Administracinė byla Nr. I-4005-562/2011
(Proceso Nr. 3-61-3-02155-2011-0)
Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gruodžio 9 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rosita Patackienė, sekretoriaujant Astai Statkevičienei, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. C. skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui – kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
n u s t a t ė :
Pareiškėjas R. C. skunde prašo teismo priteisti iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 6856.51 Lt neišmokėtą darbo užmokestį už 2007 – 2008 metus. Nurodo, kad dėl 2007-2008 metais taikyto priedų ir priemokų ribojimo jam nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 16 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad valstybės tarnautojas turi teisę gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą darbo užmokestį. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 ir 2 dalyse (2002-04-23 redakcija) buvo nustatyta, jog valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai, priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2007-06-07 redakcija) į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, nebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą. Tačiau priedų ir priemokų ribojimas išliko. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime nustatė, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 ir 2007-06-07 redakcijos) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be kita ko, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat nurodė, kad „<...> pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, butų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai“. Pažymėjo, kad nei Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. (2002-04-23 redakcija), nei kituose šio įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija), kuriame nustatyta valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo tvarka taikoma ir statutiniams valstybės tarnautojams, straipsniuose (jų dalyse) nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima atlyginti už darbą pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą. Taigi, dėl tokių nuostatų nebuvimo Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija) atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą už šį darbą negalėjo būti apmokama. Pagal Konstituciją inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog teisės spraga, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalaujama kuriame nors aukštesnės galios teisės akte, inter alia pačioje Konstitucijoje (Konstitucinio Teismo 2006-08-08, 2008-11-05 sprendimai, 2009-03-02, 2009-06-22 nutarimai). Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Aiškindamas šią įstatymo normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vienoje byloje yra pažymėjęs, kad sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą kuris negali būti ginčijamas. Iki šio momento tikrasis teisinis santykis dar nėra galutinai susiformavęs, o teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymo stabilumo. Sprendimo įvykdymas yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Todėl iki to momento, kol teisė pareikšti reikalavimą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojui atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra įvykdytas sprendimas Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme. Valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo tvarką reglamentuojančiame Valstybės tarnybos įstatymo 16 str. 1 d. 2 p. įtvirtinta nuostata, kad valstybės tarnautojai turi teisę gauti įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytą darbo užmokestį. Valstybės tarnybos įstatymo 5 str. nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Tokiu būdu valstybės tarnautojai gali pareikšti reikalavimus dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo per Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytas bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą, kadangi Valstybės tarnybos įstatyme nereglamentuotas terminas, per kurį valstybės tarnautojas gali pareikšti reikalavimą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Tokiu būdu, Konstituciniam teismui konstatavus minėtų teisės normų prieštaravimą pagrindiniam šalies įstatymui, atsirado teisinė galimybė atgauti neišmokėtą atlyginimo dalį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat yra konstatavusi, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo (LVAT nutartis adm. byloje Nr. A661-1735/2010) (b. l. 1-3).
Pareiškėjas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką jai pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.
Pateiktame atsiliepime atsakovas Lukiškių TI-K su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad neišmokėdama pareiškėjo nurodytos darbo užmokesčio dalies vykdė tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, todėl elgėsi pagrįstai ir teisėtai. Lukiškių TI-K neturi teisės spręsti apie galiojančio įstatymo teisėtumą ar tinkamumą. Teisės akto nustatytas ribojimas buvo vykdomas pagrįstai, todėl Lukiškių TI-K nėra atsakinga dėl to, kad pareiškėjui nebuvo išmokėta dalis priedų (b. l. 11).
Atsakovės atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.
Pateiktame atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d. statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Šio įstatymo 23 str. 2 d. buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias, šiuo atveju taikė atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai. Tačiau pripažintas prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento (LVAT 2003-06-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A5-264/2003). Konstitucijos 102 str. 1 d. nustato, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucijos 7 str. negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Tačiau Konstitucijos 7 str. nuostata turi būti aiškinama ir taikoma sistemiškai su kitomis Konstitucijos nuostatomis, įtvirtinančiomis teisės aktų konstitucingumo kontrolę bei Konstitucinio Teismo nutarimų teisinę galią. Remiantis Konstitucijos 6 str. 1 d., Konstitucija yra vientisas aktas. Konstitucijos 102 str. ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui. Jokia kita valstybės institucija spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją nėra įgaliota. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami (Konstitucijos 107 str. 2 d.). Todėl daro išvadą, kad kol nustatyta tvarka nebuvo nustatyta ir pripažinta, kad Įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos prieštarauja Konstitucijai, jo nuostatos buvo teisėtos ir valstybės institucijos privalėjo vykdyti įstatymo reikalavimus, mokėdamas priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuri reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog Lukiškių TI-K, skaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Taip pat nurodo, kad teismui nusprendus patenkinti pareiškėjo reikalavimus, atsižvelgiant į tai, kad jis prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2008 m. bei tai, kad skundas teismui pateiktas 2010-06-21, prašo, vadovaujantis DK 27 str. nuostatomis, daliai pareiškėjo reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 14-17).
Skundas tenkinamas iš dalies.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui R. C. dirbant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. apskaičiuojant priedus bei priemokas buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, ir dėl to jam nebuvo išmokėta 6856.51 Lt priedų ir priemokų (b. l. 8).
Nagrinėjamu atveju darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas jai buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį. Įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01 buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbas ir budėjimas, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos ) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinio teismo nutarime buvo konstatuota, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nesant nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą maksimalią mokėtiną ribą, pažeistos Konstitucijos nuostatos. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 konstatavo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Kolegija taip pat pabrėžė, kad pažeista teisė teismo turi būti ginama, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t.y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 ir 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 yra konstatavusios, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti kad įstatymo nuostatos ribojant pareiškėjui mokamus priedus ir priemokas yra įvykdytos iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo (2009 m. gruodžio 15 d. Valstybės žinios, 2009-12-15, Nr. 148-6632), o Konstitucijai prieštaravęs aktas negali būti taikomas tik į ateitį, kaip tai numatyta Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje. Sprendimas dėl pareiškimo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004). Konstitucinio teismo nutarimas priimtas 2009 m. gruodžio 11 d. (paskelbtas 2009 m. gruodžio 15 d. Valstybės žinios, 2009-12-15, Nr. 148-6632), todėl yra išlikusi galimybė teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius bei teisiniai santykiai tarp ginčo šalių dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo nėra pasibaigę.
Nagrinėjamu atveju duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui buvo kompensuota kitu būdu už atliktą darbą, nėra pateikta. Pažymėtina, kad ginčo dėl priteistinos sumos dydžio nėra, tačiau Kalėjimų departamentas prašo daliai pareiškėjos reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą.
LR DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. . LR CK 1.127 straipsnis numato, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002-12-20 nutarimas Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismo praktikoje” 7.1 p.). Darbo teisinių santykių pobūdis ir specialusis imperatyvusis teisinis reguliavimas lemia tai, kad nagrinėjamu atveju subjektyvusis ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo kriterijus sutampa su objektyviuoju kriterijumi. Pareiškėjas R. C., kurio prašoma priteisti nepriemokų suma susidarė už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn., į teismą su skundu kreipėsi 2010-07-13. Atsižvelgiant į kalėjimų departamento reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat LR civilinio kodekso I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, pareiškėjai iš atsakovės priteistina suma mažintina 2269.13 Lt sumai (2007 m. sausio mėn.-332.78 Lt; 2007m.vasario mėn.-297.02 Lt; 2007m.kovo mėn.-267.07 Lt; 2007m.balandžio mėn.549.32 Lt 2007 m. gegužės mėn.-376.13 Lt; 2007m.birželio mėn.-446.81 Lt). Pažymėtina, kad pareiškėjo prašoma priteisti neišmokėta darbo užmokesčio dalį, neviršija imperatyvaus DK 298 nustatyto termino. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimai tenkintini iš dalies, priteisiant ieškovui iš atsakovo 4587.38 Lt neišmokėto darbo užmokesčio.
Vertinant atsakovo prašymą atidėti sprendimo vykdymą, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuolat pabrėžiamas sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo instituto taikymo išimtinumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1440/2009). Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas, prašydamas atidėti teismo sprendimo vykdymą metams dėl lėšų stygiaus, teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog sprendimo vykdymo atidėjimas nagrinėjamu atveju iš tiesų yra būtinas, teismas sprendžia, jog tenkinti šio atsakovo prašymo nėra pagrindo (2011-09-15 nutartis adm. byloje Nr. A-261-3291/2011, 2011-08-05 nutartis adm. byloje Nr. AS-146-236/2011, 2011-11-18 nutartis adm. byloje Nr. A-575-1916/2011).
Pareiškėjas prašo teismo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Byloje pateikta 2010-05-27 sutartis dėl teisinės pagalbos Nr. 18/2010 (b. l. 6) bei mokėjimo nurodymas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d. nustato, kad šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies turėtas išlaidas, kurias remiantis to paties straipsnio 2 d. sudaro išlaidos dėl skundo surašymo ir padavimo.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo patirtos išlaidos pagrįstos, neviršija Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėje byloje priteisto užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 8.2 punktu nustatyto maksimalaus teisinės paslaugos įkainojimo dydžio, todėl iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo priteistinos pareiškėjai 79 Lt bylinėjimosi išlaidos (ABTĮ 44 str.1d.).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str., 129 str.,
n u s p r e n d ž i a :
pareiškėjo R. C. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti R. C. iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo 4587.38 Lt (keturis tūkstančius penkis šimtus aštuoniasdešimt septynis Lr 38 ct) neišmokėto darbo užmokesčio bei 79 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Priteista neišmokėto darbo užmokesčio suma nurodyta neišskaičiavus fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Rosita Patackienė