Civilinė byla Nr. e2A-222-340/2016
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-41524-2013-1
Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.8.10; 2.5.2.6; 3.3.1.21
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2016 m. vasario 10 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų V. K., Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl žalos priteisimo regreso tvarka, trečiasis asmuo V. T..
Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
ieškovas ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo 117 000 Lt žalos atlyginimo regreso tvarka. Nurodė, kad 2011-02-11 apie 09.30 val. Vilniaus rajone, kelyje Vilnius – Švenčionys – Zarasai, trečiasis asmuo V. T., vairuodamas automobilį Saab 9000, v. n. (duomenys neskelbtini) nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, neatsižvelgė į kelio būklę ir meteorologines kelio sąlygas, nesugebėjo suvaldyti savo automobilio ir saugiai važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, dėl ko jo vairuojamas automobilis prarado judėjimo stabilumą, išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, kur susidūrė su priešais artėjančiu automobiliu Hyundai, v. n. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo J. B., ir automobiliu Audi A4, v.n. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo S. E.. Dėl šio eismo įvykio metu patirtų kūno sužalojimu automobilio Saab keleivė D. K. mirė ligoninėje. VSDFV Vilniaus skyrius D. K. 2011-02-11 įvykusį nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą 2012-02-10 sprendimu Nr. 6-15-232 pripažino draudiminiu įvykiu. Vadovaudamasis Nelaimingų atsitikimų įstatymo nuostatomis, 2012-02-21 sprendimais Nr. 6-18-628, Nr. 6-18-629, Nr. 6-18-630 D. K. tėvams bei sutuoktiniui V. T. paskyrė 117 000 Lt (po 39 000 Lt kiekvienam) vienkartinę draudimo išmoką. Ieškovas dėl 117 000 Lt žalos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui atlyginimo 2013-03-28 raštu kreipėsi į AB „Lietuvos draudimas“, kurioje buvo apdrausta eismo įvykio kaltininko eismo įvykio metu vairuoto automobilio valdytojo civilinė atsakomybė. Atsakovas 2013-04-11 raštu atsisakė atlyginti nurodytą žalą, kadangi kaltininkas ir kartu jo pareigų perėmėjas privalo atlyginti tik nukentėjusiojo patirtą žalą, o ne Fondo biudžeto išlaidas, kurias sąlygoja socialinio draudimo institucijų įpareigojimų vykdymas. Ieškovas su tokiais atsakovo argumentais nesutinka ir mano, jog, vadovaujantis teisės aktais ir teismų praktika, turi teisę atgręžtinio reikalavimo tvarka susigrąžinti visas išmokėtas socialinio draudimo išmokas dėl nelaimingo atsitikimo kalto asmens draudiko, todėl atsakovas nepagrįstai atsisakė ieškovui atlyginti dėl D. K. mirties išmokėtą 117 000 Lt vienkartinę išmoką apdraustajai mirus.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad tarp trečiojo asmens V. T. ir atsakovo buvo sudaryta Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis. Atsakovas 2013-10-02 mirusios D. K. tėvams O. K. ir R. K., kurie yra laikomi nukentėjusiaisiais, išmokėjo po 4 316 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovo nuomone, sutartimi prisiimtą prievolę atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą kaltininkas ir jo draudikas atlygino visiškai. Ieškovo reikalavimas atlyginti 117 000 Lt turtinę žalą yra paremtas tik aplinkybėmis, susijusiomis su valstybinio socialinio draudimo išmokos įstatyminiais paskyrimo pagrindais, jos apskaičiavimo bei išmokėjimo faktu, o ne faktais, kurie pagrįstų realią žuvusiosios artimųjų turtinę žalą. Nukentėjusieji pareiškė, kad jokių pretenzijų neturi, o tai reiškia, jog ieškovas negalėjo perimti tos subjektinės teisės, kurios nukentėjusieji savo noru atsisakė. Pažymėjo, jog siekdamas pagrįsti savo ieškinį, ieškovas turi įrodyti ne žalą, padarytą valstybės biudžetui, o žuvusiosios artimųjų patirtą turtinę žalą. Ieškovo prašoma priteisti suma yra socialinė valstybės parama, o ne turtinės žalos atlyginimas.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 117 000 Lt žalos atlyginimo regreso tvarka, taip pat valstybės naudai 3 340 Lt bylinėjimosi išlaidų. Vilniaus apygardos teismas 2014-11-25 nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą panaikino ir bylą grąžino teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad tokia teismo išvada nepatvirtinta byloje esančiais įrodymais, todėl ją nei patvirtinti, nei paneigti nėra galimybės. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas žalos dydžio klausimo nenagrinėjo visiškai – teismas nenustatinėjo nei žuvusios autoįvykio metų D. K. pajamų dydžio, nei jos šeimos narių negautų (prarastų) pajamų dydžio; byloje apskritai nėra jokių įrodymų, patvirtinančių žuvusios darbo užmokestį ir kitas pajamas, kas yra būtina, apskaičiuojant kiek pajamų prarado kiekvienas iš jos šeimos narių. Be to, teismas vadovavosi kasacine teismo praktika suformuota bylose, kuriuos savo faktinėmis aplinkybėmis skiriasi su aplinkybėmis nagrinėjamojoje byloje, būtent minėtose bylose aprašyti sveikatos sužalojimo atvejai, o nagrinėjamojoje byloje yra gyvybės atėmimo atvejis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies - priteisė ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 22 590,36 EUR žalos atlyginimo; priteisė valstybės naudai iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 577,71 EUR žyminio mokesčio bei 10,70 EUR pašto išlaidų; kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad valstybinės socialinio draudimo įstaigai, išmokėjusiai Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau- NADPLSDĮ) nustatytą draudimo išmoką, įgyvendinant regresinį reikalavimą į pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau –TPVCAPDĮ) atsakingą draudiką turi išskirti, kurią išmokėtos draudimo išmokos dalį sudaro turtinės žalos atlyginimas, o kurią valstybės teikiama socialinė parama. Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad iš paties apdraustojo draudžiamųjų pajamų yra išskaičiuojama 9 procentų dydžio socialinio draudimo įmokų suma, nagrinėjamoje byloje žala turi būti apskaičiuojama pagal D. K. draudžiamąsias pajamas, iš kurių išskaičiuotos privalomosios apdraustųjų socialinio draudimo įmokos, t.y. pagal D. K. draudžiamųjų pajamų sumą, sumažintą 9 procentais. Teismas nustatė, kad remiantis pateiktu D. K. šeimos narių patirtos žalos apskaičiavimu, jų patirtos žalos dydis neviršija VSDFV Vilniaus skyriaus jiems išmokėtos vienkartinės draudimo išmokos dalies (39 000,00 Lt), todėl visa VSDFV Vilniaus skyriaus paskirta vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus pagrįstai laikytina žalos atlyginimu. Pasak teismo, atsakovas pagrįstai nurodo, kad pagal TPVCAPD įstatymo 3 str. 3 d. draudikas neturi teisės mokėti draudimo išmoką trečiajam asmeniui V. T., kuris yra 2011 m. vasario 11 d. eismo įvykio kaltininkas, todėl ieškinys dalyje dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovo 39 000 Lt, kuri buvo išmokėta trečiajam asmeniui V. T., negali būti tenkinamas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą dalyje dėl 22 590,36 Eur ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti pilna apimtimi. Nurodė šiuos skundo argumentus:
- Pirmosios instancijos teismas netinkamai konstatavo ir apskaičiavo išlaikymo faktą ir dydį, t.y. apskritai nevertino ir nepasisakė, ar O. K. ir R. K. apskritai buvo išlaikomi D. K.. Teismas konstatavo, kad iki D. K. mirties jos tėvams buvo teikiama materialinė ir fizinė pagalba, tačiau teismas nevertino, ar yra pagrindas spręsti, jog žuvusiosios tėvai būtų kreipęsi į eismo įvykio kaltininką dėl negautų pajamų atlyginimo;
- Pirmosios instancijos teismas nevertino faktinių aplinkybių visumos, vadovavosi išimtinai formaliu negautų pajamų skaičiavimu. Apelianto įsitikinimu, teismas nepagrįstai nepasisakė dėl esminių faktinių aplinkybių – V. T. byloje duodamas parodymus paaiškino, kokią paramą kartu su sutuoktine teikdavo tėvams – tai būdavo maistas, indai, įrankiai, kompiuterinė įranga, nebenaudojami baldai ir pan. – apie 2 000 Lt per metus. Draudiko vertinimu, tai yra tikslus ir konkretus skaičius, pagal kurį apeliantas ir prašė apskaičiuoti padarytos turtinės žalos dydį. Be to, turtinės žalos atlyginimas negali būti preziumuojamas ar prilyginamas neturtinei žalai.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad faktas, jog D. K. tėvai nereiškė baudžiamojoje byloje civilinio ieškinio, nereiškia, kad jie dėl dukters žūties nepatyrė turtinės žalos. Atsakovas, atsižvelgdamas į aplinkybes, jog V. T. po D. K. mirties palaiko šiltus santykius su jos tėvais ir teikia jiems pagalbą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, jog D. K. tėvams išlaikymas priklauso pilna apimtimi. Ieškovo nuomone, tokia pozicija yra nepagrįsta.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.). Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 176, 185 str.), o būtent šie teisės taikymo (aiškinimo) aspektai sudaro apeliacijos dalyką; absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 185, 263 str.).
Ieškovas kreipėsi dėl 117 000 Lt žalos atlyginimo regreso tvarka; nurodė, kad 2011-02-11 autoįvykyje žuvo D. K.. Vadovaudamasis Nelaimingų atsitikimų įstatymo nuostatomis, 2012-02-21 sprendimais Nr. 6-18-628, Nr. 6-18-629, Nr. 6-18-630 D. K. tėvams bei sutuoktiniui V. T. buvo paskirta 117 000 Lt (po 39 000 Lt kiekvienam) vienkartinę draudimo išmoką; regreso tvarka ją turi atlytinti autoavarijos kaltininko draudikas- atsakovas AB „Lietuvos draudimas“. Ginčijamu teismo sprendimu ieškinys buvo patenkintas iš dalies, ieškovui buvo priteista 22 590,36 Eur, t.y. buvo kompensuota žuvusiosios tėvams išmokėta vienkartinės draudimo išmokos dalis.
Teismų praktika civilinėse bylose dėl NADPLSDĮ nustatytų socialinio draudimo išmokų, išmokėtų nukentėjusiems asmenims, įskaitymo į jų patirtą turtinę žalą; išmokų ir žalos dydžių santykio yra suformuota; NADPLSDĮ 11 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad, apdraustajam mirus dėl draudžiamojo įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis išmokama vienkartinė draudimo išmoka ir mokama periodinė draudimo išmoka pagal šio Įstatymo 26 bei 27 straipsnius. Remiantis NADPLSDĮ 26 straipsnio 1 dalimi, jeigu apdraustasis dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudžiamaisiais įvykiais, miršta, teisę į periodinę draudimo išmoką turi nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą, taip pat mirusiojo vaikas (vaikai), gimęs (gimę) praėjus ne daugiau kaip 300 dienų po jo mirties.
CK 6.209 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudimo išmokas išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusįjį mokėjo žalą padaręs asmuo. Kai žalą padaręs asmuo buvo apsidraudęs savo civilinę atsakomybę už nukentėjusiems per eismo įvykį asmenims padarytą žalą, draudikui atsiranda pareiga atlyginti per autoavariją padarytą žalą nukentėjusių asmenų turtui, sveikatai, mokėti draudimo išmoką (TPVCAPDĮ (įstatymo redakcija, galiojusi ieškovui skiriant ir išmokant periodines draudimo išmokas) 2,3,16 straipsniai). Pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį. Išmokų sumas, įskaitytinas į atlygintinos žalos, mokamos pagal TPVCAPDĮ, dydį valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui kompensuoja draudimo kompanijos. Pagal TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalį žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, yra laidojimo ir su tuo susijusios išlaidos bei išlaidos žalos atlyginimui dėl maitintojo netekimo. Asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, neviršydamas šio Įstatymo straipsnyje nustatytų draudimo sumų (pagal ginčo santykiams taikytiną TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalį – 500 000 Eur dėl žalos asmeniui bei 100 000 Eur dėl žalos turtui), atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 nutartis civilinėje byloje 3K-3-400-687/2015 ir joje nurodyta teismų praktika).
Nagrinėjamoje byloje apeliantas ginčija teismo sprendimo išvadas nustatant faktą, ar žuvusiosios apdraustosios D. K. tėvams (atsakovams O. K. ir R. K.) buvo reikalingas išlaikymas bei nustatant šio išlaikymo dydį, kitus ieškovo ir atsakovo teisinių santykių apsektus apeliantas neginčija, taip pat kelia tinkamo įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų taikymo problemą. Apeliantas teigia, kad draudikas turi atlyginti nukentėjusiajam ar kitiems teisę į žalos atlyginimą turintiems asmenims tiek, kiek turėtų atlyginti pats žalą padaręs asmuo, kuriuo civilinė atsakomybė apdrausta, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusieji būtų kreipėsi dėl žalos atlyginimo; nuosprendyje konstatuota, kad civilinis ieškinys nepareikštas, nukentėjusieji su kaltininku susitaikė. Žuvusios D. K. sutuoktinis V. T. paaiškino, kad jis tęsia paramą tėvams, kaip ir buvo iki sutuoktinės žūties, išlaikymas galėjo sumažėti 1/3; taip pat nurodė, kad R. K. negalima būtų įvardinti nedarbingu ir paramos reikalaujančiu, jis iki šiol yra dirbantys, jo pajamos yra didesnės, nei D. K. tenkanti jos darbo užmokesčio dalis. Liudytojas taip pat parodė, kad materialinė parama sutuoktinės tėvams per metus sudarė iki 2000 Lt. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nevertino faktinių aplinkybių visumos, vadovavosi išimtinai formaliu negautų pajamų paskaičiavimu, be pagrindo nesivadovavo liudytojo parodymais; draudiko įsitikinimu, D. K. neteikė tėvams išlaikymo pilna apimtimi, todėl ieškovas neįgijo teisės į regresinio reikalavimo patenkinimą.
Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais. Pagal CK 6.284 straipsnio 1 dalies nuostatą, fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Byloje nustatyta, kad eismo įvykio metu 2011-02-11 O. K. buvo sulaukusi 66 m. ir 6 mėn., R. K. buvo sulaukęs 72 m ir 8 mėn.; abu žuvusiosios tėvai buvo sulaukę pensinio amžiaus, t.y. buvo nedarbingi dėl amžiaus. CK 6.284 straipsnio 1 dalis nustatyta prezumpcija, kad nedarbingiems (pensinio amžiaus) tėvams reikalingas išlaikymas. Liudytojo V. T. nuomone, kad 72 metų R. R. K. negalima būtų įvardinti nedarbingu ir paramos reikalaujančiu, šios prezumpcijos nepakeičia – objektyviai žuvusiosios tėvas yra nedarbingi.
Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad nuostolių atlyginimas pinigais yra tik vienas iš negautų pajamų padengimo būdų. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad negautas asmens turtinio pobūdžio išlaikymas gali būti nustatomas kaip įvairiomis formomis teikto išlaikymo netekimas. Antai kasacinio teismo yra nurodyta, kad pagal CK 3.205 straipsnio 1 dalį pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis. Išlaikymas gali būti teikiamas įvairiomis formomis, įskaitant išlaikymą natūra, kasdieniu rūpesčiu ir pagalba buityje ar ūkyje, kurios, be kita ko, turi ir ekonominę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2014 ir joje nurodyta teismų praktika). Šio kasacinio teismo išaiškinimo kontekste liudytojo V. T. jo ir jo sutuoktinės teikiamos per metus paramos įvertinimas 2000 Lt per metus yra subjektyvus ir teismo išvadų dėl teiktinos paramos piniginę išraišką nepaneigia. Liudytojas paaiškino, kad ir toliau teikia paramą sutuoktinės tėvas, tačiau jos apimtis sumažėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai patvirtino, kad nedarbingiems O. K. ir ir R. K. buvo ir yra reikalinga parama; dukters paramos netekimas padarė jiems žalą. Faktas, kad tarp jų ir žento (avarijos kaltininko) išliko geri žmogiški santykiai, kad jis ir toliau padeda sutuoktinės tėvams, negali būti vertinamas kaip aplinkybė, paneigianti žalos padarymo faktą ir jų teisę jų į žalos atlyginimą.
Apelianto argumentas, kad teismas, nustatydamas kiekvieno iš tėvų netektų pajamų dydį, be pagrindo padalino abiems tėvams (tiek dirbančiam R. K., tiek nedirbančiai O. K.) D. K. atlyginimo dalį lygiomis dalimis, atmestinas kaip nepagrįstas. Bylos duomenimis R. K. dirbo iki 2011 m. vasario mėnesio pabaigos; duomenų apie jo darbą ir papildomas pajamas už laikotarpį nuo 2011 m. vasario mėn. byloje nėra; pažymėtina, kad pažyma apie R. K. darbo pajamas buvo išduota VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. gruodžio 22 d.. Taigi bylos medžiaga patvirtina, kad po dukros žūties R. K. neteko šių papildomų pajamų.
Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas objektyviai ir visapusiškai ištyrus bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus visapusiškai ištyrė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai įvertino įrodymus, nepažeidė kasacinio teismo praktikos nuostatų, suformuotų analogiškose bylose, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nusprendė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai V. K.
Jelena Šiškina
Tatjana Žukauskienė