Administracinė byla Nr. eA-1982-815/2025

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. K. patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas Y. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2025 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 25S52484 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą įvykdyti administracinius veiksmus – išduoti pareiškėjo advokatui A. Ž. (toliau – ir atstovas, advokatas) leidimo laikinai gyventi, išduoto pareiškėjui, kortelę. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas pažymėjo, kad skundžiamas Migracijos departamento neveikimas ir atsisakymas atlikti administracinius veiksmus, t. y. neišdavimas pareiškėjo atstovui pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi Nr. 760397637 (toliau – ir Leidimas) kortelės, o tai patvirtino atsakovo 2025 m. sausio 7 d. raštas, kuriuo pareiškėjo atstovui buvo atsisakyta išduoti jau suteiktą, pagamintą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kortelę. Todėl pareiškėjas nurodė, kad iš Migracijos departamento 2025 m. kovo 14 d. atsiliepimo, sužinojus apie priimtą Sprendimą, kuriuo buvo panaikintas Leidimas, jis jį taip pat skundžia.

3.       Pareiškėjas paaiškino, kad per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) gavo pranešimą, jog jam Leidimas yra suteiktas bei pagamintas, ir jį galima atsiimti Migracijos departamento skyriuje. Tačiau pareiškėjas pažymėjo, kad neturėdamas Leidimo, jis negali teisėtai atvykti į Lietuvą ir atsiimti Leidimo kortelės, o atsakovas atsisakė jį išduoti pareiškėjo įgaliotam asmeniui – giminaičiui, reikalaudamas, kad pareiškėjas atvyktų asmeniškai. Todėl pareiškėjas kreipėsi į advokatą, su kuriuo sudarė atstovavimo sutartį. Pareiškėjas užsakė vizitą Migracijos departamente, o advokatas paskirtu laiku, t. y. 2025 m. sausio 7 d., atvyko į Kauno skyrių, tačiau jam nebuvo išduotas Leidimas. Kauno skyriuje Migracijos departamento darbuotojai advokatui negalėjo nurodyti, kokio įstatymo ir kokiu konkrečiu pagrindu atsisakoma išduoti pareiškėjo dokumentą, tik kartojo, kad jų tokia praktika. Migracijos departamento darbuotojas ranka surašė 2024 m. sausio 7 d. raštą, kuriuo patvirtino, kad advokatas atvyko, tačiau Leidimas jam nebus išduodamas, taip pat nenurodė konkrečių pagrindų ir motyvų.

4.       Pareiškėjas tvirtino, kad turi neginčijamą teisę gyventi Lietuvoje, tačiau tokia jo teisė nepagrįstai varžoma, atsisakant jam išduoti Leidimo kortelę, nes tokiu atveju jis neturi galimybės atvykti į Lietuvą, todėl yra nepagrįstai atimama teisė atvykti į Lietuvą, tokiu būdu paneigiant ir teisę gyventi Lietuvoje. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo nuostatomis, pareiškėjas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju šiurkščiai varžomos advokato teisės būti atstovu, nes advokatui nemotyvuotai neišduodamas Leidimas, o tai, pasak pareiškėjo, laikytina pasikėsinimu į advokato profesijos esmę ir nepriklausomumą, be to, atsakovas iš esmės kuria tam tikrą alternatyvų „teisinį burbulą“, kuriame neegzistuoja asmens teisė turėti atstovą.

5.       Pareiškėjas teigė, kad atsakovui neteisėtai atsisakius išduoti jam Leidimą per advokatą, susidarė teisiškai ydinga situacija – pareiškėjas neturėjo galimybės teisėtai atsiimti Leidimo kortelės ir atvykti į Lietuvą. Atitinkamai, pareiškėjas negalėjo dalyvauti studijose, kurios laikinai nutrūko nesant pareiškėjo kaltės, o atsakovas, pasinaudodamas formalumais, panaikino Leidimą, nors pats pareiškėjui sukūrė teisiškai neišsprendžiamą situaciją.

6.       Pareiškėjas akcentavo, kad studijos ankstesnėje aukštojo mokslo įstaigoje nutrūko, tačiau tik laikinai ir ne dėl jo kaltės, o todėl, kad jis negalėjo teisėtai atvykti į Lietuvą, nes tam trukdė atsakovas. Tačiau tokioje keblioje situacijoje pareiškėjas buvo aktyvus ir pateikė pareiškimus dėl stojimo į kitas Lietuvos aukštojo mokslo įstaigas: Kazimiero Simonavičiaus universitetą (toliau – ir KSU), kuriame stojimo procesas užtruks apie 2 mėn., taip pat Lietuvos sporto universitetui (toliau – ir LSU).

7.       Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, nevertino, kokias pasekmes tai sukels individualioje situacijoje, taip pat kodėl pareiškėjas verčiamas keliauti po užsienio šalis su kuriomis jis niekaip nesusijęs, ir turi išleisti daug pinigų tam, kad atsiimtų Leidimo kortelę, kai pareiškėjo advokatas jau buvo fiziškai atvykęs jos atsiimti prie atsakovo skyriaus langelio. Pareiškėjas teigė, kad neproporcinga naikinti Leidimą vien dėl to, kad keičiasi mokslo įstaiga, kurioje jis studijuos, nes pasikeitimą lėmė atsakovo ydinga praktika.

8.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

9.       Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 16 d. per Filipinų išorės paslaugų teikėją (toliau – ir IPT) pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, o 2024 m. spalio 22 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 24S236307, kuriuo pareiškėjui išduotas Leidimas, galiojęs nuo 2024 m. spalio 28 d. iki 2025 m. spalio 28 d. Pareiškėjas apie jam išduotą ir pagamintą dokumentą (Leidimą), kurį jis galėjo atsiimti, 2024 m. spalio 29 d., 2024 m. lapkričio 14 d. ir 2024 m. lapkričio 30 d. buvo informuotas per MIGRIS, kuri susieta su jo elektroniniu paštu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui išduoto ir pagaminto Leidimo į Migracijos departamento Kauno skyrių 2025 m. sausio 7 d. atsiimti atvyko pareiškėjo atstovas, kuriam žodžiu ir raštu buvo paaiškinta, kad Leidimą turi atsiimti asmeniškai pats pareiškėjas.

10.       Atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus kolegija Migracijos departamentui pateikė pranešimą, kuriame nurodė, jog pareiškėjo studijos nutrauktos, todėl, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 9 punktu, buvo priimtas ginčijamas Sprendimas, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas Leidimas.

11.       Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas, norėdamas atsiimti jam išduotą ir pagamintą Leidimą, turėjo pats asmeniškai atvykti į Migracijos departamento skyrių, o ne jo atstovas, kadangi tokios galimybės nenumato nei Įstatymas, nei jį įgyvendinantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas). Todėl, pasak atsakovo, pareiškėjui nebuvo sudarytos kliūtys atsiimti Leidimą, tačiau jis tai galėjo padaryti tik vadovaujantis Tvarkos aprašo nuostatomis.

12.       Atsakovas vertino, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl 2025 m. kovo 18 d. pateiktų stojimo dokumentų į KSU, LSU nėra reikšmingos nagrinėjamai bylai, nes pareiškėjui Leidimas, kuris buvo panaikintas, išduotas tuo pagrindu, kad jis ketina studijuoti Vilniaus kolegijoje, o ne kitose mokslo įstaigose, todėl net jeigu pareiškėjas būtų priimtas studijuoti į vieną iš jo nurodytų mokslo įstaigų, jis vis tiek turėtų pateikti prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo studijų toje mokslo įstaigoje pagrindu. Be to, jeigu pareiškėjui būtų išduotas naujas leidimas laikinai gyventi studijų mokslo įstaigoje pagrindu, jis galėtų nurodyti, kad išduotas leidimas laikinai gyventi (dokumentas) jam būtų įteiktas per IPT ir, vadovaujantis Tvarkos aprašo nuostatomis, jis jį galėtų atsiimti. Atsakovas taip pat teigė, kadangi pareiškėjo nurodytos aplinkybės atsirado jau po Sprendimo ir Migracijos departamento 2025 m. kovo 14 d. atsiliepimo, tai neturi įtakos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui.

II.

13.       Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjo patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 16 d. per IPT pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto (studijos Lietuvoje) pagrindu. 2024 m. spalio 22 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 24S236307, kuriuo pareiškėjui išduotas Leidimas, galiojęs nuo 2024 m. spalio 28 d. iki 2025 m. spalio 28 d. Pareiškėjas apie jam išduotą ir pagamintą dokumentą (Leidimą), kurį jis galėjo atsiimti, 2024 m. spalio 29 d., 2024 m. lapkričio 14 d. ir 2024 m. lapkričio 30 d. buvo informuotas per MIGRIS sistemą, kuri susieta su jo elektroniniu paštu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui išduoto ir pagaminto Leidimo į Migracijos departamento Kauno skyrių 2025 m sausio 7 d. atsiimti atvyko pareiškėjo atstovas, kuriam žodžiu ir raštu buvo paaiškinta, kad dokumentą (Leidimą) asmeniškai atsiimti turi pats pareiškėjas. Vilniaus kolegija Migracijos departamentui pateikė pranešimą, kuriame nurodė, kad pareiškėjo studijos nutrauktos, todėl, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 9 punktu, buvo priimtas ginčijamas Sprendimas, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą.

15.       Pasisakydamas dėl įpareigojimo Migracijos departamentui įvykdyti administracinius veiksmus, teismas, vadovaudamasis Tvarkos aprašo nuostatomis, pažymėjo, kad pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė per IPT ir pats nurodė, jog pageidauja atsiimti pagamintą dokumentą (Leidimą) Migracijos departamento teritoriniame skyriuje. Todėl pareiškėjo pagamintas dokumentas buvo pristatytas į minėtą skyrių, ir pareiškėjas pats asmeniškai turėjo jį atsiimti. Teismas nurodė, kad tokių argumentų pareiškėjas nepaneigia įrodymais, o tuo atveju, jeigu pareiškėjas būtų nurodęs, jog pageidauja pagamintą dokumentą atsiimti IPT, dokumentas ten ir būtų pristatytas.

16.       Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas, norėdamas atsiimti jam išduotą ir pagamintą Leidimą, turėjo pats asmeniškai atvykti į Migracijos departamento skyrių, o ne jo atstovas, nes tokios galimybės nenumato nei Įstatymas, nei jį įgyvendinantis Tvarkos aprašas.

17.       Teismas vertino, kad pareiškėjas privalo vadovautis Tvarkos aprašo nuostatomis ir negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kadangi pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti Įstatyme numatytas aplinkybes, o jis to nepadarė, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl įpareigojimo Migracijos departamentą įvykdyti administracinius veiksmus.

18.       Pasisakydamas dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teismas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad studijos ankstesnėje aukštojo mokslo įstaigoje nutrūko, tačiau tik laikinai ir ne dėl jo kaltės, o todėl, kad pareiškėjas negalėjo teisėtai atvykti į Lietuvą, nes tam trukdė atsakovas, nes byloje neginčijamai nustatyta svarbi aplinkybė, jog Migracijos departamento skundžiamo Sprendimo priėmimo metu (2025 m. vasario 20 d.) pareiškėjas jau nebuvo Vilniaus kolegijos studentu, t. y. jo studijos buvo nutrauktos (nepratęstos), be to, pareiškėjo studijos Vilniaus kolegijoje tęsėsi iki 2025 m. vasario 13 d. Teismas akcentavo, kad minėtą aplinkybę patvirtina Vilniaus kolegijos Migracijos departamentui pateiktas pranešimas, kuriame nurodyta, jog pareiškėjo studijos nutrauktos, be kita ko, ir pats pareiškėjas patvirtino, kad šios studijos yra nutrūkusios. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl to, kad studijos nutrūko ne dėl jo kaltės, nes byloje buvo nustatyta, jog pareiškėjas neįvykdė Įstatymo bei Tvarkos aprašo keliamų reikalavimų.

19.       Teismas nurodė, kad pareiškėjas, gavęs Leidimą Lietuvos Respublikoje, visą šio Leidimo galiojimo laikotarpį privalėjo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas Leidimas, tačiau tokių sąlygų jis neatitiko. Todėl teismas sprendė, kad Migracijos departamentas visiškai pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas nestudijuoja Vilniaus kolegijoje, ir pagrįstai panaikino jo Leidimą, remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.

20.       Teismas, vertindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl stojimo dokumentų pateikimo į kitas mokslo įstaigas, akcentavo, kad, jeigu pareiškėjas bus priimtas studijuoti į vieną iš jo nurodytų mokslo įstaigų, jis turės teikti prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo studijų toje mokslo įstaigoje pagrindu, o pareiškėjui gavus naują leidimą laikinai gyventi studijų mokslo įstaigoje pagrindu, jis gali nurodyti, kad išduotas leidimas laikinai gyventi (dokumentas) jam būtų įteiktas vadovaujantis Tvarkos aprašo nuostatomis.

21.       Teismas vertino, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas atitinka VAĮ nuostatas, o iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad jame aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija.

22.       Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo atstovo pateikti faktiniai duomenys, kurie yra atsiradę (pasikeitę) po skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo priėmimo, nedaro jokios įtakos vertinant skundžiamą Sprendimą.

23.       Teismas konstatavo, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o jo naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Kadangi sprendimas buvo priimtas ne pareiškėjo naudai, teismas sprendė, kad jis neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

24.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo (apeliaciniame skunde nurodytas teismo pavadinimas laikytinas rašymo apsirikimu) Vilniaus rūmų 2025 m. balandžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovo Sprendimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti administracinius veiksmus – išduoti pareiškėjo advokatui Leidimo, išduoto pareiškėjui, kortelę. Pareiškėjas taip pat prašo jo naudai iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurios bus pateiktos proceso eigoje.

25.       Pareiškėjas pakartoja faktines bylos aplinkybes, patikslintame skunde išdėstytus argumentus ir nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, mano, jog juo kėsinamasi į fundamentalias žmogaus teises bei svarbiausius teisinės valstybės principus.

26.       Pareiškėjas teigia, kad nei pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nei atsakovas negalėjo nurodyti nė vienos įstatymo nuostatos, kuri ribotų asmeniui galimybę būti atstovaujamam advokato ar atsiimti leidimą laikinai gyventi per advokatą. Akcentuoja, kad teismo posėdyje atsakovo atstovė pripažino, jog yra buvę atvejų, kai leidimas laikinai gyventi būdavo išduodamas per advokatą, tačiau, kaip nurodė atsakovas, kažkokie užsieniečiai neva piktnaudžiavo, atsirado kažkokios ydingos praktikos, todėl atsakovas nusprendė neišduoti leidimų laikinai gyventi per advokatus. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsikirsdamas į pastarąjį argumentą, jo atstovas nurodė, jog viešojoje teisėje galioja teisėtumo principas, kad viskas turi būti grindžiama teisės aktais ir negalimi savavališki praktikos keitimai, jeigu nepakeisti teisės aktai, tačiau atsakovo atstovė atsakė, jog savaip supranta teisės aktus. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu palaikė tokią savivalę, nenurodydamas nė vienos įstatymo nuostatos, kuri leistų atsakovui taip elgtis.

27.       Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, tvirtina, kad yra šiurkščiai pažeista fundamentali nuostata, jog asmens teisių ribojimai gali būti nustatomi tik įstatymų. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas reiškia, kad apribotos ne tik jo teisės, bet ir advokato teisės būti atstovu pagal pavedimą ir realizuoti procesines advokato teises, o toks ribojimas nustatytas ne įstatymu ir ne įgyvendinamojo akto būdu, o neva pasikeitusia atsakovo praktika ar savotiškomis Tvarkos aprašo interpretacijomis, kadangi minėtas aprašas negali nustatyti teisių ribojimų, nes nėra įstatymas. Vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pareiškėjas tvirtina, kad buvo pasikėsinta į advokato profesijos laisvę ir pareiškėjo teisę įgyvendinti savo teises per laisvai pasirinktą advokatą, nesant jokių įstatyminių normų tokiam ribojimui. Pareiškėjo teigimu, negalima apriboti teisės į teisingą procesą formaliai vien tuo, kad teisė įgyvendinama buvo dar ne teisme, o santykyje ar ginče su Migracijos departamentu, nes svarbu tik tai, kad be įstatyminio pagrindo buvo apribota asmens teisė turėti advokatą, realizuoti teises per advokatą ir advokato teisė naudotis savo procesinėmis galimybėmis.

28.       Pareiškėjas, remdamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu, EŽTT praktika, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 109 straipsnio 3 dalimi, akcentuoja, jog Tvarkos aprašas, nepriklausomai nuo to, kas jame parašyta, jokiu būdu negali būti pakankamu pateisinimu tam, kas įvyko, nes Tvarkos aprašas neturi įstatymo galios, todėl jo pagrindu negalima riboti nei pareiškėjo, nei advokato teisių, numatytų įstatymuose. Pasak pareiškėjo, Tvarkos aprašo 115 punktas numatė advokato teisę atsiimti Leidimą jo vardu, o atsakovas pripažino, kad taip buvo daroma, tačiau tik šiuo atveju nuspręsta taip nedaryti, todėl, pripažinus, kad su pareiškėju buvo elgiamasi kitaip negu kitais atvejais, yra pagrindas spręsti, kad buvo diskriminacija, kurią draudžia Konstitucijos 29 straipsnis bei Konvencijos 14 straipsnis.

29.       Pareiškėjo nuomone, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas neveikė pagal įstatymo nustatytas normas, nes pažeidė tiek materialiosios, tiek proceso teisės normas. Be to, proceso prasme, pagal Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalį, teismas gali klausyti tik įstatymo, tačiau nagrinėjamu atveju bylą išnagrinėjo nepritaikęs nė vienos įstatymo nuostatos, o tik remdamasis atsakovo paaiškinimais. Todėl, pasak pareiškėjo, susiklosčiusios situacijos esmę galima apibūdinti kaip aiškų principų nepaisymą, kai tiek materialiosios, tiek proceso pareiškėjo teisės buvo paneigtos nesant tam įstatyminio pagrindo.

30.       Pareiškėjo vertinimu, nėra įstatymo nuostatos, ribojančios galimybę atsiimti Leidimą per advokatą, ypač kai atsakovas pripažino, kad kitais atvejais advokatams buvo išduodami leidimai laikinai gyventi, tačiau pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo įstatymo nuostatų, ignoravo pareigą klausyti tik įstatymo ir pateikė trumpą bei neaiškią Tvarkos aprašo interpretaciją, nors ji negali pagrįsti įstatymų nesilaikymo.

31.       Pareiškėjo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju taip pat nesilaikyta VAĮ, t. y. nors VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostata reikalauja nurodyti administracinių aktų teisinį pagrindą ir motyvus, tačiau iki šiol nenurodyta nė viena įstatymo norma, leidžianti neišduoti leidimo laikinai gyventi advokatui; pagal VAĮ 11 straipsnio 2 dalį numatyta teisė teikti prašymus, skundus per atstovą, o šiuo atveju per atstovą ir buvo pateiktas prašymas išduoti jau pagaminto Leidimo kortelę; taip pat pažeistas gero administravimo ir atsakingo valdymo principas bei kiti VAĮ 3 straipsnyje įtvirtinti viešojo administravimo principai (efektyvumo, įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, nepiktnaudžiavimo, proporcingumo, vieno langelio).

32.       Pareiškėjas nurodo, kad vien tai, jog atsakovas dėl kažkokių priežasčių, neįtvirtintų įstatymuose ir teisės aktuose, užsigeidė pamatyti pareiškėją asmeniškai, nepateisina tokio jo elgesio, o jei jam trūko kokių nors duomenų ar formalumų, tai neturėjo išduoti Leidimo, nes neįmanoma priimti sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo asmeniui, kurio tapatybė nenustatyta. Pareiškėjo nuomone, valstybės institucijos ir duomenų sistemos privalo tarpusavyje susižinoti pagal informacinių sistemų sąveikumo ir integracinio sąsajumo principus, taip pat turi būti kuriami efektyvūs technologiniai sprendiniai, užtikrinantys tinkamą duomenų teikimą, gavimą ir mainus tarp įvairių informacinių sistemų, sudarantys subjektui sąlygas naudotis kitų subjektų valdomais ir (ar) tvarkomais valstybės informaciniais ištekliais, kurių reikia sprendžiant subjektui priskirtus valdymo uždavinius ir gerinant asmenų aptarnavimą. Todėl pareiškėjo teisė gyventi Lietuvoje ir atvykti į ją negali būti siejama su plastikinės kortelės fiziniu turėjimu rankose, nes ši teisė turi būti realizuojama nepriklausomai nuo kortelės turėjimo ir nesukelti neadekvačių, neproporcingų pasekmių pareiškėjui. Taigi, valstybės institucijos ir pareigūnai privalo turėti technines galimybes pasižiūrėti įrašus valstybės informacinėse sistemose, kad toks leidimas laikinai gyventi egzistuoja, nes skaitmeniniame amžiuje teisių siejimas su fizine kortele yra neadekvatus ir nepateisinamas.

33.       Pareiškėjas akcentuoja, kad reikalavimas dėl atsakovo Sprendimo tam tikra prasme yra išvestinis (nors, pagal reikalavimų eiliškumą, pirmiausia turi būti atstatomas Leidimo galiojimas, o tuomet reikalaujama įpareigoti atlikti veiksmus – jį išduoti per advokatą), kadangi Leidimo galiojimas nutrūko dėl formalumų, kuriuos sukėlė pats atsakovas.

34.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

35.       Atsakovas pakartoja faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodytus atsiliepime į patikslintą skundą, ir nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka.

36.       Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su teismo posėdyje teiktais paaiškinimais ir atsakymais, atsakovas pažymi, kad pareiškėjas teikia selektyvią informaciją, ištraukdamas ją iš konteksto, o toks jo elgesys vertinamas kritiškai. Akcentuoja, jog teismo posėdyje, teisėja, reaguodama į pareiškėjo atstovo argumentus, kad jis asmeniškai ne vieną kartą yra atsiėmęs leidimą laikinai gyventi iš Migracijos departamento, kaip užsieniečio atstovas, uždavė bendro pobūdžio klausimą Migracijos departamento atstovei, ar užsieniečio atstovas gali atsiimti jo leidimą gyventi, o Migracijos departamento atstovė nurodė, jog užsieniečio atstovas gali atsiimti jo leidimą gyventi, tačiau svarbu žinoti, kokiu būdu užsienietis buvo pateikęs prašymą išduoti / pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes konkrečiu atveju pareiškėjas tokį prašymą pateikė per IPT, o Tvarkos aprašo 114 punktas aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, kad asmuo pateikęs prašymą per IPT, asmeniškai atvyktų jo atsiimti, t. y. nėra numatyta išimtis, kad atstovas gali atsiimti užsieniečio leidimą laikinai gyventi, kai jis prašymą pateikė per IPT. Todėl atsakovo nuomone, pareiškėjas siekia klaidinti teismą dėl posėdžio metu duotų paaiškinimų.

37.       Atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas apriboja ne tik jo teises, bet ir advokato teises būti atstovu pagal pavedimą bei realizuoti procesines teises, yra grindžiami Tvarkos aprašo interpretacijomis, selektyviais argumentais ir aplinkybėmis. Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentai vertinami kaip jo pasirinkta gynybinė pozicija, kuri nėra pagrįsta objektyviais įrodymais, o grindžiama vien pareiškėjo selektyviu Įstatymo ir kitų teisės aktų vertinimu, ignoruojant nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes. Nei Migracijos departamentas, nei pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje jokiais veiksmais nesuvaržė pareiškėjo ir jo atstovo teisių. Priešingai, pareiškėjas ir / ar jo atstovas aktyviai dalyvauja teisminiame procese, pateikė skundą, pareiškėjo atstovas taip pat dalyvavo teismo posėdyje, pateikė apeliacinį skundą, todėl jokios teisės nebuvo suvaržytos ar apribotos.

38.       Atsakovas kritiškai vertina pareiškėjo teiginius dėl Tvarkos aprašo, kuris nors ir nėra įstatymas, tačiau jis įgyvendina Įstatymą ir turi privalomąją teisinę galią tiek Migracijos departamentui kaip institucijai, tiek pareiškėjui ir jo atstovui, kurie nori gauti leidimą laikinai gyventi. Be to, Tvarkos aprašas yra patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro, neperžengiant įgaliojimų, ir įgyvendina galiojantį teisės aktą, t. y. Įstatymą, kuris reglamentuoja užsieniečių teisinę padėtį. Pasak atsakovo, Tvarkos aprašas konkretizuoja, kaip turi būti taikomas Įstatymas (dokumentų pateikimo tvarka, terminai, nagrinėjimo procedūros ir pan.), todėl šiuo aspektu pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo pozicija yra prieštaringa: viena vertus, pareiškėjas nurodo, kad Tvarkos aprašas neturi įstatymo galios ir nėra pakankamas pagrindas neįteikti pareiškėjo atstovui Leidimo, kita vertus, pareiškėjas akcentuoja Tvarkos aprašo 115 punktą, kuriame nurodyta, kad leidimą laikinai gyventi gali atsiimti užsieniečio atstovas. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas cituoja ir laiko pagrįstomis tik tas Tvarkos aprašo nuostatas, kurios yra palankios jam, o tas, kurios jam nėra patogios (Tvarkos aprašo 114 p.), pareiškėjas bando paneigti, todėl toks selektyvus nuostatų atsirinkimas prieštarauja bendriesiems teisės principams ir teisingam teisės aktų aiškinimui.

39.       Atsakovas tvirtina, kad yra nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog jis turi neginčijamą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas nurodo, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė, todėl užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs ir vykdo visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, pareiškėjui išduotas Leidimas buvo panaikintas, o studijų sutartis su juo nutraukta, t. y. šiuo metu jis neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo gyventi Lietuvoje.

40.       Pasisakydamas dėl ginčijamo Sprendimo, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas Leidimas, atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodo, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, todėl nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

41.       Atsakovo vertinimu, pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

42.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo bei įpareigojimo Migracijos departamentui atlikti administracinius veiksmus – išduoti pareiškėjo advokatui Leidimo, išduoto pareiškėjui, kortelę, teisėtumo ir pagrįstumo.

43.       Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė per IPT ir kad jis pats nurodė, jog pageidauja atsiimti pagamintą dokumentą (Leidimą) Migracijos departamento teritoriniame skyriuje, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl įpareigojimo Migracijos departamentą įvykdyti administracinius veiksmus. Taip pat pirmosios instancijos teismas, vertindamas Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, konstatavo, kad Migracijos departamentas visiškai pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas Vilniaus kolegijoje nestudijuoja, bei pagrįstai panaikino jo Leidimą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Sprendimas atitinka VAĮ nuostatas ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

44.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad jis yra nepagrįstas ir neteisėtas, mano, jog juo kėsinamasi į fundamentalias žmogaus teises bei svarbiausius teisinės valstybės principus. Tvirtina, kad nei pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nei atsakovas, negalėjo nurodyti nė vienos įstatymo nuostatos, kuri ribotų asmeniui galimybę būti atstovaujamam advokato ar atsiimti leidimą laikinai gyventi per advokatą. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu palaikė tokią savivalę, nenurodydamas nė vienos įstatymo nuostatos, kuri leistų atsakovui taip elgtis, be to, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas reiškia, kad apribotos ne tik pareiškėjo teisės, bet ir advokato teisės būti atstovu pagal pavedimą ir realizuoti procesines advokato teises. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas neveikė pagal įstatymo nustatytas normas, nes pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, taip pat nenagrinėjo įstatymo nuostatų, ignoravo pareigą klausyti tik įstatymo, pateikė trumpą bei neaiškią Tvarkos aprašo interpretaciją ir nesilaikė VAĮ nuostatų.

45.       Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

46.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Tvarkos aprašas reguliuoja santykius, be kita ko, susijusius su leidimų atsiėmimu. Tvarkos aprašo 114 punkto antroje pastraipoje nustatyta, kad „Užsienietis, pateikęs prašymą per išorės paslaugų teikėją, asmeniškai, o Aprašo 116–117 punktuose nurodytais atvejais – kartu su šiuose punktuose nurodytais asmenimis, atvyksta atsiimti leidimo laikinai gyventi į išorės paslaugų teikėją, kuriam pateikė prašymą išduoti leidimą arba prašymą naujai įforminti leidimą, arba į Migracijos departamento skyrių, kuriame užsienietis pageidavo atsiimti leidimą laikinai gyventi ir kuris nurodytas prašyme.“ Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje per IPT Filipinuose, todėl galėjo asmeniškai (nes nėra asmuo, numatytas Tvarkos aprašo 116–117 punktuose) pasiimti Leidimą Lietuvoje arba Migracijos skyriuje, arba per IPT. Antra vertus, Tvarkos aprašo 114 punkto antros pastraipos nuostatos nepaneigia užsieniečių galimybės turėti savo atstovus Lietuvoje, kurie vietoje užsieniečio paimtų leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Antai, Tvarkos aprašo 115 punkte nustatyta, kad: „Migracijos departamento skyriuje užsieniečio leidimą laikinai gyventi gali paimti užsieniečio advokatas, pateikęs teisę verstis advokato veikla bei atstovavimą patvirtinančius dokumentus, užsieniečio įgaliotas asmuo, pateikęs notarine ar jai prilyginta forma patvirtintą įgaliojimą ir savo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, arba užsieniečio MIGRIS paskyroje nurodytas asmuo (vyresnis nei 18 metų), kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis galiojantį teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį arba patvirtinantį dokumentą, pateikęs savo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir savo galiojantį teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį arba patvirtinantį dokumentą, kai leidimą laikinai gyventi paima užsienietis.“ Vadinasi, pareiškėjo atstovui advokatui buvo nepagrįstai atsisakyta 2025 m. sausio mėn. išduoti pareiškėjo Leidimą Lietuvoje.

47.       Kartu šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas nepradėjo mokytis Lietuvoje, todėl Sprendimu jam buvo panaikintas Leidimas Lietuvoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis, be kita ko, neatvyko mokytis, studijuoti, stažuoti ar tobulinti kvalifikacijos). Įstatyme nustatyta, kad užsienietis turi mokytis, ir nėra svarbu, dėl kokios priežasties jis nepradėjo mokytis. Todėl Sprendimas negali būti laikomas neteisėtu, todėl nėra naikintinas. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

48.       Esant panaikintam Leidimui, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą įvykdyti administracinius veiksmus – išduoti pareiškėjo advokatui Leidimo, išduoto pareiškėjui, kortelę. Šis reikalavimas pirmosios instancijos teismo taip pat pagrįstai buvo atmestas.

49.       Apibendrinus išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, išskyrus pirmosios instancijos teismo argumentus, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti advokato teisinėmis paslaugomis. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjas turi galimybę reikalauti žalos atlyginimo iš valstybės, atstovaujamos Migracijos departamento, įstatymų nustatyta tvarka.

50.       Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos jam neatlygintinos (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Y. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Artūras Drigotas

                                                Rasa Ragulskytė-Markovienė

                                                Ernestas Spruogis