Civilinė byla Nr. e3K-3-305-378/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04975-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.14.8.3 

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. Ž. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. Ž. ieškinį atsakovei V. S. dėl prievolės (ataskaitų apie lėšų panaudojimą pateikimo) įvykdymo natūra sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarką, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas prašė: 1) nagrinėti bylą uždaruose posėdžiuose; 2) įpareigoti atsakovę per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti nepilnamečio A. Ž. išlaikymui skirtų lėšų ataskaitą ieškovui pagal 2007 m. sausio 2 d. sutartį dėl nepilnamečių vaikų materialinio išlaikymo nuo 2007 m. sausio 2 d. iki 2019 m. sausio 1 d. kartu su ataskaitų duomenis pagrindžiančiais rašytiniais įrodymais; 3) įpareigoti atsakovę per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti nepilnamečio A. Ž. išlaikymui skirtų lėšų ataskaitą ieškovui pagal 2008 m. vasario 5 d. sutartį dėl nepilnamečių vaikų materialinio išlaikymo nuo 2008 m. vasario 5 d. iki 2019 m. sausio 1 d. kartu su ataskaitų duomenis pagrindžiančiais rašytiniais įrodymais; 4) priteisti ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovas nurodė, kad jis ir atsakovė nebuvo ir nėra susituokę, gyvena skyriumi, bendro ūkio neveda ir nevedė. Ieškovui ir atsakovei (duomenys neskelbtini) gimė sūnus A. Ž., (duomenys neskelbtini) – sūnus A. Ž.. Vaikų gyvenamoji vieta yra su atsakove. Vaikus auklėja abu tėvai. Ieškovas ir atsakovė 2007 m. sausio 2 d. ir 2008 m. vasario 5 d. sutartimis dėl nepilnamečių vaikų materialinio išlaikymo susitarė dėl ieškovo teikiamo materialinio vaikų išlaikymo sąlygų. Ieškovas laikėsi sutartyse nustatyto mokėjimo grafiko, už laikotarpius nuo 2007 m. sausio 2 d. iki 2019 m. sausio 1 d. ir nuo 2008 m. vasario 5 d. iki 2019 m. sausio 1 d. atsakovė pagal išlaikymo sutartis gavo virš 463 000 Eur (1,6 mln. Lt). Nuo 2018 m. vasaros atsakovė trukdo ieškovui bendrauti su vaikais, todėl ieškovas siekia sužinoti, ar jo lėšos, skirtos vaikų išlaikymui, yra panaudotos ir naudojamos pagal paskirtį. Pagal ieškovo ir atsakovės sutartis dėl nepilnamečių vaikų materialinio išlaikymo ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovės gautų lėšų panaudojimo ataskaitų ir tokias ataskaitas gauti per 5 darbo dienas, tačiau atsakovė pareikalavus tokių ataskaitų nepateikia. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138 straipsnio 4 dalimi, 6.213 straipsnio 2 dalimi ieškovas nurodė, kad turi teisę reikalauti iš atsakovės įvykdyti prievolę natūra, o teismas turi teisę priteisti pareigos vykdymą natūra.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 19 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo ieškinį.

5.       Teismas nurodė, kad ieškovas prašo teismo įpareigoti atsakovę įvykdyti prievolę natūra – pateikti ataskaitas apie lėšų, skirtų vaikų išlaikymui, panaudojimą. Iš pateiktų 2007 m. sausio 2 d. ir 2008 m. vasario 5 d. sutarčių dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo teismas nustatė, kad atsakovė įsipareigojo ieškovui pateikti lėšų, skirtų vaikams, panaudojimo ataskaitą per 5 darbo dienas nuo ieškovo pareikalavimo gavimo dienos. Šalys sutarčių dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo teismui nebuvo pateikusios tvirtinti. Taigi, atsižvelgdamas į ieškovo formuluojamus ieškinio reikalavimus, kurie, teismo vertinimu, nepatenka į nepilnamečių vaikų išlaikymo ar kitų tėvų pareigų vaikams vykdymo institutų ribas, teismas pažymėjo, kad jau ieškinio priėmimo stadijoje akivaizdu, jog net ieškinį tenkinus teismo sprendimas jokių teisinių pasekmių nesukels.

6.       Teismas nurodė, kad klausimai dėl tėvų pareigų savo nepilnamečiams vaikams vykdymo ir su tuo susiję klausimai nagrinėtini pagal CK trečiosios knygos („Šeimos teisė“) ir atitinkamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normas, kurios reglamentuoja šeimos bylų nagrinėjimą. Teismo vertinimu, prašymas pripažinti tam tikrus faktus negali būti ieškinio reikalavimas, kadangi tam tikrų faktų pripažinimas gali būti tik motyvas teismui priimant sprendimą. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimai, kuriais iš esmės nesiekiama išspręsti ginčo tarp šalių ir kurių patenkinimas nesukeltų šalims teisinių pasekmių, negali būti civilinės bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to teismas atsisakė priimti ieškovo ieškinį dėl prievolės įvykdymo natūra CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka.

7.       Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 punkte nustatyta, jog privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena CPK nustatyta tvarka. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo šalys pasinaudojo privalomąja mediacija arba ieškovas inicijavo mediacijos procesą, tačiau nebuvo gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo, todėl, teismo vertinimu, ir dėl šios priežasties ieškinys negalėtų būti priimtas teisme, nes nebuvo išnaudota ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

8.       Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovo atskirąjį skundą, 2020 m. kovo 19 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį.

9.       Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai identifikavo ieškinio dalyką ir nepagrįstai nusprendė, kad ginčas pagal ieškinio reikalavimus negali būti nagrinėjamas teisme civilinio proceso tvarka. Ieškovo ieškinyje suformuluoti reikalavimai yra prašymas įvykdyti sutartimi prisiimtą prievolę, o ne prašymas pripažinti tam tikrus faktus, kaip nusprendė pirmosios instancijos teismas. Toks ginčas gali būti nagrinėjamas teisme.

10.       Teismas nurodė, kad pagal Mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 dalį sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena CPK nustatyta tvarka ir kitais įstatymų nustatytais atvejais, yra būtina privalomoji mediacija. Privalomąją mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu arba viena iš ginčo šalių (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 1–3 dalys).

11.       Nors šiuo atveju šalys nėra susituokusios, kartu negyvena ir neveda bendro ūkio, tačiau ginčas yra kilęs iš šalių susitarimų dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo ir yra susijęs su tėvų pareiga naudoti vaikui skirtą išlaikymą vaiko, o ne asmeniniams poreikiams tenkinti, todėl, teismo vertinimu, šalių ginčas yra kilęs iš šeimos teisinių santykių. Byloje nesant duomenų, kad šalys pasinaudojo išankstine ginčo sprendimo ne teismo tvarka (būtų inicijavusios privalomąją mediaciją), pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovo ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12.       Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Teismai, nusprendę, kad ieškinio reikalavimas dėl įpareigojimo pateikti dokumentus (informaciją) priskiriamas šeimos ginčams, kurie nagrinėtini ginčo teisena, netinkamai aiškino Mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 punktą. Ieškinio reikalavimai nepatenka į nė vieną iš CPK XIX skyriuje „Šeimos bylų nagrinėjimo ypatumai“ nurodytų šeimos ginčų kategorijų. Ginčas dėl prievolių, kylančių iš šeimos teisės reguliuojamų sričių, ieškiniu nėra inicijuojamas. Net jeigu sutartinis reikalavimas pateikti ataskaitas būtų priskirtas šeimos ginčams, šis ginčas pagal savo turinį nepatenka į Mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 punkto taikymo ribas. Mediacijos įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad privaloma mediacija nėra nustatoma visiems šeimos ginčams. Šiuo atveju ieškinio reikalavimu keliamas ginčas dėl paprastų prievolinių santykių tarp dviejų fizinių asmenų ir tokių santykių dalis yra ataskaita apie pinigų panaudojimą. Vien aplinkybė, kad ieškovas perdavė atsakovei lėšas vaikams išlaikyti, negali būti motyvas, nulemiantis tai, kad ieškinio reikalavimas laikytinas šeimos ginču.

12.2.                      Teismai nenurodė motyvų, kodėl ieškinio reikalavimai patenka į šeimos ginčų sąvoką pagal Mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 punktą, todėl pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

12.3.                      Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnio 1 dalis), nes neįvertino įrodymų visumos, patvirtinančios, kad ieškinio reikalavimas nepatenka į šeimos ginčų kategoriją. Teismai neįvertino, kad ieškovas ir atsakovė nėra susituokę, kartu negyvena ir neveda bendro ūkio, todėl sutartys yra sudarytos ne tarp šeimos narių, o tarp bendro ūkio nevedusių ir nesiekusių sukurti šeimos asmenų; keliamo ginčo santykiai nėra susiję su išlaikymu, kurį gali reguliuoti šeimos teisės normos ir principai.

13.       Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

13.1.                      Ieškovas nepagrįstai nurodė, kad ginčas nepriskiriamas šeimos bylai. Ieškinys yra susijęs su vaikų išlaikymo pareigos įgyvendinimu, o išlaikymo panaudojimo ir jo išieškojimo, kai jis panaudojamas ne vaiko interesais, klausimus reglamentuoja šeimos teisės normos (CK 3.203 straipsnis), o ne prievolių teisės normos (CK 6.123, 6.154 straipsniai, 6.213 straipsnio 1 dalis). CPK XIX skyriuje nurodytų šeimos bylų sąrašas nėra baigtinis. Šeimos teisinius santykius reglamentuojančios CK trečiosios knygos normos yra specialiosios CPK normų atžvilgiu. Taigi, visoms šeimos byloms, kurios nagrinėjamos pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, turi būti taikomos išimtys, nurodytos CPK 375–380 straipsniuose, ir taikoma Mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 punkte nustatyta privalomoji mediacija šeimos ginčams.

13.2.                      Ieškovo reikalavimas dėl nepilnamečių vaikų išlaikymui naudojamų lėšų ataskaitos pateikimo nėra ir negali būti nagrinėjamas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Atskaita dėl išlaikymo lėšų panaudojimo vertintina tik kaip rašytinis įrodymas, bet ne kaip pažeista teisė, kurią siekiama apginti, nes pati ataskaita ir (ar) jos pateikimas (nepateikimas) savaime negali sukurti ir nesukuria materialinių teisinių padarinių. Materialinius teisinius padarinius sukeltų faktinės aplinkybės dėl ne pagal paskirtį naudojamų lėšų, skirtų vaiko išlaikymui. Reikalaujami duomenys būtų jau kito ginčo faktinis pagrindas ir įrodinėjimo priemonė byloje dėl ne pagal paskirtį (t. y. ne vaiko interesams tenkinti) panaudotų lėšų išieškojimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės normų, reglamentuojančių išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarką, taikymo ir aiškinimo

14.       Teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį asmeniui turi būti garantuojama teisė turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą; šią teisę turi kiekvienas asmuo; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai). Asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – tai procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas), būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas.

15.       Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas). Šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmenų teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme. Teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka. Tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 kovo 4 d. nutarimai). Taigi, Konstitucinis Teismas, aiškindamas teisminės gynybos principo esmę, taip pat akcentuoja ir galimybę taikyti ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką, pabrėždamas, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą įstatymų leidėjas gali nustatyti tik tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, siekiantis apginti, jo manymu, pažeistas teises ir laisves, visais atvejais galėtų kreiptis į teismą tik tiesiogiai (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

16.       Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai pažymima, kad asmuo, kurio teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę jas ginti teisme. Asmens teisė kreiptis į teismą siejama su jos realizavimu įstatymo nustatyta tvarka (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Tam tikrais atvejais galimybė kreiptis į teismą atsiranda tada, jei suinteresuotas asmuo laikėsi išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, kuri gali būti nustatyta įstatyme (CPK 22 straipsnio 1 dalis) ir kurios nesilaikymas lemia tam tikrus teisinius padarinius – pareiškimas paliekamas nenagrinėtas, jei šia tvarka dar galima pasinaudoti (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas), arba byla nutraukiama, jei šia tvarka pasinaudoti negalima (CPK 293 straipsnio 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2017, 12 punktas). Aiškindama asmens teisės į teismą apimtį, teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (be kita ko), laikytis tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Tokiu atveju asmuo turi pareigą kreiptis į konkrečią ikiteisminę instituciją, ir tik gavęs pastarosios sprendimą dėl jo pareiškimo išnagrinėjimo iš esmės asmuo, būdamas nepatenkintas šiuo sprendimu, įgyja teisę dėl pažeistų teisių gynybos kreiptis į teismą.

17.       Išankstinė neteisminė bylos sprendimo tvarka turi būti suprantama dviem prasmėmis. Įstatyme vartojama sąvoka „išankstinė bylos sprendimo ne teisme tvarka“ visų pirma apima neteisminių institucijų veiklą sprendžiant tam tikros kategorijos civilines bylas, taip pat pretenzijų tvarkos laikymąsi prieš kreipiantis į teismą. Iš to išplaukia du šios tvarkos įgyvendinimo būdai (kreipimasis į neteismines ginčo sprendimo institucijas arba pretenzijos pareiškimas), kurių bendras bruožas tas, kad šios tvarkos įgyvendinimą tiek vienu, tiek kitu būdu gali nustatyti tik įstatymai.

18.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos privalomumo, be kita ko, yra konstatavęs, kad nustatant, ar suinteresuotam asmeniui buvo privaloma laikytis tokios išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, pirmiausia yra reikalinga kvalifikuoti teisinius santykius, identifikuoti ginčo dalyką, taip pat atsižvelgti ir į šalių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2013).

19.       Nagrinėjamu atveju taip pat aktuali civilinių teisinių santykių, iš kurių kildinamas ieškinys, kvalifikavimo problema, kurios išsprendimas lemia atsakymą į klausimą, ar ieškovas privalėjo laikytis išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo įpareigoti atsakovę per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti nepilnamečių vaikų išlaikymui skirtų lėšų ataskaitą pagal šalių sudarytas sutartis dėl nepilnamečių vaikų materialinio išlaikymo kartu su ataskaitų duomenis pagrindžiančiais rašytiniais įrodymais. Nustatyta, jog tarp šalių buvo sudarytos sutartys dėl nepilnamečių vaikų materialinio išlaikymo bei jo teikimo sąlygų; pagal ieškovo ir atsakovės sutartis ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovės gautų lėšų panaudojimo ataskaitų ir tokias ataskaitas gauti per 5 darbo dienas, tačiau atsakovė pareikalavus tokių ataskaitų nepateikia. Ieškovo teigimu, jo reikalavimas dėl įpareigojimo pateikti dokumentus pagal išlaikymo vaikams teikimo sutartį negali būti priskiriamas šeimos ginčams, kuriems spręsti nustatyta privaloma mediacija.

20.       Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje ir CK 3.192 straipsnio 1 dalyje nustatyta tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės, ši pareiga kyla iš tėvų prigimtinės prievolės būti atsakingiems už vaikų padėtį iki jiems sulaukiant pilnametystės. Tėvų pareiga išlaikyti vaikus yra absoliuti, todėl šios prievolės jie negali atsisakyti vykdyti arba perkelti vykdyti kitiems asmenims, taip pat ir vienam iš tėvų, su kuriuo gyvena vaikas. Visuotinai pripažinta kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, bei tėvų didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 1, 2 dalys).

21.       Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu, kuris gali būti sudarytas tiek žodžiu, tiek rašytine forma. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Dėl vaikams teikiamo išlaikymo formos ir dydžio tėvai gali susitarti (CK 3.192 straipsnio 1 dalis); tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria ir vienas iš jų nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (CK 3.194, 3.196 straipsniai). Tais atvejais, kai dėl išlaikymo tvarkos, formos ir dydžio tėvai susitaria gera valia, šiame susitarime jie gali nustatyti ir papildomas sąlygas (pvz., išlaikymui teikiamų lėšų panaudojimo kontrolės mechanizmą), skirtas vaiko interesams užtikrinti.

22.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad vaikui skirtas išlaikymas privalo būti naudojamas tik jo interesams (CK 3.203 straipsnio 1 dalis). Išlaikymas negali būti naudojamas tėvo (motinos), globėjo (rūpintojo), kitų asmenų asmeniniams poreikiams tenkinti. Išlaikymą teikiantis tėvas (motina) turi teisę kontroliuoti išlaikymo panaudojimą. Kai vienas iš vaiko tėvų, vaiko globėjas (rūpintojas) ar kiti asmenys panaudoja vaikui skirtą išlaikymą ne vaiko interesais (sunaudoja jį savo asmeniniams poreikiams tenkinti, iššvaisto, perleidžia kitiems asmenims ir pan.), tokie asmenys privalo atlyginti vaikui padarytus nuostolius. Vaikui skirtas išlaikymas, kurį jo tėvas (motina), globėjas (rūpintojas) panaudoja ne vaiko interesams, yra išieškomas iš asmens, panaudojusio išlaikymą ne vaiko interesams, turto pagal vaiko atstovų, valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį (CK 3.203 straipsnio 2 dalis). Tokie asmenys gali būti nušalinami nuo vaiko turto tvarkymo (CK 3.191 straipsnio 1 dalies 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016, 40 punktas). 

23.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisė gauti išlaikymą yra nepilnamečio vaiko, todėl materialine teisine prasme ieškovas yra nepilnametis vaikas, o jo procesinę teisę pareikšti ieškinį įgyvendina CK 3.194 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys ar įstatymų nustatyti kiti asmenys. Kai yra pagrindas, išlaikymas priteisiamas ieškovui nepilnamečiam vaikui. Nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolė yra vykdoma vaikui, o ne kitam sutuoktiniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2010). Tai reiškia, kad ir išlaikymą vaikui teikiančio tėvo (motinos) kontrolė, kaip kitas iš tėvų naudoja vaiko išlaikymui skirtas lėšas, yra skirta būtent vaiko teisėms ir interesams užtikrinti ir patenka į CK 3.203 straipsnio reglamentavimo sritį. Aplinkybė, kad dėl vaikams teiktino išlaikymo tarp tėvų yra sudaryta sutartis, nekeičia civilinių teisinių santykių prigimties ir jų kvalifikavimo.

24.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiu atveju kaip nagrinėjamoje byloje, kai išlaikymą pagal sutartį vaikams teikiantis tėvas siekia įgyvendinti savo teisę kontroliuoti, kaip vaiko motina panaudoja vaikų išlaikymui skirtas lėšas, egzistuoja su vaiko teisėmis ir interesais susijęs elementas, kuris laikytinas šeimos teisinių santykių elementu, lemiančiu ginčo priskyrimą šeimos ginčų kategorijai.

25.       2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Mediacijos įstatymo nuostatos, įtvirtinančios šio ginčo sprendimo būdo kaip privalomos ikiteisminio ginčų sprendimo tvarkos taikymą šeimos ginčuose, kurie sprendžiami ginčo teisena (Mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šis pokytis buvo nulemtas būtinybės užtikrinti vaikų interesus šeimos ginčuose, derinti priimamus sprendimus prie kiekvienos šeimos individualios situacijos, taupyti šalių laiką ir lėšas, atkurti tarpusavio sąveiką bei užkirsti kelią naujiems ginčams ateityje.

26.       Prie šeimos ginčų, kurie spręstini ginčo teisena, pvz., priskirtinos bylos dėl santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, ginčai, susiję su vaikų išlaikymu, jų gyvenamosios vietos ar bendravimo tvarkos su skyriumi gyvenančiu tėvu ar motina nustatymo bei kiti ginčai, kurie yra sprendžiami pagal CPK XIX skyriuje nustatytas taisykles. Kaip minėta šios nutarties 22–23 punktuose, vaiko išlaikymui skirtos lėšos turi būti naudojamos tik jo poreikiams ir interesams tenkinti, todėl tėvas (motina), teikiantis išlaikymą, turi teisę kontroliuoti šių lėšų panaudojimą, be kita ko, prašydamas tėvo (motinos), su kuriuo vaikas gyvena, pateikti faktinius duomenis apie išlaikymui skirtų lėšų naudojimą. Dėl tokios tėvų teisės įgyvendinimo kilęs ginčas turėtų būti kvalifikuojamas kaip šeimos ginčas, kadangi jis tiesiogiai susijęs su vaikų išlaikymu. Tėvų sutarties sąlyga dėl ataskaitų apie vaiko išlaikymui skirtų lėšų panaudojimą teikimo yra sudėtinė susitarimo dėl išlaikymo dalis, dėl kurios vykdymo kilęs ginčas laikytinas šeimos ginču, ir jo sprendimui taikytina privaloma ikiteisminio ginčų sprendimo tvarka – privalomoji mediacija (Mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 punktas).

27.       Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai kvalifikavo civilinius teisinius santykius ir pagrįstai nusprendė, jog tokiam ginčui spręsti yra privaloma mediacija, todėl naikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

28.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

29.       Atsakovė prašė priteisti 2541 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus (2020 m. rugsėjo 23 d. PVM sąskaita faktūra Nr. RIDD-0519, 2020 m. rugsėjo 23 d. mokėjimo nurodymas). Prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 7 ir 8.14 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti užmokesčio dydį (2347,70 Eur (1,7 x 1381 Eur (2020 m. 1 ketv.)), todėl atsakovės prašoma priteisti suma mažintina iš ieškovo atsakovei priteisiant 2347,70 Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą.

30.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 10 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 2,42 Eur tokių išlaidų. CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Kasaciniame teisme patirtos su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. sausio 23 d.) nustatytą minimalią 5 Eur valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jų atlyginimas į valstybės biudžetą iš ieškovo nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovo G. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2347,70 Eur (du tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt septynis Eur 70 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Alė Bukavinienė 

        Gražina Davidonienė

        Algis Norkūnas