Civilinė byla Nr. 2-1211-370/2016

    Teismo proceso Nr. 2-56-3-00883-2013-1

    Procesinio sprendimo kategorija: 3.4.2.8.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų M. M. ir H. K. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutarties, kuria atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „KALDIS“ bankrotas pripažintas tyčiniu pagal bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Bankroto bankas“ pareiškimą dėl BUAB „KALDIS“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys M. M. ir H. K., BUAB „KALDIS“  bankroto byloje B2-301-264/2016,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2013-12-02 nutartimi UAB „KALDIS“ iškelta bankroto byla nemokumo pagrindu (nutartis įsiteisėjo 2013-12-13), bankroto administratore paskirta UAB „Bankroto bankas“ (t. 1., b. l. 55-56). Kauno apygardos teismo 2014-02-12 nutartimi patvirtinti UAB „KALDIS“ finansiniai reikalavimai 12 574,01 Lt sumai (t. 1, b. l. 94), jie vėlesnėmis nutartimis buvo tikslinami. Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (t. 2, b. l. 55-56).

BUAB „KALDIS“ bankroto administratorė UAB „Bankroto bankas“ kreipėsi į teismą su prašymu BUAB „KALDIS“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodė, kad vadovas (direktorius) laikotarpiu nuo 2012-04-27 iki 2013-12-13 (nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos) buvo M. M., laikotarpiu nuo 2011-12-12 iki 2012-04-27 - H. K., kuris nuo 2011-12-14 buvo ir vieninteliu akcininku. Kauno apygardos teismas 2013-12-02 nutartimi įpareigojo BUAB „KALDIS“ valdymo organus per 10 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos (2013-12-13) perduoti bankroto administratorei įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. 2014-02-21 nutartimi Kauno apygardos teismas M. M. paskyrė baudą už dokumentų neperdavimą. Nepaisant pranešimų, jokių įrodymų ar paaiškinimų dėl dokumentų ir turto perdavimo keičiantis bendrovės vadovams M. M. ir H. K. nepateikė, dokumentų ar turto neperdavė. Dėl minėtos pareigos nevykdymo, UAB „KALDIS“ buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, tai atitinka tyčinio bankroto požymį reglamentuojamą ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p. M. M. ir H. K. veiksmai vadovaujant įmonei lėmė, jog bendrovė prarado visą turtą ir negali atsiskaityti su kreditoriais. Dėl nurodytų aplinkybių 2014-04-03 pateiktas ieškinys dėl nuostolių ir palūkanų priteisimo iš atsakovų M. M. ir H. K.. Vadovaujantis UAB „KALDIS“ kreditorių pateikta informacija bei viešuose registruose esančia informacija, buvo nustatyta, jog M. M. ir H. K. netinkamai vykdė jiems kaip bendrovės vadovams steigimo dokumentuose ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) bei Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nustatytų pareigų, nevykdė UAB „KALDIS“ įsipareigojimų jos kreditoriams, minėti asmenys sudarė sąlygas atsirasti žalai, kurią sudaro neperduoto turto vertė - 192 890 Lt suma. Už bendrovės apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą atsako bendrovės vadovas (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 21 d., 12 str. 1 d. 21 str.). Dėl minėtų asmenų veiksmų UAB „KALDIS“ ir jos kreditoriai patyrė žalą, o neperdavus įmonės turto - sumažėjo jų galimybė tenkinti savo reikalavimus. Minėtos faktinės aplinkybės atitinka tyčinio bankroto požymį, kai įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos bei požymius, kai įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.

Kreditorė UAB „Daitrada“ palaikė bankroto administratorės prašymą pripažinti BUAB „KALDIS“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad BUAB „KALDIS“ buvęs direktorius H. K. yra teisiamas ne už vieną baudžiamąjį nusikaltimą. H. K. panaudodamas įmones, įskaitant ir BUAB „KALDIS“, siekė nepagrįstai praturtėti, tokiu būdu padarydamas žalą kreditoriams, įskaitant ir UAB „Daitrada“. Be to, Klaipėdos apygardos teismas 2012-11-19 nutartimi uždraudė H. K. eiti viešojo (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, o Lietuvos Respublikos įmonių bankroto valdymo departamentas įrašė H. K. į minėtų asmenų sąrašą. Tauragės rajono apylinkės teismas 2014-02-28 išdavė vykdomąjį raštą Nr. 2-2281-367, kurį UAB „Daitrada“ pateikė antstoliui dėl teismo sprendimu priteistų skolų iš UAB „KALDIS“ išieškojimo, tačiau sprendimas liko neįvykdytas. Įmonė sudarydavo sandorius neketindama jų vykdyti, didino įmonės įsiskolinimus kreditoriams, dėl to pastarieji patyrė didelių nuostolių. BUAB „KALDIS“ valdymo organai ir kiti darbuotojai veikė nesąžiningai ir apgaulingai, t. y. prisiėmė įsipareigojimų, už kuriuos iš anksto gavo iš kreditorių turtinės naudos, gautus pinigus išvaistė ar galbūt pasisavino. Tokie BUAB „KALDIS“ valdymo organų ir kitų prisidėjusių darbuotojų veiksmai liudija apie sąmoningą įmonės vedimą prie nemokumo.

Suinteresuotas asmuo H. K. atsiliepime su bankroto administratorės prašymu pripažinti UAB „KALDIS " bankrotą tyčiniu nesutiko. Nurodė, kad bankroto administratorė savo prašyme teismui nurodė tiesos neatitinkančią informaciją, o būtent, kad pagal 2014-04-03 ieškinį žalos dydis sudaro 192 890 Lt. Remiantis 2015-04-02 taikos sutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1039-343/2015 sudaryta tarp H. K. ir UAB „KALDIS ", atstovaujamos bankroto administratorės, žalos dydis buvo nustatytas 15 000 Eur (51 792 Lt). Visi dokumentai, susiję su minėtu turtu (taip pat ir jo įsigijimo verte) yra pas bankroto administratorę ir jau buvo aptariami civilinėje byloje, kurioje buvo su bankroto administratore sudaryta taikos sutartis. Be to, UAB „KALDIS" nepradėjo vykdyti jokios veiklos nuo H. K. tampant akcininku, nes nebuvo gauta licencija tarptautinio transporto pervežimui vykdyti. Todėl įmonės įsipareigojimai nei padidėjo nei sumažėjo ir dėl to negalima teigti, kad bankrotas buvo tyčinis. Daugiau jokių įrodymų ar argumentų, dėl kurių bankrotas turėtų būti pripažintas tyčiniu, bankroto administratorė teismui nepateikė.

Suinteresuotam asmeniui M. M. procesiniai dokumentai (prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, Kauno apygardos teismo 2015-11-11 nutartis, 2015-11-16 teismo pranešimas) įteikti viešo paskelbimo būdu, tačiau atsiliepimo dėl prašymo  bankrotą pripažinti tyčiniu jis nepateikė.

Kitų atsiliepimų į administratorės prašymą negauta.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2016-04-06 nutartimi BUAB „KALDIS“ bankrotą pripažino tyčiniu.

Teismas nustatė, kad UAB „KALDIS“ vadovai ar akcininkas teismo paskirtam administratoriui nėra perdavę viso įmonės turto bei finansinės atskaitomybės dokumentų, įmonės valdymo organai nuo 2012 metų neįvykdė savo pareigos tinkamai vykdyti buhalterinės apskaitos organizavimą (BAĮ 21 str. 1 d.), vengė mokėti valstybei skirtus mokesčius. Juridinių asmenų registro duomenimis paskutinis balansas teiktas už 2010 m., už 2011-2013 m. įmonės  balansų VĮ Registrų centrui neteikė. 2013-12-02 UAB „KALDIS ” vardu buvo įregistruotos  8 transporto priemonės, kurių bendra vertė  55 864, 80 Eur (192 890 Lt). Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teisme nagrinėta civilinė byla Nr. 2-1039-343/2015 pagal ieškovės BUAB „KALDIS“, atstovaujamos bankroto administratorės  UAB „Bankroto bankas“, ieškinį atsakovams M. M. ir H. K. dėl 192 890 Lt žalos, lygios neperduoto įmonės turto vertei, atlyginimo 2015 m. balandžio 8 d. nutartimi nutraukta, patvirtinus taikos sutartį, kuria H. K. įsipareigojo sumokėti ieškovei 15 000 Eur nuostolių sumą, tačiau taikos sutartis nevykdoma, dėl to ieškovei 2015 m. rugpjūčio 24 d. išduotas vykdomasis raštas dėl priverstinio vykdymo. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje pateikti duomenys apie kreditorius bei jų pateiktus duomenis apie UAB „KALDIS“ įsiskolinimus kreditoriams patvirtina aplinkybę, kad UAB „KALDIS“ 2012-2013 m.  laikotarpiu sudarė sutartis, tačiau savo įsipareigojimų nevykdė. Teismas konstatavo, kad toks BUAB „KALDIS“ vadovų, vienintelio akcininko neveikimas teikia pagrindą išvadai, kad BUAB „KALDIS“ veikla buvo organizuojama netinkamai. Jeigu įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai nėra išlikę ar jie nebuvo vedami pagal įstatymų nustatytus reikalavimus, tai reiškia buvus aplaidų ir / ar netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Nesant buhalterinės apskaitos dokumentų, administratorė negali visiškai nustatyti bendrovės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties ir identifikuoti su juo susijusias operacijas, dėl to yra apsunkinama visa bankroto procedūra, negali būti užtikrinti teisėti kreditorių reikalavimai.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

              Suinteresuotas asmuo M. M. (apeliantas) pateikė teismui atskirąjį skundą, jame prašo Kauno apygardos teismo 2016-04-06 nutartį panaikinti ir konstatuoti, kad jis nėra atsakingas už UAB „KALDIS“ tyčinį bankrotą, arba grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Skundžiama nutartis priimta apeliantui nežinant apie procesą, jam procesiniai dokumentai ir šaukimas į teismo posėdį buvo įteikti viešo paskelbimo būdu. Pagal CPK 130 str. 1 d. viešas paskelbimas galimas esant visoms trims sąlygoms: 1) nežinoma gyvenamoji vieta;               2) nežinoma darbo vieta; 3) nėra galimybės paskirti kuratorių. Nurodo, kad teismas žinojo apelianto adresą (gyvenamąją vietą), taip pat teismo nutartyje neužsimenama, kad jam procesinius dokumentus buvo bandoma įteikti darbo vietoje ar per kuratorių.
2. Kauno apygardos teismo 2014-03-14 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1042-264/2014 buvo konstatuota, kad apeliantas 2012-06-01 buvo atleistas iš UAB „KALDIS“, todėl jam negalėjo kilti jokių pareigų įmonei. Į šią įmonę direktoriaus pareigoms buvo priimtas tik kelioms dienoms  ir 2012-06-01 vienintelio akcininko sprendimu iš šių pareigų atleistas, todėl nurodo, kad jam negali kilti jokių prievolių, susijusių su pareiškėjos reikalavimais.

              Suinteresuotas asmuo H. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016-04-16 nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CPK 121 str. 2 d., joje nustatyta pareiga pranešti apie pasikeitusį adresą kyla tik tada, jeigu jis pasikeičia. Nagrinėjamu atveju  teismo šaukimas nebuvo gautas nei namų adresu, nei į darbovietę.

2. ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p., kuriuo rėmėsi bankroto administratorė teismo prašydama įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, nekalbama apie tai, kad tyčinio bankroto sąlyga galėtų būti turto  neperdavimas. Visi dokumentai, susiję su minėtu turtu (taip pat ir jo įsigijimo verte) yra pas bankroto administratorę ir buvo aptariami civilinėje byloje, kurioje su bankroto administratore sudaryta taikos sutartis.

3. Tapus įmonės akcininku, UAB „KALDIS“ nepradėjo vykdyti jokios veiklos, nes nebuvo gauta licencija vykdyti tarptautinio transporto pervežimo veiklą. Atsižvelgiant į tai, įmonės įsipareigojimai nei padidėjo, nei sumažėjo, todėl negalima teigti, kad įmonė buvo tyčia privesta prie bankroto.

              Atsiliepimo (-ų) į atskiruosius skundus negauta.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2, 3 d., 338 str.).

Nagrinėjamu atveju apeliacinio proceso nagrinėjimo dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „KALDIS“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pagrindo peržengti atskirųjų skundų ribas nenustatyta (CPK 320, 338 str.).

Dėl informavimo apie procesą

Suinteresuotas asmuo M. M. atskirajame skunde nurodo, kad skundžiama nutartis buvo priimta jam nieko nežinant apie vykstantį procesą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi CPK 130 str. 1 d. norma, kurioje įtvirtintas procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais atskirojo skundo argumentais.

CPK 130 str. 1 d. įtvirtinta, kad kai adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos ir kai CPK nustatyta tvarka nėra galimybės paskirti kuratorių, teismas gali įteikti procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu. Iš bylos medžiagos matyti, kad bankroto administratorės prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotam asmeniui išsiųstas adresu (duomenys neskelbtini) (t. 2,  b. l. 128), grįžo neįteiktas su žyma „netikslus adresas“ (t. 2, b. l. 196). Pirmosios instancijos teismas pakartotinai suinteresuotam asmeniui procesinius dokumentus siuntė kitu žinomu adresu – (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 197) (kurį buvo nurodęs ir pats suinteresuotas asmuo, teikdamas teismui prašymą dėl paskirtos baudos panaikinimo (t. 1, b. l. 151). Siųsti procesiniai dokumentai adresatui (teismui) grįžo neįteikti, su žyma „neatsiėmė pašte“. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs galimas suinteresuoto asmens darbovietes (t. 3, b. l. 34-36), procesinius dokumentus jam išsiuntė UAB „Arskija“ veiklos adresu (duomenys neskelbtini), UAB „Viltecha“ veiklos adresu (duomenys neskelbtini), UAB „Viltecha transport“ veiklos adresu – (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 37-39), tačiau procesinių dokumentų nepavyko suinteresuotam asmeniui įteikti ir šiais adresais (t. 3, b. l. 53-57), žymos - „neatsiėmė pašte“. Atsižvelgiant į tai, Kauno apygardos teismas 2016-01-06 nutartimi įpareigojo bankroto administratorę patikslinti M. M. gyvenamosios vietos adresą, o nepavykus to padaryti – pasiūlė bankroto administratorei pateikti teismui nuomonę bei siūlymus dėl kitokių procesinių dokumentų įteikimo suinteresuotam asmeniui būdų (t. 3, b. l. 58). Bankroto administratorė nurodė, kad teismui pateiktas M. M. gyvenamosios vietos adresas nustatytas pagal VĮ Registrų centro Juridinių asmenų duomenų bazėje nurodytą įmonės vadovo deklaruotą gyvenamąją vietą, procesinių dokumentų jam nepavyko įteikti ir darboviečių adresais, o kitos gyvenamosios ir / ar darbo vietos bankroto administratorei nėra žinomos, todėl nėra galimybės dokumentų įteikti per antstolį, galimybės skirti kuratorių nėra. Atsižvelgiant į tai, teismo prašė procesinius dokumentus suinteresuotam asmeniui įteikti viešo paskelbimo būdu (t. 3, b. l. 62-63). Kauno apygardos teismo 2016-01-14 nutartimi procesiniai dokumentai suinteresuotam asmeniui įteikti viešo paskelbimo būdu, atitinkamo turinio pranešimą paskelbiant specialiame interneto tinklalapyje (t. 3, b. l. 64-65).

Nustatytos aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išnaudojo visas galimybes procesiniams dokumentams suinteresuotam asmeniui įteikti ir tik nepavykus jų pristatyti žinomais M. M. gyvenamosios ir darbo vietų adresais, procesiniai dokumentai, o vėliau – šaukimas į teismo posėdį, pastarajam įteikti viešo paskelbimo būdu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CPK 130 str. įtvirtintą procesinių dokumentų įteikimo viešo paskelbimo būdu normą, o atskirojo skundo argumentai šiuo klausimu atmestini kaip nepagrįsti.

Suinteresuotas asmuo H. K. atskirajame skunde taip pat kelia klausimus, susijusius su netinkamu normų, reglamentuojančių dokumentų įteikimą, taikymu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad į 2016-03-30 teismo posėdį dalyvaujantys byloje asmenys, tarp jų ir H. K., neatvyko, nors jam teismo šaukimas išsiųstas teismui žinomais adresais, t. y. suinteresuoto asmens gyvenamosios vietos adresu, nurodytu H. K. atsiliepime, bei VSDFV duomenimis į darbovietę UAB „Geras kampas“. Negavus iš suinteresuoto asmens H. K. pranešimo apie jo adreso pasikeitimą, teismas laikė, kad jam apie posėdį pranešta tinkamai (CPK 121 str. 2 d.). Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad teismas CPK 121 str. 2 d. nuostata galėjo vadovautis tik tuo atveju, jei jo gyvenamosios vietos adresas būtų pasikeitęs. Pagal teismų praktiką, kai dalyvaujantis byloje asmuo nurodo, kad jam netinkamai pranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką, nustatant, ar buvo apribotos šio asmens procesinės teisės, reikia įvertinti, ar teismo atlikti veiksmai, pranešant apie teismo posėdį, buvo tinkami ir ar byloje dalyvaujantis asmuo, vykdydamas savo procesines pareigas, turėjo galimybę sužinoti apie teismo posėdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sisteminio modernizavimo grupė“ v. AB „Spauda“, bylos Nr. 3K-3- 52/2010). Apeliacinės instancijos teismas pagal bylos medžiagą nustatė, kad H. K. bankroto administratorės prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, taip pat kitus procesinius dokumentus, jam siųstus adresu (duomenys neskelbtini), gavo 2015-11-19, 2015-12-03 teisme gautas suinteresuoto asmens atsiliepimas, ant voko nurodant tą patį adresą – (duomenys neskelbtini). Taigi, suinteresuotas asmuo žinojo apie vykstantį procesą, todėl turėjo pareigą domėtis jo eiga. Kauno apygardos teismo 2016-02-05 nutartis, kuria bankroto administratorės prašymas bankrotą pripažinti tyčiniu paskirtas nagrinėti žodinio proceso tvarka, suinteresuotam asmeniui išsiųstas adresu, kuriuo iki tol jis gaudavo procesinius dokumentus, taip pat ir jo darbovietės adresu, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi tinkamų ir protingų pastangų suinteresuotą asmenį informuoti apie paskirtą teismo posėdį, o pastarasis, žinodamas apie inicijuotą procesą, turėjo ir galėjo domėtis apie jo eigą (CPK 42 straipsnio 5 dalis).

              Dėl BUAB „KALDIS“ bankroto pripažinimo tyčiniu

              ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Šio įstatymo 20 straipsniu įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 str. 2 d.).

              Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra, blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Taigi bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2777/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, teismas turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių.  

Apeliantas H. K. skunde teigia, kad bankroto administratorė savo prašymą grįsdama ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p., netinkamai jį aiškino, t. y. šioje normoje nekalbama apie tai, jog tyčinio bankroto sąlyga galėtų būti turto neperdavimas. Pasak apelianto H. K., visi dokumentai, susiję su turtu yra pas administratorę. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su tokiais atskirojo skundo argumentais pažymi, kad įmonės vadovo neteisėti veiksmai gali pasireikšti ne tik neteisėtais veiksmais, bet ir aplaidžiu neveikimu. Viena iš įmonės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Pažymėtina, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, o pagal to paties straipsnio 4 dalį, pasikeitus ūkio subjekto vadovui, apskaitos dokumentus, registrus, finansines ataskaitas turi perimti naujas vadovas. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1, 2 dalys nustato, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pagal šią įstatymo nuostatą, netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal formuojamą teismų praktiką, netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1–2 punktai). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėj byloje Nr. 2-217-370/2015).

Iš byloje esančio Juridinių asmenų registro išrašo matyti, kad įmonės vadovas nuo 2011-12-12 iki 2012-04-27 buvo H. K., o nuo 2012-04-27 iki 2013-12-13 (iki bankroto bylos iškėlimo) buvo M. M.; H. K. nuo 2011-12-14 buvo ir įmonės akcininkas (t. 1, b. l. 99-100). Byloje nustatyta, kad suinteresuotų asmenų valdyta įmonė Juridinių asmenų registrui neteikė įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų už 2011, 2012, 2013 metus. Ši aplinkybė atsispindi ir nutartyje, kuria įmonei iškelta bankroto byla. Joje įmonės nemokumas nustatytas vadovaujantis 2010 metų finansine atskaitomybe, taip pat kitais šaltiniais (VMI, VSDFV pateiktais duomenimis, VĮ Registrų centro, VĮ „Regitra“ duomenimis).  Be to, nagrinėjamu atveju nustatyta, jog nebuvo vykdyta ĮBĮ įtvirtinta ir Kauno apygardos teismo 2013-12-02 nutartyje įmonės vadovui pavesta pareiga bankroto administratorei perduoti turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis ir visus kitus dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad M. M. atskirajame skunde nurodomos aplinkybės, kad jis 2012-06-01 buvo atleistas iš įmonės vadovo pareigų, t. y. įmonėje direktoriumi dirbo vos kelias dienas, todėl jam negali kilti atsakomybė, pažymi, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, t. y. įmonės valdymo aplinkybių visumos, nustatant įmonės vadovų, akcininkų veiksmų (ne)tinkamumą, tačiau nesprendžiama atskirai dėl kiekvieno vadovo atsakomybės. Aplinkybė, kad M. M. buvo įmonės vadovas (nepaisant trukmės), nepaneigta byloje esančiais įrodymais, o pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje minėtas suinteresuoto asmens atskirajame skunde nurodytas aplinkybes aptarė, taip pat nurodė, kad pareiga perduoti bankroto administratorei dokumentus kilo ir akcininkui bei buvusiam vadovui H. K., tačiau nė vienas iš suinteresuotų asmenų šios pareigos nevykdė ir nevykdo iki šios dienos. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad įmonės vadovai aplaidžiai vykdė savo funkcijas, nevedė įmonės finansinės buhalterijos, arba ją vedė aplaidžiai, neteikė įmonės balansų viešiesiems registrams, dėl to bankroto administratorė negali tinkamai nustatyti bendrovės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties, tokiu būdu yra apsunkinama bankroto procedūra. Šios nustatytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p., 5 p.). Suinteresuoti asmenys atskiruosiuose skunduose nurodytais argumentais niekaip nepaneigė aukščiau išdėstytų faktų, nenurodė priežasčių, lėmusių apskaitos dokumentų neperdavimą, nepaaiškino aplinkybių, susijusių su dokumentų ir turto perdavimo keičiantis bendrovės vadovams, likimu, taip pat vieninteliu žinomu įmonės turtu – transporto priemonėmis.

Nesutiktina su H. K. atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo atsiliepime nurodytą prašymą prijungti civilinę bylą Nr. 2-1039-343/2015, taip pat skundžiamoje nutartyje apie tai net neužsiminė. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad 2015-12-04 iš archyvo apžiūrai buvo paimta civilinė byla Nr. 2-1039-343/2015 (CPK 179 str. 3 d.), taip pat skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismas civilinę bylą Nr. 2-1039-343/2015 pagal ieškovės BUAB „KALDIS“ ieškinį atsakovams M. M. ir H. K. dėl 192 890 Lt žalos, lygios neperduoto įmonės turto vertei, atlyginimo 2015-04-08 nutartimi nutraukė, patvirtindamas taikos sutartį. Būtent taikos sutartimi H. K. įsipareigojo sumokėti ieškovei 15 000 Eur, tačiau jos taip pat nevykdė. Iš bylos medžiagos matyti, kad vykdant 2015-11-25 kreditorių susirinkimo nutarimą, reikalavimo teisė į H. K. parduota už didžiausią pasiūlytą kainą – 1 Eur.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad jo funkcijos pagal CPK apsiriboja pirmosios instancijos teismo sprendimų (nutarčių) teisėtumo ir pagrįstumo pagal apeliacinio (atskirojo) skundo ribas, patikrinimą, tačiau tai nėra instancija, skirta iš naujo vertinti aplinkybes, kurias ištyrė ir įvertino pirmosios instancijos teismas, apeliantui nenurodžius argumentų, patvirtinančių, jog žemesnės instancijos teismas padarė fakto ar teisės taikymo klaidų (CPK 301 str. 1 d., 320 str.). Argumentą, kad visi dokumentai, susiję su turtu ir jo įsigijimo verte, yra pas bankroto administratorę, taip pat, kad nuo H. K. tapimo įmonės akcininku, įmonė nevykdė veiklos, todėl jos įsipareigojimai nei didėjo, nei mažėjo, buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo, konstatuojant, kad turto perdavimas bankroto administratorei neįrodytas, o byloje pateikti duomenys apie kreditorius bei UAB „KALDIS“ įsiskolinimus kreditoriams patvirtina aplinkybę, kad įmonė 2012-2013 metais sudarė sutartis, tačiau įsipareigojimų nevykdė. Šie pirmosios instancijos teismo motyvai ir išvados atskirajame skunde nepaneigti jokiais kitais įrodymais ir / ar argumentais (CPK 178 str.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje esanti medžiaga nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas ir kitaip vertinti esamą situaciją nei tai padarė pirmosios instancijos teismas (CPK 185 str.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, jog BUAB „KALDIS“ vadovai ir akcininkas įmonę valdė netinkamai, neužtikrino įmonės kreditorių interesų apsaugos. Įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, turto nepateikimo (neperdavimo) aplinkybės, taip pat faktiniai duomenys apie įmonės valdymo organų padarytus įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialines ir procesines teisės normas, o apeliantų atskirųjų skundų argumentai nesudaro teisinio pagrindo ginčijamą nutartį panaikinti ar pakeisti, skundžiama nutartis yra paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

              Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais,

n u t a r i a:

              Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                       Danguolė Martinavičienė