Administracinė byla Nr. eA-15-602/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07837-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 17.4; 17.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjai N. M. ir V. M. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti 2013 m. rugpjūčio 1 d. statybos užbaigimo aktą Nr. (23.34)SUA-00-130801-00368 (toliau – ir Aktas); 2) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registro įrašą apie atsakovės J. P. nuosavybės teisių į patalpą – rūsį (13,37 kv. m), esantį gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – ir Namas), teisinę registraciją; 3) įpareigoti atsakovus J. P. bei M. P. atstatyti rūsio patalpoje vandentiekio vamzdį, tiekiantį vandenį į pareiškėjų virtuvę, į pradinę padėtį; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjai paaiškino, kad pagal 1992 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo dviejų kambarių butą su rūsiu, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste. Name minėtu adresu yra keturi butai, tačiau pastate yra tik viena rūsio patalpa (13,37 kv. m dydžio), kuri pagal buto pirkimo–pardavimo sutartį turėjo priklausyti tik pareiškėjams. Visi kiti butų savininkai, taip pat ir atsakovai P., privatizavo butus be rūsio. Nepaisant to, 2013 m. rugpjūčio 22 d. Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisės į rūsio patalpas buvo įregistruotos atsakovės J. P. vardu. J. P. nuosavybės teisės į pertvarkytą butą su rūsyje esančia 13,37 kv. m katilinės patalpa Nekilnojamojo turto registre įregistruoti 2013 m. rugpjūčio 1 d. statybos užbaigimo akto Nr. (23.34) SUA-00-130801-00368 (toliau – ir Statybos užbaigimo aktas) pagrindu. Pareiškėjams nuosavybės teise priklausanti patalpa rūsyje Nekilnojamojo turto registre įregistruota kaip atsakovei priklausančio buto sudėtinė dalis. Pareiškėjai manė, kad Statybos užbaigimo akte nurodyta informacija nesudarė pagrindo atlikti rūsio patalpos teisinę registraciją atsakovės J. P. vardu, nes jokių pakeitimų, reikalaujančių statybos deklaracijos bei statybos akto sudarymo, rūsyje padaryta nebuvo, jokie statybos ar rekonstrukcijos darbai rūsyje nebuvo atlikti. Rūsio darbai apskritai negalėjo būti atlikti be pareiškėjų sutikimo. Nuginčijus J. ir M. P. nuosavybės teisių į rūsį atsiradimo pagrindus, t. y. Statybos užbaigimo aktą, teismo sprendimas, kuriuo toks aktas pripažįstamas neteisėtu, yra pakankamas pagrindas išregistruoti daiktines teises.

3.       Be to, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilniaus vandenys“ 2012 m. gruodžio 19 d. su N. M. sudarė sutartį dėl geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo. Pagal ją pareiškėja N. M. turėjo teisę naudotis centralizuotu vandentiekiu. Atsakovai, neatsižvelgdami į sutartį bei į tai, kad vandentiekio vamzdynas priklauso visiems Namo gyventojams bendrosios dalinės nuosavybės teise, nupjovė rūsyje esantį vandentiekio vamzdį, tiekiantį vandenį į pareiškėjų virtuvę. Taip dėl atsakovų savavališkų veiksmų pareiškėjai liko be vandens. Teisės aktų nustatyta tvarka Namo vidaus vandentiekio vamzdynai iki kiekvieno buto geriamojo vandens skaitiklio laikytini bendrosiomis pastato inžinerinėmis sistemomis. Kadangi tokie atsakovų veiksmai neteisėti ir pažeidžia pareiškėjų teises, pareiškėjai manė, kad atsakovai turėtų būti įpareigojami atstatyti vandentiekio vamzdį, tiekiantį vandenį į pareiškėjų virtuvę, į pradinę padėtį.

4.       Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir VTPSI) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė skundo dalį dėl Statybos užbaigimo akto panaikinimo atmesti, kitą skundo dalį spręsti teismo nuožiūra.

5.       VTPSI paaiškino, kad atsakovė J. P. kreipėsi į VTPSI su prašymu išduoti statybos užbaigimo aktą. Prašyme nurodė, kad rekonstruotas butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Kartu su prašymu buvo pateiktas 1996 m. kovo 14 d. leidimas vykdyti statybos darbus, išduotas pagal suderintą projektą Nr. 96-152. Kartu su prašymu taip pat buvo pateikti nuosavybės dokumentai, energinio naudingumo pažyma, nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos kopija ir kt. Projekto, pagal kurį išduotas leidimas, aiškinamajame rašte nurodyta, kad numatoma pirmame aukšte įrengti atskirą įėjimo tambūrą, virtuvę, vonią, svetainę ir tris gyvenamuosius kambarius, taip pat įrengti rūsį ir jame pastatyti sandėlio patalpą.

6.       VTPSI paaiškino, kad teisės aktai nenustato statybos užbaigimo komisijai pareigos vertinti statytojo pateiktų dokumentų teisėtumo ir statybos dalyvių veiklos. Už pateiktos informacijos apie statybą teisingumą atsako statytojas, šiuo atveju – atsakovė J. P. Komisija neprivalo tikrinti statinio projekto atitikties teisės aktų reikalavimams, komisijos nariai pagal kompetenciją tik vizualiai patikrina statinio atitiktį projektui, išnagrinėja pateiktus dokumentus ir pagal tai nustato, ar įvykdyti visi statinio projekto sprendiniai, kurie lemia statinio atitikį esminiams reikalavimams. Kadangi statytoja kartu su prašymu pateikė statybos leidimą bei projektą (taip pat kitus dokumentus), statybos užbaigimo komisija, atlikusi nustatytus veiksmus, išdavė Statybos užbaigimo aktą.

7.       Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti VĮ Registrų centro įrašą apie J. P. nuosavybės teisių į ginčo rūsio patalpą teisinę registraciją nutraukti arba vertinti šį reikalavimą kaip išvestinį iš reikalavimo dėl Statybos užbaigimo akto pripažinimo neteisėtu, o kitus skundo reikalavimus spręsti teismo nuožiūra.

8.       VĮ Registrų centras paaiškino, kad 13,37 kv. m ploto ginčo rūsys Nekilnojamojo turto registre 2013 m. rugpjūčio 19 d. įregistruotas kaip buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sudėtinė dalis VTPSI surašyto 2013 m. rugpjūčio 1 d. statybos užbaigimo akto ir parengtos kadastro duomenų bylos pagrindu į šį rūsį 2013 m. rugpjūčio 22 d. įregistruotos J. P. nuosavybės teisės.

9.       Pareiškėja N. M. VĮ Registrų centro Vilniaus filialui 2018 m. sausio 16 d. pateikė 2018 m. sausio 15 d. prašymą panaikinti įrašą apie ginčo rūsio priklausymą butui, esančiam (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2018 m. sausio 30 d. sprendimu atsisakė panaikinti prašomus įrašus, nes dokumentai, kurių pagrindu buvo įrašyti buto kadastro duomenys ir įregistruotos J. P. nuosavybės teisės į šį butą, įstatymų nustatyta tvarka nėra panaikinti ar pripažinti neteisėtais (negaliojančiais). Nors minėtame VĮ Registrų centro Vilniaus filialo sprendime N. M. buvo išaiškinta teisė apskųsti šį sprendimą, tačiau jo pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais Centriniam registratoriui jo neskundė.

10.       Registro tvarkytojui kartu su 2013 m. rugpjūčio 12 d. prašymu pakeisti buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastro duomenis ir įregistruoti J. P. nuosavybės teises į jį, pateiktas dokumentas – Statybos užbaigimo aktas – atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus ir buvo tinkamas pagrindas pakeisti buto kadastro duomenis bei įregistruoti J. P. nuosavybės teises į šį rekonstruotą butą. Registro tvarkytojas gali atsisakyti keisti kadastro ir registro duomenis tik įstatymuose nustatytais pagrindais. Kadangi tvarkytojas, išnagrinėjęs pateiktus dokumentus, nurodytų aplinkybių nenustatė, pagrįstai patenkino atsakovės J. P. prašymą ir pakeitė jos buto kadastro duomenis bei įregistravo J. P. nuosavybės teises į butą.

11.       VĮ Registrų centras pažymėjo, kad pareiškėjų nurodomoje 1992 m. rugpjūčio 6 pirkimo–pardavimo sutartyje rūsys neidentifikuotas, t. y. nėra duomenų, jog pareiškėjai būtų įsigiję ginčo rūsio patalpą. Dokumentai, patvirtinantys, jog pareiškėjai įsigijo ginčo rūsį ir kad minėtoje sutartyje nurodytas rūsys yra ginčo rūsys, registro tvarkytojui nebuvo pateikti. Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys apie butą su rūsiu atitinka dokumentą (1992 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį), kurio pagrindu jie buvo įrašyti. Ginčo rūsys yra tik po atsakovei J. P. nuosavybės teise priklausančiu butu ir įėjimas į šią rūsio patalpą yra tik iš šio buto. Minėta aplinkybė patvirtina, kad VTPSI Statybos užbaigimo aktą surašė teisėtai, nes kitų patalpų savininkai, taip pat ir pareiškėjai, neturėdami teisių į J. P. nuosavybės teise priklausantį butą, naudotis ginčo rūsiu neturi jokios galimybės. Jeigu Name daugiau nėra rūsio patalpų, darytina prielaida, kad 1992 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, kurios pagrindu N. M. įsigijo butą su rūsiu, buvo padaryta techninė klaida.

12.       Atsakovai J. P. ir M. P. atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

13.       Atsakovai paaiškino, kad registro tvarkytojas pagrįstai tenkino J. P. prašymą ir pagrįstai pakeitė buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastro duomenis bei įregistravimo J. P. nuosavybės teises į butą. Pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad ginčo rūsys yra bendroji dalinė nuosavybė ir nuosavybės teise priklauso visiems Namo gyventojams. Pareiškėjų buto pirkimo–pardavimo sutartyje rūsys neidentifikuotas, rūsio patalpos planas pirmą kartą sudarytas tik 2013 m. sausio 22 d., 2012 m. gruodžio 21 d. atlikus P. nuosavybės teise priklausančio buto kadastrinius matavimus. Įėjimas į rūsio patalpą yra būtent iš P. priklausančio buto. Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad įgijo ginčo rūsio patalpą. Vamzdynas priklauso M. P., jis yra nuosavame P. pusrūsyje.

II.

14.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjų N. M., V. M. skundą tenkino iš dalies. Įpareigojo atsakovus J. P. bei M. P. atstatyti Namo rūsio patalpoje vandentiekio vamzdį, tiekiantį vandenį į pareiškėjų N. M. ir V. M. virtuvę (bute (duomenys neskelbtini), Vilnius), į pradinę padėtį. Likusią pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

15.       Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl Statybos užbaigimo akto ir Nekilnojamojo turto registro įrašo apie atsakovės J. P. nuosavybės teisių į patalpą – rūsį (13,37 kv. m), esantį gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teisinę registraciją teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat teisinio pagrindo įpareigoti atsakovus J. P. bei M. P. atstatyti rūsio patalpoje vandentiekio vamzdį, tiekiantį vandenį į pareiškėjų virtuvę, į pradinę padėtį.

16.       Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas šią bylą, 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjų prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti netenkino ir bylos dalį dėl Statybos užbaigimo akto panaikinimo nutraukė; kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas perdavė bylą nagrinėti iš naujo, konstatuodamas, kad šis ginčas yra dėl mišrių: civilinių ir administracinių, teisinių santykių, todėl nagrinėjant bylą iš naujo visų pirma būtina nustatyti nuosavybės teisės į pagrindinio nekilnojamojo daikto ginčo priklausinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.12, 4.13 str.) atsiradimo faktinius ir teisinius pagrindus. Nurodė, kad bylą nagrinėjant iš naujo būtina nustatyti, kokia faktinė atsakovų buto padėtis buvo iki jo rekonstrukcijos. Kas ir kaip juo naudojosi, kaip į rūsio patalpą patekdavo, jei įėjimas į rūsį, kaip matyti iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, pateikto į bylą, yra iš atsakovams priklausančių gyvenamųjų patalpų. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, taikytinų šioje byloje, aspektu teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjams tenka pareiga įrodyti, jog būtent šią, po atsakovams priklausančiu butu esančią rūsio patalpą, pareiškėjai privatizavo dalinės nuosavybės teise. Atsakovams gi tenka pareiga įrodyti tik tai, kad ši rūsio patalpa buvo pastatyta buto rekonstrukcijos metu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str. 4 d.), t. y. nekilnojamojo daikto priklausinys sukurtas statybų, atliekamų rekonstruojant butą, būdu.

17.       Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 9 d.) 24 straipsnio 1 dalimi, Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-828 (toliau – ir STR 1.11.01:2010), nuostatomis ir pažymėjo, kad N. M. nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įgytas 1992 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Nekilnojamojo turto registro išraše šis butas aprašytas kaip nekilnojamasis turtas su rūsiu, kiti rūsio duomenys nedetalizuoti. Iš 1992 m rugpjūčio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties turinio matyti, kad N. M. šia sutartimi įsigijo 45,15 kv. butą su rūsiu, rūsio plotas ar vieta nekilnojamojo turto plane nėra identifikuota, sutartyje nedetalizuota. Iš byloje esančių kitų rašytinių įrodymų taip pat matyti, kad butus tame pačiame Name, kaip ir pareiškėjai, įsigijo ir kiti asmenys – V. K., A. K., J. P., tačiau jų būtų pirkimo–pardavimo sutartyse prie sutarties objekto pažymėta „be rūsio“.

18.       Atsakovė J. P. 2013 m. vasario 8 d. kreipėsi į VTPSI su prašymu išduoti statybos užbaigimo aktą. Prašyme nurodyta, kad rekonstruotas butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Kartu su prašymu buvo pateiktas 1996 m. kovo 14 d. leidimas vykdyti statybos darbus, išduotas pagal suderintą projektą, taip pat nuosavybės dokumentai, energinio naudingumo pažyma, nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos kopija ir kt. Įvertinus 1996 m. kovo 14 d. leidimą vykdyti statybos darbus matyti, kad šiuo dokumentu J. P. leidžiama rekonstruoti gyvenamąjį namą (butą) pagal suderintą projektą Nr. 152. Projekto, pagal kurį išduotas leidimas, aiškinamajame rašte nurodyta, kad pagal projektą numatoma pirmame aukšte įrengti atskirą įėjimo tambūrą, virtuvę, vonią, svetainę ir tris gyvenamuosius kambarius, taip pat pagal projektą numatoma įrengti rūsį ir jame pastatyti sandėlio patalpą. Statybos užbaigimo komisija, atlikusi statybos užbaigimo procedūrą, 2013 m. rugpjūčio 1 d. išdavė ginčijamą Statybos užbaigimo aktą. Ginčo rūsys, kuris yra 13,37 kv. m ploto, Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas kaip buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sudėtinė dalis Statybos užbaigimo akto ir 2013 m. sausio 22 d. parengtos kadastro duomenų bylos pagrindu. Į ginčo rūsį nurodytų dokumentų pagrindu 2013 m. rugpjūčio 22 d. įregistruotos J. P. nuosavybės teisės.

19.       Pareiškėja N. M. 2018 m. sausio 15 d. kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą, prašydama panaikinti įrašą apie ginčo rūsio priklausomybę butui, esančiam (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2018 m. sausio 30 d. sprendimu atsisakė panaikinti įrašus Nekilnojamojo turto registre, nes dokumentai, kurių pagrindu buvo įrašyti buto kadastro duomenys ir įregistruotos J. P. nuosavybės teisės į šį butą, įstatymų nustatyta tvarka nėra panaikinti ar pripažinti neteisėtais (negaliojančiais).

20.       Pagal atsakovų buto, esančio (duomenys neskelbtini), techninės apskaitos bylą, sudarytą 1949 m. gruodžio 21 d., rūsys šioje patalpoje buto plane nėra nurodytas. Pagal atsakovų buto, (duomenys neskelbtini), 1992 m. gegužės 20 d. patalpų eksplikacijos lentelę rūsio nėra. Pagal ginčo Namo inventorinių žinių 1968 m. kovo 15 d. formą matyti, kad Name yra vienas 10,50 kv. m. rūsys, tokie patys duomenys užfiksuoti ir 1971 m. kovo 22 d. formoje, taip pat ir 1959 m. vasario 6 d. pastato inventorinių žinių formoje. Pagal 1992 m. balandžio 10 d. Namo planą matyti, kad rūsio ir įėjimo į rūsį patalpa plane nėra numatyta.

21.       Pagal UAB „NT matavimai“ 2012 m. gruodžio 21 d. atliktus atsakovų buto, esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų duomenis, ginčo rūsys buvo faktiškai įrengtas po atsakovams nuosavybės teise priklausančiu butu, iš atsakovų P. buto įrengtas įėjimas į rūsį, nustatytas rūsio plotas – 13,37 kv. m. UAB „Archivaza“ direktorius (konstruktorius) 2020 m. aiškinamajame rašte nurodė, kad rūsio patalpa R-1 (13,37 kv. m), esanti po butu, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklauso J. P. ir M. P. ir yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius, sudedamoji dalis. Pagal Pareiškėjų buto planą, sudarytą 1992 m. gegužės 20 d., matyti, kad rūsio patalpos po šiuo butu nėra, taip pat nėra atskiro įėjimo į rūsio patalpą iš pareiškėjų buto. Pareiškėjai jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių, kad po pareiškėjų buto patalpa būtų rūsys ar įėjimas į rūsį iš pareiškėjams priklausančio buto, nepateikė.

22.       Teismo posėdžio metu dalyvavę liudytojai N. G., V. K., A. G., V. N. paaiškino, kad Name rūsys, iki jo įregistravimo N. P. vardu, buvo. Liudytojai N. G., A. G. teigė, kad rūsys buvo bendras, juo galėjo naudotis visi Namo gyventojai, esant poreikiui. Liudytoja N. G. teigė, kad patogus įėjimas į rūsį įrengtas iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o iš pareiškėjų buto įėjimas į rūsį taip pat buvo kopėtėlėmis. V. K. nurodė, kad rūsiu, esančiu po (duomenys neskelbtini), nesinaudojo, tačiau atsiradus galimybei prisijungti vandens tiekimą rūsyje, ji sumokėjo asmeniškai M. P. 3 000 Lt, jog galėtų pasijungti vandenį prie vamzdžių, kuriuos įrengė P.; už tiekiamą vandenį mokėjo tiesiogiai vandens tiekimo įmonei. V. K. įsikėlus gyventi į Namą, rūsys jau buvo įrengtas, į jį buvo galima patekti iš pareiškėjams priklausančio buto. Liudytojas V. N. paaiškino, kad rūsio patalpa buvo, ji buvo primesta šiukšlių, vamzdyno rūsyje nebuvo. V. N. teigė padėjęs M. P. įvesti vandentiekį rūsyje, negalėjo paaiškinti, kas mokėjo už vandentiekio įvedimo darbus. Liudytojas V. Z. savo turimomis žiniomis, įvertinęs dokumentinę medžiagą, susijusią su rūsio Name įrengimu, teigė, kad rūsys įrengtas ir priklauso tik P.

23.       Apibendrindamas nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad byloje esantys rašytiniai dokumentai vienareikšmiai nepagrindžia, kad iki J. P. atliktų rekonstrukcijos darbų po (duomenys neskelbtini) buto patalpa būtų įrengtas rūsys. Dalyje Namo inventorizacijos dokumentų nurodyta, jog Namui priklauso rūsys, tačiau Namo planuose (1980, 1992 m.) toks rūsys nėra pažymėtas. Liudytojų teismo posėdžio metu pateikti paaiškinimai nuoseklūs, jie patvirtina, kad Namo rūsys buvo ir yra įrengtas po P. nuosavybės teise priklausančiu butu. Taip pat pagal 2012 m. gruodžio 21 d. atliktus kadastrinius matavimus matyti, kad rūsys įrengtas po (duomenys neskelbtini) buto patalpa ir įėjimas į rūsį yra iš šio buto. Teismas nenustatė, kad iki rūsio įregistravimo J. P. vardu (2013 m. rugpjūčio 19 d.) būtų buvęs butų patalpų savininkų susitarimas ar patvirtintas planas, pagal kurį Namo rūsiu naudotųsi Name esančių butų savininkai. Pagal liudytojų paaiškinimus, pateiktus teismo posėdyje, nustatyta, kad iki rūsio įregistravimo J. P. nuosavybės teise, rūsiu tam tikrą laiką naudojosi ne tik P. bet ir kiti kaimynai. Tačiau byloje nėra jokių rašytinių duomenų, patvirtinančių, kad iki rūsio įregistravimo J. P. vardu, rūsys būtų registruotas kitų asmenų vardu ar priklausytų išimtinai pareiškėjams. J. P. 1996 m. kovo 14 d. išduotas leidimas vykdyti statybos darbus – rekonstruoti gyvenamąjį namą (butą), esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pagal suderintą projektą Nr. 152. Iki J. P. priklausančio buto rekonstrukcijos, rūsio patalpa nebuvo įregistruota ar kitaip įteisinta.

24.       Teismas vertino, kad nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog nebuvo kliūčių, dėl kurių J. P. negalėjo būti išduodamas Statybos užbaigimo aktas ar jos vardu įregistruota nuosavybės teisė į ginčo rūsį. J. P. kartu su prašymu išduoti statybos užbaigimo aktą pateikė VTPSI visus reikiamus dokumentus. J. P. pateikti dokumentai patvirtino, kad ji turėjo išduotą ir rekonstrukcijos metu galiojantį leidimą vykdyti rekonstrukcijos darbus, parengtą projektą dėl rūsio (sandėliuko) patalpos įrengimo, būtinas pateikti pažymas. Byloje nėra ginčo dėl leidimo vykdyti rekonstrukcijos darbus teisėtumo ar pagrįstumo, proceso šalys nenurodė, kad toks dokumentas būtų nuginčytas teismine tvarka. Taigi J. P. pateikė visus privalomus dokumentus, siekdama gauti Statybos užbaigimo aktą, o nustačius, kad pateikto projekto sprendiniai įvykdyti, nebuvo jokio teisinio pagrindo atsisakyti išduoti J. P. Statybos užbaigimo aktą.

25.       Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjų argumentus dėl atsakovo VĮ Registrų centro neteisėtų veiksmų atlikimo įregistruojant ginčo rūsio nuosavybės teisę J. P. vardu. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsniu, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsniu ir pažymėjo, kad pareiškėjai nenurodė teisės aktuose įtvirtintų pagrindų, dėl kurių J. P. vardu atlikta rūsio registracija būtų neteisėta. Teismas sprendė, kad J. P. pateikus VĮ Registrų centro padaliniui Statybos užbaigimo aktą dėl atliktų rekonstrukcijos darbų, tai buvo pakankamas pagrindas įregistruoti pakeitimus dėl ginčo rūsio.

26.       Nagrinėjamu atveju ginčo rūsio patalpos registracija J. P. vardu ir jos nuosavybės teise atitinka bylos rašytiniuose dokumentuose užfiksuotus faktinius duomenis, nes nėra jokių rašytinių dokumentų, identifikuojančių ginčo rūsį kaip Namo dalinės nuosavybės teise valdomą objektą. Vien aplinkybė, kad ginčo rūsio patalpa iki nuosavybės teisių įregistravimo J. P. vardu ir iki rekonstrukcijos atlikimo galėjo naudotis ir kiti asmenys, nepatvirtina aplinkybės, jog visi Namo butų patalpų savininkai būtų ir rūsio patalpos bendraturčiai. Priešingai, iš pateiktų rašytinių įrodymų, brėžinių matyti, kad ginčo rūsio patalpa buvo tik po J. P. ir M. P. butu, iš šio buto padaryta anga patekti į rūsio patalpą. Pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad nuosavybės teise pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu būtų įgiję būtent ginčo rūsio patalpos dalį. Todėl pareiškėjų argumentai dėl Statybos užbaigimo akto ir teisinės registracijos neteisėtumo atmesti kaip nepagrįsti.

27.       Pareiškėjai savo skundo reikalavimu taip pat prašė įpareigoti atsakovus J. P. bei M. P. atstatyti rūsio patalpoje vandentiekio vamzdį, tiekiantį vandenį į pareiškėjų virtuvę, į pradinę padėtį. Teismas, remdamasis rašytine byloje esančia medžiaga ir proceso šalių, liudytojų pateiktais paaiškinimais, nustatė, kad J. P., V. K., N. M. 2011 m. gruodžio 7 d. pasirašė jungtinės veiklos sutartį, pagal kurią įgaliojo J. P. įgyvendinti namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas, interesus, susijusius su Namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka Namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu. Numatyta, kad įgaliotas asmuo (J. P.), prireikus, Namo patalpų savininkų (bendrasavininkių) vardu sudaro sutartis su visomis Namui paslaugas teikiančiomis įmonėmis, įstaigomis, organizacijomis (elektros, šilumos, vandens tiekėjais ir kt.), prižiūri bei kontroliuoja šių sutarčių vykdymą. Sulygta, kad ši sutartis galioja neterminuotai. Taip pat susitarta, kad kiekvienas patalpų savininkas pagal pateiktas sąskaitas laiku ir tinkamai moka mokesčius už suteiktas paslaugas.

28.       N. M. ir UAB „Vilniaus vandenys“ 2012 m. gruodžio 19 d. pasirašė sutartį dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, kuria vandens tiekėjas įsipareigojo nenutrūkstamai tiekti geriamąjį vandenį ir teikti vandens nuotekų tvarkymo paslaugas adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. UAB „Vilniaus vandenys“ 2018 m. sausio 9 d. geriamojo vandens apskaitos prietaiso patikrinimo, vidutinės vandens vartojimo normos nustatymo bute aktu užfiksavo, kad N. M. bute vandens apskaitos prietaisas tvarkingas, tačiau šiuo metu bute vandens nėra, nes kaimynas iš (duomenys neskelbtini) buto nupjovė vamzdį, į Namą vanduo ateina, kiti butai vandenį turi.

29.       Teismas pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, kad už vandens nuotekų valymo įrenginius ir jų įrengimą savo lėšomis sumokėjo M. P., tačiau už suteiktą teisę prisijungti prie vandens tiekimo ir valymo tinklo jam buvo sumokėta – į bylą pateikta 2013 m. sausio 5 d. sutartis patvirtina, kad atsakovai J. P., M. P. susitarė su V. K., kad leis pastarajai naudotis J. P. ir M. P. priklausančio rūsio patalpa įsivesti vandenį į butą (duomenys neskelbtini). Už leidimą naudotis J. P. ir M. P. priklausančio rūsio patalpa V. K. perdavė P. 3 000 Lt, nurodyti asmenys sutarė, kad kitiems bute (duomenys neskelbtini) gyvensiantiems asmenims prie vamzdyno jungtis nebus leidžiama.

30.       Teismas vadovavosi CK 4.82 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 15 dalimi ir pažymėjo, kad vamzdynai yra daugiabučio namo butų savininkų bendro naudojimo objektas, nes tai atitinka Įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 2 punkto nuostatas.

31.       Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 172 patvirtintų Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklių (toliau – ir Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklės) 2.7, 2.8 punktais, teismas darė išvadą, kad atsakovai J. ir M. P. neturėjo teisės trukdyti ar užkirsti kelią pareiškėjams naudotis vandentiekio inžineriniais tinklais. Pagal pateiktus proceso šalių paaiškinimus matyti, kad kiekvienas Namo patalpų savininkas už sunaudotą vandenį ir su tuo susijusias paslaugas atsiskaito tiesiogiai vandens tiekėjui UAB „Vilniaus vandenys“, kuri įsipareigojusi tiekti geriamąjį vandenį taip pat ir į pareiškėjų butą. Taigi aplinkybė, kad pareiškėjai nėra ginčo rūsio, kuris priklauso (duomenys neskelbtini) butui, savininkai, nepaneigia jų teisės naudotis bendrojo naudojimo objektais (vamzdynais, kuriais į pareiškėjų butą tiekiamas vanduo). Tokią teisę pareiškėjams užtikrina nurodytos Įstatymo nuostatos, taip pat Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklės, kurios, be kita ko, draudžia kliudyti kitiems to paties namo gyventojams naudotis vandentiekio ir nuotekų tinklu, nuotekų sistema.

32.       Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjai turi teisę naudotis į jų butą atvesta vandentiekio ir nuotekų sistema ir tokia teisė jiems turi būti užtikrinta, atsakovams atstatant nupjautus vandentiekio vamzdžius. Todėl pareiškėjų skundas tenkintas iš dalies – atsakovai J. P. bei M. P. įpareigoti atstatyti rūsio patalpoje vandentiekio vamzdį, tiekiantį vandenį į pareiškėjų virtuvę, į pradinę padėtį.

33.       Dėl bylinėjimosi išlaidų teismas pažymėjo, kad pareiškėjų prašoma priteisti 800 Eur suma už skundo parengimą neviršija rekomenduotinos priteisti maksimalios sumos, laikytina teisinga ir proporcinga, atsižvelgiant į skundo turinį bei apimtį.

34.       Teismas nustatė, kad pareiškėjų atstovė advokatė S. R. dalyvavo 2018 m. rugsėjo 3 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdyje, kuris prasidėjo 9.56 val., baigėsi 11.12 val., taigi truko 1 val. 16 min. Apskaičiuota maksimali galima priteisti suma už vienos valandos atstovavimą 2018 m. rugsėjo 3 d. teismo posėdyje – 89,52 Eur. Taip pat pareiškėjų atstovė dalyvavo 2020 m. rugpjūčio 25 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdyje, kuris prasidėjo 10.08 val., baigėsi 11.48 val., taigi truko 1 val. 40 min. Apskaičiuota maksimali galima priteisti suma už vienos valandos atstovavimą 2020 m. rugpjūčio 25 d. teismo posėdyje – 138,10 Eur. Taigi teismas konstatavo, kad pareiškėjų prašoma 150 Eur suma neviršija rekomenduotinos priteisti maksimalios sumos už pasirengimą teismo posėdžiams ir atstovavimą juose.

35.       Teismas pažymėjo, kad teikdami skundą pareiškėjai taip pat sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį ir 12,18 Eur sumą už kitas būtinas ir pagrįstas išlaidas, nesusijusias su teisinių paslaugų teikimu (ABTĮ 39 str. 1 d. 3 p.).

36.       Teismas akcentavo, kad tenkino pareiškėjų skundą iš dalies – tenkino 1/3 pareiškėjų skundo reikalavimų. Kadangi bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apskaičiuojamas proporcingai tenkintų reikalavimų daliai, o nagrinėjamu atveju pareiškėjų tenkintų reikalavimų dalis yra 33,33 proc., pareiškėjams priteistas 328,19 Eur (33,33 proc. nuo 984,68 Eur sumos) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Teismas akcentavo, kad nepalankus teismo sprendimas laikytinas priimtu ne visų atsakovų, o tik dalies atsakovų – J. P. ir M. P. – atžvilgiu. Taigi tik atsakovai J. P. ir M. P. laikytini atsakovais, kuriems kyla pareiga kompensuoti proporcingą dalį pareiškėjų turėtų bylinėjimosi išlaidų. Todėl 328,19 Eur suma pareiškėjams N. M. ir V. M. priteista iš atsakovų J. P. ir M. P. lygiomis dalimis.

III.

37.       Atsakovas M. P. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl įpareigojimo atlikti veiksmą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

37.1.                      Teismas savo sprendime nepasisakė dėl atskiro pranešimo teismui dėl 2011 m. gruodžio 7 d. jungtinės veiklos sutarties nutraukimo. 2020 m. birželio 15 d. teismo nutartis, kuria pridėti prie bylos papildomi įrodymai, apskųsta nebuvo. Pareiškėjams dėl 2011 m. gruodžio 7 d. jungtinės veiklos sutarties nutraukimo buvo žinoma, sutarties nutraukimo faktas nebuvo apskųstas teismui ir apskundimo terminas yra praleistas. CK 6.978 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartis baigiasi vienam iš partnerių atsisakius toliau būti neterminuotos jungtinės veiklos sutarties dalyviu, išskyrus atvejus, kai jungtinės veiklos sutartis galioja ir be šio partnerio. Teismas taip pat neįvertino, kad nebuvo apskųsti antstolės D. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai. 2013 m. rugsėjo 9 d. sudarytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas turi tam tikrų formos rekvizitų turinio netikslumų, tačiau tai negali daryti antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo negaliojančiu jo objektyvios tikrovės turinio fiksavimo prasme.

37.2.                      Bylos aplinkybės bei liudytojų parodymai parodo, kad apeliantas prieš 30 metų pats savo jėgomis įrengė vamzdyną, kadangi nei vienas butas nebuvo aprūpintas ne tik vandeniu, bet ir kuru. Pareiškėjai iki šiol kūrena savo butą malkomis. Taigi neegzistuoja bendra inžinerinė sistema. Rūsys ir įrenginiai rūsyje priklauso tik apeliantams, nėra bendra nuosavybė, rūsyje nėra Namo inžinerinių įrenginių, kadangi 2020 m. birželio 1 d. apeliantas pateikė teismui dokumentus su sąmata dėl atliktų rekonstrukcijos darbų adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurios suma sudaro 36 000 Eur su įrenginiais. Vandentiekio tinklą iki Namo įsivedė atsakovas M. P. savo lėšomis (tai nurodyta ir UAB „Vilniaus vandenys“ 2013 m. kovo 4 d. rašte, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Būsto administravimo skyriaus 2018 m. kovo 2 d. atsakyme, tai nurodė ir pats atsakovas M. P.), todėl tinklo atkarpa nuo sklendės (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), Vilniuje iki rūsio yra asmeninė atsakovo M. P. nuosavybė, bet ne dalinė Namo savininkų nuosavybė.

37.3.                      Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl to, kad pareiškėjams priklausančiame žemės sklype nėra jokių uždaromųjų (paskirstomųjų) įtaisų (sklendžių, ventilių, jungiklių ar kt.), kurie trukdytų parengti projektą ir suteikti sau galimybę pravesti vandenį ir nepažeisti apelianto teisių. Šiuo atveju apeliantas savo valdomame rūsyje bei inžineriniame tinkle (vamzdyne) įrengė atskirą sistemą tik savo butui. Teismo posėdžio metu tiek N. M., tiek V. M. paaiškino, kad neturi lėšų įrengti vandentiekį savo lėšomis, reikalingas atskiras projektas ir jiems patogiau naudotis įrenginiu, kuris yra apeliantų nuosavybė, kas yra neleistina.

37.4.                      Į bylą pateikti įrodymai neginčytinai įrodo pareiškėjų skundo nepagrįstumą. Atsakovo vertinimu, turėjo būti taikomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 95 straipsnis, t. y. piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.

37.5.                      Teismas neteisingai pasisakė dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Teismas nepasisakė, kad tenkinus tik trečdalį pareiškėjų skundo reikalavimų, pareiškėjams kyla pareiga kompensuoti proporcingą dalį atsakovų turėtų bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjamoje administracinėje byloje.

38.       Pareiškėjai N. M. ir V. M. pateiktame atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

39.       Pareiškėjai pažymi, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovai J. ir M. P. neturi teisės trukdyti ar užkirsti kelią pareiškėjams naudotis vandentiekio inžineriniais tinklais. Atsakovai byloje nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad vandentiekio vamzdynas priklauso jiems. Apelianto nurodyta sąmata neįrodo, jog rūsyje esantis vandentiekio vamzdynas priklauso atsakovams. Vandentiekis buvo įvestas dar 1987 metais už bendras pareiškėjų bei atsakovų lėšas, pareiškėjai nuo to laiko nuolat mokėjo už vandenį. Be to, pats atsakovas pateikė į bylą 2013 m. vasario 6 d. prašymą UAB „Vilniaus vandenys”, kuriame nurodė tikrąją priežastį, dėl kurios atsakovai atjungė pareiškėjams vandentiekį. Šiame rašte atsakovas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, jog ruošiasi savo buto pardavimui, rūsio patalpoje bus atliktas remontas, todėl prašė N. M. iki 2013 m. balandžio 10 d. iškelti jos vandentiekio vamzdynus. Taigi atsakovai neįrodė savo teiginių, nes tokių įrodymų nėra. Be to, kaip teisingai sprendime pažymėjo teismas, teisę naudotis bendrojo naudojimo objektais (vamzdynais, kuriais į pareiškėjų butą tiekiamas vanduo) pareiškėjams užtikrina Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklės.

40.       Atsakovas VĮ Registrų centras pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame prašo dėl apeliacinio skundo spręsti teismo nuožiūra, nes teismo sprendimo dalis, kurią prašoma panaikinti, nėra susijusi su VĮ Registrų centro teisėmis ir pareigomis.

41.       Atsakovas VTPSI pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo teismo sprendimo dalį dėl Statybos užbaigimo akto palikti nepakeistą, dėl kitos sprendimo dalies spręsti savo nuožiūra, atsižvelgiant į šiame atsiliepime pateiktus argumentus.

42.       VTPSI pažymi, kad apeliantas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso taisykles ir netinkamai vertino įrodymus. Atsižvelgdama į įstatymų suteiktą kompetenciją bei jos ribas, įvertinusi tai, kad vandentiekio vamzdžio atstatymas į pradinę padėtį bei statinio bendraturčių nesutarimai dėl jo eksploatavimo nepatenka į VTPSI veikimo sritį, dėl šios skundžiamo sprendimo dalies ir apeliacinio skundo argumentų VTPSI nepasisako.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

43.       Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Statybos užbaigimo akto ir Nekilnojamojo turto registro įrašo apie atsakovės J. P. nuosavybės teises į rūsį, esantį gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teisėtumo, taip pat įpareigojimo atsakovus J. P. bei M. P. atstatyti rūsio patalpoje vandentiekio vamzdį, tiekiantį vandenį į pareiškėjų virtuvę, į pradinę padėtį.

44.       Pirmą kartą nagrinėdamas bylą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas perdavė ją nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, konstatuodamas, kad šis ginčas yra dėl mišrių: civilinių ir administracinių, teisinių santykių, todėl nagrinėjant bylą iš naujo visų pirma būtina nustatyti nuosavybės teisės į pagrindinio nekilnojamojo daikto ginčo priklausinį (CK 4.12, 4.13 str.) atsiradimo faktinius ir teisinius pagrindus. Nurodė, kad bylą nagrinėjant iš naujo būtina nustatyti, kokia faktinė atsakovų buto padėtis buvo iki jo rekonstrukcijos. Kas ir kaip juo naudojosi, kaip į rūsio patalpą patekdavo, jei įėjimas į rūsį, kaip matyti iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, pateikto į bylą, yra iš atsakovams priklausančių gyvenamųjų patalpų. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, taikytinų šioje byloje, aspektu teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjams tenka pareiga įrodyti, jog būtent šią, po atsakovams priklausančiu butu esančią rūsio patalpą, pareiškėjai privatizavo dalinės nuosavybės teise. Atsakovams gi tenka pareiga įrodyti tik tai, kad ši rūsio patalpa buvo pastatyta buto rekonstrukcijos metu (ABTĮ 56 str. 4 d.), t. y. nekilnojamojo daikto priklausinys sukurtas statybų, atliekamų rekonstruojant butą, būdu.

45.       Pirmosios instancijos teismas 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjų N. M., V. M. skundą tenkino iš dalies. Įpareigojo atsakovus J. P. bei M. P. atstatyti Namo rūsio patalpoje vandentiekio vamzdį, tiekiantį vandenį į pareiškėjų N. M. ir V. M. virtuvę (bute (duomenys neskelbtini), Vilnius), į pradinę padėtį. Likusią pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

46.       Pareiškėjai nepadavė apeliacinio skundo dėl teismo sprendimo dalies, kuria yra atmesti reikalavimai nuginčyti Statybos užbaigimo aktą ir Nekilnojamojo turto registro įrašą apie atsakovės J. P. nuosavybės teises į rūsį, esantį gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

47.       Taigi apeliacijos nagrinėjimo dalykas yra atsakovų ginčijama sprendimo dalis dėl įpareigojimo atsakovus atstatyti Namo rūsio patalpoje vandentiekio vamzdį, tiekiantį vandenį į pareiškėjų butą ((duomenys neskelbtini), Vilnius). Pirmosios instancijos teismas patenkino šį reikalavimą padaręs išvadą, kad vandentiekio vamzdis yra daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektas.

V.

48.       Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (2012 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad pastato bendrojo naudojimo objektai: <...> 2) bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus); <...> 4) vietiniai inžineriniai tinklai – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos statybos įstatyme <...>.

49.       Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (2017  m. sausio 1 d. redakcija) 2 straipsnio 111 punkte nustatyta, kad vietiniai inžineriniai tinklai – inžineriniai tinklai kartu su maitinimo šaltiniais, skirti vieno vartotojo ar grupės vartotojų poreikiams tenkinti.

50.       Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra daugiabutis gyvenamasis namas, kaip tai yra suprantama pagal Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymą. Šiame name yra suformuoti keturi atskiri nuosavybės teisės objektai – keturi butai. Vienas iš butų priklauso pareiškėjams, kitas butas priklauso atsakovams, likę du butai priklauso tretiesiems suinteresuotiems asmenims, kurie dalyvauja šioje byloje.

51.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vandentiekio vamzdis, esantis atsakovams priklausančiame bute (rūsyje), yra daugiabučio namo – pastato bendrojo naudojimo objektas, todėl juo turėjo teisę naudotis (prisijungti) ir pareiškėjai kaip kito buto, esančio šiame pastate, savininkai.

52.       Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalis ir Statybos įstatymo 2 straipsnio 111 punktas patvirtina, kad pastate gali būti įrengtos bendrosios pastato inžinerinės sistemos bei vietiniai inžineriniai tinklai, kurie gali būti skirti ne tik grupės vartotojų poreikiams tenkinti, bet ir vieno vartotojo poreikiams tenkinti. Taigi ne visi pastato inžinieriniai tinklai priskiriami prie pastato bendrojo naudojimo objektų.

53.       Pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, kad vandentiekio vamzdis, esantis atsakovams priklausančiame bute, yra daugiabučio namo – pastato bendrojo naudojimo objektas. Šią teismo išvadą paneigia byloje esantys įrodymai, kuriuos teismas vertino neteisingai.

54.        UAB „Vilniaus vandenys“ 2013 m. kovo 4 d. rašte nurodyta: UAB „Vilniaus vandenys“ eksploatuoja vandentiekio tinklus iki požeminės sklendės Nr. (duomenys neskelbtini) prie pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje; kadangi privačių vandentiekio tinklų iki namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrovė jokiais teisiniais pagrindais nevaldo, privačių vandentiekio vamzdynų iškėlimo klausimas turi būti sprendžiamas tarp savininkų.

55.       UAB „Vilniaus vandenys“ 2013 m. kovo 4 d. raštas, adresuotas atsakovei, kuri kreipėsi į šią įmonę 2013 m. vasario 6 d. su prašymu išspręsti klausimą dėl pareiškėjų prijungto vandentiekio vamzdyno iš atsakovams priklausančio rūsio, patvirtina, kad name (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nebuvo įrengti vandentiekio tinklai, kurie yra pastato bendrojo naudojimo objektai. Šią išvadą pagrindžia ir kiti byloje esantys dokumentai.

56.       Iš atsakovų nuoseklių paaiškinimų matyti, kad vandentiekio tinklą iki namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įsivedė atsakovas M. P. Iš atsakovo bei vieno iš butų buvusios savininkės (V. K., kuri dalyvavo iki teisių perleidimo (buto pardavimo) kitiems asmenims) matyti, kad atsakovai buvo leidę naudotis (prisijungti prie vamzdyno) V. K. bei pareiškėjams. Su V. K. buvo pasirašę ir rašytinę atlygintinę sutartį. Tačiau šie atsakovų veiksmai neišplaukė iš jokių teisės aktuose nustatytų pareigų, buvo pagrįsti tik atsakovų valia laikinai leisti naudotis jų įrengtu tinklu.

57.       Patalpa, kuriame įrengtas vandentiekio vamzdynas, nuosavybės teise priklauso atsakovams, kurie po buto rekonstrukcijos (baigtos 2013 metais) įteisino būtent tokį patalpos statusą. Nagrinėjant šią bylą, atmestos visos pareiškėjų pretenzijos dėl patalpos ir atsakovų nuosavybės teisių nuginčijimo. Be to, iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad Namo kadastro duomenyse komunalinis vandentiekis, vietinis nuotekų šalinimas yra nurodyti tik po kadastro duomenų nustatymo 2013 metais, kai atsakovai pateikė VĮ Registrų centrui savo rekonstruoto buto parengtus minėtus patikslintus kadastro duomenis. Šie duomenys taip pat patvirtina atsakovų paaiškinimus, kad Name nebuvo vandentiekio, kurį vėliau įsirengė atsakovai jiems nuosavybės teise priklausančiame bute.

58.       Pareiškėjų nurodyta aplinkybė, kad vandentiekio tinklai, kurie yra pastato bendrojo naudojimo objektai, yra Name ir tai patvirtina UAB „Vilniaus vandenys“ su pareiškėjais 2012 metų pabaigoje sudaryta sutartis, yra nepakankama šiam faktui patvirtinti ir prieštarauja minėtiems kitiems šiame baigiamajame teismo akte įvertintiems įrodymams. Be to, iš butų buvusios savininkės V. K. paaiškinimų matyti, kad tiek ji, tiek pareiškėjai su UAB „Vilniaus vandenys“ 2012 metų pabaigoje sudarė sutartis dėl to, kad su atsakovais kilo konfliktas dėl vandens naudojimo.

59.       Pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kuria remiasi ir pareiškėjai kaip savo reikalavimų pagrindu, kad J. P., V. K., N. M. 2011 m. gruodžio 7 d. pasirašė jungtinės veiklos sutartį, pagal kurią įgaliojo J. P. įgyvendinti Namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas, interesus, susijusius su Namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka Namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu, nei patvirtina, nei paneigia minėto fakto, kad name (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nebuvo įrengti vandentiekio tinklai, kurie yra pastato bendrojo naudojimo objektai. Iš minėtų bylos duomenų matyti, kad butų savininkai tam tikrą laiką sprendė bendrus Namo klausimus iki tarp jų kilusio konflikto. Šiuo metu J. P. pareiškė apie sutarties nutraukimą.

60.       Apibendrinant spręstina, kad pareiškėjai neturi jokio teisinio pagrindo reikalauti, kad atsakovai prijungtų (įrengtų) pareiškėjams vandentiekio vamzdyną iš atsakovams priklausančio buto. Todėl reikalavimas atmetamas.

61.       Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjai neįrodė, jog atsakovams neleidžiant prisijungti prie jų įrengto vamzdyno, būtų pažeidžiamos pareiškėjų teisės tuo požiūriu, kad Name kitaip, negu tik prisijungiant prie atsakovų vandentiekio, būtų neįmanoma pareiškėjams prisijungti prie vandentiekio. Taigi pareiškėjai neįrodė, kad jų nuosavybės teisės į butą yra pažeidžiama taip, kad šia nuosavybė neįmanoma būtų naudotis. Todėl pareiškėjai gali spręsti klausimą dėl prisijungimo prie vandentiekio savo iniciatyva ir lėšomis, nepažeidžiant kitų asmenų nuosavybės teisių. Pareiškėjų reikalavimo, kylančio iš privataus ginčo su kaimynais, nagrinėjimui neabejotinai yra taikomos rungtyniško proceso taisyklės, kai kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, sudarančias jų reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą. Taigi nors byla nagrinėjama administraciniame teisme pagal Teismingumo kolegijos nutartį, bylai taikomos rungtyniško proceso taisyklės.

62.       ABTĮ 147 straipsnyje nustatyta, kad materialiosios teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino.

63.       Minėta, kad teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus ir neteisingai taikė materialiosios teisės normas, todėl sprendimas keičiamas atmetant visus pareiškėjų reikalavimus.

64.       Nepagrįstas yra atsakovų prašymas skirti pareiškėjams baudą už piktnaudžiavimą procesu.

65.       Teismų praktikoje pažymima, jog asmeniui, kuris nesąžiningai siekia apginti savo teises bei išspręsti ginčą, įstatymas numato galimybę skirti baudas. Vadovaudamasis ABTĮ 83 straipsnio 1 dalies 6 punktu, administracinę bylą nagrinėjantis teisėjas ar teismas turi teisę skirti baudas, jeigu asmuo piktnaudžiauja administraciniu procesu. Piktnaudžiavimu administraciniu procesu administracinis teismas gali pripažinti akivaizdžiai nepagrįsto procesinio dokumento pateikimą, objektyviai nesąžiningą veikimą ar neveikimą, nukreiptą prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą. Tai reiškia, kad spręsdamas baudos skyrimo klausimą teismas šalies ir (ar) jos atstovo elgesį turi įvertinti šiuo aspektu ir baudą skirti tik nesąžiningai besielgiantiems ir savo veiksmais vilkinantiems bylos nagrinėjimą byloje dalyvaujantiems asmenims (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-555-520/2018). Sąžiningas naudojimasis procesinėmis teisėmis negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesine teise (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis, 2012, Nr. 23, p. 542–877) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3145-756/2019).

66.       Byloje vertinamu atveju kreipimasis į teismą dėl savo teisių gynimo savaime negali būti traktuojamas kaip piktnaudžiavimas administraciniu procesu ABTĮ 83 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. Priešingu atveju toks aiškinimas reikštų teisės kreiptis į teismą ribojimą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju nėra pagrindo skirti pareiškėjams baudą už piktnaudžiavimą administraciniu procesu.

67.       Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

68.       Pareiškėjai, kurių visi reikalavimai yra atmesti, neturi teisės į išlaidų atlyginimą. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuose rašė dėl dalies išlaidų atlyginimo, tačiau rezoliucinėje dalyje nieko nenurodė apie išlaidų priteisimą. Šiuo metu šis teismo sprendimo trūkumas neturi teisinės reikšmės, nes minėta, kad pareiškėjams išlaidos neturi būti priteistos.

69.       Atmetus pareiškėjų reikalavimus, atsakovų teisės apgintos, todėl jie turi teisę į išlaidų atlyginimą.

70.       ABTĮ 41 straipsnio (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.

71.       Remiantis šiomis normomis, klausimas dėl išlaidų atsakovams priteisimo perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo M. P. apeliacinį skundą tenkinti.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimą.

Pareiškėjų N. M. ir V. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                        Arūnas Dirvonas

                                                                Veslava Ruskan

                                                                Milda Vainienė