Civilinė byla Nr. e2A-1267-601/2023

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.5.4.3; 3.4.5.2; 3.3.1.14; 3.3.1.18.2

(S)

Kauno apygardos teismas

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. lapkričio 21 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos I. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. birželio 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2YT-10782-1041/2023 pagal pareiškėjos I. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims notarei L. V., V. S. D., valstybės įmonei Turto bankui ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teismas

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Pareiškėja I. B. 2023 m. gegužės 4 d. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą ir, patikslinusi reikalavimus, prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą – pripažinti, kad pareiškėjai sutuoktinio E. B. (toliau – palikėjas) mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas ir pripažinti pareiškėjos teisę į privalomąją palikimo dalį – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato – ūkinio pastato (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) ir kitų inžinerinių statinių – šulinio (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esančių Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ½ dalį.

2.       Pareiškėja nurodė, kad 1987 m. (duomenys neskelbtini) d. sudarė santuoką su palikėju ir santuokoje išgyveno iki pat sutuoktinio mirties, t. y. beveik 36 metus. Pareiškėja ir jos sutuoktinis vaikų neturėjo. Visą santuokos laikotarpį pareiškėja su sutuoktiniu gyveno gyvenamajame name, esančiame Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir šiuo adresu nuo 1989 m. rugpjūčio 18 d. yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą. Pareiškėja su sutuoktiniu vedė bendrą namų ūkį, iš bendrų lėšų apmokėdavo už komunalines paslaugas, gaunamas lėšas bendrai naudojo pragyvenimui ir rūpinosi vienas kitu. Pareiškėjos sutuoktinis 2023 m. (duomenys neskelbtini)d. mirė. Po sutuoktinio mirties paaiškėjo, kad jis 2014 m. sausio 16 d. sudarė testamentą, patvirtiną Kauno miesto (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarės V. B., ir visą jam priklausantį turtą paliko seseriai – suinteresuotam asmeniui V. S. D.. Pareiškėja, būdama santuokoje buvo registruota užimtumo tarnyboje – išmokų negavo. Tačiau sutuoktinio mirties dieną, t. y. 2023 m. (duomenys neskelbtini)d., ji nebuvo registruota užimtumo tarnyboje, nes sulaukė pensinio amžiaus. Be to, ji turi sveikatos problemų – serga arterine osteoporoze, nustatytas geležies trūkumas – anemija. Pareiškėjos senatvės pensija – 299,45 Eur. Pareiškėjos turtinė padėtis tiek sutuoktinio mirties dieną, tiek šiai dienai yra labai sunki. Gaunamos senatvės pensijos neužtenka nei sumokėti už komunalinius mokesčius, nei sumokėti už vaistus, nei patenkinti savo būtinuosius poreikius. Pareiškėja neturi nekilnojamojo turto, kuriame galėtų gyventi. Pareiškėja neturi finansinių galimybių įsigyti ar išsinuomoti kitą būstą. Ji neturi ir transporto priemonių. Pareiškėja nepraleidusi Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino, 2023 m. balandžio 21 d. kreipėsi į suinteresuotą asmenį notarę L. V. su pareiškimu dėl palikimo priėmimo, su tikslu priimti mirusio sutuoktinio palikimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Kauno apylinkės teismas 2023 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškimą atmetė. 

4.       Teismas tokį sprendimą priėmė, padaręs išvadą, kad pareiškėjos pretendavimas į palikimo privalomąją dalį neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.20 straipsnio 1 dalies paskirties – užtikrinti tų materialinės padėties požiūriu silpniausių šeimos narių, kurie tokioje padėtyje atsidūrė dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Anot teismo, ji sąmoningai pasirinko tokią gyvenimo kokybę, kai ją tenkino pragyvenimas iš tokių pajamų, kokias jai skiria valstybė, kadangi ji iš esmės niekada nedirbo, gyveno valstybės remiama, nors netektas darbingumas jai nebuvo nustatytas, ir neįgijo turto. Taigi, byloje nesant rašytinių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos prastą sveikatą, ligas, gydymą, nedarbingumo nustatymą ir pan., dėl kurių pareiškėja, būdama darbingo amžiaus, negalėjo dirbti ir taip užsidirbti didesnę senatvės pensiją, suinteresuotam asmeniui nurodžius, kad pareiškėja piktnaudžiavo alkoholiu, dirbti nenorėjo, jai užteko pašalpų, pareiškėjos pajamoms atitinkant minimalių vartojimo poreikių dydį, teismas nematė pagrindo išvadai, kad pareiškėja sutuoktinio (palikėjo) mirties dieną buvo reikalinga išlaikymo. Juolab, kad, teismo nuomone, pareiškėjos materialinė padėtis šiuo metu esmingai nesiskiria nuo tos, kuri ją tenkino visą gyvenimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

5.       Apeliaciniu skundu pareiškėja I. B. apeliacinės instancijos teismo prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. birželio 15 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba (alternatyvus variantas) panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. birželio 15 d. sprendimą civilinėje byloje ir priimti naują spendimą – patenkinti pareiškimą, t. y. nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą – pripažinti, kad apeliantei I. B. sutuoktinio E. B. mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas ir pripažinti apeliantės I. B. teisę į privalomąją palikimo dalį – ½ dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato – ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kitų inžinerinių statinių – šulinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Apeliantė taip pat prašo priteisti jos naudai visas bylinėjimosi išlaidas iš suinteresuoto asmens V. S. D.. Apeliaciniame skunde nurodė šiuos argumentus:

5.1.                        Apeliantė akcentuoja, kad ji yra E. B., mirusio 2023 m. (duomenys neskelbtini)d., sutuoktinė, su vyru santuokoje išgyvenusi beveik 36 metus. Nuo 1989 m. rugpjūčio 18 d. apeliantė buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą adresu Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kartu su sutuoktiniu vedė bendrą namų ūkį, iš bendrų lėšų apmokėdavo už komunalines paslaugas, gaunamas lėšas bendrai naudojo pragyvenimui. Palikėjo mirties dieną apeliantė gyveno palikėjui priklausančiame nekilnojamame turte, esančiame Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), rūpindavosi savo sutuoktiniu E. B., prisidėdavo prie jo gerovės, stengėsi padėti buityje ir žemės ūkio darbuose, prisidėjo prie kasdienių darbų;

5.2.                        Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškimą, neteisingai vertino apeliantės teisę į jai priklausantį išlaikymą. Anot apeliantės, išlaikymo reikalingumo klausimas yra įrodinėtinas faktas, kuris analizuotinas teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, asmens poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą, taikant bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo imperatyvus, taip pat proporcingumo principą;

5.3.                        Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo testatoriaus mirties dieną esančia apeliantės situacija, bet rėmėsi suinteresuoto asmens deklaratyviais teiginiais. Apeliantė įsitikinusi, kad jos pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina faktą, jog testatoriaus mirties dieną jai buvo reikalingas išlaikymas. Tuo tarpu suinteresuotas asmuo nepateikė jokių oficialių įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantė gausiai vartojo alkoholį ir, kad tai yra priežastis, dėl kurios jai negali būti skirtas išlaikymas;

5.4.                        Vien tai, kad apeliantė nesitvarkė medicininių dokumentų dėl savo sveikatos, negali būti pagrindas užkirsti teisę į privalomąją palikimo dalį, kadangi apeliantė nebuvo darbingo amžiaus palikėjo mirties dieną, o tai patvirtina faktą, kad gautų išmokų apeliantei tuo metu nepakako patenkinti savo žmogiškuosius išteklius;

5.5.                        Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantei gaunant 368,99 Eur sumą, kuri viršija 2023 metų minimalių vartojimo poreikių dydį (354,00 Eur), sutuoktinio mirties dieną nebuvo reikalingas išlaikymas. Apeliantė akcentuoja, kad suma, kurią ji gauna, minimalių vartojimo poreikių dydį viršija vos 14,99 Eur, o tai, pasak jos, rodo, kad teismas apeliantės gaunamas pajamas vertino labai paviršutiniškai. Be to, net ir gaunant pajamas, kurių dydis viršija minimalių vartojimo poreikių dydį 14,99 Eur, tokios sumos nepakanka užtikrinti būtinuosius poreikius, kadangi apeliantė yra pensinio amžiaus, neturi gyvenamojo būsto, neturi turto, o jos sveikatos būklė yra prasta. Pagal pirmosios instancijos teismo sprendimą ji yra priversta eiti į gatvę.

6.       Atsiliepime suinteresuotas asmuo V. S. D. apeliacinės instancijos teismo prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjos I. B. apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš pareiškėjos 871 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl pateikto apeliacinio skundo. Atsiliepime nurodė šiuos esminius argumentus:

6.1.                        Pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas ir aiškindamas CK 5.20 straipsnio nuostatą, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos pretendavimas į palikimo privalomąją dalį neatitinka šio instituto paskirties – užtikrinti tų materialinės padėties požiūriu silpniausių šeimos narių, kurie tokioje padėtyje atsidūrė dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, teisiu ir teisėtų interesų apsaugą, dėl ko nėra pagrindo apriboti testamento laisvės principo veikimą ir kasacinio teismo praktikoje akcentuojamos testatoriaus valios gerbtinumo;

6.2.                        Pirmosios instancijos teismas sprendimu pagrįstai vertino pareiškėjos finansinę padėtį, jos elgesį ir galimybes uždirbti didesnes pajamas ne tik sutuoktinio mirties metu, bet ir iki sutuoktinio mirties, tokiu būdu analizuojant aplinkybes, sąlygojusias pareiškėjos nurodomus faktus dėl išlaikymo reikalingumo, kadangi pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant dėl išlaikymo reikalingumo nustatymo, analizuotina ar pareiškėjas išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms, ar asmuo pats savo sąmoningais veiksmais nesukūrė savo sunkios materialinės padėties, t. y. ar tokia padėtis susidarė dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių;

6.3.                        Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos prastą sveikatą (jai yra nustatyta tik osteoporozė, kuri yra beveik kiekvieną vyresnį asmenį lydintis veiksnys, ir geležies trūkumas, kuris yra laikino pobūdžio), ligas, gydymą, nedarbingumo nustatymą ir pan., dėl kurių pareiškėja, būdama darbingo amžiaus, negalėjo dirbti ir taip užsidirbti didesnę senatvės pensiją, įsigyti turto. Tai reiškia, jog savo dabartinę padėtį, t. y. mažas pajamas ir turto neturėjimą, pareiškėja pati sukūrė savo sąmoningais veiksmais - būdama darbingo amžiaus eilę metų sąmoningai nedirbo, tenkinantis gaunamomis pašalpomis, tokiu būdu neįgyjant turto ir neuždirbant didesnės pensijos, kas, pagal formuojamą teismų praktiką, sudaro pagrindą atmesti pareiškėjo pareiškimą.

6.4.                        Priešingai apeliacinio skundo motyvams, bylos duomenų apie pareiškėjos turtinę padėtį analizė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjai sulaukus pensinio amžiaus, jos finansinė padėtis ne tik, kad nepablogėjo, bet ir pagerėjo, kadangi pareiškėja, būdama darbingo amžiaus, eilę metų nedirbo ir jos poreikių tenkinimui užteko gaunamų pašalpų, o sutuoktinio mirties metu ir šiuo metu pareiškėjos gaunamos pajamos dėl sulaukto pensinio amžiaus ir pareiškėjos gaunamos našlės pensijos yra netgi didesnės nei pareiškėja gaudavo išmokas, būdama darbingo amžiaus ir šios išmokos viršija minimalių vartojimo poreikių dydį;

6.5.                        Be savo pačios subjektyvių samprotavimų, pareiškėja į bylą apskritai nepateikė jokių duomenų apie savo išlaidas ir poreikius, dėl ko teismas galėjo spręsti apie pareiškėjos poreikių dydį tik iš bylos duomenų apie pareiškėjos anksčiau gautas ir gaunamas pajamas, tokiu būdu pagrįstai konstatuojant, kad šiuo metu pareiškėjos materialinė padėtis esmingai nesiskiria nuo tos, kuri ją tenkino visą gyvenimą, t. y. iš bylos duomenų nustatytina, kad ieškovės finansinė padėtis sutuoktinio mirties metu leidžia pareiškėjai patenkinti jos būtinuosius poreikius lygiai taip pat ar net daugiau nei ji tai darydavo iki sutuoktinio mirties iš gaunamų pajamų;

6.6.                        Pareiškėja apeliaciniame skunde nutyli, kad brolio valia šį gyvenamąjį namą palikti suinteresuotam asmeniui buvo sąlygota to, kad prie minėto gyvenamojo namo, kuris mirties dieną priklausė palikėjui asmeninės nuosavybės teise, statybos tiek fiziškai, tiek finansiškai yra prisidėjusi ir V. S. D., t. y. ji nuo 1967 m. iki 1984 m. gyveno kartu su broliu ir mama (duomenys neskelbtini), ir ženkliai prisidėjo prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos – pirko lietvamzdžius, šulinio žiedus bei kitas medžiagas. Be to, prie šio namo statybos ženkliai yra prisidėjusi ir palikėjo bei suinteresuoto asmens mama V. B., kuri, pardavusi ūkį (duomenys neskelbtini) kaime, gautus pinigus panaudojo namo statybai. Negana to, atkūrus nuosavybės teises į tėvų turėtą žemę iki nacionalizacijos, brolis E. savo žemės dalį perleido broliui S., o po keliolikos metų dukterėčia, pardavusi žemę, atidavė E. 24 000 Lt (kas atitinka 6 950,88 Eur), už kuriuos E. pasikeitė pirmo aukšto langus, nusipirko skalbimo mašiną, televizorių ir kitus daiktus, o, prieš kurį laiką esant būtinybei pakeisti brolio name šildymo katilą, būtent suinteresuotas asmuo broliui davė 1 000 Eur šio katilo pakeitimui ir rūpinosi katilinės atnaujinimo klausimu;

6.7.                        Priešingai apeliaciniame skunde nurodomoms aplinkybėms, velionio brolio sutuoktinė nesirūpino broliu, vedė netinkamą gyvenimo būdą, dažnai vartojo alkoholį, negrįždavo į namus savaitėmis. Dėl šių priežasčių jau ne vienerius metus brolis suinteresuotam asmeniui sakė, kad jis visą savo turtą paliks jai. Be to, būtent ji nuolat rūpinosi savo broliu, atnešdavo jam maisto, ateidavo aptvarkyti namų. Suprastėjus brolio sveikatai, rūpinosi jo sveikata, nupirkdavo vaistus, po operacijos vežė į sanatoriją Šventojoje, parsivežė iš sanatorijos. Prireikus medicinos greitosios pagalbos, lydėjo brolį į klinikas, organizavo specialų transporto brolio pervežimą iš ligoninės ir t. t., nes jo sutuoktinė įvairiais laikotarpiais būdavo neblaivi. Iki pat paskutinės dienos lankydavo brolį slaugos namuose. Dėl šių priežasčių jos brolis ir sudarė testamentą, kuriuo visą savo turtą paliko ne sutuoktinei, bet seseriai. Taigi paties velionio veiksmai, t. y. testamento sudarymas, paliekant visą savo turtą seseriai, o ne savo sutuoktinei, patvirtina, kad pareiškėja nurodo tikrovės neatitinkančias aplinkybes dėl turto išlaikymo iš bendrų lėšų, rūpinimosi sutuoktiniu ir pagalbos jam teikimo.

Apeliacinės instancijos teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7.       Apeliacinis skundas tenkinamas.

8.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas taip pat nėra, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

9.                      Nustatyta, kad palikėjas E. B. (toliau – palikėjas) buvo apeliantės (pareiškėjos) sutuoktinis, jie santuokoje pragyveno 36 metus, vaikų neturėjo. Palikėjas mirė 2023 m. (duomenys neskelbtini)d. ir visą savo turtą (gyvenamąjį namą su priklausiniais, adresu (duomenys neskelbtini), Kauno r.; toliau – gyvenamasis namas) 2014 m. sausio 16 d. testamentu paliko suinteresuotam asmeniui seseriai V. S. D.. Gyvenamajame name apeliantė gyveno visą santuokos laikotarpį, o nuo 1987 m. rugpjūčio 18 d. šiame name yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą.

10.                      Palikėjo mirties dieną (2023 m. (duomenys neskelbtini) d.) apeliantė (palikėjo sutuoktinė) buvo pensinio amžiaus (68 metai). Apeliantė nuo 2007 m. kovo 26 d. iki 2008 m. balandžio 30 d. gavo netekto darbingumo pensiją, o nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. gauna senatvės pensiją (334,10 Eur) bei nuo 2023 m. (duomenys neskelbtini) d. ji taip pat gauna našlių pensija (34,89 Eur). Palikėjo mirties dieną (2023 m. (duomenys neskelbtini) d.) apeliantės pajamos buvo 368,99 Eur. Apeliantė neturi nei registruoto nekilnojamojo turto, nei transporto priemonių.

11.                      Apeliantė periodiškai laikotarpiais nuo 1999 m. kovo 24 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d. registravosi užimtumo tarnyboje, tačiau jokių išmokų negavo. 2023 m. kovo 23 d. medicinos duomenų išrašas patvirtina, kad apeliantei nustatyta arterinė hipertenzija, osteoporozė, geležies stokos anemija.

Dėl ginčo esmės

12.                      Ginčo esmė, - ar apeliantė turi teisę į privalomąją palikimo dalį (CK 5.20 straipsnis).

13.                      Teisę į privalomąją palikimo dalį reglamentuojančio CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai, įtėviai, kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau.

14.                      Pažymėtina, kad teisės į privalomąją palikimo dalį suteikimas artimiausiems šeimos nariams remiasi šeimos narių solidarumo samprata, kuri šeimos narį įpareigoja ne tik naudotis savo teisėmis, bet ir prisiimti pareigas, šiuo atveju – rūpintis savo šeimos narių gerove.

15.                      Kasacinio teismo praktikoje aiškinant materialiosios teisės normą dėl teisės į privalomąją palikimo dalį išaiškinta, kad testamento laisvės principas leidžia palikėjui savo nuožiūra priimti sprendimą dėl palikimą sudarančio turto – palikti jį bet kuriems civilinės teisės subjektams, paskirstyti dalimis, susieti paveldėjimo teisę su kokios nors prievolės įvykdymu ar apskritai nepriimti jokio sprendimo palikimo klausimu. Šis principas gali būti ribojamas tik įstatyme nustatytais atvejais. Vienas iš tokių atvejų įtvirtintas CK 5.20 straipsnio 1 dalyje, kai palikėjas artimiausius šeimos narius, kuriems būtina parama, be adekvačios priežasties nušalina nuo palikimo, valstybė turi įsikišti į paveldėjimo santykius ir apginti tokius šeimos narius, suteikdama jiems teisę į privalomąją palikimo dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 15 punktas; 2019 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-149-421/2019 18 punktas).

16.                      Kasacinio teismo praktikoje gana išsamiai aptarti išlaikymo reikalingumui konstatuoti būtini kriterijai: klausimas dėl išlaikymo reikalingumo spręstinas teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą. Vertinant būtina atsižvelgti į tai, kad tam tikra asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas yra susiję su atitinkamomis teisėmis: gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą. Konstatavus, kad asmuo palikimo atsiradimo metu buvo atitinkamos būklės, kai jam reikalinga parama, reikia įvertinti ir tai, kad tokioje situacijoje jis įgyja ir teisę į paramą. Teismai, vertindami išlaikymo reikalingumą pareiškėjui palikimo atsiradimo metu, turėtų įvertinti, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 16 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; 2019 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-149-421/2019 19 punktas).

17.                      Klausimas dėl išlaikymo reikalingumo gali būti teigiamai išspręstas tik teismui įvertinus visą palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens turtinę padėtį ir konstatavus, kad jis savo pajamomis ir jam priklausančiu turtu neturi galimybės patenkinti būtinų savo poreikių. Tuo tikslu teismas turi nustatyti: a) kokį turtą, įskaitant nekilnojamąjį ir kilnojamąjį, asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, palikimo atsiradimo dieną valdė nuosavybės teise; ar gyveno (gyvena) testatoriui priklausančiose gyvenamosiose patalpose; kur deklaravo savo gyvenamąją vietą; ar turi kitą gyvenamąją vietą; b) kokias pajamas toks asmuo gavo palikimo atsiradimo dieną ir kokias galimybes turėjo gauti didesnes pajamas, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms ir konkretiems tokio asmens poreikiams; c) kokia asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas, susiję su teisėmis gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą; asmens nedarbingumas yra reikšmingas sprendžiant dėl įpėdinio atitikties CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytam subjektiškumo kriterijui, bet įrodinėjimo dalykas negali būti apribojamas vien šiuo faktu; būtina įrodyti minėtas aplinkybes, kad palikėjo mirties dieną nedarbingas įpėdinis neturėjo pakankamai turto ir pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms patenkinti, todėl jam buvo reikalingas palikėjo išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 17 punktas; 2019 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-149-421/2019 21 punktas).

18.                      Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jei byloje paaiškėja aplinkybės, jog išlaikymo reikalingumą įrodinėjantis asmuo pats kaltais veiksmais sukūrė savo sunkią materialinę padėtį (piktnaudžiaudamas alkoholiu, tyčia susižalojęs, iššvaistęs turėtą turtą ir pan.), teismas turi įvertinti šias aplinkybes ir spręsti, ar jos nesudaro pagrindo netenkinti prašymo nustatyti išlaikymo reikalingumo faktą, būtiną siekiant įgyti teisę į privalomąją palikimo dalį. Būtinybė spręsti tokį klausimą kyla todėl, kad asmens, tik dėl savo sąmoningų kaltų veiksmų tapusio nepajėgaus apsirūpinti pragyventi būtinomis lėšomis, pretendavimas į palikimo privalomąją dalį neatitiktų proporcingumo, geros moralės, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai) ir CK 5.20 straipsnio 1 dalies paskirties – užtikrinti tų materialinės padėties požiūriu silpniausių šeimos narių, kurie tokioje padėtyje atsidūrė dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, teisių ir teisėtų interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 19 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; 2019 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-149-421/2019 22 punktas).

19.                      Pirmosios instancijos teismas nurodė aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, tačiau, priešingai išsprendė šalių ginčą (nepripažinta teisė į privalomąją palikimo dalį) nei nurodytose kasacinio teismo nutartyse išspręsti ginčai (pripažinta teisė į privalomąją palikimo dalį), t. y. apeliantės pareiškimą atmetė.

20.                      Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentais ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino nurodytą kasacinio teismo praktiką ir netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.

21.                      Kasacinis teismas dėl įrodymų naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose yra konstatavęs, kad įrodinėjimo, siekiant įrodyti išlaikymo reikalingumą, našta tokiu atveju tenka įpėdiniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį, lygiai taip pat kaip kitiems įpėdiniams, nesutinkantiems su tokiu reikalavimu, tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami atsikirtimai (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2008).

22.                      Pažymėtina, kad nustatant, ar apeliantė turi teisę į privalomąją palikimo dalį, būtina nustatyti: 1) apeliantės turtinę padėtį palikėjo (testatoriaus) mirties dieną (2023 m. (duomenys neskelbtini) d.) ir konstatuoti, kad ji savo pajamomis ir jai priklausančiu turtu neturi galimybės patenkinti būtinų savo poreikių, t. y. jai reikalingas išlaikymas; 2) ar ne pati apeliantė kaltais veiksmais (neveikimu) sukūrė savo sunkią materialinę padėtį.

23.                      Taigi, byloje nustačius, kad: 1) 2023 m. (duomenys neskelbtini) d. apeliantė buvo pensinio amžiaus (t. y. nedarbinga dėl savo amžiaus), 2) jos pajamos, 368,99 Eur (pensija ir našlių pensija), 3) šios pajamos žymiai mažesnės už vidutinę pensiją (vidutinė pensija Lietuvoje 2023 m. sausio mėnesį - apie 539 Eur, o su būtinuoju stažu apie 574 Eur), 4) apeliantė neturi nei nekilnojamojo turto, nei transporto priemonių, 5) apeliantė neturi kitos gyvenamosios vietos, apart gyvenamojo namo, kuriame su palikėju pragyveno 36 metus, 6) apeliantė neturi vaikų (byloje tokių duomenų nėra), kurie galimai galėtų pasirūpinti ja (teikti išlaikymą ir pan.), - darytina išvada, jog jos sutuoktinio mirties dieną apeliantei buvo reikalingas išlaikymas. Tai, kad byloje nėra pateikta duomenų apie pareiškėjos išlaidas pragyvenimui, o pareiškėjos pajamos atitinka minimalių vartojimo poreikių dydį (354 Eur), nėra pagrindas konstatuoti, kad apeliantei nėra reikalingas išlaikymas, nes apeliantės nustatyta turtinė padėtis (nustatytų aplinkybių visuma) neabejotinai leidžia spręsti, jog jos gaunamos pajamos nėra pakankamos pagyvenimui (gyvenamojo būsto nuomai, jo išlaikymui, maistui, vaistams ir pan.).

24.                      Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad byloje nenustatyta apeliantės kaltų veiksmų sukūrusių jos sunkią materialinę padėtį, todėl nėra teisinio pagrindo remtis nurodytomis teismų praktikos nuostatomis, kai dėl asmens kaltės jam nepripažįstama teisė į privalomąją palikimo dalį. Tiek pirmosios instancijos teismo, tiek suinteresuoto asmens V. S. D. nurodomos aplinkybės apie apeliantės nenorą dirbti, apie piktnaudžiavimą alkoholiu, apie tai, kad apeliantę tenkino pragyvenimas iš valstybės remiamų pajamų, yra tik suinteresuoto asmens V. S. D. deklaratyvūs teiginiai, kurie nepagrįsti jokiais įrodymais. Priešingai, byloje esantys duomenys apie apeliantės pastovų registravimąsi užimtumo tarnyboje (apie 7 metus iki pensinio amžiaus), patvirtina, kad apeliantė siekė įsidarbinti. Duomenų, kad jai buvo siūlomi darbai, o ji jų atsisakydavo, byloje nėra. Be to, ši aplinkybė laikytina mažai reikšminga, nes apeliantė jau nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. gauna senatvės pensiją, o aktualios ir reikšmingos šiai bylai aplinkybės nustatinėtinos 2023 m. (duomenys neskelbtini) d. Taip pat tikslinga pažymėti, kad nėra duomenų, kad apeliantės sutuoktinis (palikėjas) būtų kada nors išreiškęs kokias nors pretenzijas apeliantei dėl jos nedarbo, dėl jos piktnaudžiavimo alkoholiu ir pan., t. y. palikėją tenkino jo ir apeliantės (sutuoktinės) pasirinktas gyvenimo būdas.

25.                      Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, sprendžia, kad apeliantės pateikti įrodymai yra pakankami daryti išvadai, jog palikėjo (sutuoktinio) mirties dieną jai buvo reikalingas išlaikymas, dėl ko ji turi teisę į privalomąją palikimo dalį, tuo tarpu įrodymų, kurie leistų spręsti, kad apeliantė dėl savo sąmoningų kaltų veiksmų (neveikimo) tapo nepajėgi apsirūpinti pragyventi būtinomis lėšomis, byloje nėra pateikta (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

26.                      Kiti dalyvaujančių byloje asmenų nurodyti argumentai neturi reikšmės sprendžiant ginčą dėl privalomosios palikimo dalies, todėl išsamiau dėl jų nepasisakoma.

       Dėl procesinės bylos baigties

27.                      Apibendrinant kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškimą patenkinti (CPK 326 straipsnio 1 dalis 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

28.                      Pareiškimą patenkinus, iš suinteresuoto asmens V. S. D. pareiškėjai priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

29.                      Pareiškėja pateikė duomenis, kad tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 55 Eur žyminius mokesčius, viso 110 Eur, todėl šios išlaidos priteistinos iš suinteresuoto asmens V. S. D., kuri nesutiko su pareiškimu (t. y. turėjo priešingą suinteresuotumą bylos baigtimi) (CPK 443 straipsnio 6 dalis).

       Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, 448 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

       Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti.

       Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai I. B., a. k. (duomenys neskelbtini), sutuoktinio E. B. mirties dieną (2023 m. (duomenys neskelbtini) d.) buvo reikalingas išlaikymas ir pripažinti pareiškėjos teisę į privalomąją palikėjo E. B. palikimo dalį – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato – ūkinio pastato (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) ir kitų inžinerinių statinių – šulinio (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esančių adresu Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ½ dalį.

       Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas siekiant pareiškėjai paveldėti privalomą palikimo dalį.

       Priteisti pareiškėjai I. B., a. k. (duomenys neskelbtini), iš suinteresuoto asmens V. S. D., a. k. (duomenys neskelbtini), 110 Eur (vieną šimtą dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

       Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjas Evaldas Burzdikas