Civilinė byla Nr. 2A-512/2012

Procesinio sprendimo kategorijos 85. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

Nutartis

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Danutės Milašienės ir Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Astion Dermatology A/S apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1655-104/2011 pagal ieškovo Astion Dermatology A/S ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybiniam patentų biurui dėl Europos patento Nr. 1560589 metų mokesčio sumokėjimo termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Astion Dermatology A/S pareiškė ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybiniam patentų biurui (toliau  - VPB) dėl Europos patento Nr. 1560589 metų mokesčio sumokėjimo termino atnaujinimo ir prašė atnaujinti Lietuvos Respublikos Patentų įstatymo 58 str. nustatytą mokesčio sumokėjimo terminą už Europos patento Nr. 1560589 išplėtimo į Lietuvos Respubliką galiojimą ir įpareigoti VPB biurą įrašyti atitinkamus duomenis į Lietuvos Respublikos patentų registrą.

Nurodė, kad ieškovas yra Europos patento Nr. 1560589 „polihidroksialkanų riebiųjų rūgščių esterių ir niacinamido komplekstai“ savininkas, o šio išradimo išradėjas – M. S. W. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Patentų įstatymo 50-58 straipsniais, šis Europos patentas buvo išplėstas į Lietuvos Respubliką 2007 m. vasario 26 d. ir jis yra prilyginamas Lietuvos nacionaliniam patentui. Šio Europos patento išplėtimo Lietuvos Respublikoje laikas, už kurį buvo sumokėtas metų mokestis, baigėsi 2009 m. birželio 20 d. Mokestis už 7-us patento galiojimo metus nebuvo sumokėtas, todėl Europos patento Nr. 1560589 išplėtimas Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas 2010 m. sausio 4 d. Valstybinio patentų biuro Išradimų skyriaus sprendimu. Apie tai buvo paskelbta Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje 2010 m. Nr. l. Ieškovas 2010 m. kovo 18 d. kreipėsi į VPB su prašymu atnaujinti Europos patento Nr. 1560589 išplėtimo į Lietuvos Respubliką galiojimą, tačiau atsakovas 2010 m. balandžio 9 d. raštu Nr. 2R-538 informavo ieškovo atstovą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo prašymą, nes pagal galiojančius įstatymus VPB neturi teisės atlikti tokio veiksmo, kuris nenustatytas teisės aktuose. Atsakovo nuomone, Europos patento galiojimo atnaujinimo nenumato nei Lietuvos Respublikos Patentų įstatymas, nei kiti teisės aktai. Ieškovo nuomone, Lietuvos Respublikos patentų įstatyme normų dėl terminų atnaujinimo nebuvimas yra įstatymo spraga. Protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principai reikalauja, kad dėl esamų įstatymų netobulumų ar spragų sąžiningi ir protingi asmenys neturi nukentėti, ir jų teisės turi būti ginamos remiantis kitomis teisinėmis priemonėmis. Kaip vieną iš tokių priemonių ieškovas mato galimybę taikyti įstatymo arba teisės analogiją (CK 1.8 str.). Pažymėjo, kad Europos patentų konvencijos (toliau - EPK) 122 str. numato galimybę atstatyti teises, prarastas dėl laiku neatliktų veiksmų: „Europos patento pareiškėjo arba savininko kuris, nepaisant visų tam tikromis aplinkybėmis būtinų pastangų negalėjo laikytis Europos patentų tarnybos nustatyto termino, prašymu jo teisės atnaujinamos, jei termino nesilaikymas yra tiesioginė priežastis to, kad Europos patento paraiška ar prašymas atmetamas, arba to, kad patento paraiška laikoma atšaukta, arba to, kad Europos patentas panaikinamas, arba to, kad prarandama bet kuri kita teisė ar žalos atlyginimo priemonė“. EPK 85b taisyklė numato, kad rašytinis prašymas dėl teisių atnaujinimo pagal 122 str. l dalį pateikiamas raštu per du mėnesius nuo to laiko, kai panaikinama termino nesilaikymo priežastis, bet vėliausiai per vienerius metus nuo nesilaikyto termino pabaigos. Šio termino ieškovas nepraleido, nes prašymą Valstybiniam patentų biurui pateikė 2010 m. kovo 19 d. Paminėjo, kad patentų, netekusių galios dėl laiku nesumokėtų rinkliavų, atnaujinimą numato ir Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo. Konvencijos 5 bis str. 2 d. nustatyta: „Sąjungos šalys turi tiesę numatyti išradimų patentų, netekusių galios dėl rinkliavos nesumokėjimo, atnaujinimą“. Remiantis šiomis tarptautinių sutarčių nuostatomis, ieškovas darė išvadą, kad Lietuvos Respublikos Patentų įstatymo 58 straipsnyje nustatytas terminas nėra naikinamasis, o tai reiškia, kad teismo sprendimu jis gali būti atnaujinamas.

Ieškovas nurodė, kad mokestis nebuvo laiku sumokėtas dėl to, kad išradimo autorius M.S.W. dirbo ieškovo įmonėje ir nuo 2003 metų buvo Astion Dermatology A/S valdybos narys. Bet nuo 2006 m. gegužės mėnesio jis pasitraukė iš šių pareigų, o vykdančiuoju direktoriumi buvo paskirtas L. S. A., kuris nuo 2006 m. gegužės mėn. buvo atsakingas už visos Astion group įmonių grupės patentų portfelio palaikymą, ir jis duodavo nurodymus įmonės atstovams, tame tarpe ir P&V (Danijos teisinė kontora Plougmann& Vingtoft). 2009 metų kovo mėnesį S. A. informavo P&V, kad dėl nesėkmingų klinikinių tyrimų rezultatų valdyba nusprendė nepratęsti kai kurių patentų galiojimo, tarp kurių buvo ir Europos patentas EP1560589. Gavus tokius kliento nurodymus, P&V elektroninėje bylų valdymo sistemoje šios bylos buvo uždarytos 2009 m. kovo 4 d. Kaip ir dauguma intelektinės nuosavybės teisių apsaugos paslaugas teikiančių profesionalų, P&V turėjo įsidiegusi ir naudojo specialią kompiuterinę programą, skirtą stebėti įvairius teisių galiojimo terminus, laiku atlikti pratęsimus ir pan. Advokatės R. Ž. kontora (duomenys neskelbtini) 2009 m. kovo 25 d. gavo elektroniniu paštu pranešimą iš P&V, kuriuo buvo duotas nurodymas nepratęsti Europos patento Nr. 1560589 išplėtimo Lietuvoje, todėl advokatės R. Ž. kontoros (duomenys neskelbtini) atsakingi darbuotojai vėliau nesiėmė veiksmų patento galiojimo pratęsimui Lietuvoje. Tačiau nuo 2009 m. balandžio 2 d. p. M.S.W. grįžo į valdybos narius, ir jis toliau tęsė tyrimus ir vystymą tų produktų, dėl kurių buvo išduotas minėtas patentas. Iš naujo apsvarsčius klinikinių tyrimų rezultatus ankstesnis sprendimas buvo pakeistas ir 2009 m. spalio 27 d. p. W. elektroniniu paštu davė nurodymus P&V atnaujinti uždarytas patentų bylas, tačiau už tai atsakinga P&V darbuotoja C. O. tuo metu, kai gavo nurodymus, dėl ligos iš karto neatnaujino bylų kompiuterinėje programoje ir neįvedė atitinkamų terminių patentų palaikymo mokesčių sumokėjimui. Kadangi su P&V kontoros advokatais M.S.W. dirbo ir anksčiau, jis jais visiškai pasitikėjo, todėl jis vėliau pakartotinai netikrino, kaip yra įvykdytas jo nurodymas, duotas 2009 m. spalio 27d . elektroniniu laišku. Tas faktas, kad patento metiniai mokesčiai laiku nebuvo sumokėti, paaiškėjo tik 2010 m. sausio 29 d., kai P&V gavo laišką iš Norvegijos patentų žinybos apie patento nepratęsimą. Paaiškėjus šiam faktui, patento savininko atstovai nedelsiant ėmėsi veiksmų padėčiai ištaisyti ir teisėms atkurti.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Atsakovas teigė, kad nei Patentų įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato galimybės atnaujinti termino sumokėti metų mokesčiui, kai šis mokestis nebuvo sumokėtas per lengvatinį Patentų įstatymo 27 str. 5 d. numatytą terminą. Atsakovas, kaip viešasis juridinis asmuo, neturi kompetencijos atlikti tokių veiksmų, kurių teisės aktai nenumato (CK 2.74 str. 2 d.), todėl neturi teisės atnaujinti lengvatinio termino sumokėti metų mokesčiui pagal Patentų įstatymo 27 str. 5 d. Be to, Patentų įstatymo 27 str. 5 d. numatytas terminas mokesčiui sumokėti yra naikinamasis, nes jam pasibaigus pagal Patentų įstatymo 27 str. 2 d. išnyksta civilinė teisė - teisė į patentą (patentas panaikinamas, jeigu už jo galiojimą nesumokamas mokestis). Vadovaujantis CK 1.117 str. 6 d., naikinamieji terminai negali būti teismo ar arbitražo atnaujinti, todėl lengvatinis Patentų įstatymo 27 str. 5 d. numatytas terminas sumokėti metų mokesčiui taip pat negali būti atnaujintas. Atsakovas nurodė, kad patento savininkui buvo išsiųsti du VPB pranešimai, kuriais buvo priminta apie mokesčio sumokėjimą. Patento savininkas, kuris remiantis protingumo principu turėtų rūpintis savo nuosavybe rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, turėjo visas galimybes sumokėti mokestį nustatytais terminais, tačiau to nepadarė. Atsakovo nuomone, paties savininko nepakankamas rūpinimasis savo teisėmis neturėtų tapti pagrindu aiškinti įstatymą plečiamai. Atsakovas pažymėjo, kad teisių atnaujinimo instituto nereglamentavimas įstatyme yra specialiai įstatymo leidėjo numatytas atvejis ir negali būti laikomas įstatymo spraga, kuri būtų užpildoma taikant įstatymo ar teisės analogiją, teisių atkūrimo institutas buvo ir yra nacionalinės teisės dalykas, kuris Patentų įstatyme nebuvo numatytas, nors jis tuo metu ir buvo numatytas EPK. Atsakovas taip pat nurodė, kad Patentų įstatyme nesant konkrečios teisės normos, numatančios teisių atkūrimą, plečiamas įstatymo aiškinimas taip pat yra nepagrįstas ir negalimas dėl neigiamo poveikio trečiųjų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams. Šiuo konkrečiu atveju tretieji asmenys gali vadovautis VPB 2010 m. Oficialiame biuletenyje Nr. l paskelbta oficialia informacija, kad Europos patento Nr. 1560589 galiojimas pasibaigė 2009 m. birželio 20 d., ir remdamiesi šia informacija planuoti savo ūkinę veiklą. Pasibaigus patento galiojimo terminui ir nesant įstatyme numatytos galimybės atkurti teises, tretieji asmenys gali priimti pagrįstą sprendimą išleisti į rinką savo gaminius, tačiau atkūrus patento galiojimą šių gaminių naudojimas gali būti uždraustas remiantis patento suteikiama apsauga. Tai itin svarbu Lietuvos subjektams, kurie paduoda nedaug patentų paraiškų ir savo veikloje privalo atsižvelgti į didelį kiekį Lietuvoje įsigaliojančių Europos patentų. Dėl šios priežasties, atsakovo nuomone, plečiamas įstatymo aiškinimas neatitinka teisėtų lūkesčių principo ir gali rimtai pakenkti civilinės apyvartos stabilumui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 22 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo valstybės naudai 14,20 Lt pašto išlaidų.

Teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimas atnaujinti Lietuvos Respublikos Patentų įstatymo 58 str. nustatytą mokesčio sumokėjimo terminą už Europos patento Nr. 1560589 išplėtimo į Lietuvos Respubliką galiojimą yra nepagrįstas ir yra atmestinas atsakovo išdėstytų argumentų pagrindu, t. y. kad nei Patentų įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato galimybės atnaujinti termino sumokėti metų mokesčiui, kai šis mokestis nebuvo sumokėtas per lengvatinį Patentų įstatymo 27 str. 5 d. numatytą 6 mėnesių terminą, ir kad termino atnaujinimas reguliuojamas nacionalinės teisės.

Teismas nurodė, kad Patentų įstatymo 58 str. numato, kad už išplėsto Europos patento galiojimo pratęsimą VPB mokamas mokestis. Jį pradedama mokėti nuo kitų metų po paskelbimo apie Europos patento išdavimą. Pagal Patentų įstatymo 50 str. l d. Europos patentas, išplėstas į Lietuvos Respubliką, pagal įstatymo X skirsnio nuostatas turi tokią pat galią ir prilyginamas pagal Lietuvos Respublikos patentų įstatymą išduotam nacionaliniam patentui. Vadovaujantis Patentų įstatymo 50 str. l d., metų mokestis už Europos patento galiojimą mokamas pagal Patentų įstatymo 27 str. detalizuotą mokesčio sumokėjimo tvarką. Patentų įstatymo 27 str. 2 d. numatyta, kad patento galiojimo terminas priklauso nuo metų mokesčio mokėjimo. Ši įstatymo norma detalizuojama Patentinių paraiškų padavimo, ekspertizės ir patentų išdavimo taisyklių IR/01/98, patvirtintų VPB direktoriaus 1994 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 11 41 taisyklės 5 dalyje, kurioje numatyta, kad nesumokėjus metų mokesčio patentas panaikinamas. Patento panaikinimo data laikoma patento galiojimo termino, už kurį sumokėtas paskutinis metų mokestis, data. Patentų įstatymo 27 str. 4 d. numatyta, kad metų mokestis mokamas per du paskutinius patento galiojimo einamųjų metų mėnesius, o 5 d. numatyta, kad metų mokestis gali būti sumokėtas per šešis mėnesius pasibaigus šio straipsnio 4 dalyje nurodytam terminui, tačiau 50 procentų didesnis. Taip pat nurodė, kad analogiška nuostata numatyta Mokesčių už pramoninės nuosavybės objektų registravimą įstatymo 6 str. 2 d. l p.

Teismas sutiko su atsakovo teiginiu, kad Patentų įstatymo 27 str. 5 d. numatytas papildomas 6 mėnesių terminas mokesčiui sumokėti yra naikinamasis, nes jam pasibaigus pagal Patentų įstatymo 27 str. 2 d. išnyksta civilinė teisė - teisė į patentą - patentas panaikinamas, jeigu už jo galiojimą nesumokamas mokestis. Teismas išaiškino, kad naikinamieji terminai negali būti teismo ar arbitražo atnaujinti (CK 1.117 str. 6 d.), todėl lengvatinis Patentų įstatymo 27 str. 5 d. numatytas 6 mėnesių terminas sumokėti metų mokesčiui negali būti atnaujintas. Atkreipė dėmesį, kad ieškovo pozicija, jog naikinamieji terminai gali būti absoliutūs arba santykiniai, nėra pagrįsta ir prieštarauja imperatyviai CK 1.117 str. 6 d. nuostatai. Vadovaujantis šia nuostata, teismas darė išvadą, kad naikinamasis terminas negali būti santykinis, vadinasi, ir atnaujinamasis, nes tai prieštarautų pačiai naikinamojo termino esmei, jog šis terminas negali būti atnaujintas.

Teismas nesutiko su ieškovo teiginiu, kad Patentų įstatyme normų dėl terminų atnaujinimo nebuvimas yra įstatymo spraga. Pažymėjo, kad teisės atnaujinimas, kaip valstybės narės pasirinkimo reikalas, reglamentuojamas Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo 5 bis str. 2 d., kurioje numatyta, kad „Sąjungos šalys turi teisę numatyti išradimų patentų, netekusių galios dėl rinkliavos nesumokėjimo, atnaujinimą“. Taip pat nurodė, kad EPK 2 str. 2 d. numato, kad kiekvienoje Susitariančiojoje Valstybėje jai išduotas Europos patentas galioja pagal tuos pačius reikalavimus, kaip ir tos valstybės išduotas nacionalinis patentas, ir jam taikomi tie patys reikalavimai. Tai, teismo nuomone, patvirtina, kad teisių atnaujinimo instituto nereglamentavimas įstatyme yra specialiai įstatymo leidėjo numatytas atvejis ir negali būti laikomas įstatymo spraga, kuri būtų užpildoma taikant įstatymo ar teisės analogiją. Be to, teismas pastebėjo, kad teisės atnaujinimas reglamentuojamas EPK 122 str. jau nuo konvencijos priėmimo 1973 m., tačiau priimant Patentų įstatymą 1994 m. šis institutas įstatyme nebuvo numatytas. Pažymėjo, kad nacionalinės teisės suderinimas su Europos patentų konvencija nėra privalomas, be to, Patentų įstatymas buvo priimtas 1994 m. sausio 18 d., tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Europos Patentų Organizacijos susitarimas dėl bendradarbiavimo patentų srityje (bendradarbiavimo susitarimas) buvo pasirašytas 1994 m. sausio 25 d. Teismas sutiko su atsakovo teiginiu, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Europos patentų organizacijos 1994 m. sausio 25 d. susitarimas šios bylos kontekste yra itin svarbus – šio susitarimo pagrindu buvo pasirašytas 1994 m. sausio 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Europos patentų organizacijos susitarimas dėl 1994 m. sausio 25 d. bendradarbiavimo susitarimo 3(3) straipsnio įgyvendinimo, kuriame taip pat įtvirtintos Europos patentų galiojimo išplėtimą Lietuvai reglamentuojančios nuostatos. Šie susitarimai, teismo manymu, patvirtina Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, kurių pagrindu vyko bendradarbiavimas su Europos patentų organizacija ir pagal kuriuos nuo 1994 m. Lietuvoje įsigaliojo Europos patentų išplėtimo sistema (vadinasi, faktiškai Lietuvoje Europos patentai pradėjo įsigalioti nuo  1994 m., nors Lietuvos Respublika konvencijos nare tapo tik 2004 m.). Pabrėžė, kad teisių atkūrimo institutas buvo ir yra nacionalinės teisės dalykas, kuris Patentų įstatyme nebuvo numatytas, nors jis tuo metu ir buvo numatytas EPK. Pažymėjo, kad teisių atkūrimo institutas, o kartu ir teisė atkurti terminą nesumokėjus metų mokesčio per lengvatinį terminą, yra numatytas tik 2010 m. gruodžio 23 d. priimto Patentų įstatymo pakeitimo įstatymo 33 str., tačiau šis įstatymas numato ir terminų atnaujinimo tvarką. Tai, teismo teigimu, tik dar kartą patvirtina, kad teisių atnaujinimo instituto nereglamentavimas įstatyme yra specialiai įstatymo leidėjo numatytas atvejis ir negali būti laikomas įstatymo spraga. Nustatė, kad šis Patentų įstatymo pakeitimo įstatymas įsigalioja tik Patentų teisės sutarties įsigaliojimo Lietuvos Respublikai dieną, todėl negali būti taikomas šioje byloje.

Konstatavo, kad ieškovo nurodyta EPK 122 str. 5 d. nuostata nagrinėjamoje byloje netaikytina, nes ji nustato galimybę atkurti teises praleidus tik Europos patentų tarnybos nustatytą terminą. Išaiškino, kad Europos patentų tarnyba yra savarankiškos administraciniu finansiniu atžvilgiu tarptautinės organizacijos - Europos patentų organizacijos, organas ir Europos patentų tarnyba neturi kompetencijos nustatyti Europos patentų metų mokesčių, mokamų po Europos patento išdavinio, sumokėjimo terminų, nes atitinkami mokesčiai reglamentuojami ir administruojami pagal nacionalinę teisę. Remiantis EPK 2 str. 2 d. nuostata bei Patentų įstatymo 50, 58 str., Europos patento metų mokesčiai mokami ta pačia tvarka, kaip ir nacionalinio patento atveju, t.y. pagal Patentų įstatymo 27 str. ir Mokesčių už pramoninės nuosavybės objektų registravimo įstatymo l priedėlį. Vadovaujantis EPK 2 str., Europos patentų tarnyba neturi jokios kompetencijos atnaujinti teises, jeigu metų mokestis nesumokamas po Europos patento išdavimo Patentų ir Mokesčių už pramoninės nuosavybės objektų registravimą įstatymų nustatyta tvarka. Dėl šios priežasties teismas vertino, kad, priešingai nei nurodo ieškovas, Europos patentų tarnybos praktikos, kurioje būtų buvęs spręstas klausimas dėl metų mokesčio, mokamo po Europos patento išdavimo, termino atnaujinimo, apskritai nėra. Pažymėjo, kad šis mokestis neturėtų būti painiojamas su Europos patento paraiškos metų mokesčiais, numatytais EPK 86 str., nes pastarieji mokesčiai yra nustatyti Europos patentų organizacijos Administracinės tarybos pagal EPK 33 str. 2 dalies d) punktą tvirtinamose Mokesčių taisyklėse, šių mokesčių atžvilgiu Europos patentų tarnyba turi teisę atlikti į jos kompetenciją patenkančius veiksmus, pavyzdžiui, atnaujinti terminą sumokėti mokesčiui pagal EPK 122 str.

Teismas konstatavo, kad, esant tokiai situacijai, kai Patentų įstatyme nėra konkrečios teisės normos, numatančios teisių atkūrimą, plečiamas įstatymo aiškinimas taip pat yra nepagrįstas ir negalimas dėl galimo neigiamo poveikio trečiųjų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams. Nurodė, kad galimybė atkurti teises nesant tiesioginio šio klausimo reglamentavimo įstatyme gali sumažinti teisinį aiškumą tretiesiems asmenims, kurie priima civilinės apyvartos sprendimus remdamiesi galiojančia teise ir patentų registro duomenimis. Šiuo konkrečiu atveju tretieji asmenys gali vadovautis VPB 2010 m. Oficialiame biuletenyje Nr. l paskelbta oficialia informacija, kad Europos patento Nr. 1560589 galiojimas pasibaigė 2009 m. birželio 20 d., ir remdamiesi šia informacija planuoti savo ūkinę veiklą. Pasibaigus patento galiojimo terminui ir nesant įstatyme numatytos galimybės atkurti teises, tretieji asmenys gali priimti pagrįstą sprendimą išleisti į rinką savo gaminius, tačiau atkūrus patento galiojimą šių gaminių naudojimas gali būti uždraustas remiantis patento suteikiama apsauga. Dėl šios priežasties teismas vertino, kad negali būti taikomas plečiamas įstatymo aiškinimas, nes jis gali rimtai pakenkti civilinės apyvartos stabilumui.

Taigi, nustačius, kad Patentų įstatymo 27 str. 5 d. numatytas papildomas 6 mėnesių terminas metų mokesčiui sumokėti yra naikinamasis ir jo atnaujinimo nenumato įstatymai, teismas darė išvadą, kad ieškovo reikalavimas dėl metų mokesčio sumokėjimo termino atnaujinimo laikomas nepagrįstu ir neteisėtu, todėl atmestinu. Dėl to teismas atitinkamai vertino, jog neturi pagrindo svarstyti ieškovo nurodytų aplinkybių, susijusių su ginčo termino praleidimo priežastimi.

Papildomai pažymėjo, kad ieškovo nurodytas Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimas  civilinėje byloje Nr. 2-1511-43-2007 negali būti precedentu šiai bylai, nes bylos aplinkybės skiriasi. 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas Astion Dermatology A/S pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Patentų įstatymas nenumato draudimo atnaujinti mokesčių mokėjimo terminus. Priešingai, tai kad Patentų įstatymo 27 str. 5 d. yra įtvirtinta galimybė sumokėti metų mokestį su priemoka per papildomą 6 mėnesių terminą, parodo, kad termino pasibaigimas nėra absoliutaus naikinamojo pobūdžio. Taigi Patentų įstatyme nėra aiškiai ir imperatyviai nustatyta, kad nesumokėjus metų mokesčio patentas yra panaikinamas ar jo galiojimas pasibaigia. Tai yra numatyta tik poįstatyminiame akte. Ieškovo nuomone, tokios normos nustatymas poįstatyminiame akte viršija VPB kompetenciją, nes tai yra įstatymo leidėjo funkcijų vykdymas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Patentų įstatymo 27 str. 5 d. nustatytas terminas yra naikinamasis ir negali būti atnaujinamas. Tai galima padaryti vadovaujantis bendrosiomis civilinės teisės normomis, principais ir tarptautinėmis sutartimis. EPK 122 str. numato galimybę atstatyti teises, prarastas dėl laiku neatliktų veiksmų. Be to, teismas nepagrįstai nurodo, kad naikinamieji terminai negali būti santykiniai, nes teisės doktrinoje santykiniai naikinamieji terminai yra pripažįstami.

2. Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo 5 bis str. ir EPK 2 str. 2 d. nepatvirtina teismo išvados, kad Patentų įstatyme normų dėl terminų atnaujinimo nebuvimas nėra įstatymo spraga, ir neįrodo, kad Lietuvos įstatymų leidėjas sąmoningai apsisprendė Patentų įstatyme nenumatyti teisių atkūrimo instituto. Atsakovas nepateikė jokių argumentų, patvirtinančių, kad tai buvo sąmoningas įstatymo leidėjo apsisprendimas, ir nenurodė priežasčių, dėl kurių buvo pasirinktas būtent toks teisinis reglamentavimas. Dėl šios priežasties teismas priimdamas skundžiamą sprendimą rėmėsi ne įrodymais, o tik prielaidomis. Be to, teisių atkūrimo instituto numatymas ir įtvirtinimas 2010 m. gruodžio 23 d. priimtame Patentų įstatymo pakeitimo įstatyme patvirtina tą aplinkybę, kad teisių atnaujinimo instituto nereglamentavimas ankstesniame įstatyme buvo spraga, kurią reikia pašalinti.

3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju netaikoma EPK 122 str. 5 d. nuostata, argumentuodamas tuo, kad ji nustato galimybę atkurti teises praleidus tik Europos patentų tarnybos nustatytą terminą. Teismas šią nepagrįstą išvadą padarė remdamasis klaidingu jos vertimu į lietuvių kalbą, nes, skaitant oficialų anglišką konvencijos tekstą, akivaizdu, kad 122 str. 1 d. nėra kalbama išimtinai tik apie Europos patentų tarnybos nustatytus terminus, o yra kalbama apie visus terminus, dėl kurių praleidimo ar nesilaikymo patento savininkas ar pareiškėjas praranda tam tikras teises, susijusias su patentu. Ieškovas pateikė minėtos konvencijos nuostatos dviejų skirtingų vertimų biurų atliktus vertimus į lietuvių kalbą, taip pat EPK komentaro ištrauką, tačiau teismas į juos neatsižvelgė ir vadovavosi atsakovo pateiktais argumentais.

4. Teismas laikė, kad Europos patentų tarnybos praktikos, kurioje būtų buvęs spręstas klausimas dėl metų mokesčio, mokamo po Europos patento išdavimo, termino atnaujinimo apskritai nėra, ir nurodė, kad šis mokestis neturėtų būti painiojamas su Europos patentų paraiškos metų mokesčiais, numatytais EPK 86 str. Su tuo sutiktina tik iš dalies, nes abu šie mokesčiai pagal savo esmę – jie turi būti mokami kasmet, siekiant palaikyti paraiškos ar patento galiojimą ir jų suteikiamą išradimų teisinę apsaugą, sutampa. Dėl šios priežasties, ieškovo nuomone, jo nurodyta Europos Patentų tarnybos Apeliacinės tarybos bylų nagrinėjimo praktika, kuri yra tiesiogiai susijusi su Europos patentų paraiškos metų mokesčio mokėjimo terminų atnaujinimu, yra lygiai taip pat svarbi sprendžiant dėl Europos patento metų mokesčio termino atnaujinimo. Taigi į šią praktiką būtina atsižvelgti.

5. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad plečiamasis įstatymo aiškinimas gali pakenkti civilinės apyvartos stabilumui. EPK 122 str. 5 d. numato, kad bet kuris asmuo, kuris nurodytoje Susitariančioje Valstybėje visą laiką nuo šio straipsnio 1 d. nurodyto teisių praradimo iki paskelbimo Europos patentų biuletenyje apie šių teisių atnaujinimą sąžiningai naudojo ar iš tikrųjų ir rimtai rengėsi naudoti išradimą, kuris yra paskelbtas Europos paraiškos ar Europos patento objektas, gali be jokio mokesčio ir toliau jį taip naudoti, vykdydamas savo verslą ar savo verslo poreikiams. Dėl šios priežasties ieškovui atkūrus teises į patentą, remdamasis šiomis teisėmis jis negalėtų uždrausti naudoti išradimą tokiems tretiesiems asmenims, kurie pradėjo naudoti arba rimtai pasirengė naudoti tuo metu, kai ieškovo teisės buvo prarastos. Be to, ieškovo prašomos taikyti pagal analogiją normos nustato maksimalius kreipimosi terminus – vieneri metai nuo nesilaikyto termino pabaigos, todėl taikant šias normas nebūtų sukurtas teisinis neapibrėžtumas trečiųjų asmenų atžvilgiu ir neatsirastų galimybė pažeisti jų teises ir interesus.

6. Ieškovas prašė teismo atsižvelgti į precedentą, suformuotą Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 5 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1511-43/2007, tačiau teismas nusprendė, kad jis netaikytinas nagrinėjamu atveju, nes šios ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nesutampa. Nesutiktina su šiuo teismo argumentu, nes minėtoje byloje nagrinėtas labai panašus reikalavimas kaip ir nagrinėjamoje byloje.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime iš esmės pakartoja argumentus, nurodytus jo atsiliepime į ieškinį ir pirmosios instancijos teismo sprendime. Papildomai nurodo, kad ieškovas teismui pateikia klaidingą EPK 122 str. vertimą, kuris skiriasi nuo oficialaus, todėl juo negalima vadovautis. Taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikoma EPK 122 str. 5 d. trečiųjų asmenų atžvilgiu, nes šioje byloje nėra taikytina analogija.

2012 m. vasario 24 d. apeliantas pateikė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

2012 m. rugsėjo 26 d. apeliantas pateikė rašytinius paaiškinimus.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą,  analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

Apeliantas nurodo, kad Patentų įstatyme nėra aiškiai ir imperatyviai nustatyta, kad nesumokėjus metų mokesčio patentas yra panaikinamas ar jo galiojimas pasibaigia, o tai yra numatyta tik poįstatyminiame akte. Ieškovo nuomone, tokios normos nustatymas poįstatyminiame akte viršija VPB kompetenciją, nes tai yra įstatymo leidėjo funkcijų vykdymas. Teisėjų kolegija nesutinka su šia apelianto pozicija. Patentų įstatymo 27 str. 2 d. aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad patento galiojimo terminas priklauso nuo metų mokesčio mokėjimo. Ši įstatymo nuostata yra įgyvendinama ir detalizuojama Patentinių paraiškų padavimo, ekspertizės ir patentų išdavimo taisyklių IR/01/98, patvirtintų VPB direktoriaus 1994 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 11 (Žin., 1944, Nr. 38-701; 1998, Nr. 108-2992), 41 taisyklės 5 dalyje, kurioje nustatyta, kad „nesumokėjus metų mokesčio patentas panaikinamas. Patento panaikinimo data laikoma patento galiojimo termino, už kurį sumokėtas paskutinis metų mokestis, data“. Iš nurodyto teisinio reguliavimo yra matyti, kad patento galiojimo pasibaigimas ir panaikinimas nesumokėjus metų mokesčio yra sureguliuotas įstatymo, o ne poįstatyminio akto, kaip teigia apeliantas. Šiuo atveju poįstatyminis aktas tik detalizuoja įstatyme įtvirtintą teisės normą.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Patentų įstatymo 27 str. 5 d. nustatytas terminas yra naikinamasis ir negali būti atnaujinamas. Teisėjų kolegija vertina, kad Patentų įstatymo 27 str. 5 d. numatytas terminas yra naikinamasis, nes jam pasibaigus pagal Patentų įstatymo 27 str. 2 d. išnyksta civilinė teisė – teisė į patentą. Tai, kad minėtas  terminas yra naikinamasis patvirtina ir tai, kad nei Patentų įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato galimybės jo atnaujinti. Pažymėtina, kad ir pats apeliantas sutinka, kad šis terminas yra naikinamasis, tačiau nurodo, jog tai yra santykinis naikinamasis terminas, t. y. toks, kuris tam tikrais atvejais gali būti atnaujintas. Tačiau toks apelianto aiškinimas prieštarauja naikinamojo termino esmei, kad toks terminas negali būti atnaujintas. Tai, kad naikinamasis terminas negali būti santykinis, patvirtina ir imperatyvi CK 1.117 str. 6 d. nuostata, kuri numato, jog naikinamieji terminai negali būti teismo ar arbitražo atnaujinti. Taigi, darytina išvada, kad apelianto teiginys, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Patentų įstatymo 27 str. 5 d. nustatytas terminas yra naikinamasis ir negali būti atnaujinamas, yra nepagrįstas.

Apeliantas vertina kaip nepagrįstą pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Patentų įstatyme normų dėl terminų atnaujinimo nebuvimas nėra įstatymo spraga. Mano, kad byloje nėra įrodyta, kad Lietuvos įstatymų leidėjas sąmoningai apsisprendė Patentų įstatyme nenumatyti teisių atkūrimo instituto.

Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo 5 bis str. 2 d. numato, kad „Sąjungos šalys turi teisę numatyti išradimų patentų, netekusių galios dėl rinkliavos nesumokėjimo, atnaujinimą“. Europos patentų konvencijos (Žin., 2004, Nr. 147-5326) 2 str. 2 d. nustato, kad kiekvienoje Susitariančiojoje Valstybėje jai išduotas Europos patentas galioja pagal tuos pačius reikalavimus, kaip ir tos valstybės išduotas nacionalinis patentas, ir jam taikomi tie patys reikalavimai. Teisėjų kolegijos nuomone, šios nuostatos yra pakankamos, jog būtų galima daryti išvadą, kad teisių atnaujinimo instituto numatymas/nenumatymas nacionaliniuose įstatymuose priklauso nuo kiekvienos valstybės narės pasirinkimo. Atitinkamai vertintina, kad termino atnaujinimo nereglamentavimo faktas Patentų įstatyme reiškia įstatymo leidėjo valią nustatyti būtent tokį reglamentavimą ir kad tai negali būti laikoma įstatymo spraga. Tokią teisėjų kolegijos poziciją patvirtina ir aplinkybės, kurioms esant buvo priimtas Patentų įstatymas. Konkrečiai atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisių atnaujinimo institutas EPK buvo numatytas jau nuo konvencijos priėmimo (1973 m.), tačiau 1994 m. Patentų įstatyme šis institutas nebuvo numatytas. Ši aplinkybė įrodo, kad teisių atnaujinimo institutas buvo vertinamas kaip nacionalinės teisės dalykas ir kad Lietuvos Respublikai nekilo pareiga nacionalinę teisę suderinti su EPK. Pažymėtina, kad 1994 m. vyko Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Europos Patentų Organizacijos bendradarbiavimas patentų srityje, kurio metu teisių atnaujinimo instituto įtvirtinimas/ neįtvirtinimas Patentų įstatyme taip pat buvo paliktas Lietuvos Respublikos kompetencijai. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad naujos redakcijos Patentų įstatyme įtvirtintas teisių atnaujinimo institutas patvirtina, jog ankstesniame Patentų įstatyme buvo įstatymo spraga, vertintinas kritiškai. Manytina, kad įstatymų leidėjas neatsitiktinai pasirinko numatyti teisių atnaujinimo institutą būtent naujos redakcijos Patentų įstatyme, nes būtent šiuo metu dėl pasikeitusios faktinės situacijos, t. y. dėl vis sudėtingėjančių teisinių santykių patentų srityje, iškilo būtinybė nustatyti naują teisinį reguliavimą. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, jog Patentų įstatyme normų dėl terminų atnaujinimo nebuvimas nėra įstatymo spraga.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju netaikoma EPK 122 str. 5 d. nuostata, argumentuodamas tuo, kad ji nustato galimybę atkurti teises praleidus tik Europos patentų tarnybos nustatytą terminą. Nurodo, kad teismas šią nepagrįstą išvadą padarė remdamasis klaidingu jos vertimu į lietuvių kalbą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas rėmėsi oficialiu EPK vertimu. Pagal CPK 197 str. 2 d. dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais. Remiantis šia CPK norma, oficialus EPK vertimas yra vertintinas kaip tinkamas įrodymas šioje byloje, o minėtame vertime nurodytas tekstas laikytinas teisingu. Apelianto pateikti vertimai iš esmės nepaneigia oficialiame EPK vertime nurodytos formuluotės „Europos patentų tarnybos nustatytas terminas“, nes minėtuose apelianto vertimuose taip pat kalbama, apie terminus, veiksmams Europos patentų tarnybos atžvilgiu atlikti. Sutiktina su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta pozicija, kad Patentų įstatymo 27 str. nurodyti terminai negali ir nėra niekaip susiję su Europos patentų tarnyba, nes šie terminai yra nustatyti Lietuvos Respublikos teisės aktu, kuris galioja tik Lietuvos Respublikoje. Atitinkamai tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomi terminai nustatyti Patentų įstatymo 27 str., o ne EPK 122 str. 5 d.

Pirmosios instancijos teismas laikė, kad Europos patentų tarnybos praktikos, kurioje būtų buvęs spręstas klausimas dėl metų mokesčio, mokamo po Europos patento išdavimo, termino atnaujinimo apskritai nėra, ir nurodė, kad šis mokestis neturėtų būti painiojamas su Europos patentų paraiškos metų mokesčiais, numatytais EPK 86 str. Su tuo apeliantas sutinka tik iš dalies, nes abu šie mokesčiai pagal savo esmę sutampa. Vertino, jog teismas turėjo atsižvelgti į Europos Patentų tarnybos Apeliacinės tarybos bylų nagrinėjimo praktiką, kuri yra tiesiogiai susijusi su Europos patentų paraiškos metų mokesčio mokėjimo terminų atnaujinimu. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto teiginiais ir vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatsižvelgė į apelianto nurodomą praktiką. Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, Europos patento paraiškos metų mokestis ir Europos patento metų mokestis yra skirtingi mokesčiai. Juos reglamentuoja atskiri teisės aktai ir jie yra mokami skirtinga tvarka. Dėl šios priežasties negali būti atsižvelgiama į apelianto nurodomą Europos patentų tarnybos praktiką.

Nesutiktina ir su apelianto argumentu, jog atnaujinus terminą nebūtų sukurtas teisinis neapibrėžtumas trečiųjų asmenų atžvilgiu ir neatsirastų galimybė pažeisti jų teises ir interesus. Apeliantas savo poziciją grindžia tuo, kad EPK 122 str. 5 d. yra numatyta trečiųjų asmenų teisių apsauga. Visų pirma, šioje byloje jau yra konstatuota, kad EPK 122 str. 5 d. nėra taikytina nagrinėjamu atveju. Dėl šios priežasties ji negalėtų garantuoti trečiųjų asmenų teisių apsaugos. Antra, Patentų įstatyme nėra teisės normos, kuri reglamentuotų teisių atkūrimą, ir atitinkamai įstatyme nėra nuostatų, kurios apsaugotų trečiųjų asmenų teises ir interesus teisių atkūrimo atveju. Tretieji asmenys turi teisėtą lūkestį, jog teisės nebus atkuriamos, jeigu tokios galimybės įstatymas nenumato. Taigi, pasibaigus patento galiojimo terminui ir nesant įstatyme numatytos galimybės atkurti teises, tretieji asmenys gali priimti pagrįstą sprendimą išleisti į rinką savo gaminius, tačiau atkūrus patento galiojimą šių gaminių naudojimas gali būti uždraustas remiantis patento suteikiama apsauga. Tokiu būdu būtų akivaizdžiai pažeistos trečiųjų asmenų teisės ir būtų stipriai pakenkta civilinės apyvartos stabilumui.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į precedentą, suformuotą Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 5 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1511-43/2007. Iš minėto sprendimo turinio matyti, kad civilinėje byloje Nr. 2-1511-43/2007 buvo sprendžiamas ginčas dėl Patentų įstatymo 54 str. 4 d., kuri nustato terminą pateikti Europos patento apibrėžties vertimą į lietuvių kalbą ir sumokėti mokestį už jo paskelbimą, taikymo, t. y. ginčas apelianto nurodomoje civilinėje byloje vyko dėl kitokio pobūdžio terminų taikymo. Tai, kad Patentų įstatymo 54 str. 4 d. nustatytas terminas yra kitokio pobūdžio nei byloje aptariami terminai, pagrindžia ta aplinkybė, kad Patentų įstatymo 54 str. 4 d. nustatytam terminui, priešingai negu byloje aptariamiem terminam, įstatyme nėra numatyta pratęsimo galimybė. Taigi nustačius, kad apelianto nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės skiriasi, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1511-43/2007 nelaikė precedentu šiai bylai.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimas yra pagrįstas ir kad nėra pagrindo jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

CPK 322 str. nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškęs apeliantas Astion Dermatology A/S , todėl apelianto prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                      Artūras Driukas

Danutė Milašienė

Vytas Milius