Administracinė byla Nr. eA-3934-438/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04716-2016-0
Procesinio sprendimo kategorija 21.3.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. M. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl neteisėto atleidimo ir grąžinimo į tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja V. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Savivaldybės administracija) direktoriaus 2016 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 41-663 ,,Dėl V. M. atleidimo iš valstybės tarnybos“; 2) pripažinti pareiškėjos V. M. atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu ir grąžinti pareiškėją į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamento Bendrojo ugdymo skyriaus vyriausiosios specialistės (A lygio, 12 kategorijos) pareigas; 3) priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo 2016 m. lapkričio 14 d. iki sprendimo visiško vykdymo dienos; 4) priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Nurodė, kad 2016 m. lapkričio 14 d. pareiškėjos laikinojo nedarbingumo metu atsakovo įsakymu Nr. 41-663 „Dėl V. M. atleidimo iš valstybės tarnybos“ buvo atleista iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamento Švietimo skyriaus Švietimo vadybos poskyrio vyriausiosios specialistės pareigų. 2016 m. liepos 8 d. pareiškėjai buvo įteiktas raštas Nr. 3475, kuriuo ji informuota, kad ne ankščiau kaip 2016 m. lapkričio 14 d. gali būti atleista iš valstybės tarnybos. Atsakovas 2016 m. liepos 7 d. Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 40-331 panaikinęs pareigybes, naujas pareigybes įsteigė tik 2016 m. lapkričio 11 d., apie tai pareiškėja informuota nebuvo. Tokiu būdu atsakovas pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą garantiją. Atsakovas pažeidė reikalavimą paskirti pareiškėją į kitas pareigas, kaip tai numato Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis. Atsakovas, steigdamas pareigybes ir tvirtindamas jų aprašymus, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 1 ir 8 dalių ir Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos reikalavimus. Realaus pareigybės panaikinimo nebuvo, todėl pareiškėja neturėjo būti atleista iš tarnybos, jai turėjo būti pasiūlyta naujai įsteigta Bendrojo ugdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė, kuri savo esme analogiška buvusiai pareiškėjos pareigybei. Pareiškėja prašė jos pažeistas teises atkurti Darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalyje numatytu būdu – grąžinti ją į pareigas, nustatant, kad ji eina Savivaldybės administracijos Bendrojo ugdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygio, 12 kategorijos) ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Pareiškėja teigė patyrusi neigiamų dvasinių išgyvenimų, praradusi pragyvenimo šaltinį, tai lėmė neužtikrintumą ateitimi, emocinį sutrikimą ir nerimą. Atsakovo veiksmai pareiškėjai sukėlė įtampą, kuri nulėmė anemijos paūmėjimą dėl streso, galvos skausmus, nemigą, todėl pareiškėja kreipėsi į gydymo įstaigas, turėjo vartoti vaistus. Patirtą neturtinę žalą vertino 10 000 Eur suma.
Atsakovas Savivaldybės administracija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti.
Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2016 m. liepos 5 d. priėmė sprendimą Nr. 1-524 „Dėl Tarybos 2015 m. birželio 17 d. sprendimo Nr. 1-60 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdymo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūros tvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo nustatė naują Savivaldybės administracijos struktūrą – panaikino Finansų departamentą ir Švietimo, kultūros ir sporto departamento Švietimo skyrių bei įsteigė Finansų ir strateginio planavimo departamentą su keturiais skyriais, Turto departamentą su trimis skyriais, o Švietimo, kultūros ir sporto departamente Bendrojo ugdymo ir Ikimokyklinio ugdymo skyrius. Taip pat Taryba minėtu sprendimu nustatė, jog šis sprendimas įsigalioja 2016 m. lapkričio 15 d. Vykdyta pertvarka siekta funkcinių ryšių išgryninimo, kadangi ankstesnėje struktūroje valstybės tarnautojų vykdomos funkcijos buvo dubliuojamos, neišgrynintos ir neatskirtos. Kartu su funkcijomis turėjo būti perskirstyti žmogiškieji, finansiniai bei kiti ištekliai, neviršijant Tarybos patvirtinto darbo užmokesčio fondo ir didžiausio leistino pareigybių skaičiaus, struktūra keičiama iš esmės, o pakeitimų, reikiamos analizės ir priimamų dokumentų apimtis lėmė, jog Savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 40-331 panaikinus nurodytų padalinių visas pareigybes, naujos pareigybės pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintą naują struktūrą buvo įsteigtos Savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. 40-538. Akcentavo, kad visą įspėjimo laikotarpį nebuvo laisvų pareigybių, įskaitant įsteigtas naujas Savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. 40-538, kurių reikalavimus pareiškėja būtų atitikusi, todėl nebuvo galimybės pareiškėjai pasiūlyti jas užimti. Atsakovo nuomone, nėra pagrindo nustatyti neteisėtų atsakovo veiksmų, todėl nėra vienos iš atsakomybės taikymo sąlygų ir reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra atmestinas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
Dėl Savivaldybės administracijos struktūrinių pertvarkymų esmės teismas sprendė, kad įgalioto subjekto – savivaldybės tarybos – sprendimo pagrindu, siekiant iš esmės pagerinti darbo planavimą, organizavimą ir kontrolę, Savivaldybės administracijoje nuo 2016 m. lapkričio 15 d. įvyko realūs struktūriniai pertvarkymai, kurių metu vietoje vieno Švietimo skyriaus su keturiais poskyriais buvo įsteigti du labiau specializuoti Bendrojo ugdymo ir Ikimokyklinio ugdymo skyriai. Savivaldybės administracijos direktorė, įgyvendindama Vietos savivaldos įstatyme numatytus įgaliojimus ir vykdydama savivaldybės tarybos sprendimą, pertvarkė skyrių vidaus struktūrą ir atliko darbo organizavimo pakeitimus, panaikindama buvusias pareigybes ir įsteigdama naujas. Dėl šių darbo organizavimo pakeitimų sumažėjo vadovaujančių tarnautojų skaičius (vietoje Švietimo skyriaus vedėjo ir keturių Švietimo poskyrių vedėjų pareigybių įsteigtos dvi Bendrojo ugdymo ir Ikimokyklinio ugdymo skyrių vedėjų pareigybės), sumažėjo valstybės tarnautojų skaičius, vietoje buvusių 22 pareigybių įsteigiant 18 pareigybių, padidėjo darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičius, vietoje vienos pareigybės įsteigiant keturias, sumažėjo bendras valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičius. Darbo organizavimo pakeitimų metu įsteigtos pareigybės, kurioms numatyta vykdyti, lyginant su buvusiomis pareigybėmis, papildomas funkcijas. Be to, įsteigtos pareigybės, sujungiančios keleto buvusių pareigybių funkcijas, taip pat įsteigtos visiškai naujas funkcijas apimančios pareigybės. Teismas pažymėjo, kad darbo organizavimo pakeitimų pagrindu naujai įsteigtų pareigybių funkcijos orientuotos į skyrių, kuriuose jos yra, vykdomas funkcijas, t. y. Bendrojo ugdymo skyriaus pareigybės orientuotos į funkcijų, susijusių su bendrojo ugdymo, neformaliojo ugdymo vykdymu, tačiau Ikimokyklinio ugdymo skyriaus pareigybių funkcijos orientuotos į ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo vykdymą. Dėl to kai kurių buvusių Švietimo skyriaus pareigybių funkcijos, buvusios orientuotos tiek į bendrojo ugdymo, tiek į ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo vykdymą, buvo išskaidytos į skirtingas naujų skyrių pareigybes.
Dėl pareiškėjos pareigybės panaikinimo realumo teismas nurodė, kad pareiškėjos vykdytos funkcijos buvo išskaidytos Bendrojo ugdymo ir Ikimokyklinio ugdymo skyrių pareigybėms, o šioms pareigybėms, be anksčiau pareiškėjos vykdytų funkcijų, buvo priskirtos ir kitos esminės funkcijos, tiek tos, kurias anksčiau vykdė kiti valstybės tarnautojai, tiek tos, kurių vykdymas ankstesniuose pareigybių aprašymuose nebuvo numatytas. Šis funkcijų perskirstymas buvo susijęs su realiai Savivaldybės administracijoje įvykusiais platesnio pobūdžio struktūriniais pertvarkymais, kurių metu buvo siekiama sukurti labiau specializuotus Bendrojo ugdymo ir Ikimokyklinio ugdymo skyrius, tuo tikslu buvo sujungiamos buvusių pareigybių funkcijos, naujai steigiamoms pareigybėms numatomos naujos funkcijos, mažinamas valstybės tarnautojų skaičius. Esant tokioms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad pareiškėjos pareigybės panaikinimas, įformintas Administracijos direktorės 2016 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 40-331, nebuvo formalus, jis buvo realus.
Dėl Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytų garantijų teismas nenustatė, kad Bendrojo ugdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės 12 kategorija buvo nustatyta nepagrįstai, todėl konstatavo, kad atsakovas neturėjo pareigos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas siūlyti pareiškėjai užimti šias pareigas. Tokią pat išvadą teismas darė ir dėl Ikimokyklinio ugdymo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 11 kategorija) pareigybės, kuriai taip pat buvo perduota dalis pareiškėjos vykdytų funkcijų, kadangi šiai pareigybei, įvertinus jai numatytas funkcijas, buvo nustatytas specialusis reikalavimas turėti ne mažesnę kaip 1 metų duomenų bazių tvarkymo patirtį, kurios pareiškėja neturi.
Teismas nustatė, kad pareiškėja apie tai, kad Savivaldybės administracijos direktorės 2016 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 40-331 nuo 2016 m. lapkričio 15 d. panaikinta jos užimta pareigybė, įspėta 2016 m. liepos 11 d., nepažeidžiant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Naujos pareigybės buvo įsteigtos pareiškėjos įspėjimo laikotarpiu iki pareiškėjos pareigybės panaikinimo dienos, dar likus laiko įvertinti, ar pareiškėja atitinka reikalavimus, nustatytus naujai įsteigtoms pareigybėms, ir ar jai gali būti siūloma užimti naujai įsteigtas pareigybes, taigi, teismas sprendė, kad nebuvo paneigta garantijų, įtvirtintų Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje, esmė. Teismas, įvertinęs kitų naujai įsteigtų 11 kategorijos pareigybių aprašymus, nenustatė, kad pareiškėja būtų atitikusi joms nustatytus specialiuosius reikalavimus.
Teismas konstatavo, kad, nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, viešoji civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla.
III.
Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.
Nurodo tas pačias teisines ir faktines aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, kad teismas nepasisakė dėl pareiškėjos teisės į informaciją pažeidimo, atsakovo diskriminacinės praktikos taikymo, o dėl atsakovo pareigos siūlyti pareiškėjai pareigas nurodė, kad tokių pareigybių nebuvo. Pareiškėjos įsitikinimu, teismo išvada, kad „naujos pareigybės buvo įsteigtos pareiškėjos įspėjimo laikotarpiu“ iš esmės neteisinga, nes tik 2016 m. lapkričio 11 d., penktadienį, darbo dienos pabaigoje, patvirtinti nauji pareigybių aprašymai, o skundžiamas įsakymas dėl pareiškėjos atleidimo priimtas kitą darbo dieną – 2016 m. lapkričio 14 d., pirmadienį. Pareiškėja neturėjo jokios galimybės dalyvauti struktūrinių pertvarkymų procese. Be to, nurodė, kad teismo išvada, jog „2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 40-603 buvo įsteigta nauja Bendrojo ugdymo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 11 kategorija) pareigybė ir panaikinta viena iš naujai įsteigtų Bendrojo ugdymo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) pareigybių“ neatitinka tikrovės, nes pareigybė nebuvo naikinama ar keičiama, o tik sumažinta kategorija, kad D. P. ją atitiktų – vietoj 12 kategorijos, nustatyta 11. Kad buvo pakeista tik kategorija pripažino ir atsakovas. Pareiškėja taip pat nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjos pareigybė buvo realiai panaikinta – atsakovas įrašė pareiškėjos ir taip faktiškai vykdytas darbo funkcijas kaip neva „naujas“.
Atsakovas Savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodo tokias pat aplinkybes, kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą. Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr. 41-663 ,,Dėl V. M. atleidimo iš valstybės tarnybos“ teisėtumo bei pagrįstumo.
Šiuo įsakymu pareiškėja buvo atleista iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama.
Pareiškėja savo nesutikimą su šiuo jos atleidimu iš valstybės tarnybos iš esmės grindžia tuo, kad jos pareigybė realiai panaikinta nebuvo, o buvo tik pakeistas jos pavadinimas bei nepagrįstai suteikta aukštesnė kategorija (vietoje 11, suteikta 12). Taip pat tuo, jog įspėjimo laikotarpiu apie numatomą jos pareigybės panaikinimą buvo pažeistos jos teisės žinoti apie naujai steigiamų pareigybių pobūdį bei galimybę jas užimti.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, nustatanti, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
Šis teisinis reguliavimas lemia, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su ginčijamu atsakovo įsakymu pagrindai, apsprendžia šios bylos nagrinėjimo dalyką bei ribas.
Minėta, kad pareiškėja iš valstybės tarnybos atleista pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Šios teisės normos tinkamas taikymas yra sąlygotas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies reikalavimų tinkamo įvykdymo.
Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius.“
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakydamas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies tarpusavio ryšio, yra pažymėjęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos taikytinos tuo atveju, kai naikinama karjeros valstybės tarnautojo užimama pareigybė. Tačiau paties pareigybės panaikinimo ši teisės norma nereglamentuoja. Tai reiškia, kad šios normos nuostatos (suformuluotos atitinkamų garantijų pavidalu) taikytinos suponuojant situaciją, kai atitinkama pareigybė yra realiai naikinama, t. y. toliau neišlieka. Todėl, sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą, pirmiausia yra būtina išsiaiškinti (nustatyti) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, dėl to valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad jo pareigybė yra panaikinta (žr., pvz., 2010 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-247/2010, 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-674/2011, 2011 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-346/2011, 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1074/2013 ir kt.). Sprendžiant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies taikymo klausimą, pirmenybė turi būti teikiama su pareigybės (pa)naikinimu susijusių teisinių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (formai), šiuo tikslu, be kita ko, išsiaiškinant (nustatant) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. būtina nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017).
Byloje nustatyta, kad pareiškėja nuo 2014 m. spalio 2 d. dirbo A lygio 11 kategorijos Švietimo, kultūros ir sporto departamento Švietimo skyriaus Švietimo vadybos poskyrio vyriausiąja specialiste. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. 1-524 buvo nuspręsta nuo 2016 m. lapkričio 15 d. pertvarkyti Savivaldybės administracijos departamentų ir jų skyrių vidaus struktūrą. Įgyvendindama šį sprendimą savivaldybės administracijos direktorė 2016 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 40-331 nuo 2016 m. lapkričio 15 d. panaikino Švietimo skyrių su keturiais poskyriais bei įsteigė du labiau specializuotus Bendrojo ugdymo ir Ikimokyklinio ugdymo skyrius. Šios pertvarkos rezultate keturiomis pareigybėmis buvo sumažintas darbuotojų skaičius bei panaikintos prieš tai buvusios pareigybės, tame tarpe ir pareiškėjos pareigybė.
Iš pareiškėjos pareigybės - Švietimo skyriaus Švietimo vadybos poskyrio vyriausiosios specialistės (A lygio, 11 kategorijos), aprašymo matyti, kad pareiškėja, iki jos pareigybės panaikinimo, vykdė funkcijas tiek bendrojo ugdymo, tiek ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo srityse. Po pareiškėjos pareigybės panaikinimo (2016 m. lapkričio 15 d.) dalis jos vykdytų funkcijų, bendrąjį ugdymą vykdančių įstaigų atžvilgiu, buvo perduota vykdyti Bendrojo ugdymo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) pareigybei, o kita dalis pareiškėjos vykdytų funkcijų, ikimokyklinį ugdymą vykdančių įstaigų atžvilgiu, buvo perduota vykdyti Ikimokyklinio ugdymo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 11 kategorija) pareigybei.
Be to, minėtoms naujoms pareigybėms, pagal jų aprašymus, buvo perduotos vykdyti ir kitos funkcijos, kurių iki tol nebuvo priskirta vykdyti pareiškėjos užimtai pareigybei.
Šių aplinkybių pagrindu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta iš tikrųjų, o ne fiktyviai, nes pareiškėjos vykdytos funkcijos buvo išskaidytos Bendrojo ugdymo ir Ikimokyklinio ugdymo skyrių pareigybėms, o šioms pareigybėms, be anksčiau pareiškėjos vykdytų funkcijų, buvo priskirtos ir kitos esminės funkcijos, tiek tos, kurias anksčiau vykdė kiti valstybės tarnautojai, tiek tos, kurių vykdymas ankstesniuose pareigybių aprašymuose nebuvo numatytas.
Šiuo atveju pareiškėjos priešingi šiuo klausimu teiginiai yra paneigiami byloje surinktais įrodymais su kurių atlikta pirmosios instancijos teismo analize bei vertinimu, kolegija sutinka.
Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.
Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.
Administracinių teismų praktikoje aiškinant kitas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas taip pat yra konstatuota, karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija - būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas, nėra absoliuti.
Ši garantija be išlygų gali būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme nėra nustatyti specialūs reikalavimai.
Tačiau, jeigu tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialūs reikalavimai, ši garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitikimu specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija galės būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojo dalykinės savybės atitiks pareigybės, kurią tarnautojas pretenduoja užimti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, nes priešingu atveju, gali būti neatlikti arba netinkamai įgyvendinti tie ypatingi valstybės tarnybos tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas yra priskirtas šioms pareigybėms. Tai lemia, kad tais atvejais, kai karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, pretenduoja užimti pareigybes, kurioms, jų aprašyme, yra nustatyti specialūs reikalavimai, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar tokio tarnautojo dalykinės savybės atitinka šiuos specialiuosius reikalavimus, ar šie specialieji reikalavimai, kurių tarnautojas neatitinka yra esminiai, t. y., ar jų nustatymas gali būti pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1743/2009).
Byloje nustatyta, kad naujai įsteigtoms pareigybėms, kurioms buvo išskirstytos pareiškėjos pareigybės funkcijos - Ikimokyklinio ugdymo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 11 kategorija) pareigybei ir Bendrojo ugdymo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) pareigybei yra nustatyti specialūs reikalavimai: pirmuoju atveju, turėti ne mažesnę kaip 1 metų duomenų tvarkymo patirtį, o antruoju atveju, turėti ne mažesnę kaip 1 metų strateginio planavimo darbo patirtį.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja šių reikalavimų neatitinka. Byloje nagrinėjamu atveju, minėtoms pareigybėms priskirtų funkcijų pobūdis neduoda pagrindo manyti, jog šie specialieji reikalavimai yra nebūtini vykdant šioms pareigybėms priskirtas funkcijas ir uždavinius, nes šioms pareigybėms priskyrus papildomų funkcijų, išsiplėtė ne tik darbo apimtis, bet ir reikalavimai darbo kokybei bei atsakomybei. Šių aplinkybių pareiškėja iš esmės ir neginčija. Byloje taip pat nėra ginčo, kad pareiškėjos dalykinės bei profesinės savybės neatitiko reikalavimų, keliamų ir kitoms pareigybėms, kurios buvo įsteigtos po įvykusios pertvarkos.
Visa tai savo ruožtu lemia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, kad nepasiūlius pareiškėjai užimti kitas lygiavertes pareigybes, nebuvo pažeistos jos teisės, kurias garantuoja Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis.
Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos profesinių ir dalykinių savybių neatitikimas specialiesiems reikalavimams, taip pat lemia, jog nepriklausomai nuo to, ar Bendrojo ugdymo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) pareigybei teisingai ar neteisingai buvo nustatyta 12 kategorija, ar vėliau priimant į šią pareigybę kitą darbuotoją buvo sumažinta šios pareigybės kategorija iki 11, tai pareiškėjos teisių, Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu, neįtakoja. Dėl šių priežasčių apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu yra neaktualūs, todėl į juos papildomai neatsakytina.
Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad įspėjimo apie numatomą pareigybės panaikinimą laikotarpiu, nebuvo pažeistos pareiškėjos teisės žinoti apie naujai steigiamų pareigybių pobūdį bei galimybę jas užimti.
Minėta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta garantija, nustatanti, jog valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja apie numatomą jos pareigybės panaikinimą buvo įspėta 2016 m. liepos 11 d., o jos pareigybė panaikinta 2016 m. lapkričio 15 d.. Naujos valstybės tarnautojų pareigybės Bendrojo ugdymo ir Ikimokyklinio ugdymo skyriuose buvo įsteigtos Savivaldybės administracijos direktorės 2016 m. lapkričio 7 d. įsakymu, o Savivaldybės administracijos direktorės 2016 m. lapkričio 11 d. įsakymais buvo patvirtinti naujų pareigybių aprašymai. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas administracinius aktus, reikalingus minėtai struktūrinei pertvarkai įgyvendinti, priėmė iki pareiškėjos pareigybės panaikinimo ir naujų pareigybių įsteigimo. Tai savo ruožtu reiškia, kad pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos metu, egzistavo visa reikiama informacija, kurios pagrindu buvo galima spręsti apie pareiškėjos galimybę toliau dirbti valstybės tarnyboje. Šiuo atveju pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimų kada aptariamą informaciją darbdavys privalo parengti bei duoti susipažinti su ja valstybės tarnautojams. Pagal nagrinėjamų teisinių santykių esmę, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tai turi būti padaryta iki pareigybės panaikinimo ir naujų pareigybių įsteigimo. Kadangi šių reikalavimų atsakovas nepažeidė, todėl priešingi šiuo klausimu pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai taip pat yra atmetami.
Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas byloje priėmė pagrįstą teisėtą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos V. M. apeliacinį skundą atmesti..
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Stasys Gagys
Romanas Klišauskas