Civilinė byla Nr. e2-40-671/2023

Teisminio proceso Nr. 2-47-3-00896-2022-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.6.1 1.3.2.6.7; 1.3.5.1; 1.3.9.2.2; 3.2.6.1                        

 (S)

TELŠIŲ APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 6 d.

                                                                            Telšiai

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų teisėja Audronė Alčauskienė,

sekretoriaujant Ingai Janušauskienei,

dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Mindaugui Klemeniui,

atsakovui A. I.,

atsakovo atstovui advokatui Giedriui Baziuliui,

vertėjai Rimai Gudinienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui A. I., atstovaujamam Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos, dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo.

Teismas

n u s t a t ė :

ieškovė prašo išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės iš esmės ir priimti naują sprendimą – atmesti visus darbuotojo (šioje byloje atsakovo) darbo byloje pareikštus reikalavimus kaip nepagrįstus ir pareikštus ne tam atsakovui bei panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2022 m. balandžio 27 d. sprendimą darbo byloje Nr. APS-113-3973/2022. Nurodė, kad darbo byloje Nr. APS-113-3973/2022 buvęs ieškovės darbuotojas A. I., atstovaujamas Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos, pateikė prašymą, kuriuo Darbo ginčų komisijos prašė priteisti jo naudai iš darbo santykių kylančią nesumokėtą sumą bei netesybas. Darbo ginčų komisija darbuotojo (šioje byloje atsakovo) prašymą tenkino iš dalies ir priteisė tik dienpinigius už atitinkamus laikotarpius. Taip pat Darbo ginčų komisija atsakovo prašymą dalyje dėl pagal kasos išlaidų orderius neišmokėtų grynųjų pinigų ir netesybų atmetė. Tarp šalių nėra ginčo, jog ieškovė yra registruota kaip laikinojo darbo įmonė. Įmonė vykdo tokią veiklą ir nuomoja darbuotojus įvairioms kitoms įmonėms užsienyje. Tačiau tai nėra vienintelė įmonės vykdoma komercinė veikla. Pažymėtina, kad darbdavys (ieškovė) vykdo ir kitą komercinę veiklą – krovinių pervežimą. Įmonė turi ir licenciją tokiai veiklai vykdyti, ir nuosavybės teise arba kitokiu pagrindu priklausančių arba naudojamų ir valdomų transporto priemonių, reikalingų tokias funkcijas vykdyti. Tačiau tokia informacija Darbo ginčų komisijos sprendime nenurodyta ir apskritai pačioje darbo byloje nebuvo nagrinėta. Pažymėtina, kad ginčo sprendime nėra įrodyta, jog būtent šis konkretus darbuotojas (šioje byloje atsakovas) dirbo Vokietijos Federacijoje registruotoje įmonėje kaip pas laikinojo darbo naudotoją. Tokia išvada padaryta tik Darbo ginčų komisijos narių asmeniniu įsitikinimu, susiformavusiu tik iš žodinių paaiškinimų. Tuo tarpu rašytinių, aiškių ir konkrečių bei neginčytinų įrodymų, patvirtinančių tokias aplinkybes, nėra. Kaip minėta, ieškovė vykdo ir krovinių vežimo veiklą. Būtent pasiekti šiuos tikslus atsakovas ir buvo siunčiamas dirbti į Vokietijos Federaciją. Su atsakovu sudaryta įprasta, o ne laikinojo darbo sutartis, jis buvo siunčiamas dirbti komandiruočių principu įprastomis darbo Lietuvoje sąlygomis, nes būtent komandiruotės yra įprastų darbo santykių įgyvendinimo priemonė. Darbuotojų iš trečiųjų šalių nuoma apskritai pagal teisės aktus negalima, todėl įmonė tai žinodama ir siuntė darbuotoją dirbti komandiruočių principu, o ne darbuotojų nuomos pagrindu. Ieškovė pateikė visus turimus dokumentus, patvirtinančius darbuotojo darbą įprastomis sąlygomis, priėmė įsakymus dėl komandiruočių, mokėjo dienpinigius ir t. t., kas tik objektyviai ir neginčytinai patvirtina, jog darbo santykiai su šiuo konkrečiu darbuotoju buvo vykdomi įprastai. Darbdavys (ieškovė) neginčija fakto, kad darbuotojui (atsakovui) pagal jo rašytinius prašymus buvo suteikiamos nemokamos atostogos įvairiais laikotarpiais. Darbo ginčų komisija sprendime nurodė, kad suteiktų nemokamų atostogų laikotarpiais darbuotojas (atsakovas) realiai dirbo, todėl priteisė atitinkamas sumas darbuotojui sumokėti iš darbdavio. Atkreiptinas dėmesys, kad nemokamos atostogos yra laisvas nuo darbo laikas, t. y. laikas, kuomet darbuotojas nėra darbdavio žinioje, nepaklūsta darbdavio tvarkai, o laisvą nuo darbo laiką darbuotojas organizuoja savo nuožiūra ir atsakomybe. Byloje esanti medžiaga, t. y. vairuotojo kortelės duomenys, patvirtina faktą, kad darbuotojas vairavo automobilį. Tačiau tai jokiu būdu nepatvirtina fakto, kad darbuotojas tuo laikotarpiu dirbo būtent ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai ir pavedimu. Krovinių vežimo rinkoje kitose įmonėse dažnai pasitaiko atvejų, kad darbo užsienyje atveju, kai trečiųjų šalių piliečiai vairuotojai išvyksta apmokamų ar neapmokamų atostogų, su automobiliu palieka ne tik raktus, bet ir vairuotojo korteles, todėl su to konkretaus vairuotojo kortele važiuoja visai kiti vairuotojai. Byloje nėra medžiagos, įrodančios, kad šio konkretaus darbuotojo nemokamų atostogų laikotarpiu su šio darbuotojo vairuotojo kortele važiavo būtent šis konkretus darbuotojas. Dar daugiau, neapmokamos atostogos yra tik vienas iš laisvo nuo darbo laikotarpių. Realybėje darbuotojas darbdavio naudai dirbo tik po 8 valandas per dieną, todėl paroje turėjo nemažai laisvo laiko po darbo pas darbdavį dirbti ir kitokius darbus kitiems darbdaviams. Todėl net jeigu tą konkrečią dieną darbuotojo darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad darbuotojas dirbo 8 valandas, tai dar nereiškia, kad tą konkrečią dieną darbuotojas negalėjo dirbti ir kitam darbdaviui. Ir atvirkščiai –  jeigu darbuotojo darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nepažymėta, kad darbuotojas dirbo, bet vairuotojo kortelės duomenys ar kiti dokumentai rodo, kad jis vairavo transporto priemonę, nebūtinai reiškia, jog šie veiksmai buvo atliekami darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ pavedimu, organizavimu ir šios įmonės naudai. Be aukščiau nurodytų laikotarpių dar yra švenčių dienos, savaitgaliai ar bet kokie kiti laikotarpiai, kuriais darbuotojas nedirbo pas darbdavį, bet tai neužkirto jam kelio fiziškai atlikti darbo funkcijas kitam darbdaviui. Todėl Darbo ginčų komisijos sprendimas, priteisiantis mokėti dienpinigius už tas dienas, kurios nepažymėtos darbdavio darbo laiko apskaitos dokumentuose kaip dirbtos dienos vien tuo pagrindu, kad vairuotojas tą konkrečią dieną vairavo automobilį, savaime nereiškia, kad tai buvo darbas ieškovės naudai. Tokios aplinkybės privalėjo būti aiškiai ir konkrečiai įrodytos objektyviais duomenimis, tačiau to padaryta nebuvo. Pati Darbo ginčų komisija byloje nustatė, jog tam tikrais laikotarpiais darbuotojas vykdė darbo funkcijas pagal tiesioginius susitarimus su Vokietijos įmone. Nors darbo byloje yra tik keli tiesioginio darbo Vokietijos įmonei atvejų pavyzdžiai, tačiau realiai tai buvo masinis reiškinys –  darbuotojas bet kokiu laisvu nuo darbo pas darbdavį laiku atlikdavo darbo funkcijas pagal tiesioginius susitarimus su Vokietijos įmone. Darytina akivaizdi išvada – atsakovas dirbo ir tiesiogiai Vokietijos įmonėje, o darbdavys (ieškovė) išmokėjo visas priklausančias lėšas darbuotojui taip, kaip numatyta jo darbo apskaitos dokumentuose. Ginčo dėl šios aplinkybės darbo byloje net nebuvo. Ieškovė prie šio ieškinio prideda tik savo turimus, aukščiau šioje pastraipoje nurodytus argumentus pagrindžiančius dokumentus, tačiau tai nereiškia, kad tai yra viskas, kas buvo sudaryta apskritai. Visi tokie dokumentai yra Vokietijos įmonėje, todėl ieškovė jų gauti taip paprastai negali. Faktas, kad atsakovas savo iniciatyva laisvu nuo darbo laiku dirbo tiesiogiai Vokietijos įmonėje, niekaip nesuponuoja ieškovės neteisėtų veiksmų. Ginčas ir darbuotojo reikalavimas kilo tik dėl tų laikotarpių, kada darbuotojas buvo laisvas nuo darbo pas darbdavį. Tačiau tai jokiu būdu savaime nereiškia, kad ieškovė darbo laiko apskaitos dokumentus pildė netinkamai ar kad netinkamai atsiskaitė su darbuotoju. Jeigu darbuotojas savo laisvu asmeniniu sprendimu darbo funkcijas atliko ir kitam darbdaviui, tai yra paties darbuotojo atsakomybė ir laisvas apsisprendimas, bet tai nedaro ieškovės veikiančios neteisėtai. Ir jeigu darbuotojas pats pasimetė tarp to, kada, kiek ir pas ką jis dirba atitinkamu laikotarpiu, tai taip pat negali būti ieškovės atsakomybe.

Atsakovas A. I., atstovaujamas Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos, atsiliepimu į ieškinį su ieškinio reikalavimais nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą;  šioje byloje nustačius ieškovės neatsiskaitymo su atsakovu faktą, ieškovė privalo sumokėti atsakovui netesybas, kurių dydis – atsakovo vidutinis darbo užmokestis už kiekvieną uždelstą atsiskaityti mėnesį. Atsiliepime nurodyta, kad atsakovas dirbo tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2020 m. birželio 9 d. darbo sutartį, kuria darbdavys (ieškovė) įsipareigojo mokėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų mėnesinį darbo užmokestį, padaugintą iš koeficiento 1,65. Darbdavys (ieškovė) 2021 m. lapkričio 30 d. atleido darbuotoją (atsakovą) ir iki šiol su juo visiškai neatsiskaito. Darbdavio neišmokėta atsakovui suma iš viso sudaro 7137,98 Eur (neto), kurią sudaro darbo užmokestis ir dienpinigiai. Darbo ginčų komisijos 2022 balandžio 27 d. sprendimu nutarta iš ieškovės atsakovo naudai išieškoti 3032 Eur dienpinigių už laikotarpį nuo 2020 m. rugsėjo mėn. iki 2021 m. spalio mėn. Dirbdamas tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, atsakovas didžiąją darbo laiko dalį praleisdavo komandiruotėse, kurių metu darbdavys (ieškovė) turėjo pareigą mokėti atsakovui dienpinigius. Darbo ginčų komisija nustatė, kad ieškovė yra laikinojo įdarbinimo įmonė, kuri darbuotojus siunčia darbui pas darbo naudotoją. Bylos duomenimis, atsakovas buvo siunčiamas atlikti darbo funkcijas į vieną ir tą pačią įmonę. Laikotarpiu tarp atsakovo grįžimo į Lietuvą ir vėl išvykimo į Vokietiją ieškovė komandiruočių neorganizuodavo. Darbo funkcijų ieškovės naudai ar kuriai nors kitai įmonei (darbo naudotojui) nei Lietuvoje, nei Vokietijoje atsakovas nevykdė. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad lyginant darbdavio (ieškovės) pateiktus komandiruočių įsakymus su vairuotojo kortelės duomenimis matomi neatitikimai. Įvertinus vairuotojo kortelės informaciją, Sodros, ieškovės pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis, nėra pagrindo abejoti, kad atsakovas laikotarpiais nuo 2020 m. rugsėjo 9 d. iki 2020 m. gruodžio 21 d. ir nuo 2021 m. vasario 10 d. iki 2021 m. liepos 4 d. nepertraukiamai vykdė vairuotojo darbo funkcijas Vokietijos įmonėje (duomenys neskelbtini). Ieškovė nepagrįstai nepažymėjo laikotarpių nuo 2020 m. spalio 14 d. iki 2020 m. spalio 31 d., nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 4 d., nuo 2020 m. gruodžio 18 d. iki 2020 m. gruodžio 21 d., nuo 2021 m. kovo 10 d. iki 2021 m. kovo 31 d., nuo 2021 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. gegužės 20 d., ir nuo 2021 m. birželio 19 d. iki 2021 m. birželio 30 d., kaip komandiruotės laiko, dėl ko nepriskaičiavo ir atsakovui neišmokėjo 4898 Eur dienpinigių. Komisija padarė išvadą, kad nurodytais laikotarpiais atsakovas nepertraukiamai darbo funkcijas vykdė pas vienintelį darbo naudotoją (duomenys neskelbtini). Laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 28 d. iki 2021 m. vasario 9 d. (13 d.) komandiruotė buvo pažymėta nepagrįstai, taigi už šias dienas sumokėti dienpinigiai (806 Eur) yra laikytini permoka. Taigi darbdavys darbuotojo darbo laikotarpiu 2020 m. rugsėjo mėn. – 2021 m. spalio mėn. nepagrįstai nepažymėjo 66 kalendorinių komandiruotės dienų, už kurias nepriskaičiavo iš viso 4092 Eur (1550 Eur + 2542 Eur) dienpinigių. Atlikus bendrus priskaitytų ir išmokėtų su darbo santykiais susijusių sumų skaičiavimus, taip pat nustatyta 1060 Eur permoka darbuotojui, todėl Darbo ginčų komisija nustatė, kad atsakovui iš viso neišmokėta 3032 Eur dienpinigių (4092 Eur – 1060 Eur). Atsakovas neginčija Darbo ginčų komisijos nustatytų aplinkybių, priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu prašė tenkinti ieškinio reikalavimus. Papildomai nurodė, kad atsakovas buvo įdarbintas ne pagal laikinojo darbo, o neterminuotą darbo sutartį atlikti krovinių pervežimą. Atsakovas vairuodavo tiek ieškovei priklausančias, tiek nuomotas transporto priemones. Atsakovas veždavo krovinius Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini) užsakymu. Ieškovė su atsakovu yra visiškai atsiskaičiusi. Pretenzijos turėtų būti reiškiamos Vokietijos įmonei. Atsakovas atlikęs savo darbo funkcijas ieškovės naudai dirbdavo tiesiogiai Vokietijos įmonei ir už tai gaudavo atlyginimą. Atsakovui už tą patį darbą negali būti sumokama du kartus. Ieškovė nebuvo pajėgi sukontroliuoti, kad atsakovas atlikdamas darbą Vokietijos įmonei naudojosi ieškovei priklausančiomis transporto priemonėmis. Ieškovė atsakovui mokėdavo 62 Eur dienpinigius, nors darbo sutartyje buvo sutarta mokėti 50 proc. dienpinigių.

Atsakovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti. Parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“  pradėjo dirbti 2020 m. liepos pabaigoje, rugpjūčio pradžioje. Atvykus traukiniu į Vilnių, telefonu pabendravus su Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini) atstovu, iš karto išvyko į Vokietiją, kur po savaitės pasirašė darbo sutartį. Vokietijoje buvo apgyvendintas, turėjo mokėti už būsto nuomą. Darbo funkcijoms atlikti jam davė transporto priemones, kurios buvo su vokiškais valstybiniais numeriais ir priklausė (duomenys neskelbtini). Dėl darbo sąlygų tarėsi su Vokietijos įmone, tačiau darbo sutartis buvo sudaryta su ieškove. Kiek jis suprato, Vokietijos įmonė (duomenys neskelbtini) buvo pagrindinė įmonė, o ieškovė kaip pagalbinė, priimant darbuotojus. Su Vokietijos įmonės atstovu buvo sutarta dėl 2100 Eur darbo užmokesčio, tačiau realiai kas mėnesį jam būdavo pravedama 1050 Eur. Darbo užmokestis buvo mokamas kartą per mėnesį pervedant į Paysera. Negali pasakyti, kuri įmonė jam mokėdavo atlyginimą, turbūt ieškovė. Viską, kas susiję su darbu, organizuodavo (duomenys neskelbtini). Ieškovės vadovą A., kuris pasirašė darbo sutartį, yra matęs tik keletą kartų.

Atsakovo atstovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad nors Darbo ginčų komisija netenkino visų atsakovo reikalavimų, tačiau jie su Darbo ginčų komisijos sprendimu sutinka, jo neginčija. Ieškovė yra laikinojo įdarbinimo įmonė, kuri siunčia darbuotojus laikinam darbo naudotojui. Atsakovas visą laiką buvo siunčiamas į tą pačią Vokietijos įmonę. Darbo ginčų komisija pagal pateiktus įrodymus nustatė, kad atsakovas laikotarpiais nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. gruodžio 21 d. ir nuo 2021 m. vasario 10 d. iki 2021 m. liepos 4 d. nepertraukiamai dirbo, vykdė savo darbo funkcijas Vokietijoje. Už šiuos laikotarpius buvo sumokėti ne visi dienpinigiai, todėl Darbo ginčų komisijos sprendimas dėl 3032 Eur dienpinigių priteisimo iš ieškovės atsakovui yra pagrįstas ir teisingas. Byloje nustatyta, kad atsakovas buvo sudaręs tik vieną darbo sutartį. Ieškovė neįrodė aplinkybių, kad atsakovui buvo mokamas darbo užmokestis pagal kitą darbo sutartį Vokietijoje.

         Ieškinys atmestinas.

Jeigu po darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, priėmimo bent viena iš ginčo šalių per įstatyme nustatytą terminą pareiškia teisme ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio yra priimtas darbo ginčų komisijos sprendimas, išnagrinėjimo, tai darbo ginčų komisijos sprendimas lieka neįsiteisėjęs, netampa privalomas ir neįgyja vykdomojo dokumento statuso bei pagal įstatymą netenka galios, kai įsiteisėja teismo sprendimas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 231 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos reiškia, jog teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta, o iš naujo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka ginčą nagrinėja iš esmės, t. y. nustatydamas ginčijamas šalių materialiąsias teises bei pareigas, išsprendžia kilusį ginčą dėl teisės, kuriam taikytinos įstatyme nustatytos privalomos išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos buvo laikytasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis Nr. 3K-3-27-701/2019). Taigi, teismas šioje byloje nerevizuoja Darbo ginčų komisijos 2022 m. balandžio 27 d. sprendimo, priimto darbo byloje Nr. APS-113-3973/2022, bet sprendžia tarp šalių kilusį ginčą dėl su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais nustatyta, kad 2020 m. birželio 9 d. atsakovas A. I. ir ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktoriaus A. G., sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią atsakovas pradėjo dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Šalys susitarė, kad atsakovui bus mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus valandinis atlygis, padaugintas iš koeficiento 1,65 (nuo 2020 m. sausio 1 d. 6,138 Eur/val. arba 1200 Eur/mėn. Sutartimi taip pat nustatyta, kad darbdavys moka darbuotojui dienpinigius taikant 50 procentų Finansų ministro patvirtintų dienpinigių normų, esant būtinybei darbdavys turi teisę dienpinigius didinti. Šalys susitarė dėl 40 darbo valandų per savaitę, taikant suminę darbo laiko apskaitą. Sodros duomenimis atsakovas pagal nurodytą darbo sutartį dirbo nuo 2020 m. rugpjūčio 3 d. iki 2021 m. lapkričio 30 d. Atsakovas 2022 m. balandžio 26 d. patikslintu prašymu kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydamas priteisti iš ieškovės 7137,98 Eur sumą, kurią sudaro neišmokėtas darbo užmokestis ir dienpinigiai. Darbo ginčų komisijos 2022 m. balandžio 27 d. sprendimu atsakovo prašymas buvo tenkintas iš dalies ir iš ieškovės atsakovui priteista 3032 Eur dienpinigių už laikotarpius nuo 2020 m. spalio 14 d. iki 2020 m. spalio 31 d., nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 4 d., nuo 2020 m. gruodžio 18 d. iki 2021 m. gruodžio 21 d., nuo 2021 m. kovo 10 d. iki 2021 m. kovo 31 d., nuo 2021 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. gegužės 20 d., ir nuo 2021 m. birželio 19 d. iki 2021 m. birželio 30 d., prašymo dalis dėl 2425,98 Eur sumos pagal kasos išlaidų orderius, 620 Eur dienpinigių už laikotarpį nuo 2021 m. rugsėjo 21 d. iki 2021 m. spalio 29 d. bei netesybų priteisimo buvo atmesta.

Byloje kilo ginčas dėl ieškovės pareigos sumokėti atsakovui dienpinigius už atliktą darbą komandiruotėje. Ieškovė teigia, kad laikotarpiais, už kuriuos Darbo ginčo komisijos 2022 m. balandžio 27 d. sprendimu atsakovui iš jos buvo priteisti dienpinigiai, atsakovas nedirbo ieškovės naudai, o laisvu nuo darbu ieškovei metu tiesiogiai dirbo Vokietijos įmonei (duomenys neskelbtini). Ieškovė su atsakovu yra visiškai atsiskaičiusi, todėl ji neprivalo sumokėti už atsakovo darbą, kurį jis atliko ne jos naudai. Atsakovas ir jo atstovas nurodo, kad ieškovės priimti komandiruočių įsakymai ir sumokėti dienpinigiai nesutampa su faktiškai atliktu atsakovu darbu komandiruotėje, todėl ieškovė yra skolinga atsakovui. Nors su atsakovu buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis, tačiau faktiškai ieškovė veikė kaip laikinojo įdarbinimo įmonė, nes atsakovas visą laiką dirbo Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini) naudai ir atliekant darbo funkcijas iš esmės buvo jai pavaldus.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad laikinojo darbo sutartis – darbuotojo (toliau – laikinasis darbuotojas) ir darbdavio (toliau – laikinojo įdarbinimo įmonė) susitarimas, pagal kurį laikinasis darbuotojas įsipareigoja tam tikrą laiką atlikti darbo veiklą laikinojo įdarbinimo įmonės nurodyto asmens (toliau – laikinojo darbo naudotojas) naudai ir jam būdamas pavaldus, o laikinojo įdarbinimo įmonė įsipareigoja už tai atlyginti. Taigi, įdarbinimas per laikinojo įdarbinimo įmones reiškia laikinųjų darbuotojų įdarbinimą laikinojo įdarbinimo įmonėse, turint tikslą juos pagal laikinojo įdarbinimo sutartis siųsti laikinai dirbti laikinojo darbo naudotojų naudai, pastariesiems prižiūrint ir vadovaujant. Teisės doktrinoje aiškinama, kad teisiniai santykiai tarp laikinojo darbuotojo ir laikinojo darbo naudotojo nėra laikomi tradiciniais darbo teisiniais santykiais, nes darbo sutartis tarp laikinojo darbo naudotojo bei laikinojo darbuotojo nesudaroma, tačiau laikinojo darbo naudotojas turi teisę iš laikinojo darbuotojo reikalauti atlikti darbo funkciją, vykdyti su tuo susijusius nurodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-698-881/2020).

Byloje nustatyta, kad ieškovė užsiima krovinių vežimo veikla, taip pat ji įrašyta į laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą. Ieškovė ir Vokietijos įmonė (duomenys neskelbtini) yra sudariusi sutartį kaip laikinojo įdarbinimo įmonė ir priimančioji įmonė dėl darbuotojų perleidimo. Tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis, pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas darbo funkcijas atliko komandiruotėje Vokietijoje. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad už darbo organizavimą buvo atsakingi Vokietijos įmonės atstovai, su kuriais jis ir bendraudavo, ieškovės vadovą jis yra matęs tik keletą kartų. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad atsakovas krovinius veždavo Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini) užsakymu. 

Darbo sutartis turi būti aiškinama tokiu būdu, kad jos aiškinimo rezultatas būtų suderinamas su darbo santykių teisinio reglamentavimo principais, juos atitiktų ir jiems neprieštarautų. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, kurie ir toliau išlieka aktualūs, aiškinant darbo sutartį atsižvelgtina ir į sutarčių aiškinimo taisykles, išdėstytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, įvertinant darbo sutarties specifiką ir tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122-248/2019). Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus, turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Esminiai sutarčių aiškinimo principai, t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai, lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). 

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir atsakovo teismo posėdžiu metu duotus paaiškinimus apie darbo sutarties sudarymą ir darbo funkcijų atlikimą, kurių teisingumu nėra pagrindo abejoti, ir byloje nesant juos paneigiančių įrodymų, bei atsižvelgiant į DK 6 straipsnio 2 dalies punktą, nustatantį, kad kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai, daro išvadą, kad nors tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis, tačiau tarp šalių susiklostė darbo santykiai pagal laikinojo darbo sutartį, t. y. atsakovas darbo funkcijas atliko Vokietijos įmonei (duomenys neskelbtini), kuri organizavo darbų atlikimą, o ieškovė atsakovui mokėdavo darbo užmokestį. Pažymėtina, kad šių faktinių darbo teisinių santykių tarp ieškovės ir atsakovo nepaneigia aplinkybė, kad atsakovas darbo metu naudodavo ieškovei priklausančias ar nuomos sutarčių su Vokietijos įmone (duomenys neskelbtini) pagrindu valdomas transporto priemones.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė nesutinka, kad ji yra skolinga atsakovui 3032 Eur neišmokėtų dienpinigių už laikotarpius nuo 2020 m. spalio 14 d. iki 2020 m. spalio 31 d., nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 4 d., nuo 2020 m. gruodžio 18 d. iki 2021 m. gruodžio 21 d., nuo 2021 m. kovo 10 d. iki 2021 m. kovo 31 d., nuo 2021 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. gegužės 20 d., ir nuo 2021 m. birželio 19 d. iki 2021 m. birželio 30 d.

DK 107 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad į užsienį komandiruojamam darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pagal Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punktą dienpinigiai apskaičiuojami pagal Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai nustatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje. Kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių. Taigi išlaidų, patirtų dėl vykimo į komandiruotę, kompensavimo garantija darbuotojui nustatyta DK, dienpinigių mokėjimo tvarka detalizuota poįstatyminiame akte. Pirmiau aptartas teisinis reguliavimas įtvirtina bendrąją taisyklę, kad į užsienį komandiruojamam darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, apskaičiuojami pagal Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius, tam nereikalingas atskiras darbo teisinių santykių šalių susitarimas. Taip pat šis teisinis reguliavimas nustato bendrosios taisyklės išimtį – galima taikyti mažesnius dienpinigių dydžius, jei tokie mažesni dydžiai nustatyti kolektyvinėje ar darbo sutartyje. Be to, nustatyta riba, iki kurios gali būti mažinami dienpinigių dydžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022).

Byloje nustatyta, kad ieškovės ir atsakovo sudarytoje darbo sutartyje nurodyta, kad darbdavys moka darbuotojui dienpinigius taikant 50 procentų Finansų ministro patvirtintų dienpinigių normų, esant būtinybei darbdavys turi teisę dienpinigius didinti. Pagal Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punktą vykstantiems į Vokietijos Federacijos Respubliką dienpinigių norma yra 62 Eur. Nors nagrinėjamu atveju šalys darbo sutartimi buvo susitarusios nurodytus dienpinigius mažinti 50 procentų, tačiau kaip matyti ir ieškovės buhalterinių dokumentų, atsakovui buvo mokami maksimalūs dienpinigiai, t. y. 62 Eur. Šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino ir ieškovės atstovas.

Iš byloje esančių komandiruočių įsakymų ir dienpinigių paskaičiavimo pažymų matyti, kad atsakovas buvo siunčiamas į Vokietiją darbo funkcijų vykdymui laikotarpiais nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 13 d. (43 d.), nuo 2020 m. lapkričio 5 d. iki 2020 m. gruodžio 17 d. (43 d..), nuo 2021 m. sausio 28 d. iki 2021 m. kovo 9 d. (41 d.), nuo 2021 m. balandžio 1 d. iki 2021 m. balandžio 29 d. (29 d.), nuo 2021 m. gegužės 21 d. iki 2021 m. birželio 18 d. (29 d.,) nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2021 m. liepos 4 d. (4 d.), nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 29 d. (29 d.). Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose per visą ieškovės ir atsakovo darbinių santykių laikotarpį pažymėta 218 komandiruočių dienų, už kurias atsakovui dienpinigiai buvo išmokėti. Atsakovas nurodo, kad laikotarpiais nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. gruodžio 21 d. ir nuo 2021 m. vasario 10 d. iki 2021 m. liepos 4 d. jo darbas komandiruotėje truko nepertraukiamai. Dėl šių priežasčių, atsakovo teigimu, ieškovė jam nesumokėjo dienpinigių už laikotarpius nuo 2020 m. spalio 14 d. iki 2020 m. spalio 31 d. (18 d.), nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 4 d. (4 d.), nuo 2020 m. gruodžio 18 d. iki 2021 m. gruodžio 21 d. (4 d.), nuo 2021 m. kovo 10 d. iki 2021 m. kovo 31 d. (22 d.), nuo 2021 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. gegužės 20 d. (20 d.), ir nuo 2021 m. birželio 19 d. iki 2021 m. birželio 30 d. (12 d.) (toliau – ginčo laikotarpiai), iš viso už 79 komandiruočių dienas.

Vadovaujantis Sodros duomenimis ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, laikotarpiais nuo 2020 m. rugpjūčio 3 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 27 d., nuo 2021 m. liepos 5 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2021 m. spalio 31 d. ir nuo 2021 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. lapkričio 30 d. atsakovui buvo suteiktos nemokamos atostogos. Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad ginčo laikotarpiais komandiruotė atsakovui nepažymėta, tačiau pažymėtas darbo laikas po 8 val. nuo pirmadienio iki penktadienio. Atlyginimo žiniaraščiai patvirtina, kad už ginčo laikotarpius dienpinigiai atsakovui nepriskaičiuoti, tačiau tais mėnesiais darbo užmokestis atsakovui išmokėtas kaip už išdirbtą visą mėnesį. Pagal vairuotojo kortelės informaciją ginčo laikotarpiais atsakovas vykdė savo darbo funkcijas vairuodamas transporto priemones, kurių valstybiniai numeriai yra (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiais atsakovas savo darbą atliko pagal atskirą su Vokietijos įmone (duomenys neskelbtini) sudarytą darbo sutartį ar susitarimą ir kad su juo nurodyta įmonė yra atsiskaičiusi. Taip pat ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiais atsakovas buvo nemokamose atostogose ir kad nurodytas transporto priemones vairavo ne jis, o kitas asmuo.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Nagrinėjamu atveju, teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, atsižvelgdamas į tarp ieškovės ir atsakovo susiklosčiusius darbo teisinius santykius, sprendžia, kad ieškovė neįrodė, kad su atsakovu ji yra visiškai atsiskaičiusi ir neturi pareigos išmokėti dienpinigių už ginčo laikotarpius. Teismo manymu, ieškovės teiginiai, kad atsakovas ginčo laikotarpiais vykdė darbo funkcijas pagal tiesioginius susitarimus su Vokietijos įmone, laikytini nepagrįstais ir neįrodytais.

Byloje nustatyta, kad ieškovė atsakovui nepagrįstai nesumokėjo už 79 komandiruočių dienas, t. y. 4898 Eur (79 x 62 Eur). Kaip nurodyta prieš tai, vadovaujantis komandiruočių įsakymais ir dienpinigių paskaičiavimo pažymomis, atsakovas buvo siunčiamas į Vokietiją darbo funkcijų vykdymui laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 28 d. iki 2021 m. kovo 9 d. (41 d.). Tačiau iš pateiktos atsakovo paso kopijos matyti, kad atsakovas į Lietuvą atvyko tik 2021 m. vasario 4 d. Pagal vairuotojo kortelės informaciją atsakovas darbo funkcijas pradėjo 2021 m. vasario 10 d. Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, kad laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 28 d. iki 2021 m. vasario 9 d. atsakovas negalėjo dirbti, todėl už šias dienas sumokėti dienpinigiai, t. y. 806 Eur (13 d. x 62 Eur), laikytini permoka ir išskaitytini iš atsakovui priteistinos dienpinigių sumos.

Iš byloje esančių ieškovės buhalterinių dokumentų taip pat matyti, kad atsakovui už laikotarpį nuo 2020 m. rugpjūčio mėn. iki 2021 m. lapkričio mėn. priskaičiuota išmokėjimui 20519,45 Eur darbo užmokesčio kartu su dienpinigiais. Pateikti sąskaitų išrašai ir kasos išlaidų orderiai patvirtina, kad atsakovui už nurodytą laikotarpį išmokėta 21579,45 Eur. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, daro išvadą, kad atsakovui išmokant darbo užmokestį kartu su dienpinigiais yra susidariusi 1060 Eur permoka (20519,45 Eur – 20519,45 Eur), kuri taip pat išskaitytina iš atsakovui priteistinos dienpinigių sumos.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad ieškovė atsakovui yra nesumokėjusi 3032 Eur dienpinigių (4898 Eur – 806 Eur – 1060 Eur).

Darbo ginčų komisijai teiktame patikslintame prašyme atsakovas taip pat buvo išreiškęs reikalavimus dėl 2425,98 Eur sumos pagal kasos išlaidų orderius, 620 Eur dienpinigių už laikotarpį nuo 2021 m. rugsėjo 21 d. iki 2021 m. spalio 29 d. ir netesybų priteisimo. Darbo ginčų komisija 2022 m. balandžio 27 d. sprendimu šiuos atsakovo reikalavimus atmetė. Atsiliepime į ieškinį reikalavimo dėl 2425,98 Eur sumos pagal kasos išlaidų orderius ir 620 Eur dienpinigių už laikotarpį nuo 2021 m. rugsėjo 21 d. iki 2021 m. spalio 29 d. priteisimo atsakovas nebereiškė, tačiau nurodė, kad šioje byloje nustačius ieškovės neatsiskaitymo su atsakovu faktą, ieškovė privalo sumokėti atsakovui netesybas, kurių dydis – atsakovo vidutinis darbo užmokestis už kiekvieną uždelstą atsiskaityti mėnesį. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, jog sutinka su Darbo ginčų komisijos sprendimu ir jo neginčija. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas dėl nurodytų reikalavimų priteisti 2425,98 Eur sumą pagal kasos išlaidų orderius, 620 Eur dienpinigius už laikotarpį nuo 2021 m. rugsėjo 21 d. iki 2021 m. spalio 29 d. ir netesybas, nesprendžia.

Ieškinį atmetus, iš ieškovės atsakovo atstovei Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai priteistinos rašytiniais įrodymais pagrįstos 1400,25 Eur bylinėjimosi išlaidos už advokato teisinę pagalbą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

ieškinį atmesti.

         Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovo A. I. darbo ginčą išspręsti taip:

iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, kodas (duomenys neskelbtini), priteisti atsakovui A. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini), dienpinigius 3032 Eur (tris tūkstančius trisdešimt du Eur).

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai, kodas 300512523, bylinėjimosi išlaidas 1400,25 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus Eur 25 ct).

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismą.

Teisėja                                                           Audronė Alčauskienė