Civilinė byla Nr. e2-1141-592/2022
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18357-2021-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.1;
1.3.2.5.1; 1.3.2.11; 1.3.5.1; 3.2.6.1
(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. vasario 1 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Igoris Kasimovas,
sekretoriaujant Vasarei Kašinskei,
vertėjaujant Anai Grečišnikovai,
dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Justui Viliui,
atsakovui S. L., jo atstovams advokatui Viliui Mačiulaičiui ir R. K.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Meidovis“ ieškinį atsakovui S. L. dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas išnagrinėti individualų darbo ginčą ir atsakovo S. L., Baltarusijos Respublikos piliečio, reikalavimus dėl neišmokėto darbo užmokesčio, dienpinigių, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, neturtinės žalos ir netesybų atmesti kaip nepagrįstus; priteisti ieškovui bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodo, kad UAB „Meidovis“ (toliau – Ieškovas arba Darbdavys) gavo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) 2021 m. gegužės 28 d. sprendimą darbo byloje Nr. APS-131- 5073 (toliau – Sprendimas), kuriuo S. L. (toliau – Atsakovas arba S. L.) prašymas tenkintas: Atsakovo 2019 m. gruodžio 1 d., 2019 m. gruodžio 7 d., 2019 m. gruodžio 15 d., 2019 m. gruodžio 22 d. – 2020 m. sausio 3 d., 2020 d. balandžio 4 d. – 2020 m. birželio 19 d., 2020 m. rugpjūčio 1 d. – 2020 m. spalio 17 d., 2020 m. gruodžio 12 d. – 2020 m. gruodžio 31 d. deklaruota pravaikšta pripažinta neteisėta; Atsakovui priteista: 2 899 Eur, atskaičius mokesčius, darbo užmokesčio ir dienpinigių už 2019 m. lapkričio – 2020 m. gruodžio mėn.; 1 331,95 Eur, neatskaičius mokesčių, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, 3 610,32 Eur, neatskaičius mokesčių, netesybos; 1 000 Eur neturtinės žalos.
2018 m. liepos 16 d. Ieškovas sudarė su Atsakovu Darbo sutartį Nr. 110 (toliau – Darbo sutartis), pagal kurią Atsakovas pradėjo dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju - ekspeditoriumi. Ieškovas Darbo sutarties 3 punktu įsipareigojo Atsakovui mokėti 3,20 Eur valandinį įkainį, neatskaičius mokesčių. Darbo sutarties 6.2 punkte šalys susitarė dėl mažesnių dienpinigių, t. y. 50 procentų nuo visos dienpinigių sumos; 6.2.1. punktas nustatė, kad Darbdavys vienašališkai, atskirais atvejais įmonės vadovo įsakymu gali nustatyti ir paskirti darbuotojui didesnio dydžio dienpinigius nei 50 procentų visos dienpinigių sumos, tačiau tai nėra Darbdavio įsipareigojimas. 2019 m. gruodžio 31 d. Ieškovo direktoriaus įsakymu „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nustatytas visų Ieškovo tarnybinei pareigybei vairuotojas – ekspeditorius valandinis atlyginimas 6,14 Eur; 2020 m. gruodžio 31 d. Ieškovo direktoriaus įsakymu „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nustatytas visų Ieškovo tarnybinei pareigybei vairuotojas – ekspeditorius valandinis atlyginimas 6,49 Eur.
Atsakovo Darbo sutartis buvo nutraukta 2021 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnio 1 dalies pagrindu (darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių).
2021 m. kovo 12 d. Atsakovas kreipėsi į DGK reikalaudamas priteisti iš Ieškovo 3 705 Eur nesumokėto darbo užmokesčio, skaičiuojant po 65 Eur dieninio darbo užmokesčio už komandiruotėje 2020 m. spalio 19 d. – 2020 m. gruodžio 14 d. dirbtas 57 dienas. 2021 m. balandžio 9 d. Atsakovas pateikė patikslintą prašymą DGK reikalaudamas iš Ieškovo priteisti 9 767,14 Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių. 2021 m. gegužės 5 d. Atsakovas pateikė dar vieną patikslintą prašymą DGK priteisti 7 767,14 Eur neišmokėtą iš darbo santykių kylančią (neto) sumą, kurią sudaro darbo užmokestis ir dienpinigiai, priteisti netesybas, kurių dydis yra Atsakovo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus ir atlyginti neturtinę žalą. S. L. pagal paskutinį patikslintą prašymą teigia, kad su juo nebuvo pilnai atsiskaityta už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio iki 2021 m. sausio mėn. Atsakovas savo reikalavimus iš esmės grindė žodiniu susitarimu su Ieškovo direktoriaus pavaduotoju J. Č., pagal kurį už darbą neva turėjo būti mokamas 65 Eur dydžio dieninis darbo užmokestis, nors nei Darbo sutartis nei kiti darbo teisės dokumentai ir buhalteriniai dokumentai, tokio susitarimo nefiksavo.
DGK Atsakovo prašymą tenkino, priteisė Atsakovui darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, netesybas ir neturtinę žalą. DGK Sprendimas yra priimtas visiškai nepagrįstai, kadangi Ieškovas yra sumokėjęs visą Atsakovui priklausantį darbo užmokestį pagal Darbo sutartį, todėl Ieškovas prašo teismo individualų darbo ginčą spręsti iš esmės ir Atsakovo reikalavimus atmesti kaip visiškai nepagrįstus.
Pažymi, kad tokio susitarimo, kad Atsakovui už darbą bus mokamas 65 Eur, atskaičius mokesčius, dieninis darbo užmokestis, niekada nebuvo.
Atsakovo subjektyvus įsitikinimas, kad už darbą bus mokamas 65 Eur, atskaičius mokesčius, dieninis darbo užmokestis, visiškai neatitinka tikrovės ir prieštarauja rašytiniams įrodymams, t. y. tiek buhalteriniams dokumentams, tiek Darbo sutarčiai, su kuriais Atsakovas buvo supažindintas pasirašytinai ir pastaroji buvo sudaryta jam suprantama kalba. Ieškovas pateikia: S. L. darbo laiko apskaitos žiniaraščius už 2019 m. lapkritį – 2020 m. rugsėjį; Darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščius už 2019 m. lapkritį – 2020 m. rugsėjį (išskyrus 2020 m. gegužę, rugpjūtį ir rugsėjį, nes tais mėnesiais Atsakovas nedirbo – pravaikštos); Atsiskaitymo lapelius už 2019 m. lapkritį – 2020 m. rugsėjį (išskyrus 2020 m. gegužę, rugpjūtį ir rugsėjį, nes tais mėnesiais darbuotojas nedirbo – pravaikštos); UAB „Meidovis“ esamų ar buvusių darbuotojų liudijimus apie atsiskaitymą, darbo sutarties vykdymą įmonėje; Darbuotojo sąskaitos apyvartas už laikotarpius 2019 m. lapkričio 1 d. – 2021 m. sausio 31 d. ir 2019 lapkričio 1 d.– 2021 m. gegužės 14 d.
Ieškovas nurodo, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. įprastai už 8 valandų darbo dieną Ieškovo mokamas vairuotojams darbo užmokestis atskaičius mokesčius sudaro 33,60 Eur = 4,20 Eur x 8 val. (jeigu dirbama nakties metu, šventinę dieną darbo užmokestis dar didesnis). Kadangi įmonėje darbuotojams mokama 50 proc. Vyriausybės 2017-06-28 nutarime Nr. 523 Dėl dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo nustatyto maksimalaus dienpinigių dydžio, dienpinigiai Vakarų Europoje vidutiniškai sudaro 31 Eur. Taigi, už darbo dieną Ieškovo darbuotojai viso „į rankas“ gauna apie 55 – 65 Eur, kadangi ši suma susideda iš darbo užmokesčio ir dienpinigių, tačiau jokiais atvejais 65 Eur nėra darbo užmokestis. Poilsio dieną darbuotojui mokami tik dienpinigiai.
DGK Sprendimo nuostata, kad Atsakovas būdamas trečiosios šalies pilietis, nebūdamas teisininkas ar buhalteris, objektyviai negalėjo suprasti 6.2 ir 6.2.1 punktų yra nepagrįsta ir nelogiška, kadangi net jeigu ir Atsakovas nesuprato nurodytų punktų, tai nei vienas iš kitų Darbo sutarties punktų nenumatė ir negalėjo sukurti lūkesčių, kad darbuotojui bus mokamas 65 Eur dieninis darbo užmokestis. Atsakovo teiginiai, kad darbo skelbime / reklamoje buvo nurodytas 65 Eur paros darbo užmokestis neturi jokio teisinio pagrindo, kadangi darbo skelbimas ar reklama nėra ir negali būti prilyginama Darbo sutarčiai ar kitam darbo teisės norminiam ar lokaliniam aktui, nustatančiam darbo teisinių šalių teises ir pareigas. Pažymi, kad reklamas ir darbo skelbimus formatuoja ir skelbia tretieji asmenys (tarpininkai), todėl už konkretaus skelbimo turinį Ieškovas nėra atsakingas.
Atsakovo pateikti įrodymai, t. y. rašytiniai kitų Ieškovo darbuotojų paaiškinimai apie darbo sąlygas UAB „Meidovis“ neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatytų liudytojų parodymams keliamų reikalavimų, dėl to tokiais įrodymais grindžiamas DGK Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Pagal DK 33 str. 2 d. darbo apmokėjimo sąlyga yra būtinoji darbo sutarties sąlyga, papildomai DK 34 str. 1 d. nustato, kad kiekvienoje darbo sutartyje turi būti susitarta dėl darbo apmokėjimo. Taip pat DK 32 str. 1 d. nustato pareigą darbdaviui už darbo funkcijos atlikimą mokėti atlyginimą darbuotojui. Taigi, Darbdavys turi imperatyvią pareigą mokėti Darbuotojui būtent darbo sutartyje nustatytą atlyginimą, dėl to ir aiškinant Atsakovo atlyginimo dydį prioritetas turi būti taikomas Darbo sutartyje numatytam darbo užmokesčio dydžiui, t. y. 3,20 Eur valandiniam įkainiui, neatskaičius mokesčių (nuo 2020 m. sausio 1 d. - 6,14 Eur, nuo 2021 m. sausio 1 d. 6,49 Eur), o ne Atsakovo vidiniams įsitikinimams, subjektyviai nuomonei, ar įdarbinimo tarpininkų sukurtai reklamai / skelbimui.
Pažymi, kad praktikoje vairuotojai tarpusavyje kalbėdami apie gaunamas iš Darbdavio sumas neskirsto 65 Eur į darbo užmokestį ir dienpinigius, kadangi jiems nėra tiek svarbu iš ko susideda ši suma ir kokius mokesčius moka Darbdavys. Vairuotojai bendraudami tarpusavyje supaprastina skaičiavimą ir kalba tik apie bendrą sumą, kurią jie gauna į savo sąskaitą atskaičius mokesčius už 1 darbo dieną komandiruotėje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vairuotojai paprastai yra teisinio išsilavinimo neturintys žmonės ir jų pačių skaičiavimo sistema, kurią jie naudoja buitiniuose pokalbiuose, nėra ir negali būti prilyginama Darbdavio įmonėje taikomam darbo užmokesčio apskaičiavimui. Juo labiau negali būti iš tokio buitinio suvokimo kildami teisiniai reikalavimai Darbdaviui.
Atsakovo reikalavimas priteisti po 65 Eur už kiekvieną komandiruotės dieną, įskaitant poilsio dienas, yra visiškai nelogiškas ir nepagrįstas, nekalbant jau apie tai, kad tokio susitarimo jokiame rašytiniame dokumente nėra.
Nėra jokio objektyvaus ir realaus pagrindo tenkinti Atsakovo reikalavimą dėl 7 767,14 Eur Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių, netesybų, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo, kadangi remiantis pridedamais buhalterinės apskaitos dokumentais, Ieškovas yra pilnai su Atsakovu atsiskaitęs.
Pažymi, kad DGK darbo ginčo nagrinėjimo procesas buvo neteisėtas dėl to, kad DGK pirmininkas A. O. turi išankstinį neigiamą nusistatymą Ieškovo atžvilgiu ir priiminėja nepagrįstus ir Ieškovui nepalankius sprendimus, kuriuos teismai sistemingai panaikina, pvz., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartis c. b. Nr. e2-101-617/2018, Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2018 m. gegužės 4 d. sprendimas c. b. Nr. e2-1111-970/2018; Vilniaus apylinkės teismo 2018 m. gegužės 4 d. sprendimas c. b. Nr. e2-6647-631/2018 ir pan.
LAT nuosekliai laikosi praktikos, jog ne bet koks susirūpinimas ar nerimas traktuotinas kaip neturtinės žalos atsiradimo faktas. Stresas ir rūpesčiai yra įprasta ir neišvengiama gyvenimo kasdienybė. Pagrindas neturtinei žalai atsirasti yra tada, kai tokie rūpesčiai peržengia įprastas pastangas ir konstatuojamas dvasinių sukrėtimų, emocinės depresijos, asmens garbės, orumo pažeidimo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2007).
Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašo atmesti ieškinį, palaikė DGK sprendimu priteistas sumas.
Pažymi, kad Ieškovo teiginiai dėl Komisijos šališkumo yra deklaratyvūs, nepagrįsti ir bandantys pateisinti nesąžiningą ir piktybišką Ieškovo elgesį.
Atsakovas pilnai palaiko DGK argumentus dėl priteistų dienpinigių pagrįstumo
Atsakovas nurodo, kad jis yra Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos (toliau - Sąjunga) narys.
Pasibaigus Darbo sutarčiai, Darbdavys pilnai neatsiskaitė su Darbuotoju.
Darbuotojas buvo sutaręs su Darbdaviu dėl apmokėjimo: 65 Eur/už parą dienpinigių.
Dirbant pas Darbdavį, Darbuotojui nebuvo teikiami darbo užmokesčio žiniaraščiai, nebuvo teikiami darbo grafikai ir nebuvo teikiami komandiruočių įsakymai. Todėl Darbuotojas prašė perskaičiuoti Sąjungą darbo užmokestį, kreiptis į Darbo ginčų komisiją ir grąžinti Darbuotojui jo uždirbtus pinigus. Darbuotojas nurodė, kad kreipiasi į Sąjungą, nes jis nemoka ir nesupranta lietuvių kalbos, nežino LR įstatymų, nežino, kaip teisingai paskaičiuoti jo uždarbį, todėl prašo pagelbėti Sąjungą tai padaryti. Taip pat nurodė, kad dirbdamas pas Darbdavį, susidūrė su šiais pažeidimais: Darbdavys nemokėjo darbuotojui atlyginimo, motyvuodamas, kad nuo kuro kortelės AS 24 buvo nupiltas kuras; po kiekvieno reiso buvo vykdomi įvairūs išskaičiavimai iš mokėtino darbo užmokesčio, pvz., už ne ten pristatytas paletes ir kt., tokiu būdu už kiekvieną reisą Darbuotojui buvo neprimokama 150-200 Eur ir kitus.
Darbuotojas taip pat pateikė prašymą DGK, kuriame nurodė, jog pasirašė ant kasos orderių, nors jokių orderiuose nurodytų pinigų negavo.
Nors DGK reikalavo Darbdavio įrodymų už paskutinius Darbuotojo dirbtus mėnesius pas Darbdavį. Darbuotojas, nesuprasdamas lietuvių kalbos ir įstatymų, pateikė prašymą Sąjungai paskaičiuoti jam priklausiusias išmokėti ir neišmokėtas sumas ir dar vieną prašymą DGK, suprasdamas, kad su darbo santykiais susijusi nepriemoka bus perskaičiuojama už visą Darbo sutarties vykdymo laikotarpį.
Darbdaviui neteikiant prašomų dokumentų už visą Darbo sutarties vykdymo laikotarpį, nėra galimybės nustatyti, kokias tiksliai išskaitas iš Darbuotojui mokėtinų su darbo santykiais susijusių piniginių sumų atliko Darbdavys ir ar atliktų išskaitų dydžiai atitinka CPK 736 straipsnio nuostatas.
Už tinkamą darbo ir finansinių dalykų organizavimą yra atsakingas Darbdavys. Būtent jis yra atsakingas už darbo organizavimą bei Darbuotojui išmokamų lėšų apskaitą. Šiuo atveju pats Darbdavys pasirinko tokį Darbuotojui išmokamų lėšų apskaitos būdą, iš kurio negalima nustatyti darbo organizavimo ir darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos. Todėl Darbuotojui negali tekti jokia Darbdavio padarytų pažeidimų rizika. Prašyme DGK Darbuotojas paaiškino, kad Darbdavys už kiekvieną reisą Darbuotojui neprimokėjo 150-200 Eur. Duomenų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį Darbdavys nepateikė, taip pat nepateikė vairuotojo kortelės duomenų.
Todėl Sąjunga Darbuotojui mokėtinas sumas už visą darbo sutarties vykdymo laikotarpį grindė turimais vairuotojo kortelės, Sodros duomenimis.
Dirbdamas tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, Darbuotojas didžiąją darbo laiko dalį praleisdavo komandiruotėse, kurių metu Darbdavys turėjo pareigą mokėti Darbuotojui dienpinigius (DK 107 straipsnio 3 dalis).
Darbo sutarties 6.2.1 p. nustatyta, kad Darbdavys vienašališkai, atskirais atvejais įmonės vadovo įsakymu gali nustatyti ir paskirti darbuotojui didesnio dydžio dienpinigius, kurie sudaro 50 proc. visos dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 3 ir 9 punktus.
DGK Darbuotojo prašymą dalinai tenkino. Kaip nustatė DGK, Darbuotojas pareikštą reikalavimą dėl darbo užmokesčio ir dienpinigių išieškojimo grindžia žodinėmis darbo apmokėjimo sąlygomis.
Įrodymai patvirtina aplinkybes, kad Darbuotojas su Darbdaviu susitarė, kad jam už kiekvieną dieną, išbūtą komandiruotėje, bus mokama 65 Eur, atskaičius mokesčius, atlyginimo suma, už laikotarpį tarp reisų ir vykstant iki transporto priemonės darbo užmokestis nemokamas.
DGK nustatė, kad Darbuotojas su Atsakovo de facto vadovu (J. Č.) susitarė dėl darbo apmokėjimo – 65 Eur, suma atskaičius mokesčius, bendros darbo užmokesčio ir dienpinigių sumos (atskirai dėl tarifinio darbo užmokesčio ir dienpinigių nesitarė, nežino kuo jie skiriasi) už kiekvieną kalendorinę dieną, išbūtą komandiruotėje, t. y. nuo identifikavimo kortelės įdėjimo į transporto priemonės tachografą iki išėmimo dienos.
Priešingai nei teigia Ieškovas, 63-65 Eur, o ne 31 Eur, yra standartinis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ dienpinigių dydis Europoje.
DGK, susipažinusi su šalių sudarytos darbo sutarties 6.2 p. ir 6.2.1 p. nuostatomis, atkreipė dėmesį, kad juose nenurodyta, ar Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklės yra Darbdavio vietinis norminis teisės aktas (DK 3 str. 7 d.), ar valstybės institucijų norminis teisės aktas.
DGK atkreipė dėmesį, kad Darbuotojas nėra Lietuvos Respublikos pilietis, objektyviai jo Lietuvos Respublikos teisės aktų žinojimas yra bendro pobūdžio, darė išvadą, kad šiuo atveju nenurodžius Darbo sutartyje poįstatyminio teisės akto priėmusios institucijos, jo priėmimo datos ir numerio, ieškovas, būdamas užsienio šalies pilietis, savo parašu patvirtino Darbo sutarties sąlygą, kurios pagrįstai galėjo nesuprasti. DK 24 str. 1 d. įtvirtinta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise.
Už tinkamą darbo sutarties sudarymą yra atsakingas darbdavys, būtent jis privalo į darbo sutartį įtraukti aiškiai suformuluotas, abiem šalims objektyviai suprantamas ir atitinkančias jų valią, sąlygas.
DK 6 str. 2 d. numato aptariamos darbdavio pareigos nevykdymo padarinius – kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių darbo ir kolektyvinių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai.
DGK nustatė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimas Nr. 99 „Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių patvirtinimo“ yra priimtas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 21 str. 3 d. ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str. 1 d. 5p. (šio nutarimo preambulė). Šis teisės aktas nėra Lietuvos Respublikos darbo teisės šaltinis (DK 3 str.) ir jis dienpinigių nustatymo individualiuose (darbo) santykiuose klausimų nereglamentuoja.
Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklės reglamentuoja įmonių mokestinę naštą, esant komandiruočių išlaidoms, bet ne darbuotojų subjektinę teisę (galimybę ją nustatyti) į dienpinigius (Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 1 p. įtvirtinta, kad jos nustato, kaip „apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną iš pajamų atskaitomos komandiruočių sąnaudos“).
Darbo sutarties 6.2.1 p. Darbdavio yra įrašyta sąlyga, jog Darbdavys savo nuožiūra Darbuotojui gali mokėti „didesnio dydžio dienpinigius nei 50 proc. visos dienpinigių sumos“, tačiau ši sąlyga yra siejama su Darbo sutarties 6.2 p., kuriame yra galimai nuoroda į teisės aktą, priimtą Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo, o ne Lietuvos Respublikos darbo kodekso, pagrindu (t. y., kuris nėra Lietuvos Respublikos darbo teisės šaltinis).
DGK nustatė, kad negali pripažinti, jog šalys darbo sutartimi, aiškinant lingvistiškai jos sąlygas, susitarė dėl 50 proc. Vyriausybės nutarimu patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžio taikymo, nes tokiu būdu DK 6 str. 2 d. įtvirtintas principas būtų aiškinamas priešingai (tokiu atveju DGK turėtų pripažinti, kad trečiosios šalies piliečiui, objektyviai turėjo būti suprantama, kad darbdavys suklydo nurodydamas galimai norminio teisės akto, reglamentuojančio įmonių mokestinę naštą, pavadinimą, kad darbdavys turėjo omenyje kitą Vyriausybės nutarimą, šis suklydimas yra formalus, ir darbuotojas, atsižvelgiant į jam pagal profesiją keliamą Lietuvos Respublikos norminių teisės aktų, ypač reglamentuojančių įmonių pelno apmokestinimo pelno mokesčiu tvarką, turėjo suprasti, kad faktiškai darbo sutarties 6.2 p. ir 6.2.1 p. formuluotėmis šalys susitarė dėl 50 proc., o darbdavio nuožiūra – ir didesnių, Vyriausybės nutarimu patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių taikymo).
DGK pripažino, kad Darbo sutarties 6.2 p. ir 6.2.1 p. sąlygų ieškovas, būdamas trečiosios šalies pilietis, nebūdamas teisininkas ar buhalteris, objektyviai negalėjo suprasti, darbuotojui objektyviai nesuprantama sąlyga negali atitikti jo valios.
DGK nustatė, kad minėti Darbo sutarties punktai nėra suprantami.
Konkrečiai, dienpinigių mokėjimą darbo santykiuose reglamentuoja Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr.523, priimtas, vadovaujantis DK 107 str. 2 ir 3 d.
Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 p. nustatyta, kad dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje (toliau kartu – nustatyti dydžiai).
Kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių.
DGK atkreipia dėmesį, kad šalių sudarytoje Darbo sutartyje nėra įrašyto susitarimo, kad darbuotojui mokami dienpinigiai lygūs 50 proc. Vyriausybės nutarimu patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžio (normos).
DGK nustatė, kad akivaizdu, jog darbuotojų iš mažiau ekonomiškai išsivysčiusių šalių pažeidžiamumas santykiuose su darbdaviu yra ypač didelis, tokie darbuotojai dėl objektyvių priežasčių – kalbos nežinojimo, Lietuvos Respublikos teisės aktų nežinojimo, baimės neprarasti turėtų lėšų įsidarbinimui, nebuvimo aukštos kvalifikacijos specialistais – negali dalyvauti lygiavertėse derybose su darbdaviu dėl darbo sutarties sąlygų konkretumo, aiškumo, atitikimo žodžiu sulygtoms sąlygoms. Todėl suprantama, kad tokie darbuotojai nekvestionuoja darbdavio vienašališkai parengtų dokumentų turinio – jie dėl ekonominio pažeidžiamumo yra priversti tikėti darbdavio gera valia.
Taigi Ieškovas neįrodė, kad Darbuotojui aiškiai ir suprantamai išaiškino, kad jam bus mokami 50 proc. dienpinigiai.
DGK pažymėjo, kad Darbo sutarties 11 p. nurodyta, kad įmonėje galioja 2017 m. birželio 25d. kolektyvinė sutartis, tačiau ji į bylą nepateikta bei byloje nėra duomenų, kad ieškovas buvo atsakovės įmonės profesinės sąjungos narys ir jam taikoma įmonės kolektyvinė sutartis (DK 197 str. 1 d.). DGK atkreipė dėmesį, kad kolektyvinę sutartį pasirašęs profesinės sąjungos pirmininkas, bendrovės direktoriaus pavaduotojas ir de facto bendrovės faktinis vadovas yra tas pats asmuo (Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 1 str. 4 d.).
DK nereglamentuoja darbo sutarties sąlygų aiškinimo taisyklių, todėl jos aiškinamos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekse (toliau - CK) įtvirtintas taisykles (DK 4 str. 2 d.).
CK 6.193 str. 1 d. nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Šio straipsnio 5 d. nustatyta, kad aiškinant sutartį, turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo. Taigi apie tikrąją šalių valią dėl tam tikros darbo sutarties sąlygos turinio nustatoma pagal šalių tikruosius ketinimus bei darbo sutarties vykdymo praktiką.
Darbo ginčų komisija atkreipė dėmesį, kad ieškovas pateikė aštuonių buvusių ir esamų darbuotojų (vairuotojų), rašytinius paaiškinimus (D. A., O. L., D. J., A. R., R. K., A. G., V. S., D. L.), kuriuose vairuotojai teigia, kad dėl darbo sąlygų tarėsi su J. Č. ir jis žadėjo mokėti 65 Eur už parą, būnant komandiruotėje.
Priešingai nei teigia Darbdavys, aptarti įrodymai patvirtina žodinius susitarimus su darbdaviu dėl atlyginimo už darbą, o ne jų pačių buitinio pobūdžio skaičiavimo sistemą. Tokio pobūdžio Darbdavio argumentai apie darbuotojus vėl patvirtina, jog Darbdavys darbuotojų atžvilgiu nesąžiningas, nes į darbuotojus žiūri kaip į nekvalifikuotus asmenis, kuriems gali mokėti tiek, kiek jis nori, o ne tiek, kiek susitarė su Darbuotoju. Taip pat DGK pažymėjo, kad nesuprantama, kodėl Darbdavys teikia informaciją apie darbo sutarties būtinąją sąlygą darbuotojams ne dalykiškai, suprantamai ir sąžiningai, o buitinio pasikalbėjimo lygiu (DK 24 str. 1 d.), o tai vėl įrodo, kad darbo santykių šalis siejo Darbuotojo nurodyti susitarimai dėl 65 Eur dienpinigių.
DGK nustatė, kad darbo skelbimuose dėl vairuotojų darbo UAB „Meidovis“ nurodomas darbo užmokestis – 60-65 Eur už parą.
Ieškovo teigimu, šiuos skelbimus talpina ne įmonė, o įdarbinimo tarpininkai, tačiau DGK atkreipė dėmesį, kad įdarbinimo tarpininkai skelbia tokį atlyginimą, kurį nurodo užsakovas.
Aplinkybė, jog Ieškovas elgiasi nesąžiningai ir dar kaltina kitus trečiuosius asmenis išgalvotais dalykais, vėl atitinkamai charakterizuoja Ieškovą kaip nesąžiningą sutartinių santykių dalyvę.
DGK paminėjo, kad 2020-2021 metais ji gavo 11 Darbdavio darbuotojų prašymų (be Darbuotojo), iš esmės visi dėl neatskaitymo pagal žodžiu sutartas darbo apmokėjimo sąlygas.
Darbo teisė gina faktinį šalių susitarimą, jeigu juo nebloginama darbuotojo teisinė padėtis palyginus su imperatyviomis darbo teisės normomis (DK 33 str. 4 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-459/2013). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-122-248/2019 konstatuota, kad tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos darbo kodekse nurodytų taisyklių ir principų nepakanka tam, kad būtų nustatytas tikrasis darbo sutarties turinys bei šalių prisiimtų teisių ir pareigų apimtis, aiškinant darbo sutartį atsižvelgtina ir į sutarčių aiškinimo taisykles, išdėstytas CK 6.193-6.195 straipsniuose ir suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, įvertinant darbo sutarties specifiką ir tikslus. Esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat reikia vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. DGK vertinimu Darbdavys vairuotojams paaiškina, kad jie vidutiniškai gaus po 65 Eur paros atlygį už darbą, apimantį darbo užmokestį bei dienpinigius. DGK sprendimas atitinka teismų praktiką dėl pirmenybės teikimo žodiniam darbo santykių šalių susitarimui, o ne formuoja ydingą teismų praktiką, kaip kad nurodo Ieškovas.
Darbdavio darbo apmokėjimo sąlygų pristatymas ikisutartiniuose santykiuose laikomas oferta, kurią darbuotojas, pasirašydamas darbo sutartį, priima. DGK pripažino, kad Darbuotojui darbo sutarties 6.2 ir 6.3 p. sąlygos objektyviai negalėjo būti suprantamos. DGK neturi pagrindo daryti išvados ir pripažinti, kad vairuotojas, pasirašydamas darbdavio paruoštą tipinę darbo sutartį, kurioje nurodytos sąlygos: valandinis atlygis – 3,20 Eur, ne visas darbo laikas nenustatomas, mokami dienpinigiai: 50 proc. visos dienpinigių sumos, o darbdavio nuožiūra ir didesni, objektyviai turi suvokti, kad šios darbo sutarties sąlygos visai nereiškia bendro vidutinio 65 Eur dienos atlygio, kaip jam įsidarbinant deklaravo darbdavys.
DGK pripažįsta, kad šalys faktiškai buvo susitariusios dėl Darbuotojui mokėtino 65 Eur, atskaičius mokesčius, vidutinio dieninio tarifinio darbo užmokesčio ir dienpinigių atlygio už darbą reise, tokia darbo apmokėjimo sistema taikoma visiems vairuotojams. DGK nustatė, kad Darbdavys, neįrašydamas į darbo sutartį faktiškai taikomos darbo apmokėjimo sąlygos, prisiėmė neigiamų padarinių riziką. Prisiėmus šią riziką, Darbdavys neįrodė, kad į vidutinį 65 Eur paros atlygį neįtraukiamos vairuotojo poilsio dienos komandiruotės metu bei dienos vykstant iki transporto priemonės kitoje valstybėje.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 17.1 punktas numato, jog kai darbuotojas siunčiamas į komandiruotę Lietuvos Respublikos teritorijoje, jam mokami dienpinigiai pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Maksimalių dienpinigių dydžių sąrašą ir Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašą, jeigu komandiruotė trunka ilgiau nei vieną komandiruotės darbo dieną.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punkte nustatyta, kad dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje.
Atsakovas nurodo, kad DGK Sprendimas yra pagrįstas tiek teisiškai, tiek faktiškai, todėl Ieškovo ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismo posėdyje dalyvaujantys byloje asmenys palaikė atitinkamai reikalavimus ir atsikirtimus, pagrįsdami juos iš esmės procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Ieškinys atmestinas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017).
Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; kt.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2021 m. gegužės 28 d. sprendimu nusprendė: pripažinti S. L. 2019 m. gruodžio 1 d., 2019 m. gruodžio 7 d., 2019 m. gruodžio 15 d., 2019 m. gruodžio 22 d. – 2020 m. sausio 3 d., 2020 d. balandžio 4 d. – 2020 m. birželio 19 d., 2020 m. rugpjūčio 1 d. – 2020 m. spalio 17 d., 2020 m. gruodžio 12 d. – 2020 m. gruodžio 31 d. deklaruotą pravaikštą neteisėta; išieškoti S. L. naudai iš UAB „Meidovis“: 2 899 Eur, atskaičius mokesčius, darbo užmokestį ir dienpinigius už 2019 m. lapkričio mėn. – 2020 m. gruodžio mėn.; 1 331,95 Eur, neatskaičius mokesčių, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas; 3 610,32 Eur, neatskaičius mokesčių, netesybas; 1 000 Eur neturtinę žalą.
Ieškovas nesutiko su minėtu sprendimu ir kreipėsi į teismą dėl tariamai pažeistų teisių gynimo, prašydamas išnagrinėti individualų darbo ginčą ir atsakovo S. L. reikalavimus dėl neišmokėto darbo užmokesčio, dienpinigių, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, neturtinės žalos ir netesybų atmesti kaip nepagrįstus.
Nagrinėjamu atveju teismas iš esmės sutinka su atsakovo ir tuo pačiu DGK argumentais (pastarosios argumentai iš esmės atkartoti atsakovo atsiliepime į ieškinį), kurie yra išsamūs, aiškūs, pagrįsti (CPK 178, 179, 185 straipsniai). Tokiu atveju, teismas šių argumentų neatkartoja, o pasisako tik dėl esminių ginčo sprendimui reikšmingų klausimų (CPK straipsnio 1 ir 8 dalis).
Ginčo darbo sutartis sudaryta 2018 m. liepos 16 d., o nutraukta - 2021 m. sausio 31 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu (darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių). Byloje kilo ginčas dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų, susijusių su darbo užmokesčiu, jo dydžio apskaičiavimu.
Ieškovas argumentuoja, kad reikšminga yra tik rašytinė darbo sutartis, o atsakovas klaidingai nurodo, kad šalys žodiniu susitarimu aptarė dėl atlygio, mokant darbuotojui „į rankas“ po 65 Eur už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant nuo vairuotojo identifikavimo kortelės įdėjimo į transporto priemonės tachografą iki jos išėmimo dienos. Tuo pačiu ieškovas nenurodo, kodėl darbo sutartyje nenurodoma, nuo kurio momento prasideda darbuotojo darbo diena ir iki kurio momento trunka (nėra aptarta, kad komandiruotė tapatinama su darbo diena – darbo sutarties 6.1 punktas (DK 107 straipsnis). Teisminio nagrinėjimo metu, ieškovas iš esmės neginčijo atsakovo nurodomos darbo pradžios ir pabaigos nustatymo aplinkybių.
Atsakovas nurodo, kad sudarant darbo sutartį ir buvo esminė sąlyga dėl 65 Eur dydžio atlygio, kuris tuo metu ir vyravo rinkoje bei ieškovo vardu buvo viešai skelbiama. Atsakovo nurodytas aplinkybes – dėl darbo užmokesčio dydžio ir jo apskaičiavimo tvarkos, darbo sutarties įforminimo, atsiskaitymo lapelių (ne)gavimo, formalaus dokumentų pasirašymo, individualiai neaptariant pasirašomų dokumentų teksto turinio ar jo neskaitant, patvirtino ginčo laikotarpiu taip pat ieškovo įmonėje dirbę vairuotojais F. V., A. G., M. H.. Jų aiškiais, išsamiais ir logiškais paaiškinimais, kad juos, kaip ir atsakovą, domino tik darbo užmokesčio dydis už išdirbtą dieną, o ne formalumai kaip tai apskaitoma, teismas neturi pagrindo netikėti (CPK 185 straipsnis). Šie liudytojai tvirtino taip pat pasirašę darbo sutartis, tačiau žodžiu sutarę su darbdaviu dėl 60-65 Eur atlygio per dieną, o darbo sutartys buvo tik formalumas, kaip tvirtindavo darbdavys, reikalingas darbo santykių įteisinimui ir tolimesniam darbuotojų funkcijų vykdymui.
Pažymėtina, kad sudarant ginčo darbo sutartį nėra aiškiai, tiksliai aptartas darbo užmokesčio ir dienpinigių apskaičiavimo mechanizmas. Darbo sutarties 3 punkte nurodoma, kad „Darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui šį darbo užmokestį: nustatomas ne mažiau kaip 35 val. darbo savaitė, įmonėje taikoma suminė darbo laiko apskaita, mokamas valandinis 3,20 Eur, vieną kartą per mėnesį atlyginimas, iki einamojo mėnesio 30 d. už praėjusį mėnesį“. Apie dienpinigius kalbama darbo sutarties 6.1 – 6.4 punktuose, tačiau nenurodant konkrečios dienpinigių normos ar teisės akto, ar lokalinio akto, pagal kuriuos darbuotojas turėtų galimybę pasiskaičiuoti gautinas lėšas. Tokiu atveju, labiau tikėtina, kad darbuotojas – atsakovas – tarėsi dėl labiau apibrėžto atlygio už vieną darbo dieną - 65 Eur dydžio. Kaip teisingai nurodo atsakovas ir DGK, tokiu atveju sutartinės sąlygos aiškinamos ir darbuotojo naudai (DK 4 straipsnio 2 dalis, CK 1.5, 6.193 straipsniai).
Teisminio nagrinėjimo metu, ieškovas nepateikė įrodymų, paneigiančių tiek atsakovo, tiek DGK argumentus dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, dienpinigių paskaičiavimų. Teismui nepateikti papildomi įrodymai, kurių prašė DGK, objektyviais ir rašytiniais įrodymais nepagrįsta, už ką konkrečiai (pagal kokias prievoles) atsakovui buvo pervedamos lėšos, kaip jos apskaitytos įmonės buhalterijoje. Todėl pagrįstai atsakovo atstovai argumentuoja, kad išmokose nedetalizuojama, kas sudaro kokias sumas – buhalterinės dokumentacijos ar atsiskaitymuose nurodomos tik galutinės sumos; nėra duomenų apie viršvalandžius, darbą naktimis ir pan. Teismui taip pat nepateikti įrodymai, kad atsiskaitymo lapeliai buvo įteikti ar išsiųsti atsakovui; darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra nepasirašyti. Tokiu atveju konstatuotina, kad atsakovas, kaip ir DGK, pagrįstai argumentuoja, kad ieškovas pilnai neatsiskaitė su darbuotoju jo atleidimo dieną, neišmokėdamas 2 899 Eur, atskaičius mokesčius, darbo užmokestį ir dienpinigius už 2019 m. lapkričio mėn. – 2020 m. gruodžio mėn.; 1 331,95 Eur, neatskaičius mokesčių, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas; atsakovas pagrįstai reikalauja priteisti 3 610,32 Eur, neatskaičius mokesčių, netesybas (DK 127, 139, 146, 147 straipsniai).
Teismas sutinka su atsakovo ir DGK argumentu, kad ieškovas neteisėtai ir nepagrįstai fiksavo pravaikštas. Kaip nurodė ieškovo liudytojas J. Č. – ieškovo įmonės transporto skyriaus vadovas, betarpiškai dalyvavęs ginčo darbo sutarties sudaryme ir tuo metu buvęs direktoriaus pavaduotoju, - jis negali paaiškinti, kodėl ir darbo sutarties sudarymo metu aptarta galimybė ieškovui išvykti namo, faktiškai toks išvykimas buvo įforminamas kaip pravaikšta, nors patvirtino, kad atsakovo nebuvimo darbe laikas buvo šalių iš anksto suderintas ir atsakovas atvykdavo į darbą iš anksto suderintu laiku, kurį šalys paprastai aptardavo elektroninėmis ryšio priemonėmis. Ieškovas nepateikė teismui įrodymų apie priverstinių pravaikštų egzistavimą ir jų fiksavimą įmonėje.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas iš esmės sutinka su atsakovo ir DGK argumentais, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti ir 1 000 Eur dydžio neturtinę žalą (CPK 178, 185 straipsniai).
Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis).
Neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Meilus v. Lithuania, no. 53161/99, judgment of 6 November 2003, § 33; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-11-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2006.).
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas žmogaus teises, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., L. L. v. France, no. 7508/02, judgment of 10 October 2006, § 52).
Neturtinė žala apima platų įvairių išgyvenimų spektrą. Europos Žmogaus Teisių Teismo pripažįstama, kad neturtinė žala apima traumas, nerimą ir neteisybės jausmą (McMichael v. United Kingdom, 24 February 1995; Series A No. 307-B); bejėgiškumo jausmą, frustraciją (Papamichalopoulus v. Greece, 31 October 1995, no. 14556/89, ECHR, 1993 A-330-B), nepatogumus, nerimą ir sielvartą (Olsson v. Sweden, 24 March 1988, no. 10465/83, 102 par., Series A Nr. 130), įžeidinėjimą, pažeminimą, įtampą (Lopez Ostra v. Spain, 9 December 1994, no. 16798/90, 65 par., Series A No. 303-C) ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-05-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2011).
Nagrinėjamoje byloje, teismo nuomone, atsakovas, palaikydamas DGK argumentus, pakankamai pagrindė šios žalos padarymo faktą ir dydį, t. y. kad nors paprastai už teisės gauti sulygtą darbo užmokestį negerbimą neturtinė žala nepriteisiama, tokiais atvejais darbuotojo pažeista teisė ginama išieškant delspinigius ir netesybas, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas sukūrė tokią atsakovą žeminančią sistemą, kada pastarasis negali suprasti už ką ir kiek jam turi būti mokama. Teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad ginčo laikotarpiu nemokant sulygto darbo užmokesčio, atsakovas jautė neigiamus išgyvenimus, pažeminimą, jautė bejėgiškumą prieš darbdavį, negalėjo planuoti savo pajamų; atsiskaitymas po reiso ginčo laikotarpiu tapdavo atsakovui ne laiminga akimirka po atlikto darbo, o streso ir pažeminimo šaltiniu.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas patyrė nerimą, neteisybės jausmą, nepatogumus, pažeminimą, įtampą, konstatuoja, kad pagrįstai reikalauja priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos, kurios dydis yra protingas ir teisingas (DK 151 straipsnis, CK 6.250 straipsnis).
Kiti byloje dalyvaujančių asmenų argumentai ir įrodymai esminės reikšmės neturi, todėl teismas atskirai jų neaptaria (CPK 3 straipsnio 1 ir 8 dalys, 185 straipsnis).
Ieškinį atmetus, priteistina iš ieškovo atsakovui 1 026 Eur advokato pagalbai; ieškovui nepriteistina jo turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 straipsniai).
Dėl pandemijos (COVID-19) paplitimo ir taikomų bendravimo ribojimų Lietuvos teritorijoje, teismo posėdyje byloje dalyvaujantiems asmenims sutinkant šis sprendimas skelbiamas rašytinio proceso tvarka – tai atitinka CPK 3 straipsnio 1 ir 8 dalyje įtvirtintus teisingumo ir protingumo principus, todėl jo apskundimo terminas skaičiuotinas nuo sprendimo kopijos įteikimo dienos.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-268, 270, 273 straipsniais teismas
n u s p r e n d ž i a :
Atmesti ieškinį.
Pripažinti atsakovui S. L. (Baltarusijos Respublikos pilietis, asmens kodas (duomenys neskelbtini) paso Nr. (duomenys neskelbtini)) 2019 m. gruodžio 1 d., 2019 m. gruodžio 7 d., 2019 m. gruodžio 15 d., 2019 m. gruodžio 22 d. – 2020 m. sausio 3 d., 2020 d. balandžio 4 d. – 2020 m. birželio 19 d., 2020 m. rugpjūčio 1 d. – 2020 m. spalio 17 d., 2020 m. gruodžio 12 d. – 2020 m. gruodžio 31 d. deklaruotą pravaikštą neteisėta.
Priteisti atsakovui S. L. (Baltarusijos Respublikos pilietis, asmens kodas (duomenys neskelbtini) paso Nr. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Meidovis“ (juridinio asmens kodas 303143483): 2 899 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus devyniasdešimt devynis eurus), atskaičius mokesčius, darbo užmokestį ir dienpinigius už 2019 m. lapkričio mėn. – 2020 m. gruodžio mėn.; 1 331,95 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus trisdešimt vieną eurą 95 ct), neatskaičius mokesčių, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas; 3 610,32 Eur (tris tūkstančius šešis šimtus dešimt eurų 32 ct), neatskaičius mokesčių, netesybas; 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinės žalos; 1 026 Eur (vieną tūkstantį dvidešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėjas Igoris Kasimovas