Civ. b. Nr. 2A-813-262/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31305-2016-0

(S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 3.3.1.20

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 4 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henricho Jaglinskio ir Tatjanos Žukauskienės kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų Ž. D. bei J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Bosta investicijų sprendimai“ ieškinį atsakovams Ž. D. bei J. D. dėl žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas ieškiniu prašė: priteisti iš atsakovų 26 781,92 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas, o likusioje dalyje, t. y. dėl 741 Eur sumos, atsisakė šių ieškininių reikalavimų bei prašė civilinę bylą šioje dalyje nutraukti. 

2. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2015-07-02 nutartimi UAB „Bosta investicijų sprendimai“ buvo iškelta bankroto byla ir įmonės bankroto administratoriumi buvo paskirtas V. S., be to, Lietuvos apeliacinio teismo 2015-09-22 nutartimi minėta Vilniaus apygardos teismo nutartis buvo palikta nepakeista. Atsakovė J. D. buvo ieškovo vienintelė akcininkė nuo 2011-08-25 (imtinai), be to, ji ėjo direktorės pareigas laikotarpyje nuo 2013-02-01 iki 2015-01-15 (imtinai), o jos sutuoktinis atsakovas Ž. D. ėjo direktoriaus pareigas laikotarpyje nuo 2011-03-03 iki 2013-02-01 (imtinai) ir nuo 2015-07-23 (imtinai) iki bankroto bylos įsiteisėjimo (2015-09-22). UAB „Bosta investicijų sprendimai“ padėtis, kai ji negalėjo atsiskaityti su savo kontrahentais, tęsėsi mažiausiai dvejus metus, tačiau įmonės vadovai ne tik kad nekėlė bankroto bylos įmonei, bet dar ir siekė išvengi jos iškėlimo. Laikytina, kad abu atsakovai yra padarę įmonei žalą, kadangi neįmanoma konkrečiai nustatyti tų aplinkybių, kurią žalos dalį kurio iš jų veiksmai nulėmė, todėl abu atsakovai atsako solidariai.

3. Atsakovai atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad dalyvio civilinė atsakomybė yra grindžiama kalte, todėl turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų ar argumentų apie tai, kad Vilniaus apygardos teismo patvirtinta nepatenkintų kreditorių reikalavimų suma (t. y. žala) atsirado ar padidėjo tik dėl to, jog atsakovai laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl yra laikytina, kad ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovų tariamai atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir iš jų reikalaujamos priteisti žalos dydžio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas visiškai: iš atsakovų ieškovui solidariai priteista 26 781,92 Eur žalos ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš atsakovų lygiomis dalimis valstybei priteista 803 Eur žyminio mokesčio ir 20,25 Eur pašto išlaidų; bylos dalis dėl 741 Eur žalos išieškojimo nutraukta.

5. Teismas nurodė, kad UAB „Bosta investicijų sprendimai“ buvo nemoki jau nuo 2014 metų, todėl atsakovai jau tuo metu privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui, tačiau savo pareigos nevykdė. Atsakovai buvo pilnai susipažinę su visais įmonės finansiniais dokumentais, todėl būdami rūpestingi bei veikdami atidžiai ir nustatę sunkią įmonės turtinę padėtį bei jos nemokumą, galėjo ir privalėjo kreiptis su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios savo pareigos atsakovai nevykdė. Tiek atsakovė J. D., tiek jos sutuoktinis atsakovas Ž. D. laiku nesikreipė su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, t. y. tokiu būdu atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

6. Atsakovai apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

7. Nurodė, kad teismas nepagrįstai tenkino ieškinį. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovai apie blogą įmonės padėtį žinojo 2014 m., nes atsakovai 2014 m. nesuprato, kad įmonė jau yra nemoki ir negalės atsiskaityti su kreditoriais. Teismas nepagrįstai nesirėmė atsakovų nurodytomis aplinkybėmis, kad pastatą–konditerijos cechą atsakovai galėjo parduoti už 16 000 Eur. Teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovų atsakomybė yra solidari, nes jeigu pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado 2014 m., tai tuomet už padarytą žalą turi atsakyti tik atsakovė. Teismas nepateikė argumentų, kodėl žala laikytina lygia patvirtintų kreditorinių reikalavimų dydžiui.

8. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad teismas tinkamai išsiaiškino visas bylos aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog abu atsakovai yra solidariai atsakingi už žalos UAB „Bosta investicijų sprendimai“ ir jos kreditoriams atsiradimą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

9. CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

10. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c. b. 3K-3-52/2011 ir kt.).

11. Atsakovai nepagrįstai teigia, jog 2014 m. jie negalėjo suprasti, kad UAB „Bosta investicijų sprendimai“ (toliau – įmonė) yra nemoki ir negalės atsiskaityti su kreditoriais. Pažymėtina, kad abu atsakovai yra glaudžiai susiję su įmone: atsakovė buvo įmonės akcininkė ir tam tikrą laikotarpį direktorė, o atsakovas direktorius. Patys atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, jog tai buvo šeimos verslas. Taigi, tiek atsakovas, tiek atsakovė savo žinioje turėjo visus įmonės buhalterinius dokumentus, vykdė sandorius atlikinėjo finansines operacijas, todėl laikytina, kad atsakovai visą laiką žinojo apie realią įmonės padėtį. Be to, įmonės vadovams ir savininkams yra keliami aukštesni rūpestingumo atidumo, bei teisinio ir buhalterinio išprusimo reikalavimai. Vien ta aplinkybė, kad atsakovai siekė išvengti bankroto bylos iškėlimo (ir tokiu būdu dar užvilkino proceso pradžią) nepaneigia to fakto, kad įmonės nemokumas bet kuriam atidžiam asmeniui turėjo būti akivaizdus. Taigi, atsakovai turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, kai pradelsti įmonės įsiskolinimai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės.

12. Atsakovai teigia, kad teismas nepagrįstai taikė solidariąją atsakomybę abiem atsakovams. Teismas su šiuo teiginiu taip pat nesutinka. Kaip jau minėta, įmonė buvo atsakovų šeimos verslas, abu atsakovai tvarkė įmonės reikalus, todėl jiems visą laiką turėjo būti žinoma įmonės situacija. Kadangi atsakovai pažeidė įmonės vadovų ir savininkų pareigą elgtis rūpestingai, veikti tiek pačios įmonės, tiek jų kreditorių interesais ir nedidinti įmonės nuostolių bei įsipareigojimų kreditoriams, jie privalėjo kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Kadangi atsakovai laiku to nepadarė, jie abu ir turi solidariai prisiimti atsakomybę už įmonei ir jos kreditoriams padarytą žalą. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovų atsakomybė yra solidari.

13. Atsakovai teigia, kad reali pastato - konditerijos cecho vertė yra didesnė nei jo pardavimo kaina. Atsakovai savo teiginius apie gamybinių patalpų vertę grindžia turto vertintojos R. K. išvada, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuo atsakovų argumentus ir įrodymus neatsižvelgė.  Apeliacinės instancijos teismas su šiais teiginiais sutinka. Pastatas buvo parduotas už 8001 Eur, o turto vertintojos išvadoje nurodyta, kad jo rinkos kaina galėtų būti nuo 14 000 iki 16 000 Eur, t. y. dvigubai didesnė nei ta, už kurią buvo parduotas pastatas. Jeigu pastatas būtų parduotas už dvigubai didesnę kainą, tai nuostoliai įmonei ir jos kreditoriams būtų buvę mažesni. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino visų aplinkybių susijusių su realia pastato-konditerijos cecho verte, t. y. nepašalino visų abejonių ar pastatas nebuvo parduotas ženkliai mažesne kaina.

14. Atsakovai nurodo, kad tiek ieškovas, tiek teismas nepateikė argumentų, kodėl iš atsakovų priteistina žala laikytina lygia patvirtintų kreditorinių reikalavimų dydžiui. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu teiginiu sutinka. Pagal naujausią teismų praktiką žala kreditoriams laikoma ne bankroto byloje patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma, bet suma, kuria padidėjo bendrovės įsipareigojimai kreditoriams nuo tada, kai turėjo būti kreipiamasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

15. Kadangi tam tikri įmonės įsiskolinimai kreditoriams galėjo atsirasti dar prieš įmonei tampant nemokia, šią aplinkybę buvo būtina nustatyti. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kokią realią žalą patyrė ieškovo kreditoriai, t. y. nebuvo nustatinėjamas kreditorinių reikalavimų dydis prieš įmonei tampant nemokia ir nuo tada kai atsakovai turėjo kreiptis, tačiau nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi visų duomenų kada ir kaip susidarė įmonės įsiskolinimai kreditoriams ir kokia realiai yra jiems padaryta žala, todėl šiuos klausimus turi išsiaiškinti pirmosios instancijos teismas.

16. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes (nenustatė realios pastato-konditerijos cecho vertės ir tikslaus įmonės kreditoriams padarytos žalos dydžio). Šių aplinkybių neįmanoma išsiaiškinti apeliacinės instancijos teisme. Todėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai                                                        Ona Gasiulytė

                                                                      Henrichas Jaglinskis

                                                                      Tatjana Žukauskienė