Civilinė byla Nr. 2A-1319/2012
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00315-2011-9
Procesinio sprendimo kategorija: 30.3; 50.10, 126.5
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. liepos 5 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Rimvydo Norkaus ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Rimduva“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2064-413/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės DnB Nord lizingas (šiuo metu ir toliau tekste – akcinė bendrovė DNB lizingas) ieškinį atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Rimduva“ dėl turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo ir pagal atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Rimduva“ priešieškinį ieškovui akcinei bendrovei DNB lizingas dėl nuosavybės teisės pripažinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB DNB lizingas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui BUAB „Rimduva“, kuriuo prašė įpareigoti atsakovą per tris darbo dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovui jam nuosavybės teise priklausantį turtą - transporto priemonę VW Passat, identifikavimo Nr. WVWZZZ3CZ7P105582, pagaminimo metai 2007, valst. Nr. CHF931 bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (b.l. 3-5). Ieškovo reikalavimas grindžiamas tuo, kad 2007 m. vasario 15 d. šalys sudarė lizingo sutartį Nr. 2007/02-LTN60, kurios pagrindu ieškovas suteikė teisę lizingo gavėjui (atsakovui) lizingo termino metu valdyti ir naudoti minėtą automobilį, o atsakovas įsipareigojo mokėti lizingo įmokas, nustatytas mokėjimų grafikuose. Kadangi atsakovas sutartimis prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai ir nemokėjo lizingo mokėjimų sutartais terminais, ieškovas nuo 2009 m. spalio 18 d. lizingo sutartį nutraukė. 2009 m. lapkričio 12 d. Kauno apygardos teismas iškėlė UAB „Rimduva“ bankroto bylą. 2009 m. gruodžio 10 d. ieškovas pareiškė bankroto byloje 47 761,99 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą, kuris teismo nutartimi buvo patvirtintas. 2010 m. kovo 22 d. ieškovas kreipėsi į bankroto administratorių, prašydamas sugrąžinti transporto priemonę, tačiau atsakovas atsisakė tai padaryti, nurodydamas, kad ieškovas jau pareiškė kreditorinį reikalavimą bankroto byloje. Ieškovo nuomone, atsakovas lizingo bendrovei priklausantį turtą valdo be teisėto pagrindo, lizingo įmokos nėra sumokėtos, todėl automobilis turėtų būti grąžintas jo savininkui.
Atsakovas BUAB „Rimduva“ pareiškė priešieškinį, kuriuo prašo pripažinti atsakovui nuosavybės teisę į transporto priemonę VW Passat (identifikavimo Nr. WVWZZZ3CZP105582) (b.l. 56-58). Atsakovas nurodo, kad 2009 m. gruodžio 10 d. ieškovas pareiškė 47 761,99 Lt finansinį reikalavimą BUAB „Rimduva“ bankroto byloje, kurį sudaro 28 563,77 Lt dydžio pradelstos lizingo įmokos, 3 782,23 Lt delspinigiai ir 15 415,99 Lt likę nesumokėtos lizingo įmokos. Šiais faktiniais veiksmais ieškovas patvirtino, jog atsisako nuosavybės teisės į ginčo turtą ir savo teises įgyvendins į likusią skolą bankroto byloje, pareikšdamas kreditorinį reikalavimą. Kauno apygardos teismas 2010 m. balandžio 12 d. nutartimi patvirtino ieškovo 47 761,99 Lt finansinį reikalavimą BUAB „Rimduva“ bankroto byloje, todėl ieškovo pareikštas ieškinys dėl turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo yra atmestinas, nes pažeidžia kitų įmonės kreditorių teises bei bankrutuojančios įmonės interesus. Ieškovo siekis susigrąžinti automobilį reiškia jo norą nepagrįstai praturtėti iš svetimo turto. Pagal lizingo sutartį Nr. 2007/02-LTN60 lizinguojamo turto (automobilio) kaina yra 94 999,99 Lt, bankrutuojanti įmonė už transporto priemonę iki bankroto bylos iškėlimo yra sumokėjusi daugiau kaip pusę sutartyje numatytos turto kainos (51 020,23 Lt). Patenkinus ieškinį, būtų pažeistos Įmonių bankroto įstatymo nuostatos, o tuo pačiu ir kreditorių interesai, nes nepripažinus atsakovui nuosavybės teisės į ginčo turtą ir jį perdavus ieškovui, sumažėtų įmonės turtas ir kreditorių galimybės atgauti skolas, be to, būtų suteiktas ieškovui neteisėtas pranašumas kitų kreditorių atžvilgiu, nes su juo būtų atsiskaityta turtu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė (b.l. 84-87). Įpareigojo atsakovą BUAB „Rimduva“ per tris darbo dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovui AB DNB lizingas priklausančią transporto priemonę - automobilį VW Passat, identifikavimo Nr. WVWZZZ3CZ7P105582, pagaminimo metai 2007 m., valst. Nr. CHF 931. Teismas nustatė, kad ginčo dėl 2007 m. vasario 15 d. lizingo sutarties Nr. 2007/02-LTN60 sąlygų nėra. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nėra sumokėjęs visų eilinių mokėjimų pagal lizingo sutartį, tarp šalių nebuvo pasirašytas sutarties sąlygų įvykdymo ir nuosavybės teisių į lizingo dalyką perdavimą patvirtinantis priėmimo-perdavimo aktas, finansinio lizingo sutartis su atsakovu dėl netinkamos sutarties vykdymo buvo nutraukta, atsakovas sutarties nutraukimo neginčijo, teismas konstatavo, kad ieškovas įgijo teisę reikalauti grąžinti automobilį. Todėl teismas ieškovo reikalavimą pripažino pagrįstu (CK 6.574 str., 4.94 str.).
Teismas nesutiko su atsakovo priešieškinyje išdėstytais argumentais, kad UAB „Rimduva“ bankroto byloje buvo patvirtintas ieškovo 47 761,99 Lt finansinis reikalavimas, todėl turtą grąžinus ieškovui, pastarasis nepagrįstai praturtėtų, kas pažeistų kitų įmonės kreditorių teises bei bankrutuojančios įmonės interesus. Draudimas kreditoriams ar tretiesiems asmenims susigrąžinti (išsireikalauti) jiems nuosavybės teise priklausantį turtą iš bankrutuojančios įmonės valdymo nei expressis verbis (pažodžiui), nei numanomai nėra įtvirtintas Įmonių bankroto įstatymo normose ar kituose galiojančiuose įstatymuose. Teismas sprendė, jog ginčo transporto priemonė nuosavybės teise priklauso pradiniam kreditoriui ieškovui, o ne bankrutuojančiai įmonei, todėl Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyti draudimai ir įstatyme nustatytos disponavimo bankrutuojančios įmonės turtu taisyklės šiam turtui netaikytinos. Konstatavo, kad ieškovo patvirtintas finansinis reikalavimas bankroto byloje nereiškia, jog ieškovas atsisakė jam nuosavybės teise priklausančio turto (automobilio), priešingai, ieškovas turi įstatyminį pagrindą ne tik susigrąžinti lizingo sutarties daiktą, bet ir išsireikalauti jam priklausančią skolą ir delspinigius, pareikšdamas bankroto byloje finansinį reikalavimą, kuris, pasikeitus aplinkybėms, gali būti tikslinamas. Atsakovo argumentą, kad įmokėjus jam daugiau kaip pusę lizinguojamo turto vertės, šis turtas gali būti pripažintas atsakovo nuosavybe, teismas laikė prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms (CK 6.567 str.) ir lizingo sutarties 10.1 bei 10.4 punktų nuostatoms.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas BUAB „Rimduva“ (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir tenkinti priešieškinį (b.l. 90-92). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
- Ieškovui 2009 m. gruodžio 10 d. pareiškus bankroto byloje 47 761,99 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą, kurį sudaro 28 563,77 Lt dydžio pradelstos lizingo įmokos, 3 782,23 Lt delspinigių ir 15 415,99 Lt nesumokėtos lizingo įmokos, laikytina, kad kreditorinis reikalavimas bankroto byloje pareikštas visa apimtimi dėl visų neįvykdytų prievolių pagal lizingo sutartį. 2010 m. balandžio 12 d. teismo nutartimi patvirtintas visas ieškovo pareikštas 47 761,99 Lt kreditorinis reikalavimas. Todėl ieškovas, nutraukęs lizingo sutartį, savo interesų gynimui pasirinko kitą būdą nei numatyta lizingo sutartimi (atsiimti daiktą) ir reikalauja iš atsakovo visos jam pagal lizingo sutartį priklausančios pinigų sumos.
- Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą yra uždraudžiamas visų finansinių prievolių vykdymas dėl bankroto bylos iškėlimo, daikto, sutarties pagrindu (teisėtai) valdomo ir naudojamo bankrutuojančios įmonės, savininkui tenka pasirinkimo teisė ar išsireikalauti daiktą (automobilį), už kurį pirkėjas nesumokėjo, ar pareikšti pirkėjo nesumokėtos kainos dalies dydžio finansinį reikalavimą bankroto procedūrose. Apelianto teigimu, ieškovui pasirinkus pastarąjį gynimo būdą ir bankroto bylą nagrinėjančiam teismui nutartimi patvirtinus tokį ieškovo finansinį reikalavimą, jis bankroto procedūrose įgyja kreditoriaus teisinį statutą ir šios teisinės padėties nulemtas teises ir pareigas.
- Apeliantas teigia, kad kai yra įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas bankroto byloje, kuriuo patvirtinta bankrutuojančios įmonės skola ieškovui, kylanti iš 2007 m. vasario 15 d. lizingo sutarties Nr. 2007/02-LTN60 neįvykdymo, ieškovas prarado teisę reikalauti daikto (automobilio), už kurį pirkėjas nesumokėjo, grąžinimo. Tokio reikalavimo tenkinimas reikštų kito ieškovo teisių gynimo būdo taikymą jau esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui dėl skolos dydžio ir vykstant bankroto procedūroms dėl kreditoriaus reikalavimo tenkinimo Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2009).
Ieškovas AB DNB lizingas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (b.l. 97-99). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
- Apeliantas pripažino, kad visos lizingo sutartyje numatytos kainos nėra sumokėjęs, todėl lizingo objektas liko ieškovo nuosavybėje (CK 6.567 str. 1 d.). Apeliantui nevykdant lizingo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, ieškovas nutraukė lizingo sutartį ir pareikalavo grąžinti lizingo objektą. Lizingo sutarties nutraukimo teisėtumas nėra ginčijamas, todėl apeliantui geranoriškai nesutinkant grąžinti ieškovui priklausantį daiktą, ieškovas pagrįstai kreipėsi į teismą teisminės gynybos (CK 4.95 str.).
- Ieškovo teigimu, apelianto nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2009 nagrinėjamoje byloje negalima vadovautis dėl skirtingo ratio decidendi.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Todėl tirtinas apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas (CPK 320 str. 1 d.).
Nustatyta, kad ieškovas ir apeliantas 2007 m. vasario 15 d. sudarė lizingo sutartį Nr.2007/02-LTN60 (toliau – Lizingo sutartis) (b.l. 8-14), pagal kurią ieškovas suteikė teisę lizingo gavėjui (apeliantui) lizingo termino metu valdyti ir naudoti automobilį VW Passat, identifikavimo Nr. WVWZZZ3CZ7P105582, o apeliantas įsipareigojo mokėti lizingo mokėjimus, nustatytus mokėjimų grafikuose. Apeliantas Lizingo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, Lizingo sutartis nutraukta nuo 2009 m. spalio 18 d. Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutartimi UAB „Rimduva“ iškelta bankroto byla (b.l. 51). 2009 m. gruodžio 10 d. ieškovas pareiškė 47 761,99 Lt dydžio finansinį reikalavimą BUAB „Rimduva“ bankroto byloje, kuris patvirtintas 2010 m. balandžio 12 d. nutartimi (b.l. 18). 2010 m. kovo 22 d. raštu Nr. 30.58.17/1320 ieškovas kreipėsi į apeliantą su prašymu dėl lizingo dalyko grąžinimo (b.l. 19), tačiau apeliantas atsisakė šį turtą grąžinti, nurodydamas, kad ieškovas savo pažeistas teises pasirinko ginti bankroto byloje pareikšdamas kreditorinį reikalavimą visai mokėtinai pagal Lizingo sutartį sumai.
Taigi, byloje tarp šalių kilo ginčas dėl lizinguojamo turto – transporto priemonės, grąžinimo ieškovui kaip lizingo davėjui, kai šis jau yra pareiškęs kreditorinį reikalavimą visos transporto priemonės kainos apimtimi apelianto bankroto byloje.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Lizingo (finansinės nuomos) sutarties specifika lemia tai, jog lizingo dalykas (nagrinėjamu atveju - automobilis) perduodamas lizingo gavėjui (apeliantui) valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad tik sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą lizingo daiktas pereis gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita, o iki tol lizingo dalyko savininku yra lizingo davėjas (ieškovas) (CK 6.567 str.). Sudarytos Lizingo sutarties 10.1 punktu šalys susitarė, kad sutartis baigia galioti sumokėjus lizingo davėjui lizingo mokėjimus pagal mokėjimų grafiką ir (jeigu yra) kitas skolas (delspinigius, sutartyje numatytas baudas) ir lizingo davėjui perdavus nuosavybės teisę į lizingo objektą. Šiuo pagrindu Lizingo sutarčiai pasibaigus, tarp šalių pasirašomas lizingo objekto perdavimo nuosavybėn aktas. Nuo minėto akto pasirašymo momento lizingo gavėjas tampa perduoto lizingo objekto sąžiningu ir teisėtu įgijėju (Lizingo sutarties 10.4. p.). Tuo atveju, kai lizingo sutartis nutraukiama, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam lizingo objektą, sumokėti skolas, kurių mokėjimo terminas suėjo iki sutarties nutraukimo dienos, o nutraukus šią sutartį prieš terminą, lizingo gavėjo pagal lizingo sutartį lizingo davėjui sumokėti mokėjimai negrąžinami (Lizingo sutarties 10.6, 10.9 p. p.).
Taigi, lizingo davėjas (ieškovas) iki visos kainos už lizingo daiktą sumokėjimo turi visas savininko teises į lizingo būdu perkamą daiktą, tarp jų ir teisę reikalauti grąžinti jam lizingo objektą, jei lizingo sutartis, gavėjui ją iš esmės pažeidus, nutraukiama (CK 6.574 str.). Apeliantas Lizingo sutarties nutraukimo teisėtumo neginčijo, taip pat tiek bylos nagrinėjimo pirma instancija metu, tiek ir apeliaciniame skunde pripažino, kad visos Lizingo sutartyje numatytos kainos nėra sumokėjęs, t.y. nėra ginčo, jog apeliantas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus. Taigi, nutraukus Lizingo sutartį, o Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutartimi apeliantui iškėlus bankroto bylą, ieškovas turėjo teisę pareikšti atitinkamą finansinį reikalavimą (CK 6.574 str., ĮBĮ 21 str. 1 d.).
Kaip minėta, apeliantas nurodo, kad nagrinėjamu atveju ieškovas turėjo teisę pasirinkti ir buvo pasirinkęs kaip savo teisių gynimo būdą atitinkamo dydžio (visos lizingo dalyko kainos apimtimi) kreditorinio reikalavimo pateikimą, jo kreditorinis reikalavimas yra teismo patvirtintas ir dėl to ieškovas jau nebegali reikalauti susigrąžinti automobilį, be to, tai reikštų dvigubą reikalavimo patenkinimą. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto teiginiu, kad įmonei iškėlus bankroto bylą ir pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą uždraudus visų finansinių prievolių vykdymą, sutarties pagrindu bankrutuojančios įmonės teisėtai valdomo ir naudojamo daikto savininkas – lizingo davėjas iš principo turi pasirinkimo teisę ar išsireikalauti daiktą (automobilį), už kurį lizingo gavėjas nesumokėjo, ar pareikšti lizingo gavėjo nesumokėtos kainos dalies dydžio finansinį reikalavimą bankroto procedūrose. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pastaroji situacija kreditoriaus interesų požiūriu realiai tikėtina tik tada, kai kreditorius turi pakankamą pagrindą manyti, kad bankroto procedūrų eigoje lizingo gavėjas yra tikrai pajėgus atsiskaityti pagal lizingo sutarties sąlygas. Su apelianto argumentais, kad pats kreditorinio reikalavimo pateikimo ir patvirtinimo faktas užkerta kelią lizingo davėjui reikalauti grąžinti turtą natūra ir jo grąžinimas reiškia dvigubą praturtėjimą, teisėjų kolegija nesutinka.
Visų pirma pažymėtina, kad tiek dar ieškovo teiktame finansiniame reikalavime tiek ieškinyje buvo nurodyta, kad finansinis reikalavimas, grąžinus automobilį, bus koreguojamas jį sumažinant, o finansinio reikalavimo pareiškimas nereiškia, jog ieškovas atsisako reikalavimo grąžinti lizinguotą turtą (b.l. 3-4, 18). Taigi, jau finansinio reikalavimo pateikimo stadijoje ieškovas nurodė, kad tokio dydžio finansinis reikalavimas yra laikino pobūdžio, susigrąžinus lizingo dalyką jis bus atitinkamai pagal lizingo dalyko vertę koreguojamas. Įmonių bankroto įstatymas nedraudžia tikslinti teismo jau patvirtintus finansinius reikalavimus iki bankrutuojančios įmonės pabaigos ar bankroto bylos nutraukimo (ĮBĮ 26 str. 1 d. ). Minėtos faktinės aplinkybės reiškia, kad ieškovas lizingo dalyko nebuvo atsisakęs ir pasirinkęs savo teisių gynimo būdui tik tokio finansinio reikalavimo, kuris buvo pareikštas pagal esamą situaciją, pateikimą ir nepretendavo gauti dvigubą reikalavimo patenkinimą. Pažymėtina, kad pats kreditorinio reikalavimo patvirtinimas per se apskritai dar nereiškia jo patenkinimo, taigi, turto grąžinimas ieškovui net ir esant tokiam patvirtintam kreditoriniam reikalavimui, jei jis realiai nebūtų patenkintas, nesuponuotų dvigubo praturtėjimo.
Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte numatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą bankrutuojančiai įmonei draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Šioje normoje nustatyti draudimai yra taikomi būtent bankrutuojančiai įmonei, nes visas bankrutuojančios įmonės turtas (tiek faktiškai turimas bankroto bylos iškėlimo metu, tiek įmonės naudai įgytas pagal prievoles, kurių vykdymo laikas suėjo iškėlus bankroto bylą) tampa tokios įmonės kreditoriams dalytinu turtu. Taigi, kreditoriams dalytinu turtu yra tik bankrutuojančiai įmonei priklausantis turtas. Šiuo atveju ginčo transporto priemonė nuosavybės teise priklauso ieškovui, o ne bankrutuojančiai įmonei, ir jei pastaroji iki galo tinkamai neįvykdo lizingo sutarčių, jai neatsiranda nuosavybės teisė į lizingo dalyką. Aplinkybės, kad įmonė įtraukė transporto priemonę į savo balansą ir yra sumokėjusi už ją daugiau kaip pusę kainos, kreditorinio reikalavimo pripažinimas ir jo patvirtinimas, realiai nesumokėjus visos lizingo dalyko kainos, nelemia nuosavybės teisės į automobilį perėjimo įmonei. Todėl Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyti draudimai ir šiame įstatyme nustatytos disponavimo bankrutuojančios įmonės turtu taisyklės šiam turtui netaikytinos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra nei įstatyminio, nei sutartinio pagrindo apeliantui įgyti nuosavybės teisę į lizinguotą turtą (CK 4.47 str., Lizingo sutarties 10.4 p.). Tuo tarpu Lizingo sutarties 10.6 ir 10.9 punktų sąlygos, kad nutraukus sutartį lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam lizingo objektą, sumokėti lizingo davėjui skolas, kurių mokėjimo terminas suėjo iki sutarties nutraukimo dienos, bei tai, kad lizingo davėjui sumokėti mokėjimai negrąžinami, per se nėra nesąžiningos ir iš esmės atitinka įstatyminį lizingo teisinių santykių reglamentavimą. Todėl pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatęs, kad ieškovas yra ginčo transporto priemonės savininkas, apeliantas nebuvo sumokėjęs visų eilinių mokėjimų pagal Lizingo sutartį, tarp šalių nebuvo pasirašytas visų sutarties sąlygų įvykdymą ir nuosavybės teisių į lizingo dalyką perdavimą patvirtinantis priėmimo-perdavimo aktas, o Lizingo sutartis dėl netinkamo jos vykdymo buvo ieškovo nutraukta, turėjo pagrindą konstatuoti, kad apeliantas turi grąžinti lizingo davėjui jam priklausantį turtą (CK 6.574 str.). Tokią išvadą patvirtina ir pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta teisminė praktika: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. kovo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2009 išaiškino, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto norma „negali būti aiškinama kaip ribojanti kreditorių ar trečiųjų asmenų teisę susigrąžinti (išsireikalauti) jiems nuosavybės teise priklausantį turtą iš bankrutuojančios įmonės valdymo.“
Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde apeliantas vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 28 d. nutartimi civilinėje byloje 3K-3-475/2009. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nuosekliai pasisakoma, kad vadovautis teismų praktika teismai turi ne a priori, bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2007), o procesinius dokumentus galima grįsti tik tokiais teismų išaiškinimais, kurie suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose bylose. Tai reiškia, kad kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės bylos aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios. Šiuo atveju, kaip pagrįstai nurodo ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, apelianto nurodyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai 2009 m. spalio 28 d. nutartyje civilinėje byloje 3K-3-475/2009 nagrinėjamoje byloje netaikytini, kadangi bylų faktinės aplinkybės skiriasi vien jau dėl to, kad toje byloje, skirtingai negu nagrinėjamoje, buvo sprendžiamas klausimas, susijęs su daliaisiais daiktais, be to, pirkimo pardavimo, o ne lizingo sutarties atveju.
Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir taikė materialinės teisės normas bei teisminę praktiką. Todėl naikinti ar keisti priimtą sprendimą nėra pagrindo, jis paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 – 9 punktais bei atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, ieškovo prašymas priteisti 1 210 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme tenkintinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Rimduva“ (juridinio asmens kodas 233740280) ieškovui akcinei bendrovei DNB lizingas (juridinio asmens kodas 124385737) 1 210 Lt (vieną tūkstantį du šimtus dešimt litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Rimvydas Norkus
Alvydas Poškus