Administracinė byla Nr. A-1793-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03246-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. Š. ir A. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su 2014 m. sausio 25 d. skundu (skundas teisme gautas 2014 m. sausio 28 d., b. l. 1–5), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 1D-447(11), priteisti solidariai iš atsakovių VRM ir Lietuvos valstybės 5 259,94 Lt (1 523,38 Eur) neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį ir įpareigoti atsakovus toliau mokėti VRM sprendimu paskirtą 712,86 Lt (206,46 Eur) dydžio pensiją.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 4 d. nutartimi (b. l. 10) priėmė pareiškėjo A. B. skundą (gautą 2014 m. sausio 28 d.).

Pareiškėjas R. Š. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su 2014 m. birželio 27 d. skundu (skundas teisme gautas 2014 m. liepos 10 d., b. l. 42–46), prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti, priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 11 d. nutartimi (b. l. 53) priėmė pareiškėjo R. Š. skundą (teisme gautą 2014 m. liepos 10 d.).

Pareiškėjai savo skunduose paaiškino, kad VRM sprendimais jiems buvo paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kurios pareiškėjų skunduose nurodytais laikotarpiais buvo mažinamos dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo. Pareiškėjai nesutinka su pensijų mažinimu remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, savo reikalavimus grindžia, be kita ko, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimuose pateiktais išaiškinimais ir kitais įstatymais. Mano, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Atsakovai VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, su skundais nesutiko ir atsiliepimuose į skundus (b. l. 15‑16, 55–57) prašė pareiškėjų skundų netenkinti, bylą nutraukti arba sustabdyti, kol Konstitucinis Teismas priims sprendimą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo. Teigė, kad VRM sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą išmokėti pensijos nepriemoką. Nuo 2014 m. sausio 1 d. pareiškėjų pensija nebėra mažinama. Be to, Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymą pripažino neprieštaraujančiu Konstitucijai. Atsakovas mano, kad pareiškėjai praleido procesinį terminą kreiptis į teismą, kuris šiuo atveju neatnaujintinas. Be to, pareiškėjai neįrodė, kad VRM ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ar šiuo metu galiojančius įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo ar privalo veikti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu (b. l. 92–96) pareiškėjų R. Š. ir A. B. skundus atmetė.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjams paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo 2010–2013 m. teisėtumo.

Teismas nustatė, kad VRM 2011 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. 11SP-3053 A. B. nuo 2011 m. liepos 2 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą – 712,86 Lt (206,46 Eur) per mėnesį (b. l. 20). Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2014 m. sausio 14 d. pažymos matyti, kad pensija laikotarpiu nuo 2011 m. liepos mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį (b. l. 8–9). 2014 m. sausio 9 d. VRM gautas pareiškėjo 2014 m. sausio 7 d. prašymas pateikti informaciją, kokiu įstatymą įgyvendinamuoju teisės aktu vadovaujantis buvo nuspręsta taikyti pareiškėjo atžvilgiu Laikinojo įstatymo nuostatas, bei apskaičiuoti dėl Laikinojo įstatymo taikymo susidariusią pensijos nepriemoką ir ją išmokėti (b. l. 25). Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, VRM 2014 m. sausio 16 d. sprendime Nr. 1D-447(11) paaiškino pareiškėjui aplinkybes, lėmusias pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimą, ir šios pensijos perskaičiavimo metodiką, bei nurodė, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti pensijos nepriemoką (b. l. 6–7). Be to, VRM pateikė Tarnybos pažymą apie 2011 m. liepos mėn. – 2013 m. gruodžio mėn. pensijos dydį (b. l. 8–9).

Ministerijos 2010 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 11SP-244 R. Š. nuo 2010 m. sausio 14 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą – 974,33 Lt (282,19 Eur) per mėnesį (b. l. 52). Iš Tarnybos 2014 m. rugsėjo 2 d. pažymos matyti, kad pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį (b. l. 67–68). Pareiškėjas A. B. kreipėsi į VRM su 2014 m. balandžio 11 d. prašymu panaikinti sprendimą, kuriuo nuspręsta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 25 d. iki 2012 m. rugsėjo 31 d. mokėti pareiškėjui sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, pateikti pažymą apie ginčijamu laikotarpiu neišmokėtą pensijos dalį ir išmokėti pensijos nepriemoką (b. l. 47–48). Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, VRM 2014 m. gegužės 2 d. sprendime Nr. 1D-3407(11) nurodė, kad pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį pensija pareiškėjui nebuvo mažinama; paaiškino aplinkybes, lėmusias pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, ir šios pensijos perskaičiavimo metodiką, bei nurodė, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti pensijos nepriemoką (b. l. 49–50). Be to, VRM pateikė Tarnybos pažymą apie 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugsėjo mėn. pensijos dydį (b. l. 51).

Atsakovai prašė nutraukti bylą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punktą, nes pareiškėjai yra praleidę terminą kreiptis į teismą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pabrėžė, kad suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Be to, išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje nurodė, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams 2010‑2013 m. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo. Kaip atsakovas pažymėjo, taikytinas 3 metų terminas nuo 2013 m. sausio 1 d. pakeistas 6 mėnesių terminu.

Pareiškėjas A. B. apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2011 m. rugpjūčio mėn., t. y. gavęs pirmą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2011 m. liepos mėn., nes pensija mokama už praėjusį mėnesį (Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 3 d.) patvirtintų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 p.). Į teismą pareiškėjas kreipėsi atitinkamai 2014 m. sausio mėn., taigi šiuo atveju nepraleidęs termino ginti pažeistas teises teisme. Todėl atsakovo prašymas nutraukti bylą pagal ABTĮ 101 straipsnio 7 punktą netenkintinas.

Nuo 2010 m. iki 2011 m. valstybinė pensija pareiškėjui R. Š. buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Nuo 2012 m. iki 2013 m. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. 2011 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, buvo pratęstas atitinkamai 2012 m. ir 2013 m. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi R. Š. teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. iki 2013 m., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pareiškėjas R. Š. apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi atitinkamai 2014 m. birželio mėn., taigi praleidęs minėtą 3 metų terminą. Tačiau LVAT teisėjų kolegija 2015 m. liepos 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS‑513‑575/2015 atkreipė dėmesį, kad apie Laikinojo įstatymo taikymo pratęsimą pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas pareiškėjas galėjo sužinoti tik priėmus atitinkamą įstatymo pakeitimą ir remiantis juo išmokėjus pirmą sumažintą pensiją. Atsižvelgęs į minėtą LVAT praktiką, teismas daro išvadą, kad R. Š. apie jo valstybinės pensijos sumažinimą pagal 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-1821, kuriuo Laikinojo įstatymo taikymas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą pagal aptartas nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėnesį. Taigi 3 metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo 2014 m. birželio mėn. R. Š. kreipusis į teismą dar nebuvo pasibaigęs, t. y. šioje dalyje skundas paduotas nepraleidus kreipimosi į teismą termino. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad R. Š. praleido terminą skundui dėl 2010–2011 m. susidariusios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo paduoti, tačiau nėra praleidęs termino skundui dėl 2012–2013 m. susidariusios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo paduoti.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Taigi toliau spręstinas pareiškėjo R. Š. prašymas atnaujinti praleistą terminą skundui dėl 2010–2011 m. susidariusios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo paduoti. Pareiškėjas nurodė, kad apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo priėmus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Paaiškino, kad, Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, pagrįstai tikėjosi, kad neišmokėta pensijos dalis bus išmokėta išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. LVAT 2015 m. liepos 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-513-575/2015 yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje. Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552‑519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas yra sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, į tai, kad išvardytos priežastys, teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, sudarė R. Š. objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, į tai, kad pareiškėjas kreipdamasis į teismą 2014 m. birželio mėn., 3 metų procesinį terminą kreiptis į teismą nuo sužinojimo apie savo teisių pažeidimą (2010 m. vasario mėnesį) praleido nežymiai, bei į tai, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas, kreipdamasis į teismą buvo nesąžiningas, neatidus ir pernelyg ilgai delsė ginti savo teises po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d., daro išvadą, kad yra pagrindas tenkinti R. Š. prašymą ir atnaujinti kreipimosi į teismą terminą dėl pareiškėjui 2010–2011 m. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos. Todėl atsakovo prašymas nutraukti bylą pagal ABTĮ 101 straipsnio 7 punktą netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčui dėl pareiškėjams paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio sumažinimo taikytinos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos. Remdamasis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsniu (2009 m. gruodžio 9 d., 2011 m. gruodžio 20 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija), taip pat Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais, teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas iš esmės konstatavo, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu (nuo 2010 iki 2011 m.) ir sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo pratęsimas 2012 ir 2013 m. neprieštaravo Konstitucijai.

Pareiškėjams valstybinė pensija ginčijamu laikotarpiu (2010–2013 m.) buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri neprieštaravo Konstitucijai. Teismas daro išvadą, kad VRM teisėtai sumažino pareiškėjams paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, todėl priteisti jiems iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo 2010–2013 m. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas A. B. taip pat prašo panaikinti VRM 2014 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 1D-447(11). Byloje nustatyta, kad ginčijamu sprendimu VRM atsisakė išmokėti pareiškėjui susidariusią pensijos nepriemoką ir suteikė A. B. prašytą informaciją apie pensijos sumažinimą. VRM, apskaičiuodama pareiškėjo pensijos dydį, vadovavosi galiojančiomis ir Konstitucijai neprieštaraujančiomis teisės normomis (Laikinojo įstatymo 4 str.), t. y. veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl nurodytų motyvų darytina išvada, kad teisinio pagrindo tenkinti A. B. prašymą išmokėti neišmokėtą pensijos dalį nebuvo, todėl ginčijamas sprendimas yra teisėtas, o ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta. Remiantis anksčiau išdėstytais motyvais, netenkintinas pareiškėjo prašymas įpareigoti atsakovus mokėti 712,86 Lt (206,46 Eur).

Atmetus skundą, netenkintinas R. Š. prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 44 str. 1 d.).

III.

Pareiškėjas R. Š. apeliaciniu skundu (apeliacinis skundas teismui pateiktas 2015 m. spalio 8 d., b. l. 99–103) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo R. Š. skundą tenkinti.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir iki galo neišsprendė jo skunde išdėstytų aplinkybių, sprendimas priimtas nesigilinant į jo nurodytas aplinkybes. Taigi teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Be to, teismas neįvertino to, kad teisė į pensiją yra prigimtinė žmogaus teisė, kurią gina Konstitucija (52 straipsnis). Pensijų mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą, o, sumažinus pensijas, Vyriausybė turėjo numatyti jų grąžinimo mechanizmą, kuris padėtų kompensuoti praradimus. Teismas neįvertino pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių, kad yra pažeidžiami jo teisėti lūkesčiai, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai.

Atsakovas VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 106–107) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymi, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose konstatavo, jog pensijų mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį neprieštaravo Konstitucijai. Be to, 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, kuriuo įstatymų leidėjas išreiškė valią, kad kompensuojamos tik tos valstybinės pensijos, kurios sumažintos Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacine tvarka byla išnagrinėta, vadovaujantis ABTĮ, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399  8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui R. Š. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė 2010 - 2013 metais pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Apeliantas R. Š. nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo dalimi, kurioje teismas jo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su minėta teismo sprendimo dalimi sutinka.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į jo skundo argumentus, pažymėtina, kad ABTĮ 86 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismo priimtas sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Įstatymas nustato, kad sprendimo motyvuojamojoje dalyje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.). Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain). LVAT, aiškindamas ABTĮ normas (ABTĮ 13 str.1 d.) ne kartą yra pasisakęs, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. LVAT nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. A756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir į teismo sprendimo motyvus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, teismo sprendimas aiškus ir pakankamai motyvuotas, todėl apelianto argumentai dėl nemotyvavimo ar jo nepakankamumo atmestini kaip nepagrįsti.

Kiek tai susiję su pensijos nepriemoka nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (b. l. 51, 67–68), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą pagrįstai atmetė remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais, t. y. tuo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nustatė, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pažymėjo, jog ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimas 2012-2013 metams Konstitucijai neprieštaravo. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja ir papildomai pažymi tik tai, kad anksčiau aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią LVAT praktiką, formuojamą po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-848-143/2015; 2016 m. vasario 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1194-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1071-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1099-520/2016; 2016 m. vasario 10 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-1090-520/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-316-552/2016; 2016 m. balandžio 20 d. nutartį adm. byloje Nr. A-993-525/2016 ir kt.).

Vertinant apelianto argumentus, susijusius su susidariusių praradimų kompensavimu, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Kadangi pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuotos pareiškėjos valstybinės pensijos neigiamas pokytis nagrinėjamoje byloje aktualiu laikotarpiu neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), byloje nėra pateikta šią išvadą paneigiančių duomenų, todėl teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti lūkesčiai.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosekliai laikėsi LVAT šios kategorijos bylose suformuotos praktikos, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo keisti ar naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo dalies, kurioje pareiškėjo R. Š. skundas atmestas kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliaciniu skundu skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Audrius Bakaveckas

                                                                       Arūnas Dirvonas

                                                                       Vaida Urmonaitė-Maculevičienė