2010 m. rugpjūčio 27 d.

 (S)

Šiauliai

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Marytė Švažienė,

sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,

nedalyvaujant pareiškėjui A. T.,

nedalyvaujant atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovui,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos atstovui,

       rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Šiaulių tardymo izoliatoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie LR teisingumo ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir kitų reikalavimų,

            n u s t a t ė:

pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri atsirado neteisingai skaičiuojant valstybės tarnautojams mokamus priedus ir priemokas. Iš esmės pareiškėjas savo reikalavimą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriame konstatuota, kad: „ valstybės tarnautojų darbo užmokestis turi būti mokamas įstatymų nustatytu laiku, ši asmens teisė garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė, pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus". Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas nutarė, jog Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje ( 2002 m. balandžio 23 d. ir 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytas teisinis reguliavimas savaime neprieštarauja Konstitucijai, tačiau kartu pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis" (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio ir švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2.007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>, konstituciniam teisinės valstybės principui".

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo teismui pateiktuose atsiliepimuose prašo teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatorius vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais. Pareiškėjų nurodytais laikotarpiais, kaip ir kitais laikotarpiais, Šiaulių tardymo izoliatorius mokėdamas dirbantiems pareigūnams darbo užmokestį už faktiškai dirbtą darbą vadovavosi tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatomis, t.y. Valstybės tarnybos įstatymu, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutu, Darbo kodeksu ir kitais aktualiais teisės aktais. Pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d. statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai, išskyrus įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Šio įstatymo 23 str. 2 d. buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Atkreipė dėmesį, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai" pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis" nuostatos, kurios taikytos apskaičiuojant ir mokant atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai. Pažymėjo, kad pripažintas prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-264/2003). Konstitucijos 102 str. 1 d. nustato, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucijos 7 str. negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Tačiau Konstitucijos 7 str. nuostata turi būti aiškinama ir taikoma sistemiškai su kitomis Konstitucijos nuostatomis, įtvirtinančiomis teisės aktų konstitucingumo kontrolę bei Konstitucinio Teismo nutarimų teisinę galią. Remiantis Konstitucijos 6 str. 1 d., Konstitucija yra vientisas aktas. Konstitucijos 102 str. ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui. Jokia kita valstybės institucija spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, nėra įgaliota. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami (Konstitucijos 107 str. 2 d.). Todėl darytina išvada, kad kol nustatyta tvarka nebuvo nustatyta ir pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos prieštarauja Konstitucijai, Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostatos buvo teisėtos ir valstybės institucijos privalėjo vykdyti įstatymo reikalavimus mokėdamas priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuri reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius, skaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį pareiškėjai, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Kaip matyti, pareiškėjo kreipimasis į teismą dėl savo buvusių praeityje pažeistų teisių gynimo, motyvuojant Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo yra pripažinta, kad įstatymas ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta tam tikro teisinio reguliavimo, prieštaravo Konstitucijai, priėmimu, yra susijęs su teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmių taikymu, būtent su šių pasekmių taikymu atgal. Pareiškėja, formuluodama skundo dalyką ir pagrindą, prašo taikyti Konstitucinio Teismo nutarimą praeityje susiformavusiems teisiniams santykiams. Todėl, teismo nuomone, šios bylos išsprendimui yra aktualus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos taikymas. Teismui kyla abejonės, ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata „Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo“ neprieštaravo/-auja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostatai; ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis, nustatantis teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmes, ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį galima būtų tiksliai nustatyti Konstitucinio Teismo nutarimų pasekmių taikymą laike - nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį galima būtų tiksliai nustatyti ar teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos neprieštaravo/-auja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostatai. Todėl šioje byloje būtų tikslinga kreiptis į Konstitucinį teismą dėl šių teisės nuostatų ištyrimo, tačiau Konstituciniame Teisme jau yra priimti nagrinėjimui Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis, nustatantis teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmes, ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį galima būtų nustatyti Konstitucinio Teismo nutarimų pripažinti, kad teisės aktas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams ar pripažinti, kad teisės aktas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyta tam tikro teisinio reguliavimo, pasekmių taikymą laike - ex tunc ar retroaktyviai, t.y. nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį galima būtų nustatyti, ar teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, neprieštaravo/-auja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostatai Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai", Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostatai „Galioja tik paskelbti įstatymai"; ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata „Neturi būti vykdomi sprendimai, pagristi teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo" neprieštaravo/-auja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostatai „Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai", Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostatai „Galioja tik paskelbti įstatymai". Šiems prašymams suteikti bylos numeriai 35/2010; 36/2010; 39/2010; 40/2010.

Atsižvelgiant į tai, kad į LR Konstitucinį Teismą jau yra kreiptasi dėl tų pačių norminių aktų nuostatų išaiškinimo, teismo nuomone, netikslinga kreiptis į LR Konstitucinį Teismą dar kartą su analogišku prašymu. LR Konstitucinio Teismo išaiškinimas bus privalomas, priimant sprendimą nagrinėjamoje administracinėje byloje, todėl byla sustabdytina iki bus išnagrinėtos LR Konstitucinio Teismo bylos Nr. 35/2010; 36/2010; 39/2010; 40/2010.

            Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 98 str.1 d. 4 p., 99 str.

3 p.,

            n u t a r i a :

            sustabdyti administracinę bylą Nr. I-541-84/2010, kol LR Konstituciniame Teisme bus išnagrinėtos bylos Nr. 35/2010; 36/2010; 39/2010; 40/2010.

            Nutartis per 7d. nuo jos paskelbimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui per šį teismą.

Teisėja                                                                                                              Marytė Švažienė