
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gegužės 2 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino
Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viginto Višinskio,
sekretoriaujant
Jūratei Česnulevičienei,
dalyvaujant
ieškovo atstovui advokatui Arūnui Petrauskui,
atsakovo
akcine bendrovės „Ūkio bankas“ atstovei advokatei Dianai Ingridai Vinklerytei,
atsakovo
bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Armobetas“ atstovui advokatui
Tomui Puzinui,
viešame
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą
pagal atsakovo akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ apeliacinius skundus dėl
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo, kuriuo ieškinys
tenkintas, ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. papildomo
sprendimo, kuriuo priteistos bylinėjimosi išlaidos, civilinėje byloje Nr.
2-1804-232/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Molesta“ ieškinį
atsakovams akcinei bendrovei „Ūkio bankas“, uždarajai akcinei bendrovei
„Armobetas“ dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo.
Teisėjų kolegija
n
u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
2008 m. kovo 16 d. ieškovas su atsakovu UAB „Armobetas"
(šiuo metu – BUAB „Armobetas“) pasirašė subrangos sutartį Nr. 27 (b.1.26),
kuria atsakovas UAB „Armobetas" kaip subrangovas įsipareigojo atlikti
sutartyje numatytus darbus, o ieškovas kaip generalinis rangovas už juos sumokėti
sutartą kainą. 2008 m. liepos 21 d. šalys pasirašė trišalį susitarimą (b. l. 26) su AB „SEB
bankas“ (toliau bankas), kuriuo ieškovas (generalinis rangovas) sutiko, kad subrangovas
faktoringo sutarties pagrindu perleistų bankui piniginių reikalavimų teises, atsirasiančias pagal
subrangos sutartį ir įsipareigojo mokėti bankui 95 procentus nuo PVM sąskaitose -
faktūrose nurodytos sumos, jeigu šiose sąskaitose bus atitinkamas įrašas, kad
95 procentus
sumos ieškovas privalo sumokėti į atitinkamą banko sąskaitą.
2009 m. balandžio 18 d. UAB „Armobetas", vykdydamas
trišalį susitarimą, išrašė ieškovui sąskaitą - faktūrą Nr. ARM0000377 už atliktus
rangos darbus 654 892,51 sumai, kurioje buvo nurodyta, kad 95 procentai šios
sąskaitos sumos yra perleisti bankui.
Ieškovas,
paskaičiavęs 95 procentus nuo reikalaujamos sumokėti sumos, 2009 m. balandžio 21 d. AB
DnB NORD banko pavedimu (b.1. 28) pervedė minėtą 95 procentų sumą, sudarančią
622 147,88 Lt ne bankui, kaip buvo įsipareigojęs pagal trišalį susitarimą, bet į
UAB „Armobetas" sąskaitą AB „Ūkio bankas“. Pinigai į minėtą atsakovo sąskaitą buvo gauti tą pačią dieną, o atsakovas AB
„Ūkio bankas“ nusirašė į UAB „Armobetas“ sąskaitą pervestas pinigines lėšas sau
pagal kredito overdrafto sutartį.
Ieškovas UAB „Molesta" kreipėsi į teismą ir
ieškiniu prašė įpareigoti atsakovus UAB „Armobetas" ir AB „Ūkio bankas“
solidariai įvykdyti prievolę grąžinti nepagrįstai gautą 622 147,88 Lt sumą ieškovui; 5 proc. metines palūkanas
nuo 2009 m. balandžio 22 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus
apygardos teismas 2010 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovo UAB „Molesta" naudai: solidariai
iš atsakovų AB „Ūkio bankas“ ir UAB „Armobetas" 622 147,48 Lt nepagrįstai gautų
lėšų ir 10 221,48 Lt (dešimt tūkstančių du šimtus dvidešimt vieną litą 48
centus) bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nurodė, kad pagal CK 1.90 straipsnio nuostatas iš esmės
suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal
klydusios šalies ieškinį, o CK 6.237 straipsnis numato pareigą grąžinti be pagrindo
įgytą turtą
asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Atitinkamai, kaip matyti iš AB „Ūkio
bankas“ pateiktų sąskaitos išrašų, pinigai į minėtą atsakovo sąskaitą buvo gauti ir ieškovas, prašydamas
pinigus grąžinti (b.1.29-31) pranešė
apie įvykusią klaidą atsakovui tą pačią
dieną (b. l. 62, 121, 122), o klaidos
egzistavimą patvirtino ir pats UAB „Armobetas", todėl pirmosios
instancijos teismas padarė išvadą, jog neatitinka tiesos atsakovo AB „Ūkio
bankas“ teiginys neva jis negalėjęs veltis
į savo kliento ir ieškovo ginčą bei todėl negražinęs per klaidą pervestos
sumos. Teismas taip pat nurodė, kad kredito įstaiga neatsako už mokėtojų ir gavėjų
tarpusavio pretenzijas dėl atsiskaitymo
prievolių, kai nėra kredito įstaigos kaltės, tačiau šioje byloje tokių
pretenzijų tarp šalių ir nebuvo kol
AB „Ūkio bankas“ nepradėjo disponuoti sąskaitoje esančiais pinigais. Be to,
teismas pažymėjo, kad iš pateikto į bylą įsiteisėjusio 2010 m. balandžio 13 d.
Vilniaus apygardos teismo galutinio sprendimo matyti, kad bankas pagal trišalį susitarimą yra prisiteisęs iš ieškovo
tą pačią sumą, kuri pagal šį
sprendimą išieškoma iš jo priverstine tvarka antrą kartą. Taigi nepatenkinus
ieškinio iš ieškovo būtų išieškoma
ta pati prievolė du kartus, kas prieštarautų bendriesiems teisingumo protingumo sąžiningumo principams (CK 1.5
straipsnis).
Vilniaus apygardos
teismas 2010 m. rugpjūčio 31 d., tenkindamas ieškovo UAB „Molesta“
pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo dalyje dėl procesinių palūkanų ir
bylinėjimosi išlaidų priteisimo, priėmė papildomą sprendimą, ištaisė rašymo
apsirikimą ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo
rezoliucinę dalį išdėstė taip: priteisti
ieškovo UAB „Molesta“ naudai: solidariai iš atsakovų AB „Ūkio bankas“ ir BUAB
„Armobetas“ 622 147,48 Lt (šešis šimtus dvidešimt du tūkstančius vieną šimtą
keturiasdešimt septynis litus 48 centus) nepagrįstai gautų lėšų, 10 221,48 Lt
žyminio mokesčio, 6050 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti, viso
priteisti 16 271,48 (šešiolika tūkstančių du šimtus septyniasdešimt vieną litą
48 centus) bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas AB „Ūkio bankas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 23
d. sprendimą pakeisti – ieškinį AB „Ūkio bankas“ atžvilgiu atmesti. Nurodo
šiuos argumentus:
1. AB „Ūkio bankas“ su ieškovu nesieja jokie
prievoliniai santykiai, o apeliantas jokių pinigų iš ieškovo neįgijo, nes nuo
lėšų įskaitymo asmens sąskaitoje, jos laikomos to asmens nuosavybe. Atitinkamai
nurašyti pinigus nuo UAB „Armobetas“ sąskaitos įgalino tarp atsakovų sudarytos
sąskaitos kreditavimo sutarties Nr. OV-04-096/04 nuostatos.
2. Apie tai, kad ieškovo 2009 m. balandžio 21 d.
pervesti pinigai turėtų būti grąžinti UAB „Molesta“, atsakovas UAB „Armobetas“
atsakovui AB „Ūkio bankui“ praneš tik 2009 m. balandžio 23 d., kuomet ginčo
pinigais jau buvo padengtas UAB „Armobetas“ įsiskolinimas ir ginčijamų pinigų
atsakovo UAB „Armobetas“ sąskaitoje jau nebebuvo.
3. UAB „Armobetas“ privalėjo pateikti AB „Ūkio bankas“
atitinkamą mokėjimo nurodymą iš savo sąskaitos, ko jis nepadarė. Be to, ieškovo
atliktą mokėjimo nurodymą pervesti ginčo pinigus į UAB „Armobetas“ sąskaitą
ieškovas galėjo atšaukti tik įstatymo nustatytais atvejais, pervedamiems
pinigams dar nepatekus į gavėjo (UAB „Armobetas“) sąskaitą.
4. Pretezijas dėl lėšų nurašymo nuo UAB „Armobetas“
sąskaitos teisėtumo AB „Ūkio bankui galėtų reikšti tik BUAB „Armobetas“, kuris
tokio ieškinio nepareiškė. AB „Ūkio bankas“ taip pat nėra susijęs nei su vienu
šios bylos dalyviu susitarimais ar deliktu, dėl ko jam galėtų kilti solidarioji
atsakomybė, o žalos atlyginimo klausimas ieškinyje ir nekeliamas.
5. Teismas visiškai nenagrinėjo UAB „Armobetas“
atsiliepime į ieškinį dėstomos pozicijos dėl dalinės ginčo pinigų užskaitos
tarp ieškovo UAB „Molesta“ ir tuometinės UAB „Armobetas“, nors kartu su
atsiliepimu į ieškinį UAB „Armobetas“ pateikė 2009 m. balandžio 30 d. tarpusavio
skolų užskaitymo aktą Nr. 1 (CK 6.131 str. 1 d.), kuriame apskaičiuotas 513
241,13 Lt įsiskolinimas ieškovui.
6. AB „Ūkio bankas“ ne visą ieškovo pervestą UAB
„Armobetas“ pinigų sumą panaudojo šios bendrovės prievolėms bankui įvykdyti,
nes 240,49 Lt nusirašė į bylą neįtraukti retieji asmenys.
7. Ieškovo neteisėtą poziciją rodo ir tai, kad UAB
„Armobetas“ esant mokiam, ieškovas ginčo pinigų iš AB „Ūkio bankas“
nereikalautų. Visgi atsakovu byloje trauktinas tas asmuo, kuris prievoliniais
ar kitais santykiais susijęs su ieškovu, o ne tas, kas turi pinigų.
Papildomu apeliaciniu skundu atsakovas AB „Ūkio
bankas“ tų pačių kaip ir
apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų pagrindu prašo pakeisti Vilniaus
apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. papildomo sprendimo dalį, kuria
priteista 6050 Lt bylinėjimosi išlaidų, nepriteisiant bylinėjimosi išlaidų iš
atsakovo AB „Ūkio banko“.
Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovas UAB
„Molesta“ prašo juos atmesti ir
priteisti iš atsakovo AB „Ūkio bankas“ bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad lėšų
gavimas į asmens sąskaitą savaime nereiškia, kad jos priklauso tam asmeniui
nuosavybės teise, o lemiamą reikšmę turi tai, kokiu teisiniu pagrindu lėšos
pateko į sąskaitą. Atitinkamai ginčo suma nagrinėjamu atveju į UAB „Armobetas“
sąskaitą pateko be jokio teisinio pagrindo, nes dėl šios sumos tarp UAB
„Molesta“, UAB „Armobetas“ ir AB „Ūkio bankas“ nėra sudaryta jokio sandorio,
kurio pagrindu ginčo suma pereitų UAB „Armobetas“ nuosavybėn. Tuo tarpu
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 13 d. galutiniu sprendimu AB SEB
bankas ginčo sumą prisiteisė ir UAB „Molesta“, kas reiškia, jog UAB „Molesta“
įvykdžius prievolę AB SEB bankui, reikalavimo teisę į ginčo sumą turi tik UAB
„Molesta“. Be teisinio pagrindo įgytas turtas grąžinamas CK pagrindu, o ne dėl
Mokėjimų įstatymo pažeidimo, todėl pastarasis įstatymas nėra aktualus
nagrinėjamo ginčo aspektu. Atitinkamai joks asmuo negali nepagrįstai praturtėti
kito asmens sąskaita, padarydamas šiam nuostolių, o apie tai, kad ginčo suma
UAB „Armoketas“ nepriklauso, ieškovui buvo pranešta net dviem raštais tą pačią
pinigų pervedimo dieną (B. l. 29, 30), sekančią dieną (n. l. 31), ką 2009 m.
balandžio 23 d. patvirtino ir UAB ‚Armobetas“ (b. l. 33). Taigi lėšų nurašymo
operacija atlikta sąmoningai siekiant užvaldyti ginčo lėšas. Tuo tarpu
vienašalio tarpusavio skolų užskaitymo sandorių UAB „Armobetas“ nėra
patvirtinęs ir apie jį bendrovei „Molesta“ nėra pranešęs. Apeliaciniame skunde
minimas faktas, kad UAB „Amobetas“ bankui nepareiškė ieškinio dėl ginčo sumos,
ne tik nepanaikina ieškovo nuosavybės teisių į ginčo sumą, bet ir įrodo ieškovo
įrodinėjamą aplinkybę, kad ginčo suma UAB „Armobetas“ niekada nepriklausė. Tuo
tarpu tokios nuomonės, jog ginčo sumos iš AB „Ūkio bankas“ nereikalautų, jeigu
UAB „Armobetas“ būtų mokus, ieškovas procesiniuose dokumentuose nėra pareiškęs.
Atitinkamai atsakovu gali būti traukiamas ne tik prievoliniais santykiais su
ieškovu susijęs asmuo, tačiau ir asmuo, įvykdęs įstatymo deliktą.
Atsiliepimu į apeliacinius skundus tretysis asmuo AB
SEB bankas prašo civilinę bylą
spręsti teismo nuožiūra.
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis
skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas
apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis
ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų
patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas
patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas
ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Todėl byla nagrinėjama atsakovo AB ,,Ūkio
bankas“ apeliacinių skundų, kuriuose bankas skundžia tik tas sprendimo ir
papildomo sprendimo dalis, kuriomis ieškinys buvo patenkintas banko atžvilgiu,
ribose.
Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu apeliantas, visų
pirma, nurodo, kad nuo lėšų įskaitymo asmens sąskaitoje, jos laikomos to
asmens nuosavybe. Tačiau toks teigimas jokia įstatymine norma neparemtas ir,
kolegijos nuomone, prieštarauja teisinei logikai, nes lėšas sąskaitos
savininkas gali gauti įvairiais pagrindais, tame tarpe nesukuriančiais jų
gavėjui nuosavybės teisės į gautą sumą arba juo labiau tokiu atveju, kai (kaip
nustatyta nagrinėjamoje byloje) pinigai buvo pervesti į sąskaitą dėl trečiojo
asmens klaidos. Svarbu yra ir tai, kad įstatymo leidėjas, priešingai apelianto
teiginiui, tokį kaip nagrinėjamas atvejis prie nuosavybės teisės įgijimo
pagrindų nepriskiria, o lėšos per klaidą pervestos į banko kliento sąskaitą
negali būti vertinamos kaip radinys (CK 4.47 str.). Šiuo atveju apelianto
nuoroda į Mokėjimų įstatymo nuostatas, kurių pagrindu bankas grindžia savo
veiksmų teisingumą ir sąžiningumą, kolegijos nuomone, nėra tinkama, nes
paminėtas įstatymas reglamentuoja mokėjimo paslaugų teikėjų veiklą ir
atsakomybę, mokėjimo paslaugas, jų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias
sąlygas reikalavimus, mokėjimo paslaugų vartotojų ir mokėjimo paslaugų teikėjų
teises ir pareigas, susijusias su mokėjimo paslaugomis, kai mokėjimo paslaugų
teikimas yra verslas ir turi visai kitokią paskirtį bei negali reguliuoti civilinių
teisinių santykių, susiklosčiusių tarp nagrinėjamos bylos dalyvių, nes šiuo
atveju ginčas kilo ne dėl mokėjimo paslaugos teikimo, bet dėl atsakovo veiksmų,
išaiškėjus, kad lėšos į jo kliento sąskaitą buvo pervestos be jokio teisinio
pagrindo, teisėtumo.
Tuo tarpu tai, kad ieškovo lėšos į bendrovės
,,Armobetas“ sąskaitą buvo pervestos nesant tam teisinio pagrindo, patvirtina
ne tik bylos medžiaga, bet ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 13 d.
sprendimas, kuriuo buvo konstatuota, kad aplinkybė, jog UAB ,,,Molesta“ 2009 m.
balandžio 21 d. mokėjimo nurodymu Nr. 12091 apmokėjo 95 proc. (622 147,88 Lt)
nuo 2009 m. vasario 27 d. PVM sąskaitoje faktūroje ARM 0000377 nurodytos (654
892,51 Lt) sumos į UAB ,,Armobetas“ sąskaitą Ūkio banke, negali būti laikoma
tinkamu prievolės įvykdymu pagal paminėtą trišalį susitarimą Nr. 1, bei
priteisė iš ieškovo AB SEB banko naudai ginčo sumą (622 147,88 Lt). Taigi
byloje nustatyta, kad ieškovo į UAB ,,Armobetas“ sąskaitą lėšos buvo pervestos
per klaidą ir, priešingai negu teigia apeliantas, negalėjo tapti UAB
„Armobetas“ nuosavybe. Todėl nepagrįstas yra apelianto teiginys, kad CK 6.237
straipsnis bankui netaikytinas, nes bankas, kurio su ieškovu nesieja jokie
prievoliniai santykiai, ieškovo sąskaita nepraturtėjo, o nusirašė UAB
,,Armobetas“ pinigus, nes, kaip jau buvo nustatyta anksčiau, šie pinigai
bendrovei ,,Armobetas“ nepriklausė.
Taigi ieškovo lėšoms bendrovės ,,Armobetas“ sąskaitoje
atsiradus be jokio teisinio pagrindo, banko veiksmas – jų nurašymas bendrovės
,,Armobetas“ išduoto kredito padengimui taip pat negali būti pripažintas
teisėtu. Sprendžiant apie banko veiksmų teisėtumą svarbu yra ir tai, kad jau
ginčo sumos pervedimo dieną (2009 m. balandžio 21 d.) ieškovas informavo banką
apie įvykusią klaidą, bei dar kartą tą padarė 2009 m. balandžio 22 d., o banko
klientas – bendrovė ,,Armobetas“ banką apie tai informavo 2009 m. balandžio 23
d. Tačiau nežiūrint to, bankas per visą susirašinėjimo laiką tęsė ginčo pinigų
iš bendrovės ,,Armobetas“ sąskaitos nurašymą (b. l. 122, 123). Atsižvelgiant į
tai, kad bankui mokėjimo paslaugų tiekimas yra verslas, be to, tam tikrais
atvejais (kaip nagrinėjamu atveju) jam yra suteiktos teisės nurašyti lėšas nuo
klientų sąskaitų ir jis santykiuose su mokėjimo paslaugų vartotojais yra
stipresnioji pusė, apeliantui turi būti taikomi padidinti atidumo ir
rūpestingumo reikalavimai. Tuo tarpu aukščiau aprašyti banko veiksmai
akivaizdžiai prieštarauja protingumo bei sąžiningumo reikalavimams (CK 1.5
str.). Būtent nurodytos aplinkybės ir apsprendė ne tik bendrovės ,,Armobetas“,
bet ir banko atsakomybę dėl ieškovo prarastų lėšų (CK 6.237 str. 1 d.).
Apeliantas taip pat nurodo, kad UAB ,,Armobetas“ esant
mokiam, ieškovas ginčo pinigų iš AB „Ūkio bankas“ nereikalautų. Tačiau ieškovas
ieškinį pareiškė dar iki bankroto bylos bendrovei ,,Armobetas“ iškėlimo. Be to,
paminėta apelianto prielaida pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo
nepaneigia. Tuo tarpu tarpusavio skolų užskaitymo akto projekto (b. l. 77 – 78)
ieškovas nepasirašė, o UAB „Armobetas“ apie vienašalį prievolės įskaitymą
ieškovui, kaip to reikalauja įstatymas, nepranešė (CK 6.131 str. 1, 2 d.).
Todėl apelianto teiginys, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai
neatsižvelgė į tarp ieškovo ir UAB „Armobetas“ įvykusią dalinę įsiskolinimų
užskaitą, nėra pagrįstas.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes,
naikinti skundžiamą sprendimo dalį nėra pagrindo. Kita vertus, iš į bylą pateikto
UAB ,,Armobetas“ sąskaitos išrašo matyti, kad dalį iš ieškovo per klaidą
atsakovui pervestų pinigų nurašė ne bankas, o kitas asmuo, kurio nurašyta suma
sudaro ne 240,49 Lt kaip teigiama apeliaciniame skunde, o 235,09 Lt (b. l.
121). Šia prasme sprendimas keistinas, atitinkamai sumažinant ieškovo naudai iš
apelianto priteistą sumą, o minėtą sumą priteisiant tik iš BUAB „Armobetas“.
Ieškinį patenkinus, pirmosios instancijos teismas
pagrįstai, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi paskirstė bylinėjimosi
išlaidas, įskaitant ir papildomu sprendimu priteistas išlaidas advokato
pagalbai apmokėti, kurių dydžio apeliantas neginčija. Tačiau atsižvelgiant į
tai, jog Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. papildomu sprendimu Vilniaus
apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo rezoliucinė dalis išdėstyta
iš naujo, keistinas ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d.
papildomas sprendimas. Kita vertus, priimdamas papildomą sprendimą, pirmosios
instancijos teismas vėlgi nepasisakė dėl ieškovo prašymo priimti papildomą
sprendimą dėl procesinių palūkanų priteisimo. Todėl ši prašymo dalis,
vadovaujantis CPK 327 straipsnio antrąja dalimi grąžinama spręsti pirmosios
instancijos teismui (CPK 329 str. 2 d. 7 p.).
Iš dalies tenkinus apeliacinį skundą (dėl 235,09 Lt
priteisimo), tarp šalių, proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai,
turėtų būti paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, o taip pat atitinkamai turėtų
būti perskirstytos ir bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme, tačiau
atsižvelgiant į tai, kad patenkinto apeliacinio skundo reikalavimas sudaro vos
0,038 procentus viso reikalavimo (622147,48 Lt), bylinėjimosi išlaidos dėl
mažareikšmiškumo tarp šalių neskirstytinos ir neperskirstytinos. Tuo tarpu,
atsižvelgiant į tai, jog didžioji dalis atsakovo AB „Ūkio bankas“ apeliacinio
skundo reikalavimo yra atmesta, iš jo priteistinos ieškovo UAB „Molesta“
išlaidos advokato pagalbai apmokėti (b. l. 210 – 211), kurios, vadovaujantis LR
Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis
Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar
advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio
patvirtinimo, mažintinos iki 1 500 Lt (CPK 98 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 3 dalimi, 327 straipsnio 2 dalimi,
nutaria:
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 23
d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą ir
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo rezoliucinę dalį
išdėstyti sekančiai:
„Priteisti ieškovo uždarosios akcinės bendrovės
„Molesta“, (į. k. 167553831) naudai: solidariai iš atsakovų akcinės bendrovės
„Ūkio bankas“ (į. k. 112020136) ir bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės
„Armobetas“ (į. k. 225958870) 621 912,39 Lt (šešis šimtus dvidešimt vieną
tūkstantį devynis šimtus dvylika litų 39 ct), o taip pat 10 221,48 Lt (dešimt
tūkstančių du šimtus dvidešimt vieną litą 48 ct) žyminio mokesčio išlaidų ir
6050 Lt (šešis tūkstančius penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų advokato
pagalbai apmokėti.
Priteisti ieškovo uždarosios akcinės bendrovės
„Molesta“ naudai iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Armobetas“
235,09 Lt (du šimtus trisdešimt penkis litus 9 ct)“.
Perduoti bylą dalyje dėl procesinių palūkanų
priteisimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Priteisti ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Molesta“
naudai iš atsakovo akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ 1500 Lt (vieną tūkstantį
penkis šimtus litų) advokato pagalbos išlaidų.
Teisėjai
Virginija Čekanauskaitė
Konstantinas Gurinas
Vigintas Višinskis