Administracinė byla Nr. A-398-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00218-2015-2

                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 15.4; 15.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos R. P. ir trečiojo suinteresuoto asmens T. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, A. P., J. P., V. P. (V. P.), M. R., I. A., R. T., Č. D., A. G., R. G., K. G., A. K. B., uždarajai akcinei bendrovei „ArtVilla“, T. M., A. M. ir J. M. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja R. P. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2014 m. gruodžio 23 d. raštą Nr. lSS-(7.5)-3218; panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. 49SFN (14.49.104.)-1211; įpareigoti Tarnybą iš valstybinės žemės sklypo, kuris ribojasi šiaurės vakarų pusėje su sklypu, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), suformuoti susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams įrengti skirtą žemės sklypą ir taip užtikrinti galimybę eksploatuoti 0,3121 ha žemės sklypą arba įpareigoti Tarnybą valstybinės žemės sklype, kuris ribojasi šiaurės vakarų pusėje su sklypu, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyti servitutą viešpataujančiam daiktui ir taip užtikrinti galimybę patekti į žemės sklypą, arba įpareigoti išduoti leidimą pirkti valstybinę žemę, būtiną privažiuojamajam keliui suformuoti, įpareigojant pagal Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 4 dalį parinkti teritorijų ribas ir šių projektų parengimo terminus; numatyti 2 mėnesių terminą veiksmų atlikimui.

Pareiškėja paaiškino, kad atsakovas 2014 m. gruodžio 23 d. rašte Nr. 1SS-(7.5)-3218 pripažįsta, jog nėra numatytas privažiuojamasis kelias prie pareiškėjai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo. Atsakovo siekis išspręsti klausimą, praėjus nuo ginčų su Tarnyba pradžios beveik metams, nėra sprendimas. Tarnyba nepaaiškino, kodėl negali inicijuoti pertvarkymo projekto tam, kad būtų galima iš valstybinės žemės sklypo formuoti susisiekimo ir inžinierinių tinklų koridoriams įrengti skirtą žemės sklypą ir taip užtikrinti galimybę eksploatuoti Žemės sklypą. Pareiškėja pažymėjo, kad šie veiksmai yra numatyti Žemės įstatymo 40 straipsnio 2 dalimi ir nagrinėjamu atveju pagal susiklosčiusią situaciją atitinka Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 2.2., 2.3, 2.6, 2.7 punktus. Pareiškėja paaiškino, kad valstybinės žemės plotas, naudojamas gyvenamiesiems pastatams eksploatuoti, yra visiškai apleistas, o daugelis statinių neatitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatymo reikalavimų. Be to, gyvenamiesiems ir kitiems statiniams, pastatytiems teisėtai, eksploatuoti galėtų būti priskirtas žemės sklypas, kuris atitiktų Statybos techninį reglamentą STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“. Pareiškėja pažymėjo, kad nėra aišku, kodėl buvo paskirtas ir kokiu teisiniu pagrindu tokio dydžio žemės plotas, nes jo 2/3 nėra užimti jokiais statiniais. Net ir tuo atveju, jei žemės sklypas visas būtų numatytas suformuoti kaip namų valda, pareiškėjos teigimu, tol, kol jo savininkas yra valstybė, patikėjimo teise jį valdanti Tarnyba turi ir privalo spręsti dėl servituto nustatymo galimybės, t. y. priimti sprendimą suteikti servitutą ar atsisakyti. Argumentas, kad pareiškėja pati turėtų išspręsti privažiavimo problemą, norėdama plėtoti veiklą, pareiškėjos manymu, yra neteisėtas, nes 0,3121 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) plane numatytas privažiuojamasis kelias. Todėl pareiškėja, įsigydama šį sklypą, kaip ir buvę jo savininkai, kuriems buvo atkurtos nuosavybės teisės, turėdami šį dokumentą (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.75, 4.27 str.) ir nebūdami informuoti apie tai, kad iš jiems numatyto privažiuojamo kelio vėliau buvo suformuoti kiti sklypai ir jau perleisti privačion nuosavybėn, negalėjo objektyviai žinoti apie jų nuosavybės teisių pažeidimus ir padarytą žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų. Be to, formuojant 0,3121 ha žemės sklypą, turėjo būti ne tik numatytas, bet ir išlikti privažiuojamasis kelias. Nuosavybės perleidimo pagrindas (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas)), pareiškėjos manymu, negali būti priežastimi nepaisyti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo, nes jų reguliavimo paskirtis visai kita. Pareiškėja pažymėjo, kad nuosavybės atkūrimo metu galiojančio Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 nutarimo Nr. 1057 106 punktas numatė savivaldybės administracijos direktoriaus pareigą užtikrinti žemės sklypo formavimo teisėtumą, t. y. organizuoti žemės sklypų suformavimą ir jų kadastrinius matavimus taip, kad būtų tiek teisinė, tiek faktinė galimybė rengti detalųjį planą. Pareiškėja pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju ji buvo neteisėtai atimta, kai Tarnybos nurodymu buvo vėliau suformuoti žemės sklypai, nepaliekant galimybės privažiuoti prie 0,3121 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėja pažymėjo, kad žemėtvarkos projektai turėjo būti ir tebeturi būti svarstomi ir derinami pagal Teritorijų planavimo įstatymą. Pagal šį teisės aktą įgyvendinančią metodiką visuomet buvo keliamas reikalavimas formuojant ar pertvarkant žemės sklypus numatyti galimybę į kiekvieną žemės sklypą įvažiuoti (išvažiuoti) keliu (gatve), besijungiančiu su valstybinės reikšmės ar vietinės reikšmės keliais, sudarančiais kelių tinklą, arba siūlomi servitutai. Pareiškėja vadovavosi Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-542/D1-513 (toliau – ir Taisyklės), 28 punktu. Pareiškėja pažymėjo, kad pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 9 punktą ji turi pirmumo teisę įsigyti valstybės žemės sklypą, būtiną privažiuojamam keliui suformuoti, nes žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), suformuotas nuosavybės atkūrimo į žemę tikslu, taip pat jis gali būti suformuotas ir kaip įsiterpęs žemės plotas. Visi šie siūlymai, kaip būtų galima eliminuoti pareiškėjos teisių pažeidimą, buvo pateikti atsakovui, tačiau nei dėl vieno siūlymo nėra priimto sprendimo nuo 2015 m. vasario 2 d. (paskutinis prašymas dėl leidimo pirkti žemės sklypo dalį privažiuojamam keliui suformuoti) iki dabar.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad žemės sklypas, nuosavybės teise priklausantis pareiškėjai, buvo suformuotas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimui. Grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę natūra, kai detaliojo plano nėra, sprendime atkurti nuosavybės teises įrašoma sąlyga, kad norint plėtoti veiklą šiame žemės sklype būtina parengti detalųjį planą Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka. Tokia sąlyga įrašyta Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. 2.4-01-5497 4.2 punkte. Atsakovas pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese grąžintinų žemės sklypų formavimo funkciją atlieka savivaldybė, bet ne Tarnyba, todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, kad būtent Tarnyba turėjo prižiūrėti ir kontroliuoti Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų, atliekamų formuojant grąžintinus natūra žemės sklypus, teisėtumą. Atsakovas pabrėžė, kad Tarnyba nėra institucija, atsakinga už teritorijų planavimą ir sklypų formavimą. Atsakovas nurodė, kad valstybinė žemė, esanti greta pareiškėjai bendrosios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, šiuo metu nėra suformuota, todėl nėra civilinių teisinių santykių objektu. Atsakovas rėmėsi Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad šiuo metu nėra teritorijų planavimo dokumento, numatančio pareiškėjos nurodytą servitutą, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti reikalavimą dėl servituto nustatymo. Pasisakydamas dėl skundo reikalavimo įpareigoti Tarnybą išduoti leidimą pirkti valstybinę žemę, būtiną keliui iki Žemės sklypo suformuoti, atsakovas pažymėjo, kad valstybiniai žemės sklypai parduodami ne aukciono tvarka Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje numatytais atvejais. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nenurodė nei vieno iš teisės aktuose numatytų valstybinės žemės įsigijimo ne aukciono būdu pagrindų. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad Tarnyba turėtų inicijuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto (toliau – ir Projektas) rengimą. Atsakovas vadovavosi Taisyklių 13, 12.2 punktais ir darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba negali būti laikoma žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo organizatoriumi. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pateiktame 2015 m. sausio 9 d. skunde pareiškėja nekėlė reikalavimų dėl Tarnybos 2014 m. gruodžio 23 d. rašto Nr. 1SS-(7.5)3218 ir Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. lapkričio 12 d. rašto Nr. 49SFN-(14.49.104.)-121 panaikinimo, todėl darė išvadą, kad pareiškėja praleido terminą šių aktų apskundimui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepimu į skundą prašė skundą nagrinėti teisės aktų nustatyta tvarka.

Administracija paaiškino, kad pareiškėjos minimame valstybinės žemės plote nėra suformuotas žemės sklypas gyvenamiesiems pastatams, esantiems (duomenys neskelbtini), Vilniuje, eksploatuoti. Administracijos Miesto plėtros departamento 2014 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. A256-1714/14(2.14.2.12-MP8) pareiškėjai buvo paaiškinta, jog buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime iki 1940 m. nacionalizacijos galiojo rėžinė sistema, todėl sklypai žemės grąžinimui natūra formuojami visiems pretendentams bendrosios dalinės nuosavybės teise, jeigu pretendentai nesusitaria kitaip. Parengtas žemės sklypo Nr. 7 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) planas buvo patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. 30-870. Administracija rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Atkūrimo tvarka), 106 punktu, kuriame nustatyta, kad grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę natūra, kai detaliųjų planų nėra, sprendime atkurti nuosavybės teises įrašoma sąlyga, kad sklypo savininkas, norėdamas plėtoti veiklą šiame žemės sklype, privalo parengti detalųjį planą Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka. Administracija pažymėjo, kad tokia sąlyga ir buvo įrašyta Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 2.3-10803-01 1.2 punkte, kadangi buvusioje (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje parengto detalaus plano nėra. Šis sklypas grąžintas ne kaip naujas individualiai statybai, o grąžintas natūra turėtoje laisvoje (neužstatytoje) teritorijoje, kurioje veikla galima pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519, sprendinius. Dėl detaliojo plano rengimo pareiškėjai buvo pasiūlyta kreiptis į Administracijos Miesto plėtros departamento Teritorijų planavimo skyrių.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Teismas įpareigojo Tarnybą per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išnagrinėti pareiškėjos 2015 m. vasario 2 d. prašymą pirkti žemės sklypą. Kitoje dalyje teismas skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad atkuriant nuosavybės teises į Žemės sklypą, kurio bendrasavininke yra pareiškėja, nebuvo išspręstas privažiuojamojo kelio prie šio sklypo klausimas. Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. sausio 7 d. patikrinimo aktu Nr. 49ŽN-4 buvo patikrintas Žemės sklypas ir nustatyta, kad Žemės sklypas neturi privažiavimo, ribojasi su privačiais žemės sklypais, valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sklypu (pietinėje dalyje) ir valstybinės žemės plotu, naudojamu gyvenamųjų namų eksploatacijai, kuris VĮ Registrų centre nėra įregistruotas.

Teismas rėmėsi Žemės įstatymo 2 straipsnio 13 dalimi, 2 dalies 14 punktu, 23 straipsnio 1, 2 dalimis, nustatė, kad pareiškėja įsigijo žemės sklypo dalį iš asmens, kuriam 2006 metais buvo atkurtos nuosavybės teisės (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, Vilniuje, plotas – 3 121 kv. m, įsigydama sklypą žinojo sklypo paskirtį, specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. Teismas nurodė, kad pateiktame žemės sklypo plane, ištraukoje iš suvestinio skaitmeninio plano kelias nėra numatytas.

Teismas pažymėjo, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyrius, atsakydamas į 2015 m. rugpjūčio 10 d. prašymą, Administracijos Miesto plėtros departamento Žemės duomenų skyriui 2015 m. rugpjūčio 18 d. pateikė žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus Nr. 49SDŽ-641-(14.49.22), iš kurių matyti, kad formuojama ar pertvarkoma teritorija prie pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio tikslas suformuoti žemės sklypus (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esantiems statiniams eksploatuoti (registro Nr. 10/243719). Be kita ko, projekto rengimui keliami reikalavimai: rengiant projektą įvertinti gretimybes – žemės sklypus ir kitas teritorijas, kurie (-ios) ribojasi su planuojama teritorija. Nustatyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir žemės naudojimo būdą, žemės servitutus (esant poreikiui), nepažeisti trečiųjų asmenų pagrindinių teisių.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja 2014 m. lapkričio 4 d. prašyme Tarnybos Vilniaus miesto skyriui, 2014 m. gruodžio 2 d. prašyme Tarnybai nedetalizavo savo prašymo dėl servituto nustatymo, t. y. aiškiai nenurodė, kuriame žemės sklype ar teritorijoje jis turėtų būti nustatytas. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104)-1211, Tarnyba 2014 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-3218 teikė informaciją dėl servituto administraciniu aktu nustatymo galimybės gretimuose privačiuose žemės sklypuose, taip pat paaiškino dėl galimybės žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto sprendinių brėžiniuose pažymėti žemės plotus, kuriuose siūloma nustatyti žemės servitutus sandoriu, o nesusitarus – teismo sprendimu. Teismo vertinimu, ginčijami sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio administraciniam aktui keliamus reikalavimus, ginčijami atsakymai pagrįsti nustatytais faktais ir aktualiomis teisės aktų normomis. Teismas nenustatė šių administracinių aktų negaliojimo pagrindų, todėl konstatavo, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, reikalavimo juos naikinti netenkino (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

Teismo vertinimu, pareiškėja nepagrįstai teigia, kad atsakovas nesprendė susidariusios situacijos dėl patekimo į Žemės sklypą. Teismas nustatė, kad 2015 m. kovo 12 d. privažiavimo klausimas buvo nagrinėtas Tarnybos Vilniaus miesto skyriuje dalyvaujant gretimų žemės sklypų savininkams bei Administracijos Miesto plėtros departamento atstovui.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 2.3-10803-01, Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5497 nustatytos sąlygos, jog sklypo savininkas, norėdamas plėtoti veiklą, nustatyti naudojimosi būdą ir pobūdį žemės sklype, privalo parengti detalųjį planą Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka. Teismas akcentavo, kad pareiškėja, įsigydama žemę, žinojo apie šias sąlygas. Todėl susidarius ginčo situacijai, pareiškėja šiomis sąlygomis nesivadovavo, dėl detaliojo plano parengimo į atitinkamas institucijas nesikreipė.

Pareiškėjos argumentus dėl to, kad atkuriant nuosavybės teises į jos šiuo metu nuosavybės teise priklausančią žemę turėjo būti nustatytas būdas, užtikrinantis galimybę patekti į žemės sklypą, teismas atmetė kaip nepagrįstus, nes šios bylos ginčo dalykas nėra nuosavybės teisių atkūrimo procedūra J. V.. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas plačiau nepasisakė dėl Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 2.3-10803-01, Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5497 nustatytų sąlygų, jog sklypo savininkas, norėdamas plėtoti veiklą, nustatyti naudojimosi būdą ir pobūdį žemės sklype, privalo parengti detalųjį planą Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka, teisėtumo.

Teismas vadovavosi Žemės įstatymo 40 straipsnio 2 dalimi, Taisyklių 5, 12, 13.1-13.10, 19.1-19.2, 23, 42 punktais, nurodė kad valstybinės žemės sklypas yra Vilniaus miesto teritorijoje, todėl projektų rengimo organizavimo teisė suteikta ne Tarnybos vadovui ar jo įgaliotam teritorinio padalinio vadovui, o savivaldybės administracijos direktoriui. Teismas darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl Tarnybos įpareigojimo iš valstybinės žemės sklypo, kuris ribojasi šiaurės vakarų pusėje su Žemės sklypu, suformuoti susisiekimo ir inžinierinių tinklų koridoriams įrengti skirtą žemės sklypą. Teismas pažymėjo, kad valstybinės žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas šiuo metu yra rengiamas, Tarnybos Vilniaus miesto skyrius Administracijos Miesto plėtros departamentui teikė projekto reikalavimus, kaip tai numatyta Taisyklių 24 punkte.

Teismas nustatė, kad 2015 m. vasario 2 d. pareiškėja kreipėsi į Tarnybą, prašydama leisti pirkti valstybinę žemę, kurioje yra gyvenamieji namai, būtiną keliui suformuoti, o Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2015 m. gegužės 11 d. raštu Nr. 49SDŽ-386-(14.49.22) kreipėsi į Administracijos Miesto plėtros departamentą, prašydamas pateikti informaciją, ar Vilniaus miesto savivaldybė yra priėmusi sprendimą dėl sklypo, reikalingo šiems statiniams suformavimo. Teismas nurodė, kad nėra pateikti įrodymai, jog atsakovas dėl šio pareiškėjos prašymo yra priėmęs atitinkamą sprendimą.

Teismas vadovavosi Žemės įstatymo 4, 5 straipsniais, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, 12, 13, 14, 16, 19 punktais ir darė išvadą, kad šiose taisyklėse įtvirtintų procedūrų nustatytais terminais nebuvo laikytasi, pareiškėja nėra gavusi jokio atsakymo į prašymą dėl valstybinės žemės pirkimo. Teismas konstatavo, kad atsakovas vilkina atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad sprendimą parduoti valstybinės žemės sklypą priima Tarnybos vadovas, negalėjo atlikti šiam subjektui priskirtų veiksmų, todėl pareiškėjos reikalavimą dėl Tarnybos įpareigojimo išduoti leidimą pirkti valstybinę žemę negalėjo tenkinti, tačiau pažymėjo, kad netoleruotina tokia situacija, kai viešojo administravimo subjektas nepriima jokio sprendimo dėl asmens kreipimosi, todėl atsakovą įpareigojo per du mėnesius išnagrinėti pareiškėjos 2015 m. vasario 2 d. prašymą.

III.

Pareiškėja R. P. apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 5-11) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jos reikalavimą tenkinti: panaikinti Tarnybos 2014 m. gruodžio 23 d. raštą Nr. 1SS-(7.5)-3218 bei Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. 49SFN-(14.49.104.)-1211 ir įpareigoti Tarnybą iš valstybinės žemės sklypo, kuris ribojasi šiaurės vakarų pusėje su sklypu, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyti projekto rengimo reikalavimus taip, kad būtų suformuotas susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams įrengti skirtas žemės sklypas ir taip užtikrinta galimybė eksploatuoti (patekti į) 0,3121 ha žemės sklypą (Žemės įstatymo 40 str. 2 d., Taisyklių 2.2, 2.3, 2.6, 2.7 p.) arba įpareigoti Tarnybą valstybinės žemės sklype, kuris ribojasi šiaurės vakarų pusėje su sklypu (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), nustatyti servitutą viešpataujančiam daiktui (Žemės reformos įstatymo 19 str.) ir taip užtikrinti galimybę patekti į žemės sklypą, arba įpareigoti išduoti leidimą pirkti valstybinę žemę, būtiną privažiuojamajam keliui suformuoti, įpareigojant pagal minėto įstatymo 19 straipsnio 4 dalį parinkti teritorijų ribas ir šių projektų parengimo terminus; numatyti 2 mėnesių terminą veiksmų atlikimui. Pareiškėja taip pat pateikė prašymą skirti žodinį bylos nagrinėjimą (t. III, 85-88).

Pareiškėja pažymi, kad ji niekada nekėlė sklypo plėtojimo klausimo, tačiau siekė įgyvendinti teisę patekti į ginčo sklypą. Pareiškėja paaiškina, kad nuo 2014 m. sausio 15 d. rengiamas projektas, kuris yra žemėtvarkos planavimo dokumentas, kuris reikalingas dėl veiklos plėtojimo 3 121 kv. m sklype. Pareiškėja pabrėžia, kad veiklos plėtojimas žemės sklype nėra šios bylos objektas. Pareiškėja nurodo, kad žemėtvarkos planavimo dokumentu, kurį rengia fizinis asmuo, be Tarnybos atitinkamo sprendimo, neįmanoma suprojektuoti privažiuojamojo kelio per valstybei priklausantį žemės sklypą. Pareiškėja vadovaujasi Taisyklių 13.1 punktu ir daro išvadą, kad teismas neteisingai taikė Taisykles. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad nuosavybės atkūrimo sprendime numatyta išlyga, jog norint plėtoti veiklą šiame žemės sklype parengti detalųjį planą, tai būtų pagrindas taikyti Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 punktą, t. y. keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį statinių statybai ir kitai veiklai plėtoti. Pareiškėja vadovaujasi Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsniu ir pažymi, kad bendra taisyklė – procedūrą organizuoja savivaldybės administracijos direktorius, o Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. lapkričio 7 d. sprendime nėra nurodyta, kad savininkas privalo sudaryti sutartį bei perimti pareigą organizuoti detalųjį teritorijų planavimą. Pareiškėja daro išvadą, kad teismas nesilaikė Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismas negalėjo atmesti jos argumentų dėl to, kad atkuriant nuosavybės teises į šį žemės sklypą, turėjo būti nustatytas būdas, užtikrinantis galimybę patekti į žemės sklypą, nes teismas jų nenagrinėjo. Pareiškėja nurodo, kad (duomenys neskelbtini) teritorijos kartografinėje medžiagoje buvo nurodytas privažiuojamasis kelias, todėl nebuvo pateiktas pasiūlymas dėl žemės servitutų nustatymo. Tai pagrindžia ir jos turimas žemės sklypo planas, kur punktyrine linija pažymėtas kelias. Vėliau ant šio kelio Tarnybos sprendimu suformuotas žemės sklypas grąžinimui natūra. Šiuo metu sklypas priklauso V. P., todėl skaitmeniniame aktualiame žemėlapyje, kurį pateikė Administracija ir kuriuo vadovavosi teismas, pažymėto kelio žemėlapiuose, kuris yra pareiškėjos nuosavybės teisę į žemės sklypą įrodančiuose dokumentuose, jau nėra. Pareiškėjos manymu, tai yra imperatyvių teisės normų pažeidimas, dėl kurių teismas turi pasisakyti ex officio. Pareiškėja nurodo, kad, įsigydama žemės sklypą, kaip ir buvę jo savininkai, kuriems buvo atkurtos nuosavybės teisės, turėdami šį dokumentą ir nebūdami informuoti apie tai, kad iš jiems numatyto privažiuojamojo kelio vėliau buvo suformuoti kiti sklypai ir jau perleisti privačion nuosavybėn, negalėjo objektyviai žinoti apie jų nuosavybės teisių pažeidimus ir padarytą žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų. Pareiškėja pabrėžia, kad Tarnyba negali spręsti dėl privačių žemės sklypų, servituto jiems nustatymo, todėl nėra aišku, kodėl Tarnyba organizavo diskusijas su aplinkinių žemės sklypų savininkais. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėja 2014 m. lapkričio 4 d. aiškiai nenurodė, kuriame žemės sklype ar teritorijoje turėtų būti nustatytas servitutas. Pareiškėja pažymi, kad neįmanoma nurodyti tikslių duomenų žemės sklypo, kuris jų neturi, todėl buvo pažeistas principas lex non cogit ad impossibilia. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad neprašė įpareigoti per se Tarnybą atlikti žemės sklypo formavimo darbus dėl susisiekimo ir inžinerinių tinklų įrengimo. Pareiškėja nurodo prašiusi užtikrinti jos teisę naudotis teisių perėmėjo sukurto darbo vaisiaus rezultatu, dėl ko ji įgavo tik subjektinę teisę į nuosavybės teisę, tačiau netapo jos turėtoja. Pareiškėja akcentuoja, kad tik Tarnyba gali inicijuoti servituto nustatymą valstybei priklausančiame sklype. Pareiškėja pažymi, kad Tarnyba gali kreiptis dėl žemės sklypo suformavimo dėl susisiekimo ir inžinerinių tinklų įrengimo į savivaldybės administracijos direktorių, nes šiuo metu esantis laisvas žemės sklypas yra numatytas grąžinimui ar perdavimui statinių savininkui. Pareiškėja daro išvadą, kad teismas pažeidė Žemės įstatymo 7 straipsnio 1, 2 dalis, 23 straipsnį. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. rugpjūčio 18 d. rašto Nr. 49SDŽ-641-(14.49.22) 4 punkte nurodytas reikalavimas nustatyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir žemės naudojimo būdą, žemės servitutus (esant poreikiui, nepažeisti trečiųjų asmenų pagrįstų teisių). Pareiškėja daro išvadą, kad tai yra įrodymas, jog valstybinės žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo iniciatoriumi yra Tarnyba, kuri nustato projekto reikalavimus, todėl teismas netinkamai taikė Žemės įstatymo 40 straipsnio 2 dalį, Taisyklių 2.2, 2.3, 2.6, 2.7 punktus, Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punktą, 17 straipsnio 6 dalį, 18 straipsnį, Žemės reformos įstatymo 19, 20 straipsnius. Pareiškėjos manymu, teismas, tenkindamas iš dalies jo reikalavimą, netinkamai taikė Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnį. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad atsakovas nurodė, jog gali parduoti žemės sklypą aukciono būdu, siekdamas didžiausios kainos. Pareiškėjos manymu, teismas turėjo spręsti dėl pareiškėjos prašomo termino žemės sklypo dalies ribų ir šios teritorijos projektų parengimui. Pareiškėja pažymi, kad teismas nepasisakė, kodėl negali būti sudaromas sandoris su Tarnyba arba nustatomas servitutas administraciniu aktu. Pareiškėjos manymu, jai atsidūrus neapibrėžtoje ir išskirtinėje teisinėje situacijoje yra pagrindas taikyti Žemės įstatymo 1 straipsnį. Todėl Tarnyba pati turėtų priimti savo siūlymą, kitiems išdėstytą 2014 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. 49SFN-(14.49.104)-1211, ir sudaryti sandorį su pareiškėja dėl žemės servituto. Pareiškėjos manymu, teismas, netaikydamas CK 4.37 straipsnio 1 dalies, leido Tarnybai pažeisti Žemės įstatymo 1 straipsnį. Pareiškėjos manymu, 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104)-1211 buvo nurodyta, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyrius galės administraciniu aktu nustatyti kelio servitutą, kai tik projektas bus parengtas. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. rugpjūčio 18 d. rašte Nr. 49SDŽ-641-(14.49.22) nėra jokių konkrečių projekto rengimo reikalavimų dėl patekimo į žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (viešpataujantis daiktas) užtikrinimo. Pareiškėja nurodo, kad šiuo metu yra rengiamas teritorijų planavimo dokumentas, todėl prašo negrąžinant bylos nagrinėti iš naujo, įpareigoti Tarnybą numatyti (papildyti) Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. rugpjūčio 18 d. rašto Nr. 49SDŽ-641-(14.49.22) 4 punkte nurodytas reikalavimo sąlygas įtraukiant nuostatą dėl inžineriniams tinklams būtino servituto, užtikrinančio patekimą į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Trečiasis suinteresuotas asmuo T. M. apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 36-38) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria Tarnyba įpareigota per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išnagrinėti 2015 m. vasario 2 d. prašymą pirkti žemės sklypą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad pareiškėja tokio reikalavimo nekėlė, nes prašė teismo įpareigoti atsakovą išduoti leidimą pirkti valstybinę žemę. Todėl teismas, nagrinėdamas šį reikalavimą, turėjo nustatyti, ar pareiškėja tokią teisę turi, ar jos pateiktas prašymas atitinka Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių nuostatas. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, kad pareiškėja neturi teisės įgyti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, formuojamo kaip namų valdos žemės sklypo, užstatyto statiniais ir įrenginiais ir naudojamo šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, kadangi pareiškėja nėra statinių savininkė ar bendraturtė. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėja žemės sklypo dalį įsigijo pažeisdama CK 4.79 straipsnį, nesant bendraturčių sutikimų ar atsisakymų pasinaudoti pirmenybės teise. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad teismas ribojo jo kalbos trukmę, neišklausė jo paaiškinimų, kad pareiškėja įgijo sklypo dalį iš J. V. paveldėtojos R. T.. Namų valdos žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šiuo metu priklausantis R. T., taip pat iki J. V. mirties priklausė J. V.. Todėl pareiškėjai kildinant savo teises iš buvusios savininkės J. V., įsigyjant žemės sklypo 946 kv. m dydžio sklypo dalį bendrame 3121 kv. m dydžio sklype, besiribojančią su (duomenys neskelbtini), namų valdos žemės sklypu, trečiojo suinteresuoto asmens manymu, pareiškėja privažiavimo klausimą turėtų spręsti su buvusios savininkės J. V. paveldėtoja R. T., t. y. per sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Siekiant privažiavimo kelio per namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurią pareiškėja neteisėtai įvardija kaip valstybinę žemę, trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, tiek R. P., tiek R. T. nori pasididinti savo sklypų vertes kito sklypo sąskaita. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad nei J. V., nei R. T. nekėlė jokių pretenzijų ar prašymų dėl privažiavimo, nes naudojosi privažiavimu iš savo namų valdos žemės sklypo.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (t. III, b. l. 54-60) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas remiasi Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punktu, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19 punktu, Teritorijų planavimo įstatymo 7 straipsnio 5 dalimi ir daro išvadą, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos reikalavimai nukreipti netinkamo subjekto atžvilgiu, nes Tarnyba nėra institucija, atsakinga už teritorijų planavimą. Atsakovas vadovaujasi Taisyklių 12, 24, 5 punktais ir pažymi, kad tuo atveju, jei rengiamo žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto teritorija apima Tarnybos patikėjimo teise valdomą žemę, reikalavimus žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektui rengti pateikia projekto organizatorius ir Tarnybos teritorinis padalinys. Atsakovas akcentuoja, kad Tarnyba, išduodama reikalavimus žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimui, neviršydama turimos kompetencijos, atliko teisės aktuose nustatytą pareigą miesto teritorijoje esančių žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo rengimo procese, tačiau Tarnyba neiniciavo žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo. Atsakovas remiasi Žemės įstatymo 23 straipsnio 1, 2 dalimis ir pažymi, kad dokumento rengimas per se nevertintinas kaip prielaida servituto nustatymui administraciniu aktu, servitutas administraciniu aktu nustatytinas tuo atveju, kai toks servitutas yra suprojektuotas teritorijų planavimo dokumente. Atsakovas pažymi, kad servitutas administraciniu aktu galėtų būti nustatomas tuo atveju, jei parengtame žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, formavimo ir pertvarkymo projekte būtų suprojektuotas pareiškėjos nurodytas servitutas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Tarnyba, išdavusi reikalavimus žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimui, nurodė Administracijai įvertinti servituto nustatymo formuojamoje teritorijoje poreikį. Atsakovas remiasi CK 1.109 straipsniu, Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi, pažymi, kad valstybinė žemė, esanti greta pareiškėjai bendrosios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, šiuo metu nėra suformuota, todėl nėra civilinių teisinių santykių objektu, pareiškėjos reikalavimas dėl servituto žemės sklypo naudai nustatymo sandoriu negali būti tenkinamas. Atsakovas teisiškai nereikšmingais laiko apeliantės argumentus dėl Žemės įstatymo 40 straipsnio 2 dalies, Taisyklių 2.2, 2.3, 2.6, 2.7 punktų, Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies, Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 17 straipsnio 6 dalies, 18 straipsnio, Žemės reformos įstatymo 19, 20 straipsnių netinkamo taikymo, nes šios nuostatos nesukuria pareigos Tarnybai atlikti pareiškėjos nurodytų veiksmų. Taip pat pareiškėja nepagrįstai prašo taikyti Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias detaliųjų ir bendrųjų planų reikalavimus, ir Žemės reformos įstatymo 19, 20 straipsnius, reglamentuojančius žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimą, nes nagrinėjamu atveju nėra sprendžiama dėl detaliųjų planų ar žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo. Atsakovas paaiškina, kad Tarnyba neišreiškė pritarimo parduoti valstybinės žemės plotą apeliantei, o tik nurodė valstybinės žemės perleidimo privatiems asmenims būdus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo T. M. atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (t. III, b. l. 61-64) prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams. Taip pat nurodo, kad nėra aišku, kodėl pareiškėja, turėdama, jos įsitikinimu, įrodymus apie privažiavimo kelią į Žemės sklypą, nesikreipia dėl servituto nustatymo būtent tuose žemės sklypuose ((duomenys neskelbtini)), o reiškia reikalavimą įpareigoti atsakovą valstybinės žemės sklype, kuris ribojasi šiaurės vakarų pusėje su Žemės sklypu, nustatyti servitutą viešpataujančiam daiktui ir taip užtikrinti galimybę patekti į žemės sklypą. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad atsakovas pareiškėjai ginčo raštais aiškiai nurodė servituto nustatymo būdus, siūlydamas servituto nustatymo klausimą spręsti su aplinkinių žemės sklypų savininkais sandorio būdu arba kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, pareiškėja, įsigydama žemės sklypo dalį, būdama rūpestinga ir apdairi, turėdama teisinį išsilavinimą, turėjo pareigą įsitikinti, ar į perkamo žemės sklypo dalį yra numatytas privažiavimas, o jeigu jis yra, tai kur jis natūroje. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, kad servituto nustatymas net ir administraciniu aktu turi būti teisiškai pagrįstas, galimas ir negali pažeisti trečiųjų asmenų teisių, išimtinai tenkinant pareiškėjos interesą. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėja nepagrįstai žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priskiria laisvai valstybinei žemei. Trečiasis suinteresuotas asmuo remiasi Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, pažymi, kad trečiųjų asmenų namų valdos plotas užfiksuotas techninės apskaitos byloje, atitinka visą įstatymu nustatytą namų valdos apibrėžimą, tretieji asmenys yra namų valdos naudotojai nuo senų laikų, ir apeliantės teiginius dėl statinių būklės, labai dideliu namų valdai skiriamu žemės sklypo plotu, laiko teisiškai nepagrįstais. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjos reikalavimas, jog atsakovas administraciniu aktu, formuodamas namų valdos žemės sklypą tretiesiems asmenims, turi nustatyti servitutą, objektyviai neįmanomas, nes sklype yra daug statinių, per kuriuos pareiškėja fiziškai negalėtų važiuoti, medžiai, daržas ir t. t. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad pareiškėja neanalizuoja kitų alternatyvių patekimo į jai priklausančio žemės sklypo dalį variantų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. T. atsiliepimu į T. M. apeliacinį skundą (t. III, b. l. 66) prašo skirti T. M. baudą už melagingos informacijos pateikimą. R. T. teigimu, žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo parduotas teisėtai, visi bendraturčiai buvo informuoti laišku apie pirmenybės teisę pirkti žemės sklypo dalį ir atsisakė pasinaudoti šia pirmenybės teise. R. T. taip pat nurodo, kad žemės sklypą paveldėjo iš E. S. ir J. T., o ne iš J. V., kuri yra buvusi bendrasavininkė dalies sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į T. M. apeliacinį skundą (t. III, b. l. 79-81) prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Pareiškėja R. P. atsiliepimu į T. M. apeliacinį skundą (t. III, b. l. 82-84) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėja pabrėžia, kad vienas iš jos reikalavimų buvo įpareigoti išduoti leidimą pirkti valstybinę žemę, būtiną privažiuojamajam keliui suformuoti. Pareiškėja nurodo, kad 0,3121 ha žemės sklypo savininkai valingai dėl asmeninio suinteresuotumo neregistruoja daiktinių teisių į žemės sklypą, tačiau tai nepaneigia jų pareigos prižiūrėti šį žemės sklypą. Todėl, pareiškėjos manymu, byloje nėra reikšminga, kad tik viena iš bendrasavininkių iškėlė klausimą dėl privažiuojamojo kelio. Pareiškėjos teigimu, kas bebūtų 0,3121 ha žemės sklypo savininku ir kokiu teisiniu pagrindu besinaudotų minėtu žemės sklypu, šis sklypas turėjo būti suprojektuotas pagal Taisyklių 28 punktą. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad T. M. nebuvo pareiškėjos nuosavybės teisės įgijimo metu 0,3121 ha žemės sklypo bendrasavininkis, todėl pagal CK 4.79 straipsnį negali kelti klausimo dėl pareiškėjos nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą, argumentuodamas pirmenybės teise ją pirkti. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Nekilnojamojo turto registre juridinis faktas dėl pareiškėjos nuosavybės teisių į žemės sklypą įregistruotas nuo 2014 m. gruodžio 10 d., todėl yra suėjęs senaties terminas tokiam ginčui pradėti (CK 4.79 str. 3 d.). Pareiškėja nurodo, kad nuosavybės teisių klausimas nėra ginčo objektu, todėl teismui nekilo pareiga tikrinti sandorio teisėtumo dėl pareiškėjos žemės sklypo dalies įsigijimo. Pareiškėja pažymi, kad teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, jog T. M. teisės pasisakyti nebuvo apribotos. Pareiškėja nurodo, kad T. M. neturi jokių įstatyminių teisių į žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), todėl negali pasisakyti dėl jo valdymo, naudojimo, disponavimo tikslingumo. Šis žemės sklypas priklauso valstybei, todėl pagal Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalį jos patikėtiniu yra Tarnyba. Pareiškėja akcentuoja, kad byloje kilęs ginčas tarp pareiškėjos ir Tarnybos, be kita ko, dėl jos neveikimo, t. y. sprendimo nepriėmimo pagal Tarnybai Žemės įstatymu priskirtą diskreciją. Pareiškėjos manymu, T. M. apeliacinis skundas nenagrinėtinas, o trečiaisiais suinteresuotais asmenimis įtraukti fiziniai asmenys šioje byloje neturi nei teisių, nei pareigų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pasisakydama dėl nagrinėjant pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus taikytinų procesinės teisės normų, teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į ABTĮ, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Minėtoje ABTĮ normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Todėl proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, jog žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (pvz., 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Dory prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją).

Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos ir atsakovo pozicijos dėl pareiškėjos keliamo ginčo, jo ribų ir įrodymų bylos proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose raštu yra išdėstytos aiškiai. Pareiškėja apeliaciniame skunde aiškiai nurodo, kodėl ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašyme dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nepagrindžia, jog yra kokių nors išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacinėje instancijoje nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka dalyvaujant pareiškėjai, atsakovo, trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovėms. Atsižvelgdama į visumą minėtų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žodinis bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje šiuo konkrečiu atveju nėra būtinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėja pateikė prašymus priimti papildomus įrodymus, t. y. pareiškėjos 2016 m. kovo 3 d. kreipimąsi į Tarnybos Vilniaus miesto skyrių, Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. balandžio 15 d. raštą Nr. 49SFN-629-(14.49.104), pareiškėjos 2016 m. kovo 21 d. kreipimąsi į Tarnybą, Tarnybos 2016 m. balandžio 18 d. raštą Nr. 1SS-1170-(7.5), Tarnybos 2016 m. gruodžio 6 d. Žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 49ŽN-594. Įvertinusi tai, kad minėtus raštus pareiškėja gavo jau po to, kai pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, teisėjų kolegija šį prašymą tenkina ir pareiškėjos prašomus dokumentus prijungia prie bylos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos pobūdį, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad teismo sprendimas gali turėti įtakos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėms ir pareigoms, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju tretieji suinteresuoti asmenys įtraukti į bylos nagrinėjimą pagrįstai. Pareiškėja nepateikia pakankamai argumentų, pagrindžiančių jos abejones dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų įtraukimo į bylą būtinybės. Pažymėtina, kad asmens neįtraukimas proceso šalimi į bylą, kurios sprendimas gali turėti įtakos jo teisėms ir pareigoms, yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (ABTĮ 142 str. 2 d. 2 p.).

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. lapkričio 12 d. rašto Nr. 49SFN(14.49.104.)-1211 ir Tarnybos 2014 m. gruodžio 23 d. rašto Nr. 1SS-(7.5)-3218, kuriais buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos reikalavimus, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Tarnybai atlikti veiksmus, kurie užtikrintų pareiškėjos teisę patekti į jos nuosavybės teise valdomą žemės sklypą. Pareiškėja, kreipdamasi į teismą, nurodė tris alternatyvius, jos manymu, tokią teisę galinčius užtikrinti galimus įpareigojimus atsakovui: valstybinės žemės sklype, kuris ribojasi šiaurės vakarų pusėje su jos žemės sklypu, suformuoti susisiekimo ir inžinierinių tinklų koridoriams įrengti skirtą žemės sklypą; minėtame valstybinės žemės sklype nustatyti servitutą viešpataujančiam daiktui (pareiškėjos žemės sklypui); išduoti leidimą pirkti valstybinę žemę, būtiną privažiuojamajam keliui suformuoti.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundo reikalavimus, įpareigojęs atsakovą teisės aktų nustatyta tvarka tik išnagrinėti pareiškėjos prašymą pirkti valstybinę žemę. Apeliantė R. P. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, laikydamasi pozicijos, kad jos teisės galėtų būti apgintos vienu iš jos reikalavimuose nurodytu būdu įpareigojant Tarnybą atlikti veiksmus. Apeliantas T. M. išsako teismo sprendimo dalies, kuria atsakovas įpareigotas išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl žemės pirkimo, kritiką, teigdamas, kad tokio pobūdžio reikalavimo pareiškėja nereiškė.

Iš nagrinėjamos bylos matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. 30-870 (t. I, b. l. 195-202) nustatė laisvų (neužstatytų) natūra grąžinamų kitos paskirties žemės sklypų Nr. 3-13, 8A, 9A (duomenys neskelbtini) g. (buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime) duomenis. Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 2.3-10803-01 (t. II, b. l. 5-6) nustatyta, kad valstybinės žemės sklypo Nr. 7, esančio buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, Vilniuje, plotas – 3 121 kv. m., pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, būdas ir pobūdis – kitos paskirties žemė. Nurodyta, kad sklypo savininkas, norėdamas plėtoti veiklą, nustatyti naudojimosi būdą ir pobūdį žemės sklype, privalo parengti detalųjį planą Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka. Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5497 (t. I, b. l. 136-137) atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. D. 1,9396 ha valdytos žemės, esančios (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, Vilniuje, dalį, grąžinant natūra 0,0946 ha žemės sklypo dalį, kuri yra 0,3121 ha ploto žemės sklype Nr. 7. Šiame sprendime taip pat nurodyta, kad sklypo savininkas, norėdamas plėtoti veiklą, nustatyti naudojimosi būdą ir pobūdį žemės sklype, privalo parengti detalųjį planą, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka.

Pareiškėja vienu iš alternatyvių reikalavimų prašo įpareigoti Tarnybą gretimame valstybinės žemės sklype suformuoti susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams įrengti skirtą žemės sklypą.

Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas rengiamas, derinamas, viešinamas ir tvirtinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymu ir Taisyklėmis. Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimą organizuoja savivaldybių administracijos arba Tarnyba (Žemės įstatymo 40 str. 2 d.). Projektą, parengtą kaimo gyvenamosios vietovės (išskyrus miestelius) teritorijoje, tvirtina Tarnybos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas, o projektą, parengtą miesto ar miestelio teritorijoje, – savivaldybės administracijos direktorius. Projektų rengimą kaimo gyvenamųjų vietovių (išskyrus miestelius) teritorijose organizuoja Tarnybos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas, o miestų ir miestelių teritorijose – savivaldybės administracijos direktorius (Taisyklių 12 p.). Taisyklių 24 punkte nustatyta, kad kai priimamas sprendimas pradėti rengti projektą, organizatorius, atsižvelgdamas į projekto tikslus, per žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo informacinę sistemą (toliau – ir Sistema) parengia projekto rengimo reikalavimus (Taisyklių 3 priedas). Taip pat organizatorius dėl reikalavimų pateikimo per Sistemą kreipiasi į savivaldybės administraciją, kai organizatorius yra Tarnybos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas; Tarnybos teritorinį padalinį, kai organizatorius yra savivaldybės administracijos direktorius ir Projekto teritorijoje (ar jos dalyje) yra Tarnybos patikėjimo teise valdomos valstybinės žemės; kitus Žemės įstatymo 7 straipsnyje nurodytus valstybinės žemės patikėtinius, jei projekto teritorijoje (ar jos dalyje) yra jų patikėjimo teise valdomos valstybinės žemės.

Taisyklių 13 punkte nustatyta, kad projektų rengimo inicijavimo teisę turi organizatorius ir šie subjektai: valstybinės žemės patikėtiniai; statinių, prie kurių formuojami žemės sklypai, savininkai; pastatų bendrojo naudojimo objektų valdytojai; privačios žemės savininkai; asmenys, pageidaujantys ir turintys teisę pirkti ar nuomoti įsiterpusį valstybinės žemės plotą, kuriame negalima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypo; asmenys, kuriems pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 8 straipsnį valstybinė žemė gali būti perduodama neatlygintinai naudotis (panaudai); valstybinės ar savivaldybės žemės nuomininkai ir kiti naudotojai; sodininkų bendrija ar kitas asmuo, pageidaujantis ir turintis teisę pirkti ar nuomoti valstybinės žemės sklypą, esantį mėgėjų sodo teritorijoje; asmenys, kuriems pagal Žemės įstatymo 7 straipsnį valstybinė žemė gali būti perduodama valdyti patikėjimo teise; kiti asmenys, pageidaujantys ir turintys įstatymo nustatytą teisę įsigyti nuosavybėn ar nuomoti valstybinės žemės sklypus ne aukciono tvarka. Šie iniciatoriai prašymą organizuoti projekto rengimą pateikia raštu užpildydami Taisyklių 1 priede nurodytą prašymo formą arba užpildydami elektroninę prašymo formą Sistemoje: Tarnybos teritorinio padalinio pagal žemės sklypo buvimo vietą vadovui, kai projektą pageidaujama rengti kaimo gyvenamosios vietovės (išskyrus miestelius) teritorijoje; savivaldybės administracijos direktoriui, kai projektą pageidaujama rengti miesto ar miestelio teritorijoje (Taisyklių 19 p.).

Įvertinusi išdėstytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ginčo valstybinės žemės sklypui esant Vilniaus miesto teritorijoje projektų rengimo organizavimo teisė suteikta ne Tarnybos vadovui ar jo įgaliotam teritorinio padalinio vadovui, o savivaldybės administracijos direktoriui. Pareiškėjos reikalavimas suformuoti specialų koridorių yra galimas tik patvirtinus tai numatantį teritorijų planavimo dokumentą, kurį, kaip minėta, turėtų rengti ne atsakovas, o Vilniaus miesto savivaldybė. Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti šį pareiškėjos reikalavimą ir įpareigoti atsakovą šiuo metu suformuoti žemės sklypą susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams nėra teisėta.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. rugpjūčio 18 d. raštas Nr. 49SDŽ-641-(14.49.22) (t. II, b. l. 90) paneigia teismo išvadą, jog reikalavimas suformuoti susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams įrengti skirtą žemės sklypą turėtų būti nukreiptas savivaldybės administracijos direktoriui, o ne Tarnybai. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Žemės duomenų skyrius kreipėsi į Tarnybos Vilniaus miesto skyrių, prašydamas pateikti reikalavimus žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektui rengti. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius pateikė 2015 m. rugpjūčio 18 d. žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus Nr. 49SDŽ-641-(14.49.22.); projekto tikslas – suformuoti žemės sklypus (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esantiems statiniams eksploatuoti. Šios aplinkybės rodo, kad, priešingai nei tvirtina apeliantė, Tarnyba neiniciavo žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo. Projekto rengimo reikalavimų išdavimas nėra žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto iniciavimas, bet tik teisės aktuose nustatytas Tarnybos funkcijos atlikimas miesto teritorijoje esančių žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo procese (Taisyklių 24.2 p.). Šios aplinkybės taip pat rodo, kad Vilniaus miesto savivaldybė pradėjo rengti valstybinės žemės, esančios šalia Žemės sklypo, formavimo ir pertvarkymo projektą. Dėl šių priežasčių nevertintini kaip turintys reikšmės nagrinėjamos bylos išsprendimui ir apeliantės pasvarstymai, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. rugpjūčio 18 d. rašte Nr. 49SDŽ-641-(14.49.22) nesant jokių konkrečių projekto rengimo reikalavimų dėl patekimo į žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (viešpataujantis daiktas), užtikrinimo, jos teisės galėtų būti apgintos įpareigojant Tarnybą numatyti (papildyti) Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. rugpjūčio 18 d. rašto Nr. 49SDŽ-641-(14.49.22) ketvirtame punkte nurodytas reikalavimo sąlygas įtraukiant nuostatą dėl inžineriniams tinklams būtino servituto, užtikrinančio patekimą į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)  (viešpataujantis daiktas).

Kitu iš alternatyvių reikalavimų teismui pareiškėja reiškia ir reikalavimą įpareigoti Tarnybą valstybinės žemės sklype, kuris ribojasi šiaurės vakarų pusėje su Žemės sklypu, nustatyti servitutą viešpataujančiam daiktui ir tokiu būdu užtikrinti galimybę patekti į Žemės sklypą.

Civilinio kodekso 4.111 straipsnyje įtvirtinta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Pagal Civilinio kodekso 4.124 straipsnio 1 dalį, servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. Sandoriais nustatyti servitutus turi teisę tik pats tarnaujančiuoju tampančio daikto savininkas (CK 125 str.).

Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad administraciniu aktu servitutus nustato Tarnyba vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu. Servitutai nustatomi administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų sprendinius Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais. Pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3-5 punktu servitutai privačios žemės sklypams administraciniu aktu gali būti nustatyti, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas kelio servitutas, suteikiantis teisę įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų; suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti, konsoliduotiems (pertvarkytiems) pagal žemės konsolidacijos projektą.

Nurodytas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad Tarnybos vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu kelio servitutas administraciniu aktu gali būti nustatytas tik Žemės įstatyme įtvirtintais atvejais, kurių baigtinis sąrašas nurodytas šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje. Be to, toks servitutas turi būti numatytas teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte. Taigi servitutas administraciniu aktu galėtų būti nustatomas tuo atveju, jei parengtame žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, formavimo ir pertvarkymo projekte jis būtų suprojektuotas. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2015 m. rugpjūčio 18 d. raštu Nr. 49SDŽ-641-(14.49.22.) (t. II, b. l. 90), kuriuo atsakyta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Žemės duomenų skyriui, buvo nustatyti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimai teritorijai prie pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, siekiant suformuoti žemės sklypus (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esantiems statiniams eksploatuoti. Šiuose reikalavimuose, be kita ko, nurodyta, kad rengiant projektą įvertinti gretimybes – žemės sklypus ir kitas teritorijas, kurie (-ios) ribojasi su planuojama teritorija, nustatyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, pagrindinę žemės naudojimo sąlygas, pagrindinę žemės naudojimo būdą, žemės servitutus (esant poreikiui), nepažeisti trečiųjų asmenų pagrįstų teisių. Kaip matyti, Tarnyba, išdavusi reikalavimus žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimui, nurodė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai įvertinti servituto nustatymo formuojamoje teritorijoje poreikį.

Apeliantė nurodo, kad, be kita ko, prašė taikyti Žemės įstatymo 40 straipsnio 2 dalį, Taisyklių 2.2, 2.3, 2.6, 2.7 punktus pasirinktinai arba įpareigoti Tarnybą valstybinės žemės sklype, kuris ribojasi šiaurės vakarų pusėje su Žemės sklypu nustatyti servitutą viešpataujančiam daiktui (Žemės reformos įstatymo 19 str.) ir taip užtikrinti galimybę patekti į 0,3121 ha žemės sklypą, tačiau teismas, nepasisakydamas dėl šių reikalavimų, netinkamai taikė minėtas teisės aktų nuostatas, taip pat Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punktą, 17 straipsnio 6 dalį, 18 straipsnį, Žemės reformos įstatymo 19, 20 straipsnius. Pareiškėjos nurodytuose teisės aktuose išdėstytos nuostatos, apibrėžiančios subjektus, turinčius teisę organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus (Žemės įstatymo 40 str. 2 d.), atvejus, kada gali būti rengiamas žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas (Taisyklių 2.2, 2.3, 2.6, 2.7 p.), nuosavybės teisių atkūrimo miesto teritorijoje būdus (Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d.). Šiuose teisės aktuose nenumatyta pareiga atsakovui atlikti pareiškėjos skundo reikalavimuose nurodytus veiksmus. Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiama dėl detaliųjų planų, žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo, apeliantės nurodytos Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos, įtvirtinančios detaliųjų ir bendrųjų planų reikalavimus, taip pat Žemės reformos įstatymo 19, 20 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimą, nėra aktualios šio ginčo išsprendimui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pareiškėjos prašomas nustatyti servitutas galėtų būti nustatomas, kai toks servitutas būtų suprojektuotas ir numatytas teritorijų planavimo dokumente. Nesant tokio dokumento pirmosios instancijos teismas neturėjo teisėto pagrindo įpareigoti atsakovą nustatyti servitutą administraciniu aktu. Be to, detaliojo planavimo organizatoriumi esant savivaldybės administracijos direktoriui, pareiškėja, norėdama, kad sklypo (duomenys neskelbtini) detaliajame plane ar žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekte būtų numatytas valstybinės žemės koridorius arba kelio servitutas, turėtų reikšti reikalavimus šiai institucijai. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjos papildomai pateiktas 2016 m. gruodžio 6 d. Žemės naudojimo patikrinimo aktas patvirtina aplinkybę, jog trečiojo suinteresuoto asmens T. M. ir kitų asmenų naudojamame žemės sklype nėra galimybės suformuoti pravažiavimo nei suformuojant specialų koridorių valstybinės žemės sklype, nei servituto pagrindu.

Pasisakydama dėl pareiškėjos trečiojo alternatyvaus reikalavimo įpareigoti Tarnybą išduoti leidimą pirkti valstybinę žemę, būtiną privažiuojamajam keliui suformuoti, teisėjų kolegija pažymi, kad žemė gali būti parduodama tik teisės aktų nustatyta tvarka. Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse įtvirtinti atvejai, kokio pobūdžio naudojami kitos paskirties valstybinės žemės sklypai gali būti parduodami asmenims. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja patenka į tokių asmenų, turinčių teisę pirkti valstybinę žemę ne aukciono tvarka, ratą, todėl jos reikalavimas įpareigoti Tarnybą išduoti jai leidimą pirkti valstybinę žemę nėra pagrįstas. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad atsakovas atsiliepime į jos skundą nurodė, jog gali parduoti pareiškėjai valstybinę žemę, esančią šalia Žemės sklypo ir tokiu būdu pripažino vieną iš pareiškėjos reikalavimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas nuosekliai laikėsi nesutikimo su pareiškėjos reikalavimais pozicijos, o atsiliepime į skundą tik paaiškino, kokie yra galimi teisės aktuose numatyti valstybinės žemės perleidimo privatiems asmenims būdai.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėja 2015 m. vasario 2 d. prašymu (t. I, b. l. 66-67) kreipėsi į Tarnybos Vilniaus miesto skyrių, prašydama pirkti žemės sklypą, būtiną privažiuojamajam keliui suformuoti. Kita vertus, byloje nesant ginčo dėl atsakovo reagavimo į tokį pareiškėjos prašymą tinkamumo ir pareiškėjai nereiškiant reikalavimų, susijusių su atsakymu į jos 2015 m. vasario 2 d. prašymą Tarnybos Vilniaus miesto skyriui, pirmosios instancijos teismas neteisėtai, išeidamas už skundo nagrinėjimo ribų, nusprendė įpareigoti atsakovą per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti pareiškėjos 2015 m. vasario 2 d. prašymą pirkti žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, pareiškėjos skundą atmetant. Kadangi teismas nenusprendė įpareigoti Tarnybą išduoti leidimą pirkti valstybinę žemę, būtiną privažiuojamajam keliui suformuoti, atmetami apeliantės argumentai dėl to, jog pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas 2 mėnesių termino žemės sklypo, reikalingo susisiekimo ir inžinerinių tinklų įrengimo suformavimui, pardavimo procedūroms, netinkamai taikė Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnį.

Pareiškėjos skundžiamame Tarnybos 2014 m. gruodžio 23 d. rašte Nr. 1SS-(7.5)-3218 (t. I, b. l. 7-9) Tarnyba išnagrinėjo pareiškėjos skundą dėl privažiuojamojo kelio prie Žemės sklypo. Šiame rašte pripažinta, kad Žemės sklypas buvo grąžintas piliečiams, pretendavusiems atkurti nuosavybės teises į buvusių žemės savininkų iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, Vilniuje, neišsprendus privažiuojamojo kelio prie šio žemės sklypo klausimo. Pareiškėjos skundžiamame Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. Nr. 49SFN-(14.49.104.)-1211 (t. I, b. l. 22-24) atsakoma į pareiškėjos prašymą, nurodant servitutų nustatymo administraciniu aktu, paaiškinta, kad pagal Taisyklių 72.8 punktą savivaldybės administracijos direktoriaus sprendime, kuriuo tvirtinamas žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas, nurodoma naujai siūlomi nustatyti arba panaikinti, arba paliekami esami servitutai. Pareiškėja savo nesutikimą su minėtais atsakovo raštais grindžia tuo, kad, jos manymu, suformuojant nuosavybės teisių atkūrimui žemės sklypą, nebuvo numatytas privažiavimo kelias. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į bylos faktines aplinkybes ir aktualų teisinį reglamentavimą, neturi pagrindo pareiškėjos skundžiamų atsakovo raštų vertinti kaip neteisėtų ir nepagrįstų. Ginčijamuose atsakovo raštuose pagrįstai nurodyti galimi servituto nustatymo būdai, pasiūlyta servituto nustatymo klausimą spręsti sudarant sandorį su aplinkinių žemės sklypų savininkais arba kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo teismo sprendimu.

Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad formuojant ginčo žemės sklypą, nebuvo numatytas privažiavimas prie jo. Tai, kad buvo padaryta valstybės institucijų klaida, pripažįsta ir atsakovas, pareiškėjos skundžiamame 2014 m. gruodžio 23 d. rašte Nr. 1SS-(7.5.)-3218 pažymėdamas, jog atkuriant nuosavybės teises piliečiams į Žemės sklypą, nebuvo išspręstas privažiuojamojo kelio prie šio žemės sklypo klausimas. Nors padaryta klaida turėtų būti taisoma, tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad šios klaidos taisymas neturėtų būti daromas neatsižvelgiant į kitų žemės sklypų teisėtų savininkų ir naudotojų interesus, taip pat į teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina ir tai, kad, nesant administracinės bylos ginčo dalyku, šioje byloje taip pat nespręstinas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjos žemės sklypą procedūros tinkamumo, Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 2.3-10803-01 bei Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. 2.4-01-5497 teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė teisėto pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjos skunde išvardintus alternatyvius veiksmus dėl servituto nustatymo administraciniu aktu, specialaus koridoriaus susisiekimo ir inžineriniams tinklams įrengti suformavimo ar leidimo pirkti valstybinę žemę išdavimo. Kaip teisingai pažymėta pareiškėjos skundžiamame atsakovo 2014 m. gruodžio 23 d. rašte, servitutas gali būti nustatomas sandoriu pareiškėjai kreipiantis į privačių žemės sklypų savininkus, kurių nuosavybės teise valomi žemės sklypai ribojasi su pareiškėjai priklausančiu žemės sklypu (CK 4.125 str.). Tuo atveju, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį, servitutas nustatomas teismo sprendimu (CK 4.126 str. 2 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad jei apeliantė patirtų dėl to nuostolių, juos galėtų išsiieškoti iš valstybės, naudodamasi žalos dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų atlyginimo institutu.

Apeliantė tvirtina, kad negalėjo žinoti apie nuosavybės teisių pažeidimus ir atkreipia dėmesį, jog teismas rėmėsi nustatyta aplinkybe, kad suvestiniame skaitmeniniame plane kelias nėra numatytas, tačiau nepasisakė dėl pareiškėjos į bylą pateikto plano, kuriame numatytas privažiuojamasis kelias. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja įsigijo sklypą tik 2014 metais, kai aplink jau buvo suformuoti privačios žemės sklypai, o jos įsigytas žemės sklypas neturėjo numatyto privažiavimo, tačiau tai nesukliudė jai įsigyti žemės sklypą su tokiais trūkumais. Kaip matyti iš sprendimo atkurti nuosavybės teises, jame buvo nurodyta sąlyga, jog sklypo savininkas, norėdamas plėtoti veiklą, nustatyti naudojimosi būdą ir pobūdį žemės sklype, privalo parengti detalųjį planą Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad ankstesni sklypo savininkai nuo 2006 metų pretenzijų dėl privažiavimo kelio nereiškė ir detaliojo plano nerengė. Šios aplinkybės paneigia pareiškėjos teisėtų lūkesčių, kad vien Tarnyba, nesiimant pačiai pareiškėjai jokių veiksmų, išspręstų privažiuojamojo kelio prie Žemės sklypo klausimą, buvimą, taip pat paneigia apeliantės teiginius, kad jai atsidūrus neapibrėžtoje ir išskirtinėje teisinėje situacijoje yra pagrindas taikyti Žemės įstatymo 1 straipsnį.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė jos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės – uždrausti atsakovui tvirtinti suformuotą žemėtvarkos projektą žemės sklypui (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iki įsiteisės teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo buvo išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartimi nusprendus taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Tarnybai perleisti kitiems asmenims disponavimo, valdymo ir naudojimo teises į valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius, iki administracinės bylos išnagrinėjimo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

Apeliantas T. M. tvirtina, kad teismas apribojo jo teisę pasisakyti ir teikti paaiškinimus. Teisėjų kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų apribojant šio trečiojo suinteresuoto asmens teisę pasisakyti, be to, T. M. turėjo galimybę papildomai išdėstyti savo argumentus apeliaciniame skunde ir ja pasinaudojo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu, be kita ko, prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. T. M. tik bendrai nurodė, kad prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau prašymo su patirtų bylinėjimosi išlaidų detaliu apskaičiavimu ir atitinkamų dokumentų nepateikė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais.(ABTĮ 57 str. 2 d.). ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Pasisakydama dėl trečiojo suinteresuoto asmens R. T. atsiliepime į T. M. apeliacinį skundą pateiktą prašymą skirti T. M. baudą už, jos teigimu, melagingos informacijos apeliaciniame skunde nurodymą, teisėjų kolegija pažymi, kad, viena vertus, ABTĮ nenumatyta teismo diskrecija skirti baudą proceso šaliai už apeliaciniame skunde tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimą, kita vertus, kaip minėta, teismas visus byloje surinktus įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą ir jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegija negali tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens R. T. prašymo ir apriboti trečiajam suinteresuotam asmeniui T. M. teisę ginti savo teises ir interesus skirdama baudą už apeliaciniame skunde teikiamos informacijos pobūdį. Pažymėtina ir tai, kad šioje administracinėje byloje nėra sprendžiami nuosavybės teisių klausimai, todėl, priešingai nei tvirtina trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju teismui nėra būtina tikrinti sandorių dėl pareiškėjos žemės sklypo dalies įsigijimo teisėtumo.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą atmesti pareiškėjos skundo reikalavimus. Naikinti šio sprendimo pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria Tarnyba įpareigota atlikti pareiškėjos skundo reikalavimuose nenurodytus veiksmus, t. y. per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išnagrinėti pareiškėjos 2015 m. vasario 2 d. prašymą pirkti žemės sklypą, keistina pareiškėjos skundą atmetant.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens T. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo dalį, kuria Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos įpareigota per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išnagrinėti pareiškėjos 2015 m. vasario 2 d. prašymą pirkti žemės sklypą, pakeisti, šį pareiškėjos R. P. reikalavimą atmetant kaip nepagrįstą.

Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.