Civilinė byla Nr. e2A-596-450/2023

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01544-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.3; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.17; 3.3.1.18.4

(S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. rugsėjo 14 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „ENergetikos tiekimo bazė“ ir atsakovo S. R. (S. R.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ ieškinį atsakovams Ž. B., A. L. (A. L.), I. B., A. B.–R., I. N. ir S. R. dėl žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir LUAB) „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ (toliau – ir ieškovė, bendrovė, įmonė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė priteisti: iš Ž. B. 9 542 685,02 Eur, iš A. L. 276 874,73 Eur, iš I. B. 481 920,31 Eur, iš A. B.–R. 1 011 232,27 Eur, iš I. N. 307 929,33 Eur, iš S. R. 1 790 373,85 Eur žalos atlyginimą; 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad atsakovės Ž. B. vadovavimo bendrovėje laikotarpiu nuo 2000 m. kovo 4 d. iki 2006 m. kovo 31 d., siekiant nuslėpti privalomus valstybei mokėti mokesčius, buvo aplaidžiai ir apgaulingai tvarkoma buhalterinė apskaita bei sudarinėjami verslo logikos neatitinkantys sandoriai su ofšorinėmis Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – JAV), Rusijos Federacijos (toliau – Rusijos), Latvijos Respublikos (toliau – Latvijos) įmonėmis, kurias faktiškai kontroliavo ar steigė LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ vadovai, darbuotojai ir jų šeimos nariai, kurių tikslas buvo išvengti mokestinių prievolių nepriemoka valstybei.

3.       Laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2005 m. ieškovė, neturėdama licencijos užsiimti kreditine veikla, su bendrove susijusiais fiziniais asmenimis (buvusiais ir esamais įmonės valdymo organais bei dalyviais, jų giminaičiais) sudarė 25 paskolos sutartis už 11 353 633,92 Eur (39 201 827,20 Lt) dėl beprocentinių paskolų suteikimo, kurios jai nesuteikė ekonominės naudos, tačiau jų sudarymas leido išvengti pajamų apmokestinimo.

4.       Laikotarpiu 2004 m. spalio–lapkričio mėn. bendrovė apmokėjo kelionės išlaidas tuo metu įmonėje nedirbusiems asmenims A. Z. ir S. R.. Nors nurodomas komandiruočių tikslas buvo naujų klientų paieška, tačiau nenustatyta, kad bendrovė būtų pasirašiusi sutartis su naujais klientais. Tokiu būdu buvo nepagrįstai padidintos atitinkamų mokestinių laikotarpių įmonės sąnaudos už 21 038,29 Eur (72 641 Lt).

5.       Laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės–spalio mėn., siekiant išvengti mokesčių mokėjimo, bendrovė muitinėje neteisingai deklaravo prekių (sandorių) vertes, dėl to buvo priskaičiuota 10 250,67 Eur muitų nepriemoka.

6.       Nors atsakovė Ž. B. laikėsi pozicijos, kad ji buvo tik de jure (pagal teisę, teisėtai) vadovė, ją kontroliavo akcininkai, tačiau situacija, kai akcininkai koordinuoja bendrovės vadovo veiklą nepaneigia fakto, jog įmonę valdo vadovas, o ne akcininkai. Juo labiau kad ji vadovavimo laikotarpiu atlikinėjo įprastus, bendrovės vadovei būdingus valdymo veiksmus. Net jei atsakovė būtų įrodžiusi, jog ji nebuvo de facto (iš tikrųjų) vadove, tai neatleistų jos nuo atsakomybės dėl žalos įmonei ir jos kreditoriams.

7.       Dėl neteisėtų atsakovės Ž. B. veiksmų susidarė 9 532 434,35 Eur nepriemokos skola Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) ir 10 250,67 Eur nepriemokos skola Vilniaus teritorinei muitinei (finansinį reikalavimą bankroto byloje yra perėmusi valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) „Turto bankas“).

8.       Ieškovė nurodė, kad atsakovo A. L. vadovavimo laikotarpiu, nuo 2006 m. lapkričio 15 d. iki 2007 m. birželio 14 d., dėl mokesčių mokėjimo vengimo susidarė papildoma 276 874,73 Eur nepriemokų skola VMI. A. L. neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis nesiekė išsaugoti bendrovės veiklos, užtikrinti jos tęstinumo, nesiėmė priemonių sumokėti neteisėtai nepaskaičiuotų mokesčių ir neįvykdė pareigos VMI sumokėti 276 874,73 Eur nepriemoką, susidariusią jo vadovavimo įmonei metu, bei padengti jau ankščiau susidariusią 9 532 434,35 Eur nepriemoką VMI ir 10 250,67 Eur muitų nepriemoką.

9.       Ieškovė nurodė, kad atsakovės I. B. vadovavimo laikotarpiu, nuo 2007 m. birželio 15 d. iki 2008 m. sausio 2 d., susidarė papildoma 481 920,31 Eur nepriemokos skola VMI. I. B. neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad ji nesiekė išsaugoti įmonės veiklos, užtikrinti jos tęstinumo, nesiėmė priemonių sumokėti neteisėtai išvengtus mokėti mokesčius ir neįvykdė pareigos VMI sumokėti 481 920,31 Eur nepriemoką, susidariusią jos vadovavimo įmonei metu, bei padengti prieš tai susidariusių nepriemokų valstybei. Atsakovė bendrovėje dirbo nuo 2002 m., užimdavo įvairias pareigas (nuo vadybininkės iki generalinės direktorės pavaduotojos), todėl jai neabejotinai buvo žinoma neteisėta bendrovės veikla.

10.       Ieškovė nurodė, kad atsakovės A. B.–R. vadovavimo įmonėje laikotarpiu, nuo 2008 m. sausio 3 d. iki 2009 m. kovo 23 d., susidarė papildoma 1 011 232,27 Eur nepriemokos skola VMI, iš kurios 188 611,86 Eur susidarė laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 31 d. iki 2009 m. kovo 23 d., bendrovei esant nemokiai (445 dienos (vadovavimo laikotarpis) / 1 011 232,27 Eur = 2272,43 Eur vienai dienai; 83 dienos (nuo 2008 m. gruodžio 31 d. iki 2009 m. kovo 23 d.) x 2272,43 Eur = 188 611,86 Eur). Atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad ji nesiekė išsaugoti įmonės veiklos, užtikrinti jos tęstinumo, nesiėmė priemonių padengti neteisėtai išvengtų mokesčių ir neįvykdė pareigos VMI sumokėti 1 011 232,27 Eur nepriemoką, susidariusią jos vadovavimo įmonei metu, bei padengti ankščiau susidariusios nepriemokos. A. B.–R. nevykdė pareigos inicijuoti įmonės mokumo atkūrimo sprendimų klausimų ir (ar) neinicijavo įmonės nemokumo bylos iškėlimo.

11.       Ieškovė nurodė, kad atsakovės I. N. vadovavimo bendrovėje metu, nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2009 m. liepos 7 d., dėl mokesčių mokėjimo vengimo susidarė papildoma 307 929,33 Eur nepriemokų skola VMI. Atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad ji nesiekė išsaugoti įmonės veiklos, užtikrinti jos tęstinumo, nesiėmė priemonių sumokėti neteisėtai išvengtų mokesčių ir neįvykdė pareigos VMI sumokėti 307 929,33 Eur nepriemoką, susidariusią jos vadovavimo bendrovei metu bei padengti ankščiau susidariusių nepriemokų. I. N. nevykdė pareigos inicijuoti klausimo dėl įmonės mokumo atkūrimo ir (ar) neiniciavo įmonės nemokumo bylos iškėlimo.

12.       Ieškovė nurodė, kad atsakovo S. R. vadovavimo metu, nuo 2009 m. liepos 8 d. iki bankroto bylos iškėlimo, dėl mokesčių mokėjimo vengimo susidarė papildoma 1 789 737,55 Eur nepriemokos skola VMI, dėl muitinėje neteisingai deklaruotų prekių (sandorių) vertės susidarė 636,30 Eur nepriemoka Vilniaus teritorinei muitinei. S. R. neteisėti veiksmai pasireiškė tiek neteisėtų sandorių sudarymu ir apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu, kuriais buvo siekiama nuslėpti valstybei privalomus sumokėti mokesčius, tiek ir tuo, kad jis nesiekė išsaugoti įmonės veiklos, užtikrinti jos tęstinumo, nesiėmė priemonių sumokėti neteisėtai išvengtus mokesčius bei neįvykdė pareigos sumokėti mokestines nepriemokas, susidariusias jo vadovavimo įmonei metu bei padengti ankščiau susidariusias nepriemokas. Atsakovas S. R. neteikė VĮ Registrų centrui bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų, nevykdė pareigos spręsti klausimo dėl įmonės mokumo atkūrimo ir (ar) neinicijavo įmonės nemokumo bylos iškėlimo. S. R. supratęs, kad nepavyks išvengti prievolių įvykdymo ir mokesčių sumokėjimo valstybei, atsistatydino iš užimamų direktoriaus pareigų, niekam neperdavęs bendrovės valdymo, turto, dokumentų, iš bendrovės turto nepadengęs VMI finansinio reikalavimo (pagal 2009 m. gruodžio 31 d. balansą bendrovėje buvo turto už 14 373 405,06 Eur). Iškėlus bendrovei bankroto bylą, atsakovas S. R. nemokumo administratorei neperdavė bendrovės turto ir  buhalterinių dokumentų.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

13.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir ieškovei iš S. R. priteisė 1 790 373,85 Eur žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų metines palūkanas; atsakovų Ž. B., A. L., I. B., A. B.–R., I. N. atžvilgiu ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

14.       Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose civilinėse bylose Nr. e3K-7-115-915/2017 bei Nr. 3K-3-456-378/2018, kuriose 2017 m. balandžio 24 d. ir 2018 m. lapkričio 23 d. nutartyse pateiktais išaiškinimais, kuriais patikslintame ieškinyje remiasi ieškovė, savo faktinėmis aplinkybėmis nėra tapačios LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ patikslinto ieškinio pagrindui nagrinėjamoje byloje, t. y. minėtose bylose buvo nustatyti konkretūs asmenys – atitinkamų juridinių asmenų vadovai, atsakingi už tyčinį įmonių privedimą prie nemokumo būsenos (bankroto). Tuo tarpu, kasaciniam teismui 2021 m. liepos 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021 pašalinus iš LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ tyčinio bankroto klausimą sprendusio Lietuvos apeliacinio teismo nutarties motyvuojamosios dalies motyvus, kuriais nustatyti už ieškovės tyčinį bankrotą atsakingi asmenys, tokių asmenų nustatymas ieškovės tyčinio bankroto byloje, skirtingai nei ieškovės cituojamose civilinėse bylose, nebuvo atliktas.

15.       Teismas, spręsdamas atsakovų Ž. B. ir A. L. civilinės atsakomybės klausimą, nustatė, kad VMI atliko mokestinį patikrinimą bei 2006 m. spalio 31 d. patikrinimo aktu nustatė, jog sandorius su ofšorinėmis JAV, Rusijoje ir Latvijoje registruotomis įmonėmis 2000–2005 m. sudarinėjo LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“, atstovaujama vadovės Ž. B. (buvusi pavardė – L.). Per sandorių su ofšorinėmis įmonėmis grandinę buvo dirbtinai pakeliama bendrovės įsigyjamų prekių kaina, tokiu būdu padidinant sąnaudas, kurias įmonė susigrąžindavo kaip netesybas, mokamas už pavėluotą prekių pristatymą, kurios neapmokestinamos mokesčiais. Akte nurodyta, kad LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ apskaitoje nurodė 15 483 920 Eur (53 462 880 Lt) iš JAV kompanijų gautą netesybų sumą, finansinėse atskaitomybės dokumentuose deklaravo didžiulį pelną, o metinėse pelno mokesčio deklaracijose nurodė nuostolį bei neskaičiavo pelno mokesčio ir, kiekvieniems metams pasibaigus, nepaskirstytą rezultatą nukreipdavo į rezervus, iš kurių didino įmonės įstatinį kapitalą, siekiant suteikti su įmone susijusiems asmenims ilgalaikes beprocentines paskolas ir išvengti pajamų apmokestinimo. Nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2005 m. ieškovė, neturėdama licencijos verstis kreditine veikla, sudarė 25 beprocentines paskolos sutartis už 11 353 633,92 Eur (39 201 827,20 Lt) su fiziniais asmenimis, susijusiais su bendrove; šios paskolos sutartys neturėjo bendrovei ekonominės naudos, tačiau jų sudarymas leido išvengti pajamų apmokestinimo. Beprocentinės paskolos sutartys buvo sudarytos atsakovės Ž. B. vadovavimo bendrovei laikotarpiu. Taip pat atsakovės Ž. B. vadovavimo bendrovei metu, t. y. 2004 m. spalio–lapkričio mėn. LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ apmokėjo kelionės išlaidas bendrovėje tuo metu nedirbusiems asmenims, dėl to įmonės sąnaudos nepagrįstai buvo padidintos 21 038,29 Eur dydžiu. Be to, Ž. B. vadovavimo laikotarpiu ieškovė nuo 2005 m. gegužės mėn. iki 2005 m. spalio mėn., siekdama išvengti mokesčių, neteisingai muitinėje deklaravo prekių (sandorių) vertes, dėl to, Vilniaus teritorinei muitinei atlikus patikrinimą, įmonei buvo paskaičiuota 10 250,67 Eur muitų nepriemoka.

16.       Teismas pažymėjo, kad atsakovė Ž. B. bendrovei vadovavo iki 2006 m. kovo 31 d., bankroto byla iškelta 2019 m. rugsėjo 3 d. (nutartis įsiteisėjo 2019 m. rugsėjo 14 d.), bankrotas pripažintas tyčiniu 2020 m. birželio 30 d. nutartimi. Teismas atkreipė dėmesį, kad faktinis bendrovės nemokumas pripažintas nuo 2008 m. gruodžio 31 d. Konstatavo, kad, atsakovės vadovavimo metu, bendrovė vykdė veiklą, buvo moki.

17.       Teismas ieškovės teiginius apie aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, siekiant nuslėpti mokesčius, laikė nepagrįstais bei neįrodytais. Pažymėjo, kad audito įmonė UAB „Moore Stephens Vilnius“ atliko LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ buhalterinės apskaitos auditą 2001, 2002, 2003, 2004 ir 2005 metais ir pažeidimų nenustatė, o VMI 2006 m. teikti nurodymai, surašytas aktas ir priskaičiuota nepriemoka, kai atsakovė bendrovėje nebedirbo, jai nevadovavo, tačiau įmonė nebuvo nemoki, vykdė veiklą.

18.       Teismas nurodė, kad VMI 2007 m. sausio 19 d. sprendimas Dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriuo buvo pakeistas 2006 m. spalio 31 d. patikrinimo aktas, apskaičiuojant bendrovei 9 677 680,84 Eur (33 415 096,39 Lt) mokėtinų į biudžetą mokesčių, buvo surašytas tuo metu, kai bendrovės vadovu buvo A. L., tačiau tai nereiškia, jog jis yra atsakingas dėl neteisėtai nesumokėtų mokesčių VMI. VMI tikrintas mokesčių laikotarpis buvo nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d., t. y. laikotarpis, kai bendrovei vadovavo ne atsakovas A. L..

19.       Pasak teismo, ieškovė nėra pareiškusi reikalavimų dėl sandorių, kuriuos laiko bendrovei nenaudingais ir nuostolingais, nuginčijimo. Ieškovės  nurodytos paskolos sutartys nėra pripažintos negaliojančiomis, jų grąžinimo terminai nėra pasibaigę. Atsakovų vadovavimo bendrovei pabaigos metu paskolų terminai nebuvo suėję.

20.       Teismas dėl ieškovės teiginių, kad atsakovės Ž. B. neteisėti veiksmai pasireiškė ir tuo, jog LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ 2001–2004 m. finansinėse atskaitomybės dokumentuose deklaravo didelį pelną, o metinėse pelno mokesčio deklaracijose nurodė nuostolį ir neskaičiavo pelno mokesčio

, pažymėjo, jog, remiantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 59 straipsnio 2 dalimi, sprendimus dėl nepaskirstyto pelno nukreipimo į rezervus priima ne bendrovės vadovas, o visuotinis akcininkų susirinkimas. Vertino, kad atsakovai Ž. B. ir A. L. už tokius sprendimus negali būti atsakingi. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė atsakovų Ž. B. ir A. L. atsakomybės sąlygų ir ieškinio dalį atmetė.

21.       Teismas nesutiko su ieškovės argumentais dėl atsakovės I. B. civilinės atsakomybės. Nurodė, kad laikotarpiu, kuriuo vadovavo I. B., ieškovės mokestinės prievolės vykdytos tinkamai – mokesčiai deklaruoti bei sumokėti laiku; mokestinės nepriemokos susidarė ne jos, bet  kitų (ankstesnių) vadovų vadovavimo metu.

22.       Teismas vertino, kad atsakovė I. B. neturėjo teisinio pagrindo inicijuoti bendrovei bankroto bylos iškėlimą laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 15 d. iki 2008 m. sausio 2 d., nes įmonės nemokumo būsena susidarė 2008 m. gruodžio 31 d., t. y. jau po jos vadovavimo įmonei pabaigos, praėjus beveik vieneriems metams. Nurodė, kad nors atsakovė bendrovėje dirbo nuo 2002 m., užimdama įvairias pareigas, tačiau jos neteisėtų veiksmų, įskaitant, bet neapsiribojant, tariamu žinojimu apie bendrovės vardu sudarytus neteisėtus sandorius, neįrodyta.

23.       Teismas nesutiko su ieškovės teiginiu, kad atsakovė I. B., kaip įmonės vadovė, turėjo galimybę nutraukti ankstesnių valdymo organų inicijuotus ginčus.

Tokie jos veiksmai, teismo vertinimu, galėjo reikšti, kad atsakovė nebūtų veikusi tinkamai įmonės atžvilgiu ir pažeidusi savo fiduciarines (vengimo interesų konflikto, lojalumo, rūpestingumo ir pasitikėjimo) pareigas.

24.       Teismas pažymėjo, kad, atsakovei tapus bendrovės vadove, mokestinis ginčas dėl ieškovės atžvilgiu VMI priskaičiuotų mokesčių, susidariusių per ankstesnių vadovų vadovavimo laikotarpį, jau egzistavo. Ginčas galutinai buvo išnagrinėtas 2011 m. vasario 23 d., t. y. praėjus daugiau nei trejiems metams nuo atsakovės I. B., kaip įmonės vadovės, įgaliojimų pasibaigimo. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, ieškinį jos atžvilgiu atmetė.

25.       Teismas dėl atsakovės A. B.–R. civilinės atsakomybės nurodė, kad VMI atliko bendrovės mokestinį patikrinimą, kuris buvo pradėtas 2005 m. rugsėjo 13 d. ir užbaigtas 2006 m. spalio 31 d.; VMI 2006 m. spalio 31 d. surašė patikrinimo aktą, kuriuo apskaičiavo 7 781 971,74 Eur (26 869 592,01 Lt) mokėtinų į biudžetą mokesčių. Tikrintas laikotarpis nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d.

26.       Mokestinis ginčas dėl 2008 m. sausio 30 d. patikrinimo akto (patikrintas mokesčių laikotarpis nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d.), kuriuo, atlikusi pakartotinį mokestinį patikrinimą, VMI apskaičiavo 3 215,65 Eur (11 103,01 Lt) mokėtinų į biudžetą mokesčių, pasibaigė 2009 m. lapkričio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-442-1492/2009 (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė ieškovės apeliacinį skundą). Mokestinis patikrinimas atliktas ne bendrovės vadovavimo laikotarpiu.

27.       Teismas nurodė, kad atsakovės vadovavimo laikotarpiu mokestinis ginčas buvo sustabdytas VMI 2007 m. birželio 15 d. sprendimu ir atnaujintas 2009 m. gegužės 26 d., t. y. po atsakovės vadovavimo laikotarpio pabaigos. Mokestinis ginčas buvo sustabdytas pradinėje jo stadijoje, bendrovei apskundus VMI 2007 m. sausio 19 d. sprendimą centriniam mokesčių administratoriui, todėl šiame etape nebuvo mokestinio ginčo baigties.

28.       Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-517-516/2022 105 punkte, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, konstatavo, jog VMI 2006 m. spalio 31 d. patikrinimo aktas ir 2007 m. sausio 19 d. sprendimas „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo teisėtumo bei pagrįstumo“ buvo ginčijamas teismine tvarka ir, tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2011 m. vasario 23 d. priėmus nutartį, buvo galutinai išspręstas ginčas, tai leidžia konstatuoti, jog ieškovės nurodytais atsiskaitymų laikotarpiais atsakovai neturėjo atsiskaitymų su VMI pareigos. Tokią išvadą suponuoja, tiek Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 110 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų, delspinigių priverstinį išieškojimą, tiek teismų suformuota praktika šiuo klausimu, pagal kurią, vykstant mokestiniam ginčui, įmonė neturi prievolės mokėti ginčijamu mokesčių administratoriaus sprendimu priskaičiuotų mokesčių (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-446-516/2015, 2019 m. sausio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-61-330/2019). Taigi, nesant prievolės mokėti ginčijamuose VMI 2006 m. spalio 31 d. patikrinimo akte ir 2007 m. sausio 19 d. sprendime apskaičiuotų mokesčių, kol nagrinėjamas mokestinis ginčas, teismo vertinimu, atsakovei nekilo prievolė mokėti delspinigius. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė atsakovės A. B.–R. civilinės atsakomybės sąlygų ir šią ieškinio dalį atmetė.

29.       Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovė I. N. LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ vadove buvo itin trumpą laiką, t. y. nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2009 m. liepos 7 d., dėl to vertino, jog per tokį trumpą terminą yra objektyviai sudėtinga sužinoti bei įvertinti visus bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus. Šiuo atsakovės vadovavimo laikotarpiu vyko teisminis ginčas tarp bendrovės ir VMI, nebuvo žinoma, ar bendrovė turės prievolę mokėti VMI delspinigius. Be to, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad įmonės ginčijama skola neįskaičiuojama į pradelstų įsipareigojimų sumą, o apie įmonės nemokumą sprendžiama iš kitų byloje esančių dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1415-450/2020 19 punktas).

30.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kokie atsakovės I. N. veiksmai, kuriuos ji būtų atlikusi per trijų mėnesių darbo laikotarpį, būtų lėmę bendrovės bankrotą arba negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Vadovaujantis bendrovės balanso duomenimis, įmonė nebuvo nemoki: jos nuostoliai sudarė 12 809 580 Lt, tuo tarpu nuosavas kapitalas – 49 628 493 Lt, todėl skola, kuri susidarė jai vadovaujant, galėjo būti padengta 2010 m. sausio 1 d.

31.       Teismas apibendrino, kad, nesant prievolės mokėti ginčijamuose VMI 2006 m. spalio 31 d. patikrinimo akte ir 2007 m. sausio 19 d. sprendime apskaičiuotų mokesčių kol nagrinėjamas mokestinis ginčas, atsakovei, kaip įmonės vadovei, nekilo prievolė mokėti delspinigius. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė I. N. civilinės atsakomybės sąlygų ir šią ieškinio dalį atmetė.

32.       Dėl atsakovių A. B.–R. ir I. N. veiksmų laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas vertino, kad buvo pažeista tiek ABĮ 38 straipsnio 3 dalis, tiek Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalis, dėl to tiek pačiai bendrovei, tiek ir jos kreditoriams buvo padaryta žala. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad, nors įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, jog 2008 m. gruodžio 31 d. bendrovė buvo nemoki ir jai turėjo būti keliama bankroto byla, ieškovė neįrodinėjo, kokia žala ir kokiems kreditoriams ji buvo padaryta, laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo. Vykstant teisminiam ginčui dėl VMI delspinigių, atsakovės neturėjo atsiskaitymų su VMI pareigos. Be to, VMI nesumokėtų mokesčių ir retrospektyviai paskaičiuotų delspinigių, kurie patikrinimo aktais buvo priskaičiuoti už laikotarpį, kurio metu atsakovės nevadovavo, t. y. nesant jų kaltės, priteisimas neatitiktų protingumo bei teisingumo principų. Teismas vertino, kad neegzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos nurodytų atsakovių atžvilgiu.

33.       Teismas, spręsdamas dėl atsakovo S. R. civilinės atsakomybės, nustatė, kad 2010 m. lapkričio 3 d. LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ akcininke įregistruota JAV bendrovė „Langford Group Holding“ L.L.C., neeilinio visuotinio akcininko susirinkimo metu tenkino bendrovės generalinio direktoriaus S. R. prašymą ir nuo 2010 m. lapkričio 4 d. jį atleido iš generalinio direktoriaus pareigų, tačiau atsakovas S. R. ir toliau de facto išliko bendrovės vadovu, todėl pasak teismo, jis turi atlyginti žalą, atsiradusią iki bankroto bylos iškėlimo bendrovei. Aplinkybę, kad S. R. ir toliau de facto išliko bendrovės vadovu, teismo vertinimu, patvirtina tai, kad po jo  atleidimo iš vadovo pareigų, bendrovė nevykdė realios veiklos, neteikė privalomų teikti deklaracijų (paskutinę deklaraciją VMI bendrovė pateikė 2010 m. lapkričio 3 d. už 2010 m. spalio mėn.), ataskaitų, finansinės atskaitomybės rinkinių, į darbą nebuvo priimta naujų darbuotojų, banko sąskaitoje nevyko jokių piniginių judėjimų (paskutinį kartą 2010 m. spalio mėn. apmokėta už ryšio paslaugas), vėliau banko sąskaitos buvo uždarytos, naujas direktorius nuo 2010 m. lapkričio 4 d. iki bankroto iškėlimo įmonėje taip ir nebuvo paskirtas.

34.       Kaip teismui paaiškėjo iš VMI patikrinimo aktų, tokios bendrovės kaip „Langford Group Holding“ L.L.C. realiai nebuvo, ji nevykdė veiklos JAV, jai nebuvo suteiktas federalinis darbdavio mokesčio identifikacinis numeris, bendrovė niekada neteikė JAV mokestinių deklaracijų, bendrovės adresas yra „registruotų agentų“, kurie yra įgalioti gauti bei siųsti legalius dokumentus, o ne vykdyti veiklą įmonių vardu. Be to, po 2006 m. VMI atlikto patikrinimo paaiškėjo, kad bendrovės užsienyje atidarytas banko sąskaitas tvarkė LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ vadovas S. R. ir su juo susiję asmenys – šeimos nariai ir kiti įgalioti Lietuvos Respublikos piliečiai. Taigi, nepaisant to, kad „Langford Group Holding“ L.L.C. de jure atstovas buvo M. D. L., S. R. de facto valdė LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ akcininkę „Langford Group Holding“ L.L.C., todėl turėjo pareigą rūpintis tinkamu bendrovės valdymu.

35.       Teismas nustatė, kad atsakovas S. R. bendrovei vadovavo nuo 2009 m. liepos 8 d. iki 2010 m. lapkričio 4 d. Per laikotarpį nuo 2009 m. liepos 8 d. iki bankroto bylos iškėlimo įmonei, t. y. kai faktiškai ir juridiškai įmonei vadovavo S. R., dėl mokesčių mokėjimo vengimo susidarė papildoma 1 789 737,55 Eur nepriemokos skola VMI, taip pat dėl muitinėje neteisingai deklaruotų prekių (sandorių) vertės, susidarė 636,30 Eur nepriemoka Vilniaus teritorinei muitinei.

36.       Teismas pažymėjo, kad atsakovas S. R. nebendradarbiavo su nemokumo administratore ir neteikė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų. Pasak teismo, atsakovas buvo vienasmenis bendrovės valdymo organas, todėl jam taikomi juridinio asmens valdymo organo nariui nustatyti reikalavimai. Kadangi atsakovas nevykdė nustatytos pareigos tinkamai organizuoti bendrovės buhalterinę apskaitą, neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jų neperdavė nemokumo administratorei, teismas vertino, kad tokie jo veiksmai yra neteisėti. Be to, būdamas iš esmės paskutiniu bendrovės vadovu, S. R., žinodamas apie pasibaigusius mokestinius ginčus, apie bendrovės finansinę bei turtinę padėtį, nepateikė kitokių, nei byloje esančių, įrodymų ir duomenų apie tuo metu buvusią įmonės finansinę būklę, kurie galėtų paneigti teismų išvadas dėl bendrovės faktinio nemokumo 2008 m. Teismas nusprendė, kad S. R., žinodamas tikrąją bendrovės finansinę padėtį, nesiėmė veiksmų įvykdyti VMI įpareigojimus arba savalaikiai nesikreipė dėl  bankroto bylos iškėlimo.

37.       Teismas konstatavo, kad ieškovė įrodė atsakovo S. R. civilinę atsakomybę ir šią ieškinio dalį tenkino bei priteisė ieškovei iš atsakovo 1 790 373,85 Eur žalos atlyginimą bei procesines palūkanas.

 

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

38.       Atsakovas S. R. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 22 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys patenkintas ir iš atsakovo S. R. ieškovės naudai priteistas žalos atlyginimas, panaikinti; su kita sprendimo dalimi, kuria ieškovės ieškinys atsakovų Ž. B., A. L., I. B., A. B.–R., I. N. atžvilgiu atmestas, sutinka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

38.1.                      Teismas pažeidė S. R. teisę į teisingą, nešališką, objektyvų, visapusišką argumentų išnagrinėjimą, nes priimtą sprendimą grindė ne pirminiais įrodymais, o šalutiniais įrodymais. Teismas visiškai nevertino įsigaliojusios Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 16 d. nutarties, kuria konstatuota, kad apeliantas nėra susijęs su bendrovės įsiskolinimais VMI ir Vilniaus teritorinei muitinei.

38.2.                      Teismas nevertino nepriemokų (ne)pagrįstumo, neatsižvelgė, kad tiek VMI, tiek ir Vilniaus teritorinė muitinė, nesutardamos tarpusavyje, nepagrįstai priskaičiavo nepriemokas, nes pervertino įvežamų branduolinių prekių kainą 200–300 kartų. Bendrovė yra sumokėjusi visus mokesčius į Lietuvos Respublikos biudžetą; bendrovė turi mokesčių permoką, kurią nemokumo administratorė turėtų pareikalauti grąžinti. Taigi, atsakovas negali atsakyti už aplinkybes, nepriklausančias nuo jo valios.

38.3.                      Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas vadovavo kitoms užsienio įmonėms, todėl teismas nepagrįstai jį sieja su kitais juridiniais užsienio asmenimis. Be to, užsienio įmonių valdymas nėra draudžiamas.

38.4.                      Apelianto vadovavimo laikotarpiu nuo 1996 m. gegužės 13 d. iki 2000 m. kovo 3 d. jokių pretenzijų iš VMI ir Vilniaus teritorinės muitinės, kitų juridinių bei fizinių asmenų nebuvo gauta; nepriemokų išieškojimo terminai yra pasibaigę. Tiek VMI, tiek Vilniaus teritorinės muitinės paskaičiuota nepriemoka apima atsakovės Ž. B. vadovavimo laikotarpį, todėl būtent ji yra atsakinga už susidariusią mokesčių nepriemoką. Ž. B. pasirašė pirminius bendrovės buhalterinius dokumentus. Apeliantas tuo metu Lietuvos Respublikoje nevykdė jokių operacijų.  

38.5.                      Priteisiant žalą iš atsakovo yra padaryta aritmetinė klaida, nes atsakovas bendrovei iš viso vadovavo 483 darbo dienas, kai tuo tarpu VMI netesybas bei baudas paskaičiavo už 3 720 dienų. Bendrovės akcininkai 2010 m. lapkričio 3 d. atleido apeliantą iš direktoriaus pareigų ir nuo 2010 m. lapkričio 4 d. įmonės vadovu paskyrė M. D. L.. S. R. buvo atleistas laikantis įstatymų; jo atleidimas ir naujo vadovo paskyrimas nėra nuginčytas teismine tvarka; apie jo atleidimą  bei naujo vadovo paskyrimą buvo pranešta VĮ Registrų centrui, VMI ir kitoms institucijoms. Atsakovas naujajam vadovui perdavė visą bendrovės turtą ir dokumentus; naujasis vadovas teikė institucijoms finansines ataskaitas ir kitus jo pasirašytus dokumentus, siuntė laiškus, pristatydamas bendrovės verslo planus. Teismas suklydo, nustatydamas apelianto vadovavimo laikotarpio apimtį, atitinkamai ir dėl apelianto faktinio vadovavimo ieškovei.

38.6.                      Teismas neatsižvelgė, kad VMI nė karto nesikreipė į apeliantą dėl skirtų nuobaudų ar būtinybės kreiptis į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo. S. R. jo vadovavimo laikotarpiu neturėjo pareigos kreiptis dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, nes ir pati VMI pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikė daugiau nei keturiolika metų nuo 2005 m. iki 2019 m. Taigi, teismas nepagrįstai VMI, Vilniaus teritorinės muitinės, atsakovės Ž. B., kurios vadovavimo laikotarpiu susidarė nepriemokos, ir kitų bendrovei prieš apeliantą vadovavusių asmenų pažeidimus perkėlė atsakovui. Teismas nesiaiškino, ar apeliantas jo vadovavimo laikotarpiu turėjo galimybę padengti įsiskolinimą VMI, kuris buvo susidaręs vadovaujant kitiems asmenims. Juo labiau kad S. R. net neturėjo pareigos sumokėti įsiskolinimą VMI, nes laikotarpiu, kai atsakovas buvo ieškovės vadovu, nuo 2009 m. liepos 8 d. iki 2010 m. lapkričio 3 d., skolų ginčijimo procesai teisme dar nebuvo baigti.

38.7.                      Atsakovė Ž. B. tinkamai vadovavo bendrovei ir jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nuolat įvairiais klausimais konsultavosi su VMI.

38.8.                      Teismas nepagrįstai ribotos atsakomybės asmens įsiskolinimus perkėlė fiziniam asmeniui.

38.9.                      Priešingai nei nurodyta teismo sprendime, apeliantas bendradarbiavo su nemokumo administratore, atsakė į visus jos klausimus, pateikė visus jo žinioje buvusios bendrovės dokumentus. Be to, būdamas vadovu, tinkamai organizavo bendrovės buhalterinę apskaitą, teikė finansines ataskaitas, vėliau visus dokumentus, bendrovės antspaudus perdavė naujajam bendrovės vadovui. Būtent, iki atsakovo vadovavimo vadovavusi I. N. jam neperdavė bendrovės dokumentų, sąskaitų.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

39.       Ieškovė LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“, atstovaujama nemokumo administratorės, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 22 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys atsakovų Ž. B., A. L., I. B., A. B.–R., I. N. atžvilgiu ir šią ieškinio dalį tenkinti visiškai; kitą sprendimo dalį dėl žalos priteisimo iš S. R. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

39.1.                      Teismas nepagrįstai atsisakė vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėse bylose Nr. e3K-7-115-915/2017 ir 2018 m. lapkričio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018 pateiktais išaiškinimais, nes šių bylų nagrinėjimo metu galiojo ĮBĮ, kuriame nebuvo numatytas atsakingo asmens už privedimą prie tyčinio bankroto įvardinimas. Atsakingo už tyčinį bankrotą institutas atsirado nuo 2020 m. sausio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ). Tai nesudaro pagrindo nesivadovauti nurodytose bylose pateiktais išaiškinimais ir suformuluotomis teisės taikymo taisyklėmis, nes nagrinėjamoje byloje yra pateikti reikalavimai atlyginti žalą, susidariusią kiekvieno iš atsakovų vadovavimo metu, individualizuojant atsakomybės ribas.

39.2.                      VMI patikrinimas, kurio metu buvo nustatyti pažeidimai bei apskaičiuota 9 532 434,35 Eur nepriemokos skola, buvo atliktas už laikotarpį nuo 2000 m. iki 2005 m., kai ieškovei vadovavo atsakovė Ž. B. (nuo 2000 m. kovo 4 d. iki 2006 m. kovo 31 d.). Taigi neteisėti veiksmai buvo atlikti būtent jos vadovavimo laikotarpiu ir tokie veiksmai konstatuoti VMI patikrinimo akte. Juo labiau kad teismas netyrė 2001–2005 m. atliktų UAB „Moore Stephens Vilnius“ audito išvadų. Be to, teismas nepagrįstai siejo Ž. B. atsakomybės nebuvimą su tuo, kad nesumokėti mokesčiai buvo nustatyti 2006 m. spalio 31d., surašius VMI patikrinimo aktą, kai Ž. B. jau nedirbo ieškovės vadove, nes mokesčiai turi būti apskaičiuojami ir mokami laiku, pagal teisės aktų reikalavimus, o ne po to, kai nustatoma, jog mokesčių mokėtojas apgaulingai veda apskaitą, neteisingai deklaruoja pajamas bei sąnaudas, dėl to nesumokėti mokesčiai nustatomi patikrinimo metu.

39.3.                      Atsakovas A. L. vadovavo bendrovei laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 15 d. iki 2007 m. birželio 14 d. Oficialus rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią – VMI raštas Nr. RNA37091 patvirtina, kad A. L. vadovavimo metu priskaičiuota 276 874,73 Eur delspinigių. VMI patikrinimo aktas buvo patvirtintas jo  vadovavimo metu, taip pat buvo pradėtas nepagrįstų skundų teikimas, įskaitant ir 2007 m. sausio 19 d. VMI sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ginčijimą, todėl teismas nepagrįstai eliminavo šio atsakovo atsakomybę.

39.4.                      Teismas nepagrįstai nurodė, kad I. B. nusprendus nutraukti ankstesnių vadovų inicijuotus ginčus, kiek tai susiję su mokestinėmis prievolėmis, ar jai pačiai tokių ginčų neinicijavus, būtų kilęs klausimas dėl pačios atsakovės tinkamo veikimo bendrovės atžvilgiu, ar ji nepažeidžia fiduciarinių pareigų. Toks teismo sprendimo motyvas yra pagrįstas spėlione, o I. B., kaip bendrovės vadovė ir ilgametė darbuotoja, privalėjo priimti teisėtus bei teisingus sprendimus dėl bylinėjimosi (ne)tęsimo. Atmetus nepagrįstus bendrovės skundus ir apskaičiavus delspinigius, pripažinus bankrotą tyčiniu, kiekvienas iš vadovų turi prisiimti atsakomybę už jo vadovavimo laikotarpiu priskaičiuotas nepriemokas ar delspinigius, nepaisant to, kad tokios nepriemokos ar delspinigiai už jų vadovavimo laikotarpį buvo galutinai priskaičiuoti jų vadovavimui įmonėje pasibaigus.

39.5.                      Nors apskaičiuotos mokestinės nepriemokos susidarė ne atsakovės A. B.–R. vadovavimo metu, tačiau ji tęsė nepagrįstai bendrovės ankstesnių vadovų inicijuotus ginčus, kiek tai susiję su mokestinėmis prievolėmis, todėl, pripažinus bankrotą tyčiniu, ji turi prisiimti atsakomybę už jos vadovavimo laikotarpiu priskaičiuotas nepriemokas ar delspinigius. Atsakovė turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, todėl jai turėjo būti žinoma ir suprantama tiek nepagrįsto bylinėjimosi tęsimo pasekmės, tiek ir atsakomybė, kilsianti atmetus bendrovei skundus.

39.6.                      Vertinant atsakovės I. N. atsakomybę, kiekvienas iš atsakovų yra atsakingas už jų vadovavimo laikotarpiu priskaičiuotus delspinigius, nes savo neteisėtu neveikimu prisidėjo prie delspinigių didėjimo, nors kaip bendrovės valdymo organas turėjo pareigą imtis atitinkamų veiksmų, kad delspinigiai nedidėtų. Vien formalus skundų teismams teikimas, nepagrindžiant juose nurodomų aplinkybių, nepaneigė bendrovės valdymo organų pareigos laiku ir tinkamai mokėti mokesčius, tvarkingai, vadovaujantis teisės aktų nustatyta tvarka, tvarkyti bendrovės apskaitą, kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei. Atsižvelgiant į VMI patikrinimo metu konstatuotų atliktų neteisėtų veiksmų apimtį, būdus, kuriais buvo siekiama nuslėpti mokesčius, akivaizdu, kad skundai dėl priskaičiuotų mokesčių buvo teikiami tik siekiant visais įmanomais būdais užvilkinti atsakomybės prieš pagrindinį įmonės kreditorių – valstybę, klausimą. Kiekvienas iš bendrovės valdymo organų turėjo galimybes nutraukti ankstesnių vadovų inicijuotus nepagrįstus ginčus ar bent pasinaudoti MAĮ 100 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise prašyti mokestinių ginčų metu atleisti bendrovę nuo delspinigių mokėjimo.

39.7.                      Dėl atsakovių A. B.–R. ir I. N. atsakomybės už laiku neinicijuotą bankroto bylą, įsiteisėjusiomis nutartimis nustačius, kad bendrovė buvo nemoki dar 2008 m. gruodžio 31 d. bei teismui konstatavus ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies imperatyvios pareigos pažeidimą, turėjo būti taikomos ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatytos pasekmės. Bendrovei turėjo būti inicijuota bankroto byla, nepriklausomai nuo vykstančių mokestinių bei kitų teisminių ginčų, o, neinicijavus bankroto bylos, šios pareigos nevykdžiusiems asmenims kyla pareiga atlyginti žalą.

40.       Atsakovas S. R. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, ieškovės skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą, o sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys tenkintas ir iš atsakovo S. R. ieškovės naudai priteistas žalos atlyginimas, panaikinti. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas nurodo, kad atsakovai jokių neteisėtų veiksmų neatliko, o tokią poziciją grindžia iš esmės tapačiais argumentais, kuriuos nurodė savo apeliaciniame skunde, neigdamas savo paties neteisėtus veiksmus, dėl to šie atsakovo argumentai nekartojami.

41.       Atsakovė A. B.–R. atsiliepimu į atsakovo S. R. apeliacinį skundą prašo dėl skundo dalies, kuria atsakovas S. R. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys patenkintas ir iš jo priteista žala, spręsti teismo nuožiūra, o dėl apeliacinio skundo dalies, susijusios su ieškinio atmetimu atsakovės A. B.–R. atžvilgiu, palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį

skundą grindžiamas šiais atsikirtimais:

41.1.                      A. B.–R. neatliko neteisėtų veiksmų, lėmusių ieškovės nemokumą, tyčinį bankrotą ar bendrovės ir jos kreditorių teisių pažeidimą bei nesukėlė žalos. Priešingai, atsakovės vadovavimo bendrovei laikotarpiu ji dirbo skaidriai ir sąžiningai, o ateities sprendimų dėl mokestinio patikrinimo rezultatų tvirtinimo, kuomet net pati VMI neturėjo galutinio sprendimo dėl apskaičiuotų mokestinių prievolių pagrįstumo bei teisėtumo, objektyviai negalėjo numatyti.

41.2.                      Dėl atsakovo S. R. apeliaciniame skunde pareikštų reikalavimų, susijusių su kitais atsakovais, bei argumentų, susijusių su paties S. R. vadovavimo laikotarpiais, atsakovė neturi galimybės pasisakyti, nes įvykiuose nedalyvavo ir jie jai nėra žinomi. Jos ir kitų atsakovų vadovavimo laikotarpiai skirtingi.

42.       Ieškovė LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“, atstovaujama nemokumo administratorės, atsiliepimu į atsakovo S. R. apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš S. R. ieškovės naudai priteistas žalos atlyginimas, palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

42.1.                      Apelianto S. R. neteisėti veiksmai (neveikimas) nustatyti 2006 m. spalio 31 d. ir 2008 m. sausio 30 d. VMI patikrinimo aktais, 2011 m. vasario 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

, 2020 m. birželio 30 d. Vilniaus apygardos teismo ir 2020 m. spalio 1 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse konstatuotais, prejudicinę galią turinčiais faktais.

42.2.                      Nors S. R. nurodo, kad jis bendrovei vadovavo tik 483 dienas, tačiau byloje nustatytos aplinkybės tai paneigia; S. R. po jo atleidimo išliko de facto vadovu – bendrovė nevykdė realios veiklos, neteikė privalomų teikti deklaracijų, ataskaitų, finansinės atskaitomybės rinkinių, į darbą nebuvo priimta naujų darbuotojų, banko sąskaitoje nevyko piniginių judėjimų, vėliau banko sąskaitos buvo uždarytos, naujas vadovas nuo 2010 m. lapkričio 4 d. iki bankroto iškėlimo įmonėje nebuvo paskirtas. Be to, bendrovės „Langford Group Holding“ L.L.C. realiai nebuvo, ji nevykdė veiklos JAV, jai nebuvo suteiktas federalinis darbdavio mokesčio identifikacinis numeris, bendrovė neteikė JAV mokestinių deklaracijų, jos adresas yra „registruotų agentų“, kurie yra įgalioti gauti ir siųsti legalius dokumentus, o ne vykdyti veiklą įmonių vardu. Po 2006 m. VMI atlikto patikrinimo paaiškėjo, kad bendrovės užsienyje atidarytas banko sąskaitas tvarkė S. R. ir su juo susiję asmenys – šeimos nariai ir kiti įgalioti Lietuvos Respublikos piliečiai. Nepaisant, kad „Langford Group Holding“ L.L.C. de jure atstovu buvo įvardintas M. D. L., būtent S. R. de facto valdė LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ akcininkę „Langford Group Holding“ L.L.C., todėl turėjo pareigą rūpintis tinkamu bendrovės valdymu.

42.3.                      Atsakovas S. R. apeliaciniame skunde pateikia tikrovės neatitinkančias faktines aplinkybes, konstatuotas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 16 d. nutartyje bankroto byloje. Nutartyje teismas atsisakė priimti S. R. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 7 d. nutarties patvirtinti finansinius reikalavimus LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ bankroto byloje, atsižvelgdamas į tai, kad jis bankroto byloje neturi byloje dalyvaujančio asmens statuso, todėl vadovaujantis JANĮ 31 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 305 straipsniu neturi teisės teikti skundo. Priešingai nei nurodo apeliantas, ši teismo nutartis neįrodo, kad jis atitinkamu metu nebuvo de jure, o vėliau ir de facto bendrovės vadovu, nepaneigia VMI atliktų patikrinimo metu surinktos informacijos bei įsiteisėjusių teismų sprendimų nustatytų faktų. S. R. toliau likus de facto bendrovės vadovu, jis turi atlyginti bendrovei ir jos kreditoriams žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 8 d. iki bankroto bylos iškėlimo.

43.       Atsakovė Ž. B. atsiliepimu į ieškovės LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

43.1.                      Apeliantė ignoruoja faktą, kad kasacinis teismas 2021 m. liepos 13 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2020

m. spalio 1 d. nutartį (dėl tyčinio ieškovės bankroto) paliko iš esmės nepakeistą, pašalindamas motyvus, kuriais nustatyti už LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ tyčinį bankrotą atsakingi asmenys (nutarties 40, 41 punktai). Todėl šiais motyvais nebuvo pagrindo remtis, kaip ir kitomis bylomis, kuriose buvo nustatinėjami bei nustatyti už tyčinį bankrotą atsakingi asmenys.

43.2.                      Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė reikalavimą kildino tik iš nesumokėtų mokesčių bei netesybų, teismas pagrįstai atsižvelgė ir vertino Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, kuria byla grąžinta nagrinėti iš naujo, pateiktus išaiškinimus, jog VMI 2006 m. spalio 31 d. patikrinimo akto ir 2007 m. sausio 19 d. sprendimo Dėl patikrinimo akto tvirtinimo teisėtumas ir pagrįstumas buvo ginčijamas teismine tvarka, tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2011 m. vasario 23 d. priėmus nutartį buvo galutinai išspręstas ginčas, tai leidžia teigti, jog ieškovės nurodytais atsiskaitymų laikotarpiais atsakovai dar neturėjo atsiskaitymo su VMI pareigos. Šiuo atveju VMI mokestinę nepriemoką priskaičiavo nuo 2006 m. ir nurodymus pateikė, kai atsakovė jau nedirbo, tačiau pati bendrovė nebuvo nemoki, veiklą vykdė ir veiklos tęstinumas buvo realus, įmonė tuo metu (2006–2007 m.) turėjo galimybes atsiskaityti su kreditoriais.

43.3.                      Dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo pagal reikalavimus atsakovės vadovavimo laikotarpiu svarbūs įrodymai yra tai, kad audito įmonė UAB „Moore Stephens Vilnius“ atliko ieškovės buhalterinės apskaitos auditą 2001, 2002, 2003, 2004 ir 2005 metais ir jokių pažeidimų nenustatė. Bendrovės veikla buvo licencijuojama ir privalomai audituojama. Atsakovė audito ataskaitų ir kitų dokumentų pateikti neturėjo galimybės, nes daugiau kaip septyniolika metų nevadovauja bendrovei ir nedisponuoja jos dokumentais.

43.4.                      Pats faktas, kad buvo sudaryti sandoriai su kitomis užsienio įmonėmis, neįrodo atsakovės neteisėtų veiksmų. Atsakovė nebuvo ofšorinių įmonių steigėja ar valdytoja, ji nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jų steigėjai ar kontroliuojantys asmenys yra su bendrove susiję.

43.5.                      ABĮ 59 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad sprendimus dėl nepaskirstyto pelno nukreipimo į rezervus priima ne įmonės vadovas, o visuotinis akcininkų susirinkimas. Už tokius sprendimus atsakovė negali būti atsakinga ir jais sukelta žala (jeigu ji būtų įrodyta) negali būti laikoma nuostoliais, už kuriuos turėtų atsakyti atsakovė.

43.6.                      Kol nebuvo išspręstas ieškovės ir VMI ginčas dėl mokestinio patikrinimo bei priskaičiuotų nesumokėtų mokesčių, baudų ir delspinigių bei nebuvo priimtas įsiteisėjęs galutinis teismo sprendimas dėl ginčo, bendrovei skirtingais laikotarpiais vadovavusiems atsakovams nebuvo pareigos VMI mokestinės nepriemokos įskaityti į LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ pradelstų įsipareigojimų sudėtį ir, atitinkamai, inicijuoti bankroto bylos.

43.7.                      Dėl nepriemokos Vilniaus teritorinei muitinei nurodytina, kad nesumokėti mokesčiai, mokestinė prievolė nėra žala, todėl toks reikalavimas negalėjo ir negali būti tenkinamas.

44.       Atsakovė Ž. B. atsiliepimu į atsakovo S. R. apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

44.1.                      Atsakovas S. R. visą bendrovės gyvavimo laikotarpį buvo aktyvus valdyme, buvo de facto vadovas, be jo

žinios ir sprendimų nebuvo sudaromi jokie sandoriai, priimami reikšmingi sprendimai. Tai pripažįsta (rūpinamasi valdymu, veikla) ir apeliantas ankstesniuose procesiniuose dokumentuose.

44.2.                      Apeliantas buvo paskutinis bendrovės vadovas, neabejotinai žinojęs ar turėjęs žinoti apie bendrovės faktinį nemokumą nuo 2008 m. gruodžio 31 d., kai atsakovės Ž. B. valdymo metu faktinio nemokumo nebuvo, todėl būtent jis turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto, taip pat iškėlus bankroto bylą turėjo pareigą visus dokumentus perduoti nemokumo administratorei, tačiau tokios pareigos nevykdė.

45.       Atsakovė I. B. atsiliepimu į atsakovo S. R. apeliacinį skundą prašo dėl skundo dalies, kuria atsakovas S. R. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys patenkintas ir iš jo priteista žala, spręsti teismo nuožiūra, o dėl apeliacinio skundo dalies, susijusios su ieškinio atmetimu A. B. atžvilgiu, sprendimą palikti nepakeistą.

46.       Atsakovė I. B. atsiliepimu į ieškovės LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės ieškinys I. B. atžvilgiu, palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

46.1.                      Apeliantės cituojamose kasacinio teismo bylose Nr. e3K-7-115-915/2017 ir Nr. 3K-3-456-378/2018 buvo konstatuoti

konkretūs neteisėti juridinių asmenų valdymo organų (vadovų) veiksmai, privedę pastaruosius juridinius asmenis prie nemokumo būsenos (tyčinio bankroto). Nagrinėjamu atveju daugumos atsakovų, įskaitant I. B., neteisėtų veiksmų egzistavimo faktas nebuvo konstatuotas. Žalos atlyginimo bylose būtina nustatyti, kokius neteisėtus veiksmus (ne)atliko kiekvienas iš vadovų, jų vadovavimo bendrovei metu.

46.2.                      Apeliantės akcentuojama bendrovės mokestinė nepriemoka susidarė ne tuo laikotarpiu, kai bendrovės vadove buvo atsakovė I. B., bet ankstesnių vadovų vadovavimo metu. Be to, tarp bendrovės ir VMI kilęs ginčas buvo išnagrinėtas tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartimi. Iki šio momento atsakovai, įskaitant I. B. (vadovavo nuo 2007 m. birželio 15 d. iki 2008 m. sausio 2 d.), atsiskaitymo su VMI pareigos neturėjo. 

46.3.                      Delspinigių skaičiavimas atsakovės vadovavimo laikotarpiu buvo nulemtas ne kokių nors pastarosios vadovės veiksmų, bet ginčo situacijai aktualaus teisinio reglamentavimo, – pagal aktualios redakcijos MAĮ 98 straipsnio nuostatas, sustabdžius mokesčio išieškojimą dėl kilusio mokestinio ginčo, delspinigiai yra skaičiuojami už visą sustabdytą laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas. Atsakovei I. B. pradėjus vadovauti bendrovei, mokestinis ginčas dėl ieškovės atžvilgiu VMI priskaičiuotų mokesčių jau vyko.

46.4.                      Ieškovė aplinkybę, kad I. B. žinojo apie kitų asmenų bendrovės vardu sudarytus neteisėtus sandorius, grindžia ne objektyviais įrodymais, bet prielaidomis.

46.5.                      Išnagrinėjus ginčus su VMI, nepaneigtas bendrovės sąžiningumas, skundžiant VMI aktus (sprendimus), kaip ir nepaneigtas faktas, kad buvo išnagrinėti sudėtingi mokestiniai klausimai, todėl jų rezultatas proceso dalyviams nebuvo žinomas. Juridinio asmens vadovo elgesys, kai jis, sąžiningai manydamas, kad teisminiame ginče gali būti pasiektas vadovaujamai bendrovei palankus rezultatas, šį ginčą tęsia, pripažintinas veikimu pastarosios bendrovės interesais. Vien aplinkybė, kad mokesčių mokėtojas inicijuoja bei tęsia mokestinį ginčą, nereiškia jo  nesąžiningo elgesio. Priešingas situacijos aiškinimas, t. y. skundo atsiėmimas, būtų nesuderinamas su įstatyme garantuota teise į teisminę gynybą.

47.       Atsakovė I. N. atsiliepimu į ieškovės LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ ir atsakovo S. R. apeliacinius skundus prašo juos atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais.

47.1.                      Ieškovės nurodytose kasacinio teismo nutartyse buvo nagrinėjamos skirtingos nei šioje byloje faktinės aplinkybės. Šiuo atveju nėra nustatyti už tyčinį bankrotą atsakingi asmenys, dėl to prezumpcijų (nei dėl žalos atlyginimo, nei dėl priežastinio ryšio) būti negali. Privalomi nurodymai šioje byloje pateikti Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartyje (civilinės bylos Nr. e2A-517-516/2022).

47.2.                      Atsakovė I. N. per savo itin trumpą (vos trijų mėnesių) bendrovės vadovavimo laikotarpį neturėjo pareigos inicijuoti bendrovės nemokumo (bankroto) proceso. Kaip matyti iš bendrovės balanso už 2009 m., pagrindų spręsti klausimą dėl bendrovės nemokumo ar kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nebuvo, nes galutinis bendrovės įsiskolinimo dydis nebuvo žinomas (vyko teisminiai ginčai); bendrovė nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų turėjo už 49 628 493 Lt; veikla nebuvo nuostolinga. Esant tokiam bendrovės nuosavo kapitalo dydžiui metų pradžioje–viduryje ir gale, nebuvo prielaidų manyti, jog bendrovė gali būti nemoki.

47.3.                      Nors ieškovė teigia, kad oficialus rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią – VMI pažyma – patvirtina, jog atsakovės vadovavimo laikotarpiu bendrovės įsipareigojimai VMI padidėjo 307 929,33 Eur delspinigių dydžiu, tačiau VMI pažyma pateikta praėjus daugiau nei 10 metų po atsakovės darbo santykių nutraukimo.

47.4.                      Atsakovas S. R. nepagrįstai teigia, kad I. N. neperdavė jam visų bendrovės dokumentų, nes, jei I. N. nebūtų perdavusi dokumentų, jų pagrindu nebūtų parengtas bendrovės  balansas už 2009 m.; atsakovas S. R., kaip įmonės vadovas, tokiu atveju turėjo ir privalėjo imtis veiksmų neperduotiems dokumentams išreikalauti, tačiau jokių veiksmų neatliko.

48.       Atsakovė I. B.–R. atsiliepimu į ieškovės LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės ieškinys I. B.–R. atžvilgiu, palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

48.1.                      Teismo procesiniuose sprendimuose nebuvo konstatuoti atsakovės neteisėti veiksmai, privedant bendrovę prie bankroto tyčia. Teismas pagrįstai nustatinėjo kiekvieno atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas (jų (ne)buvimą).

48.2.                      Atsakovės vadovavimo laikotarpiu bendrovės prievolės buvo vykdomos laiku ir tinkamai, įmonė vykdė ūkinę–komercinę veiklą, turėjo ilgalaikio ir kitokio turto, kurio vertė buvo skaičiuojama dešimtimis milijonų litų bei kurio dydis nesumažėjo per atsakovės vadovavimo laikotarpį. Atsakovės vadovavimo laikotarpiu nekonstatuota jos neteisėtų veiksmų ar nepagrįstų verslo sprendimų, kurie būtų pabloginę bendrovės turtinę padėtį.

48.3.                      Atsakovės vadovavimo metu mokesčių nepriemoka nebuvo susidariusi. Susidariusi nepriemokos suma (1 008 824,66 Eur) yra delspinigiai, kurie apskaičiuoti 2009 m. kovo 31 d. bei 2010 ir 2011 metais, t. y. pasibaigus atsakovės vadovavimo bendrovei laikotarpiui. Atsižvelgiant, kad faktiškai delspinigiai nebuvo apskaičiuoti iki atsakovės vadovavimo ieškovei pabaigos (2009 m. kovo 23 d.), bei į tai, jog nebuvo atsiradusi būtinoji sąlyga prievolei mokėti delspinigius, VMI apskaičiuota delspinigių suma negali būti vertinama kaip padaryta žala.

48.4.                      Jos vadovavimo metu aktualus mokestinis ginčas buvo sustabdytas pradinėje jo stadijoje, VMI 2007 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. 69-144, pačiai VMI turint abejonių dėl apskaičiuotų mokestinių prievolių pagrįstumo ir teisėtumo. Tik 2009 m. gegužės 26 d. buvo priimtas sprendimas iš dalies patvirtinti sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Tai patvirtina, kad pradiniame mokestinio ginčo etape nebuvo nei galimybių, nei pareigos iš anksto numatyti bendrovei nepalankią mokestinio ginčo baigtį. Bendrovės pateikto skundo pagrįstumu abejoti atsakovė neturėjo pagrindo. Be to, VMI apskaičiuota mokestinė nepriemoka vėliau buvo sumažinta 1 125 180,14 Lt (325 847,69 Eur) suma, tai patvirtina, kad, neatsiimdama ankstesnių bendrovės vadovų pateikto skundo, atsakovė veikė bendrovės interesais.

48.5.                      Byloje nėra duomenų ir, atitinkamai, ieškovė neturi pagrindo teigti, esą skundai mokestiniame ginče buvo teikiami formaliai, neva nepagrindžiant juose nurodomų aplinkybių pakankamais, vienas kitam neprieštaraujančiais bei patikimais įrodymais. Toks teiginys yra tik ieškovės prielaida.

48.6.                      Ieškovė deklaratyviai nurodo apie tariamą galimybę, remiantis MAĮ 100 straipsnio 2 dalimi, prašyti atleisti bendrovę nuo delspinigių mokėjimo, tačiau nedetalizuoja, kokiu pagrindu toks prašymas galėjo būti teikiamas. Juo labiau kad iki mokestinio ginčo pabaigos pareiga mokėti delspinigius neatsirado.

48.7.                      Nei atsakovė A. B.–R., nei po jos vadovo pareigas užėmusi atsakovė I. N., neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kadangi joms nebuvo žinoma apie bendrovės nemokumo faktą, paaiškėjusį pasibaigus mokestiniam ginčui.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

        

         IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

49.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl atsakovo S. R. pateiktų procesinių dokumentų

50.       Lietuvos apeliaciniame teisme 2023 m. rugpjūčio 11 d. gauti apelianto S. R. procesiniai dokumentai – 2023 m. birželio 12 d. paaiškinimai dėl pirmosios instancijos teismo 2023 m. birželio 8 d. nutarties, kuria atsakovas įpareigotas nustatytus apeliacinio skundo trūkumus pašalinti bei teikiamas apeliacinis skundas lietuvių, rusų ir anglų kalbomis.

51.       Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, apeliantas S. R. visus aukščiau nurodytus procesinius dokumentus 2023 m. birželio 13 d. jau buvo pateikęs pirmosios instancijos teismui ir 2023 m. birželio 13 d. teisėjo rezoliucijomis šie dokumentai buvo pridėti prie bylos, dėl to teisėjų kolegija pakartotinai nesprendžia klausimo dėl atsakovo S. R. apeliacinės instancijos teisme pakartotinai pateiktų procesinių dokumentų (ne)pridėjimo prie nagrinėjamos bylos.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

52.       Byloje nustatyta, kad atsakovė Ž. B. (buvusi pavardė L.) vadovavo LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ laikotarpiu nuo 2000 m. kovo 4 d. iki 2006 m. kovo 31 d.; atsakovas A. L. – nuo 2006 m. lapkričio 15 d. iki 2007 m. birželio 14 d.; atsakovė I. B. – nuo 2007 m. birželio 15 d. iki 2008 m. sausio 2 d.; atsakovė A. B.–R. – nuo 2008 m. sausio 3 d. iki 2009 m. kovo 23 d., atsakovė I. N. – nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2009 m. liepos 7 d.; atsakovas S. R. – nuo 1996 m. gegužės 13 d. iki 2000 m. kovo 3 d. ir nuo 2009 m. liepos 8 d. iki 2010 m. lapkričio 4 d.

53.       Bylos duomenimis nustatyta, kad VMI atliko LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ mokestinį patikrinimą, kuris pradėtas 2005 m. rugsėjo 13 d. ir baigtas 2006 m. spalio 31 d.; 2006 m. spalio 31 d. surašytas patikrinimo aktas Nr. 05-05-10-143, kuriuo apskaičiuota bendrovei 7 781 971,74 Eur (26 869 592,01 Lt) mokėtinų į valstybės biudžetą mokesčių. Tikrintas mokesčių laikotarpis nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d.

54.       VMI 2007 m. sausio 19 d. sprendimu Dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (27.183)-256-25 2006 m. spalio 31 d. patikrinimo aktą pakeitė ir apskaičiavo bendrovei 9 677 680,84 Eur (33 415 096,39 Lt) mokėtinų į valstybės biudžetą mokesčių.

55.       LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ dėl 2007 m. sausio 29 d. sprendimo Dėl patikrinimo akto tvirtinimo pateikė skundą, kurį išnagrinėjusi, VMI 2007 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. 69-144 nurodė bendrovei sumokėti 1 282,59 Eur (4 428,54 Lt), pavedė Vilniaus apskrities VMI pakartotinai patikrinti ir priimti naują sprendimą dėl 3 506,54 Eur (12 107,39 Lt) apskaičiuotos sumos bei sustabdė skundo dalies dėl apskaičiuoto 9 672 783,27 Eur (33 398 186,09 Lt) mokesčių dydžio nagrinėjimą.

56.       VMI 2009 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 69-134 iš dalies patvirtino 2007 m. sausio 19 d. sprendimą Dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir nurodė LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ sumokėti į valstybės biudžetą 9 351 806,14 Eur (32 289 916,25 Lt).

57.       LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ dėl VMI 2009 m. gegužės 26 d. sprendimo pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu patvirtino VMI 2009 m. gegužės 26 d. sprendimą.

58.       LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ 2009 m. rugpjūčio 31 d. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimą apskundė teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-472-473/2010 atmetė bendrovės skundą dėl apskaičiuotos mokėtinos į biudžetą mokesčių sumos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-371/2011 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą.

59.       VMI atliko LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ pakartotinį mokestinį patikrinimą ir 2008 m. sausio 30 d. surašė patikrinimo aktą Nr. 05-77-3, kuriuo apskaičiavo bendrovei 3 215,65 Eur (11 103,01 Lt) mokėtinų į valstybės biudžetą mokesčių. Tikrintas mokesčių laikotarpis nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d.

60.       VMI 2008 m. balandžio 2 d. sprendimu Dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.26)-256-80 patvirtino 2008 m. sausio 30 d. patikrinimo aktą; 2008 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. 69-87 patvirtino 2008 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr.(21.26)-256-80.

61.       LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ dėl minėto VMI 2008 m. birželio 5 d. sprendimo pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu patvirtino VMI 2008 m. birželio 5 d. sprendimą.

62.       LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ 2008 m. rugpjūčio 26 d. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimą apskundė teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4428-189/2008 bendrovės skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1492/2009 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą.

63.       Vilniaus teritorinė muitinė, atlikusi kompleksinį LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ ūkinės–komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės, susijusios su muitų teisės aktų taikymu, laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. spalio 31 d., mokestinį patikrinimą, 2006 m. rugpjūčio 25 d. surašė mokestinio patikrinimo aktą Nr. 6VM077M, kurį patvirtino 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 4ŪS-32-13-100. Ieškovei nesutinkant su Vilniaus teritorinės muitinės sprendimu ir 2006 m. lapkričio 14 d. pateikus skundą, jį išnagrinėjus, 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-576, buvo nuspręsta iš dalies patvirtinti 2006 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 4ŪS-32-13-100, o dėl kitos sprendimo dalies atlikti pakartotinį patikrinimą. Vilniaus teritorinė muitinė 2011 m. kovo 31 d. patikrinimo aktu, atlikusi pakartotinį patikrinimą, nustatė, kad LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ neteisingai deklaruodavo prekių (sandorių) vertes, dėl to bendrovei apskaičiavo 15 395,62 Eur muitų nepriemoką, delspinigius ir baudas.

64.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 3 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2019 m. rugsėjo 14 d., LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ iškėlė bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė mažąją bendriją (toliau – MB) „Nemokumas“.

65.       Viliaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartimi patvirtinti, o 2019 m. gruodžio 30 d. ir 2020 m. spalio 6 d. nutartimis patikslinti LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai, kurie sudaro 13 411 015,51 Eur, iš kurių VMI reikalavimas yra 13 400 128,54 Eur.

66.       Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartimi LUAB ,,ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ bankrotas pripažintas tyčiniu, be kita ko, konstatavus, kad bendrovė jau 2008 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki ir jai turėjo būti keliama bankroto byla. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. spalio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1503-553/2020 Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartį paliko nepakeistą, be kita ko, konstatavęs, kad dėl sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir bendrovės vardu sudarytų sandorių nuo 2000 m. yra atsakingi visi bendrovės tuo metu buvę valdymo organai, t. y. S. ., Ž. B., V. S., A. L., I. B., A. B.–R. ir I. N. (žr., Lietuvos apeliacinis teismo 2020 m. spalio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1503-553/2020 40–41 punktus). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. liepos 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021 nutarė Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą, tačiau nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė už tyčinį bankrotą atsakingus asmenis, nes tokio reikalavimo ĮBĮ nenustato, dėl to iš Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutarties motyvuojamosios dalies pašalino motyvus, kuriais nustatyti už LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ tyčinį bankrotą atsakingi asmenys (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021 55 punktą). Kasacinis teismas, be kita ko, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ faktinio nemokumo momento, bendrovės finansinės padėties 2008 m. grindė tinkamai įvertinęs visus byloje esančius duomenis ir rašytinius įrodymus (VMI patikrinimo aktuose konstatuotais pažeidimais, kitais bendrovės valdymo organų atliktais veiksmais (neveikimu) (turto, buhalterinių dokumentų neperdavimas, finansinės atskaitomybės neteikimas ir kt.), administracinėse bylose nustatytomis aplinkybėmis, teritorinės muitinės atliktais patikrinimais) (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021 60 punktą).

67.       Ieškovė, atstovaujama nemokumo administratorės, kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovų Ž. B., A. L., I. B., A. B.–R., I. N. ir S. R. – skirtingais laikotarpiais buvusių LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ vadovų, už fiduciarinių pareigų ir (ar) imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimus kilusią žalą, kurią sudaro nesumokėti mokesčiai, delspinigiai ir baudos. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pirmą kartą, 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-803-1425/2021 ieškovės ieškinį tenkino visiškai ir iš atsakovų ieškovės naudai priteisė žalos atlyginimą. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-517-516/2022, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes neindividualizavo atsakovų neteisėtų veiksmų, nevertino, ar ieškovės reikalauta priteisti žala yra ieškinyje nurodytų neteisėtų veiksmų padarinys, ar ieškinio faktinis pagrindas ir dalykas sutampa, nevertino bei nenustatinėjo, ar tie atsakovai, kurie vadovavo bendrovei po to, kai buvo pateiktas skundas dėl VMI sprendimo patvirtinti mokestinį patikrinimą, iš tiesų, remiantis MAĮ nuostatomis, turėjo prievolę padengti priskaičiuotus mokesčius, baudas ir delspinigius, įskaitant ir papildomus delspinigius, priskaičiuotus už visą ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinio išieškojimo sustabdymo laikotarpį, nevertino bendrovės nemokumo atsiradimo momento teisine prasme ir kuris iš atsakovų bei (ar) kitų subjektų turėjo pareigą laiku inicijuoti bankroto bylos iškėlimą ir šią pareigą pažeidė, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

68.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, skundžiamu sprendimu ieškovės ieškinį atsakovų Ž. B., A. L., I. B., A. B.–R. ir I. N. atžvilgiu atmetė, nes nenustatė šių atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų. Dėl atsakovo S. R. teismas nusprendė, kad jis ir po 2010 m. lapkričio 4 d. išliko bendrovės de facto vadovu, nes po atsakovo atleidimo nebuvo paskirtas naujas vadovas, bendrovė nevykdė realios veiklos, neteikė privalomų teikti finansinės atskaitomybės dokumentų ir pan., be to, S. R. de facto valdė ir ieškovės akcininkę „Langford Group Holding“ L.L.C., dėl to turėjo pareigą rūpintis tinkamu bendrovės valdymu, tačiau jis netinkamai organizavo bendrovės buhalterinę apskaitą, neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų ir neperdavė jų nemokumo administratorei, taip pat, geriausiai žinodamas tikrąją bendrovės finansinę padėtį, nesiėmė jokių veiksmų įvykdyti įsipareigojimus VMI arba laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas, nustatęs S. R. civilinės atsakomybės sąlygas, iš jo ieškovės naudai priteisė 1 790 373,85 Eur žalos atlyginimą. Tiek ieškovė, tiek ir atsakovas S. R. iš dalies su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nes esant nustatytam tyčiniam bendrovės bankrotui, būtent atsakovai turėjo įrodinėti, jog ieškovė neturėtų galimybių padengti kreditorių finansinių reikalavimų, net jei atsakovai nebūtų atlikę neteisėtų veiksmų, tačiau vietoj to, kad atsakovai paneigtų preziumuojamą priežastinį ryšį, šie įrodinėjo, jog, jų vadovavimo laikotarpiais, jie neturėjo pareigos mokėti valstybei mokesčius, delspinigius (nustatytus VMI sprendimais) ar inicijuoti bendrovės bankroto bylą; pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmesdamas ieškinio dalį tokią atsakovų poziciją palaikė ir jai pritarė. Tuo tarpu atsakovas S. R. laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė dėl jo faktinio vadovavimo ieškovei, nes jis iš vadovo pareigų buvo atleistas ir naujasis bendrovės vadovas paskirtas, laikantis įstatymo nuostatų, apie vadovų pasikeitimą pranešta valstybės institucijoms. Jis naujajam bendrovės vadovui perdavė bendrovės turtą ir dokumentus, naujasis vadovas teikė institucijoms finansines ataskaitas bei kitus jo pasirašytus dokumentus, be to, byloje nėra pateikta įrodymų, jog jis vadovavo užsienio įmonėms. Anot apelianto, teismas, priteisdamas žalą iš jo, nepagrįstai atsakovės Ž. B., kurios vadovavimo laikotarpiu susidarė mokesčių nepriemokos, ir kitų bendrovei prieš apeliantą vadovavusių asmenų pažeidimus perkėlė atsakovui.

69.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl žalos iš šešių bendrovės vadovų, vadovavusių bendrovei skirtingais laikotarpiais, atlyginimo (civilinės atsakomybės sąlygų (ne)buvimo kiekvieno iš atsakovų vadovavimo laikotarpiu).

Dėl atsakovų Ž. B., A. L. civilinės atsakomybės dėl neteisėtų sandorių sudarymo ir sprendimų priėmimo, siekiant išvengti mokesčių valstybei sumokėjimo

70.       Ieškovė, prašydama iš atsakovės Ž. B., vadovavusios bendrovei laikotarpiu nuo 2000 m. kovo 4 d. iki 2006 m. kovo 31 d., priteisti žalos atlyginimą, jos neteisėtus veiksmus grindžia VMI nustatytomis ir mokestinio patikrinimo akte nurodytomis aplinkybėmis, būtent (1) aplaidžiai ir apgaulingai tvarkant bendrovės buhalterinę apskaitą bei neteisėtų sandorių sudarymu su ofšorinėmis įmonėmis JAV, Rusijoje ir Latvijoje, siekiant išvengti mokestinės prievolės mokėti pelno mokestį ir taip didinti bendrovės įstatinį kapitalą, siekiant susijusiems su bendrove asmenims suteikti beprocentes bei ilgalaikes paskolas, (2) beprocentinių paskolų, neturint licencijos užsiimti kreditine veikla, suteikimu fiziniams asmenims (buvusiems įmonės valdymo organams ir jų dalyviams, jų giminaičiams), (3) kelionės išlaidų apmokėjimu bendrovėje tuo metu nedirbusiems asmenims A. Z. ir S. R., (4) neteisingu prekių (sandorių) vertės deklaravimu muitinėje, siekiant išvengti mokestinių prievolių.

71.       Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs visų civilinės atsakomybės sąlygų, ieškovės reikalavimus atsakovės Ž. B. atžvilgiu atmetė, nes nusprendė, kad: (1) ieškovės teiginiai apie aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, siekiant išvengti mokestinių prievolių, yra nepagrįsti, nes bendrovė laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2005 m. buvo audituojama ir jokių pažeidimų nenustatyta; (2) VMI mokestinę nepriemoką priskaičiavo nuo 2006 m. bei nurodymus bendrovei pateikė, kai atsakovė bendrovėje nebedirbo, tačiau pati bendrovė jos vadovavimo metu buvo moki bei vykdė veiklą; (3) ieškovė dėl sandorių, kuriuos laiko bendrovei nenaudingais ir nuostolingais, nėra pareiškusi reikalavimų dėl jų nuginčijimo; (4) pagal ABĮ 59 straipsnio 2 dalį, sprendimus dėl nepaskirstyto pelno nukreipimo į rezervus priima visuotinis akcininkų susirinkimas, o ne bendrovės vadovas, dėl to atsakovė negali būti atsakinga už tokius sprendimus.

72.       Ieškovė teigia, kad atsakovės Ž. B. neteisėti veiksmai konstatuoti oficialiuose rašytiniuose įrodymuose – VMI patikrinimo aktuose ir sprendimuose dėl jų patvirtinimo bei dėl tokių aktų ir sprendimų priimtuose teismų procesiniuose sprendimuose, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovės Ž. B. atsakomybės nebuvimą siejo su nesumokėtų mokesčių nustatymo momentu – 2006 m. spalio 31 d., VMI surašius patikrinimo aktą, t. y. kai atsakovė jau nedirbo bendrovės vadove. Ieškovės nuomone, mokesčiai turi būti apskaičiuojami ir mokami laiku, pagal teisės aktų reikalavimus, o ne po to, kai mokesčių administratorius nustato apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą.

73.       Fiduciarinės juridinio asmens valdymo organų pareigos įtvirtintos CK 2.87 straipsnyje: juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (1–6 dalys), ir kt. Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip (CK 2.87 straipsnio 7 dalis).

74.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl įmonės vadovo pareigų, be kita ko, yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus; laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-235-421/2020 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

75.       Už fiduciarinių pareigų pažeidimą ir bylose, kuriose dėl vadovo veiksmų teisėtumo sprendžiama taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę, valdymo organų narių (vadovo) atsakomybė kyla ir taikoma tik esant dideliam neatsargumui arba tyčiai. Tačiau už įstatymuose nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017 45 punktas). Bendrovės vadovo priimtas verslo sprendimas turi būti teisėtas, t. y. priimtas nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų ir fiduciarinių pareigų (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-916/2019 38 punktas).

76.       Vadovo rūpestingumo pareiga visų pirma nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad paties vadovo elgesys nepažeistų imperatyviųjų teisės normų. Imperatyvias įstatymuose įtvirtintas pareigas vadovas privalo įvykdyti rūpestingai ir kvalifikuotai, taip, kaip nurodyta įstatymuose, jis neturi galimybės pasirinkti kitokio, nei įstatyme nustatyta, elgesio modelio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-180-378/2017 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

77.       Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017 14 punktas).

78.       Už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 dalis (įstatymo dalies redakcija, galiojusi nuo 2002 m. sausio 1 d.; šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis)). Mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę (MAĮ 40 straipsnio 1 dalies 1 punktas (įstatymo punkto redakcija, galiojusi nuo 2004 m. gegužės 1 d., šiuo metu tebegalioja)).

79.       Tinkamas mokesčių apskaičiavimas ir jų mokėjimas siejamas su platesne vadovo pareiga tinkamai organizuoti finansinę apskaitą. Tuo atveju, kai vadovas nevykdo pareigos teisingai ir laiku apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius, taikoma civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017 23 punktas).

80.       Iš VMI atlikto mokestinio patikrinimo ir 2006 m. spalio 31 d. surašyto patikrinimo akto, kuris patvirtintas 2007 m. sausio 19 d., 2007 m. birželio 15 d. ir 2009 m. gegužės 26 d. VMI sprendimais, nustatyta, kad sandorius su ofšorinėmis JAV, Rusijoje ir Latvijoje registruotomis įmonėmis 2000–2005 m. sudarinėjo LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“, atstovaujama vadovės Ž. B. (L.). Per sandorių su ofšorinėmis įmonėmis grandinę buvo dirbtinai pakeliama bendrovės įsigyjamų prekių kaina, tokiu būdu padidinant sąnaudas, kurias įmonė susigrąžindavo kaip netesybas, mokamas už pavėluotą prekių pristatymą, kurios neapmokestinamos mokesčiais. Paminėtame VMI mokestinio patikrinimo akte nurodyta, kad LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ savo apskaitoje atvaizdavo 15 483 920 Eur (53 462 880 Lt) iš JAV kompanijų gautą netesybų sumą, finansinėse atskaitomybėse deklaravo didžiulį pelną, o metinėse pelno mokesčio deklaracijose deklaravo nuostolį ir neskaičiavo pelno mokesčio ir, kiekvieniems metams pasibaigus, nepaskirstytą rezultatą nukreipdavo į rezervus, iš kurių didino įmonės įstatinį kapitalą, siekiant suteikti su įmone susijusiems asmenims ilgalaikes beprocentines paskolas ir išvengti pajamų apmokestinimo. Be to, VMI mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad, laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2005 m., LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“, neturėdama licencijos verstis kreditine veikla, sudarė 25 beprocentines paskolos sutartis bendrai už 11 353 633,92 Eur (39 201 827,20 Lt) su fiziniais asmenimis, susijusiais su bendrove. Kaip nurodoma VMI mokestinio patikrinimo akte, šios paskolos sutartys neatnešė bendrovei jokios ekonominės naudos, tačiau jų sudarymas leido išvengti pajamų apmokestinimo. Beprocentinės paskolos sutartys buvo sudarytos atsakovės Ž. B. vadovavimo laikotarpiu. Taip pat atsakovės Ž. B. vadovavimo bendrovei metu, t. y. 2004 m. spalio–lapkričio mėn. LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ apmokėjo kelionės išlaidas bendrovėje tuo metu nedirbusiems asmenims, dėl to bendrovės sąnaudos nepagrįstai buvo padidintos 21 038,29 Eur dydžiu. Be to, atsakovės Ž. B. vadovavimo laikotarpiu įmonė,  nuo 2005 m. gegužės mėn. iki 2005 m. spalio mėn., siekdama išvengti mokesčių, neteisingai muitinėje deklaravo prekių (sandorių) vertes, dėl to, Vilniaus teritorinei muitinei atlikus patikrinimą, bendrovei buvo paskaičiuota 10 250,67 Eur muitų nepriemokų suma.

81.       Teisėjų kolegija, vertindama aukščiau nurodytas VMI atlikto mokestinio patikrinimo metu ir 2006 m. spalio 31 d. patikrinimo akte nurodytas faktines aplinkybes, iš dalies pritaria ieškovės pozicijai, kad atsakovės Ž. B. neteisėti veiksmai konstatuoti oficialiuose rašytiniuose įrodymuose – VMI patikrinimo akte ir sprendimuose dėl jo patvirtinimo. Mokestinis tyrimas – tai pareigūno atliekama mokėtojo veiklos stebėsena, apimanti mokėtojo pateiktų mokesčių deklaracijų (ataskaitų, apyskaitų), dokumentų bei kitos apie mokėtoją turimos informacijos analizę ir vertinimą, mokėtojo vizitavimą, mokėtojo veiklos kontrolę, kiek tai susiję su mokesčių apskaičiavimu, deklaravimu ir sumokėjimu, siekiant nustatyti ir pašalinti trūkumus bei prieštaravimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje (MAĮ 2 straipsnio 24 dalis), kas reiškia, kad mokestinio tyrimo metu institucijos priimtuose rašytiniuose dokumentuose (nagrinėjamu atveju – 2006 m. spalio 31 d. patikrinimo akte ir 2007 m. sausio 19 d., 2007 m. birželio 15 d., 2009 m. gegužės 26 d. sprendimuose dėl patikrinimo akto patvirtinimo) užfiksuoti su mokesčių mokėtojo mokestine veikla susiję faktai, paprastai turi didesnę įrodomąją galią tiek, kiek juose konstatuotos su nagrinėjamu ginču susijusios faktinės aplinkybės pagal įrodymą išdavusios institucijos kompetenciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr.  e3K-3-243-943/2021 30 punktą).

82.       Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nors oficialiųjų rašytinių įrodymų įrodomoji galia nėra absoliuti, tačiau atsakovė Ž. B. aptariamuose oficialiuose rašytiniuose įrodymuose užfiksuotų duomenų nepaneigė. Juo labiau kad šiuo atveju buvo atlikta šių dokumentų tiek ikiteisminė (Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas), tiek ir teisminė kontrolė bei įsiteisėjusiais teismų sprendimais administracinėse bylose (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-472-473/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-371/2011) nustatyta, jog sandorius su JAV bendrovėmis ir paskolų gavėjais LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ sudarė bei vykdė laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. Jie buvo vykdomi sistemingai bei ilgą laiką, todėl pagal MAĮ 166 straipsnio 3 dalį buvo pripažinti sandorių grupe, kuri buvo vykdoma ir po 2002 m. liepos 1 d., tai reiškia, kad šiems sandoriams pagrįstai buvo pritaikytas MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas turinio viršenybės prieš formą principas, nors draudimas piktnaudžiauti teise galioja nepaisant to, ar atitinkamas draudimas yra įtvirtintas teisės aktuose. Teismai konstatavo, kad LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ iš esmės neįrodė, jog sudaryti sandoriai su JAV bendrovėmis ir paskolų gavėjais turėjo teisėtus tikslus, nesusijusius vien tik su mokestinės naudos gavimu, dėl to pripažino, jog šie sandoriai buvo sudaromi pažeidžiant draudimo piktnaudžiauti teise principą, o vienintelis jų tikslas buvo mokestinės naudos siekimas (mokestinio pranašumo įgijimas).

83.       Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus, nurodo, kad atsakovės Ž. B. neteisėti veiksmai yra konstatuoti oficialiuose rašytiniuose įrodymuose – 2006 m. spalio 31 d. patikrinimo akte ir 2007 m. sausio 19 d., 2007 m. birželio 15 d., 2009 m. gegužės 26 d. VMI sprendimuose dėl patikrinimo akto patvirtinimo, kurie buvo patikrinti tiek ikiteismine (Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas), tiek ir teismine (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-472-473/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-371/2011) tvarka. Aplinkybė, kad bendrovė laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2005 m. buvo audituojama ir auditų metu jokių pažeidimų nebuvo nustatyta, niekaip nepaneigia aukščiau oficialiuose rašytiniuose įrodymuose nustatytų aplinkybių, susijusių su neteisėta bendrovės mokestine veikla atsakovės Ž. B. vadovavimo laikotarpiu. Juo labiau kad VMI, atlikdama mokestinius patikrinimus, be kita ko, vertino aplinkybes, susijusias su LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ buhalterinės apskaitos auditavimu, ir nepaisant auditavimo išvadų vis tik nustatė eilę bendrovės mokestinių pažeidimų, todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė, jog ieškovės teiginiai apie aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, siekiant išvengti mokestinių prievolių, yra nepagrįsti, nes bendrovė laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2005 m. buvo audituojama ir pažeidimų nenustatyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai atsakovės Ž. B. neteisėtus veiksmus susiejo su 2006 m. spalio 31 d. patikrinimo akto surašymo momentu, o ne su atlikto patikrinimo laikotarpiu, kuris buvo nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d., t. y. būtent atsakovės Ž. B. vadovavimo laikotarpiu.

84.       Pirmiau šios nutarties 77 punkte minėta, kad juridinio asmens vadovo civilinė atsakomybė yra galima tik nustačius visas būtinas šiai atsakomybei kilti sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovui tenka pareiga įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį, nes nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Tuo tarpu ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad esant nustatytam tyčiniam bendrovės bankrotui, būtent atsakovams, siekiant išvengti civilinės atsakomybės, tenka pareiga paneigti ne tik jų kaltės, bet ir priežastinio ryšio tarp jų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos prezumpciją. Tokią savo poziciją ieškovės nemokumo administratorė grindžia kasacinio teismo civilinėse bylose Nr. e3K-7-115-915/2017 ir Nr. 3K-3-456-378/2018 pateiktais išaiškinimais.

85.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra nurodęs, kad teismų precedentais remtis reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti tapačiose (panašiose) bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

86.       Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartimi LUAB ,,ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ bankrotas pripažintas tyčiniu, be kita ko, konstatavus, kad bendrovės veikla buvo organizuojama taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą buvo apribotos arba panaikintos, buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai ir todėl negalima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. spalio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1503-553/2020 Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartį paliko nepakeistą, be kita ko, konstatavęs, kad egzistuoja pagrindas LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ bankrotą pripažinti tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto bei 4 punkto pagrindais bei, jog dėl sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir bendrovės vardu sudarytų sandorių nuo 2000 m. yra atsakingi visi bendrovės tuo metu buvę valdymo organai, t. y. S. R., Ž. B., V. S., A. L., I. B., A. B.–R. ir I. N. (žr., Lietuvos apeliacinis teismo 2020 m. spalio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1503-553/2020 40–41 punktus). Lietuvos Aukščiausiasis  Teismas 2021 m. liepos 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021 nutarė Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą, tačiau nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė už tyčinį bankrotą atsakingus asmenis, nes tokio reikalavimo ĮBĮ nenustato, dėl to iš Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutarties motyvuojamosios dalies pašalino motyvus, kuriais nustatyti už LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ tyčinį bankrotą atsakingi asmenys (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021 55 punktą).

87.       Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ tyčinio bankroto byloje nustatytas aplinkybes, pažymi, kad byloje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu teismai nesprendė žalos atlyginimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatė kitų (išskyrus neteisėtų veiksmų (neveikimo), lėmusio bendrovei žalą – negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais) jų civilinės atsakomybės sąlygų. Teismai, spręsdami dėl bendrovės tyčinio bankroto, įvertina faktines aplinkybes, susijusias su bendrovės veikla ar bendrovės valdymo organų ir (ar) dalyvių sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių, o pripažįstant bankrotą tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, – turi būti vertinama aplinkybių visuma. Bankroto pripažinimas tyčiniu taip pat nereiškia, kad visi įmonės vadovų ir (ar) akcininkų veiksmai ar sprendimai yra neteisėti. Juo labiau kad kasacinis teismas 2021 m. liepos 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartį palikęs iš esmės nepakeistą, iš jos motyvuojamosios dalies pašalino motyvus, kuriais buvo nustatyti už LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ tyčinį bankrotą atsakingi asmenys, nes ĮBĮ reikalavimo nustatyti už tyčinį bankrotą atsakingus asmenis nenustatė (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021 55 punktą). Taigi, nagrinėjamu atveju tyčinio bankroto byloje ne tik, kad nebuvo spręstas žalos atlyginimo iš kaltų asmenų klausimas ir nustatytos kitos jų civilinės atsakomybės sąlygos, bet ir nebuvo nustatyti už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingi asmenys.

88.       Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus, konstatuoja, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aplinkybių (bent vienos iš jų) nustatymas, suponuojantis teismo pareigą pripažinti bankrotą tyčiniu, neatleidžia bankrutuojančios įmonės ir (ar) nemokumo administratoriaus nuo pareigos įrodyti įmonės vadovo civilinės atsakomybės būtinas sąlygas, kai sprendžiama dėl vadovo civilinės atsakomybės. Taigi, priešingai nei teigia ieškovė, bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu savaime neįrodo asmenų, susijusių su bendrovės privedimu prie bankroto tyčia, civilinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019), o tokių asmenų atsakomybė galima tik nustačius visas būtinas šiai atsakomybei kilti sąlygas.

89.       Nagrinėjamu atveju tam, kad būtų nustatytas pagrindas tenkinti ieškovės pareikštą ieškinį dėl bendrovės vadovų civilinės atsakomybės, be kita ko, turi būti nustatytas pakankamas priežastinis ryšys tarp neteisėtų bendrovės vadovų veiksmų ir jų neteisėtų veiksmų, lėmusių kreditorių patirtus turtinius praradimus – sumažėjusias (išnykusias) galimybes patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus iš bendrovės turto.

90.       CK 6.247

 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

91.       Pagal civilinės atsakomybės taisykles atlyginama yra tik ta žala, kuri yra neteisėtų veiksmų padarinys. Priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-469/2022 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

92.       Teisėjų kolegija, įvertinusi visą bylos medžiagą, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad šiuo atveju neegzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovės Ž. B. veiksmų, lėmusių kreditorių patirtus turtinius praradimus – sumažėjusias (išnykusias) galimybes patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus iš bendrovės turto.

93.       Visų pirma, kaip jau buvo konstatavęs Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-517-516/2022, kuria bylą grąžino nagrinėti iš naujo, bei kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, kad ne už visus bendrovėje priimtus sprendimus buvo atsakinga bendrovės vadovė atsakovė Ž. B.. Byloje nustatyta, kad kiekvieniems metams pasibaigus, LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ nepaskirstytą rezultatą nukreipdavo į rezervus, iš kurių didino įmonės įstatinį kapitalą, turint tikslą suteikti su bendrove susijusiems asmenims beprocentines ilgalaikes paskolas ir išvengti pajamų apmokestinimo. Pažymėtina, kad pagal ABĮ 59 straipsnio 2 dalį sprendimus dėl nepaskirstyto pelno nukreipimo į rezervus priima ne bendrovės vadovas, o visuotinis akcininkų susirinkimas, dėl to pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog už tokius sprendimus atsakovė Ž. B. negali būti laikoma atsakinga.

94.       Antra, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nusprendė, kad neegzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovės Ž. B. neteisėtų veiksmų jos vadovavimo laikotarpiu LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“, neturint licencijos verstis kreditine veikla, sudarant 25 beprocentines paskolos sutartis bendrai už 11 353 633,92 Eur (39 201 827,20 Lt) su fiziniais asmenimis, susijusiais su bendrove. Iš 2006 m. spalio 31 d. patikrinimo akto matyti, kad aptariamų paskolų suteikimas buvo svarstomas neeiliniuose akcininkų susirinkimuose, kuriuose akcininkai vienabalsiai pritardavo suteikti beprocentes paskolas, dėl to jau vien dėl šios aplinkybės atsakovė Ž. B. negali būti laikoma atsakinga už šių paskolų suteikimą. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų ieškovės siekį išsiieškoti iš paskolos gavėjų jiems suteiktas paskolų sumas ar prašyti teismo šias paskolų sutartis pripažinti negaliojančiomis arba šias sutartis nutraukti prieš terminą ir pan. Be to, atsakovės vadovavimo bendrovei laikotarpiu, paskolų grąžinimo terminai nebuvo suėję, o, byloje nesant pateiktų pačių paskolų sutarčių, teisėjų kolegija neturi galimybės įvertinti jų grąžinimo terminų šios nutarties priėmimo dienai.

95.       Dėl kelionės išlaidų apmokėjimo bendrovėje tuo metu nedirbusiems asmenims teisėjų kolegija, įvertinusi, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovės Ž. B. vadovavimo laikotarpiu įmonė vykdė veiklą, buvo moki ir generavo dideles pajamas, nusprendžia, kad 21 038,29 Eur (72 641 Lt) dydis dėl ieškovės tuo metu gaunamų pajamų apimties nevertintinas kaip lėmęs sumažėjusias (išnykusias) galimybes patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus iš bendrovės turto bankroto procese. 

96.       Minėta, kad ieškovė kaip vieną iš pagrindų, kuriais reiškia reikalavimus atsakovei Ž. B., nurodo ir tai, jog, jos vadovavimo laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės mėn. iki 2005 m. spalio mėn., siekiant mokestinių prievolių, buvo neteisingai deklaruojamos prekių (sandorių) vertės muitinėje, dėl to Vilniaus teritorinė muitinė atliko patikrinimą ir paskaičiavo 10 250,67 Eur muitų nepriemokų, kurias ieškovė vertina kaip jai padarytą žalą. Teisėjų kolegija nurodo, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, nesumokėti mokesčiai dėl netinkamo apskaitos tvarkymo įmonėje nėra žala bendrovei, o žalą sudaro tik baudos ir delspinigiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įpareigojimas sumokėti neteisėtai išvengtus mokesčius valstybei negali būti laikomas bendrovės žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme ir atsakovai negali būti atsakingi dėl nesumokėtų mokesčių valstybei, nes, nepaisant jų veiksmų, bendrovė būtų turėjusi pareigą juos sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013). Mokesčiai yra ne žala bendrovei, o jos prievolė. Mokestinis reikalavimas bendrovei kyla įstatymo, o ne civilinės atsakomybės pagrindu. Kadangi mokesčiai nėra žala bendrovei, o būtinosios jos veiklos vykdymo išlaidos, bendrovės prievolė, tai pareiga jas kompensuoti iš civilinės atsakomybės prievolės nekyla, todėl bendrovės nesumokėtų mokesčių sumą pripažinti bendrovės vadovo padaryta žala bendrovės kreditoriams nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017 18 punktą; 2021 m. spalio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021 51 punktą). Nurodyta kasacinio teismo praktika patvirtina, kad šiuo atveju ieškovės reikalaujama priteisti žala (nesumokėtas muitas dėl neteisingai deklaruotų prekių (sandorių) verčių) nelaikytina bendrovei padaryta žala. Juo labiau kad iš byloje esančio Vilniaus teritorinės muitinės 2019 m. spalio 13 d. rašto matyti, jog pagal 2011 m. kovo 31 d. patikrinimo ataskaitą buvo apskaičiuota 10 665 Eur muitų nepriemoka, 1 919,31 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), 1 552,65 Eur PVM delspinigių ir 1 258,40 Eur baudų, iš viso – 15 395,62 Eur, iš kurių liko nesumokėta tik 10 250,67 Eur muitų nepriemoka. 

97.       Apibendrindama motyvus dėl atsakovės Ž. B. civilinės atsakomybės, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė neįrodė jos atsakomybei kilti būtinų sąlygų – priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovės Ž. B. veiksmų ir sumažėjusių (išnykusių) galimybių patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus iš bendrovės turto bei žalos fakto.

98.        Ieškovė, prašydama iš atsakovo A. L., vadovavusio bendrovei laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 15 d. iki 2007 m. birželio 14 d., priteisti žalos atlyginimą, jo neteisėtus veiksmus grindžia (1) VMI 2007 m. sausio 19 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriuo buvo pakeistas 2006 m. spalio 31 d. patikrinimo aktas, apskaičiuojant bendrovei 9 677 680,84 Eur (33 415 096,39 Lt) mokėtinų į biudžetą mokesčių, surašymo momentu bei (2) skundų teikimu dėl VMI priimtų sprendimų.

99.        Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs civilinės atsakomybės sąlygų, ieškovės reikalavimus atsakovo A. L. atžvilgiu atmetė, nes nusprendė, kad VMI 2007 m. sausio 19 d. sprendimo priėmimo momentas nereiškia, jog atsakovas yra atsakingas dėl neteisėtai išvengtų ir nesumokėtų mokesčių VMI.

100.        Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis atsakovo A. L. atžvilgiu, iš esmės laikosi tos pačios pozicijos, kaip ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jo civilinę atsakomybę siedama su VMI 2007 m. sausio 19 d. sprendimo priėmimo momentu.

101.        Pirmiau jau minėta, kad VMI mokestinį tikrinimą atliko ir neteisėtus veiksmus, siekiant išvengti mokestinių prievolių vykdymo, nustatė už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d., t. y. kai bendrovei vadovavo Ž. B., o ne A. L.. Vertindamas šią aplinkybę, Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-517-516/2022, kuria bylą grąžino nagrinėti iš naujo, konstatavo, jog tai, kad VMI patikrinimo aktą surašė 2006 m. spalio 31 d. (surašytas dar iki apeliantui A. L. tampant bendrovės vadovu), o jį patvirtino 2007 m. sausio 19 d. sprendimu, nėra niekaip susiję su apelianto A. L. neteisėtais veiksmais ir žalos sukėlimu bendrovei. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nurodytą aplinkybę dėl VMI 2007 m. sausio 19 d. sprendimo priėmimo momento vertinti kitaip nei tai vertino apeliacinės instancijos teismas 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartyje ar pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, o apeliantės poziciją laiko nepagrįsta bei ydinga, nes mokestinė prievolė, kurią apskaičiavo VMI, yra atsiradusi ne už mokestinių teisės aktų pažeidimus, padarytus A. L. vadovavimo laikotarpiu, o už pažeidimus, kurie padaryti mokestiniu laikotarpiu nuo 2000 m. sausio mėn. iki 2005 m. gruodžio mėn., t. y. tuo metu, kai bendrovei vadovavo atsakovė Ž. B..

102.       Teisėjų kolegija nepritaria ieškovės pozicijai, kad atsakovo A. L. neteisėti veiksmai pasireiškė skundų teikimu dėl VMI priimtų sprendimų, tame tarpe ir dėl VMI 2007 m. sausio 19 d. sprendimo, nes tokie veiksmai, teikiant skundus, savaime negali būti laikomi neteisėtais, nors galutinėje teismo instancijoje šių skundų nagrinėjimas ir buvo užbaigtas bendrovės nenaudai. Juo labiau kad ieškovė apeliaciniame skunde niekaip nekonkretizuoja ir nenurodo, kaip atsakovo A. L. veiksmai, teikiant skundus dėl VMI sprendimų, yra susiję priežastiniu ryšiu su bendrovės faktiniu nemokumu, nustatytu beveik po 2 metų ir (ar) kreditorių patirtais turtiniais praradimais – sumažėjusiomis (išnykusiomis) galimybėmis patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus iš bendrovės turto.

103.        Apibendrindama motyvus dėl atsakovo A. L. civilinės atsakomybės, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė neįrodė jo atsakomybei kilti būtinų visų civilinės atsakomybės sąlygų.

Dėl atsakovų I. B., A. B.–R. ir I. N. civilinės atsakomybės už papildomai priskaičiuotų delspinigių nesumokėjimą laiku neinicijavus nemokumo bylos

104.        Ieškovė, prašydama iš atsakovės I. B., vadovavusios bendrovei laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 15 d. iki 2008 m. sausio 2 d., priteisti žalos atlyginimą, jos neteisėtus veiksmus grindžia tuo, kad ji (1) nesiekė išsaugoti bendrovės veiklos, užtikrinti jos tęstinumo, nesiėmė priemonių sumokėti neteisėtai išvengtus mokėti mokesčius ir neįvykdė pareigos VMI sumokėti priskaičiuotų delspinigių, susidariusių jos vadovavimo laikotarpiu bei (2) nesiėmė priemonių nutraukti ankstesnių vadovų inicijuotus ginčus dėl mokestinių prievolių ir pati tokių ginčų neinicijuoti.

105.        Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs civilinės atsakomybės sąlygų, ieškovės reikalavimus atsakovės I. B. atžvilgiu atmetė, nes nustatė, kad: (1) jos vadovavimo laikotarpiu ieškovė mokestines prievoles vykdė tinkamai; (2) mokestinės nepriemokos susidarė ne jos vadovavimo laikotarpiu; (3) ieškovė neįrodė teiginių, jog atsakovei, dirbant bendrovėje nuo 2002 m., buvo žinoma apie neteisėtų sandorių sudarymą; (4) atsakovei nutraukus inicijuotus ginčus dėl mokestinių nepriemokų, būtų kilęs klausimas dėl atsakovės veikimo ieškovės naudai; be to, teisę į gynybą garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija.

106.        Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis atsakovės I. B. atžvilgiu, iš esmės laikosi tos pačios pozicijos, kaip ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovės  civilinę atsakomybę siedama su nutarties 104 punkte nurodytais veiksmais.

107.        Byloje nustatyta,

kad VMI mokestinį tikrinimą atliko ir neteisėtus veiksmus, siekiant išvengti mokestinių prievolių vykdymo, nustatė už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d., t. y. kai bendrovei vadovavo Ž. B.. Taigi, mokestinė prievolė, kurią apskaičiavo VMI, yra atsiradusi ne už mokestinių teisės aktų pažeidimus, padarytus I. B. vadovavimo laikotarpiu, o už pažeidimus, kurie padaryti mokestiniu laikotarpiu nuo 2000 m. sausio iki 2005 m. gruodžio mėnesio, t. y. tuo metu, kai bendrovei vadovavo kitas asmuo. Teisėjų kolegija pagal nustatytas aplinkybes vertindama ieškovės apeliacinio skundo argumentus, kad, atsakovei I. B. bendrovėje dirbant nuo 2002 m. įvairiose pareigose, turėjo būti žinoma apie neteisėtų sandorių, nustatytų VMI patikrinimo metu, sudarymą, vertina juos visiškai deklaratyviais bei neįrodytais jokiais duomenimis. Juo labiau kad pareiga rūpintis bendrovės finansine atskaitomybe nustatyta būtent bendrovės vadovui (BAĮ 31 straipsnio 1 dalis (šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis)), o ne bendrovėje dirbantiems kitiems darbuotojams.

108.        Dėl atsakovės I. B. pareigos jos vadovavimo laikotarpiu mokėti VMI paskaičiuotą mokestinę nepriemoką ir delspinigius Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-517-516/2022 103–105 punktuose, remdamasis MAĮ 98 straipsnio 2 dalies ir 110 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nurodė, kad mokesčių mokėtojui (šiuo atveju bendrovei) nesutinkant ir ginčijant VMI patikrinimo aktu bei sprendimais apskaičiuotus valstybei mokėtinus mokesčius, jam nekyla prievolė mokėti mokesčius iki bus išnagrinėtas mokestinis ginčas. Nesant nustatytos prievolės mokėti ginčijamus mokesčius, baudas ir delspinigius, nėra ir pagrindo konstatuoti mokesčių mokėtojo neteisėtų veiksmų. Tačiau nemokėdamas ir apskųsdamas mokesčių administratoriaus sprendimą, mokesčių mokėtojas (t. y. bendrovė) prisiima delspinigių atsiradimo (skaičiavimo) riziką ateityje tuo atveju, jei jo skundas dėl atlikto mokestinio patikrinimo bus atmestas. Tokiu atveju delspinigiai laikytini žala valstybei dėl laiku nesumokėtų mokesčių. Taigi, ta aplinkybė, kad VMI 2006 m. spalio 31 d. patikrinimo akto ir 2007 m. sausio 19 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo teisėtumas bei pagrįstumas buvo ginčijamas teismine tvarka ir tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2011 m. vasario 23 d. priėmus nutartį buvo galutinai išspręstas ginčas, leidžia teigti, jog ieškovės nurodytais atsiskaitymų laikotarpiais atsakovai neturėjo atsiskaitymo su VMI pareigos. Tokią išvadą, anot apeliacinės instancijos teismo, suponuoja tiek MAĮ 110 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų, delspinigių priverstinį išieškojimą, tiek teismų suformuota praktika šiuo klausimu, pagal kurią, vykstant mokestiniam ginčui, įmonė neturi prievolės mokėti ginčijamu mokesčių administratoriaus sprendimu priskaičiuotų mokesčių (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-446-516/2015, 2019 m. sausio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-61-330/2019).

109.       Taigi, apeliantės argumentai dėl atsakovės pareigos mokėti mokestinę nepriemoką ir VMI priskaičiuotus delspinigius, susidariusius jos vadovavimo laikotarpiu, kuriuos ji buvo nurodžiusi tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pirmą kartą, tiek ir iš naujo, yra paneigti Lietuvos apeliacinis teismo 2022 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-517-516/20221 103–105 punktuose teisėjų kolegijos pateiktais argumentais. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, neturi jokio faktinio ar teisinio pagrindo nepritarti aukščiau nurodytiems motyvams. Juo labiau kad pareiga mokėti delspinigius kyla dėl MAĮ reglamentavimo (dėl teisinio reguliavimo), o ne dėl neteisėtų atsakovės veiksmų.

110.       Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstus apeliantės argumentus dėl ankstesnių vadovų inicijuotų ginčų dėl mokestinių prievolių nenutraukimo. Kaip pagrįstai nurodo atsakovė I. B. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą, bendrovės pareiškimų pagrindu administracine tvarka buvo nagrinėti savo esme sudėtingi mokestiniai klausimai, o tokių inicijuotų procesų rezultatai proceso dalyviams iš anksto nebuvo žinomi, todėl juridinio asmens vadovo elgesys, jam sąžiningai manant, kad teisminiame ginče gali būti pasiektas vadovaujamai bendrovei palankus rezultatas, tokį ginčą inicijuojant ir (ar) jį tęsiant, pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo pripažintas kaip veikimu bendrovės interesais. Priešingų argumentų, kad atsakovė I. B. teisminius ginčus tęsė ir (ar) inicijavo naujus, siekdama apginti ne galimai pažeistą bendrovės teisę, o sukelti nepatogumus, trukdžius ir pan., apart deklaratyvių apeliantės teiginių, byloje nepateikta. Taigi, apeliantė, retrospektyviai įvertinusi bendrovės vardu teiktų skundų atmetimą, nepagrįstai tokį procesinį rezultatą tapatina su į teismą besikreipiančio juridinio asmens vadovo neteisėtais ir nesąžiningais veiksmais, nes, kaip minėta, byloje neįrodyta, kad bendrovės vardu teikti skundai buvo aiškiai nepagrįsti, nesiekiant apginti galimai bendrovės pažeistų teisių.

111.       Apibendrindama motyvus dėl atsakovės I. B. civilinės atsakomybės, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė neįrodė jos atsakomybei kilti būtinų visų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio reikalavimų jos atžvilgiu netenkino.

112.       Ieškovė, prašydama iš atsakovės A. B.–R., vadovavusios bendrovei laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 3 d. iki 2009 m. kovo 23 d., priteisti žalos atlyginimą, jos neteisėtus veiksmus grindžia tuo, kad ji (1) nesiekė išsaugoti bendrovės veiklos, užtikrinti jos tęstinumo, nesiėmė priemonių sumokėti anksčiau bendrovei vadovavusių asmenų vadovavimo metu susidariusių nepriemokų ir neįvykdė pareigos VMI sumokėti nepriemoką, susidariusią jos vadovavimo laikotarpiu bei (2) nevykdė pareigos inicijuoti įmonės nemokumo procesą.

113.       Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs civilinės atsakomybės sąlygų, ieškovės reikalavimus atsakovės A. B.–R. atžvilgiu atmetė, nes nustatė, kad: (1) mokestinės nepriemokos susidarė ne jos vadovavimo laikotarpiu; (2) atsakovės vadovavimo laikotarpiu mokestinis ginčas buvo sustabdytas pačioje jo pradinėje stadijoje, dėl to tame etape nebuvo galimybės numatyti kokia bus mokestinio ginčo baigtis; (3) atsakovė, kol vyko mokestinis ginčas, neturėjo prievolės mokėti mokestinės nepriemokos.

114.       Ieškovė, nors ir sutinka, kad mokestinė nepriemoka susidarė ne atsakovės A. B.–R. vadovavimo laikotarpiu, tačiau laikosi pozicijos, jog, jai tęsiant jau inicijuotus ginčus dėl mokestinės nepriemokos pagrįstumo, tyčinio bankroto kontekste ji turi prisiimti atsakomybę už jos vadovavimo laikotarpiu paskaičiuotas nepriemokas ar delspinigius. Anot apeliantės, atsakovei turint aukštąjį išsilavinimą, jai turėjo būti suprantama nepagrįsto bylinėjimosi pasekmės.

115.       Iš byloje esančių VMI patikrinimo aktų ir sprendimų dėl patikrinimo akto patvirtinimo bei iš VMI pateiktų delspinigių ataskaitų nustatyta, kad VMI mokestinį tikrinimą atliko ir neteisėtus veiksmus, siekiant išvengti mokestinių prievolių vykdymo, nustatė už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d., t. y. ne atsakovės A. B.–R. vadovavimo laikotarpiu, o atsakovės vadovavimo laikotarpiu VMI priskaičiavo tik delspinigius. Taigi, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas bei kaip teigia pati atsakovė, jos vadovavimo laikotarpiu mokestinė nepriemoka nesusidarė. Tuo tarpu dėl ieškovės nurodomos atsakovės pareigos mokėti VMI paskaičiuotą kito laikotarpio metu susidariusią mokestinę nepriemoką ir delspinigius neegzistavimo teisėjų kolegija jau yra pasisakiusi šios nutarties 109–110 punktuose, vertindama I. B. neteisėtus veiksmus, dėl to tokių pačių motyvų nekartoja. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl tapačių motyvų atsakovė A. B.–R., vykstant ginčams dėl mokestinės nepriemokos, neturėjo prievolės mokėti ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių, dėl to nėra pagrindo konstatuoti mokesčių mokėtojo neteisėtų veiksmų.

116.       Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais, kaip ir atsakovų A. L. bei I. B. atveju, apeliantės argumentus dėl atsakovės A. B.–R. ankstesnių vadovų inicijuotų ginčų dėl mokestinių prievolių nenutraukimo bei naujų neinicijavimo. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pradiniame mokestinio ginčo etape nebuvo nei galimybių, nei pareigos iš anksto numatyti potencialią bendrovei nepalankią mokestinio ginčo baigtį. Juo labiau kad VMI 2007 m. sausio 19 d. sprendimu apskaičiavo bendrovei 9 677 680,84 Eur (33 415 096,39 Lt) mokėtinų į valstybės biudžetą mokesčių, 2009 m. gegužės 26 d. sprendimu, pati išnagrinėjusi bendrovės skundą, LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ nurodė sumokėti į biudžetą 9 351 806,14 Eur (32 289 916,25 Lt), t. y. mokestinė nepriemoka ieškovei buvo sumažinta 325 8947,69 Eur (1 125180,14 Lt) dydžiu.

117.       Minėta, kad bendrovės pareiškimų pagrindu administracine tvarka buvo nagrinėti savo esme sudėtingi mokestiniai klausimai, o tokių inicijuotų procesų rezultatai proceso dalyviams iš anksto nebuvo žinomi, todėl juridinio asmens vadovo, net ir turinčio aukštąjį teisinį išsilavinimą, elgesys, jam sąžiningai manant, jog teisminiame ginče gali būti pasiektas vadovaujamai bendrovei palankus rezultatas, tokį ginčą inicijuojant ir (ar) jį tęsiant, nelaikytinas piktnaudžiavimu ar veikimu ne bendrovės interesais. Atitinkamai retrospektyvus atsakovės veiksmų, inicijuojant ginčus ir (ar) juos tęsiant, apeliantės nepagrįstai traktuoja kaip neteisėtą veiksmą, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad bendrovės vardu teikti skundai jų pateikimo metu jau buvo aiškiai nepagrįsti, nesiekiant apginti galimai pažeistas teises.

118.       Ieškovė, prašydama iš atsakovės I. N., vadovavusios bendrovei laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2009 m. liepos 7 d., priteisti žalos atlyginimą, jos neteisėtus veiksmus grindžia tuo, kad ji (1) nesiekė išsaugoti bendrovės veiklos, užtikrinti jos tęstinumo, nesiėmė priemonių sumokėti anksčiau bendrovei vadovavusių asmenų vadovavimo metu susidariusių nepriemokų bei neįvykdė pareigos VMI sumokėti nepriemoką, susidariusių jos vadovavimo laikotarpiu bei (2) nevykdė pareigos inicijuoti klausimą dėl bendrovės mokumo atkūrimo ir (ar) neinicijavo bendrovės nemokumo bylos iškėlimo.

119.       Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs civilinės atsakomybės sąlygų, ieškovės reikalavimus atsakovės I. N. atžvilgiu atmetė, nes nustatė, kad ieškovė neįrodė, kokie atsakovės veiksmai, kuriuos ji, kaip vadovė, būtų atlikusi per trijų mėnesių laikotarpį, būtų lėmę bendrovės bankrotą ar negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais: (1) atsakovė bendrovei vadovavo itin trumpą laiką, per kurį objektyviai buvo sudėtinga įvertinti bendrovės finansinius dokumentus; (2) atsakovės vadovavimo laikotarpiu vyko mokestinis ginčas, dėl to nebuvo aiški bendrovės prievolė VMI; (3) atsakovė, kol vyko mokestinis ginčas, neturėjo prievolės mokėti mokestinę nepriemoką.

120.       Byloje nustatyta, kad atsakovės I. N. vadovavimo laikotarpiu VMI priskaičiavo tik delspinigius, bet ne mokestinę nepriemoką. Dėl ieškovės nurodomos atsakovų pareigos jų vadovavimo laikotarpiu mokėti VMI paskaičiuotą kito asmens vadovavimo laikotarpiu (ankstesniu laikotarpiu) susidariusią mokestinę nepriemoką ir delspinigius neegzistavimo teisėjų kolegija šio nutartyje jau ne kartą pasisakė, vertindama kitų atsakovų veiksmų teisėtumą, dėl to šių  motyvų nekartoja (žr., pvz., 108–109, 115 punktus).

121.       Pirmiau nurodyta, kad ieškovė kaip neteisėtus atsakovių A. B.–R. ir I. N. veiksmus, be kita ko, nurodo, neinicijavimą bendrovei nemokumo bylos.

122.       Pagal ginčui aktualios redakcijos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis nustatė, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

123.       Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisės normą, išaiškinta, kad tuo atveju, jei yra reiškiamas ieškinys dėl atsakomybės už pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą, teismas turi įvertinti, ar ir kada ši pareiga kilo, ar bendrovės vadovas šią pareigą pažeidė ir kokios šio pažeidimo teisinės pasekmės. Tam, kad būtų konstatuotas įmonės vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018 53–54 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

124.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad, sprendžiant dėl atsakomybės už žalą, padarytą pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, byloje turi būti nustatyta, kada įmonės vadovas sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kurie atsakovai ir kada pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016 46 punktas).

125.       Iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusioje ĮBĮ redakcijoje įmonės vadovo pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įgyvendinimo terminas nebuvo apibrėžtas. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, tuo metu galiojusio ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta nemokios įmonės vadovo pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo reiškė įpareigojimą per kiek įmanoma trumpesnį laiką (nedelsiant) kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo. Ši pareiga įmonės vadovui nustatyta todėl, kad jis geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).

126.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 30 d. nutartimi LUAB ,,ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ bankrotą pripažindamas tyčiniu, be kita ko, konstatavo, kad bendrovė jau 2008 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki ir jai turėjo būti keliama bankroto byla. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. spalio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1503-553/2020 Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. liepos 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021 nutarė Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą, be kita ko, nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ faktinio nemokumo momento, bendrovės finansinės padėties 2008 m. grindė tinkamai įvertinęs visus byloje esančius duomenis ir rašytinius įrodymus (VMI patikrinimo aktuose konstatuotais pažeidimais, kitais bendrovės valdymo organų atliktais veiksmais (neveikimu) (turto, buhalterinių dokumentų neperdavimas, finansinės atskaitomybės neteikimas ir kt.), administracinėse bylose nustatytomis aplinkybėmis, teritorinės muitinės atliktais patikrinimais) (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021 60 punktą).

127.       Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad bendrovė 2008 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki ir jai turėjo būti keliama bankroto byla, nusprendė, jog atsakovėms šiuo pagrindu civilinė atsakomybė nekyla, nes ieškovė neįrodinėja kokia žala ir kokiems kreditoriams buvo padaryta, be to, tuo metu vyko ginčai dėl VMI paskaičiuotos mokestinės nepriemokos bei retrospektyviai paskaičiuotų delspinigių, už kurių paskaičiavimą atsakovės nėra atsakingos.     

128.       Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismui konstatavus imperatyvios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, turėjo būti taikomos ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje numatytos pasekmės, nepaisant tuo metu vykusių mokestinių ginčų.

129.       Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-517-516/20221 114 punkte teisėjų kolegija, vertindama bendrovės tyčinio bankroto byloje nustatytą nemokumo momentą – 2008 m. gruodžio 31 d., atsižvelgusi, kad bendrovės ginčas dėl mokestinės nepriemokos su VMI galutinai buvo išspręstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2011 m. vasario 23 d. priėmus nutartį, kuria atmestas bendrovės skundas, konstatavo, jog vertinant retrospektyviai, galima būtų sutikti <...>, kad BUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“, kaip nustatyta Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartyje, jau 2008 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, nes turėjo pradelstų skolų, t. y. nesumokėtų mokesčių ir delspinigių, kurie buvo priskaičiuoti VMI atlikus BUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ mokestinį patikrinimą. Kita vertus, teisine prasme nemokumas ir su juo susijusi pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą atsirado tada, kai baigėsi šalių mokestinis ginčas, nagrinėjamu atveju – Lietuvos vyriausiam administraciniam teismui 2011 m. vasario 23 d. nutartimi atmetus BUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ skundą. Teismų praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad kai įmonė ginčija skolą, ši skola neįskaičiuojama į bendrą pradelstų įsipareigojimų masę, o apie įmonės (ne)mokumą sprendžiama pagal kitus byloje esančius duomenis (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-502/2013, 2018 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1094-330/2018; 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1415-450/2020). Remiantis paminėta teismų praktika, Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad kol nebuvo išspręstas ieškovės ir VMI ginčas dėl mokestinio patikrinimo ir priskaičiuotų nesumokėtų mokesčių, baudų ir delspinigių bei nebuvo priimtas įsiteisėjęs galutinis teismo sprendimas dėl ginčo, tuo metu bendrovei skirtingais laikotarpiais vadovavusiems atsakovams nebuvo pareigos VMI mokestinės nepriemokos įskaityti į LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ pradelstų įsipareigojimų sudėtį ir, atitinkamai, inicijuoti bankroto bylos.

130.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-517-516/20221 114 punkte nurodytoms išvadoms, kad nesant išspręstam ieškovės ir VMI ginčui dėl mokestinio patikrinimo ir priskaičiuotų nesumokėtų mokesčių, baudų ir delspinigių bei nesant priimtam įsiteisėjusiam galutiniam teismo sprendimui dėl ginčo, tuo metu bendrovei skirtingais laikotarpiais vadovavusioms A. B.–R. ir I. N. nebuvo pareigos VMI mokestinės nepriemokos įskaityti į LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ pradelstų įsipareigojimų sudėtį ir, atitinkamai, inicijuoti bankroto bylos. Nors apeliantė akcentuoja bendrovės tyčinio bankroto byloje nustatytą jos nemokumo momentą – 2008 m. gruodžio 31 d., tačiau tiek šis momentas, tiek ir atsakovių A. B.–R. ir I. N. pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo atsiradimo momentas buvo nustatomas sprendžiant klausimą būtent dėl LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ bankroto pripažinimo tyčiniu, t. y. vertinant šias aplinkybes tiek, kiek tai buvo būtina siekiant patvirtinti arba atmesti teiginius, kad LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ buvo privesta prie bankroto tyčia. Be to, tyčinio bankroto byloje teismai, nustatydami bendrovės nemokumo momentą, retrospektyviai vertino bendrovės įsiskolinimą VMI, į LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ per vienerius metus mokėtinus įsipareigojimus įtraukdami 13 400 128,54 Eur įsiskolinimą VMI, atsiradusį nuo 2007 m. sausio 31 d., kai tuo tarpu atsakovių vadovavimo metu dėl šio įsiskolinimo vyko ginčas ir nebuvo priimtas galutinis sprendimas, dėl to atsakovės atitinkamai galėjo nežinoti (nebūti) įsitikinusios bendrovės nemokumo faktu. Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo byloje dėl tyčinio bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-551-467/2022) yra konstatuota, kad aplinkybė, jog skola kreditorei VMI 2008 m. gruodžio 31 d. duomenimis buvo ne 13 400 128,54 Eur, o 11 130 685,46 Eur, neturi esminės įtakos sprendžiant klausimą apie įmonės nemokumą, buvusį 2008 m. gruodžio 31 d. Taigi, atsakovių vadovavimo laikotarpiu, VMI neturint neginčijamo reikalavimo, o ieškovei nesiejant bendrovės nemokumo su kitų kreditorių reikalavimais, išskyrus tuo metu ginčijamo VMI reikalavimu, kurie būtų atsiradę atsakovių vadovavimo laikotarpiu, taip pat bendrovei atsakovių vadovavimo metu aktyviai vykdant veiklą ir nesant nuostolingai – pagal 2009 m. gruodžio 31 d. balansą bendrovės nuostoliai sudarė 3 709 910,80 Eur (12 809 580 Lt), o nuosavas kapitalas net 14 373 405 Eur (49 628 493 Lt), teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad atsakovės A. B.–R. ir I. N. pažeidė imperatyvią pareigą kreiptis dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų atsakovių civilinei atsakomybei kilti – neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį šiuo pagrindu atsakovių atžvilgiu atmetė.

131.       Teisėjų kolegija papildomai pažymi ir tai, kad atsakovė I. N. bendrovei vadovavo itin trumpą laikotarpį – vos tris mėnesius, todėl sutiktina su atsakove, jog per tokį itin trumpą jos vadovavimo laiką ji objektyviai galėjo neturėti galimybės išsamiai susipažinti su bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentais, juo labiau kad, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kokie atsakovės I. N. veiksmai, kuriuos ji būtų atlikusi per trijų mėnesių vadovavimo laikotarpį, būtų lėmę bendrovės bankrotą arba negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais.

132.       Apibendrindama motyvus dėl atsakovių I. B., A. B.–R. ir I. N. civilinės atsakomybės, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė neįrodė jų atsakomybei kilti būtinų civilinės atsakomybės sąlygų.

Dėl atsakovo S. R. civilinės atsakomybės

133.       Ieškovė, prašydama iš atsakovo S. R., vadovavusio bendrovei laikotarpiais nuo 1996 m. gegužės 13 d. iki 2000 m. kovo 3 d. ir nuo 2009 m. liepos 8 d. iki 2010 m. lapkričio 4 d., priteisti žalos atlyginimą, jo neteisėtus veiksmus grindžia: VMI nustatytomis bei mokestinio patikrinimo akte nurodytomis aplinkybėmis – (1) aplaidžiai ir apgaulingai tvarkant bendrovės buhalterinę apskaitą bei neteisėtų sandorių sudarymu su ofšorinėmis įmonėmis JAV, Rusijoje ir Latvijoje, siekiant išvengti mokestinės prievolės mokėti pelno mokestį ir taip didinti bendrovės įstatinį kapitalą, siekiant susijusiems su bendrove asmenims suteikti beprocentes bei ilgalaikes paskolas, (2) beprocentinių paskolų, neturint licencijos užsiimti kreditine veikla, suteikimu fiziniams asmenims (buvusiems įmonės valdymo organams ir jų dalyviams, jų giminaičiams); (3) neteisingu prekių (sandorių) vertės deklaravimu muitinėje, siekiant išvengti mokestinių prievolių; (4) nesiekiant išsaugoti bendrovės veiklos, užtikrinti jos tęstinumo, nesiimant priemonių sumokėti ankstesniu laikotarpiu susidariusių nepriemokų ir neįvykdant pareigos VMI sumokėti nepriemoką, susidariusią jo vadovavimo laikotarpiu; (5) nevykdant pareigos teikti bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų; (6) nevykdant pareigos inicijuoti klausimo dėl bendrovės mokumo atkūrimo ir (ar) neinicijavus bendrovės nemokumo bylos iškėlimo; (7) iškėlus bankroto bylą, nemokumo administratorei neperdavus bendrovės turto bei dokumentų.

134.       Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad S. R. ir po 2010 m. lapkričio 4 d. (visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo atleisti jį iš bendrovės vadovo pareigų) išliko bendrovės de facto vadovu, nes vertino, jog po atsakovo atleidimo nebuvo paskirtas naujas vadovas, bendrovė nevykdė veiklos, neteikė privalomų teikti finansinės atskaitomybės dokumentų, be to, S. R. de facto valdė ir ieškovės akcininkę „Langford Group Holding“ L.L.C., dėl to turėjo pareigą rūpintis tinkamu bendrovės valdymu, tačiau priešingai – netinkamai organizavo bendrovės buhalterinę apskaitą, neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, neperdavė jų nemokumo administratorei, taip pat geriausiai žinodamas tikrąją finansinę padėtį, nesiėmė veiksmų įvykdyti įsipareigojimus VMI arba laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl to iš atsakovo S. R. ieškovės naudai priteisė 1 790 373,85 Eur žalos atlyginimą.

135.       Atsakovas S. R. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė dėl jo faktinio vadovavimo bendrovėje, nes jis iš vadovo pareigų buvo atleistas bei naujasis bendrovės vadovas paskirtas, laikantis įstatymo nuostatų, apie vadovų pasikeitimą pranešta valstybės institucijoms, jis naujajam vadovui perdavė bendrovės turtą ir dokumentus, pastarasis teikė valstybės institucijoms finansines ataskaitas bei kitus jo pasirašytus dokumentus, be to, byloje nėra duomenų apie tai, jog apeliantas vadovavo užsienio įmonėms. Anot apelianto, teismas, priteisdamas žalą iš jo, nepagrįstai atsakovės Ž. B., kurios vadovavimo laikotarpiu susidarė VMI nepriemokos, bei kitų bendrovei iki apelianto vadovavusių asmenų pažeidimus perkėlė jam.

136.       Kasacinis teismas savo praktikoje yra įtvirtinęs teisės aiškinimo taisyklę, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure (teisiškai) vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013). Kasacinio teismo praktikoje taip pat tiesiogiai įtvirtinta, kad faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017 26 punktas; 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018 31 punktas).

137.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmens, oficialiai nepaskirto bendrovės vadovu, pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu kriterijai yra: 1) vadovavimo funkcijos vykdymas (taip pat ir privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams davimas); 2) vadovavimas yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018 35 punktą).

138.       Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika bei įvertinusi bylos medžiagą, nusprendžia, kad aplinkybės, jog atsakovas S. R. vykdė vadovo pareigas ir ši veikla buvo nuolatinio pobūdžio po jo 2010 m. lapkričio 4 d. atleidimo iš vadovo pareigų (2010 m. lapkričio 4 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas), nėra nustatytos, todėl darytina išvada, jog atsakovui negalėjo būti taikoma atsakomybė kaip de facto vadovui. Pati ieškovė atsiliepime į atsakovo S. R. apeliacinį skundą nurodo, kad po S. R. atleidimo bendrovė nevykdė realios veiklos, nebuvo teikiamos privalomos deklaracijos, ataskaitos, finansinės atskaitomybės rinkiniai, į darbą nebuvo priimta naujų darbuotojų, banko sąskaitose nevyko mokėjimų, todėl pačiai ieškovei iš esmės nurodžius priešingai, kokie bendrovėje veiksmai nebuvo atliekami po atsakovo atleidimo iš vadovo pareigų, bei neįvardijus atsakovo nors kokių tai konkrečių, vadovui būdingų bei privalomų veiksmų atlikimo, laikotarpiu nuo jo atleidimo iš vadovo pareigų iki bankroto bylos iškėlimo, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą dėl jo kaip de facto vadovo pareigų atlikimo, nėra aišku kuo remiantis, anot ieškovės, pasireiškė atsakovo vadovavimo funkcija. 

139.       Iš byloje esančios Vilniaus teritorinės muitinės 2011 m. kovo 31 d. Patikrinimo ataskaitos matyti, kad Vilniaus teritorinė muitinė LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ 2011 m. sausio 26 d. surašė nurodymą 2011 m. sausio 31 d. atvykti vadovui arba įgaliotam asmeniui į Vilniaus teritorinę muitinę bei pateikti dokumentus – akcininkų susirinkimo protokolą dėl M. D. L. paskyrimo bendrovės generaliniu direktoriumi; vadovo pasirašytas sutartis ir su jomis susijusius dokumentus, kitą informaciją, turinčią arba galinčią turėti įtakos importuotų prekių muitinės vertės nustatymui pagal pavedime nurodytas deklaracijas. Patikrinimo ataskaitoje konstatuota, kad nurodyme nustatytą dieną bendrovės vadovas ar įgaliotas asmuo neatvyko, tačiau 2011 m. vasario 3 d. Vilniaus teritorinėje muitinėje buvo gautas LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ generalinio direktoriaus M. D. L. pasirašytas raštas ir dokumentai – 2010 m. lapkričio 3 d. akcininkų susirinkimo protokolas ir kiti dokumentai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės paneigia ieškovės poziciją, kad, ir po jo atleidimo iš bendrovės vadovų pareigų, de facto vadovavo S. R.. Priešingai nei teigia ieškovė, byloje nėra jokių aplinkybių bei įrodymų, patvirtinančių, kad S. R., o ne M. D. L., atlikinėjo juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas. Juo labiau kad LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ tyčinio bankroto byloje esantis 2010 m. lapkričio 3 d. Neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas patvirtina, jog buvo svarstomas klausimas dėl atsakovo S. R. atleidimo iš LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ generalinio direktoriaus pareigų ir vienbalsiai nutarta S. R. savo noru nuo 2010 m. lapkričio 4 d. atleisti iš generalinio direktoriaus pareigų; aptariamą protokolą pasirašė susirinkimo pirmininkas S. R. ir akcininkės „Langford Group Holding“ L.L.C. įgaliotas asmuo M. D. L.. Minėta aplinkybė apie S. R. atleidimą iš bendrovės vadovo pareigų taip pat yra išviešinta valstybės įmonės Registrų centro Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre.

140.       Apibendrindama pirmiau aptartus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad netinkamas teisės normų ir kasacinio teismo išaiškinimų dėl asmens pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu aiškinimas ir taikymas lėmė neteisingas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl atsakovo S. R. pareigos rūpintis tinkamu bendrovės valdymu (tinkamai organizuoti bendrovės buhalterinę apskaitą, išsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentus ir juos perduoti nemokumo administratorei) bei kreiptis dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo pažeidimo.

141.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo S. R. atsakomybės, taip pat nurodė, kad jis de facto valdė ir ieškovės akcininkę „Langford Group Holding“ L.L.C., dėl to turėjo pareigą rūpintis tinkamu LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ valdymu. Darydamas tokias išvadas, pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi VMI patikrinimo aktu, kaip oficialiuoju įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią, kuriame VMI, atliekant patikrinimą už laikotarpį nuo 2000 m. iki 2005 m., nustatė, jog bendrovės „Langford Group Holding“ L.L.C. realiai nebuvo, ji nevykdė jokios veiklos JAV, jai nebuvo suteiktas federalinis darbdavio mokesčio identifikacinis numeris, bendrovė neteikė JAV mokestinių deklaracijų, jos adresas yra „registruotų agentų“, kurie yra įgalioti gauti bei  siųsti legalius dokumentus, o ne vykdyti veiklą įmonių vardu. Be to, JAV bendrovės užsienyje atidarytas banko sąskaitas tvarkė LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ vadovas S. R. bei su juo susiję asmenys – šeimos nariai ir kiti įgalioti Lietuvos Respublikos piliečiai.

142.       Kaip jau buvo konstatuota Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-517-516/20221 120–121 punktuose, VMI 2006 m. spalio 31 d. patikrinimo akte nurodoma tik tiek, kad S. R. buvo JAV registruotos įmonės „Langford Group Holding“ L.L.C. steigėjas tikrinimo laikotarpiu, t. y. 2000–2005 m., tačiau byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog jis tebebuvo paminėtos JAV registruotos bendrovės steigėju tuo metu, kai baigėsi LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ ir VMI mokestinis ginčas teisme. Teisėjų kolegija nurodytoje civilinėje byloje pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų aiškintis, ar atsakovas S. R. iš tiesų buvo LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ akcininkės „Langford Group Holding“ L.L.C. steigėju tuo metu, kai baigėsi ieškovės ir VMI mokestinis ginčas, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2011 m. vasario 23 d. priėmus nutartį, ir kuomet bendrovei kilo pareiga sumokėti ne tik priskaičiuotus mokesčius, baudas ir delspinigius, bet ir papildomus delspinigius, kurie buvo skaičiuojami už visą ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinio išieškojimo sustabdymo laikotarpį. Tokiai aplinkybei pasitvirtinus, pirmosios instancijos teismas turėtų svarstyti, ar S. R., kaip LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ akcininkės „Langford Group Holding“ L.L.C. steigėjas, atsistatydinęs iš bendrovės vadovo pareigų ir nepaskyręs kito vadovo, galėtų būti atsakingas už visų papildomai priskaičiuotų delspinigių atlyginimą, pasibaigus mokestiniam ginčui.

143.       Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmiau nurodytų apeliacinės instancijos teismo privalomų nurodymų neįvykdė ir nenustatė (neišsiaiškino), ar S. R. buvo LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ akcininkės „Langford Group Holding“ L.L.C. steigėju ir tuo metu, kai baigėsi ieškovės ir VMI mokestinis ginčas, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2011 m. vasario 23 d. priėmus nutartį, ir kuomet bendrovei kilo pareiga sumokėti ne tik priskaičiuotus mokesčius, baudas bei delspinigius, bet ir papildomus delspinigius, kurie buvo skaičiuojami už visą ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinio išieškojimo sustabdymo laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas formaliai pasirėmė VMI 2006 m. spalio 31 d. patikrinimo akte nustatytomis aplinkybėmis, kurios, kaip jau minėta, yra nustatytos laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2005 m., o ne po ieškovės ir VMI mokestinio ginčo išnagrinėjimo, dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią ieškinio dalį neatskleidė bylos esmės – neįvykdė Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-517-516/2022 nurodymų nustatyti itin svarbias faktines bei teisines aplinkybes, susijusias su atsakovo S. R. (ne)buvimu LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ akcininkės „Langford Group Holding“ L.L.C. steigėju ieškovės ir VMI mokestinio ginčo pabaigos momentu, o ne 2000–2005 m. laikotarpiu, tai leistų spręsti dėl atsakovo S. R. atsakomybės laiku neinicijuojant bendrovės bankroto bylos ir kitų su tuo susijusių pareigų pažeidimo vertinimo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismui nenustačius bei nevertinus faktinių aplinkybių dėl akcininko steigėjo nurodytu laikotarpiu, jos gali būti teisiškai reikšmingos, sprendžiant dėl atsakovo S. R., kaip bendrovės savininko, civilinės atsakomybės egzistavimo. 

144.       Pirmiau minėta, kad ieškovė neteisėtus atsakovo S. R. veiksmus, tapačiai kaip ir atsakovės Ž. B. atveju, sieja su VMI nustatytomis ir mokestinio patikrinimo akte nurodytomis aplinkybėmis – neteisėtų sandorių sudarymu su ofšorinėmis įmonėmis JAV, Rusijoje ir Latvijoje, siekiant išvengti mokestinės prievolės mokėti pelno mokestį ir taip didinti bendrovės įstatinį kapitalą, siekiant susijusiems su bendrove asmenims suteikti beprocentes bei ilgalaikes paskolas; beprocentinių paskolų, neturint licencijos užsiimti kreditine veikla, suteikimu fiziniams asmenims (buvusiems įmonės valdymo organams ir jų dalyviams, jų giminaičiams); neteisingu prekių (sandorių) vertės deklaravimu muitinėje, siekiant išvengti mokestinių prievolių; taip pat, kaip ir kitų atsakovų atžvilgiu, nesiekiant išsaugoti bendrovės veiklos, užtikrinti jos tęstinumo, nesiėmimu priemonių sumokėti anksčiau bendrovei ankstesniais laikotarpiais (kitų asmenų vadovavimo metu) susidariusių nepriemokų bei neįvykdant pareigos VMI sumokėti nepriemoką, susidariusią jo vadovavimo laikotarpiu.

145.       Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl nurodytų visiškai tapačių ieškovės argumentų šioje nutartyje jau yra pasisakiusi, vertindama kitų atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas, dėl to savo motyvų nekartoja, nes jie iš esmės yra visiškai tapatūs ir atsakovo S. R. atžvilgiu (žr., pvz., šios nutarties 93–94, 117, 108–109 punktus). Teisėjų kolegija nurodo, kad, nors S. R., kaip vadovo, neteisėti veiksmai ir yra konstatuoti VMI patikrinimo akte, tačiau, kaip ir atsakovės Ž. B. atveju, tarp šių atsakovo veiksmų bei žalos fakto neegzistuoja priežastinis ryšys dėl šioje nutartyje jau nurodytų argumentų. Pažymėtina, kad, kol buvo nesibaigęs ieškovės ir VMI mokestinis ginčas, atsakovai, jų tarpe ir S. R., neturėjo atsiskaitymų su VMI pareigos.

146.       Apibendrindama motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė neįrodė atsakovo S. R. civilinei atsakomybei, kaip bendrovės vienasmenio valdymo organo, kilti būtinų civilinės atsakomybės sąlygų. Tuo tarpu dėl atsakovo S. R., kaip bendrovės savininko, atsakomybės pirmosios instancijos teismas šioje dalyje neatskleidė bylos esmės.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

147.       Šioje nutartyje išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas iš dalies tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, spręsdamas dėl atsakovų Ž. B., A. L., I. B., A. B.–R. ir I. N. civilinės atsakomybės ir iš esmės šių atsakovų atžvilgiu priėmė teisingą procesinį sprendimą.

148.       Dėl atsakovo S. R. civilinės atsakomybės apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ne tik neteisingai nustatė atsakovo S. R., kaip de facto vadovo statusą, tai lėmė neteisingas išvadas dėl atsakovo S. R. pareigos rūpintis tinkamu bendrovės valdymu (tinkamai organizuoti bendrovės buhalterinę apskaitą, išsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentus ir juos perduoti nemokumo administratorei) bei kreiptis dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo pažeidimo, po to, kai jis buvo atleistas iš bendrovės vadovo pareigų, tačiau taip pat nenustatė bei nevertino reikšmingų ginčui išnagrinėti aplinkybių, susijusių su atsakovo S. R., kaip LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ savininko, atsakomybe.

149.       Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines, teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė bei pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tai patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).

150.       Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad nagrinėjamu atveju nebuvo tiriamos ir vertinamos reikšmingos ginčui išnagrinėti aplinkybės, susijusios su atsakovo S. R., kaip LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ savininko, civiline atsakomybe, t. y. išvada dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovui, kaip bendrovės savininkui, padaryta nenustačius ir neįvertinus šiai atsakomybei kilti būtinų faktinių bei teisinių aplinkybių, susijusių su atsakovo S. R. buvimu LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ akcininkės „Langford Group Holding“ L.L.C. steigėju VMI mokestinio ginčo pabaigos momentu. Neištirtų aplinkybių mastas (faktinių aplinkybių, reikšmingų atsakovo civilinei atsakomybei taikyti neatskleidimas (neįvertinimas), papildomų įrodymų nepareikalavimas iš ieškovės bei, esant pagrindui, teismo pareigos, vadovaujantis tarpvalstybiniais susitarimais, tokios informacijos nepareikalavimas  iš JAV valstybės institucijų, lėmė galimai nepagrįstas išvadas dėl atsakovo, kaip akcininko, civilinės atsakomybės vertinimo. Todėl tirtinų aplinkybių apimtis bei pobūdis, naujų įrodymų gavimo aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ši bylos dalis apeliacinėje instancijoje turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi ir naujais aspektais. Tai suponuoja pagrindą naikinti skundžiamą teismo sprendimą dalį dėl atsakovo S. R., kaip bendrovės savininko, civilinės atsakomybės ir šioje dalyje bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl neatskleistos bylos esmės (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

151.       Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Nagrinėjamu atveju įvertinus, kad atsakovų Ž. B., A. L., I. B., A. B.–R. ir I. N. atžvilgiu pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliktas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas jų atžvilgiu atmestas, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo atsakovai Ž. B., A. L., I. B., A. B.–R. ir I. N..

152.       Apeliantė Ž. B. bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė iš viso 1 035 Eur atstovavimo išlaidų: už atsiliepimų į apeliacinius skundus parengimą – 720 Eur; už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą ir 315 Eur už atsiliepimo į S. R. apeliacinį skundą parengimą.

153.       Apeliantė I. N. bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 600 Eur atstovavimo išlaidų už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą.

154.       Apeliantė I. B. bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 500 Eur atstovavimo išlaidų už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą.

155.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovams suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatytų maksimalių dydžių nurodytus jų apskaičiavimo kriterijus bei maksimalius dydžius, sprendžia, kad atsakovams Ž. B., I. N. ir I. B. kompensuotinos visos jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, jas priteisiant iš ieškovės LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ administravimo išlaidoms skirtų lėšų.

156.       Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovai A. L. ir A. B.–R. bylinėjimosi išlaidų atlyginimo neprašė bei nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, dėl to šis klausimas jų atžvilgiu nespręstinas.

157.       Dėl atsakovės Ž. B. patirtų 315 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į S. R. apeliacinį skundą parengimą ir dėl ieškovės LUAB „ENERGETIKOS TIEKIMO BAZĖ“ išlaidų, turėtų už atsiliepimą į atsakovo S. R. apeliacinį skundą parengimą, kadangi bylos dalis dėl atsakovo S. R. civilinės atsakomybės perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, minėtų dalyvaujančių asmenų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimą spręs pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylos dalį iš naujo (CPK 93 straipsnis).

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, 331 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

        Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 22 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „ENergetikos tiekimo bazė“ ieškinys atsakovų Ž. B., A. L. (A. L.), I. B., A. B.–R. ir I. N. atžvilgiu dėl žalos atlyginimo atmestas, palikti nepakeistą.

        Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 22 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „ENergetikos tiekimo bazė“ ieškinys atsakovo S. R. (S. R.) atžvilgiu dėl žalos atlyginimo patenkintas, panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

        Priteisti iš ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „ENergetikos tiekimo bazė“, juridinio asmens kodas 123496026, administravimo išlaidoms skirtų lėšų atsakovei I. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

        Priteisti iš ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „ENergetikos tiekimo bazė“, juridinio asmens kodas 123496026, administravimo išlaidoms skirtų lėšų atsakovei Ž. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 720 Eur (septynis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

        Priteisti iš ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „ENergetikos tiekimo bazė“, juridinio asmens kodas 123496026, administravimo išlaidoms skirtų lėšų atsakovei I. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

 

 

Teisėjai                                                                        Asta Radzevičienė

 

 

                                                                                Neringa Švedienė

 

                                                                                

                                                                                Tomas Venckus