Civilinė byla Nr. e2A-872-459/2021

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.1.6.1.; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 2021 m. spalio 7 d.

   Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės, Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų R. V. ir E. V. (apeliantų) apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2021 m. gegužės 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. G. ieškinį atsakovams R. V. ir E. V., trečiajam asmeniui Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notarui R. K., dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

 n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.                      Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas: 1) pripažinti atsakovų R. V. ir E. V. 2015 m. rugsėjo 9 d. sudarytą dovanojimo sutartį, patvirtintą Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notaro R. K. (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab initio); 2) taikyti restituciją: grąžinti atsakovo R. V. nuosavybėn iš atsakovės E. V. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) 494/1979 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); leidžiant nukreipti ieškovo G. G. reikalavimus į turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina reikalavimui pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018-12-11 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-871-494/2018 patenkinti; 3) priteisti iš atsakovės E. V. restitucijos piniginį ekvivalentą – 14 700,00 Eur už perleistą žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 4) ieškovui priteisti iš atsakovų solidariai nagrinėjamoje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimu iš atsakovo R. V. ieškovui G. G. priteista 15 000,00 Eur skolos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos skolos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, 337,50 Eur žyminio mokesčio. Sprendimui įsiteisėjus, pradėjus priverstinį skolos išieškojimą, paaiškėjo, kad atsakovas R. V. neturi jokio turto, iš kurio būtų galima išieškoti turimą įsiskolinimą, tačiau dar 2019 m. sausio 19 d. dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu atsakovas perleido dukrai – atsakovei E. V. – nekilnojamąjį turtą, kurio bendra vidutinė rinkos vertė, VĮ Registrų centro duomenimis, yra 28 180,00 Eur. Atsakovas R. V. 15 000,00 Eur skolą pagal besąlyginį paprastąjį vekselį ieškovui turėjo sumokėti iki 2015 m. rugsėjo 1 d. Šiuo atveju tai, kad dovanojimo sutartis atsakovų sudaryta vos po 8 dienų nuo prievolės įvykdymo termino pabaigos, akivaizdžiai patvirtina skolininko nesąžiningumą kreditoriaus atžvilgiu ir siekį išvengti skolos grąžinimo. Dovanojimo sutartis pažeidė ieškovo, kaip kreditoriaus, interesus, nes sudarius šią sutartį neliko turto, kurio pakaktų atsakovui atsiskaityti su ieškovu pagal teismo sprendimą. Sudarydamas sandorį atsakovas R. V. žinojo, kad turės atsiskaityti pagal vekselį jame nurodytu terminu, pastarasis šios prievolės tinkamai nevykdė, taip pat turėjo žinoti, kad sandorio sudarymas pakenks jo mokumui.

2.                      Atsakovai R. V. ir E. V. atsiliepimu į ieškovo ieškinį teismo prašė: 1) ieškovo ieškinio reikalavimams taikyti sutrumpintą 1 (vienerių) metų ieškinio senaties terminą; 2) ieškovo ieškinį atmesti, praleidus sutrumpintą 1 (vienerių) metų ieškinio senaties terminą, nesant jokių svarbių, objektyvių priežasčių tokiam terminui atnaujinti; 3) tuo atveju, jeigu teismas atnaujintų praleistą ieškinio senaties terminą, ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą; 4) iš ieškovo atsakovams priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad ieškovas yra žymiai praleidęs sutrumpintą vienerių metų senaties terminą ginčyti sandorį pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio nuostatas, todėl ieškovo reikalavimai vien tuo pagrindu turi būti atmesti. Ieškovas nurodo, kad apie ginčijamą dovanojimą sandorį sužinojo tik antstolei vykdant priverstinį skolos išieškojimą iš atsakovo R. V. pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą, ir tik iš 2020 m. kovo 23 d. antstolės pažymos, t. y. po daugiau kaip metų po vykdomosios bylos pradėjimo. Atsakovai su tokiais ieškovo teiginiais ir jo nurodomu ieškinio senaties termino pradžios momentu nesutiko. Paprastojo vekselio apmokėjimo terminas baigėsi 2015 m. rugsėjo 1 d. atsakovui R. V. vekselio neapmokėjus, jau tada ieškovui tapo žinoma apie jo teisių pažeidimą. Ieškovas vietoje to, kad operatyviai ir rūpestingai gintų savo teises dėl skolos iš atsakovo R. V. išieškojimo, daugiau kaip pusantrų metų ne tik kad nesikreipė į teismą dėl skolos, bet ir iš esmės nesidomėjo skolininko finansine padėtimi. Atsakovai neabejoja, kad apie 2015 m. rugsėjo 9 d. dovanojimo sutartį ieškovas žinojo ar turėjo žinoti gerokai anksčiau nei 2020 m. kovo mėnesį. Vėliausiai tai ieškovui turėjo būti žinoma 2017 m. gegužės mėn., kai buvo paruoštas ir pateiktas ieškinys Vilniaus rajono apylinkės teismui. Tikėti tuo, kad tik praėjus daugiau kaip metams po teismo sprendimo dėl skolos priteisimo ieškovui tapo žinoma apie 2015 m. sudarytą sandorį, nėra jokio pagrindo. Be to, vykdomasis raštas išduotas ir pateiktas vykdyti dar 2019 m. sausio mėn., antstolis užvedęs vykdomąją bylą paprastai iš karto tikrina skolininko turtinę padėtį, o ne daugiau kaip po metų po vykdomosios bylos iškėlimo. Pažymėjo, kad vien tai, jog atsakovai yra artimi giminaičiai, nesudaro pagrindo naikinti dovanojimo sutartį, kadangi ji buvo sudaryta dėl asmeninių priežasčių, įgyvendinant tėvų ir vaikų santykius, vykdant įstatyme įtvirtintą pareigą pilnamečiams vaikams teikti materialinę paramą, iki kol jie mokosi aukštojoje mokykloje iki jiems sukaks 24 metai.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

3.                      Plungės apylinkės teismas 2021 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino visiškai: 1) pripažino atsakovų R. V. ir E. V. 2015 m. rugsėjo 9 d. sudarytą dovanojimo sutartį, patvirtintą Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notaro R. K. (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab initio); 2) taikė restituciją: grąžino atsakovo R. V. nuosavybėn iš atsakovės E. V. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) 494/1979 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir leido nukreipti ieškovo G. G. reikalavimus į turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina reikalavimui pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-871-494/2018 patenkinti; 3) priteisė iš atsakovės E. V. restitucijos piniginį ekvivalentą 14 700,00 Eur už perleistą žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) 4) priteisė iš atsakovų R. V. ir E. V. po 344,70 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui G. G.. Pirmosios instancijos teismo motyvai:

3.1.                      Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovas R. V., turėdamas pareigą pagal paprastąjį vekselį ieškovui, perleido asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą savo dukrai atsakovei E. V., ir šios aplinkybės sudaro pagrindą preziumuoti, kad atsakovai, kaip ginčijamo sandorio šalys, buvo nesąžiningos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67 straipsnio 1 punktas). Atsakovai leistinomis įrodinėjimo priemonėmis šios prezumpcijos nepaneigė. Sudaręs ginčijamą sandorį atsakovas R. V. tapo nemokus, pastarasis privalėjo žinoti, kad toks sandoris pažeis ieškovo, kaip kreditoriaus, teises paprastajame vekselyje nurodytu laiku gauti prievolės įvykdymą. Svarbia aplinkybe ginčijamo sandorio ir jo sudarymo pasekmių kontekste teismas laikė faktinę atsakovo ir skolininko R. V. galimybę įvykdyti vekselį skolininkui, šios bylos ieškovui. Atsakovo R. V. prievolė pagal paprastąjį vekselį ir Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą yra neabejotina ir galiojanti, tačiau atsakovas R. V. nėra net iš dalies įvykdęs 2018 m. gruodžio 11 d. teismo sprendimo ir nors gauna darbines pajamas, teismo sprendimo nevykdo. Be to, atsakovas R. V. neturi turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas pagal teismo sprendimą, todėl atsakovo R. V. veiksmai, sudarant ginčijamą sandorį, kurio būtinumo sudaryti atsakovai neįrodė, bei atsakovo R. V. elgesys nevykdyti teismo sprendimo vertintini nesąžiningais, pažeidžiančiais ieškovo, kaip kreditoriaus, interesus. Atsakovė E. V. tai pat neįrodė ir neįtikino teismo, kad ginčijamas nekilnojamojo turto sandoris privalėjo būti sudarytas, vadinasi, būdama sandorio dalyvio ir šios bylos atsakovo R. V. dukra, ši privalėjo įsitikinti ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybėmis ir pasekmėmis. Nustačius atsakovo R. V. nesąžiningumą, kitos sandorio šalies – atsakovės E. V. – nesąžiningumas preziumuotinas, bendrais pagrindais prezumpcijos nepaneigus ir neįrodžius priešingai.

3.2.                      Teismas, įvertinęs visumą ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybių – dovanojimo sandoris sudarytas iš karto suėjus prievolės įvykdymo terminui pagal paprastąjį vekselį (vekselio įvykdymo terminas 2015 m. rugsėjo 1 d., dovanojimo sandoris sudarytas 2015 m. rugsėjo 9 d., apie jį kreditorius nebuvo informuotas, nežinojo ir faktiškai negalėjo žinoti, kol neprasidėjo 2018 m. gruodžio 11 d. teismo sprendimo priverstinis vykdymas ir ieškovas antstolio buvo informuotas apie ginčijamą sandorį (2020 m. kovo 23 d). Tai, kad ieškovas galėjo pasitelkti profesionalaus teisininko pagalbą, nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovas piktnaudžiavo kreditoriaus teisėmis, priešingai, tik prasidėjus priverstiniam teismo sprendimo vykdymui ir paaiškėjus apie ginčijamą sandorį, ieškovas pareiškė ieškinį teisme Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 str. pagrindu.

3.3.                      Teismas nusprendė, kad ieškovas ieškinį teisme Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio pagrindu ginčydamas skolininko sudarytą sandorį, pažeidžiantį jo, kaip kreditoriaus, teises, pareiškė per vienerių metų terminą nuo sužinojimo dienos apie jo teises pažeidžiantį sandorį.

3.4.                      Šioje byloje teismas pripažinęs sandorį negaliojančiu, taikė restituciją, sandorio šalis – atsakovus – grąžino į iki sandorio buvusią padėtį. Nustačius, kad vienas iš žemės sklypų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) yra parduotas už 14 700,00 Eur ir šiuos pinigus gavo atsakovė E. V., dėl šio turto taikė restituciją, iš atsakovės E. V. priteisė pinigus už perleistą žemės sklypą. Kitą nuginčijamo dovanojimo sandorio turtą grąžino atsakovui R. V. natūra, siekiant nukreipti ieškovo reikalavimus į turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina reikalavimui pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-871-494/2018 patenkinti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

4.                      Apeliaciniu skundu apeliantai teismo prašo: 1) priimti naujus rašytinius įrodymus: 2021 m. birželio 23 d. Turto vertinimo ataskaitas; 2) panaikinti 2021 m. gegužės 27 d. Plungės apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo G. G. ieškinio reikalavimams taikyti sutrumpintą 1 (vienerių) metų ieškinio senaties terminą ir ieškinio reikalavimus atmesti; 3) iš ieškovo G. G. atsakovų naudai priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

4.1.                      Pirmosios instancijos teismas iš esmės neanalizavo skolininko – atsakovo – pareigos sudaryti dovanojimo sandorį. Atsakovai buvo nurodę ir pateikę tai patvirtinančius įrodymus (NTR išrašus), kad atsakovas R. V. atsakovei perleistus žemės sklypus buvo paveldėjęs mirus savo motinai, atsakovės močiutei. Kadangi mirties dieną dar nebuvo baigtos nuosavybės į sklypus atkūrimo procedūros, jas užbaigė atsakovas, po to galėjo įregistruoti savo nuosavybę į sklypus ir įvykdyti močiutės nespėtą išreikšti valią anūkei perleisti žemės sklypus. Be to, pati atsakovė teismui paaiškino, kad močiutė ne kartą yra kalbėjusi apie tokią valią, tik dėl to, kad nebuvo sutvarkyti nuosavybės dokumentai ir tuo metu atsakovė buvo nepilnametė, turto perleidimo procedūros nebuvo atliktos.

4.2.                      Dovanojimo sutartis taip pat buvo sudaryta ir kaip tėčio paskata / parama sėkmingai tęsiant teisės studijas ir pradėjus teisinio darbo praktiką. Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino ir nieko nepasisakė dėl tokių atsakovų paaiškinimų, argumentų.

4.3.                      Skolininko pareiga sudaryti sandorį taip pat gali būti nustatyta teismo sprendimu, gali kilti iš skolininko vienašališko įsipareigojimo (pvz., paskolos sutartyje nustatytas skolininko įsipareigojimas pagal kreditoriaus pareikalavimą įkeisti turtą), ikisutartinių santykių, viešo konkurso ir kitų imperatyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000). Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas šios privalomos sąlygos iš esmės neanalizavo, todėl jos egzistavimą nustatė netinkamai, tik formaliai.

4.4.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas nėra praleidęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnyje įtvirtinto sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino, kadangi įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad jis negalėjo sužinoti apie ginčijamą sandorį anksčiau nei iš antstolės 2020 m. kovo 23 d. pažymos. Tokia teismo išvada neatitinka nei bylos medžiagos, nei paties pirmosios instancijos teismo cituojamos kasacinės instancijos teismo išaiškinimų, ką reikėtų vertinti, nustatinėjant ieškinio senaties termino pradžią. Tokia išvada priimta iš esmės neįvertinus ieškovo, kaip kreditoriaus, turėjimo sužinoti apie ginčijamą sandorį.

4.5.                      Ginčijamas sandoris sudarytas prieš penkerius metus ir tuomet, kai ieškovas jau turėjo reikalavimo teisę į atsakovą R. V.. Paprastojo vekselio apmokėjimo terminas baigėsi 2015 m. rugsėjo 1 d. Atsakovui vekselio neapmokėjus, jau tada ieškovui tapo žinoma apie jo teisių pažeidimą, t. y. apie tai, kad jis vekselyje nurodytos sumos negavo. Ieškovas vietoje to, kad operatyviai ir rūpestingai gintų savo teises dėl skolos iš atsakovo išsireikalavimo / išieškojimo, daugiau kaip pusantrų metų ne tik kad nesikreipė į teismą dėl skolos, bet ir iš esmės nesidomėjo (kaip nurodė pats) skolininko – atsakovo – finansine padėtimi, jo galimybėmis grąžinti tą sumą.

4.6.                      Atsakovai neabejoja, kad apie 2015 m. rugsėjo 9 d. dovanojimo sandorį ieškovas turėjo ir galėjo žinoti gerokai anksčiau nei 2020 m. kovo mėn. Svarbu tai, kas pats dovanojimo sandoris 2015 m. iš karto buvo išviešintas VĮ Registrų centre.

4.7.                      Vėliausiai apie atsakovo turtinės padėties pasikeitimą, apie ginčijamą sandorį ieškovui turėjo būti žinoma dar 2017 m. gegužės mėn., kai buvo paruoštas ir pateiktas Vilniaus rajono apylinkės teismui ieškinys dėl 15 000,00 Eur skolos ir palūkanų pagal paprastąją vekselį priteisimo. Rengiant ieškinį dėl skolos ir bylą nagrinėjant ieškovas buvo atstovaujamas advokatės, profesionalios teisininkės, kuri, preziumuojama, surinko ar turėjo surinkti visą būtiną informaciją apie vekselyje nurodytą skolininką, jo turtinę padėtį. Be to, pats ieškovas yra išsilavinęs žmogus, turintis magistro laipsnį, todėl jam taikomi didesni apdairumo ir rūpestingumo reikalavimai. Atsakovų įsitikinimu, jau 2017 m. bylą nagrinėjant teisme, ieškovui atsakovo turtinė padėtis, ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo faktas turėjo būti žinomas. Duomenys apie atsakovo turtą su istorija ieškovui per jo atstovę – advokatę – buvo prieinami, gaunant juos iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės.

4.8.                      Tikėti tuo, kad tik praėjus daugiau kaip metams po 2018 m. gruodžio 11 d. teismo sprendimo dėl skolos ieškovui tapo žinoma apie dar 2015 m. sudarytą ir išviešintą dovanojimo sandorį, teismui nebuvo jokio pagrindo. Be to, vykdomasis raštas išduotas ir pateiktas vykdyti dar 2019 m. sausio mėn. Antstolis, užvedęs vykdomąją bylą, iš karto tikrina skolininko turtinę padėtį, o ne daugiau kaip po metų po vykdomosios bylos iškėlimo.

4.9.                      Taigi sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas iš esmės praleistas (prasidėjo vėliausiai 2017 m. gegužės mėn., baigėsi 2018 m. gegužės mėn., tuo tarpu ieškinys pareikštas tik 2020 m. kovo 31 d.), nėra jokių svarbių, objektyvių priežasčių jam atnaujinti, ieškovas to net neprašė, todėl ieškinys vien tuo pagrindu turėjo būti atmestas.

4.10.                      Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo neištyrė ir neįvertino visų byloje pateiktų įrodymų, šalių paaiškinimų, taip pažeisdamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles nustatančias teisės normas. Dėl tokių pažeidimų buvo priimtas iš esmės neteisingas sprendimas, kuriuo ieškovo reikalavimai patenkinti visa apimtimi, netaikius sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino.

4.11.                      Pirmosios instancijos teismas sprendimu pažeidė restitucijos taisykles, dėl to atsakovė E. V. atsidūrė iš esmės blogesnėje padėtyje nei buvo iki dovanojimo sandorio sudarymo, o ieškovas atsidūrė iš esmės geresnėje padėtyje. Pažymėtina, kad ieškovas pagal 2018 m. gruodžio 11 d. teismo sprendimą dėl skolos priteisimo iš atsakovo R. V. vykdomojoje byloje turi apie 18 000,00 Eur dydžio reikalavimą, tačiau dar papildomai pagal teismo sprendimą šioje byloje įgijo 14 700,00 Eur dydžio reikalavimą į atsakovę E. V., ir įgijo teisę nukreipti išieškojimą į du atsakovo nuosavybėn grąžinamus sklypus, kurių bendra vertė šią dieną siekia 21 100,00 Eur.

4.12.                      Priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, galimybė nustatyti restitucijos mastą nagrinėjamu atveju buvo, tačiau teismas to net nebandė daryti: netikrino viešojo registro duomenų apie turto vertę, neišsireikalavo duomenų iš ieškovo ar vykdomosios bylos.

4.13.                      Teismo išvada, kad E. V. už perleistą jai padovanotą sklypą gavo 14 700,00 Eur sumą, neatitinka tikrovės, bylos medžiagos, nes byloje tokių duomenų nėra. Atsakovė už perleistą sklypą gavo 5 000,00 Eur, tačiau teismo sprendimu yra įpareigota sumokėti atsakovui dvigubai tiek. Taigi atsakovė ne tik kad neteko jai padovanotų sklypų, kurių bendra vertė 21 000,00 Eur, bet patyrė dar papildomai apie 9 700,00 Eur nuostolio (skirtumas tarp perleisto sklypo kainos ir teismo priteistos sumokėti sumos). Taigi atsakovė atsidūrė iš esmės blogesnėje padėtyje nei buvo. Šiuo atveju teismas grąžintino turto vertės nenustatinėjo, nėra jokių teismo motyvų dėl 14 700,00 Eur sumos priteisimo, išskyrus tikrovės neatitinkantį teiginį, kad atsakovė už perleistą sklypą tokią sumą gavo.

4.14.                      Šiuo atveju, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje iš esmės pažeidė tiek materialinės teisės normas – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 str., 1.131 str., 6.66 str., 6.145 str., 6.147 str., tiek ir proceso teisės normas – Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177– 179 str., 185 str., dėl to buvo priimtas neteisingas teismo sprendimas. Apeliantų nuomone, apeliacinės instancijos teismas turi pagrindą panaikinti tokį neteisingą ir nepagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

5.                      Atsiliepimu į apeliantų apeliacinį skundą ieškovas teismo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo 2021 m. gegužės 27 d. sprendimą. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

5.1.                      Pagal byloje esančius įrodymus nėra galimybės nustatyti, nei kad E. M. V. buvo E. V. močiutė, nei kiek laiko buvo praėję nuo šios mirties iki ginčijamo sandorio sudarymo. Teigdami, kad močiutė turėjo valią palikti ginčo žemės sklypus anūkei, atsakovai šias aplinkybes turėjo tinkamai įrodyti, priešingu atveju labiau tikėtina, kad turėdama tokią valią močiutė turtą būtų arba padovanojusi, arba palikusi testamentu. Ieškovas taip pat atkreipia dėmesį, kad atsiliepime į ieškinį apie močiutės valią padovanoti sklypus anūkei net nebuvo užsiminta, ši atsakovų pozicija atsirado tik bylos nagrinėjimo metu. Galiausiai akivaizdu, kad nors močiutės valios vykdymas gali būti pripažįstamas tam tikra moraline pareiga, ji negali būti pakankama pateisinti skolininko sandorio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio sąlygų prasme.

5.2.                      Skolininko prievolę sudaryti ginčijamą sandorį apeliantai grindžia deklaratyviais paaiškinimais, kad atsakovas R. V. privalėjo teikti paramą pilnametei dukrai – atsakovei E. V.. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu ne kartą atkreipė dėmesį, kad šie paaiškinimai nėra pagrįsti jokiais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, pirmiausia – kad atsakovė E. V. atitiko paramos pilnamečiam vaikui teikimo sąlygas (buvo reikalinga paramos, pažangiai mokėsi aukštojoje mokykloje, neturėjo galimybės dirbti, neturėjo kito turto ir pan.), be to, kad atsakovo R. V. finansinės galimybės leido teikti pasirinkto pobūdžio išlaikymą bei kad padovanotas turtas atitiko paramos esmę, t. y. atnešė atsakovei E. V. kažkokią konkrečią naudą, kuri pagrįstų tokios paramos teikimo tikslingumą.

5.3.                      Nagrinėjamu atveju būtent atsakovams, teigiantiems, kad sandorį skolininkas sudaryti privalėjo, teko pareiga tokią poziciją tinkamai pagrįsti, nes tokios pareigos perkėlimas ieškovui reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, t. y. reikalavimą įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. – probatio diabolica). Atsakovams pasirinkus poziciją neįrodinėti aptariamos actio Pauliana sąlygos buvimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ginčo sandorio sudaryti skolininkas neprivalėjo.

5.4.                      Atsakovai senaties termino actio Pauliana ieškiniui pareikšti pradžią nepagrįstai tapatina su senaties termino ieškiniui dėl skolos pareikšti pradžia. Teisės pažeidimu laikytinas kreditoriaus interesams prieštaraujančio sandorio sudarymo, o ne reikalavimo teisės atsiradimo (skolos negrąžinimo) momentas. Be to, actio Pauliana ieškinio pareiškimo sąlyga yra ne reikalavimo teisė apskritai, o neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė, kuri nagrinėjamu atveju pripažinta tik 2018 m. gruodžio 11 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimu. Iki šio įsiteisėjimo ieškovas neturėjo teisinio pagrindo actio Pauliana ieškiniui reikšti, nepaisant to, ar galėjo žinoti apie ginčijamo sandorio sudarymą, taigi ir senaties terminas negalėjo prasidėti.

5.5.                      Atsakovai apeliuoja ir į tai, kad ginčo sandoris buvo išviešintas VĮ Registrų centre, tačiau vien privalomas pranešimas Nekilnojamojo turto registrui apie sandorio sudarymą nedaro jo viešo. Ieškovas į bylą pateikė rašytinius įrodymus, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 9 d. iki 2019 m. kovo 31 d. (t. y. anksčiau nei senaties terminui reikšmingi vieneri metai iki nagrinėjamos bylos iškėlimo), nei ieškovas, nei jo advokatė nesikreipė į Nekilnojamojo turto registrą dėl nekilnojamojo turto, kuris buvo perleistas pagal ginčijamą dovanojimo sutartį, registro įrašų istorijos.

5.6.                      Skirtingai nei teigia atsakovai, nagrinėjant bylą dėl skolos Nekilnojamojo turto registro duomenys nebuvo būtini ir neturėjo būti surinkti, kadangi skolininko turtinė padėtis neturi jokios įtakos skolos priteisimo faktui, t. y. ar turto skolininkas turėtų, ar ne, kreditoriaus įrodyta teisė susigrąžinti skolą būtų teismo pripažinta. Antstolis, užvedęs vykdomąją bylą, taip pat tikrina esamą skolininko faktinę turtinę padėtį, o ne buvusią. Todėl visiškai pagrįsta ginčijamo sprendimo išvada, kad kol neprasidėjo teismo sprendimo priverstinis vykdymas, ieškovas neturėjo žinoti apie ginčijamo sandorio sudarymą, tuo tarpu jokie apeliantų argumentai nepagrindžia, kodėl pradėjus teismo sprendimo priverstinį vykdymą ieškovas apie sandorio sudarymą turėjo sužinoti anksčiau nei buvo gauta į bylą pateikta antstolės pažyma.

5.7.                      Atsakovus grąžinus į iki ginčo sandorio buvusią padėtį, ieškovui bus ne faktiškai priteistas atsakovų turtas, o iš perleisto turto, jo vertės ar lėšų bus išieškoma tiek, kiek yra reikalinga ieškovo reikalavimams pagal teismo sprendimą patenkinti. Nustačius, kad vienas iš nekilnojamojo turto objektų yra parduotas, išieškojimo galimybė nukreipiama į daikto vertę (14 700,00 Eur vidutinė rinkos vertė 2020 m. vasario 11 dieną nurodyta byloje esančiame Nekilnojamojo turto išraše, kuri, patikrinus viešai prieinamoje VĮ Registrų centro vidutinės rinkos vertės paieškoje pagal unikalų numerį, atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimo dieną yra labai panaši – 14 600,00 Eur), kurios atsakovai nagrinėjamoje byloje neginčijo. Atsakovė E. V. negali atsidurti blogesnėje padėtyje, nei buvo iki dovanojimo sandorio sudarymo, nes ieškovas neįgijo jokių papildomų reikalavimų į atsakovę E. V. – iš jos bus išieškoma ne daugiau nei minėta turto vertė. Atsakovė teigia, kad už perleistą sklypą gavo 5 000,00 Eur, tačiau tokių duomenų byloje nėra, atitinkami įrodymai nepateikti ir su apeliaciniu skundu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6.                      Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

7.                      CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

8.                      Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas ieškovo ieškinį tenkino visiškai: pripažino atsakovų R. V. ir E. V. 2015 m. rugsėjo 9 d. sudarytą dovanojimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab initio); byloje taikė restituciją; leido nukreipti ieškovo reikalavimus į turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina reikalavimui pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-871-494/2018 patenkinti; priteisė iš atsakovės E. V. restitucijos piniginį ekvivalentą 14 700,00 Eur už perleistą žemės sklypą; priteisė iš atsakovų R. V. ir E. V. bylinėjimosi išlaidas ieškovui G. G., teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

9.                      CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

10.                      Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 54–55 punktus)

11.                      Nagrinėjamu atveju apeliantai kartu su apeliaciniu skundu teismui pateikė šiuos rašytinius įrodymus, kuriuos teismo prašo priimti: 2021 m. birželio 23 d. Turto vertinimo ataskaitą Nr. 21-N06-23 ir 2021 m. birželio 23 d. Turto vertinimo ataskaitą Nr. 21/N06-22.

12.                      Apeliantų teigimu, poreikis pateikti byloje naujus įrodymus kilo jau pasibaigus bylos nagrinėjimui, gavus informaciją apie tai, kad 2021 metais iš esmės išaugo nekilnojamojo turto kainos / vertė, šie įrodymai yra susiję su restitucijos taikymo mastu, todėl yra svarbūs byloje.

13.                      Įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantai turėjo visas galimybes pateikti teismui visus, jų manymu, reikalingus įrodymus, ir tokia teisė jiems nebuvo ribojama. Manytina, jog anksčiau, dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantai galėjo inicijuoti dovanojimo sutartimi atsakovei perleisto turto vertinimą, tad kartu su apeliaciniu skundu naujai pateikti duomenys galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, apeliantai nenurodė svarbių aplinkybių, jog tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, susipažinusi su bylos medžiaga, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nusprendžia, jog byloje esančių įrodymų visuma buvo pakankama faktinėms aplinkybėms, reikšmingoms teisingam ginčo išsprendimui, nustatyti. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti prašomus pridėti prie bylos įrodymus kaip neatitinkančius įrodymų pateikimo apeliacinėje instancijoje išimčių.

Dėl bylos duomenų

14.                      Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-871-494/2018, iš atsakovo R. V. ieškovui G. G. priteista 15 000,00 Eur skolos, palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos pagal 2014 m. rugsėjo 24 d. paprastąjį vekselį. Paminėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Pagal prieš tai paminėtą paprastąjį vekselį atsakovas R. V. įsipareigojo šį vekselį įvykdyti ir 15 000,00 Eur sumą ieškovui sumokėti 2015 m. rugsėjo 1 d. Atsakovai R. V. ir pastarojo dukra E. V. 2015 m. rugsėjo 9 d. sudarė dovanojimo sutartį, kurią patvirtinto Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notaras R. K. (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)). Paminėta dovanojimo sutartimi atsakovas R. V. savo dukrai padovanojo šį nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) 494/1979 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovė, jai tėvo padovanotą žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)., 2020 m. vasario 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1248 pagrindu pardavė UAB Mercury Decor. Ieškovas įsiteisėjus Vilniaus rajono apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimui, civilinėje byloje Nr. e2-871-494/2018 su vykdomuoju raštu kreipėsi į antstolę D. M. dėl priverstinio skolos išieškojimo iš atsakovo. 2020 m. kovo 23 d. antstolės pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovas buvo informuotas apie tai, kad atsakovas R. V. neturi jokio turto, iš kurio būtų galima išieškoti teismo sprendimu priteistą skolą, ir tai, kad atsakovai praėjus vos aštuonioms dienoms po termino (2015 m. rugsėjo 1 d.), iki kurio atsakovas R. V. privalėjo sumokėti įsiskolinimą ieškovui pagal 2014 m. rugsėjo 24 d. paprastąjį vekselį, sudarė ginčijamą dovanojimo sutartį.

           Dėl atsakovų nesąžinigumo ir poreikio sudaryti ginčo sandorį

15.                      Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą nusprendė, kad atsakovas R. V. su dukra sudaręs ginčijamą dovanojimo sandorį elgėsi nesąžiningai. Teismo nuomone, sudaręs ginčijamą sandorį atsakovas R. V. tapo nemokus, pastarasis privalėjo žinoti, kad toks sandoris pažeis ieškovo, kaip kreditoriaus, teises paprastajame vekselyje nurodytu laiku gauti prievolės įvykdymą. Svarbia aplinkybe ginčijamo sandorio ir jo sudarymo pasekmių kontekste, teismas laikė faktinę atsakovo ir skolininko R. V. galimybę įvykdyti vekselį kreditoriui, šios bylos ieškovui. Atsakovas R. V. nėra net iš dalies įvykdęs 2018 m. gruodžio 11 d. teismo sprendimo ir nors gauna darbines pajamas, teismo sprendimo nevykdo. Be to, atsakovas R. V. neturi turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas pagal teismo sprendimą, todėl atsakovo R. V. veiksmus sudarant ginčijamą sandorį, kurio būtinumo sudaryti atsakovai neįrodė, bei atsakovo R. V. elgesį nevykdyti teismo sprendimo teismas vertino nesąžiningais, pažeidžiančiais ieškovo, kaip kreditoriaus, interesus.

16.                      Apeliantai savo apeliaciniame skunde pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neanalizavo skolininko – atsakovo – pareigos sudaryti dovanojimo sandorį. Atsakovai buvo nurodę ir pateikę tai patvirtinančius įrodymus (NTR išrašus), kad atsakovas R. V. atsakovei perleistus žemės sklypus buvo paveldėjęs mirus motinai, atsakovės močiutei. Kadangi mirties dieną dar nebuvo baigtos nuosavybės į sklypus atkūrimo procedūros, jas užbaigė atsakovas, po to galėjo įregistruoti savo nuosavybę į sklypus ir įvykdyti močiutės nespėtą išreikšti valią anūkei perleisti žemės sklypus. Be to, pati atsakovė teismui paaiškino, kad močiutė ne kartą yra kalbėjusi apie tokią valią tik dėl to, kad nebuvo sutvarkyti nuosavybės dokumentai ir tuo metu atsakovė buvo nepilnametė, turto perleidimo procedūros nebuvo atliktos. Dovanojimo sutartis taip pat buvo sudaryta ir kaip tėčio paskata / parama sėkmingai tęsiant teisės studijas ir pradėjus teisinio darbo praktiką. Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino ir nieko nepasisakė dėl tokių atsakovų paaiškinimų, argumentų.

17.                      CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas vienas iš kreditoriaus interesų gynimo būdų – kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius – actio Pauliana. Tai specialus, su sutarčių laisvės principo ribomis susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikis nulemtas siekio užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriui įvykdymą. Teismai, taikydami actio Pauliana institutą, turi siekti ne tik apsaugoti kreditoriaus teises, bet ir užtikrinti kreditoriaus, skolininko bei jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą.

18.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).

19.                      Siekiant apginti kreditoriaus interesus actio Pauliana institutu, nustatomos sutarties laisvės principo ribos, nes skolininkas, disponuodamas savo turtu, yra įpareigotas atsižvelgti į savo kreditoriaus interesus ir nesudaryti tokių turto perleidimo sandorių, kurie juos pažeistų. Taigi faktiškai įstatyme įtvirtinta asmens sudaromų sandorių kontrolės galimybė. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarties laisvės principo ribomis, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui.

20.                      Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 47 punktą).

21.                      Taikant CK 6.66 straipsnį kreditorius yra ne tik asmuo, kuris įgyja reikalavimo teisę į skolininką sutarties pagrindu, bet ir asmuo, kurio reikalavimo teisė į skolininką atsiranda iš deliktinės atsakomybės, paveldėjimo, vaikų, sutuoktinių išlaikymo teisinių santykių ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1298/2001; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2007 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2007; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; kt.). Taigi kreditoriumi pripažįstamas asmuo, kuris turi turtinį reikalavimą į kitą asmenį – skolininką (CK 6.2 straipsnis) ir turi teisę reikalauti, kad šis įvykdytų savo prievolę pagal įstatyme ar sutartyje nustatytus reikalavimus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.39 straipsnio 1 dalis). Remiantis CK 6.3 straipsnio 3 dalimi kreditoriaus reikalavimas gali būti piniginis ir nepiniginis. Minimalaus kreditoriaus reikalavimo dydžio, kuris ribotų teisę pareikšti actio Pauliana, CK 6.66 straipsnyje nenustatyta, tačiau vadovaujantis protingumo kriterijumi kreditoriaus reikalavimo dydis sietinas su prašomo pripažinti negaliojančiu sandorio verte, t. y. kreditoriaus reikalavimo skolininkui dydis neturėtų neprotingai skirtis nuo ginčijamo sandorio vertės.

22.                      CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Ši nuostata konkuruoja su sutarties laisvės principu (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis), kuris suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė. Sutarties laisvės principas taip pat apima šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2006). Sandorio privalomumu nustatomos sutarties laisvės principo ribos. Skolininko sudaryto sandorio privalomumas nulemia actio Pauliana instituto netaikymą.

23.                      Privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka nustatyti prievolę (pvz., viešojo pirkimo sutartys (CK 6.380 straipsnis), energijos pirkimo–pardavimo sutartys (CK 6.383 straipsnis), žemės nuomos sutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-541/2004 ir kt.).

24.                      Skolininko pareiga sudaryti sandorį taip pat gali būti nustatyta teismo sprendimu, gali kilti iš skolininko vienašališko įsipareigojimo (pvz., paskolos sutartyje nustatytas skolininko įsipareigojimas pagal kreditoriaus pareikalavimą įkeisti turtą), ikisutartinių santykių, viešo konkurso ir kitų imperatyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000).

25.                      Pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).

26.                      Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų apeliantų nurodytus teiginius apie tai, kad atsakovas dovanojimo sutartimi žemės sklypus dukrai perleido siekdamas įgyvendinti atsakovės močiutės (atsakovo motinos) valią anūkei perleisti žemės sklypus. Atsakovų minimi VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto išrašai nepatvirtina aplinkybės, jog minima velionė atsakovo motina buvo išreiškusi valią žemės sklypus perleisti anūkei. Priešingai, iš pateiktų dokumentų matyti, jog žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovas įgijo dar 2007 m. liepos 20 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 2-3577 pagrindu, o žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 2012 m. liepos 20 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 2-2375 pagrindu, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad buvusi turto savininkė E. M. V. buvo atsakovo motina bei atitinkamai atsakovės močiutė, kuri, kaip deklaruoja apeliantai, reiškė valią palikti jai priklausantį turtą anūkei. Dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise atsakovui priklausė 2009 m. kovo 30 d. dovanojimo sutarties Nr. JD-720 pagrindu, iš pateikto nekilnojamojo turto išrašo matyti, kad prieš tai minimas turtas priklausė V. V., o E. M. V. niekada nė nebuvo šio turto savininkė. Taip pat byloje nėra pateiktas atsakovo motinos sudarytas testamentas, kuriame ši būtų išreiškusi savo valią palikti turtą atsakovams, ir nėra jokių duomenų, kurie galėtų byloti apie velionės apsisprendimą turėtą turtą palikti anūkei. Atsakovų paaiškinimai apie prieš tai nurodytas aplinkybes, jog palikėjos turtas pagal šios valią turėjo būti perleistas E. V., nepatvirtina tokio fakto buvimo, reikia pažymėti ir tai, kad atsakovai yra itin suinteresuoti bylos baigtimi, todėl pastarųjų paaiškinimai apie velionės valią teismo pagrįstai įvertinti kritiškai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantų teiginiai apie tai, jog žemės sklypus po velionės mirties paveldėjo R. V., kadangi mirties dieną dar nebuvo baigtos nuosavybės į sklypus atkūrimo procedūros ir šias užbaigė atsakovas, po to galėjo įregistruoti savo nuosavybės teisę į sklypus ir įvykdyti motinos nespėtą išreikšti valią anūkei perleisti žemės sklypus yra deklaratyvaus pobūdžio, nepatvirtinti jokiais įrodomaisiais dokumentais, ko pagrindu atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

27.                      Apeliacinės instancijos teismas kaip pagrįstus vertina ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus, jog skolininko prievolę sudaryti ginčijamą sandorį apeliantai grindžia deklaratyviais paaiškinimais, kad atsakovas R. V. privalėjo teikti paramą pilnametei dukrai – atsakovei E. V.. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti, jog atsakovei E. V. reikėjo tėvo finansinės paramos ir ši atitiko paramos pilnamečiam vaikui teikimo sąlygas, be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovo dukrai perleistas turtas šios studijų laikotarpiu suteikė atsakovei konkrečią naudą, kas galėtų pagrįstų tokios paramos teikimo tikslingumą.

28.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytų aplinkybių ir byloje esančių įrodymų visuma leidžia suponuoti išvadą, kad atsakovai neįrodė pareigos sudaryti ginčijamą sandorį buvimo. Apliantų argumentai, kuriais šie siekė įrodyti prievolę sudaryti dovanojimo sutartį, apeliacinės instancijos teismo vertintini kaip neįrodyti ir visiškai deklaratyvūs. 

29.                      Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjami faktai, patvirtinantys skolininko nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti ne galimomis prielaidomis, o konkrečiais faktais. Teisės klausimas – ar teisingai aiškinamas sąžiningumas atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, kai skolininkas, pažeisdamas kreditoriaus interesus, perleido turtą.

30.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant bendrojo sąžiningumo principo turinį CK 6.66 straipsnio kontekste, nurodoma, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018 47 punktą). CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Esant bent vienam šių atvejų trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 64 punktas).

31.                      Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad atsakovas R. V. ginčijama dovanojimo sutartimi perleidęs tris žemės sklypus dukrai E. V.buvo nesąžiningas: atsakovas žinojo ir suvokė, kad sudaromas sandoris pažeis ieškovo teises, kadangi po ginčijamo sandorio sudarymo atsakovas nebeturėjo turto, iš kurio būtų galima patenkinti pagrįstą ir teisėtą kreditoriaus reikalavimą. Preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu: 1) skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais; <...> (CK 6.67 straipsnio 1 dalis). Atsakovė E. V., turėdama pareigą šioje ginčo situacijoje paneigti trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpciją, šios prezumpcijos procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais bei byloje esančiais duomenimis nepaneigė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovų nesąžiningumą, sudarant ginčijamą dovanojimo sutartį.

32.                      Pritartina pirmosios instancijos teismo suponuotai išvadai, kad tai, jog atsakovas R. V. nėra net iš dalies įvykdęs 2018 m. gruodžio 11 d. teismo sprendimo, ir tai, kad šis, nors ir gauna darbines pajamas, teismo sprendimo ir toliau nevykdo, tik pakartotinai patvirtina atsakovo nesąžiningumą, egzistuojantį ieškovo atžvilgiu.

33.                      Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovai R. V. ir E. V. neįrodė pareigos sudaryti ginčijamą sandorį, pastarieji sudarydami ginčo sandorį elgėsi nesąžiningai, kadangi atsakovas žinodamas ir suvokdamas pareigą ieškovui sumokėti skolą pagal paprastąjį vekselį, praėjus vos aštuonioms dienoms po to, kai suėjo atsakovo prievolės įvykdymo terminas, perleido asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą savo dukrai atsakovei E. V., ir šios aplinkybės sudaro pagrindą preziumuoti, kad atsakovai, kaip ginčijamo sandorio šalys, buvo nesąžiningos (CK 6.67 straipsnio 1 punktas).

            Dėl ieškinio senaties termino

34.                      Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybių, nusprendė, kad ieškovas ieškinį teisme Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio pagrindu ginčydamas skolininko sudarytą sandorį, pažeidžiantį jo, kaip kreditoriaus, teises, pareiškė per vienerių metų terminą nuo sužinojimo dienos apie jo teises pažeidžiantį sandorį.

35.                      Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas nėra praleidęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnyje įtvirtinto sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino, kadangi įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad jis negalėjo sužinoti apie ginčijamą sandorį anksčiau nei iš antstolės 2020 m. kovo 23 d. pažymos.

36.                      Viena iš actio Pauliana patenkinimo sąlygų siejama su sutrumpintu vienerių metų ieškinio senaties terminu. CK 6.66 str. 3 d. nurodyta, kad ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį.

37.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant ginčus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, yra pažymėta, kad senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas taikant CK 6.66 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Tokia šio termino pradžios momento apibrėžtis atitinka bendrąją senaties termino pradžios momento apibrėžtį (CK 1.127 straipsnis), todėl senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės. CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Taigi šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje byloje atsižvelgiant į esamą situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises. Taip pat pažymėtina, kad ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybės, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo kaip kreditoriaus teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba galimybės sužinoti turėjimas yra nepakankamas, kad būtų pradėtas skaičiuoti ieškinio senaties terminas.

38.                      Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ginčijamas sandoris sudarytas prieš penkerius metus ir tuomet, kai ieškovas jau turėjo reikalavimo teisę į atsakovą R. V.. Paprastojo vekselio apmokėjimo terminas baigėsi 2015 m. rugsėjo 1 d. Atsakovui vekselio neapmokėjus, jau tada ieškovui tapo žinoma apie jo teisių pažeidimą, t. y. apie tai, kad jis vekselyje nurodytos sumos negavo. Ieškovas vietoje to, kad operatyviai ir rūpestingai gintų savo teises dėl skolos iš atsakovo išsireikalavimo / išieškojimo, daugiau kaip pusantrų metų ne tik kad nesikreipė į teismą dėl skolos, bet ir iš esmės nesidomėjo skolininko – atsakovo – finansine padėtimi, jo galimybėmis grąžinti tą sumą. Svarbu ir tai, kad pats dovanojimo sandoris 2015 m. iš karto buvo išviešintas VĮ Registrų centre. Ieškovas yra išsilavinęs žmogus, turintis magistro laipsnį, todėl jam taikomi didesni apdairumo ir rūpestingumo reikalavimai. Atsakovų įsitikinimu, jau 2017 m. bylą nagrinėjant teisme, ieškovui atsakovo turtinė padėtis, ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo faktas turėjo būti žinomi. Duomenys apie atsakovo turtą su istorija ieškovui per jo atstovę – advokatę, buvo prieinami, gaunant juos iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės. Be to, vykdomasis raštas išduotas ir pateiktas vykdyti dar 2019 m. sausio mėn. Antstolis, užvedęs vykdomąją bylą, iš karto tikrina skolininko turtinę padėtį, o ne daugiau kaip po metų po vykdomosios bylos iškėlimo. Apeliantų teigimu, sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas yra praleistas (šis terminas prasidėjo vėliausiai 2017 m. gegužės mėn., baigėsi 2018 m. gegužės mėn., kai tuo tarpu ieškinys pareikštas tik 2020 m. kovo 31 d.).

39.                      Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybių, tai, kad dovanojimo sandoris sudarytas iš karto suėjus prievolės įvykdymo terminui pagal paprastąjį vekselį (vekselio įvykdymo terminas 2015 m. rugsėjo 1 d., dovanojimo sandoris sudarytas 2015 m. rugsėjo 9 d.), tai, kad apie jį kreditorius nebuvo informuotas, nežinojo ir faktiškai negalėjo žinoti, kol neprasidėjo 2018 m. gruodžio 11 d. teismo sprendimo priverstinis vykdymas ir ieškovas antstolio buvo informuotas apie ginčijamą sandorį (2020 m. kovo 23 d.), pagrįstai pripažino, kad ieškovas vienerių metų ieškinio senaties termino nepraleido ir laiku pareiškė ieškinį teisme CK 6.66 str. pagrindu ginčydamas skolininko sudarytą sandorį, pažeidžiantį jo, kaip kreditoriaus, teises.

40.                      Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantų nurodyti teiginiai, jog antstolė atsakovo R. V. atžvilgiu vykdydama vykdomąją bylą turėjo dar 2019 m. sausio mėn. patikrinti skolininko finansinę padėtį (taip pat ir sudarytus sandorius) ir apie tai informuoti ieškovą, yra teisiškai nepagrįsti, nes antstolio žinojimas apie faktines aplinkybes vykdomojoje byloje negali lemti ieškovo pareigos domėtis trečiųjų asmenų sudarytais sandoriais. Kasacinio teismo formuojama praktika, kad panašaus pobūdžio bylose antstolis nėra suinteresuotas asmuo. Vertinant senaties skaičiavimo aplinkybes yra svarbūs tik santykiai, kurie tiesiogiai susiklostė tarp skolininko ir kreditoriaus.

41.                      Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog ieškovui apie atsakovų sudarytą ieškovo ginčijamą dovanojimo sandorį turėjo būti žinoma dar 2017 metais bylą nagrinėjant teisme, kadangi duomenys apie atsakovo turtą su istorija ieškovui per jo atstovę – advokatę – buvo prieinami, gaunant juos iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės.

42.                      Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepime nurodytais teiginiais, jog vien tai, kad apie sandorį yra informuotas Nekilnojamojo turto registras, šio sandorio nedaro viešo. Ieškovas į bylą pateikė rašytinius įrodymus, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 9 d. iki 2019 m. kovo 31 d. nei ieškovas, nei jo advokatė nesikreipė į Nekilnojamojo turto registrą dėl nekilnojamojo turto, kuris buvo perleistas pagal ginčijamą dovanojimo sutartį, registro įrašų istorijos. Nurodytos aplinkybės paneigia prieš tai nurodytus apeliantų teiginius. Papildomai reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad ieškovas neturi pareigos domėtis atsakovo /skolininko finansine padėtimi. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs apeliantų apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl ieškinio senaties termino praleidimo, daro išvadą, kad nurodyti argumentai yra visiškai deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti, šiuo atveju yra akivaizdu, kad atsakovai bet kokiomis priemonėmis siekia išvengti ieškovui palankaus teismo sprendimo ir atsiskaitymo su ieškovu pagal jau įsiteisėjusį 2018 m. gruodžio 11 d. teismo sprendimą. Taigi, remiantis byloje esančiais duomenimis bei šalių žodiniais paaiškinimais, akivaizdu, jog ieškovas apie ginčijamą sandorį sužinojo 2020 m. kovo 23 d., t. y. iš antstolės gavęs informaciją apie tai, kad sudaryta dovanojimo sutartimi buvo pažeisti jo, kaip kreditoriaus, interesai, todėl ieškinį pateikdamas 2020 m. kovo 31 d. ieškinio senaties termino nepraleido.

            Dėl restitucijos taikymo

43.                      Pripažinus sandorį negaliojančiu ab initio, be kitų teisinių padarinių, paprastai taikoma restitucija. Restitucijos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkurdamos ankstesnę padėtį. Pagal bendrąjį principą šalys turi viena kitai grąžinti viską, ką yra gavusios iš priešingos šalies, vykdydamos negaliojančiu pripažintą sandorį. Tačiau restitucijos taikymas kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir joms taikyti reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CPK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdo (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Pažymėtina, kad restitucijos taikymo actio Pauliana atvejais ypatumas tas, kad skirtingai negu kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais pagal kreditoriaus ieškinį pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2014).

44.                      Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas patenkinęs ieškovo ieškinį ir pripažinęs ginčijamą dovanojimo sutartį negaliojančia, byloje taikė restituciją – grąžino atsakovo R. V. nuosavybėn iš atsakovės E. V. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) 494/1979 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir priteisė iš atsakovės E. V. restitucijos piniginį ekvivalentą 14 700,00 Eur už perleistą žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)

45.                      Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas sprendimu pažeidė restitucijos taisykles, dėl to atsakovė E. V. atsidūrė iš esmės blogesnėje padėtyje nei buvo iki dovanojimo sandorio sudarymo, o ieškovas atsidūrė iš esmės geresnėje padėtyje. Pažymėtina, kad ieškovas pagal 2018 m. gruodžio 11 d. teismo sprendimą dėl skolos priteisimo iš atsakovo R. V. vykdomojoje byloje turi apie 18 000,00 Eur dydžio reikalavimą, tačiau dar papildomai pagal teismo sprendimą šioje byloje įgijo 14 700,00 Eur dydžio reikalavimą į atsakovę E. V., ir įgijo teisę nukreipti išieškojimą į du atsakovo nuosavybėn grąžinamus sklypus.

46.                      Pagal CK 6.146 straipsnį restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. CK 6.147 straipsnyje, reglamentuojančiame piniginio ekvivalento apskaičiavimą, nustatyta, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti (1 dalis); kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia; jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę (2 dalis).

47.                      Restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).

48.                      Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006).

49.                      Šiuo konkrečiu atveju, teismui pripažinus ginčo sandorį negaliojančiu ab initio, privalu byloje taikyti restituciją, grąžinti pripažinto negaliojančiu sandorio šalis į prieš sandorio sudarymą buvusią padėtį, t. y. ginčo sandoriu atsakovei E. V. perleistas turtas – žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) 494/1979 dalis žemės sklypo, esančio  (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini)., turėtų būti grąžinti atsakovo R. V. nuosavybėn. Tačiau nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) atsakovė E. V. dar 2020 m. vasario 19 d. Pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1248 pagrindu pardavė juridiniam asmeniui UAB Mercury Decor. Dėl nurodytos priežasties restitucijos taikymas natūra – paminėto žemės sklypo faktinis grąžinimas atsakovui R. V. nėra galimas, dėl to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje pritaikė restitucijos piniginį ekvivalentą ir iš atsakovės E. V. priteisė 14 700,00 Eur už juridiniam asmeniui perleistą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

50.                      Apeliantai nurodo, kad teismo išvada, jog E. V. už perleistą jai padovanotą sklypą gavo 14 700,00 Eur sumą, neatitinka tikrovės, bylos medžiagos, nes byloje tokių duomenų nėra. Atsakovė už perleistą sklypą gavo 5 000,00 Eur, tačiau teismo sprendimu yra įpareigota sumokėti atsakovui dvigubai tiek. Taigi atsakovė ne tik kad neteko jai padovanotų sklypų, bet patyrė dar papildomai apie 9 700,00 Eur nuostolio (skirtumas tarp perleisto sklypo kainos ir teismo priteistos sumokėti sumos). Taigi atsakovė atsidūrė iš esmės blogesnėje padėtyje nei buvo. Šiuo atveju teismas grąžintino turto vertės nenustatinėjo, nėra jokių teismo motyvų dėl 14 700,00 Eur sumos priteisimo, išskyrus tikrovės neatitinkantį teiginį, kad atsakovė už perleistą sklypą tokią sumą gavo.

51.                      Nėra pagrindo sutikti su prieš tai nurodytais apeliantų apeliacinio skundo teiginiais. Kai restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais, šio apskaičiavimą reglamentuoja CK 6.147 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti. CK 6.147 straipsnio 2 dalis yra specialioji norma, nustatanti šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtis. CK 6.147 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad grąžintino turto sunaikinimo ar perleidimo atveju piniginis ekvivalentas skaičiuojamas atsižvelgiant į laiko kriterijus. Kuris iš trijų variantų bus pasirinktas, priklauso nuo skolininko sąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2009). Taigi CK 6.147 straipsnio 2 dalis taikoma esant joje nurodytoms sąlygoms – kai grąžinamas turtas sunaikintas arba perleistas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad byloje esantis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, kad minimo žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė siekia 14 700,00 Eur sumą, byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantė E. V. minėtą turtą juridiniam asmeniui pardavė už apeliaciniame skunde deklaruojamą 5 000,00 Eur sumą, dėl to tokie apeliantų teiginiai teisėjų kolegijos vertintini kaip neįrodyti ir deklaratyvaus pobūdžio.

52.                      Restitucija yra sandorio, pripažinto negaliojančiu, pasekmė (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Teismas dėl restitucijos turi svarstyti: 1) ar ją apskritai taikyti, ar ne, 2) jei numatytų taikyti, tai nuspręsti dėl taikymo būdo – natūra ar sumokant ekvivalentą pinigais. Nuo to priklauso, kokios aplinkybės turi būti tiriamos. Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos. Jų esmė ta, kad negalimas dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėties nepagrįstas ir nesąžiningas pablogėjimas, o kitos – atitinkamas pagerėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006; 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-695/2019, 54 punktas).

53.                      Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliantai teismui nenurodo konkrečių aplinkybių ir šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, kurie bylotų apie atsakovės E. V. iš esmės pablogėjusią padėtį, pirmosios instancijos teismui pritaikius restitucijos piniginį ekvivalentą ir iš atsakovės E. V. priteisus 14 700,00 Eur už juridiniam asmeniui perleistą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pakartotina, kad vien tai, jog apeliantai apeliaciniame skunde nurodė, kad minėtą žemės sklypą atsakovė pardavė už 5 000,00 Eur sumą, nesant tokius teiginius patvirtinančių įrodymų, neįrodo tokios aplinkybės buvimo. Tad, nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nenustatyta, kad teismui pritaikius restituciją byloje, apeliantės finansinė padėtis būtų neproporcingai ir nepagrįstai pablogėjusi, be to, privalu pažymėti, jog šioje byloje nustatytas akivaizdus atsakovų nesąžiningumas dėl sudaryto ir ieškovo nuginčyto sandorio, tad esant prieš tai nurodytų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje taikė restituciją piniginiu ekvivalentu ir vadovaudamasis VĮ Registrų centro pateikta vidutine perleisto turto rinkos verte, byloje nesant kitų duomenų apie parduoto turto kainą, taip pat, nustačius atsakovų nesąžiningumą ieškovo atžvilgiu, iš atsakovės priteisė 14 700,00 Eur už juridiniam asmeniui perleistą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Dėl bylos procesinės baigties

54.                      Remdamasis tuo, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškinį, teisingai nustatė ir tinkamai įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės materialines ir procesines normas, kasacinio teismo praktiką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, naikinti ar keisti skundžiamą galutinį sprendimą remiantis apeliantų apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliantų apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

55.                      Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

56.                      CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.

57.                      Kadangi apeliantų apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Plungės apylinkės teismo 2021 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                      Raimonda Andrulienė

                                                          Albina Pupeikienė

                                                          Alvydas Žerlauskas