Civilinė byla Nr. 2A-138/2009
Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.1.; 30.4.1.; 34.1.; 41.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. vasario 17 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės ir Kazio Kailiūno (kolegijos
pirmininkas ir pranešėjas),
sekretoriaujant
Vaidai Stepanavičiūtei,
dalyvaujant
ieškovo atstovei prokurorei Editai Mikalainienei,
atsakovėms R. R. , A. S. ,
trečiojo
asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Linai Mikuckienei,
viešame
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų M. A. ir O. A. apeliacinį skundą dėl
Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. balandžio 17 d. sprendimo, kuriuo ieškinys
patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-149-03/2008 pagal ieškovo Klaipėdos
apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą, ieškinį
atsakovams Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, M.
A. procesinių teisių perėmėjai R. R. , O.
A. , A. S. (tretieji asmenys ieškovo pusėje Lietuvos
Respublikos aplinkos ministerija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos
Respublikos žemės ūkio ministerijos, tretieji asmenys atsakovo pusėje Palangos
miesto savivaldybės administracija, Palangos miesto notarų biuro notarė Alfreda
Bluškienė, Kretingos rajono 2-ojo notarų biuro notarė Janina Neverdauskaitė)
dėl įsakymų, sprendimo dalies, paveldėjimo teisės liudijimo dalies, sandorių
pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t
ė :
Ieškovas Klaipėdos
apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, ginantis viešąjį interesą,
pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti negaliojančiais Klaipėdos
apskrities viršininko 2005 m. spalio 13 d. įsakymus Nr. 13.6-4483, Nr.
13.6-4468, Nr. 13.6-4481 ir 2005 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 1038 dalį,
kuriais M. A. (miręs) buvo atkurta nuosavybės teisė,
grąžinant jam natūra naujus 0,20 ha žemės sklypus, esančius Žibų g. 16 ir Žibų
g. 19 bei Šaltinio g. 15, Palangoje; 2) pripažinti negaliojančiomis Palangos
miesto notarų biuro notarės A. Bluškienės 2005 m. gruodžio 2 d. išduoto
paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą (registro Nr. 2-7300) 12-ąją,
15-ąją ir 16-ąją dalis, pagal kurias po M. A. mirties
šiuos žemės sklypus lygiomis dalimis paveldėjo M. A. ir O. A. ; 3) pripažinti negaliojančiomis Kretingos rajono 2-ojo
notarų biuro notarės J. Neverdauskaitės 2006 m. sausio 11 d. patvirtintas
pirkimo-pardavimo sutartis (registro Nr. 984, Nr. 989, Nr. 994), kuriomis M. A. pardavė A. S. 0,20 ha žemės
sklypus, esančius Žibų g. 16 ir Žibų g. 19 bei Šaltinio g. 15, Palangoje; 4), taikyti
restituciją ir anksčiau paminėtus žemės sklypus, esančius Žibų g. 16 ir Žibų g.
19 bei Šaltinio g. 15, Palangoje, grąžinti valstybės nuosavybėn, o A. S. iš M. A. priteisti 30 000 Lt.
Ieškinyje
ieškovas nurodė, kad prokuratūra nustatė teisės aktų pažeidimus, padarytus
atkuriant nuosavybės teises į žemę, esančią valstybinės reikšmės miškų plotuose
Palangos mieste. Taip pat nurodė, kad Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m.
spalio 13 d. įsakymais Nr. 13.6-4483, Nr. 13.6-4468, Nr. 13.6-4481 ir 2005 m.
spalio 13 d. sprendimu Nr. 1038 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio žemės
savininko M. A. nuosavybės teisėmis valdytą 10,8150 ha žemės sklypą M. A. buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant
neatlygintinai natūra naujus žemės sklypus individualiai statybai Palangoje,
tarp jų ir sklypus, esančius Žibų g. 16 ir Žibų g. 19 bei Šaltinio g. 15. Pažymėjo,
kad po M. A. mirties pagal Palangos miesto notarų biuro
notarės A. Bluškienės 2005 m. gruodžio 2 d. išduotą paveldėjimo teisės
liudijimą pagal įstatymą (registro Nr. 2-7300) šiuos žemės sklypus lygiomis
dalimis paveldėjo O. A. ir M. A. bei
kad pagal jų susitarimą, kuris 2005 m. gruodžio 2 d. buvo patvirtintas Palangos
miesto notarų biuro notarės A. Bluškienės (registro Nr. 2-7301), pastarojo
nuosavybėn kaip tik ir atiteko anksčiau nurodyti žemės sklypai, kuriuos jis
netrukus pardavė A. S. . Ieškovo teigimu, atkurdama
nuosavybės teises, Klaipėdos apskrities viršininko administracija pažeidė tuo
metu galiojusios Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo redakcijos 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3
punktų nuostatas, nustatančias, kad miškai iš minėto įstatymo 2 straipsnyje
nurodytų piliečių išperkami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams,
taip pat, jeigu jie priskirti miestų miškams. Nurodė, kad miškų sąrašus ir jų
plotus tvirtina Vyriausybė ir kad pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį
mišku laikomas ne mažesnis kaip 0,1 ha žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių
aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksmų netekęs
augalijos miško plotas. Pažymėjo, kad pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį
miestų miškai laikomi valstybinės reikšmės miškais ir yra išimtinė valstybės
nuosavybė. Nurodė, kad Valstybinis miškotvarkos institutas 2004 metais atliko
Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų inventorizaciją,
parengė Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemą, pagal
kurią Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 patvirtino
3,33 tūkstančių ha valstybinės reikšmės miškų plotų, ir Lietuvos Respublikos valstybės
miškų kadastre yra įregistruoti trys Kretingos miškų urėdijos 100 kvartalo
miško sklypai, t.y. 0,11 ha sklypas Nr. 30, 0,14 ha sklypas Nr. 26 ir 0,17 ha sklypas Nr. 26, kurie priskirti valstybinės reikšmės miškams ir
patenka į ginčo sklypus. Pažymėjo, kad priimti minėti aktai (įsakymai,
sprendimas) prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, todėl jie turi būti
pripažinti negaliojančiais, vadovaujantis CK 1.80 straipsniu, kad aktai panaikintini
visa apimtimi, nes negalima nustatyti, į kokią valstybinio miško dalį M. A. atkurtos nuosavybės teisės, ir kad neteisėtų aktų
pagrindu įgytą turtą įgiję kiti asmenys negali būti laikomi teisėtais turto
įgijėjais, nes iš neteisės negali atsirasti teisė. Todėl, ieškovo nuomone, 2005
m. gruodžio 2 d. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą dalis,
pagal kurias paveldėtojai, t.y. O. A. ir M.
A. , lygiomis dalimis įgijo nuosavybės teises į M. A. grąžintus
natūra žemės sklypus, esančius Žibų g. 16, Žibų g. 19 bei Šaltinio g. 15, Palangoje,
po 0,20 ha kiekvienas, kurie pagal 2005 m. gruodžio 2 d. notaro patvirtintą jų susitarimą
atiteko M. A. , ir sutartys, pagal kurias jis juos 2006 m.
sausio 11 d. pardavė A. S. , pripažintini negaliojančiais.
Nurodė, kad pripažinus sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu
turi būti taikomos sandorio negaliojimo pasekmės – šalių atstatymas į padėtį,
buvusią iki sandorio sudarymo. Pažymėjo, kad ieškiniu ginčijamos pirkimo-pardavimo
sutartys negali būti panaudotos prieš trečiuosius asmenis ir nesukelia jokių
pasekmių tretiesiems asmenims, kadangi šios sutartys VĮ Registrų centre
neįregistruotos, ir kad restitucija gali būti taikoma natūra – ginčijami žemės
sklypai, kuriuose yra valstybinės reikšmės miško plotai, turi būti grąžinti
valstybės nuosavybėn. Nurodė, kad taikant restituciją 30 000 Lt suma grąžintina
A. S. , kadangi tokią sumą pagal ginčijamas
pirkimo-pardavimo sutartis M. A. gavo iš A.
S. . Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnį M.
A. yra įgijęs teisę atkurti nuosavybę natūra, tačiau negalint grąžinti
natūra valstybinės reikšmės miškų, valstybė atlygina pagal minėto įstatymo 16
straipsnį, todėl Klaipėdos apskrities viršininko administracija įstatymo
nustatyta tvarka privalo išspręsti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo M. A. įpėdiniams kompensavimo klausimą.
Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. balandžio 17 d. sprendimu
ieškinį patenkino. Pripažino negaliojančiais Klaipėdos apskrities
viršininko 2005 m. spalio 13 d. įsakymus Nr. 13.6-4483, Nr. 13.6-4468, Nr.
13.6-4481 ir 2005 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 1038 dalį, kuria M. A. (miręs) buvo atkurta nuosavybės teisė į žemę, grąžinant
jam neatlygintinai nuosavybėn natūra naujus žemės sklypus, po 0,20 ha kiekvienas, esančius Žibų g. 16, Žibų g. 19 bei Šaltinio g. 15, Palangoje. Pripažino
negaliojančiomis Palangos miesto notarų biuro notarės Alfredos Bluškienės 2005
m. gruodžio 2 d. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą (registro
Nr. 2-7300) 12-ąją, 15-ąją ir 16-ąją dalis, pagal kurias po M.
A. mirties O. A. ir M. A. paveldėjo
Palangoje žemės sklypus Žibų g. 16 (kadastro Nr. 2501/0015:62), Žibų g. 19
(kadastro Nr. 2501/0015:61), Šaltinio g. 15 (kadastro Nr. 2501/0015:47). Pripažino
negaliojančiomis 2006 m. sausio 11 d. Kretingos rajono 2-ojo notarų biuro
notarės J. Neverdauskaitės patvirtintas pirkimo-pardavimo sutartis (registro
Nr. 984, 989, 994), pagal kurias M. A. pardavė A. S. jam priklausančius žemės sklypus, esančius Žibų g. 16
(kadastro Nr. 2501/0015:62), Žibų g. 19 (kadastro Nr. 2501/0015:61) ir Šaltinio
g. 15 (kadastro Nr. 2501/0015:47), Palangoje. Taikė restituciją ir priteisė A. S. iš M. A. 30 000 Lt, valstybei grąžino
žemės sklypus, esančius Žibų g. 16 (kadastro Nr. 2501/0015:62), Žibų g. 19
(kadastro Nr. 2501/0015:61) ir Šaltinio g. 15 (kadastro Nr. 2501/0015:47), Palangoje.
Teismas nustatė, kad Klaipėdos apskrities viršininko
2005 m. spalio 13 d. įsakymais Nr. 13.6-4483, Nr. 13.6-4468, Nr. 13.6-4481 ir
2005 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 1038 į buvusio savininko M.
A. nuosavybės teisėmis turėtą 10,8150 ha žemės plotą M. A. (miręs) buvo atkurta nuosavybės teisė, grąžinant jam
natūra naujus žemės sklypus individualiai statybai, esančius Palangos mieste,
tarp jų ir žemės sklypus Žibų g. 16, Žibų g. 19 bei Šaltinio g. 15. Po M. A. mirties jo turtą lygiomis dalimis paveldėjo jo
sutuoktinė O. A. ir sūnus M. A. ,
kuris, įregistravęs savo nuosavybės teises, 2006 m. sausio 11 d. pardavė A. S. 0,20 ha žemės sklypus, esančius Žibų g. 16, Žibų g. 19
bei Šaltinio g. 15, Palangoje. 2004 m. lapkričio 7 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 buvo patvirtinti
valstybinės reikšmės miškų plotai ir schemos, pagal kurias anksčiau nurodytų
žemės sklypų dalys patenka į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre
įregistruoto Kretingos miškų urėdijos 100 kvartalo miško sklypus Nr. 26 ir Nr.
30. Teismas nurodė, kad nors dėl šios miško schemos bei Miškų įstatymo
pakeitimo Palangos miesto ribose turinčių teisę susigrąžinti žemę asmenų
iniciatyva įvairiais lygiais vyksta diskusijos, tačiau nurodytas Lietuvos Respublikos
Vyriausybės nutarimas ir juo patvirtintos miškų schemos yra galiojantys, todėl
teismas privalo jais vadovautis (CPK 3 str.). Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos
apskrities viršininko administracija, priimdama paminėtus sprendimus dėl
nuosavybės teisių atkūrimo, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 punktą,
3 punktą privalėjo vadovautis Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės
miškų plotų schema.
Teismas sprendė,
kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija, priimdama ginčijamus aktus
(įsakymus, sprendimą), pažeidė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių
į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 ir 3 punktų
reikalavimus. Todėl teismas konstatavo, kad šie aktai pripažintini
negaliojančiais kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Teismas
nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnį M. A. yra
įgijęs teisę atkurti nuosavybę natūra, tačiau negalėdama grąžinti natūra valstybinės
reikšmės miškų valstybė atlygina pagal minimo įstatymo 16 straipsnį, todėl
Klaipėdos apskrities viršininko administracija įstatymo nustatyta tvarka
privalės išspręsti M. A. įpėdiniams nuosavybės teisių į
žemę atkūrimo kompensavimo tvarką. Teismo nuomone, kadangi O.
A. ir M. A. paveldėjo turtą, t.y. įgijo jį
neatlygintinai iš asmens, kuris neturėjo teisės jį įgyti, todėl Palangos miesto
notarų biuro notarės A. Bluškienės 2005 m. gruodžio 2 d. išduoto paveldėjimo
teisės liudijimo (registro Nr. 2-730) pagal įstatymą 12-oji, 15-oji ir 16-oji
dalys dėl žemės sklypų, esančių Žibų g. 16 (kadastro Nr. 2501/0015:62), Žibų g.
19 (kadastro Nr. 2501/0015:61), Šaltinio g. 15 (kadastro Nr. 2501/0015:47)
pripažintinos negaliojančiomis (CK 1.78 str. 5 d.). Teismas konstatavo, kad taip
pat pripažintinos negaliojančiomis Kretingos rajono 2-ojo notaro biuro notarės
J. Neverdauskaitės 2006 m. sausio 11 d. patvirtintos pirkimo-pardavimo sutartys
(registro Nr. 984, 989, 994), pagal kurias M. A. pardavė A. S. jam priklausančius žemės sklypus, esančius Žibų g. 16,
Žibų g. 19 bei Šaltinio g. 15, Palangoje, kad taikytina restitucija: A. S. iš M. A. priteistina 30 000 Lt ir
valstybei grąžintini anksčiau paminėti žemės sklypai (CK 6.145 str.).
Teismas
nurodė, kad atsakovų M. A. ir O. A. atstovė
advokatė S. Baracevičienė prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį
Teismą ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1370 dalis
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio nuostatoms,
konstituciniam teisės lygybės principui, Žemės įstatymo 2 ir 6 straipsniams,
Teritorijų planavimo įstatymui, Žemės reformos įstatymui, Vietos savivaldos
įstatymo 7 straipsniui, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui ir Miškų įstatymo 8, 9, 10, 11
straipsniams. Teismas pažymėjo, kad, atstovės nuomone, prieštaravimas
Konstitucijos nuostatoms pasireiškia tuo, jog nurodytuose įstatymuose
skirtingai reglamentuojami miško priskyrimo valstybinės reikšmės miškui klausimai.
Teismo nuomone, prašymas netenkintinas, kadangi Konstitucinis Teismas savo
aktuose yra suformulavęs plačią oficialią konstitucinę nuosavybės doktriną:
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos
aiškinamos kitų Konstitucijos normų ir principų kontekste, taip pat
Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos aiškinamos atsižvelgiant ir į
Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad <...> valstybinės
reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš
pačios Konstitucijos kylančias išimtis, o valstybė (jos institucijos,
pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai
iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos
atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia. Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas
yra pažymėjęs, jog Konstitucija nedraudžia nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių įstatymu reguliuoti diferencijuotai tuo
aspektu, kad nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos ir tvarka gali skirtis pagal
tai, į kokios rūšies nuosavybę (žemę, mišką ir t.t.) yra atkuriamos nuosavybės
teisės.
Apeliaciniame
skunde atsakovai M. A. ir O. A. prašė
panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. balandžio 17 d. sprendimą ir
ieškinį atmesti. Nurodė, kad teismas neišsiaiškino ginčo esmės, netinkamai
taikė materialinės ir procesinės teisės normas, teismo išvados neatitinka bylos
medžiagos ir teismas peržengė ieškinio ribas. Pažymėjo, kad teismas neištyrė
atsakovų M. A. ir O. A. nurodytų
aplinkybių, kad, paduodant pareiškimus atkurti nuosavybės teisę į išlikusį
turtą, sklypai, dėl kurių vyksta ginčas, neturėjo miško statuso. Nurodė, kad iš
byloje pateiktų pažymų ir aktų, iš kurių buvo nustatyta, kad tik dalis ginčo
žemės sklypų buvo apaugusi medžiais, akivaizdžiai matyti, kad medžių amžius
sudaro apie 13 metų, t. y. būtent tiek laiko praėjo po pareiškimų atkurti
nuosavybę padavimo. Apeliantų teigimu, teismas taip pat nevertino atsakovų
pateiktos melioracijos schemos, iš kurios matyti, kad ginčo žemės sklypai yra
melioruotos žemės plotuose ir nei ieškovas, nei tretieji asmenys į bylą
nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo žemės sklypai buvo užsodinti mišku, todėl
nėra nuneigtas atsakovų teiginys, kad žemės atkūrimo ir teritorinio planavimo
dokumentų patvirtinimo laikotarpiu ginčo žemės sklypai neatitiko miško sąvokos
reikalavimų, įtvirtintų Miškų įstatymo 3 straipsnyje. Nurodė, kad teismas
nepagrįstai pripažino negaliojančiais ieškiniu ginčijamus Klaipėdos apskrities
viršininko įsakymus ir sprendimą, nes neišanalizavo faktinių aplinkybių, kad
pažymų ir aktų surašymo metu tik dalis žemės sklypų buvo savaime apaugusi
medžiais. Pažymėjo, kad teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Lietuvos
Respublikos Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2004 m. lapkričio 3 d. nutarimas Nr. 1370 neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai, nes atsakovų atstovė prašė teismo kreiptis į Lietuvos
Respublikos Konstitucinį Teismą, kad būtų ištirta, ar Lietuvos Respublikos
Konstitucijai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23
d. nutarimas Nr. 1154 ir teismas nepasisakė dėl šio prašymo, todėl apeliantai
prašo patenkinti šį prašymą. Apeliantų nuomone, kadangi teismas taikė
restituciją M. A. ir O. A. atžvilgiu,
kadangi M. A. pinigų neturi ir kadangi teismas pripažino,
kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija buvo kalta dėl neteisėtais
veiksmais nepagrįstai grąžintų žemės sklypų, todėl A. S. grąžinti
pinigus turėtų Klaipėdos apskrities viršininko administracija.
Pareiškime dėl
prisidėjimo prie apeliacinio skundo atsakovė A. S. nurodė,
kad pritaria apeliaciniame skunde reiškiamiems apeliantų reikalavimams ir
argumentams.
Atsiliepime į
apeliacinį skundą ieškovas Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro
pavaduotojas, ginantis viešąjį interesą, prašė Klaipėdos apygardos teismo 2008
m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime į
apeliacinį skundą tretysis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija
prašė Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti
nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad teismas, ištyręs byloje
esančius įrodymus, priėmė motyvuotą ir teisės aktais pagrįstą sprendimą.
Atsiliepime į
apeliacinį skundą tretysis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos
Respublikos žemės ūkio ministerijos prašė apeliacinį skundą nagrinėti ir
sprendimą priimti Nacionalinės žemės tarnybai nedalyvaujant. Nurodė, kad
apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
Trečiasis
asmuo Klaipėdos apskrities viršininko administracija atsiliepimu į apeliacinį
skundą neprieštaravo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. balandžio 17 d.
sprendimas būtų panaikintas. Nurodė, kad Klaipėdos apskrities viršininko
administracija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, išskyrus tuos, kur
teigiama, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija buvo kalta dėl neteisėtais
veiksmais nepagrįstai grąžintų žemės sklypų ir kad grąžinti pinigus turėtų
Klaipėdos apskrities viršininko administracija.
Apeliacinis
skundas atmestinas, Klaipėdos apygardos
teismo 2008 m. balandžio 17 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Teisėjų
kolegija nagrinėja bylą pagal CPK 320 straipsnio reikalavimus dėl bylos
nagrinėjimo ribų ir pažymi, kad pagal CPK 309 straipsnio pirmąją dalį
pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo prisidedantis asmuo negali
pareikšti savarankiškų reikalavimų ir apskųsto sprendimo panaikinimo ar
pakeitimo pagrindų.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m.
birželio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-1021/2006
konstatavo, kad vien tai, kad detalusis planas buvo suderintas iki 2002 m.
gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 2013, kuriuo buvo
patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, priėmimo, nėra pagrindas keisti
miško plotų ribas ir kad pagrįstai teismo sprendime nurodyta galima išeitis iš
susidariusios situacijos – detaliuoju planu patvirtintas žemės sklypo ribas tikslinti
atliekant detalaus plano pakeitimą, įvertinus miško ribas. Teisėjų kolegija
taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m.
spalio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-1679/2008 konstatavo,
kad Lietuvos Respublikos
miškų valstybės kadastre įregistruoti du Kretingos miškų urėdijos 100 kvartalo
miško sklypai: 0,11 ha ploto miško sklypas Nr. 49 ir 0,02 ha ploto miško
sklypas Nr. 50 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu
Nr. 1370 priskirti valstybinės reikšmės miškams ir patenka į ginčo sklypą, kad
Valstybinė miškotvarkos tarnyba 2007 m. kovo 8 d. patikrinimo aktais Nr. 67 ir Nr.
68 nustatė, kad Kretingos miškų urėdijos 100 kvartale esantys taksaciniai miško
sklypai Nr. 49 ir Nr. 50 Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruoti
kaip valstybės miškai pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatyme numatytus
reikalavimus miškui, todėl į šį kvartalą patenkantis miškas atitiko Lietuvos
Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo 13 straipsnio 3 punkte įtvirtintą miškų teisinį statusą ir į tokį
mišką nuosavybės teisės negalėjo būti atkuriamos. Minėtoje nutartyje taip pat
konstatuota, kad nuosavybės teisių atkūrimo metu iš valstybinės reikšmės miškų
plotų ginčo sklypas nebuvo išbrauktas, tuo tarpu už nuosavybės teisių atkūrimą
atsakingoms valstybės (savivaldybių) institucijoms teisė pakeisti Lietuvos
Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus
ir ribas nebuvo suteikta. Teisėjų kolegijos nuomone, minėtose nutartyse teisės
normų aiškinimas bei taikymas reikšmingi teisės normų aiškinimui bei taikymui
nagrinėjamoje byloje.
Apeliacinio skundo teiginiai, kad
teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai neištyrė faktinių bylos aplinkybių,
neįsigilino į ginčo esmę, nes paduodant pareiškimą atkurti nuosavybės teises į
išlikusį turtą, ginčytini sklypai neturėjo miško statuso, yra nepagrįsti. Lietuvos
Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2003 m.
spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255, 15 punktas numato, kad kadastro tvarkymo įstaiga
yra Valstybinė miškotvarkos tarnyba. Palangos miesto savivaldybės miškų
inventorizaciją 2004 metais atliko Valstybinis miškotvarkos institutas. Šių
duomenų pagrindu buvo parengta Palangos miesto savivaldybės valstybinės
reikšmės miškų plotų schema, pagal kurią Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004
m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 patvirtino 3,33 tūkstančių ha valstybinės
reikšmės miškų plotą. Pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus
duomenis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruoti trys
Kretingos miškų urėdijos 100 kvartalo miško sklypai: 0,11 ha ploto sklypas
Nr.30, 0,14 ha ploto sklypas Nr. 26 bei 0.17 ha ploto sklypas Nr. 26, kurie
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 yra
priskirti valstybinės reikšmės miškams ir patenka į ginčo sklypus, kurių
kadastriniai Nr. 2501/0015:47, Nr.2501/0015:62, Nr.2501/0015:61. Valstybinės
miškotvarkos tarnybos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro 2007 m.
kovo 8 d. duomenų patikrinimo aktais Nr. 71, Nr. 70 nustatyta, kad Kretingos
miškų urėdijos 100 kvartale esantys taksaciniai miško sklypai Nr. 30, Nr. 26,
kurie Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruoti kaip miško
žemė, pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatyme nustatytus reikalavimus
miškui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde nurodyta
aplinkybė, jog ginčo sklypai yra melioruotoje žemėje, nepaneigia pateiktų į
bylą įrodymų, patvirtinančių, kad valstybinės reikšmės miškų plotai patenka į
ginčo sklypus. Teisėjų kolegijos nuomone, abejoti Lietuvos Respublikos miškų
valstybės kadastro tvarkymo įstaigos oficialiais rašytiniais įrodymais dėl
ginčo sklypuose esančių valstybinės reikšmės miško plotų nėra pagrindo. Miškų
įstatymo 2 straipsnyje pateiktos „miško“ bei „miestų miškų“ sąvokos. Žemės
plotas, atitinkantis įstatyme nurodyto apibrėžimo kriterijus, pripažįstamas
mišku. Miestų miškai – miestų teritorijose esantys miškai (Miškų įstatymo 2
str. 5 d.) Pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio ketvirtąją dalį miestų miškai yra
valstybinės reikšmės miškai, išimtine nuosavybės teise priklausantys Lietuvos
Respublikai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d.
nutarime pažymėjo, jog nepaisant to, ar mieste esantis miškas yra priskirtas
valstybinės reikšmės miškams Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta
valstybinės reikšmės miškų ploto schema ar ne, pagal minėtą įstatymą bet koks
miesto teritorijoje esantis žemės plotas, atitinkantis Miškų įstatyme pateiktą
miško apibrėžimą, yra laikytinas valstybiniu mišku.
Palangos miesto savivaldybės
valstybinės reikšmės miškų plotų schema bei valstybinės reikšmės miškų plotų
sąrašai Klaipėdos apskrities viršininko administracijoje gauti 2004 m.
lapkričio 17 d. – tai patvirtina Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
2004 m. gruodžio 14 d. rašte Nr. (12.2)-D8-9705 „Dėl valstybinės reikšmės miškų
plotų“ esantis spaudas. Todėl darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos
aplinkos ministerija, vykdydama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m.
lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1370 2 punktą – pateikti patvirtintas miškų plotų
schemas apskričių viršininkams, Palangos miesto savivaldybės valstybinės
reikšmės miškų schemą Klaipėdos apskrities viršininko administracijai išsiuntė
2004 m. lapkričio 14 d. ir minėta schema administracijoje gauta 2004 m.
lapkričio 17 d., t.y. prieš metus laiko iki ieškiniu ginčijamų įsakymų bei
sprendimo priėmimo. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio l punktą Lietuvos
Respublikos Vyriausybė turi įgaliojimus tvirtinti valstybinės reikšmės miškų,
kurie yra išperkami valstybės, plotus – nustatyti, kad tam tikros teritorijos
yra valstybinės reikšmės miškai. Tokius pat įgaliojimus Lietuvos Respublikos Vyriausybė
turi ir pagal Miškų įstatymo 4 straipsnį.
Teisėjų kolegijos nuomone, kadangi
ginčo sklypuose esantis miškas atitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio pirmosios
dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtintą miškų teisinį statusą, nuosavybės teisė
natūra į juos negalėjo būti atkuriama. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad savivaldybės
teritorijų planavimo bei detaliųjų planų dokumentai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
nutarimu patvirtintų valstybinės reikšmės miškų plotų ir ribų pakeisti negali.
Valstybės išperkamų miškų plotai ir ribos šiuo atveju nustatyti Lietuvos
Respublikos Vyriausybės nutarimu, todėl nuosavybės teisės natūra į ginčo
sklypus negalėjo būti atkuriamos.
Teisėjų kolegija nepripažįsta
pagrįstu apeliacinio skundo argumento, kad pareiškimo dėl nuosavybės teisių
atkūrimo padavimo momentu ginčo sklypai nebuvo priskirti valstybinės reikšmės
miško plotams ir todėl ieškinys negali būti tenkinamas, kadangi nuosavybės
teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos teisės aktų nustatyta tvarka
ir ieškiniu ginčijamų įsakymų bei sprendimo, kuriais M. A. atkurtos
nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, priėmimo momentu valstybinės
reikšmės miško plotai pateko į ginčo sklypus.
Nepagrįstas apeliacinio skundo
argumentas, kad valstybinės reikšmės miško plotai tik iš dalies patenka į ginčo
sklypus, todėl nebuvo pagrindo visiškai panaikinti ieškiniu ginčijamus įsakymus
ir sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo. Pagal teisės aktus nuosavybės teisės į žemę gali būti atkurtos
suteikiant tik teisės aktų nustatyta tvarka suformuotus žemės sklypus. Todėl,
teisėjų kolegijos nuomone, minėtas apeliacinio skundo argumentas nėra pagrįstas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymo 16 straipsnis reglamentuoja atlyginimą piliečiams už
valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą ir todėl valstybei išperkant
nekilnojamąjį turtą piliečių teisės nėra pažeidžiamos.
Apeliaciniame skunde nurodoma,
kad apeliantai nesutinka su teismo priimtu sprendimu, kuriuo buvo atsisakyta
kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimas Nr. 1370 neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei kad teismas nepasisakė dėl prašymo
ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr.
1154 neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teisėjų kolegija
pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr.
1154 1 punktas, kuriuo buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai pagal
Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos parengtas schemas, bylos
nagrinėjimo metu nebegaliojo, nes jis buvo pakeistas Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370. Teismas sprendime nurodė
argumentus kodėl buvo atsisakyta kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą
ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1370 dalis neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio nuostatoms, konstituciniam
teisės lygybės principui, Žemės įstatymo 2 straipsniui ir 6 straipsniui, Teritorijų
planavimo įstatymui, Žemės reformos įstatymui, Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsniui,
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymui ir Miškų įstatymo 8, 9, 10, 11 straipsniams. Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje Lietuvos Respublikos Konstitucijos
23 straipsnio nuostatos aiškinamos kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos
normų ir principų kontekste, atsižvelgiant ir į Konstitucijos 47 straipsnio
pirmosios dalies nuostatą, kad valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise
gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Lietuvos Respublikos Konstitucijos
kylančias išmintis, o valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti
jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės
pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Lietuvos
Respublikos Konstitucija
tai leidžia (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d.
nutarimas). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos
Respublikos Konstitucinį Teismą spręsti, ar Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 7 straipsniui, konstituciniam teisinės lygybės
principui, Žemės įstatymo 2, 6 straipsniams, Teritorijų planavimo įstatymui,
Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsniui, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui ir Miškų įstatymo 8, 9, 10, 11
straipsniams. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas,
netenkindamas apeliantų atstovės prašymo dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos
Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai bei įstatymams
pagrįstai atsisakė tenkinti tokį prašymą (CPK 3 str. 1, 3 d.).
Teisėjų kolegija nepripažįsta
pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad atsakovas M. A. pinigų
neturi, kad atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko administracija kalta dėl
neteisėtais veiksmais nepagrįstai grąžintų žemės sklypų, todėl taikant
restituciją A. S. grąžinti pinigus turėtų Klaipėdos apskrities
viršininko administracija. Pateikti argumentai teisiškai nepagrįsti, kadangi
restitucijos pagrindą sudaro šalių atstatymas į pirmykštę padėtį. Nagrinėjamu
atveju sutarties šalys yra M. A. ir A. S. .
Pripažinus sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu turi būti
taikomos sandorio negaliojimo pasekmės – šalių atstatymas į padėtį, buvusią iki
sandorio sudarymo. Pagal CK 1.80 straipsnio antrąją dalį – kai sandoris
negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai visa, ką yra gavusi pagal
sandorį (CK 1.80 str. 2 d.) Kadangi M. A. iš A. S. pagal 2006 m. sausio 11 d. sudarytas tris pirkimo pardavimo
sutartis registro Nr. 994, Nr. 984, Nr. 989 gavo 30 000 Lt, taikant restituciją
ši suma turi būti grąžinta A. S. . Restitucija taikytina,
kadangi Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės
reikšmės miškai ir kitiems asmenims negali nuosavybės teise priklausyti
valstybinės reikšmės miškai.
Teisėjų kolegijos nuomone, kiti
apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi ir nėra pagrindas
panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Teisėjų kolegija pagal pateiktus
į bylą įrodymus ir nurodytas turinčias reikšmės bylai aplinkybes sprendžia, kad
pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį pagrįstai (Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 23, 47 str.; CK 1.78, 1.80, 1.136-1.138, 5.8, 5.9, 6.145, 6.146
str.; Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo įstatymo1, 2, 13, 16 str.; Miškų įstatymo 1-4 str.).
Dėl nurodytų motyvų teisėjų
kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas
panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir sprendžia,
kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. balandžio 17 d.
sprendimas paliktinas nepakeistas.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 88, 92, 93, 96 straipsniais, sprendžia, kad
priteistina iš atsakovės R. R. ir atsakovės O. A. valstybei po 28,67 Lt procesinių dokumentų įteikimo
apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1
punktu,
n
u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. balandžio 17 d.
sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės R. R. valstybei
28,67 Lt (dvidešimt aštuonis litus šešiasdešimt septynis centus) procesinių
dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.
Priteisti iš atsakovės O. A. valstybei
28,67 Lt (dvidešimt aštuonis litus šešiasdešimt septynis centus) procesinių
dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.
Teisėjai Alė
Bukavinienė
Virginija Čekanauskaitė
Kazys Kailiūnas