 straipsnio 1 dalis). Atsakovas pagrįstai kasaciniame skunde nurodo, kad teisinių santykių tarp šalių egzistavimą įrodo jo išrašyta ir ieškovės apmokėta PVM sąskaita faktūra. Ieškovė iš esmės šios aplinkybės neginčija, tačiau nurodo, kad pinigai už teisines paslaugas buvo sumokėti avansu, o atsakovas nesuteikė tokių paslaugų. Įstatyme nėra imperatyvios nuostatos, kad tokia forma sudaryta sutartis negalioja, taigi šalys gali susitarti dėl sutartinių santykių ir kitu būdu, tačiau rašytinės sutarties tarp advokato ir kliento nebuvimas apsunkina šalims sutartų paslaugų pobūdžio, apimties, atlikimo laiko ir jų įkainio bei mokėjimo tvarkos įrodinėjimą.

24.       Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas, nagrinėdamas kliento ir advokato ginčą dėl suteiktų paslaugų apmokėjimo, turi teisę nustatyti konkretų advokato suteiktų paslaugų vertės, laiko sąnaudų ir atlyginimo už paslaugas dydį taip, kad nebūtų paneigta advokato teisė gauti atlygį už suteiktas paslaugas. Bylą nagrinėjantis teismas iš bylos duomenų turi nustatyti: 1) kokia apimtimi yra įvykdytas šalių susitarimas ir už kokias suteiktas teisines paslaugas klientas su advokatu yra atsiskaitęs; 2) už kurias iš jų neatsiskaityta; 3) kiek advokato ir kliento sutartas paslaugų įkainis atitinka realiai advokato atliktus darbus (jų apimtį), nurodytą laiką, skirtą jiems atlikti, kasacinio teismo praktikoje suformuluotus advokato užmokesčio vertinimo kriterijus Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalies ir CK 1.5 straipsnio sisteminio ryšio kontekste (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-28-421/2016 22 punktą; 2018 m. balandžio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-171-684/2018 23 punktą).

25.       Ieškovė, teikdama teismui ieškinį, nurodė, kad avansu sumokėjo atsakovui už teisines paslaugas, kurias atsakovas turėjo suteikti, bet nesuteikė; jai pareikalavus, atsakovas nepagrindė, kokias paslaugas yra suteikęs ir turėjo suteikti, todėl atsakovas be pagrindo ieškovės sąskaita yra įgijęs turtinės naudos. Atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, teigė, kad jam buvo sumokėta už realiai suteiktas teisines paslaugas ir tai patvirtina išrašyta bei apmokėta PVM sąskaita faktūra, jos deklaravimas Mokesčių inspekcijoje. 

26.       Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.722 straipsnyje nustatyta pareiga paslaugų teikėjui, jeigu paslaugų teikimo sutartis nenustato ko kita, kliento reikalavimu pranešti jam visą informaciją apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą; nedelsiant pateikti klientui ataskaitą apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą; nedelsiant perduoti klientui viską, ką paslaugų teikėjas, teikdamas paslaugas, gavo kliento naudai. Tai reiškia, advokatas, jeigu šalys nesutarė kitaip, nepriklausomai nuo kliento pareikalavimo laiko – prieš apmokėjimą ar po apmokėjimo už suteiktas teisines paslaugas – privalo pateikti klientui ataskaitą ir visą informaciją apie atliktą darbą, nes klientas turi teisę žinoti, kokios teisinės paslaugos jam buvo suteiktos ir už kokias jam suteiktas teisines paslaugas sumokėjo ar turi sumokėti, ir gauti visą informaciją apie paslaugų suteikimą ar jo eigą.

27.       Šios nutarties 23 punkte nurodytos aplinkybės bei šioje nutartyje aptartas teisinis reglamentavimas sudaro pagrindą išvadai, kad bet kuriuo atveju atsakovas, ieškovei reikalaujant, privalėjo pateikti jai duomenis apie tai, kokias paslaugas jis buvo įsipareigojęs atlikti ir kokius konkrečius veiksmus atliko ar kokią veiklą ieškovės pavedimu vykdė, o kilus teisminiam ginčui – pateikti šiuos duomenis teismui. Byloje pateiktas šalių susirašinėjimas elektroniniu paštu, išrašytos sąskaitos, kiti įrodymai aiškiai ir patikimai neįrodo, dėl kokių teisinių paslaugų šalys buvo susitarusios, kokius veiksmus atsakovas buvo įsipareigojęs atlikti iki pinigų sumokėjimo ar po jų sumokėjimo ir kokius realiai atliko, kokius dokumentus rengė ir teikė kaip ieškovės advokatas, kokiais klausimais teikė konsultacijas ieškovei. Pažymėtina, kad PVM sąskaita faktūra įforminamas prekių arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 30 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarties Nr. e3K-3-200-421/2019 21 punktą, 2008 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008). Dėl to spręstina, kad nagrinėjamu atveju PVM sąskaitos faktūros išrašymas, apmokėjimas ir deklaravimas įmonių buhalterinės apskaitos dokumentuose patvirtina pinigų už tokias paslaugas sumokėjimą, tačiau nėra pakankamas įrodymas pagrįsti, kokios konkrečios paslaugos klientui buvo suteiktos. Atsakovo nurodomas argumentas dėl teisinės konsultacijos trečiajam asmeniui suteikimo nesudarytų pagrindo pripažinti, kad tokia teisinė konsultacija (paslauga) buvo suteikta būtent ieškovei. Byloje atsakovas nėra pateikęs jokių kitų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti kokių nors teisinių paslaugų ieškovės naudai suteikimą. Kadangi atsakovas netinkamai įvykdė pareigą įrodyti (neįrodė), kokias teisines paslaugas suteikė ieškovei, tai teismai pagrįstai priteisė paslaugų gavėjai jos sumokėtas už šias paslaugas lėšas. 

28.               Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas šalių teisinius santykius ir spręsdamas dėl teisinių paslaugų suteikimo apimties, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas bei tinkamai vadovavosi įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis proceso normomis. Tai sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą palikti nepakeistą, o kasacinio skundo argumentus atmesti kaip nesudarančius pagrindo pakeisti ar panaikinti šį teismo sprendimą.

29.       Teisėjų kolegija nepasisako dėl PVM mokėjimo ir (ar) jo grąžinimo, nes šie klausimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

30.       Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, iš jo priteistinas ieškovei patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnis).

31.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. gegužės 9 d. nutartimi buvo atidėtas atsakovui 272 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas. Netenkinus kasacinio skundo, nesumokėtas žyminis mokestis valstybės naudai priteistinas iš šio atsakovo.

32.       Ieškovė kasaciniame teisme patyrė 726 Eur išlaidų advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, ir prašo jas atlyginti. Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktais, sprendžia tenkinti ieškovės prašymą ir priteisti iš atsakovo šių išlaidų atlyginimą.  

33.       Kasaciniame teisme patirta 6,44 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

34.       Iš viso iš atsakovo valstybės naudai priteistina 278,44 Eur (272 Eur + 6,44 Eur) išlaidų atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo M. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nill Nill“ (j. a. k. 302581169) naudai 726 (septynis šimtus dvidešimt šešis) Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš M. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 278,44 Eur (du šimtus septyniasdešimt aštuonis Eur 44 ct) išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. 

 Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Goda Ambrasaitė-Balynienė 

        Gražina Davidonienė

        Vincas Verseckas