Administracinė byla Nr. eA-2556-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03403-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas L. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. birželio 28 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, pažeidžiant minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėjo, kad kameros buvo labai mažos ir dalį jų ploto užėmė baldai, todėl jis negalėjo judėti, buvo priverstas visą laiką sėdėti arba gulėti, o kamerų perpildymas trukdė jam naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Be to, teigė, kad kamerose buvo šalta, drėgna, trūko oro, buvo netinkamas natūralus apšvietimas. Taip pat akcentavo, kad atvykus ir išvykstant etapu iš Lukiškių TI-K asmens ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, šaltose, purvinose patalpose, kur pareiškėjas buvo verčiamas nusirengti, o daiktai dedami į nešvarias dėžes. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokių netinkamų laikymo sąlygų patyrė neturtinę žalą, t. y. rimtą diskomfortą, kančią, didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, stipriai pablogėjo jo sveikata, dėl ko kreipėsi į medikus (virškinamojo trakto susirgimai, pablogėjo regėjimas ir kt.), pablogėjo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis negali ramiai miegoti, susirgo depresija, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–17) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Lukiškių TI-K nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. galiojusi Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nenustatė minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose laikomiems asmenims, tokios normos nenustato ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Taip pat paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Papildomai pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti. Atkreipė dėmesį į tai, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat nurodė, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. – vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Akcentavo, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Be to, pabrėžė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą. Dėl sanitarinio mazgo paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele ir tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Atsiliepime į pareiškėjo skundą Lukiškių TI-K taip pat akcentavo asmenų apžiūros sąlygas ir paaiškino dėl asmenų stebėjimo kamerose. Kartu nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Lukiškių TI-K manė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimu (b. l. 26–29) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas nurodė, kad Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Tuo tarpu, remdamasis rašytiniais bylos duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. birželio 28 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose vienas arba dviese. Tokie duomenys užfiksuoti ir Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje. Taigi, įvertinęs Lukiškių TI-K pateiktus duomenis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant nustatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo. Kitus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus (negalėjimą judėti, patogiai sėdėti, baldų užimamą plotą) teismas vertino kaip susijusius su nedideliu kamerų plotu. Tačiau šiuo aspektu pabrėžė, kad teisės aktuose nėra nustatyta, jog baldai neįskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Taigi, teismas pareiškėjo teiginius dėl per mažo kamerų ploto atmetė kaip nepagrįstus.
7. Pareiškėjo teiginius dėl jo privatumo pažeidimo teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus. Šiame kontekste teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnyje nustatyta privaloma nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra. Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje nustatyta, kad asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, priežiūrą sudaro šių asmenų nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose, patikrinimai ir skaičiuotės, įstatymų nustatyto suėmimo ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimo reikalavimų pažeidimų užkardymas, asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, laisvės atėmimo vietų patalpų bei teritorijos apžiūros ir kratos. Viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų varžęs pareiškėjo teisę į privatumą. Lukiškių TI-K turi atlikti kamerų nuolatinę stebėjimo kontrolę, todėl tokie veiksmai atsakovui yra būtini ir negali paneigti atsakovo pareigos tinkamai atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus. Be to, teismas pažymėjo, kad kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas arba dviese, taigi, atitinkamai tai negalėjo turėti įtakos jo privatumui su kameroje laikomais asmenimis riboti.
8. Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų (kad kamerose buvo šalta, drėgna, trūko oro), teismas akcentavo, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad dėl šių pažeidimų kreipėsi į įstaigos administraciją. Tuo tarpu Lukiškių TI-K pateikė 2016 m. rugpjūčio 29 d. pažymą, kurioje nurodė, kad kamerų įrengimas atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių bei Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Taip pat nurodė, kad nuo 2014 m. sausio 14 d. iki 2016 m. kovo 15 d. dėl kamerų Nr. 112A, Nr. 336 ir Nr. 131 sanitarinės būklės į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą nebuvo kreiptasi. Teismas pabrėžė, kad neturi pagrindo abejoti, jog minėtoje Lukiškių TI-K pažymoje nurodyti teisingi duomenys, o pareiškėjas jų nepaneigė. Taigi, teismo vertinimu, šiuo atveju vien tik abstraktūs pareiškėjo teiginiai dėl nurodytų, jo manymu, netinkamų laikymo sąlygų negali būti vertinami kaip pagrindžiantys pareiškėjo neturtinę žalą. Todėl minėtus pareiškėjo teiginius teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus.
9. Pareiškėjo teiginius dėl netinkamai atliekamų asmens ir daiktų kratų teismas vertino kritiškai. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad pareiškėjas neindividualizavo konkrečių laikotarpių, kamerų, kada jo nurodyti pažeidimai buvo, ar jis kreipėsi dėl šių sąlygų į administraciją, ar skundė administracijos veiksmus, nors dėl netinkamai atliktų kratų ar netinkamų sąlygų turėjo teisę kreiptis į administraciją su skundais. Be to, iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių neaišku, kokią žalą abstrakčiai nurodytos, jo manymu, netinkamos sąlygos jam darė. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių, kad netinkamos laikymo sąlygos neigiamai atsiliepė jo sveikatai ar psichinei būsenai, o vien tik skunde nurodyti teiginiai negali patvirtinti, kad jam pablogėjo sveikata būtent dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K.
10. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai. Tuo tarpu valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Todėl teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti – neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas, o kitų sąlygų vertinimas būtų perteklinis ir neturintis reikšmės bylai išnagrinėti.

III.

11. Pareiškėjas L. A. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 31–36), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas ir nepagrįstas, kadangi teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė pareiškėjui. Pareiškėjas akcentuoja, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. birželio 28 d. (iš viso 166 dienas) buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, žiauriomis, antisanitarinėmis (pelės, žiurkės, tarakonai, pelėsiai, drėgmė) ir teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, o tai, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centras neatliko jokių patikrinimų, nepatvirtina, kad pareiškėjo nurodytų pažeidimų nebuvo. Pareiškėjas tvirtina, kad apie 7 kv. m ploto kamerose buvo laikomas kartu su 3–5 asmenimis, be to, rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiaisiais. Atkreipia dėmesį, kad Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje, kuria vadovavosi teismas, neužsimenama apie pareiškėjo kalinimo kameras, jų plotus bei kalinčiųjų skaičių, o vienintelis įrašas, kuris galbūt galėtų būti laikomas tokia informacija, yra neįskaitomas, todėl šis įrodymas negalėjo būti pagrindu atmesti pareiškėjo argumentus dėl kamerų perpildymo. Taigi, pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju atsakovas nepaneigė, jog pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kurios neatitinka minimalaus ploto reikalavimų, todėl šiuo aspektu pareiškėjo argumentai laikytini pagrįstais. Pareiškėjas kartu nurodo, kad skunde teismui nebuvo užsiminęs apie tai, jog buvo pažeistas jo privatumas dėl atsakovo atstovo darbuotojų stebėjimo, tik teigė, kad jo privatumas buvo pažeistas dėl netinkamo jam skirto kameros ploto, todėl mano, jog teismas net neskaitė jo skundo ir visiškai neįsigilino į skunde nurodytas aplinkybes. Be to, pareiškėjas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog „neturi pagrindo teigti, kad Lukiškių TI-K sudarė sąlygas kameras išvėdinti“, todėl susidaro įspūdis, kad teismas pripažino, jog sąlygos vėdinti kameras pareiškėjui nebuvo sudarytos. Pareiškėjas papildomai akcentuoja, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara nėra tinkamas Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas ir vertintinas kaip žmogaus garbę bei orumą pažeidžiantis elgesys. Pareiškėjas taip pat teigia, kad dėl kalinimo sąlygų ne kartą žodžiu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau tai nebuvo užfiksuota ir tokie žodiniai skundai nebuvo nagrinėjami. Paaiškina, jog duomenys, kad pareiškėjas buvo kreipęsis į gydytoją įkalinimo įstaigoje, yra atsakovo atstovo dispozicijoje, todėl šiuos dokumentus jis ir turėjo pateikti, tačiau to nepadarė, o teismas šių duomenų neišsireikalavo. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju teismas privalėjo išreikalauti daugiau rašytinių įrodymų iš atsakovo, kadangi byloje esančių duomenų nepakanka jo skundui atmesti.
12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 40–43) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą nepakeistą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. birželio 28 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo.
14. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, kaip minėta, kildino iš to, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, nustatytą kameros ploto normą. Šiuo aspektu pažymėjo, kad kameros buvo labai mažos ir dalį jų ploto užėmė baldai, todėl jis negalėjo judėti, buvo priverstas visą laiką sėdėti arba gulėti, o kamerų perpildymas trukdė jam naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Be to, teigė, kad kamerose buvo šalta, drėgna, trūko oro, buvo netinkamas natūralus apšvietimas, atvykus ir išvykstant etapu iš Lukiškių TI-K asmens ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, šaltose, purvinose patalpose, kur pareiškėjas buvo verčiamas nusirengti, o daiktai dedami į nešvarias dėžes. Tačiau pirmosios instancijos teismas šiais aspektais nenustatė neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, t. y. nenustatė vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atmetė kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.
15. Šiame kontekste akcentuotina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas numato, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įsakymas Nr. V-124 nenumato, jog į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.
16. Iš byloje esančių duomenų – atsakovo atsiliepimo į skundą, matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kameroje Nr. 112A (plotas 6,34 kv. m) buvo laikomas vienas, o kamerose Nr. 336 (plotas 7,63 kv. m) ir Nr. 131 (plotas 7,94 kv. m) buvo laikomas vienas arba dviese, t. y. su dar vienu kitu asmeniu. Atsakovo atsiliepimas į skundą patvirtina, kad 158 dienas pareiškėjas buvo laikomas minėtose kamerose dviese su kitu asmeniu. Tiek pareiškėjo, tiek atsakovo procesinių dokumentų turinys neginčijamai patvirtina, kad pareiškėjas 158 dienas buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 7,63 kv. m iki 7,94 kv. m, kamerose buvusių asmenų skaičius – du, atitinkamai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 3,81 kv. m iki 3,97 kv. m. Atsižvelgęs į šias faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas izoliatoriuje nebuvo laikomas perpildytose, t. y. teisės aktų reikalavimų dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, neatitinkančiose kamerose. Pastebėtina ir tai, kad Lukiškių TI-K administracija paaiškino, jog stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
17. Minėta, kad pareiškėjas savo skunde, nors ir lakoniškai, tačiau paminėjo, kad negalėjo naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai analizavo šį pareiškėjo skundo argumentą ir neįvertino, ar sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje patalpoje atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsakovas atsiliepime į skundą dėl sanitarinio mazgo paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele ir tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Nors toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto nepažeidžia nacionalinėje teisėje įtvirtintų standartų (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“), teisėjų kolegija pabrėžia, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, nes kiti asmenys (tiek toje pačioje kameroje laikomi asmenys, tiek prižiūrėtojai) gali matyti ten esantį asmenį. Šiuo aspektu kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis ir pareiškėjo bei atsakovo atstovo paaiškinimus dėl sanitarinių mazgų Lukiškių TI-K kamerose įrengimo, sprendžia, kad šiuo atveju nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais, šią išvadą paneigiančių duomenų atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, nepateikė. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.). Šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeidžiamos tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje kartu su kitu asmeniu, t. y. 158 dienas.
18. Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytų pažeidimų (kad kamerose buvo šalta, drėgna, trūko oro, buvo netinkamas natūralus apšvietimas, atvykus ir išvykstant etapu iš Lukiškių TI-K asmens ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, šaltose, purvinose patalpose, kur pareiškėjas buvo verčiamas nusirengti, o daiktai dedami į nešvarias dėžes), teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015 ir kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad minėti pareiškėjo teiginiai yra per daug abstraktūs ir nepatvirtinti jokiais duomenimis. Tuo tarpu iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad Lukiškių TI-K kamerų įrengimas atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių bei Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, nuo 2014 m. sausio 14 d. iki 2016 m. kovo 15 d. dėl kamerų Nr. 112A, Nr. 336 ir Nr. 131, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinės būklės į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą nebuvo kreiptasi, todėl nėra duomenų apie pažeidimus šiose kamerose, be to, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langą, o tai atitinka higienos normų reikalavimus.
19. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodęs aplinkybių dėl pelių, žiurkių, tarakonų ir pelėsio kamerose, dėl rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiaisiais ir šiais aspektais savo skundo bei prašomos priteisti neturtinės žalos negrindė. Atitinkamai pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo šiuo aspektu nagrinėti pareiškėjo skundą, o remiantis ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas šių pareiškėjo apeliaciniame skunde naujai dėstomų argumentų nevertina.
20. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, neužtikrinančio pakankamo privatumo juo naudojantis, galėjo kilti tam tikri nepatogumai, neigiami išgyvenimai, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
21. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, taip pat į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, trukmę ir intensyvumą, įvertinusi kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši suma laikytina pagrįsta ir adekvačia dėl padaryto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti. Tuo tarpu pareiškėjo prašoma suma, teismo vertinimu, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų bei nėra adekvati neigiamoms pasekmėms kompensuoti, be to, pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo prašomos priteisti sumos pagrįstumą.
22. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimas naikinamas bei priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo L. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo L. A. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai              Ričardas Piličiauskas

              Veslava Ruskan

              Arūnas Sutkevičius