Civilinė byla Nr. 3K-3-336/2011

Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00099-2009-4

Procesinio sprendimo kategorija 84 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. liepos 21 d.

Vilnius             

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „GPP“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Acme“ ieškinį atsakovei UAB „GPP“ dėl autorių teisių pažeidimo ir nesąžiningos konkurencijos veiksmų.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl išimtinės autorių teisės platinti videofilmą Europos ekonominėje erdvėje (toliau – EEE) išnaudojimo sampratos ir vertinimo.

Ieškovė prašė teismo: 1) įpareigoti atsakovę nutraukti audiovizualinio kūrinio (videofilmo) „Domovoj“ kopijų atgaminimą, platinimą, nuomą ir importą platinimo tikslais; 2) priteisti ieškovei iš atsakovės 27 622 Lt turtinei žalai atlyginti.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė 2008 m. rugsėjo 22 d. su Kipro Respublikoje registruota įmone „CP Media Limited“ sudarė licencinę sutartį, kuria ši įmonė, vienintelė visų turtinių autorių teisių į nurodytą kūrinį turėtoja, suteikė ieškovei išimtines teises Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje atgaminti ir platinti kūrinį ketverių metų laikotarpiui nuo 2008 m. lapkričio 20 d. Įmonė „CP Media Limited“ suteikė ieškovei teisę platinti kūrinį DVD laikmena Lietuvoje už 4000 eurų atlygį. Ieškovė 2008 m. gruodžio 23 d. nustatė, kad aptariamą kūrinį DVD laikmenomis Lietuvoje taip pat platina atsakovė. Atsakovė, prašydama atmesti ieškinį, rėmėsi vadinamąja platinimo teisės išnaudojimo doktrina (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB „Dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo“ (toliau – Direktyva 2001/29/EB) 4 straipsnio 2 dalis, Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos įstatymo (toliau – ATGTĮ) 16 straipsnio 1 dalis). ATGTĮ 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad autoriui ar jo teisių perėmėjui, kuris pardavė ar kitu būdu perdavė nuosavybėn EEE valstybių teritorijoje kūrinio originalą ar jo kopijas, EEE valstybių teritorijoje nustoja galioti (išnaudojama) išimtinė teisė platinti teisėtai apyvartoje esantį kūrinį ar jo kopijas. Atsakovė nurodė, kad įmonė „CP Media Limited“ (teisių savininkas) ir Vokietijos įmonė „Mega Video Records“ 2008 m. kovo 19 d. sudarė licencinę sutartį, kuria Vokietijos įmonė „Mega Video Records“ įgijo teisę Vokietijoje atgaminti ir platinti ginčo kūrinį. Atsakovė Lietuvoje platino būtent šios sutarties pagrindu atgamintus kūrinius, todėl jo sveiksmai negali būti pripažinti neteisėtais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 29 d. sprendimu priėmė ieškovės atsisakymą nuo ieškinio reikalavimų dalies dėl atsakovės įpareigojimo nutraukti audiovizualinio kūrinio „Domovoj“ kopijų atgaminimą, platinimą, nuomą ir importą platinimo tikslais bei šią bylos dalį nutraukė. Kitą ieškinio reikalavimą teismas patenkino – priteisė ieškovei iš atsakovės 27 622 Lt žalos atlyginimo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas atmetė atsakovės argumentą, kad ieškovės ir įmonės „CP Media Limited“ 2008 m. rugsėjo 22 d. licencinė sutartis prieštarauja įmonių „Mega Video Records“ ir „CP Media Limited“ 2008 m. kovo 19 d. sudarytai licencinei sutarčiai. Atmesdamas šį argumentą, teismas nurodė, kad įmonė „CP Media Limited“ 2009 m. kovo 6 d. raštais patvirtino, jog vienintelis ginčo kūrinio gamintojas ir platintojas ES yra ieškovė, o įmonių „Mega Video Records“ ir „CP Media Limited“ 2008 m. kovo 19 d. licencinė sutartis negalioja, nes platintojas neįvykdė sutartinių įsipareigojimų. Teismas akcentavo tai, kad, net ir darant prielaidą, jog įmonei „Mega Video Records“ buvo suteiktos išimtinės kūrinio „Domovoj“ atgaminimo ir platinimo teisės, atsakovė neįrodė, jog platino Vokietijoje įsigytus kūrinius, nes įmonė „Mega Video Records“ buvo įgijusi teisę atgaminti ir platinti ginčo kūrinį tik Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir tik ribotą atgaminto kūrinio skaičių. Teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog pirmasis platintojas, pardavęs Vokietijoje byloje nenustatytam asmeniui atsakovės Lietuvoje platinamus ginčo diskus, buvo įmonė „Mega Video Records“. Teismas nelaikė patikimu įrodymu hologramos ant atsakovės įsigytos DVD kompaktinės laikmenos viršelio. Teismas pabrėžė, kad atsakovė audiovizualinio kūrinio „Domovoj“ kopijas įsigijo iš Estijos įmonės OU „Sonatini grupp“ 2009 m. sausio 7 d. bendradarbiavimo sutarties pagrindu, bet ši sutartis sudaryta po to, kai ieškovė įgijo išimtines teises atgaminti ir platinti ginčo videofilmą. Teismas nurodė, kad nurodytos Estijos įmonės OU „Sonatini grupp“ ir atsakovės sutarties 2.2.1 punkte nustatyta pareiga pateikti pirkėjui sutarčių su teisių turėtojais ištraukas, patvirtinančias teisių į prekes turėjimą, yra deklaratyvi tol, kol neįrodyta, iš ko pirkėjas įsigijo laikmenas. Teismas konstatavo, kad atsakovė, kaip audiovizualinių kūrinių platinimo verslu užsiimanti verslininkė, privalėjo pasirūpinti įrodymais, patvirtinančiais išimtinių autoriaus teisių išnaudojimą ir atitinkančiais įmonių „CP Media Limited“ ir „Mega Video Records“ licencinės sutarties 2.2, 2.3, 4.4 punktus. Atsakovei to neįrodžius, teismas pripažino, kad ji pažeidė ieškovės (išimtinės licenciatės) teises. Teismas sprendė, kad bylos šalys yra konkurentės, nes veikia toje pačioje audiovizualinės produkcijos gamybos ir platinimo rinkoje (Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 9 dalis). Teismas padarė išvadą, kad atsakovė pažeidė Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes, neturėdama teisės, platino ginčo kūrinį, sąmoningai atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, prieštaraujančius sąžiningai ūkinės veiklos praktikai ir geriems papročiams. Vadovaudamasis ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 2 punktu, teismas nustatė, kad ieškovei iš atsakovės priteistina 27 622 Lt kompensacija.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. vasario 7 d. nutartimi iš dalies patenkino atsakovės apeliacinį skundą ir pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimą – sumažino ieškovei iš atsakovės priteistinos žalos atlyginimą iki 13 811 Lt. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir argumentais, papildomai nurodė, kad neteisėtas kūrinio platinimas nėra pagrindas išimtinei teisių turėtojo teisei platinti kūrinį pasibaigti. Teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė pirmojo pardavimo teisėtumo, nes pirminė autorių teisių turėtoja įmonė „CP Media Limited“ nurodė, jog jos ir įmonės „Media Video Records“ sutartis dėl ginčo kūrinio negalioja, nes kontrahentė neįvykdė įsipareigojimų. Be to, atsakovė pateikė ne visą įmonių „CP Media Limited“ ir „Mega Video Records“ licencinės sutarties tekstą, trūksta tų jo dalių, kuriose nustatyti šalių įsipareigojimai, kurių neįvykdymu grindžiamas sutarties negaliojimas, o atsakovės teismui pateikti sutarties trečio lapo du egzemplioriai nesutampa. Dėl to teismas atsisakė pripažinti, kad šiuo metu visiškai atsiskaityta pagal nurodytą sutartį. Taip pat teismas nurodė, kad pranešime apie produkcijos pristatymą nurodomas ne ginčo, bet kitas kūrinys. Atmesdamas atsakovės argumentą, kad nėra jos kaltės, teismas sprendė, jog atsakovė nepaneigė savo kaltės prezumpcijos, nes pirmus DVD diskus įsigijo dar iki bendradarbiavimo sutarties su Estijos bendrove, kuri pateikė įmonių „CP Media Limited“ ir „Mega Video Records“ licencinės sutarties ištraukas, sudarymo. Atsakovė ginčo diskus pradėjo platinti taip pat iki nurodytos sutarties su Estijos bendrove sudarymo. Be to, aptariamoje sutartyje nėra duomenų apie tai, kad perduodami tokie diskai, kuriuose atgamintas būtent ginčo kūrinys. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės kaltė buvo tyčia ar didelis neatsargumas. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovės kaltė buvo paprastas neatsargumas, nes ginčo kūrinio DVD laikmena buvo su holograma ir nuorodomis į autorių teisių turėtojus. Atsižvelgęs į paprastą atsakovės neatsargumą, išplatintų ginčo kūrinio kopijų kiekį ir už jį gautą pelną, Lietuvos apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad yra pagrindas sumažinti priteistinos turtinės žalos dydį.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl Direktyvos 2001/29/EB 4 straipsnio 2 dalies ir ATGTĮ 16 straipsnio 1 dalies ir netinkamo įrodymų vertinimo. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Direktyvos 2001/29/EB 4 straipsnio 2 dalį, ATGTĮ 16 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo ETT praktikos, nes padarė nepagrįstą išvadą, jog, sudarydama licencinę sutartį su įmone „Mega Video Records“, įmonė „CP Media Limited“ neišnaudojo išimtinių platinimo teisių. Teismai vertino ne tai, ar įmonė „CP Media Limited“ išreiškė valią ir davė sutikimą atgaminti ir platinti audiovizualinį kūrinį „Domovoj“, bet tai, ar 2008 m. kovo 19 d. licencinė sutartis dėl šio kūrinio buvo galiojanti ir ar kūrinys pagamintas nurodytos sutarties pagrindu.
2. Aiškinęsi 2008 m. kovo 19 d. licencinės sutarties galiojimo, bet ne audiovizualinio kūrinio „Domovoj“ autorių teisių turėtojos įmonės „CP Media Limited“ valios išreiškimo klausimą, kasatorės nuomone, teismai nukrypo nuo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (iki 2009 m. sausio 1 d. – Europos Bendrijų Teisingumo Teismas) (toliau – ETT) praktikos analogiško pobūdžio bylose dėl prekių ženklų savininko išimtinių platinimo teisių išnaudojimo, taikant Direktyvos 89/104/EEB „Dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su prekių ženklais, suderinimo“ (toliau – Direktyva 89/104/EEB) 7 straipsnio 1 d. Kasatorė remiasi ETT išaiškinimais, kad prekių ženklo savininkas turi turėti galimybę kontroliuoti tik pirmąjį prekių pateikimą į ES rinką, kad prekių savininko sutikimas, prilygstantis išimtinių teisių atsisakymui, turi būti išreikštas aiškiai, bet taip pat gali būti numanomas, atsižvelgiant į aplinkybes, susijusias su produkcijos patekimu į ES bendrą rinką, buvusias prieš prekių patekimą į rinką, jų patekimo metu ir po patekimo (ETT 1999 m. liepos 1 d. prejudicinis sprendimas Sebago Inc. and Ancienne Maison Dubois & Fils SA v. G-B Unic SA., byla Nr. C-173/98, Rink. 1999, p. I-04103, 20, 21 punktai; 2003 m. balandžio 8 d. prejudicinis sprendimas Van Doren +Q. GmbH v. Lifestyle sports + sportswear Handelsgesellschaft mbH and Michael Orth, byla Nr. C-244/00, Rink. 2003, p. I-03051, 26 punktas; 2004 m. gruodžio 30 d. prejudicinis sprendimas Peak Holding AB v Axolin-Elinor AB, byla Nr. C-16/03, Rink. 2004, p. I-11313, 36, 37 punktai; Diesel SpA; IHT Internationale Heiztechnik and Danziger, 34 punktas; 2009 m. prejudicinis sprendimas Copad SA v Christian Dior couture SA, Vincent Gladel and Société industrielle lingerie (SIL), byla Nr. C-59/08, Rink. 2009, p. I-03421, 43 punktas; 2009 m. spalio 15 d. prejudicinis sprendimas Makro Zelfbedieningsgroothandel CV, Metro Cash & Carry BV and Remo Zaandam BV v Diesel SpA, byla Nr. C-324/08, Rink. I-10019; 2001 m. lapkričio 20 d. prejudicinis sprendimas Zino Davidoff SA v. A & G Imports ir kt., sujungtos bylos Nr. C-414/99-416/99, Rink. 2001, p. I-0869, 33, 41, 45, 46, 109 punktai; kt.).
3. Kasatorė nurodo, kad Direktyvos 2001/29/EB 4 straipsnio 2 dalis ir ATGTĮ 16 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jos įtvirtina asmenų teisę nevaržomai perparduoti autorių kūrinius ar jų kopijas ES teritorijoje, jeigu šie kūriniai į ES teritoriją pirmą kartą pateikti autorių teisių turėtojo sutikimu. Kasatorė teigia, kad įrodė, jog įmonė „CP Media Limited“ buvo išnaudojusi išimtines audiovizualinio kūrinio „Domovoj“ platinimo teises, nes septyniolikos audiovizualinių kūrinių, taip pat ir ginčo kūrinio, atgaminimo ir platinimo teises suteikė įmonei „Mega Video Records“ 2008 m. kovo 19 d. licencine sutartimi. Šią sutartį kasatorė pateikė byloje. Sutarties 10.1 punkte nustatyta, jog sutartis įsigaliojo jos pasirašymo dieną. Pagal jos 2.4 punktą sutartyje įvardytų visų audiovizualinių kūrinių atgaminimo ir platinimo teisės įsigaliojo po pranešimo dėl medžiagų paruošimo tiekti ir galioja dvejus metus. Kasatorė pateikė teismui įrodymus, kad įmonė „CP Media Limited“ išsiuntė įmonei „Mega Video Records“ sutarties sąraše įrašytą pirmąjį audiovizualinį kūrinį, taip pat pateikė „master“ diskus audiovizualiniam kūriniui atgaminti (dauginti) DVD formatu.
4. Kasatorė nesutinka su teismų išvada, kad ji turėjo įrodinėti tinkamą licencinės sutarties vykdymą. Kasatorė turėjo įrodyti ir įrodė esminę aplinkybę, kad DVD produkcija į ES rinką pateko esant autorių teisių savininkės įmonės „CP Media Limited“ sutikimui. Tai patvirtina kasatorės byloje pateikti įrodymai: DVD su holograma ir serijos numeriu; išrašai iš įmonės „Mega Video Records“ internetinio tinklalapio apie tai, jog ši įmonė yra oficialus audiovizualinio kūrinio „Domovoj“ platintojas; šio kūrinio pradžioje ir pabaigoje nurodomi įmonių „Mega Video Records“ ir „CP Media Limited“ rekvizitai; įmonės „Mega Video Records“ raštas, kad visų licencinėje sutartyje įvardytų septyniolikos kūrinių „master“ diskai gauti, kad visi audiovizualiniai kūriniai DVD laikmenomis yra atgaminti ir išplatinti. Atmetę šiuos įrodymus, kasatorės nuomone, teismai pažeidė CPK 185 straipsnį ir įrodymų pakankamumo principą.
5. Kasatorė nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog įmonė „CP Media Limited“ būtų pareiškusi pretenzijų įmonei „Mega Video Records“ dėl neteisėto audiovizualinio kūrinio atgaminimo ir platinimo ar nuostolių atlyginimo arba gynusi pažeistus interesus teisminiu būdu.
6. Kasatorė tvirtina, kad teismų klaidingai nustatinėtos aplinkybės dėl licencinės sutarties galiojimo išimtinai susijusios tik su įmonės „Mega Video Records“ sutartinių prievolių įmonei „CP Media Limited“ tinkamu vykdymu (apmokėjimu pagal sutartį, leistinų atgaminti DVD laikmenų kvotomis, galimais sutarties pažeidimais). Jos, kasatorės teigimu, šioje byloje neturėjo būti vertinamos, nes nurodytos įmonės nėra šioje byloje dalyvaujantys asmenys, o pagal licencinės sutarties 8.2 punktą visi šių subjektų ginčai sprendžiami Nikosijos komerciniame arbitraže (Kipre).
7. Dėl žalos dydžio. Teismai netinkamai vertino ieškovės patirtos žalos dydį, nes rėmėsi tik įmonės „CP Media Limited“ 2009 m. kovo 6 d. raštu dėl audiovizualinio kūrinio „Domovoj“ atgaminimo ir platinimo licencijos suteikimo kainos – 4000 eurų, bet byloje nepateikta nei sąskaitų, nei mokėjimo dokumentų, patvirtinančių, jog šią kainą ieškovė tikrai sumokėjo. Be to, teismai neatsižvelgė į tai, kad atsakovė už ginčo audiovizualinio kūrinio platinimą gavo 3980,20 Lt, todėl ieškovei priteista 13 811 Lt kompensacija yra neproporcinga.
8. Dėl Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio pažeidimo. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad kasatorė atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus ir pažeidė Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kasatorės teigimu, yra nepagrįsta, nes platindama ginčo kūrinį, nežinojo, jog ieškovė turi šio kūrinio atgaminimo ir platinimo licenciją. Kasatorė pabrėžė, kad, įsigydama DVD produkciją su ginčo kūriniu, įsitikino jos autentiškumu, vadovavosi įmonės „Mega Video Records“ pateiktu sutarties išrašu, hologramomis ant DVD pakuočių, šios įmonės interneto tinklalapyje pateikiama informacija apie gaminamus ir platinamus DVD.

Kasaciniame skunde taip pat prašoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kreiptis į ETT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, prašant išaiškinti tokiais Direktyvos 2001/29/EB taikymo klausimais:

1. Ar subjektas, kuriam byloje tenka pareiga įrodyti, kad autorių kūriniai EEB rinkoje pirmą kartą parduoti ar jų nuosavybės teisės perleista kitu būdu autorių teisių turėtojo ar su jo sutikimu ir tokiu būdu autorių teisių savininkas išnaudojo išimtines platinimo teises EEB pagal Direktyvos 2001/29/EB 4 straipsnio 2 dalį, privalo įrodyti, kad sandoris kurio pagrindu perleista išimtinė teisė atgaminti ir platinti autoriaus kūrinius, yra galiojantis ir teisių įgijėjas tinkamai įvykdė savo įsipareigojimus pagal sandorį?
2. Ar Direktyvos 2001/29/EB 4 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama kaip suteikianti autorių teisių turėtojui, kuris išimtines teises į autorinio kūrinio atgaminimą ir platinimą licencinės sutarties pagrindu suteikė teisių įgijėjui, galimybę vėliau uždrausti tretiesiems asmenims platinti pagal licencinę sutartį EEB rinkoje parduotą autorinį kūtinį ar jo kopijas tuo atveju, jei teisių įgijėjas pažeidė licencinės sutarties sąlygas? Ar išnaudojus išimtines kūrinio atgaminimo ir platinimo teises pagal Direktyvos 2001/29/EB 4 straipsnio 2 dalį autorinių teisių savininkas pažeistas teises turėtų ginti kitu būdu?

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl išimtinių kūrinio platinimo teisių išnaudojimo. Ieškovė teigia, kad kūrinio platinimo teisės išnaudojimo doktrina grindžiama pirmojo pardavimo taisykle, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai ginčo dalyku laikė ir vertino audiovizualinio kūrinio „Domovoj“ pirmojo pardavimo teisėtumą. Kūrinio platinimo teisė negali būti laikoma išnaudota, jeigu autorių teisių pagrindu saugomas audiovizualinis kūrinys į apyvartą EEE teritorijoje išleistas nesant autorių teisių turėtojo sutikimo. Ieškovės vertinimu, kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad Kipro bendrovės „CP Media Limited“ išimtinės ginčo kūrinio platinimo teisės pabaiga negalėjo būti sieta su šios įmonės ir Vokietijos bendrovės „Merga Video Records“ licencinės sutarties galiojimu, bet turėjo būti įvertinta tai, ar teisių turėtojas išreiškė valią ir davė sutikimą atgaminti ir platinti kūrinį. Byloje nesant duomenų apie tai, kad įmonė „Merga Video Records“ turėjo įmonės „CP Media Limited“ leidimą platinti ginčo kūrinį, teismai pagrįstai sprendė, kad šio kūrinio platinimo teisė EEE neišnaudota.
2. Dėl įrodymų vertinimo. Ieškovė remiasi ETT praktika, kad intelektinės nuosavybės bylose kilus ginčui dėl platinimo teisės išnaudojimo pardavėjas privalo įrodyti, kad jis turėjo leidimą pateikti prekes į rinką, bet ne išimtinių teisių turėtojas – kad tokio leidimo nedavė (Sprendimas Zino Davidoff SA v. A & G Imports ir kt ). Dėl to atsiliepime teigiama, kad bylą nagrinėję teismai teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei tinkamai ištyrė ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus.
3. Dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų. Ieškovės nuomone, teismai pagrįstai sprendė, kad kasatorė, siekdama platinti Lietuvos Respublikoje ginčo kūrinį, privalėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius išimtinės šio kūrinio platinimo teisės išnaudojimą, bet, to nepadariusi, pažeidė Konkurencijos įstatymo 16 straipsnį, kuriame nustatytas draudimas atlikti nesąžiningos konkurencijos veiksmus.
4. Dėl žalos atlyginimo. Ieškovė nurodo, kad kasatorės argumentai dėl žalos dydžio nepagrįsti, nes jį apeliacinės instancijos teismas nustatė teisingai, įvertinęs ieškovės licencinio atlygio dydį, ginčo kūrinio platinimo mastą ir kasatorės gautas pajamas.
5. Dėl kreipimosi dėl prejudicinio sprendimo. Ieškovė tvirtina, kad kasaciniame skunde nepagrįstai prašoma kreiptis į ES Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, nes įrodinėjimo priemonių, kuriomis gali būti grindžiamas Direktyvos Nr. 2001/29/EB 4 straipsnio 2 dalyje reikalaujamas teisių turėtojo sutikimo faktas, nustatymas nepriklauso ETT kompetencijai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl išimtinių kūrinio platinimo teisių išnaudojimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo

Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ATGTĮ 16 straipsnio 1 dalyje, Direktyvos 2001/29/EB 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą kūrinio platinimo teisės išnaudojimo doktriną.

Direktyvoje 2001/29/EB 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kūrinio originalo ar kopijų platinimo teisė nėra laikoma išnaudota Bendrijoje (ES), išskyrus tuos atvejus, kai teisių turėtojas Bendrijoje (ES) pirmą kartą tą objektą parduoda ar kitaip perleidžia jo nuosavybę arba tai daroma jo sutikimu. Nacionalinėje teisėje taip pat įtvirtinta, kad autoriui ar jo teisių perėmėjui, kuris pardavė ar kitu būdu perdavė nuosavybėn EEE valstybių teritorijoje kūrinio originalą ar jo kopijas, EEE valstybių teritorijoje nustoja galioti (išnaudojama) išimtinė teisė platinti teisėtai apyvartoje esantį kūrinį ar jo kopijas (ATGTĮ 16 straipsnio 1 dalis).

Iš Direktyvos 2001/29/EB preambulės 28 punkto matyti, kad viena iš raison d'etre (vert. iš pranc. k. – buvimo prasmė, protingas pagrindas) šiam ES teisės aktui priimti buvo tai, jog autorių teisių apsauga pagal šią direktyvą apima išimtinę teisę kontroliuoti kūrinio, užfiksuoto materialioje laikmenoje, platinimą. Teisių turėtojui Bendrijoje (ES) pirmą kartą pardavus kūrinio originalą ar jo kopijas arba kai originalas ar jo kopijos yra parduodamos jam leidus, išnaudojama teisė kontroliuoti to objekto perpardavimą Bendrijoje (ES). Ši teisė neturėtų būti laikoma išnaudota, jei teisių turėtojas originalą ar jo kopijas parduoda arba originalas ar jo kopijos parduodamos jam leidus ne Bendrijoje (ES). Direktyvos 2001/29/EB preambulės 30 punkte įtvirtina, kad, nepažeidžiant atitinkamų nacionalinių autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymų, šioje direktyvoje nurodytos teisės gali būti perduodamos, perleidžiamos arba suteikiamos sutartinėmis licencijomis. ETT praktikoje dėl Direktyvos 2001/29/EB 4 straipsnio 2 dalies aiškinimo pasisakyta tuo aspektu, kad ši teisės norma turi būti aiškinama taip, jog ji draudžia nacionalines taisykles, kuriose nustatyta, kad kūrinio originalo ar kopijų platinimo teisė yra laikoma išnaudota, kai teisių turėtojas šiuo objektus išleidžia į prekybą ne ES arba tai daroma su jo sutikimu (ETT 2006 m. rugsėjo 12 d. prejudicinis sprendimas byloje Laserdisken ApS v. Kulturministeriet, byla Nr. C-479/04, Rink. 2006, p. I-08089). Vadinamoji teisių išnaudojimo (dar kitaip vadinama „išsėmimo“, angl. exhaustion) doktrina yra taikoma ne tik autorių teisėje. Svarbios taisyklės dėl teisių išnaudojimo principo aiškinimo yra pateiktos ETT praktikoje, aiškinant Direktyvos 89/104/EEB 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prekių ženklo savininko teisių išnaudojimo principą (prekių ženklas nesuteikia savininkui teisės uždrausti juo ženklinti savo paties arba su jo sutikimu į Bendrijos (ES) rinką išleistas ir tuo prekių ženklu pažymėtas prekes). Tie aiškinimai aktualūs ir nagrinėjamoje byloje, vertinant atsakovės veiksmų teisėtumą.

Pirmoji svarbi taisyklė yra ta, kad tas asmuo, kuris remiasi teisių išnaudojimo principu, privalo įrodyti teisių išnaudojimo faktą ir jo turinį (ETT 2003 m. balandžio 8 d. prejudicinis sprendimas byloje Van Doren + Q. GmbH v. Lifestyle sports + sportswear Handelsdesellschaft mbH and Michael Orth, byla Nr. C-244/00, Rink. 2003, p. I-03051). Taigi bylos šaliai, teigiančiai, kad išimtinės teisės buvo išnaudotos, tenka šio fakto įrodinėjimo pareiga (onus probandi). Pirmiau nurodytame prejudiciniame sprendime ETT taip pat yra pažymėjęs, kad teisių savininko sutikimas išleisti prekių ženklu pažymėtas prekes į EEE rinką, nėra preziumuojamas, ir būtent ta ginčo šalis, kuri remiasi teisių išnaudojimu, turi tai įrodyti (29 punktas). Be to, ETT yra išaiškinęs, kad prekės ženklo suteikiamos teisės gali būti išsemiamos tik atskirų prekių vienetų, kurie buvo pateikti į rinką prekės ženklo savininko sutikimu, atžvilgiu (ETT 1999 m. liepos 1 d. sprendimas byloje Sebago Inc. And Ancienne Maison Dubois & Fils SA v. GB-Unic SA, byla Nr. C-173/98, § 22, Rink. 1999, p. I-4103).

ETT praktikoje taip pat nurodoma, kad prekių ženklo savininko sutikimas, jog šiuo prekių ženklu pažymėtas prekes tiesiogiai į EEE rinką išleistų trečiasis asmuo, kuris visiškai ekonomiškai nesusijęs su šiuo savininku, gali būti numanomas tiek, kiek toks sutikimas išplaukia iš aplinkybių, buvusių prieš prekių išleidimą į EEE rinką, tuo pat metu ar atsiradusių po tokio išleidimo, ir, nacionalinio teismo vertinimu, nedviprasmiškai įrodančių savininko atsisakymą savo išimtinių teisių. Grynai faktinė aplinkybė, jog atitinkamu prekių ženklu pažymėtos prekės pirmą kartą buvo išleistos į EEE rinką ar už jos ribų, savaime neturi jokios reikšmės taikant Direktyvos 89/104/EEB 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išimtinių teisių pasibaigimo taisyklę (Sprendimas Makro Zelfbedieningsgroothandel CV ir kt. v. Diesel SpA).

Taigi pirmoji (ir pagrindinė) sąlyga, vertinant atsakovės veiksmų teisėtumą (neteisėtumą), yra ta, kad atsakovė turi įrodyti teisių savininko atsisakymą savo išimtinių teisių. Darytina išvada, jog bylose, kuriose kyla ginčas dėl platinimo teisių išnaudojimo, įrodinėjimo dalykas visų pirma yra aplinkybės, pagrindžiančios teisėtą kūrinio patekimą į rinką. Jeigu, bylą nagrinėjančio teismo vertinimu, atsakovė to neįrodo, kitos aplinkybės, susijusios su prekių civiline apyvarta ES teritorijoje, neturi esminės reikšmės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija toliau pasisako dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių šioje byloje aiškinimo bei taikymo klausimai.

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo ir taikymo

Kasaciniame skunde kasatorė nurodo, kad ji nesutinka su teismų išvada, jog ji turėjo įrodinėti tinkamą 2008 m. kovo 19 d. licencinės sutarties vykdymą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas. Kasatorė nurodo teismus padarius išvadą, kurios iš tikrųjų teismų procesiniuose sprendimuose nėra. Kasacine tvarka apskųstoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad „teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apelianto argumentais, kad jam tenka pareiga įrodyti, jog ginčo kūrinys DVD laikmeną buvo pateiktas ES teritorijoje su teisių turėtojo sutikimu“ (T. 2, b. l. 77). Iš to galima spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje vadovavosi tinkama įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle – kasatorė turėjo įrodyti autorių teisių į ginčo kūrinį (kūrinio platinimo teisės) išnaudojimo teisėtumo faktą, t. y. kad DVD produkcija į ES rinką pateko autorių teisių savininkės sutikimu.

Kasatorė nurodo, kad teismai vertino ne tai, ar įmonė „CP Media Limited“ išreiškė valią ir davė sutikimą atgaminti ir platinti audiovizualinį kūrinį „Domovoj“, bet tai, ar 2008 m. kovo 19 d. licencinė sutartis dėl šio kūrinio buvo galiojanti ir ar kūrinys pagamintas nurodytos sutarties pagrindu. Šis kasacinio skundo argumentas taip pat nepagrįstas. Įvertinus bylos duomenis, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas analizavo ir vertino aplinkybes, susijusias su įmonės „CP Media Limited“ valios išraiška ir leidimu įmonei „Mega Video Records“ platinti videofilmą „Domovoj“ bei buvusias prieš produkcijos išleidimą į EEE rinką, tuo pat metu ir atsiradusių po tokio išleidimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad išvadą, jog kasatorė neįrodė nurodyto kūrinio pirmojo pardavimo teisėtumo, apeliacinės instancijos teismas pagrindė byloje pateiktais šiam klausimui spręsti reikšmingais įrodymais. Teismas rėmėsi įmonės „CP Media Limited“ (pirminės teisių turėtojos) 2009 m. kovo 6 d. raštu, kuriame teigiama, kad jos ir įmonės „Mega Video Records“ 2008 m. kovo 19 d. licencinė sutartis negalioja filmui „Domovoj“, nes platintoja (įmonė „Mega Video Records“) neįvykdė sutarties įsipareigojimų. Pagal CPK 197 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, rašytiniai įrodymai yra dokumentai, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad rašytinei įrodinėjimo priemonei nekeliami specialūs formos reikalavimai, išskyrus tai, kad duomenys dokumente ar rašte būtų išdėstyti raštu, t. y. laisva forma surašomuose dokumentuose turi būti nurodyta informacija, bylai svarbios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje IĮ „Minvalda“ v. Rolando Paulausko IĮ „Miltema“, bylos Nr. 3K-3-283/2011, 2011 m. Gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra v. UAB,,Kontas“, bylos Nr. 3K-3-260/2011; kt.). Įmonė „CP Media Limited“ taip pat yra nurodžiusi, kad ji nėra perdavusi savo teisių į filmą „Domovoj“ jokioms trečiosioms šalims ir joms išdavusi jokios išimtinės ar neišimtinės licencijos (nėra suteikusi teisės) naudoti šias ekonomines autorių teises ES ar bet kurios valstybės narės teritorijoje, išskyrus išimtinių teisių licenciją, išduotą UAB ,,Acme“ (b. l. 52-56).

Lietuvos apeliacinis teismas taip pat įvertino aplinkybę, kad kasatorė pateikė ne visą 2008 m. kovo 19 d. licencinę sutartį, bet tik jos dalį, kurioje nėra tų sutarties lapų, kuriuose nustatyti įmonės „Mega Video Records“ įsipareigojimai, kurių neįvykdymu rėmėsi pirminių teisių turėtoja. Vėliau į bylą pateikti du nurodytos licencinės sutarties trečiojo lapo egzemplioriai nesutampa. Be to, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad 2008 m. balandžio 3 d. važtaraščiu įmonė „Central partnership sales house“ išsiuntė įmonei „Mega-temp Gmbh“ ne ginčo videofilmą „Domovoj“, bet kitą filmą „Apostol“. Šių aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas nepripažino pakankamais pirminio teisių turėtojo sutikimo teisėtumui konstatuoti tik įmonės „Mega Video Records“, kaip platintojo, patvirtinimo apie 2008 m. kovo 19 d. licencinės sutarties galiojimą ir hologramos ant DVD laikmenos. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymus, susijusius su pirminio teisių turėtojo, platintojo pagal 2008 m. kovo 19 d. licencinę sutartį elgesiu ir pirminių teisių turėtojo valios dėl sutikimo davimo buvimu (nebuvimu), ir padarė teisingą išvadą, kad iš bylos įrodymų visumos negalima spręsti, jog kasatorė įrodė platinanti laikmenas su ginčo kūriniu, išleistas įmonės „Mega Video Records“ turint pirminės teisių turėtojos įmonės „CP Media Limited“ sutikimą. Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos apeliacinio teismo atliktas su kūrinio „Domovoj“ pirmojo išleidimo į EEE rinką teisėtumu susijusių aplinkybių vertinimas atitinka pirmiau nurodytą ETT praktiką, kad teisių turėtojo sutikimas, jog prekes tiesiogiai į EEE rinką išleistų trečiasis asmuo, gali būti numanomas tiek, kiek toks sutikimas išplaukia iš aplinkybių, buvusių prieš prekių išleidimą į EEE rinką, tuo pat metu ar atsiradusių po tokio išleidimo, ir, nacionalinio teismo vertinimu, nedviprasmiškai įrodančių savininko atsisakymą savo išimtinių teisių (Sprendimas Makro Zelfbedieningsgroothandel CV ir kt. v. Diesel SpA). Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo ETT praktikos analogiško pobūdžio bylose dėl prekių ženklų savininko išimtinių platinimo teisių išnaudojimo.

Dėl žalos atlyginimo

Kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo ieškovei iš kasatorės priteistos kompensacijos dydžiu, teigiama, kad teismai netinkamai vertino ieškovės patirtos žalos dydį, nes ieškovė neįrodė, jog sumokėjo įmonei „CP Media Limited“ 4000 eurų licencijos suteikimo kainą. Be to, kasatorės teigimu, teismai neatsižvelgė į tai, kad kasatorė iš ginčo audiovizualinio kūrinio platinimą gavo 3980,20 Lt ir iš kasatorės priteista 13 811 Lt kompensacija neproporcinga jos gautai naudai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Direktyvos 2001/29/EB preambulės 58 punkte nustatyta, jog valstybės narės už šioje direktyvoje nustatytų teisių ir pareigų pažeidimus turėtų nustatyti veiksmingas nuobaudas ir teisių gynimo būdus. Jos turėtų imtis visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad tos nuobaudos ir teisių gynimo būdai būtų taikomi. Taip nustatytos nuobaudos turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios, taip pat jos turėtų sudaryti galimybę siekti nuostolių atlyginimo ir (arba) teismo draudimo bei prireikus — neteisėtos medžiagos konfiskavimo. ATGTĮ 83 straipsnyje reglamentuojami turtinės žalos atlyginimas ir kompensacija, kaip pažeistų autorių teisių gynimo būdai. Pagal ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalį vietoj faktiškai atsiradusios žalos (nuostolių) atlyginimo pažeistų teisių turėtojai gali reikalauti kompensacijos, kurios dydį nustato teismas, arba atlyginimo, kuris turėjo būti sumokėtas, jeigu pažeidėjas būtų teisėtai naudojęsis kūriniais ar kitais ATGTĮ saugomų teisių objektais (t. y. gavęs leidimą), o kai yra pažeidėjo tyčia ar didelis neatsargumas, – iki dviejų kartų didesnio šio atlygio.

Reikšdama reikalavimą apginti jos pažeistas teises, ieškovė prašė taikyti licencijos analogijos būdą ir priteisti iš kasatorės dvigubą licencijos už videofilmo „Domovoj“ platinimo teisės suteikimą mokestį. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas ieškovei iš kasatorės priteisė vieno licencijos mokesčio dydžio atlyginimą (13 811 Lt), įvertinęs ieškovės licencinio atlygio dydį, kasatorės vykdyto ginčo kūrinio platinimo mastą, gautą ekonominę naudą ir kaltės formą – paprastą neatsargumą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytas ieškovei priteistino atlyginimo dydis yra teisingas; jį ginčydama, kasatorė iš esmės siekia, kad kasacinis teismas nustatytų naujas ir žemesniųjų instancijų teismų nenustatytas aplinkybes, bet fakto klausimai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų

Kasaciniame skunde argumentuojama, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 29 d. sprendime padarė nepagrįstą išvadą, jog kasatorė atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus ir pažeidė Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Kasatorės teigimu, ji neatliko nesąžiningos konkurencijos veiksmų, nes, platindama ginčo kūrinį, nežinojo, kad ieškovė turi licenciją atgaminti ir platinti šį kūrinį, įsigydama DVD produkciją su ginčo kūriniu, įsitikino jos autentiškumu, vadovavosi įmonės „Mega Video Records“ pateiktu sutarties išrašu, hologramomis ant DVD pakuočių, šios įmonės interneto tinklalapyje pateikiama informacija apie gaminamus ir platinamus videofilmus. Dėl to kasatorė prašo kasacinio teismo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies dalį, kuria konstatuotas Konkurencijos įstatymo pažeidimas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos duomenys ir kasatorės nurodytos aplinkybės nepatvirtina kasatorę atlikus nesąžiningos konkurencijos veiksmus Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies prasme. Byloje konstatuotas ieškovės autorių teisių pažeidimo faktas ir jos teisės apgintos vienu iš autorių teisių gynimo būdų (ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Šis byloje pritaikytas autorių teisių gynimo būdas yra pakankamas ieškovės pažeistoms teisėms ir interesams apginti. Dėl to nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, kad nebuvo pagrindo, taip pat sąlygų papildomai kvalifikuoti kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmus, t. y. Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje iš esmės nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais buvo ginčijamos pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados, susijusios su Konkurencijos įstatymo pažeidimu. Tačiau, kasaciniam teismui konstatavus nurodytų pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų nepagrįstumą, galutinis bylos rezultatas lieka nepakitęs, todėl tai nesudaro pagrindo keisti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Dėl kreipimosi dėl prejudicinio sprendimo

Kasatorė kelia Direktyvos Nr. 2001/29/EB 4 straipsnio 2 dalies aiškinimo klausimą ir prašo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kreiptis į ETT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, prašant išaiškinti, ar išimtinių teisių išnaudojimo faktą privalantis įrodyti asmuo turi taip pat pareigą įrodyti, kad galioja sandoris, kuriuo perleista išimtinė teisė, taip pat ar teisių turėtojas gali sutartį pažeidusiam platintojui uždrausti naudotis suteiktomis teisėmis.

Pagal CPK 3 straipsnio 5 dalį teismas, nagrinėdamas bylas, taiko ES teisės normas ir vadovaujasi ES teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais ES teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Teismas, kuriam taikant ES teisės normas kilo ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą ES teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant ES teisės normas kilo ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos ES teisminės institucijos preliminaraus nutarimo ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Šios proceso teisės normos atitinka Sutarties dėl ES veikimo (suvestinė redakcija) 267 straipsnio nuostatas.

Vadovaujantis ETT praktika galima teigti, kad nors turintis pareigą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo valstybės narės teismas neprivalo kreiptis į ETT, jeigu: 1) valstybės narės teisme nagrinėjamoje byloje iškilęs klausimas tokioje pačioje byloje jau yra buvęs pateiktas ETT ir jis į šį klausimą yra davęs atsakymą; arba kai ankstesniuose ETT sprendimuose jau buvo nagrinėtas tas pats teisės aspektas, netgi jei svarstyti klausimai nėra visiškai identiški, ir šiais sprendimais kilęs teisės klausimas yra išspręstas; arba kai teisingas ES teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad nebelieka jokios pagrįstos abejonės dėl to, kokiu būdu turėtų būti išspręstas klausimas, ir kilusio klausimo sprendimas atrodytų toks pat akivaizdus kitų valstybių narių teismams ir pačiam ETT (pranc. acte clair) (ETT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT and Lanificio di Gavardo SpA v. Ministry of Health, byla Nr. C-283/81, Rink. 1982, p. 03415).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti kasatorės prašymą kreiptis į ETT dėl prejudicinio sprendimo, nes kasatorė kelia įrodymų konkrečioje byloje vertinimo, bet ne Direktyvos Nr. 2001/29/EB nuostatų probleminio, aktualaus ir esminio ES mastu aiškinimo klausimą. ETT praktika dėl išimtinių teisių išnaudojimo iš principo suformuota ir aiški. Kaip jau buvo minėta, ETT savo praktikoje yra nurodęs, kad /.../ savininko sutikimas išplaukia iš aplinkybių, buvusių prieš prekių išleidimą į EEE rinką, tuo pat metu ar atsiradusių po tokio išleidimo, ir, nacionalinio teismo vertinimu, nedviprasmiškai įrodančių savininko atsisakymą savo išimtinių teisių (Sprendimas Makro Zelfbedieningsgroothandel CV ir kt. v. Diesel SpA ). Pažymėtina, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pati kasatorė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ETT, vadovaudamasis ES sutartimi, neturi kompetencijos priimti prejudicinių sprendimų dėl valstybių narių civilinio proceso teisės normų atitikties ES teisei klausimais, kurių reglamentavimas nepatenka į ES veikimo sferą (T. 1, b. l. 101). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo kreiptis į ETT prejudicinio sprendimo procedūros tvarka kasatorės keliamais Direktyvos Nr. 2001/29/EB 4 straipsnio 2 dalies aiškinimo klausimais.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo kasacinio skundo argumentais naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties, todėl ji paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 21 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 41,40 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, jos priteistinos iš kasatorės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš atsakovės UAB „GPP“ (juridinio asmens kodas 111832825) 41,40 Lt (keturiasdešimt vieną litą 40 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.