| Administracinė byla Nr. I1-4774-983/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02816-2020-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.2 (S) |
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 17 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė, dalyvaujant pareiškėjui V. L.,
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas V. L. su skundu, kurį vėliau patikslino (b. l. 40–51), kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas), 5 000 Eur neturtinę žalą.
Skunde paaiškina, kad 2020 m. kovo 14 d. Vyriausybė visoje Lietuvoje paskelbė karantiną, kurio metu buvo negalimi jokie kontaktai (ilgalaikiai ar trumpalaikiai pasimatymai) su artimaisiais. Nurodo, kad šių draudimų privalėjo laikytis iki kol bus atšauktas karantinas, tačiau 2020 m. birželio mėnesį Vyriausybei atšaukus karantiną, Vilniaus pataisos namai (toliau – Vilniaus PN) toliau draudė pareiškėjui pasimatyti su sutuoktine bei mažamečiais vaikais.
Pareiškėjas pasipiktinęs, nes Vilniaus PN nuolat lankosi „Caritas“ atstovai, ugdymo specialistai, kitų tarnybų darbuotojai, įvairūs darbininkai, PN parduotuvės darbuotojos ir pan. Jie atvykdavo į darbą iš laisvės, todėl nebuvo garantijos, kad jie nesirgo COVID-19. Minėtiems asmenims nereikėjo laikytis ir saugumo reikalavimų (iki 2020 m. liepos 31 d. minėti asmenys į darbą ateidavo nedėvėdami apsauginių kaukių ar pirštinių, nebuvo naudojamas dezinfekcinis skystis, nesilaikoma saugaus atstumo). Pažymi, kad minėti asmenys galėjo užkrėsti nuteistuosius, nes nuolat su jais kontaktavo.
Teigia, jog nuo karantino pabaigos iki 2020 m. rugpjūčio 5 d., aukščiau minėtiems asmenims (darbuotojams) nebuvo jokių draudimų lankytis Vilniaus PN, todėl pareiškėjas manė, kad nebus jokių kliūčių susitikti ir su savo sutuoktine bei mažamečiais vaikais. Pareiškėjas žodžiu kreipdamasis į Vilniaus PN administraciją dėl susitikimo su artimaisiais gavo neigiamą atsakymą, todėl su prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją. Pareiškėjo prašymas buvo persiųstas Departamentui, kuris išnagrinėjęs prašymą nurodė, jog dėl paskelbtos ekstremalios situacijos šalyje, nuteistųjų lankymas nerekomenduojamas.
Pareiškėjas nurodo, kad draudimas pasinaudoti jam priklausančiais ilgalaikiais pasimatymais su žmona ir kontaktiniais pasimatymais su vaikais, diskriminuoja jį ir artimuosius. Mano, jog Lietuvos Respublikoje turi galioti visiems vienodi įstatymai, todėl atšaukus karantiną, turėjo būti suteikta teisė į pasimatyti. Pareiškėjas pateikia pavyzdį, kad atšaukus karantiną žmonės galėjo lankyti artimuosius esančius senelių namuose ar ligoninėse, tačiau kalinimo įstaigose tai daryti buvo draudžiama, todėl mano, jog buvo diskriminuojamas tiek jis, tiek jo artimieji. Mano, jog aukščiau išvardinti asmenys, kurie nuolatos lankydavosi Vilniaus PN yra tokie patys žmonės kaip ir jo žmona ar vaikai, tačiau dėl diskriminacinio Departamento požiūrio iš pareiškėjo žmonos ir jo vaikų buvo atimta galimybė po ilgo laiko pasimatyti, pabendrauti, pabūti kartu, apsikabinti.
Pareiškėjas skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, įvairiais teisės aktais, Lietuvos Respublikos Konstitucija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) ir mano, kad negalėdamas pasimatyti ir turėti artimo fizinio kontakto su žmona, buvo kankinamas, patyrė kančias nematydamas savo mažamečių vaikų. Teigia, kad Departamentas negerbė jo teisių ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymus, Konvencijos 1 ir 3 straipsnius.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad negalėdamas pasimatyti su žmona ir vaikais patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs jeigu būtų buvęs skirtas ilgalaikis pasimatymas su žmona ir kontaktinis pasimatymas su vaikais. Taip pat nurodo, kad patyrė neapsakomas nežmoniškas dvasines bei vidines kančias, nepakenčiamus skausmus, išgyvenimus, nepatogumus, emocinę bei dvasinę depresiją, pablogėjo pareiškėjo savivertė ir savijauta, tapo dirglus bei irzlus ir dėl to sumažėjo bendravimo galimybės.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė skundą tenkinti jame nurodytais motyvais. Papildomai nurodė, kad trumpalaikiai pasimatymai su artimaisiais nebuvo draudžiami ir jis turėjo galimybę pasimatyti su artimaisiais trumpalaikių pasimatymų metu.
Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįsta. Atsiliepime nurodo, kad nuteistųjų ir suimtųjų asmenų lankymo pataisos įstaigose ir tardymo izoliatoriuose draudimas laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 14 d. iki 2020 m. birželio 17 d. buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu.
Nurodo, kad Kalėjimų departamento direktorius 2020 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-167 „Dėl rekomendacijų Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžioms įstaigoms, užtikrinant sklandžią šių įstaigų veiklą valstybės lygio ekstremalios situacijos, paskelbtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152, metu, patvirtinimo“ patvirtino Rekomendacijas Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžioms įstaigoms, užtikrinant sklandžią šių įstaigų veiklą valstybės lygio ekstremalios situacijos, paskelbtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152, metu (toliau – Rekomendacijos).
Paaiškina, kad atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 17 d. iki 2020 m. liepos 29 d. nuteistiesiems ir suimtiesiems asmenims suteikiamų pasimatymų tvarką nustatė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK), Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-167 patvirtintos Rekomendacijos.
Pažymi, kad Departamentas išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2020 m. liepos 20 d. raštu Nr. 2S-2579 pateikė pareiškėjui išsamų atsakymą, nurodydamas ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo priežastis. Teigia, jog jeigu minėtas atsakymas pareiškėjo netenkino, jis, vadovaudamasis BVK 183 straipsniu, turėjo teisę jį skųsti apygardos administraciniam teismui, tačiau to nepadarė. Departamentas nurodo, jog neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kuriais galėjo būti pažeistos pareiškėjo teisės ar įstatymų saugomi interesai.
Teigia, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos, nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų, rėmėsi tik abstrakčiais faktais, neįrodė esant būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų. Departamentas mano, kad pareiškėjo skunde nurodytas prašymas priteisti neturtinę žalą neturi būti tenkinamas.
Teismas
konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad atšaukus karantiną Lietuvos Respublikos teritorijoje, jam nebuvo suteikta teisė pasinaudoti jam priklausančiais ilgalaikiais pasimatymais su sutuoktine bei mažamečiais vaikais.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ (toliau – Nutarimas dėl ekstremalios situacijos paskelbimo) buvo nuspręsta nuo 2020 m. vasario 26 d. paskelbti valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – Nutarimas dėl karantino paskelbimo) laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 14 d. iki 2020 m. birželio 17 d. buvo paskelbusi karantiną Lietuvos Respublikos teritorijoje, kurio metu buvo ribojamas judėjimas tarp šalių, neteikiamos būtiniausios paslaugos ir taikyti kiti apribojimai.
2020 m. birželio 17 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo atšauktas karantinas, tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimas Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ išliko galioti, todėl ekstremali situacijoje Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl COVID-19 ligos plitimo grėsmės buvo paskelbta ir galiojo iki pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 119 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje arba atskirose jos dalyse paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją, karantiną arba įvedus nepaprastąją padėtį, Kalėjimų departamento direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, turi teisę, pranešęs Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui, įsakymu laikinai, bet ne ilgiau kaip iki valstybės lygio ekstremalios situacijos, karantino arba nepaprastosios padėties atšaukimo, visose arba dalyje pataisos įstaigų sustabdyti arba apriboti kitų asmenų patekimą į pataisos įstaigas (5 punktas).
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2020 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-167 patvirtino Rekomendacijas, kurių 15 punkte nurodyta iki atskiro Kalėjimų departamento direktoriaus nurodymo laisvės atėmimo vietų įstaigose neorganizuoti nuteistųjų ir suimtųjų ilgalaikių pasimatymų ir išvykų į namus. Rekomendacijų 16 punkte nustatyta iki atskiro Kalėjimų departamento direktoriaus nurodymo laisvės atėmimo vietų įstaigose leisti organizuoti tik bekontakčius iki vienos valandos trunkančius trumpalaikius pasimatymus, užtikrinant, kad atvykstantiesiems būtų matuojama kūno temperatūra, reikalaujama dėvėti apsaugos priemones, užtikrinti, kad pasimatymo patalpoje būtų rankų dezinfektanto ir po kiekvieno pasimatymo patalpa būtų dezinfekuojama. Taip pat nustatyta, kad darbuotojai, atliekantys į pasimatymą atvykusių asmenų patikrinimą, privalo dėvėti apsaugos priemones. Rekomendacijų 5 punkte nustatyta, kad turi būti užtikrinama, jog įstaigoje dirbtų tik sveiki darbuotojai, neturintys ūmių viršutinių kvėpavimo takų infekcijų, ūmių žarnyno infekcijų ir kitų užkrečiamųjų ligų požymių. Atliekant įeinančių į laisvės atėmimo vietos įstaigas asmenų ir jų daiktų patikrinimus, bekontakčiais termometrais matuoti įeinančių (o išeinančių – pagal poreikį, esant įtarimams ar prašymams) asmenų kūno temperatūrą, nedelsiant reaguoti į tikrinamų asmenų sveikatos nusiskundimus. Darbuotojų sveikata turi būti nuolat stebima – atkreipiamas dėmesys į peršalimui būdingus simptomus.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog po karantino pabaigos jam nebuvo suteikta teisė pasinaudoti jam priklausančiais ilgalaikiais pasimatymais su žmona ir kontaktiniais pasimatymais su vaikais, todėl buvo diskriminuojamas tiek jis, tiek jo artimieji. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas neginčija draudimo į ilgalaikius pasimatymus karantino laikotarpiu, todėl apie minimą laikotarpį teismas nepasisako.
Pažymėtina, jog nuo 2020 m. birželio 17 d. Lietuvos Respublikoje buvo atšauktas karantinas, tačiau Lietuvos Respublikoje paskelbta valstybinio lygio ekstremalioji situacija išliko galioti. Atsižvelgęs į tai, kad BVK 119 straipsnio 2 dalis paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją padėtį suteikia teisę Departamento direktoriui arba jį pavaduojančiam pareigūnui, pranešus Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui, įsakymu, ne ilgiau kaip iki ekstremalios situacijos pabaigos, visoje arba dalyje pataisos įstaigų sutabdyti arba apriboti kitų asmenų patekimą į pataisos įstaigas (5 punktas), o Departamento direktorius Rekomendacijų 16 punktu nustatė iki atskiro jo nurodymo laisvės atėmimo vietų įstaigose leisti organizuoti tik bekontakčius iki vienos valandos trunkančius trumpalaikius pasimatymus, teismas konstatuoja, kad Departamentas nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų ir atsižvelgdamas į valstybės lygiu paskelbtą ekstremalią situaciją, naudodamasis BVK 119 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintais reikalavimais, teisėtai ir pagrįstai apribojo kitų asmenų patekimą į pataisos įstaigas, o tiksliau, nustatė leistiną maksimalų vienos valandos bekontaktį trumpalaikį pasimatymą nuteistiesiems.
Pažymėtina, kad pareiškėjui, priešingai nei šis teigia skunde, nebuvo uždrausta teisė bendrauti su sutuoktine bei mažamečiais vaikais. BVK 102 str. nustato nuteistųjų teisę paskambinti telefonu ir bendrauti su artimaisiais, taip pat nuteistiesiems yra sudarytos sąlygos bendrauti su artimaisiais laiškais, pareiškėjui nebuvo uždrausta teisė ir į trumpalaikius, bekontakčius pasimatymus. Pareiškėjas neteikė skundų dėl draudimo skambinti, rašyti laiškus, pasinaudoti trumpalaikiais pasimatymais, todėl preziumuojama, kad pareiškėjas tai galėjo daryti, todėl konstatuotina, jog jo teisė bendrauti su artimaisiais nebuvo apribota. Byloje nėra duomenų, o ir pareiškėjas skunde nenurodo, jog kreipėsi dėl trumpalaikio, bekontakčio pasimatymo su artimaisiais ir tokio pasimatymo galimybė jam nebuvo suteikta.
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, konstatuojama, kad pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai dėl paskelbtos valstybinio lygio ekstremalios situacijos nebuvo suteikta teisė į ilgalaikį pasimatymą, todėl pareiškėjo skundo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad draudimas pasimatyti su sutuoktine bei mažamečiais vaikais jį diskriminuoja ir todėl, nes atšaukus karantiną žmonės galėjo lankyti artimuosius esančius senelių namuose ar ligoninėse.
Teismas pažymi, jog Vilniaus PN yra pavaldūs Departamentui, o Departamento direktorius, dėl paskelbtos ekstremalios padėties, nepažeisdamas BK 119 straipsnio 2 dalies, Rekomendacijose nurodė laisvės atėmimo vietų įstaigose leisti organizuoti tik bekontakčius iki vienos valandos trumpalaikius pasimatymus. Teismas pažymi, kad senelių namai ar ligoninės nėra pavaldžios Departamentui, todėl jos nesivadovauja BVK ar Departamento direktoriaus Rekomendacijomis. Ligoninių bei senelių namų tvarką ekstremalios situacijos metu reglamentuoja kitos institucijos ir kiti teisės aktai, todėl nelogiška lyginti dvi, visiškai skirtingas institucijas ir tvarką jų viduje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjui buvo draudžiami tik ilgalaikiai pasimatymai, tuo tarpu bekontakčiai ir trumpalaikiai pasimatymai buvo leidžiami, pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, jog jis turėjo galimybę pasimatyti su artimaisiais trumpalaikių pasimatymų metu, todėl pareiškėjo argumentai, jog jo negalėjo lankyti sutuoktinė su mažamečiais vaikais prieštarauja jo skunde išsakytiems teiginiams.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad po karantino Vilniaus PN nuolat lankėsi įvairių tarnybų atstovai, bei darbuotojai, kurie buvo atėję iš laisvės ir nenaudojo apsaugos priemonių, todėl galėjo užkrėsti tiek jį, tiek kitus nuteistuosius.
Pažymėtina, kad nei Nutarime dėl ekstremalios situacijos paskelbimo nei kituose teisės aktuose nebuvo nurodymo įkalinimo įstaigų darbuotojams dirbti nuotoliniu būdu, todėl darbuotojai nuolat lankėsi Vilniaus PN vykdydami savo darbo funkcijas. Atkreiptinas dėmesys ir į Rekomendacijų 5 punktą, kuriame numatyta, kad įstaigos darbuotojų sveikata buvo nuolat stebima, taip pat matuojama kūno temperatūra, Rekomendacijų 6 punktą, kuriame nustatyta, kad darbuotojai turintys tiesioginį kontaktą su nuteistaisiais ar suimtaisiais privalo naudoti apsaugos priemones. Teismas pažymi, kad darbuotojai lankėsi Vilniaus PN, nes privalėjo vykdyti jiems priskirtas darbo funkcijas, taip pat dėl nuteistųjų asmenų privalomos priežiūros ir gerovės. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra ankstesnių pareiškėjo nusiskundimų, jog Vilniaus PN darbuotojai nedėvėjo apsaugos priemonių, taip pat pareiškėjas skunde nenurodo, kuris konkretus darbuotojas, kokiu metu nedėvėjo apsaugos priemonių. Svarbu paminėti ir tai, kad Vilniaus PN nebuvo fiksuoti susirgimai COVID-19. Teismas atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, konstatuoja, kad pareiškėjo teiginiai dėl darbuotojų buvimo ir apsaugos priemonių nedėvėjimo Vilniaus PN yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143–1966/2008, Nr. A502–734/2009). Ši aplinkybė konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).
Nors pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jam nebuvo suteikta teisė pasinaudoti jam priklausančiais ilgalaikiais pasimatymais su sutuoktine bei mažamečiais vaikais dėl ko jis patyrė papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs jeigu būtų galėjęs turėti ilgalaikius pasimatymus su žmona ir kontaktinius pasimatymus su vaikais, taip pat nurodo, kad dėl to jis patyrė neapsakomas nežmoniškas dvasines bei vidines kančias, nepakenčiamus skausmus, išgyvenimus, nepatogumus, emocinę bei dvasinę depresiją, pablogėjo jo savivertė ir savijauta, jis tapo dirglus bei irzlus ir dėl to sumažėjo jo bendravimo galimybės, tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas tik abstrakčiai vardina įmanomus patirti išgyvenimus bei kančias, tačiau į bylą nėra pateikęs jokių duomenų, patvirtinančių, kad dėl savo išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologus ar medikus, be to pareiškėjas skunde nedetalizuoja kaip pasireiškė vienokie ar kitokie jo įvardinti sutrikimai, todėl teismas minėtus pareiškėjo nurodytus argumentus vertina kaip nepagrįstus.
Kaip jau pažymėta aukščiau, Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio dalį kyla tik esant trims būtinosioms sąlygoms. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti Departamento veiksmai, kurie yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl nesant neteisėtų veiksmų – negalimas ir neturtinės žalos priteisimas iš valstybės.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo V. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja | Asta Adamonytė-Šipkauskienė |