Civilinė byla Nr. e2A-1361-273/2017

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-17923-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.4.; 3.3.1.20.

(S)

Kauno apygardos teismas

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 4 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų  Evaldo Burzdiko, Virginijos Gudynienės ir Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo V. K. atstovo advokato V. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-29-191/2017 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Viešbučių verslas“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

1. Ieškovas V. K. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovės UAB „Viešbučių verslas“ 20 000 Eur, 6 procentų dydžio metines palūkanas, už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad atsakovės vadovas V. G. nusprendė įmonės vardu įsigyti žemės sklypą, todėl paprašė ieškovo paskolinti 20 000 Eur, kuriuos ketino sumokėti pagal preliminariąją žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį. Ieškovas sutiko minėtą sumą paskolinti, todėl 2015 m. lapkričio 20 d. perdavė atsakovei 20 000 Eur, o atsakovės vadovas V. G. atsakovės vardu išdavė tai patvirtinantį pakvitavimą. 2016 m. liepos 18 d. ieškovas išsiuntė reikalavimą atsakovei grąžinti gautus pinigus iki 2016 m. liepos 25 d., tačiau atsakovė pinigų negrąžino ir neinformavo ieškovo apie tai, kada ketina grąžinti gautus pinigus ir ar iš viso juos ketina grąžinti.
3. Atsakovė UAB „Viešbučių verslas“ atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovė būtų įsipareigojusi ieškovui jam perduotą pinigų sumą grąžinti. Atsakovei nebuvo jokio tikslo skolintis iš ieškovo minėtos pinigų sumos, kadangi atsakovė pati turėjo pakankamai apyvartinių lėšų ir turto, kad galėtų sumokėti pagal ieškovo nurodomą žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį. 2015 m. lapkričio 20 d. Pakvitavimu atsakovės vadovas V. G. patvirtino, kad iš ieškovo gavo 20 000 Eur, tačiau šios lėšos grynais pinigais buvo sumokėti (grąžinti) pagal V. G. už 2013-2014m. m. laikotarpiu atsakovės vadovo V. G. suteiktas paskolas ieškovui. 2013 ir 2014 metais atsakovės vadovas V. G. iš atsakovės pasiskolino pinigines lėšas, kurias perskolino ieškovui. Tarp atsakovės ir/ar atsakovės vadovo V. G. ir ieškovo nebuvo sudarytos rašytinės formos paskolos sutartys, tačiau 2015 m. lapkričio 20 d. Pakvitavimas patvirtiną egzistavusius paskolinius santykius, t. y. ieškovo paskolos grąžinimo atsakovei faktą. Ieškovas į atsakovės vadovą V. G. 2015 metais kreipėsi su prašymu papildomai (pakartotinai) paskolinti piniginių lėšų. Atsakovės vadovas V. G. žinodamas, kad iki šiol ieškovas nėra grąžinęs jam paskolintų lėšų, bei turėdamas duomenų, kad ieškovas neturi pajamų šaltinio, turto, šį kartą pareikalavo grąžinti ankstesnę skolą, o naują paskolos sutartį sudaryti notarine forma ir paskolos grąžinimo užtikrinimui pateikti įkeistiną (hipoteka) turtą. Ieškovas V. G. kaip priežastį, dėl kurios jam reikalinga pasiskolinti papildomai pinigų nurodė, jog ketina pirkti žemės sklypą iš A. B. ir jam reikia sumokėti avansą pagal preliminarią žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Tačiau, ieškovas nesudarė su A. B. preliminariosios žemės sklypo pirkimo pardavimo sutarties, o galiausiai šią sutartį sudarė atsakovė. 2015 m. lapkričio 18 d. ieškovas su atsakovės vadovu V. G. sudarė notarinę paskolos sutartį, kuria V. G. paskolino ieškovui grynais pinigais 30 000 Eur. 2015 m. lapkričio 20 d. vykdydamas atsakovės atstovo V. G. prašymą grąžinti pagal 2013-2014 metais suteiktas paskolas pinigines lėšas, šias atidavė atsakovei ir atsakovės atstovas 2015 m. lapkričio 20 d. išdavė tai patvirtinantį dokumentą – Pakvitavimą. Atsakovė taip pat nurodė, kad esant, anot ieškovo, sudarytai paskolos sutarčiai, pinigai buvo paskolinti paskolos sutarties pagrindu (teisėto sandorio pagrindu), todėl jie niekaip negalėtų būti grąžinti ieškovui, t. y. nesant jokio teisinio pagrindo. Ieškovas teigdamas, kad yra teisinis pagrindas (pinginės lėšos įgytos sandorio pagrindu) pagal kurį ieškovas neva paskolino pinigines lėšas atsakovei, prieštarauja pats sau prašydamas šias lėšas priteisti kaip įgytas be teisėto pagrindo. Ieškovas 20 000 Eur atsakovei perdavė savanoriškai, nieko neverčiamas ir be suklydimo ir nepateikė jokių įrodymų ar argumentų, kad atsakovė būtų suklaidinusi ieškovą. Ieškovas veikė nesąžiningai ir įgijęs atsakovės vadovo V. G. pasitikėjimą įgijo pinigines lėšas, net ir iš anksto suprasdamas, kad ateityje nebus pajėgus šių lėšų grąžinti. Pirmiausia, ieškovas įkalbėjo atsakovės vadovą paskolinti pinigines lėšas be rašytinės paskolos sutarties, vėliau įkalbėjo atsakovės vadovą pasirašyti 2015 m. lapkričio 20 d. Pakvitavimą apie 20 000 Eur gavimą, kuriuo šiuo metu siekia įrodyti, kad neva V. G. paskolino 20 000 Eur, nors ieškovas niekada tokių piniginių lėšų nebūtų galėjęs atsakovei paskolinti.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. Kauno apylinkės teismas 2017 m. vasario 6 d. sprendimu ieškinį priteisė iš ieškovo atsakovei 653,40 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
2. Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovės atstovas V. G. 2015 m. lapkričio 20 d. pasirašė Pakvitavimą, kuriuo atsakovės atstovas V. G. patvirtino, kad iš ieškovo gavo 20 000 Eur.  2016 m. liepos 18 d. ieškovas išsiuntė reikalavimą atsakovei grąžinti gautus pinigus iki 2016 m. liepos 25 d. V. G. 2015 m. lapkričio 18 d. notarine Paskolos sutartimi paskolino ieškovui 30 000 Eur. Atsakovė pateikė 2013 m. gruodžio 2 d.,  2014 m. gruodžio 22 d. Paskolos sutartis  kurių 1 p. nurodyta, kad šia paskolos sutartimi Paskolos davėjas įsipareigoja perduoti Paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus pagal Paskolos gavėjo pareikalavimą <...>, su tikslu Paskolos gavėjui šias gautas pinigines lėšas perskolinti V. K.“. Atsakovė taip pat pateikė 2014 m. gruodžio 29 d. Kasos išlaidų orderį Nr. 13103,  2013 m. gruodžio 9 d. Kasos išlaidų orderį Nr. 13036, kurie patvirtina aplinkybę, kad V. G. buvo išmokėtos piniginės lėšos pagal paskolos sutartis.
3. Teismas dėl tarp ginčo šalių sudaryto pakvitavimo teisinio kvalifikavimo nurodė, kad pakvitavime yra nurodyta, jog atsakovės atstovas V. G. 20 000 Eur iš ieškovo gavo, tačiau pakvitavime jokia forma nėra išreikštas atsakovės ir/ar jo atstovo V. G. įsipareigojimas šias pinigines lėšas grąžinti, todėl vienareikšmiškai teigti, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai negalima, nes nėra CK 6.870 straipsnio 1 d. sudėties, t. y. atsakovės įsipareigojimo grąžinti pinigines lėšas. Teismo vertinimu pakvitavimo nepakanka patvirtini susiklosčiusių paskolinių teisinių santykių tarp šalių ir ši aplinkybė turi būti įrodyta kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismas pažymėjo, kad 20 000 Eur viršija tris tūkstančius eurų, todėl toks sandoris, jeigu jis būtų paskolos sutartis, privalėjo būti sudarytas notarine forma.
4. Teismas nustatė, kad ieškovas bylos nagrinėjimo teisme metu davė prieštaringus parodymus dėl susitarimo vykdymo sąlygų. Teismas nurodė, kad ieškovas negalėjo vienareikšmiškai patvirtini ar su atsakove tarėsi pinigines lėšas grąžinti konkrečią nustatytą dieną ar pagal ieškovo pareikalavimą. Teismui kilo abejonių ir dėl to, kad ieškovas atsakovei skolindamas pinigines lėšas nesitarė dėl jokios finansinės (ekonominės) naudos už skolintų piniginių lėšų naudojimąsi (pvz. palūkanų).
5. Teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog 2015 m. lapkričio 20 d. Pakvitavimas atitinka paskolos sutarties teisinių santykių turinį, todėl šis pakvitavimas negali būti pripažįstamas paskolos sutartimi. Teismo vertinimu, labiau tikėtina aplinkybė, kad Pakvitavimas yra ankstesnių paskolinių santykių pabaigos išraiška, t. y. kad Pakvitavimu buvo grąžinta anksčiau atsakovės atstovo V. G. paskolinta ieškovui pinigų suma. Teismas nustatė, kad 2015 m. lapkričio 18 d. notarine Paskolos sutartimi V. G. paskolino ieškovui 30 000 Eur, o jau 2015 m. lapkričio 20 d. ieškovas 20 000 Eur perdavė  atsakovės atstovui V. G. pagal pakvitavimą. Teismo vertinimu, ieškovas 20 000 Eur pinigines lėšas atsakovei galėjo perduoti tik iš V. G. gavęs 30 000 Eur (nes kitų pajamų/turto neturėjo). Nors ieškovas ir teigia, kad neva pagal notarinę 2015 m. lapkričio 18 d. Paskolos sutartį pinigai nebuvo perduoti, tačiau su tokiais argumentais teismas nesutiko, kadangi notarinė paskolos sutartis yra galiojanti ir nenuginčyta, todėl ja nesivadovauti teismas neturi pagrindo.
6. Teismas nepagrįsta ir nelogiška laikė ieškovo ieškinyje pateiktą versiją, kad atsakovės vadovas V. G. nusprendė įmonės vardu įsigyti žemės sklypą, todėl paprašė ieškovo paskolinti 20 000 Eur, kuriuos ketino sumokėti pagal preliminarią žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį. Teismas iš atsakovės pateikto balanso už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 21 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. nustatė, kad pati atsakovė turėjo pakankamai turto, kad galėtų sumokėti pagal minėtą  preliminarią žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį, be to byloje pateikta notarinė 2015 m. lapkričio 18 d. Paskolos sutartis patvirtina faktą, kad atsakovei tiesiogiai galėjo skolinti pinigines lėšas pats atsakovės vadovas V. G., todėl nelogiška, kad šias pinigines lėšas atsakovė būtų skolinusi iš ieškovo, nes tiek atsakovė, tiek atsakovės vadovas turėjo pakankamai piniginių lėšų, kad galėtų sudaryti preliminarią žemė sklypo pirkimo – pardavimo sutartį.
7. Teismas nurodė, kad atsakovės nurodyta versija, jog atsakovės atstovas V. G. ieškovui žodinės sutarties pagrindu paskolino pinigines lėšas ieškovui neatitinka reikalaujamos rašytinės paskolos formos (CK 6.871 str. 1 ir 2 d.), tačiau teismo manymu, apie žodinės paskolos sutarties sudarymo faktą galima spręsti iš atsakovės byloje pateiktų įrodymų: 2013 m. gruodžio 02 d. Paskolos sutarties, 2014 m. gruodžio 22 d. Paskolos sutarties, kurių 1 p. nurodyta, kad „Šia paskolos sutartimi Paskolos davėjas įsipareigoja perduoti Paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus pagal Paskolos gavėjo pareikalavimą <...>, su tikslu Paskolos gavėjui šias gautas pinigines lėšas perskolinti V. K.“, taip pat 2014 m. gruodžio 29 d. Kasos išlaidų orderio Nr. 13103 , 2013 m. gruodžio 9 d. Kasos išlaidų orderio Nr. 13036 , kurie patvirtina aplinkybę, kad V. G. buvo išmokėtos piniginės lėšos pagal paskolos sutartis, taip pat atsakovės atstovo paaiškinimų, kad piniginės lėšos buvo skolintos 2013 ir 2014 metų pabaigoje, kad piniginės lėšos buvo skolinamos su finansine (ekonomine) nauda (7 procentų palūkanomis). 
8. Teismas, pasiremdamas teismų praktikoje suformuota įrodymų pakankamumo taisykle, sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindo tikėti, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas (žodinė paskola), kuriuo šalys siekė sukurti civilines teises ir pareigas, o 2015 m. lapkričio 20 d. šalių pasirašytas Pakvitavimas yra žodinės paskolos sutarties įvykdymo – pinigų grąžinimo rezultatas, tačiau ne paskolos sutartis

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

1. Apeliaciniame skunde ieškovo atstovas prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą  ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti visoje jo apimtyje ir priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas.  Apeliaciniame skunde nurodė tokius motyvus:
1. Teismas išėjo už ieškinio ribų pasisakydamas dėl V. G., kuris  nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą, teisių ir pareigų. Sprendimas atmesti ieškinį yra motyvuojamas ne ieškovo ir atsakovės tarpusavio teisiniais santykiais, tačiau ieškovo ir V. G., neįtraukto į bylos nagrinėjimą, tarpusavio teisiniais santykiais ir tariamu prievolės įvykdymu V. G. atžvilgiu. Ieškovo  ir V. G. teisiniai santykiai šioje byloje yra visiškai neaktualūs, nes jie nedaro jokios įtakos šalių teisiniams santykiams, t. y. tuo atveju, jei atsakovė būtų gavusi pinigines lėšas iš ieškovo, ji privalėtų jas grąžinti ieškovui. Jei V. G. paskolino pinigines lėšas ieškovui, tai jis gali savarankiškai kreiptis į teismą ir prašyti tokias pinigines lėšas priteisti iš ieškovo. Tačiau pinginių lėšų perdavimas atsakovei jokiu būdu negali būti laikomas paskolos grąžinimu V. G. - tai yra du skirtingi subjektai ir dvi skirtingos prievolės. V. G. teisės negali būti ginamos jam nepareiškus reikalavimo teisme. Sprendimas neteisėtai argumentuotas į bylą neįtraukto asmens - V. G. - teisėmis ir pareigomis, todėl jis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes prieštarauja CPK 266 str. nuostatoms;
2. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą dėl pinigų perdavimo fakto. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ieškovas perdavė 20 000 Eur atsakovei ir byloje nėra jokio ginčo dėl šios aplinkybės, todėl ši aplinkybė  laikytina visiškai įrodyta. Byloje  įrodymų, jog atsakovė būtų perdavusi pinigines lėšas ieškovei. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų jog byloje nedalyvaujantis asmuo V. G. būtų perdavęs ieškovei atitinkamą ar panašią pinigų sumą t. y. jei pinigus ieškovui būtų perdavusi atsakovė, ji būtų pateikusi bent jau kasos išlaidų orderius ir/ar panašius buhalterinės apskaitos dokumentus. Atsakovė niekada nebuvo perdavusi tokių pinigų ieškovui, todėl net nebandė įrodinėti tokių aplinkybių;
3. Byloje yra pateikti tik įrodymai, kurie patvirtina tai, jog atsakovė perdavė pinigines lėšas V. G., tačiau jie neturi jokios įrodomosios galios, kiek tai susiję su piniginių lėšų perdavimo ieškovui įrodinėjimu, nes pagal atsakovės pateiktas paskolos sutartis, paskola buvo suteikta V. G., o ne ieškovui; ieškovas nėra paskolos sutarties šalis, todėl sutartis negali daryti jokios įtakos ieškovo ir atsakovės teisiniams santykiams. Grynieji pinigai, jei jie iš tikrųjų ir buvo išmokėti, buvo išmokėti ne ieškovui, o V. G., tačiau byloje nėra jokių įrodymu, kurie patvirtintų, jog pinigus V. G. būtų perdavęs ieškovui;
4. Paskolos sutartys, tiek kasos išlaidų orderiai yra dokumentai, kuriuos sudarė atsakovės vadovas iš esmės pats su savimi, t. y. V. G., būdamas atsakovės vadovu, nurodė vyr. buhalterei su juo sudaryti paskolos sutartį, o kasos pajamų orderį V. G. pasirašė tiek kaip pinigus išdavęs asmuo (t. y. kasininkas), tiek kaip pinigus gavęs asmuo (t. y. paskolos gavėjas), todėl tokie įrodymai turi būti vertinami taip pat, kaip ir V. G. paaiškinimai. Ieškovas paskolų sutarčių ir kasos išlaidų orderių, tarp atsakovės ir V. G., pasirašymo metu kalėjo įkalinimo vietoje (nuo 2011-04-11 iki 2014-04-011), todėl neturėjo jokios galimybės susitikti su atsakovo atstovu V. G. ir iš jo priimti grynuosius pinigus;
5. Teismas iškėlė reikalavimą įrodyti ne tik paskolos dalyko perdavimo faktą, tačiau ir paskolos gavėjo įsipareigojimą grąžinti gautą paskolą. Šiuo požiūriu teismas nukrypo nuo teismų praktikos (LAT 2013-11-20 nutartis c. b. Nr. 3K-3-585/2013), kurioje LAT išaiškino, jog lėšų, pervestų kaip paskola, priėmimas kartu išreiškia įsipareigojimą juos grąžinti paskolos davėjui (CK 6.870 str. 1 d.), nebent lėšų gavėjas įrodytų kitokį lėšų pervedimo teisinį pagrindą. Dėl to net ir nesant raštu atskirai išreikšto lėšų gavėjo įsipareigojimo grąžinti kaip paskolą jam pervestas lėšas, toks įsipareigojimas grąžinti lėšas gali būti numanomas iš šių lėšų priėmimo fakto. “;
6. Nei ieškovas, nei atsakovė neįrodė priešingos pusės įsipareigojimo grąžinti lėšas. Atsakovė net neįrodė tokių lėšų perdavimo ieškovui fakto, tačiau teismas  nevertino to, jog atsakovė šių aplinkybių neįrodinėjo ir pripažino paskolinių teisinių santykių buvimą, tuo tarpu ieškovui šių aplinkybių neįrodžius - tai laikė pagrindu ieškinio atmetimui;
7. 20 000 Eur, kuriuos atsakovė gavo 2015 m. lapkričio 20 d. turėjo būti apskaityti atsakovės buhalterinėje apskaitoje, nes pinigai buvo perduoti atsakovei, kaip juridiniam asmeniui. Atsakovė turėjo pateikti paskolos sutartį su ieškovu ar kitą dokumentą, kurio pagrindu atliktos atitinkamos operacijos, pinigų perdavimo ieškovui  dokumentus (banko pavedimus, kasos išlaidų orderius ir kt.). Jei atsakovė pinigines lėšas gavo kaip dovaną (ką teigė savo atsiliepime į ieškinį), turėjo pateikti dovanojimo sutartį arba kitą dokumentą, kurio pagrindu padarė atitinkamus įrašus savo buhalterinėje apskaitoje ir dokumentus, patvirtinančius, jog atsakovė yra paramos gavėjas. Atsakovė nepateikė jokiu įrodymu, kurie galėtų patvirtinti kokį nors kitokį atsakovės gautų lėšų panaudojimo būdą, todėl atsakovei 2015 m. lapkričio 20 d. perduotos lėšos turi būti laikomos paskola (LAT nutartis c. b, Nr. 3K-3-585/2013). Atsakovės teiginiai apie ieškovo įsipareigojimus (kurie nėra nei sudaryti rašytine forma, nei patvirtinti notaro, nei patvirtinti teismo) tretiesiems asmenims, kurie netgi nėra įtraukti į šios bylos nagrinėjimą, neturi ir negali turėti jokios įtakos atsakovės pareigai grąžinti gautas pinigines lėšas.
8. Atsakovė neįrodė kitokio piniginių lėšų gavimo pagrindo, todėl atsakovės gautos piniginės lėšos turi būti laikomos gauta paskola. Atsakovės teiginiai susiję su ieškovo tariamais įsipareigojimais tretiesiems asmenims, kurie nėra įtraukti į bylos nagrinėjimą, neturi jokio ryšio šio ieškovo pareikštu ieškiniu, todėl turi būti atmesti. Atsakovė privalo grąžinti iš ieškovo gautas 20 000 Eur pinigines lėšas, kurios turi būti priteistos ieškovui tiek CK 6.237 str., tiek 6.873 str. pagrindu.
2. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovės atstovas advokatas G. Č. prašė apeliacinį skundą atmesti, nepriimti ieškovo kartu su apeliaciniu skundu teikiamų naujų rašytinių įrodymų ir nenagrinėti ieškovo apeliacinio skundo argumentų/motyvų susijusių su naujais rašytiniais įrodymais. Atsiliepime nurodė tokius argumentus:
1. Nepagrįsti ieškovo argumentai, kad teismas sprendime pasisakė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų, kadangi V. G. skolindamas pinigines lėšas ieškovui veikė ne kaip fizinis asmuo, tačiau kaip juridinio asmens - atsakovės atstovas ir atskaitingas jai asmuo;
2. Ieškovo nurodomos 2013 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2013, ir šios nagrinėjamos bylos ratio dedicenti skiriasi, todėl teismai spręsdami šį ginčą neturėtų vadovautis ieškovo nurodoma kasacinės instancijos teismo nutartimi;
3. Teismas pagrįstai vadovavosi LAT suformuotomis įrodinėjimo paskirstymo taisyklėmis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005. Ieškovas savo apeliaciniame skunde pripažįsta, kad jis neįrodė įsipareigojimo grąžinti lėšas (apeliacinio skundo 2.1.2.3 p.). O tai savo ruožtu lemia, kad ieškovas neįrodė visų būtinų sąlygų, kad atsakovės atstovo V. G. išduotas Pakvitavimas būtų pripažintas ir laikomas paskolos sutartimi;
4. Ieškovas apeliaciniame skunde neginčija ir nepaneigia teismo sprendime nurodytos svarbios aplinkybės, kad Pakvitavimas negali būti laikomas paskolos sutartimi, kadangi nėra išlaikyta privaloma (imperatyvi) sandorio forma keliama paskolos sutartims;
5. Kad atsakovės atstovas V. G. gavo pinigines lėšas pagal 2015 m. lapkričio 20 d. šalių pasirašytą Pakvitavimą ginčo byloje nėra, o tai savo ruoštu lemia, kad piniginės lėšos buvo priimtos atsakovės naudai. Duomenys apie tai ar šios lėšos buvo apskaitytos ir kaip jos buvo apskaitytos atsakovės buhalterinėje apskaitoje nėra šios bylos dalykas, kadangi pats pinigų perdavimo faktas atsakovei (atsakovės vadovui) byloje yra nustatytas ir jis patvirtintas 2015 m. lapkričio 20 d. šalių pasirašytu Pakvitavimu. Nėra suprantami  ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad atsakovė turėjo apteikti paskolos sutartį su ieškovu, pinigų perdavimo ieškovui dokumentus ir pan., kadangi bylos nagrinėjimo metu atsakovė teigė, kad atsakovės vadovas V. G. ieškovui pinigines lėšas perdavė žodinės paskolos sutarties pagrindu. Šią aplinkybę patvirtino teismas. Todėl nėra aišku, kodėl ieškovas, žinodamas atsakovės poziciją, toliau nurodo, kad atsakovė turėtų pateikti dokumentus, kurie neegzistuoja;
6. Ieškovo nurodytos aplinkybės, kad jis negalėjo skolintis, nes buvo įkalinimo įstaigoje, nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, todėl sutinkamai su CPK 306 str. 2 d. šio argumento ieškovas negali kelti apeliaciniame skunde. Šį įrodymą apie ieškovo buvimą įkalinimo įstaigoje ieškovas galėjo pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.  Apeliaciniame skunde nebuvo suformuluotas prašymas dėl naujų įrodymų prijungimo;
7. Teismo posėdžio metu, dėl konkrečių datų, kada tiksliai buvo fiziškai perduotos piniginės lėšos ieškovui, nebuvo apklaustas jas perdavęs asmuo - V. G., o apytikslį laikotarpį nurodė tik atsakovės atstovas advokato padėjėjas V. K., kuris teismo posėdžio metu nurodė, kad tikslios datos įvardinti negali. Todėl apeliacinės instancijos teismui priėmus apelianto teikiamus naujus rašytinius įrodymus susidarytų situacija, kad reikėtų iš naujo aiškintis tikslias piniginių lėšų perdavimo datas apklausiant V. G. ar kitus asmenis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
2. Sutinkamai su CPK 314 straipsniu teisėjų kolegija priima į bylą su apeliaciniu skundu pateiktą naują įrodymą – Vilniaus pataisos namų 2014-04-01 pažymėjimo kopiją apie V. K. paleidimą iš bausmės atlikimo vietos, kadangi jo pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
3. Byloje kilo ginčas dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo 2015-11-20 pasirašyto  pakvitavimo pagrindu.
4. Byloje nustatyta, kad ieškovas V. K. 2015-11-20 perdavė atsakovui UAB „Viešbučių verslas“ 20 000 eurų, o atsakovės vadovas V. G. atsakovės vardu išdavė tai patvirtinantį pakvitavimą (t. 1, b. l. 10). 2016-07-18 ieškovas išsiuntė reikalavimą atsakovei grąžinti gautus pinigus iki 2016-07-25 dienos (t. 1, b. l. 11). Atsakovė pinigų negrąžino ir neinformavo ieškovo apie tai, kada ketina grąžinti gautus pinigus. Ieškiniu prašoma priteisti iš atsakovės 20000 Eur sumą, kurią ieškovas sumokėjo atsakovei, nes ieškovo teigimu, tarp ieškovo ir atsakovės susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai.
5. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pasisakant dėl nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo, kurioje pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų.
6. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pagal 2015-11-20 pakvitavimą atsakovei buvo perduoti 20 000 Eur. Tačiau pirmosios instancijos teismas vertindamas tarp šalių teisinius santykius sprendė, kad vienareikšmiškai teigti, jog tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai negalima, nes nėra CK 6.870 straipsnio 1 d. sudėties, t.y. atsakovės įsipareigojimo grąžinti pinigines lėšas. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas darydamas tokią išvadą nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimu, kad nesant raštu atskirai išreikšto lėšų gavėjo įsipareigojimo grąžinti kaip paskolą jam pervestas lėšas, toks įsipareigojimas grąžinti lėšas gali būti numanomas iš šių lėšų priėmimo fakto. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. A. v. V. K., bylos Nr. 3K-3-377/2009; 2013 m. birželio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. (Ž.) v. S. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-351/2013). Vien tik pinigų perdavimo faktas iš esmės suponuoja išvadą apie tai, kad  pinigines lėšas gaunantis asmuo įsipareigoja jas grąžinti arba įrodyti kitokį jų gavimo teisinį pagrindą.
7. Atsakovė į bylą pateikė 2013 m. gruodžio 02 d.,  2014 m. gruodžio 22 d. Paskolos sutartis, sudarytas tarp UAB „Viešbučių verslas“ ir V. G.,  kurių 1 p. nurodyta, kad „šia paskolos sutartimi Paskolos davėjas įsipareigoja perduoti Paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus pagal Paskolos gavėjo pareikalavimą <...>, su tikslu Paskolos gavėjui šias gautas pinigines lėšas perskolinti V. K.“. Atsakovė taip pat pateikė 2014 m. gruodžio 29 d. Kasos išlaidų orderį Nr. 13103,  2013 m. gruodžio 9 d. Kasos išlaidų orderį Nr. 13036 (b. l.93-95), kurie patvirtina aplinkybę, kad V. G. buvo išmokėtos piniginės lėšos pagal paskolos sutartis. Šių duomenų pagrindu atsakovė įrodinėjo aplinkybę, kad  atsakovės atstovas V. G. 2013 ir 2014 metais gruodžio mėnesiais pinigines lėšas skolino ieškovui,  o šis jas 2015-11-20 pakvitavimu grąžino.
8. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra pagrindo daryti išvadai, kad atsakovė skolino pinigus ieškovui, nes jokie įrodymai nepatvirtina, kad V. G. būtų perdavęs apeliantui pinigus. Be to, pagal atsakovės pateiktas paskolos sutartis, paskola buvo suteikta V. G., o ne apeliantui. Jei atsakovė paskolino pingines lėšas apeliantui, atsakovė turėjo pateikti paskolos sutartį su apeliantu ar kitą dokumentą, kurio pagrindu atliko atitinkamas operacijas bei pinigų perdavimo apeliantui dokumentus. Tokių įrodymų atsakovė į bylą nepateikė.
9. Atsakovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti kokį nors kitokį atsakovės gautų pinigų panaudojimo būdą, todėl atsakovei 2015-11-20 perduotas lėšas  yra pagrindas pripažinti paskola. Kadangi paskola pagal ieškovo pareikalavimą negražinta, todėl atsakovė šias lėšas privalo grąžinti. Apelianto įsipareigojimai V. G., pagal  2015-11-18 notarinę Paskolos sutartį sudarytą tarp V. G. ir ieškovo, kuria V. G. ieškovui paskolino 30 000 eurų neturi jokios įtakos atsakovės pareigai grąžinti pinigines lėšas.
10. Aukščiau aptartų duomenų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai yra pagrįsti. Tarp šalių susiklosčiusius teisnius santykius 2015-11-20 pakvitavimo pagrindu, pagal kurį ieškovas atsakovei perdavė 20 000 Eur yra pagrindas pripažinti paskolos teisinais santykiais. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl bylos aplinkybių ir šalis siejusių teisinių santykių, netinkamai taikė 6.193 straipsnių nuostatas, kas sudaro pagrindą panaikinti priimtą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovės ieškovui 20 000 Eur skolos. Taip pat yra pagrindas priteisti 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo  bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes byloje nėra duomenų, kad abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys (CK 6.37 straipsnis, CK 6.210 straipsnio 1 dalis)

Dėl bylinėjimosi išlaidų

11. Iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2017 m. kovo 23 d. sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo matosi, kad ieškovui V. K. suteikta antrinė teisinė pagalba nagrinėjamojoje civilinėje byloje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 str. 1 dalimi pareiškėjas 100 procentų atleidžiamas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 6 ir 9 p. nurodytas bylinėjimosi išlaidas) mokėjimo. Kadangi apeliacinis skundas tenkinamas, todėl yra pagrindas iš atsakovės priteisti  450 Eur   žyminio mokesčio valstybei ( CPK 80 str. 1 d. 1 p, 7 d., 96 str.).
12. Iš atsakovės pašto išlaidos valstybei nepriteistinos, kadangi jų dydis yra mažesnis už nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą – 3,00 Eur (CPK 88 str. 3 p., 96 str. 6 d., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu

n u s p r e n d ž i a :

Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Viešbučių verslas“ į. k. 300019968 ieškovui V. K. a. k. (duomenys neskelbtini) 20 000 Eur (dvidešimt tūkstančių eurų) skolos, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. rugsėjo 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 225 Eur (du šimtus dvidešimt penkis eurus) sumokėto žyminio mokesčio paduodant ieškinio pareiškimą.

Priteisti iš  atsakovės UAB „Viešbučių verslas“ į. k. 300019968 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) žyminio mokesčio valstybei. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                    Evaldas Burzdikas

                                                                                         Virginija Gudynienė

                                                                                         Izolda Nėnienė