(S)

KAUNO MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS  RESPUBLIKOS  VARDU

Kaunas

              Kauno miesto apylinkės teismo teisėja Snieguolė Vilutienė, sekretoriaujant Reginai Mockevičienei, dalyvaujant ieškovui I. U., atsakovo AB „Autrolis“ atstovui advokatui Daliui Mecelicai, žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. U. ieškinį atsakovui AB „Autrolis“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir grąžinimo į darbą.

              Teismas, išnagrinėjęs bylą, n u s t a t ė :

              Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti atsakovo sprendimą ( 2009-07-15 įsakymas Nr.V-135), sumažinantį darbo užmokestį (darbo sutartyje sulygtą tarifinį valandinį atlygį) neteisėtu; pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu ( 2010-06-29 įsakymas Nr. P-191); grąžinti jį į pirmesnį darbą pas atsakovą iki atleidimo turėtomis darbo sutarties sąlygomis, tame tarpe ir darbo sutartyje sulygtomis darbo apmokėjimo sąlygomis ( 11,33 Lt už valandą ir 2,50 Lt per valandą skatinimas už kokybiškai atliktą darbą); priteisti iš atsakovo už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010-06-29 vidutinį darbo užmokestį bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei priteisti iš atsakovo 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; sprendimus dėl grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio bei neturtinės žalos priteisimo vykdyti skubiai; priteisti iš atsakovo išlaidas - 48 Lt už dokumentų kopijų notarinį patvirtinimą. Ieškinyje nurodė, kad nuo 1990-01-11 dirbo troleibuso vairuotoju AB „Autrolis“, apmokant 11,33 Lt už valandą ir  2,50 Lt per valandą skatinimas už kokybiškai atliktą darbą. 2009-07-27 atsakovas jam įteikė pranešimą, kad nuo 2009-09-01 jo darbo užmokestis sumažinamas iki 9,63 Lt/val. ir 2,50 Lt/val. skatinimas už kokybiškai atliktą darbą. Su tokiu darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimu jis nesutiko ir tai išreiškė neatsakydamas per 14 dienų. 2009m. rugsėjo mėnesį jis gavo  įspėjimą, kad nuo 2010-01-19 jis bus atleistas iš darbo, kadangi nesutiko dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, tai yra už sumažintą atlyginimą. Iš šio įspėjimo jis sužinojo, kad pagrindas sumažinti nuo 2009-09-01 darbo užmokestį buvo 2009-07-15 įsakymas Nr. V-135 „Dėl 2008-06-16 įsakymo Nr.110-V „Dėl valandinio tarifinio atlygio ir skatinimo“ dalinio pakeitimo“. Įspėjime buvo nurodyta, kad atsakovas tokį sprendimą – sumažinti darbo užmokestį priėmė dėl kritinės bendrovės ekonominės būklės. 2009 metų rugsėjo mėnesį atsakovas spaudoje paskelbė, kad priėmimui į darbą ieško vairuotojų. Nei pranešime dėl darbo užmokesčio pakeitimo, nei įspėjime dėl atleidimo iš darbo bei vėlesniuose įspėjimuose, kuriais buvo pratęstas įspėjimo terminas, atsakovas jokių aplinkybių, kurios įrodytų turėjus pagrindą dėl svarbių priežasčių ne tik sumažinti darbo užmokestį, bet ir nutraukti darbo sutartį, nenurodė, taip pat nebuvo ir ypatingo atvejo nutraukti darbo sutarčiai. 2010-06-29 nesant jo kaltės, darbdavio iniciatyva darbo sutartis buvo nutraukta pagal LR DK 129 str. Įsakyme dėl jo atleidimo iš darbo nurodyta atleidimo priežastis – nesutikimas dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis (sumažinus darbo užmokestį). Įsakymas dėl jo atleidimo iš darbo ir įsakymas dėl darbo užmokesčio sumažinimo, jo nuomone, yra neteisėti, nes darbo apmokėjimo sąlygos buvo pakeistos vienašališkai, nesant jo raštiško sutikimo. Iki atleidimo iš darbo dienos jam nebuvo sumažintas darbo užmokestis. Mano, kad atsakovas netinkamai išreiškė savo iniciatyvą dėl darbo sutarties nutraukimo, nurodyta atleidimo priežastis neatitiko tikrosios atleidimo priežasties, nes darbdavys siekė darbo organizavimo pakeitimų, susijusių su etatų ir eksploatuojamų troleibusų skaičiaus mažinimu, dėl to jo sprendimas atleisti iš darbo taip pat yra neteisėtas. Ieškovas nurodo turėjęs pirmenybės teisę būti paliktas darbe, kadangi turi didesnį nei dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą pas atsakovą ir iki senatvės pensijos, kurią gauti turi būtinąjį valstybinio socialinio draudimo pensijų draudimo stažą (30 metų), atleidimo dieną buvo likę mažiau nei vieneri metai. Pranešimas dėl darbo užmokesčio pakeitimo ir įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą jam buvo labai netikėtas ir nemalonus, jį stipriai sukrėtė ir sutrikdė. Per įspėjimo laikotarpį jis ne kartą patyrė atsakovo admininistracijos atstovų spaudimą sutikti dirbti už sumažintą darbo užmokestį arba išeiti iš darbo savo noru, žadant tokiu atveju išmokėti išeitinę kompensaciją,  buvo įkalbinėjamas išstoti iš profesinės sąjungos, už tai žadant neatleisti iš darbo, ir dėl to 2009-11-18 išstojo iš profesinės sąjungos. Paaiškėjo, kad tai atsakovo sprendimams įtakos neturėjo ir jis vis tiek iš darbo buvo atleistas. Dėl tokio nekorektiško, įžūlaus atsakovo elgesio jis patyrė pažeminimą, net kreipėsi į medikus, nes dėl nuolatinio streso, nervinės įtampos ir nežinomybės ėmė šlubuoti sveikata, dėl ligos buvo nedarbingas  nuo 2010-01-01 iki 2010-01-04, nuo 2010-01-07 iki 2010-03-03, nuo 2010-03-19 iki 2010-06-22. Dėl tokių aplinkybių jis patyrė neturtinę žalą,  didelę dvasinę skriaudą ir vertina ją 2000 Lt.

              Ieškovas prašė ieškinį patenkinti ir paaiškino, kad, jo nuomone, atsakovas dar prieš priimant 2009-07-15 Nr.V-135 įsakymą turėjo gauti jo raštišką sutikimą sumažinti darbo sutartyje sulygtą darbo užmokestį, įteikdamas jam pranešimą su pasiūlymu. Atsakovo 2009-07-15 Nr.V-135 įsakymu jo darbo užmokestis buvo sumažintas nuo 2009-09-01, tik šis įsakymas jo atžvilgiu nebuvo vykdomas. Kadangi nebuvo jo išankstinio sutikimo, atsakovas negalėjo priimti sprendimo dėl jo darbo užmokesčio sumažinimo, nes pagal DK 120str.3d. sprendimas dar prieš darbuotojams apsisprendžiant dėl mažesnio darbo užmokesčio gali būti priimamas vienu iš trijų atvejų - kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas, o DK 120str.1d. negali būti taikoma. Darbdavys gali keisti darbo apmokėjimo sąlygas vienašališkai tik taip, kad nustatytosios darbo sutartyje sąlygos liktų nepažeistos. Be to, atsakovas pranešime dėl darbo užmokesčio sumažinimo nenurodė jokių priežasčių ir motyvų darbo užmokesčiui sumažinti. Iki 2009-09-17, kuomet gavo įspėjimą dėl atleidimo iš darbo,  jis manė, kad atsakovas atsisakė savo ketinimų sumažinti darbo užmokestį. Po įspėjimo gavimo jis nunešė pareiškimą leisti po termino pasirašyti sutikimą dirbti pakeitus apmokėjimo sąlygas, tačiau jo pareiškimo atsakovas neregistravo. Atsakovas galėjo nutraukti darbo sutartį tik esant svarbiai priežasčiai ir ypatingam atvejui bei tinkamai išreiškus dėl to savo iniciatyvą. Jo nuomone, nesutikimas dirbti pakeistomis darbo sąlygomis negali būti laikomas svarbia priežastimi atleisti iš darbo. Jo atleidimo iš darbo atveju turėjo būti nustatytas ypatingas atvejis, nes iki pensijos buvo likę mažiau nei vieneri metai. Jo nesutikimu dirbti už mažesnį atlygį buvo pasinaudota kaip tik kaip pretekstu atleidžiant iš darbo, nes tikrasis atsakovo tikslas buvo sumažinti darbuotojų skaičių  ir pakeisti darbo organizavimą, sumažinant etatų ir eksploatuojamų troleibusų skaičių. Atsakovo ekonominė būklė nebuvo kritinė, nes atsakovas papildomai ieškojo darbuotojų priimti vairuotojais. Kadangi jis visą laiką dirbo nustatytu grafiku, atsakovas neturėjo pagrindo konstatuoti ne tik svarbią priežastį, bet ir ypatingą atvejį. Atsakovas laisvai disponuodamas informacija apie vairuotojų amžių, kvalifikaciją, darbo stažą, turėjo pareigą, vykdydamas DK 135str. reikalavimus, palyginti ketinamus atleisti darbuotojus, tačiau to neatliko. Tikrasis atsakovo tikslas buvo nutraukti darbo sutartis su darbuotojais nesant tam svarbių priežasčių. Atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, nes priėmė teisėtus ir nepagrįstus sprendimus, be to spaudė jį išeiti iš darbo ir išstoti iš profesinės sąjungos, tuo jam padarė 2000 litų neturtinę žalą. Jis norėjo parašyti sutikimą dirbti sumažintu atlyginimu ir dėl to buvo nuėjęs į personalo skyrių, tačiau jam neleido pasirašyti, kol negrąžins pranešimo lapelio.

              Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir paaiškino, kad 2009-07-10 buvo patvirtinti nauji sumažinti atsakovo III ir IV ketvirčių biudžetai ir atsakovo valdyba nusprendė pritarti bendram darbuotojų atlyginimų sumažinimui, įpareigojo bendrovės direktorių įteikti pranešimus darbuotojams dėl darbo užmokesčio mažinimo. 2009-07-15 įsakymu Nr.V-135 buvo nuspręsta sumažinti darbo atlygius troleibusų vairuotojams. 2009-07-30 ieškovui buvo įteiktas pranešimas apie mažinamą darbo užmokestį ir prašoma išreikšti sutikimą ar nesutikimą per 14 dienų, vėliau šis terminas pratęstas iki 2009-09-01. Ieškovas sutikimo dirbti už sumažintą atlygį neišreiškė, todėl atsakovas 2009-09-17 ieškovui įteikė įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą nuo 2010-01-19. Ieškovas sirgo, todėl darbo sutartis su juo buvo nutraukta 2010-06-29 įsakymu Nr.191 remiantis DK 120str.1d., 3d., 129str. nuostatomis. Atsakovas kaip darbdavys galėjo keisti darbo sutarties sąlygas dėl svarbių priežasčių be derybų su darbuotoju. Darbo užmokestis darbuotojams buvo mažinamas dėl blogėjančios įmonės ekonominės padėties bei sumažinto įmonės biudžeto, kai įstatymu ir Vyriausybės nutarimu atsakovo teikiamoms paslaugoms buvo panaikintas lengvatinis 5 proc. PVM tarifas ir atsakovo mokėtinas  PVM išaugo iki  21 proc., padidėjo mokesčiai už šiluminę energiją. 2009m. dėl šalyje vykstančios ekonominės krizės bei pasikeitus įstatyminei bazei pasikeitė įmonės ekonominės veiklos sąlygos ir atsakovo finansinė situacija tapo kritiška. Atsakovo darbuotojų atstovai buvo apie susidariusią situaciją informuoti 2009-06-23 ir 2009-07-13, buvo vedamos derybos, tačiau vieningas sprendimas nepriimtas. Atsakovui priėmus 2009-07-15 įsakymą Nr.V-135 , kuriuo buvo sumažintas troleibuso vairuotojų darbo užmokestis, neliko darbo vietų, atitinkančių darbo sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovo, sąlygas, todėl DK 135 str. netaikytinas. Ieškovas nebedirba pas atsakovą išimtinai dėl savo veiksmų, todėl reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestinas.

              Ieškinys atmestinas.

              Teisinę ginčo esmę sudaro tai, ar darbdavys prieš priimdamas sprendimą mažinti darbuotojų atlyginimus turi gauti jų išankstinį rašytinį sutikimą mažinti darbo apmokėjimą, ar kritinė ekonominė būklė laikytina svarbia priežastimi darbuotojų atlyginimų mažinimui, ar būtų iš esmės pažeisti atsakovo interesai palikus dirbti ieškovą nepakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis, ar įspėjimo dėl atleidimo turinyje yra nurodyta konkreti darbo sutarties nutraukimo priežastis, ar šiuo atveju atleidžiant iš darbo darbdavio iniciatyva privalėjo būti svarstomas klausimas dėl darbuotojų pirmenybės teisės būti paliktam dirbti, ar nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas atitinka faktiniam sutarties nutraukimo pagrindui.

Nustatyta, kad ieškovas I. U. nuo 1990-01-11 dirbo pas atsakovą troleibuso vairuotoju. Tarp šalių darbo sutartis Nr. 1818 buvo sudaryta 1999-11-02. Darbo sutarties 4p. nustatyta sąlyga dėl apmokėjimo pakeista 2008-06-01, nustatant, kad bus mokamas 11,33 Lt valandinis atlygis ir 2,50 Lt per valandą skatinimas už kokybiškai atliktą darbą (t.1, b.l. 11-16, 24, 17). Iš 2009-07-10 AB „Autrolis“ valdybos posėdžio protokolo matyti, kad valdyba nutarė pritarti bendram darbuotojų atlyginimų mažinimui ne mažiau kaip 15 procentų ir įpareigojo bendrovės generalinį direktorių teikti pranešimus dėl darbo užmokesčio mažinimo (t.1, b.l. 66). 2009-07-30 ieškovas gavo darbdavio pranešimą, kad nuo 2009-09-01 mažės valandinis darbo užmokestis, kuris bus 9,63 Lt už valandą ir 2,50 Lt per valandą skatinimas už kokybiškai atliktą darbą. Pranešime buvo nurodyta, kad  ieškovui nesutikus su darbo užmokesčio keitimu jis bus atleistas iš darbo pagal LR DK 129 str. ir prašoma savo sutikimą arba nesutikimą pranešti raštu ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo pranešimo gavimo dienos. Atsakovo generalinio direktoriaus 2009-07-31 įsakymu Nr.151 šis terminas pratęstas iki 2009-09-01 (t. 1, b. l. 61, 62, 65). 2009-09-17 ieškovas gavo įspėjimą, kad  jam nesutikus dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis, t.y. nesutikus dirbti už sumažintą darbo užmokestį, po keturių  mėnesių, t.y. 2010-01-19 darbo sutartis su juo bus nutraukta (t.1, b.l. 58). Įspėjimo terminas apie darbo sutarties nutraukimą du kartus buvo pratęstas dėl ieškovo kasmetinių atostogų ir ligos (t.1, b.l. 59, 60).  2010-06-29 atsakovo generalinio direktoriaus įsakymu Nr. P-191 ieškovas buvo atleistas iš darbo nuo 2010-06-29 pagal DK 129str., nesutikus dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis (t.1, b.l. 23). Ieškovas dirbo pas atsakovą nuo 1990-01-11, bendras jo darbo stažas pensijai gauti sudarė daugiau nei 41metus (t.1, b.l.24, 28). Ieškovas gimęs 1948-09-27, todėl daroma išvada, kad teisė į visą senatvės pensiją jam atsiranda 2011-03-27, o atleidimo iš darbo dieną iki teisės gauti visą senatvės pensiją buvo likę mažiau nei penkeri metai. Iš atsakovo pateiktų darbuotojų, kuriems buvo įteikti pranešimai apie darbo sąlygų pakeitimą, kurie nesutiko arba nurodytu terminu nepateikė sutikimų dėl darbo užmokesčio mažinimo ir buvo atleisti iš darbo sąrašo matyti, kad darbo sutartys su šiais darbuotojais buvo nutrauktos ne tik pagal DK 129str., bet ir pagal DK 124str., DK 125str., DK 127str., DK 136str., DK 129str.( t.1, b.l.123-126). Šalių paaiškinimais nustatyta, kad įspėjimo dėl būsimo atleidimo laikotarpiu  atsakovas ieškovui pranešdavo apie laisvas darbo vietas, tačiau ieškovas nepareiškė pageidavimo būti perkeltas į kitą darbą, be to, neatitiko jo kvalifikacija.

Nustatyta, kad ieškovas neišreiškė sutikimo dirbti už mažesnį atlyginimą nei iki nustatyto termino pabaigos – 2009-09-01, nei per visą laikotarpį nuo pranešimo gavimo iki atleidimo iš darbo dienos. Tokias faktines aplinkybes ieškovas nurodė ieškinyje, raštu pateiktuose paaiškinimuose ir baigiamosiose kalbose, tai atitinka ir kitus byloje esančius įrodymus.

Teismo posėdžio metu ieškovas nurodė kitokias aplinkybes ir teigė, kad bandė įteikti darbdaviui sutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą,  tačiau  iš jo pareikalavo grąžinti pranešimą, kuriuo jis buvo informuotas apie darbo užmokesčio mažinimą, ir kadangi jis pranešimo neturėjo, pareiškimo, kuriuo jis išreiškė sutikimą, iš jo nepriėmė. Įrodymų, kad iš ieškovo nepriėmė raštu išreikšto sutikimo dirbti ir kad ieškovas kitais galimais būdais (paštu, elektroniniu paštu) būtų išreiškęs darbdaviui savo sutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą, ieškovas nepateikė, todėl teismas vertina, kad ši aplinkybė neįrodyta.          

Darbo apmokėjimas yra viena iš darbo sutarties sąlygų (DK 95 str.). DK 120 str. 2 d.ir 3 d. nustato, kad darbo sutarties sąlygas, tame skaičiuje ir darbo apmokėjimo sąlygas pakeisti reikalinga gauti darbuotojo raštišką sutikimą; bet kokiu atveju sumažinti darbo užmokestį be darbuotojo raštiško sutikimo negalima. Kai nustatomos naujos darbo apmokėjimo sąlygos, darbdavys turi raštu pranešti darbuotojams ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki jų įsigaliojimo (DK 203 str.). Jeigu darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, jis gali būti atleistas iš darbo pagal DK 129 str. laikantis nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos (DK 120str.1d.). DK 129 str. daro nuorodą į DK 130 str., kuriame nustatyta, kad darbuotojas apie būsimą atleidimą iš darbo turi būti įspėjamas prieš du mėnesius, o tam tikros kategorijos darbuotojai - prieš keturis mėnesius. Iš paminėtų Darbo kodekso normų analizės darytina išvada, kad darbdavys negali nuspręsti sumažinti darbo užmokestį ir imti mokėti sumažintą darbo užmokestį, kol neišpildytas įstatymo reikalavimas dėl darbuotojo sutikimo gavimo, tačiau įstatymas neįpareigoja darbdavio gauti darbuotojo išankstinį rašytinį sutikimą sprendimui dėl darbo užmokesčio sumažinimo priimti. Ieškovo argumentas, kad atsakovas prieš nuspręsdamas jam mokėti mažesnį atlyginimą turėjo gauti jo sutikimą, atmestinas. Atsakovas 2009-07-30 įspėdamas, kad nuo rugsėjo 1 dienos mažins darbo užmokestį, įvykdė DK 203 str. nustatytą pareigą informuoti ieškovą apie darbo užmokesčio mažinimą. Ieškovui neišreiškus raštu sutikimo, atsakovas, norėdamas dėl to nutraukti darbo sutartį, turėjo laikytis DK 130 str. nustatyto keturių mėnesių įspėjimo termino ir jo laikėsi. Atsakovas 2009m. rugsėjo 17 d. ieškovui įteikė įspėjimą, kad atleis iš darbo pagal DK 129 str., nurodė atleidimo datą 2010-01-19. Ieškovui sergant, įspėjimo terminas buvo du kartus pratęstas ir 2010-06-29 ieškovas atleistas iš darbo. Iki atleidimo dienos atsakovas mokėjo ieškovui nesumažintą darbo užmokestį.

              Ieškovas nurodė, kad iš įspėjimo jam nebuvo aiškios atleidimo iš darbo priežastys. Įspėjime turi būti nurodyta atleidimo iš darbo priežastis ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas (DK 130 str.2 d. 1 p.). Ši nuostata turi būti aiškinama kartu su DK 129 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, pagrindus. Kaip pagrindas atleisti darbuotoją iš darbo gali būti svarbios priežastys ar svarbios aplinkybės. LR Aukščiausiasis Teismas suformulavo taisykles dėl įspėjimo dėl atleidimo iš darbo 2008 m. kovo 26 d. Civilinių bylų skyriaus nutartyje 3K-3-186/2008, nurodydamas, jog atleidimo pagrindu gali būti arba priežastis, arba aplinkybė, bet ji turi būti nurodyta įspėjime tokiu būdu, kad įspėjimas atitiktų savo paskirtį. Įspėjimo paskirtis yra informuoti darbuotoją dėl jo tolesnės padėties darbovietėje ir yra svarbi darbuotojų teisių užtikrinimo priemonė tiek ginant darbuotojo interesus jam dirbant, tiek sprendžiant ginčą dėl jo atleidimo iš darbo pagrįstumo ir teisėtumo. Nagrinėjamoje byloje 2009-09-17 įspėjime buvo nurodyta, kad nesutikus dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis, t.y. nesutikus dirbti už sumažintą darbo užmokestį, po keturių  mėnesių, t.y. 2010-01-19 darbo sutartis su juo bus nutraukta. Šiame įspėjime taip pat nurodyta atsiskaitymo tvarka, pateikta informacija ieškovui, kad jam bus skiriamas laikas naujo darbo paieškoms ir kad laisvų etatų, į kuriuos jis galėtų būti perkeltas dirbti, nėra ( b.l. 20). Teismas sprendžia, kad įspėjimas atitinka DK str. 130 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

              DK 129 str. 4 d. numato, kad darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus.

Sprendžiant ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo klausimą turi būti įvertinta, ar konkretus atvejis pripažintinas ypatingu atveju, kuomet darbuotojo atleidimui realiai egzistuoja tokios svarbios priežastys, dėl kurių neatleidus darbuotojo būtų iš esmės pažeisti darbdavio interesai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2003m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 “Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), taikymo teismų praktikoje” 6 p. išaiškino, kad DK 129 straipsnio 4 dalies prasme ypatingi atvejai paprastai suprantami kaip atvejai, kai darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus, ir yra nustatomi atsižvelgiant į konkretaus darbdavio veiklos specifiką, veiklos aplinkybes, konkrečias atskiro darbo sutarties nutraukimo atvejo aplinkybes ir jį pagrindžiančias priežastis.

Nagrinėjamu atveju atsakovas pasinaudojo įstatymo jam suteikta teise inicijuoti darbo sutarties nutraukimą su ieškovu. Ieškovas teigia, kad atsakovo būklė nebuvo kritinė, todėl nebuvo pagrindo mažinti darbo užmokesčio, tačiau bylos nagrinėjimo metu buvo nustatytos svarbios priežastys, kurios buvo nurodytos Įspėjime nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva: dėl kritiškos  bendrovės ekonominės būklės buvo priimtas atsakovo valdybos 2009-07-10 protokolas Nr.4 ir generalinio direktoriaus 2009-07-15 įsakymas Nr. V-135 dėl darbuotojų darbo užmokesčio mažinimo. Esant nustatytoms aplinkybėms, kai darbdavys dėl bendrovės ekonominių sąlygų visiems darbuotojams nutarė sumažinti atlyginimą, teismas sprendžia, kad tai yra tas ypatingas atvejis, dėl kurio atsakovas turėjo teisę atleisti ieškovą jam nesutikus dirbti už sumažintą atlyginimą, nes ieškovo palikimas dirbti iš esmės pažeistų atsakovo interesus. Šiuo pagrindu  ieškovui buvo tinkamai įteiktas pranešimas dėl darbo užmokesčio mažinimo, tačiau jis nesutiko dirbti  už sumažintą darbo užmokestį. Atsakovas pagrįstai ir teisėtai įformino darbo sutarties nutraukimą, nes šalys nesusitarė dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo (ieškovas nesutiko su darbo užmokesčio mažinimu, kitomis pareigomis toje pačioje įmonėje). Nepagrįstas ieškovo tvirtinimas, jog faktiškai jis buvo atleistas be svarbių priežasčių, nes tai paneigia byloje surinkti įrodymai. Darbo sutarties nutraukimas pagal DK 129 str. yra kvalifikuotas tinkamai.

Ieškovas rizikavo, neįvertindamas savo teisinio statuso, t.y. kad jam iki teisės gauti senatvės pensiją liko nedaug laiko, kas apsunkina galimybę susirasti kitą darbą.  Ieškovo, kuriam iki teisės gauti senatvės pensiją liko mažiau kaip penkeri metai,  teisė būti paliktam dirbti nėra absoliuti ir negali paneigti atsakovo teisės organizuoti savo įmonės veiklą, mokėti tokius atlyginimus, kurie jam atrodo pagrįsti ir tinkami. Teismas neturi kompetencijos įvertinti, ar atsakovas finansiškai buvo pajėgus mokėti ieškovui ankstesnį atlyginimą, ar atlyginimo mažinimas buvo atsakovo sėkmingai ūkinei veiklai būtinas. Darbdavys turi teisę nuspręsti, kokio dydžio atlyginimą mokės. Nepripažinti tokios teisės reikštų atsakovo ūkinės laisvės suvaržymą arba esminį atsakovo interesų pažeidimą. Todėl teismas daro išvadą, kad atsakovo 2009-07-15 įsakymas Nr. V-135 teisėtas ir ieškovas iš darbo buvo atleistas teisėtai.

Atmestinas ieškovo argumentas, kad jis turi pirmenybės teisę dirbti - daugiau negu dešimties metų darbo stažą šioje įmonėje. DK 135 str. numatyta pirmenybės teisė būti paliktam dirbti taikytina tuo atveju, kai mažinamas darbuotojų skaičius, tačiau nėra taikytina, kai darbo sutarties šalys nesusitarė dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo.

Atmetus reikalavimus dėl atsakovo 2009-07-15 įsakymo Nr. V-135 pripažinimo neteisėtu ir ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, atmestini ir išvestiniai reikalavimai dėl grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką, palūkanų ir neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso  259 str., 270 str.

n u s p r e n d ė :

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per šį teismą.

Teisėja                                                                                                        Snieguolė Vilutienė