Bylos Nr. 2-75-905/2018

Proceso Nr. 2-68-3-40973-2016-1

(S)

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.5.1.1; 3.1.7.6

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 6 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Vitalijus Abramovičius,

sekretoriaujant teismo posėdžio sekretorei Aurikai Usonienei,

dalyvaujant ieškovams P. L. D. ir J. D. bei jų atstovui advokatui H. I.,

atsakovės H. G. atstovams J. G. ir advokatui Michailui Sadovničiui,

atsakovo J. J. atstovui advokatui Kristijonui Paliučiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų P. L. D. ir J. D. ieškinį atsakovams H. G., V. G. (V. G.) ir J. J. (J. J.) dėl deklaracijos apie ūkinio pastato statybos užbaigimą ir šio pastato teisinės registracijos panaikinimo, taip pat dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Reikalavimų ir atsikirtimų santrauka

Pakeitę ieškinio pagrindą ir dalyką (T. 2, l. 37-43), ieškovai prašė:

1) panaikinti 2012 m. liepos 31 d. deklaraciją apie ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) statybos užbaigimą/paskirties keitimą;

2) panaikinti šio pastato teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre;

3) pripažinti negaliojančiomis 2013 m. vasario 1 d. ir 2016 m. birželio 28 d. dovanojimo sutarčių dalis dėl nurodyto ūkinio pastato ir nuosavybės teisių į jį perleidimo.

Anot ieškovų, atsakovas J. J. ginčo deklaracijoje nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad ūkinio pastato statyba (rekonstrukcija) atlikta pagal teisės aktų reikalavimus, kad šio pastato baigtumas 100 proc. Ieškovai pažymėjo, kad neturint šio pastato projekto, nepavyks patikrinti deklaracijos teiginių, kad pastato statyba atlikta pagal statinio projekto sprendinius. Ieškovų teigimu, jų teises ir teisėtus interesus pažeidžia ginčo deklaracijos surašymas ir jos pagrindu atlikta statinio registracija Nekilnojamojo turto registre. Ieškovai nurodė, kad deklaracijos apie statybos užbaigimą yra laikomos ne administraciniais aktais, o vienašaliais sandoriais, kurių nuginčijimui taikomas bendrasis 10 metų, o ne administraciniams aktams ginčyti nustatytas 1 mėnesio senaties terminas, juolab kad visi ginčijami veiksmai atlikti ne anksčiau kaip 2012 metais; be to, ginčo deklaracija nebuvo nei tvirtinama, nei registruojama inspekcijoje (todėl nagrinėjamu atveju deklaracija nėra administracinis aktas). Kaip į deklaraciją įrašytus neteisingus duomenis ieškovai nurodė: 1) nesandarų stogą, 2) netinkamai įrengtą stogo vandens nuvedimą, 3) nurodomą pastato aukštį, kuris beveik dvigubai aukštesnis negu nurodyta dokumentuose, 4) pastato matmenis, kurie neatitinka statybos leidime nurodytų matmenų, 5) leistino maksimalaus žemės sklypo užstatymo tankio viršijimą, 6) faktiškai neužbaigtą šio statinio statybą, kurios tikrasis baigtumas tik 96 proc., o ne 100 proc. Ieškovų teigimu, nurodytos aplinkybės lemia ne tik deklaracijos negaliojimą, bet ir ieškovų, kaip žemės sklypo bendraturčių, interesų pažeidimą, nes: 1) dėl šio pastato atsirado žemės sklypo užstatymo tankio viršijimo problema, 2) dėl netinkamos stogo konstrukcijos ir netinkamai įrengto vandens nuvedimo susidarys varvekliai, kris sniego nuošliaužos, vanduo gadins sklypą, veją. Ieškovai nurodė, kad žemės sklypo naudojimosi tvarka nenustatyta, todėl jie turi interesą ir dėl žemės prie ginčo statinio.

Atsakovė H. G. prašė ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, kad ginčo ūkinis pastatas pastatytas (baigtas rekonstruoti) 1998 metais, todėl ieškinio reikalavimams taikytinas senaties terminas. Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovai siekia gauti statybą leidžiančius dokumentus savo savavališkai pastatytam statiniui, tačiau tai dar nereiškia, kad neatsiras kitų aplinkybių, dėl kurių ieškovų statinio nebus galima įteisinti. Atsakovė nesutiko su ieškovų argumentais, kad statinio statyba nebaigta. Be to, atsakovė pažymėjo, kad ginčo pastatas yra nesudėtingas statinys, kurio registracija neprivaloma. Atsakovės teigimu, sklypo užstatymo tankis skaičiuojamas ir pagal neregistruotus, tačiau teisėtai pastatytus statinius.

Atsakovas V. G. prašė ieškinį atmesti. Anot atsakovo, jis pasistatė ieškovų nurodomą pastatą dar 1980 metais, o 1998 metais jį rekonstravo. Nors visuose dokumentuose statinio savininku buvo nurodomas atsakovas J. J., tačiau 2010 metais prasidėjus bendraturčių teisminiams ginčams J. J., kuriam jau 82 metai, negalėjo dėl savo amžiaus dalyvauti teismuose. Dėl to J. J. perleido turtą savo dukrai H. G., kuri nusprendė turtą pasidalinti su sutuoktiniu V. G.. Atsakovas pažymėjo, kad jam priklausantį pastatą jis planuoja pertvarkyti į gyvenamąjį namą, kuris bus vienintelis nekilnojamais turtas, kur atsakovas galėtų gyventi.

Atsakovas J. J. prašė ieškinį atmesti. Anot atsakovo, ieškovų nurodomi pastato trūkumai gali pažeisti tik to paties pastato bendraturčio interesus. Atsakovas pažymėjo, kad statinio projektas buvo ir kad galimi tam tikri nukrypimai nuo projekto. Atsakovo nuomone, deklaracija negali būti bylos nagrinėjimo dalykas, o yra tik įrodymas. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad į žemės sklypo užstatymo tankį įskaičiuojamas tiek registruotas, tiek ir neregistruotas statinys. Anot atsakovo, deklaracijos ginčijimui taikytinas 1 mėnesio terminas, nes ji derinama su inspekcija. Atsakovo nuomone, ieškovai neturi teisinio suinteresuotumo; jie neginčijo statybos leidimo ar statybų padarinių; ieškovų argumentai deklaratyvūs ir tiktų jiems reiškiant negatorinį ieškinį. Anot atsakovo, šalys sudarė žemės sklypo naudojimosi tvarką, kuri neįregistruota, tačiau šalims yra žinoma ir privaloma. Atsakovas taip pat prašė skirti ieškovams 5000 Eur baudą už piktnaudžiavimą reiškiant tokį ieškinį, pusę baudos priteisiant atsakovui.

Nustatytos aplinkybės ir jų teisinis įvertinimas

Dėl ginčo deklaracijos

Atsakovas J. J., kuriam atstovavo atsakovė H. G., 2012 m. liepos 31 d. surašė ginčijamą deklaraciją apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą (T. 1, l. 14-16). Deklaracijoje nurodyta, kad užbaigta pagalbinio ūkio, nesudėtingo II grupės statinio rekonstrukcija; baigtumas 100 proc., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), statybos adresas (duomenys neskelbtini). Šios deklaracijos pagrindu Nekilnojamojo turto registre 2012 m. rugpjūčio 7 d. įregistruotas ir pats pastatas (T. 1, l. 24-25). Nagrinėjamu atveju nekilo ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad ginčijama deklaracija neturėjo būti ir (statytojo nuožiūra) nebuvo tvirtinama ar registruojama Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos.

Aiškindamas ir taikydamas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias tokių deklaracijų, kurios nepatvirtintos ar neregistruotos Inspekcijoje, ginčijimą, kasacinis teismas suformulavo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, kad „tokia deklaracija, kaip statytojo parengiamas ir pasirašomas dokumentas, įstatymų nustatyta tvarka sukuria tam tikras civilines teises ir pareigas, todėl pripažintina vienašaliu sandoriu (CK 1.63 straipsnis), kuriam ginčyti taikomas bendrasis dešimties metų terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-701/2018). Atsižvelgdamas į nurodytas faktines aplinkybes ir teisės aiškinimo bei taikymo taisykles, teismas sutinka su ieškovų argumentais, kad pareikštiems ieškinio reikalavimams dėl ginčo deklaracijos panaikinimo taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, juolab kad ieškovai ginčija (tik) deklaraciją, kaip tokią, ir neginčija atliktų statybos darbų, t. y. nereikalauja taikyti neteisėtos statybos padarinių. Nagrinėjamu atveju šis terminas, akivaizdu, nepraleistas, net jeigu jo pradžia būtų skaičiuojama nuo pat deklaracijos surašymo dienos. Siekdamas teisinio aiškumo-apibrėžtumo, teismas šio termino pradžią sieja su VĮ Registrų centro 2013 m. liepos 10 d. sprendimo įteikimu ieškovui (T. 1, l. 40), kuriame (sprendime) aiškiai nurodyta, kad Nekilnojamojo turto registre duomenys apie ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įrašyti galiojančios 2012 m. liepos 31 d. deklaracijos pagrindu.

Be to, atsižvelgdamas į nurodytas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, teismas atmeta kaip nepagrįstus atsakovų argumentus, kuriais apeliuojama į tai, kad deklaracija, kaip tokia, negali būti bylos nagrinėjimo dalykas, o yra tik vienas iš įrodymų. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad deklaracijos, kaip tokios, nuginčijimo galimybės visiems suinteresuotiems asmenims tiesiogiai įtvirtintos ir dabar galiojančio Statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalyje. Taigi deklaracijos, kaip tokios, vis dėlto gali būti bylos nagrinėjimo dalykas.

Nagrinėdamas šalių ginčą dėl šios deklaracijos panaikinimo ar nepanaikinimo, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nurodytame Registrų centro 2013 m. liepos 10 d. sprendime konstatuota, jog Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys apie šį pastatą ir nuosavybės teises į jį „atitinka Nekilnojamojo turto tvarkytojui pateiktus dokumentus“ ir šio daikto registro įraše nėra techninės klaidos, kuri galėtų būti ištaisyta suinteresuoto asmens prašymu. Pažymėtina, kad nurodytu sprendimu Registrų centras nenagrinėjo ir nesprendė, ar deklaracijos turinys atitiko tikrovę. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad nurodytas administracinis aktas neturi didesnės įrodomosios reikšmės šioje byloje nagrinėjant ir sprendžiant šalių argumentus, ar ginčo deklaracijoje įrašyti duomenys atitinka (jų surašymo metu atitiko) tikrovę. Taigi nurodytos faktinės aplinkybės gali būti įrodinėjamos ar paneigiamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.

Ginčydami deklaraciją, ieškovai remiasi vien tik deklaracijos įrašų-duomenų neatitiktimi tikrovei. Šiame kontekste itin svarbu pabrėžti, kad, viena vertus, šalys neginčijo faktinės aplinkybės, jog statybos (rekonstrukcijos) darbai atlikti-užbaigti 1998 metais, t. y. nuo nurodyto laikotarpio jokių statybos-rekonstrukcijos darbų šiame pastate neatlikinėta. Kita vertus, svarbu pabrėžti ir tai, kad ginčo deklaracija surašyta 2012 metais, t. y. praėjus beveik 14 metų nuo statybos-rekonstrukcijos darbų pabaigos. Šios faktinės aplinkybės itin reikšmingos tuo, kad statytojo galimybė surašyti tokio pobūdžio deklaraciją atsirado tik nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojus atitinkamiems Statybos įstatymo pakeitimams (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija). Iki 2010 m. rugsėjo 30 d. galiojusios Statybos įstatymo nuostatos tokių deklaracijų surašymo galimybių neįtvirtino, juolab kad pagal statybų darbų atlikimo-pabaigos metu (1998 metais) galiojusią statybos ir urbanistikos ministro 1996 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 108 patvirtintą Statinių priėmimo naudoti tvarką STR 1.11.01:1996 tokio pobūdžio statiniai galėjo būti priimami naudoti tik atitinkamų komisijų (o ne paties statytojo). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, ypač į tai, kad ginčo deklaracija surašyta praėjus keturiolikai metų nuo statybos (rekonstrukcijos) darbų pabaigos ir kad galimybė surašyti tokią deklaraciją atsirado tik po atitinkamų Statybos įstatymo pakeitimų nuo 2010 m. spalio 1 d., teismas sprendžia, kad dėl deklaracijos duomenų atitikties tikrovei turi būti sprendžiama būtent pagal jos surašymo metu buvusias faktines aplinkybes. Kadangi ginčo deklaracijoje skelbiama, kad statyba užbaigta ne tik pagal statinio projekto sprendinius, bet ir pagal „teisės aktų reikalavimus“, tai, teismo vertinimu, apie atitiktį tokiems reikalavimams taip pat turi būti sprendžiama vadovaujantis būtent deklaracijos surašymo (o ne darbų atlikimo metu) galiojusiais teisės aktais. Remdamasis šiais motyvais, teismas atmeta kaip nepagrįstus atsakovų argumentus, kad ieškovų pateiktame rašytiniame įrodyme – specialių žinių turinčio Dariaus Kalibato surašytame 2017 m. vertinimo akte (T. 1, l. 130-151) – neva nepagrįstai sprendžiama dėl statybų ir (ar) statinio atitikties deklaracijos surašymo metu galiojusiems(-antiems), tačiau jau po statybos darbų užbaigimo įsigaliojusiems teisės aktams.

Taigi ieškovų pateiktame vertinimo akte, be kita ko, nurodyta, kad:

- pastato stogo konstrukcija neatitinka statybos techninio reglamento „Statinių konstrukcijos. Stogai“ reikalavimų (kad stogai turi būti atsparūs atmosferos poveikiui ir turi būti įrengti taip, kad pastato vidus ir po hidroizoliaciniais sluoksniais esančios stogo konstrukcijos būtų apsaugotos nuo išorinio lietaus ir sniego poveikio);

- nustatyti statinio aukščio, ilgio, pločio ir tūrio skirtumai, t. y. aukščio skirtumas 2,61 m, ilgio 0,3 m, pločio 0,74 m skirtumai tarp statybos leidime nurodytų duomenų ir kadastrinių matavimų duomenų, taip pat 41 kub. m tūrio faktinis skirtumas nuo nurodyto deklaracijoje pastato tūrio;

- faktinis statinio baigtumas (tik) 92 proc.

Nurodytos vertinimo išvados, teismo vertinimu, pakankamai aiškiai ir nuosekliai motyvuotos akto tiriamojoje dalyje, kurioje pateiktos ir pastato nuotraukos bei pastato baigtumo nustatymo lentelė. Atsakovai iš esmės neginčijo šiame rašytiniame įrodyme užfiksuotų faktinių aplinkybių, pastato faktinės būklės, neteikė šį rašytinį įrodymą paneigiančių įrodymų (tik deklaratyviais teiginiais neigė ieškovų įrodinėtas aplinkybes). Atsižvelgdamas į tai ir paisydamas įrodinėjimo procese vyraujančių dispozityvumo ir rungimosi principų (CPK 12, 13, 178 straipsniai), teismas sprendžia, kad ieškovai pakankamai įrodė savo reikalavimų pagrindu nurodomas faktines aplinkybes, kad ginčo deklaracijos turinys vis dėlto neatitinka tikrovės. Šiame kontekste teismas nesutinka tik su viena vertinimo akto dalimi, kuri susijusi su stogo vandens nuvedimu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nagrinėjamas pastatas negyvenamas, todėl negali būti sprendžiama dėl jo atitikties būtent gyvenamiesiems pastatams taikytinų statybos techninio reglamento „Vienbučiai gyvenamieji pastatai“ reikalavimų.

Padarius išvadą, kad 2012 m. liepos 31 d. surašytos deklaracijos turinys neatitiko tikrovės (nes nurodyti neatitikimai pagal savo pobūdį negalėjo atsirasti nei dėl atsakovų nurodomo pastato natūralaus dėvėjimosi, nei dėl kokių nors vėlesnių pakeitimų-darbų, kurių, anot atsakovų, nebuvo atlikinėjama nuo pat 1998 metų), konstatuotinas pagrindas ją panaikinti. Pažymėtina, kad nors atsakovai ir apeliuoja į Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2011 m. kovo 18 d. raštą, kaip didesnę įrodomąją galią turintį rašytinį įrodymą (T. 1, l. 73), kuriame nurodyta, jog vizualiai apžiūrėjus pastatytus statinius, darytina išvada, kad statybos darbai vykdomi nenukrypstant nu suderinto projekto, tačiau ieškovų pateikto vertinimo akto išvados patvirtina statybos darbų (užbaigto statinio) neatitiktį būtent teisės aktų reikalavimams. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovų nurodomas Inspekcijos raštas neužkerta ir nepaneigia galimybės dėl deklaracijos turinio spręsti remiantis kitais įrodymais, be kita ko, ieškovų pateiktu vertinimo aktu.

Dėl kitų ieškinio reikalavimų

Kadangi pastato teisinė registracija atlikta naikinamos deklaracijos pagrindu, tai panaikintina ir pagal tokią deklaraciją atlikta pastato teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1, 2 dalys). Remiantis šiuo motyvu, tenkinamas ir antrasis ieškinio reikalavimas.

Ieškovų ginčijamomis dovanojimo sutartimis atsakovas J. J. 2013 m. vasario 1 d. ginčo ūkinį pastatą padovanojo atsakovei H. G. (T. 2, l. 82-104), o H. G. 2016 m. birželio 28 d. pastatą padovanojo V. G. (T. 2, l. 105-115). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovai taip ir nenurodė esminių argumentų, juolab neteikė įrodymų, patvirtinančių kaip ir kokias jų subjektines teises bei teisėtus interesus pažeidžia ginčijamos dovanojimo sutartys. Atsižvelgdamas į tai, teismas šiuo aspektu sutinka su atsakovų argumentais, kad šią reikalavimų dalį ieškovai reiškia iš esmės neturėdami teisinio suinteresuotumo (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Be to, pažymėtina, kad nagrinėjamas ūkinis pastatas galėjo būti dovanojamas nepriklausomai nuo jo įregistravimo ar neįregistravimo Nekilnojamojo turto registre, t. y. toks neįregistruotas pastatas galėjo būti dovanojimo sutarties dalykas, nors ir neišviešinant-neįregistruojant perleidžiamų nuosavybės teisių. Darytina išvada, kad vien tik ginčo deklaracijos panaikinimas, kaip toks, neteikia pagrindo pripažinti niekinėmis ar negaliojančiomis ieškovų ginčijamų dovanojimo sutarčių. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendžia, kad šie ieškinio reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl bylos procesinės eigos ir bylinėjimosi išlaidų

Šiuo sprendimu nagrinėjamus ieškinio reikalavimus ieškovai pareiškė (tik) 2018 m. balandžio 11 d. (T. 2, l. 37-43), t. y. praėjus iš esmės pusantrų metų nuo šioje byloje 2016 m. lapkričio 9 d. pareikšto pirminio ieškinio (T. 1, l. 2-5). Per šį laiką buvo priimtas nagrinėti ir 2017 m. birželio 8 d. ieškovų „patikslintas ieškinys“.

Viena vertus, formaliu požiūriu būtų galima sutikti su atsakovės H. G. argumentais, kad Civilinio proceso kodekso nuostatos reglamentuoja galimybę pakeisti tik ieškinio pagrindą arba tik ieškinio dalyką (CPK 141 straipsnis). Kita vertus, tai, kad įstatyme tiesiogiai nereglamentuojama procesinė galimybė pakeisti ir ieškinio pagrindą, ir ieškinio dalyką, teismo vertinimu, nedaro savaime neteisėtu ar juolab niekiniu tokio procesinio veiksmo, kai priimamas ieškovų pareiškimas tiek dėl ieškinio pagrindo, tiek dėl ieškinio dalyko pakeitimo. Tokią išvadą teismas grindžia civiliniame procese vyraujančiu dispozityviu reguliavimo metodu, kuris reiškia, kad leidžiama viskas, kas nėra tiesiogiai uždrausta (CPK normos tiesiogiai nedraudžia keisti ieškinio pagrindą kartu su ieškinio dalyku), taip pat CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu proceso koncentracijos principu, kuris prioritetą suteikia „tinkamam“ (ir tik po to operatyviam) bylos išnagrinėjimui. Atsižvelgdamas į tai, teismas jau 2018 m. balandžio 12 d. nutartyje (T. 2, l. 73) konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškinio pagrindo ir dalyko pakeitimas sudarys sąlygas-prielaidas išsamiai išnagrinėti šalių ginčą. (Priešingu atveju, ieškovams liktų neužkirsta galimybė tokius pačius reikalavimus pareikšti bendra tvarka, taip iškeliant dar vieną civilinę bylą tarp ginčo šalių).

Nepaisant to, kad ieškovų pakeisti ieškinio reikalavimai buvo priimti ir išnagrinėti iš esmės, tačiau tai nepaneigia teismo posėdžių metu žodžiu konstatuotos aplinkybės, kad savo procesinėmis teisėmis ieškovai naudojosi netinkamai. Pažymėtina, kad būtent dėl ieškovų procesinių veiksmų buvo atidėliojamas bylos nagrinėjimas, atsakovai turėjo papildomų laiko ir piniginių sąnaudų teikdami atsikirtimus į ieškovų procesinius dokumentus, kurie liko neišnagrinėti ieškovams pakeitus ieškinio pagrindą ir dalyką. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja pagrindą vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies ir 96 straipsnio 5 dalies normomis, suteikiančiomis teisę nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinant priežastis, dėl kurių susidarė išlaidos.

Remiantis nurodytais motyvais, atsakovams atlyginamos ir ieškovams neatlyginamos tos išlaidos, kurias jie patyrė iki 2018 m. balandžio 11 d. (kol buvo pareikšti ir nagrinėti ankstesni ieškovų reikalavimai, kurių ieškovai nepalaikė nagrinėjant bylą iš esmės). Dėl to ieškovams nepriteisiamas pagal pradinį ieškinį sumokėtas 42 Eur žyminis mokestis (T. 1, l. 13) ir iki 2018 m. balandžio 11 d. posėdžio patirtos 726 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti (T. 2, l. 143), o atsakovei H. G. priteisiamos 1003 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti – visas šias išlaidas atsakovė patyrė iki 2018 m. balandžio 11 d. (T. 1, l. 106, 107, 161; T. 2, l. 70, 71).

Bylos procesinę baigtį pagal galutinai suformuluotus ieškinio reikalavimus, kai patenkinami du iš keturių pareikštų reikalavimų, teismas vertina kaip ieškinio patenkinimą 50 proc. Atsižvelgdamas į šią proporciją, kuri tolimesnio bylinėjimosi išlaidų paskirstymo prasme iš esmės reiškia lygiąsias (CPK 93 straipsnio 2 dalis), teismas nė vienai šaliai nepriteisia bylinėjimosi išlaidų, patirtų nuo 2018 m. balandžio 11 d. Prie šių neskirstomų sumų priskiriamos ir ieškovų pagrįstai patirtos išlaidos už vertinimo aktą, kuriuo teismas rėmėsi priimdamas šį sprendimą. Didžioji dalis išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, patirta iki 2018 m. balandžio 11 d., todėl visos šios išlaidos (53,58 Eur) priteisiamos iš ieškovų (CPK 96 straipsnio 5 dalis).

Kadangi ieškinio dalis vis dėlto tenkinama, tai nėra pagrindo sutikti su atsakovo J. J. argumentais, kad toks ieškinys pareikštas piktnaudžiaujant teise. Atsižvelgiant į tai, atmetamas kaip nepagrįstas atsakovo prašymas skirti ieškovams baudą.

Teismo išvada

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovo J. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 2012 m. liepos 31 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą, kuria paskelbta apie pagalbinio ūkio, nesudėtingo II grupės statinio rekonstrukcijos užbaigimą.

Panaikinti ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registraciją Nekilnojamojo turto registre.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti atsakovei H. G., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovų P. L. D., a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. D., a. k. (duomenys neskelbtini) 1003 (tūkstantį tris) Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, t. y. po 501,50 Eur (penkis šimtus vieną eurą 50 ct) šių išlaidų iš kiekvieno ieškovo.

Priteisti valstybei iš ieškovų P. L. D., a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. D., a. k. (duomenys neskelbtini) 53,58 Eur (penkiasdešimt tris eurus 58 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, t. y. po 26,79 Eur (dvidešimt šešis eurus 79 ct) šių išlaidų iš kiekvieno ieškovo.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                                                                                                                 Vitalijus Abramovičius