Civilinė byla Nr. e2A-1040-230/2019

       Teisminio proceso Nr. 2-69-3-09410-2018-5

       Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.3.; 2.4.2.8.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20.; 3.4.5.2.

 (S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 28 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintauto Koriagino, Izoldos Nėnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo B. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo B. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims – valstybės įmonei Turto bankas, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį nustatymo, išvadą teikianti institucija – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Pareiškėjas B. M. pareiškime teismo prašė pripažinti jo nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu į ūkio pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį Kauno mieste. Nurodė, kad 1998 m. kovo 28 d. iš V. J. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo 5,78 arų žemės sklypą, esantį sodininkų bendrijoje „Dainava“, (duomenys neskelbtini), sutartimi pareiškėjas perėmė buvusias specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, servitutus, ūkinės veiklos apribojimus ir kitus įsipareigojimus. V. J. sutartimi perdavė pareiškėjui sandėlį, įrengtą gyventi vasaros metu, nurodė, kad parduodamos patalpos bendrame sodų bendrijos sandėlyje yra išpirktos, niekam neperleistos, neįkeistos, nedovanotos, arešto, draudimų ir teisminių ginčų šių patalpų atžvilgiu nėra. Sandėlis pažymėtas 178 numeriu ir pastatytas šalia žemės sklypo, kurį pareiškėjas įsigijo minėta sutartimi, nesuformuotame žemės sklype – valstybinėje žemėje. Pastatas pastatytas 1963 metais, pareiškėjas 1998 m. kovo 28 d. įsigydamas žemės sklypą priėmė pastato valdymą ir tęsia valdymą iki šiol, t. y. jau dvidešimt metų valdo ūkio pastatą, tačiau nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitu įstatyme numatytu būdu. Daiktas nėra įregistruotas viešame registre, pareiškėjas yra sąžiningas daikto įgijėjas, jam niekas niekada nėra pareiškęs reikalavimų ar pretenzijų dėl neteisėto daikto valdymo ar jo nuosavybės, visą laiką daiktas buvo valdomas teisėtai ir nepertraukiamai, atvirai, kaip savas.

2.       Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepimu į pareiškimą prašė jį atmesti ir nurodė, kad pareiškimas galėtų būti patenkintas tik teismui nustačius, jog pareiškime nurodyto pastato valdymas atitinka visas įstatyme nustatytas sąlygas, mano, kad pagal byloje pateiktus įrodymus nėra pagrindo juridiniam faktui dėl pareiškėjo nuosavybės į pastatą įgijimo pagal įgyjamąją senatį nustatyti. Ūkinis pastatas pastatytas 1963 m., kai įstatymai numatė tik vieną viešosios nuosavybės formą – valstybės nuosavybę, o byloje nėra pateikta įrodymų, kad ginčo ūkinis pastatas buvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka. Be to, pastatas pastatytas ant valstybei priklausančios žemės, o pareiškėjas turėtų pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius ūkinio pastato sukūrimo teisėtumą.

3.       Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškimą prašė jį nagrinėti savo nuožiūra, įvertinus byloje esančius įrodymus. Pažymėjo, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių statinio statybos teisėtumą.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Kauno apylinkės teismas 2019 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo B. M. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmetė.

5.       Teismas nustatė, kad 1998 m. kovo 28 d. V. J. ir B. M. sudarė sutartį prie žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, kuria V. J. pardavė B. M. medinį ūkio pastatą, pažymėtą 178 numeriu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Kauno mieste, statybos pradžios ir pabaigos metai – 1963 m. 1998 m. kovo 28 d. privačios žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi B. M. iš V. J. įsigijo žemės sklypą, esantį sodininkų bendrijoje „Dainava“, (duomenys neskelbtini).

6.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas nustatyti nuosavybės teises į teisiškai neįregistruotą statinį įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą grindžiamas tuo, jog pareiškėjas 1998 m. kovo 28 d. įsigydamas žemės sklypą, tuo pačiu metu įsigijo ir statinį, esantį valstybinėje žemėje šalia įsigyjamo žemės sklypo, pažymėtą 178 numeriu. Statinio pirkimo–pardavimo sandoris sudarytas rašytine forma, sandoris negalėjo būti patvirtintas notariškai, nes pastatas dėl pareiškėjui nežinomų priežasčių buvo neįregistruotas registre. Įsigijęs statinį, pareiškėjas jį prižiūrėjo (remontavo stogą) ir juo naudojosi (leido gyventi darbininkams, stačiusiems pareiškėjo gyvenamąjį namą).

7.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu teigė, jog statinys buvo statomas 1963 m., tuo metu tai buvo kaimo teritorija, todėl pagal galiojusį teisinį reguliavimą leidimai statyboms nebuvo reikalingi, tačiau šių teiginių niekaip nepagrindė. 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi pareiškėjui buvo pasiūlyta pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius statinio statybos teisėtumą, tačiau duomenų ir įrodymų, kad statinys būtų sukurtas (pastatytas) teisėtai, nėra pateikta. Byloje nustatyta, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2013 m. gruodžio 12 d. B. M. surašė savavališkos statybos aktą ir 2013 m. gruodžio 13 d. reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius, 2015 m. balandžio 14 d. tyrimas dėl savavališkos statinio statybos nutrauktas dėl senaties, o ne dėl to, kad buvo konstatuotas statybos teisėtumas.

8.       Teismas sprendė, kad ginčo statiniai atsirado statybos būdu, tačiau neįrodytas jos teisėtumas, t. y. kad statyba vykdyta laikantis teisės aktų nustatytos statybos tvarkos. Neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti privačios nuosavybės teisės objektas, atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti, ir laikė, kad pareiškėjas neįrodė, jog statinys pastatytas teisėtai. Tais atvejais, kai statytojas negali įteisinti statybų įstatymų nustatyta tvarka, taip pat nėra pagrindo taikyti įgyjamosios senaties institutą.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9.       Apeliaciniu skundu pareiškėjas B. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.       Teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog statinys buvo pastatytas teisėtai, nepagrindė savo teiginių, kad pagal 1963 m. galiojusį teisinį reguliavimą statybos leidimas statinio statybai nebuvo reikalingas. Pareiškėjo žiniomis, statinys statytas 1963 m. buvusios savininkės V. J. pagal tipinį projektą iš V. J. medžiagų. 1963 m. nebuvo teisinio reguliavimo, kuris nustatė konkrečią tvarką ar reikalavimus ūkinės paskirties statinių statybai. Atitinkamai, pareiškėjui nėra suprantama, kaip jis turėtų atskleisti teisinį reguliavimą, kuris, pareiškėjo žiniomis, 1963 m. neegzistavo.

1.2.       Bylai aktualų teisinį reguliavimą turėjo nurodyti teismas, pateikdamas konkrečius LTSR teisės aktus ir jų normas, kuriuose nurodyta, kad ūkinės paskirties statinių statybai kaimo vietovėje turėjo būti išduodamas statybos leidimas ar kitas analogiškos paskirties dokumentas, tačiau teismas tokio teisės akto nenurodė. Tai reiškia, kad byloje nebuvo atskleistas konkretus teisinis reguliavimas, kuris nustatė reikalavimus ūkinės paskirties statinių statybai.

1.3.       Byloje išvadą duodančios įstaigos statusu yra įtraukta Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija. Atsižvelgiant į jai priskirtas funkcijas ir suteiktą statusą byloje, inspekcija privalėjo pateikti išvadą dėl bylai aktualaus statinio statybos teisėtumo, tačiau pateiktoje išvadoje tėra nurodomos faktinės aplinkybės apie statybos inspekcijos pradėtą procesą dėl statinio savavališkos statybos ir jos nutraukimą, paaiškėjus, kad statinys statytas daugiau nei prieš 10 metų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad statybos inspekcija nenustatė, jog bylai aktualus statinys buvo pastatytas neteisėtai.

10.       Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį nagrinėti teisės aktų nustatyta tvarka. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.       Teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas neįrodė nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimo įgyjamąja senatimi vienos iš būtinųjų sąlygų – tai, kad nekilnojamasis turtas pastatytas teisėtai. Ginčo turtas yra pastatytas ant valstybei priklausančio žemės sklypo, neturint jokių teisių į minėtą žemės sklypą. Turtas įgytas ne pagal notarinę sutartį, o pagal raštu sudarytą susitarimą.

2.2.       Byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad ūkinis pastatas būtų pastatytas teisėtai (nėra jokio pritarimo statybai, nėra duomenų, kad ūkinis pastatas būtų įtrauktas į kokias nors ūkines knygas ar kitaip registruotas).

11.       Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

3.1.       Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių statinio statybos teisėtumą.

3.2.       Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas.

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės

12.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

13.       Byloje ginčas kilo dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

14.       Byloje nustatyta, kad 1998 m. kovo 28 d. notarine tvarka patvirtinta privačios žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi pareiškėjas B. M. iš V. J. įsigijo 5,78 a žemės sklypą, esantį sodininkų bendrijoje „Dainava“, (duomenys neskelbtini) (e. b. t. 1, b. l. 6-7). Tą pačią dieną, t. y. 1998 m. kovo 28 d., V. J. ir pareiškėjas B. M. sudarė rašytinę sutartį prie žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, kuria V. J. pardavė B. M. sandėlį, kurio plotas apie 16 m2, pažymėtą 178 numeriu ir esantį prieš jai priklausantį žemės sklypą (e. b. t. 1, b. l. 60). Šiam ūkio pastatui, esančiam Kauno mieste, 2014 m. balandžio 22 d. atlikti kadastriniai matavimai, jam suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytas žymėjimas 1I1ž, nurodyti statybos pradžios ir pabaigos metai – 1963 m. (e. b. t. 1, b. l. 8-13).  

15.       Pareiškėjas B. M. prašė teismo pripažinti jo nuosavybės teisę į nurodytą ūkio pastatą įgyjamosios senaties būdu.

16.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškimo netenkino, kadangi nustatė, kad byloje nėra duomenų apie statinio statybos teisėtumą, t. y. pareiškėjas neįrodė, kad statinys pastatytas laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos.

17.       Su teismo sprendimu nesutinka pareiškėjas, nurodydamas, kad statinys pastatytas 1963 m., tuometinis teisinis reguliavimas nenumatė konkrečių reikalavimų ir tvarkos ūkinės paskirties statinių statybai, o pirmosios instancijos teismas tokio teisinio reguliavimo neatskleidė, be to, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, kaip išvadą teikusi institucija, nenustatė, jog šis ūkio pastatas buvo pastatytas neteisėtai.

Dėl naujų įrodymų priėmimo į bylą

18.       Pareiškėjas bylos nagrinėjimo dieną apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus rašytinius įrodymus – sodininkų bendrijos „Dainava“ sodo sklypų plotų skaičiavimus (12 lapų), kolektyvinio sodo „Dainava“ sklypų plotų ir struktūros analizės lenteles (10 lapų) su kolektyvinio sodo „Dainava“ išplanavimo projekto korektūromis (5 lapai). Nurodo, kad šie įrodymai patvirtina, jog ginčo statinys nebuvo savavališka statyba, kadangi prie jo buvo formuojamas žemės sklypas.   

19.       Teismas pažymi, kad CPK 314 straipsnio nuostatos numato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui.

20.       CPK 306 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

21.       Apeliantas pateikė naujus įrodymus tik paskirtą bylos nagrinėjimo teismo posėdyje dieną, nenurodydamas jokių priežasčių, dėl kurių šie įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui ar kartu su apeliaciniu skundu, o tai gali būti vertinama, kaip proceso vilkinimas. Be to, kolektyvinio sodo „Dainava“ žemės sklypų formavimo aplinkybės nebuvo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas, nes jos nebuvo nurodytos pareiškime dėl nuosavybės teisių pripažinimo įgyjamosios senaties pagrindu, kaip viena iš teisėtos statinio statybos sąlygų, atvirkščiai, pats pareiškėjas pareiškime nurodė, kad statinys pastatytas nesuformuotame žemės sklype, t. y. valstybinėje žemėje, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, sprendime šių aplinkybių taip pat nenustatinėjo, šios aplinkybės nėra nurodytos ir kaip apeliacinio skundo pagrindas. Pažymėtina, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis), o bylos nagrinėjimo ribas apsprendžia ieškinio (pareiškimo) pagrindas ir dalykas. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad papildomi įrodymai teikiamai itin pavėluotai, t. y. bylos nagrinėjimo dieną, nenurodant, kodėl jie nebuvo pateikti anksčiau, bei įvertinus tai, kad teikiamais įrodymais siekiama patvirtinti aplinkybes, kurios iš esmės nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku, t. y. pareiškimo, sprendimo, apeliacinio skundo pagrindu, nauji įrodymai į bylą nepriimtini.

Dėl statinio, į kurį prašoma pripažinti nuosavybės teises įgyjamosios senaties pagrindu, statybos teisėtumo       

22.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: pirma, pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; antra, daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); trečia, asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); ketvirta, visą valdymo laiką daiktas turi būti valdomas teisėtai. Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; penkta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; šešta, daiktas valdomas nepertraukiamai; septinta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); aštunta, valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-415/2016).

23.       Tais atvejais, kai prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti privačios nuosavybės teisės objektais, tokiu atveju laikoma, kad nėra visų būtinųjų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016).

24.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymo pripažinti jam nuosavybės teisę į ginčo statinį įgyjamosios senaties būdu netenkino būtent todėl, kad pareiškėjas neįrodė, jog statinys pastatytas laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos. Apeliantas ginčija būtent šią teismo išvadą, teigdamas, kad ginčo statinys pastatytas 1963 m., o tuometinis teisinis reguliavimas nenumatė konkrečių reikalavimų ir tvarkos ūkinės paskirties statinių statybai, be to, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, jog pareiškėjas neįrodė, kad statinys pastatytas teisėtai, neatskleidė šią išvadą pagrindžiančio teisinio reglamentavimo.

25.       Pažymėtina, kad pareiškėjas savo nuosavybės teisių atsiradimą į ginčo statinį grindė 1998 m. kovo 28 d. jo ir V. J. sudaryta rašytine sutartimi prie žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, kuria V. J. pardavė B. M. sandėlį. Pareiškėjas teismui paduotame pareiškime (jo 9 punkte) pažymėjo, kad pagrindinis dokumentas, iš kurio kildinama pareiškėjo nuosavybės teisė į ūkio pastatą yra 1998-03-28 pirkimo–pardavimo sutartis. Taigi savo nuosavybės teisę į ginčo objektus pareiškėjas sieja su kitu CK 4.47 straipsnyje įtvirtintu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu – pirkimo sandoriu.

26.       Tiek pagal šiuo metu galiojančias normas (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 1.93 straipsnio 3 dalis), tiek pagal 1998-03-28 pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo metu galiojusias normas (1964 m. CK 255 straipsnis) nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys turėjo būti notarinės formos, o notarinės formos nesilaikymas tokį sandorį daro negaliojantį. Todėl pareiškėjas nurodytos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, sudarytos tik rašytine forma, netapo ginčo statinio, kaip nekilnojamojo daikto, savininku. Pagal kasacinio teismo praktiką sandorio, nesilaikant įstatymo nustatytos formos, sudarymas gali būti sąžiningo ir teisėto valdymo patvirtinimas. Asmuo, sudaręs sandorį dėl nekilnojamojo daikto, kuris atitiko sandorio šalių valią, tačiau sandoriui esant negaliojančiam dėl 1964 m. CK 255 straipsnio reikalavimų nesilaikymo, savo teises gali ginti įgyjamosios senaties pagrindais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2013).

27.       Tačiau nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad ūkinis pastatas nėra įregistruotas kaip nekilnojamojo turto objektas, o jo perdavimas neturinčio teisės disponuoti tokiu turtu asmens nurodymu ir tokio perdavimo pagrindu atsiradęs statinio valdymas negali būti pripažinti teisėtu. Kaip jau nurodyta, statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jei jo statyba yra įvykdyta teisės aktų nustatyta tvarka. Vien rūpinimasis turtu ir jo priežiūra pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti daikto valdymą kaip savo ar tokio objekto teisėtumo.

28.       Būtent pareiškėjui tenka pareiga įrodyti visų sąlygų įgyjamosios senaties taikymui egzistavimą (CPK 178 straipsnis), tačiau jis jokių rašytinių įrodymų (statybos leidimo, pritarimo statybai, projekto ar pan.), patvirtinančių ginčo statinio statybos teisėtumą, neteikė, nors jam 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi teismui atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės buvo pasiūlyta teikti papildomus įrodymus statybos teisėtumui patvirtinti, vėliau terminas jiems pateikti pareiškėjo prašymu buvo pratęstas.

29.       Pareiškėjas tiek bylos nagrinėjimo eigoje, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad 1963 m., kai statinys buvo pastatytas, leidimas statinio statybai nebuvo reikalingas ir apskritai nebuvo teisinio reguliavimo, kuris būtų nustatęs reikalavimus ūkinės paskirties statinių statybai, o pirmosios instancijos teismas tokio teisinio reglamentavimo nenurodė.

30.       Sutiktina, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog pareiškėjas nepateikė teisėtos statinio statybos įrodymų, nenurodė, kokie tuo metu buvo suformuluoti teisėtos statybos reikalavimai, t. y. pareiškėjui teigiant, kad tokių reikalavimų iš viso nebuvo, teismas tokių nenurodė. Pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį teismas, nagrinėdamas bylas ypatingos teisenos tvarka, yra aktyvus – turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, o ginčo santykio teisinis vertinimas yra teismo prerogatyva. Tačiau ši spraga gali būti pašalinta apeliaciniam teismui nurodant tokį teisinį reglamentavimą.

31.       Tiek pareiškėjas teigia, tiek kadastrinių matavimų bylos duomenys patvirtina, kad ūkio pastatas pastatytas 1963 m., jis pastatytas tuo metu kaimo vietovėje. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarimo „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“ Nr. 570 (Žin., 1958, Nr. 23-114) 1 punktas reglamentavo, kad bet kokia nauja statyba ar esamų pastatų rekonstravimas miestuose ir kaimo vietovėje gali būti pradėta vykdyti tik gavus atitinkamą leidimą. Tuo metu galiojo Lietuvos Ministrų Tarybos 1962 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 281 patvirtinti Individualinės statybos nuostatai (Žin. 1962, Nr. 13– 30). Pagal šių nuostatų 17 punktą leidimus vykdyti statybą teikė Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto vietos organai. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1962 m. lapkričio 4 d. nutarimo „Dėl pastatytų įmonių, pastatų ir įrenginių priėmimo naudojimui tvarkos“ Nr. 700 1 punktas įtvirtino, kad pastatus arba rekonstruotus pastatus, įmones ir įrenginius būtinai turi priimti naudoti valstybinės priėmimo komisijos. Šie teisės aktai reglamentuoja statybos būdu sukuriamų daiktų teisinę tvarką, kurios laikantis teisėtai sukuriami daiktai kaip nuosavybės objektai.

32.       Remiantis šiais teisės aktais bei įvertinant tai, kad byloje apskritai nepateikta jokių su pareiškėjo pastato statyba susijusių įrodymų, nėra jokio pagrindo spręsti kitaip, nei bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas. Byloje nėra jokių domenų, kurie atskleistų, kokiu teisiniu pagrindu šis statinys buvo statomas, kad statinio statybai buvo skirtas žemės sklypas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirkimo–pardavimo sutartimi pareiškėjui buvo perleistas sandėlis, kurio plotas buvo apie 16 m2, o kadastriniais matavimais nustatytas užstatytas plotas 32 m2.  

33.       Taigi byloje neįrodytas ginčo statinio statybos teisėtumas, t. y. kad statinio statyba vykdyta ir užbaigta laikantis teisės aktų nustatytos statybos tvarkos. Nesant byloje jokių įrodymų, pagrindžiančių ginčo statinio teisėtą statybą iki jo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo, taip pat ir vėliau, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti teisėtas privačios nuosavybės teisės objektas. Įvertinus šią aplinkybę, konstatuotina, kad nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamuosius daiktus pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (CK 4.68–4.71 straipsniai). Nuosavybės teisių į pastatus patvirtinimas nesant duomenų apie jų statybos teisėtumą neatitiktų įgyjamosios senaties instituto tikslų, taptų įrankiu įtraukti į civilinę apyvartą statinius, apeinant jų, kaip nekilnojamojo turto objektų, įteisinimo procedūras.

34.       Apeliacinio skundo argumentai, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, kaip išvadą teikusi institucija, nenustatė, jog šis ūkio pastatas buvo pastatytas neteisėtai, neturi teisinės reikšmės. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2013 m. gruodžio 12 d. B. M. buvo surašęs savavališkos statybos aktą ir 2013 m. gruodžio 13 d. reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius, tačiau tyrimas dėl savavališkos statinio statybos 2015 m. balandžio 14 d. buvo nutrauktas dėl senaties, o ne dėl to, kad buvo konstatuotas statybos teisėtumas. Be to, kaip jau nurodyta, būtent pareiškėjas turi įrodyti visų sąlygų įgyjamosios senaties taikymui egzistavimą, tarp jų ir statybos teisėtumą.

35.       Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti šio sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                         Nijolia Indreikienė

Gintautas Koriaginas

Izolda Nėnienė