Civilinė byla Nr. 2-190/2008
Procesinio sprendimo kategorijos: 75.7, 126.8
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gegužės 8 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Vinco Versecko,
sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,
dalyvaujant bendraatsakovei G. G.,
bendraatsakovės G. G. atstovei advokatei Gitanai Gudaitei,
bankrutavusios A. G. prekybos įmonės atstovui bankroto administratoriui B. A. Petrošiui,
kreditoriaus akcinės bendrovės Turto banko atstovui D. V.,
kreditoriaus Kauno teritorinės muitinės atstovei D. J.,
liudytojams V. J. S., O. S. , D. J. ir E. M.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo bendraatsakovės G. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 28 d. nutarties, kuria leista A. G. prekybos įmonės administratoriui nukreipti išieškojimą į asmeninį skolininko sutuoktinės G. G. turtą A. G. prekybos įmonės bankroto byloje. Suinteresuoti asmenys kreditoriai akcinė bendrovė Turto bankas ir Kauno teritorinė muitinė.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Kauno apygardos teismo 2007 m. sausio 17 d. nutartimi iškėlė A. G. prekybos įmonės bankroto bylą, o administratoriumi paskyrė B. A. Petrošių. Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartimi minėta įmonė pripažinta bankrutavusia ir nutarta ją likviduoti.
Bankrutuojančios A. G. prekybos įmonės administratorius 2007 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į teismą, prašydamas leisti nukreipti išieškojimą į skolininko sutuoktinės G. G. vardu registruotą ir asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą – 48,71 kv. m ploto stomatologinį kabinetą (duomenys neskelbtini) (CK 3.109, 3.113 str., 3.88 str. 1 d. 4 p., 2.50 str. 4 d.). Nurodė, kad Arvydo ir G. G. santuoka įregistruota 1992 m. sausio 25 d., skolininko A. G. individuali prekybos įmonė įregistruota 1995 m. birželio 6 d. Likviduojama įmonė neturi turto, iš kurio būtų galima patenkinti kreditorių reikalavimus.
Bendraatsakovė G. G. su pareikštu prašymu nesutiko. Nurodė, kad bankrutavusi įmonė buvo asmeninis sutuoktinio A. G. verslas, įmonė buvo įsteigta be bendraatsakovės sutikimo, sutuoktiniai buvo praradę bendrus interesus, įmonės verslui nebuvo naudojamas bendras sutuoktinių turtas, atsakovo verslo pajamos nebuvo naudojamos šeimos poreikiams tenkinti. Taip pat teigė, jog butą, esantį (duomenys neskelbtini), į kurį prašoma nukreipti išieškojimą, G. G. 1999 m. vasario 19 d. padovanojo jos tėvai ir jame bendraatsakovė įrengė stomatologinį kabinetą, kuris nesusijęs su asmeniniu sutuoktinio bankrutavusios įmonės verslu.
Kauno apygardos teismas 2008 m. sausio 28 d. nutartimi minėtą prašymą patenkino ir leido A. G. prekybos įmonės administratoriui nukreipti išieškojimą į G. G. vardu įregistruotą ir asmeninės nuosavybės teise priklausantį stomatologinį kabinetą. Teismas nurodė, kad iš santuokos metu įsteigtos individualios įmonės veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis, kurios tenkinamos iš sutuoktinių turto (CK 3.109 str., 2.50 str. 4 d.). Teismas sprendė, kad ginčo įmonė buvo įsteigta santuokos metu, skolininko sutuoktinė nepateikė įrodymų, patvirtinančių tai, jog įmonė nebuvo bendroji jungtinė nuosavybė, ir nepaneigė CK 3. 89 straipsnio antrojoje dalyje numatytos prezumpcijos. Taip pat, teismo nuomone, nebuvo įrodyta, kad verslu išimtinai vertėsi tik vienas A. G. ir jo sutuoktinei G. G. nebuvo žinoma apie įmonės veiklą.
Atskiruoju skundu bendraatsakovė G. G. prašo panaikinti minėtą teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Nurodo, kad teismas padarė esminius CPK 185 straipsnio pažeidimus, nesilaikė CPK 179 straipsnio pirmojoje dalyje nustatytos pareigos, nesant pakankamai įrodymų, pasiūlyti šalims ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus bei nustatyti terminą jiems pateikti, pažeidė CPK 433 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą reikalavimą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, nesilaikė CPK 13 straipsnyje įtvirtinto dispozityvumo principo. Šiuos teiginius apeliantė grindė nurodydama, jog ji savo teiginius, kad bankrutuojančios įmonės verslu vertėsi išimtinai tik A. G. , verslui nebuvo naudojamas bendras šeimos turtas, o iš jo gaunama nauda nebuvo naudojama šeimos poreikiams, kad šeima iš įmonės veiklos neįgijo jokio turto, kad apeliantė neprisidėjo prie įmonės veiklos nei fiziniu, nei intelektiniu darbu ir pan., ketino įrodinėti liudytojų: tėvų V. J. bei O. S. , sutuoktinio bendramokslio V. M. ir senos pažįstamos D. J. , parodymais, tačiau teismas visiškai nemotyvuotai ir nepagrįstai atmetė prašymą apklausti liudytojus. Be to, teismas visiškai nevertino apeliantės pateiktų rašytinių įrodymų. Apeliantės nuomone, pažeidimai, padaryti vertinant įrodymus, įtakojo neteisėto teismo sprendimo priėmimą, nes tinkamai įvertinus įrodymus, būtų nustatyta, kad bankrutuojančiu verslu vertėsi tik vienas sutuoktinis, todėl ir įmonės turtas ir prievolės gali būti siejamos tik su vienu iš sutuoktinių (CK 3.91 str.) ir pagal CK 3.113 straipsnio nuostatas, įmonės kreditorių reikalavimams tenkinti negali būti išieškota iš apeliantės asmeninio turto.
Atsiliepimais į atskirąjį skundą AB Turto bankas, Kauno teritorinė muitinė bei bankrutavusios A. G. prekybos įmonės administratorius prašo skundą atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą.
Atskirasis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).
Nagrinėjamu atveju apeliantė G. G. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria leista bankrutuojančios A. G. prekybos įmonės administratoriui nukreipti išieškojimą į apeliantei asmeninės nuosavybės teise priklausantį stomatologinį kabinetą. Apeliantės teigimu, bankrutuojanti individuali įmonė buvo asmeninė jos sutuoktinio nuosavybė, todėl išieškojimas, kylantis iš įmonės prievolių, negali būti nukreiptas į asmeninį apeliantės turtą. Taigi siekiant patikrinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą bei pagrįstumą, reikia atsakyti į du glaudžiai susijusius klausimus: kam priklauso įmonė bei ar gali išieškojimas už šios įmonės skolas būti nukreiptas į asmeninį apeliantės turtą.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, šalys pripažįsta, jog skolininko A. G. ir apeliantės G. G. santuoka nėra nutraukta. Pagal CK 3.87 straipsnio antrąją dalį sutuoktinių turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalintas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. Įmonė ir iš jos veiklos ar kitokio verslo gaunamos pajamos, jei verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo, yra pripažįstama bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.87 str. 1 d. 4 p., 3.91 str.). Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 str. 2 d.).
Byloje nėra ginčo dėl to, kad A. G. prekybos įmonė buvo įsteigta po santuokos sudarymo. Taigi, atsižvelgiant į anksčiau minėtas teisės normas, įmonė laikoma sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, kol nebus paneigta ši įstatyme nustatyta prezumpcija. Nesutikdama su teismo nutartimi leisti nukreipti išieškojimą už įmonės prievoles į apeliantės turtą, ji turėtų paneigti minėtą prezumpciją, įrodydama, jog: arba sutuoktinių turtas buvo padalintas, arba bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigė kitokiu būdu, arba verslu vertėsi tik atsakovas A. G. , įmonės vardu prisiimtos prievolės be apeliantės žinos bei sutikimo, o iš šio verslo gautos pajamos nebuvo naudojamos šeimos interesais. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantė neįrodė nė vienos iš minėtų aplinkybių, todėl nepaneigė prezumpcijos, jog santuokos metu įkurta įmonė yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CPK 185, 178 str.).
Pirma, byloje nėra duomenų, kad bendrąja jungtine nuosavybe sutuoktinių turėtas turtas būtų buvęs padalintas arba kad bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė būtų pasibaigus kuriuo nors kitu iš įstatyme numatytų tokios nuosavybės pasibaigimo būdų (CK 3.87 str. 2 d., 3.100 str.). Antra, apeliantė nurodo, jog verslu vertėsi tik atsakovas, todėl, jos nuomone, teismas turėjo taikyti CK 3.89 straipsnio nuostatas, nes įmonė buvo įgyta už atsakovo asmenines lėšas, jo asmeninėn nuosavybėn. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, santuoka tarp šalių buvo sudaryta 1992 metais ir iki šiol nėra nutraukta, o ginčo įmonė įsteigta 1995 metais. Taigi, kaip minėta, įmonė buvo įsteigta santuokos metu ir nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių, jog šios įmonės įsteigimui bei veiklai nebuvo naudojamos bendros sutuoktinių lėšos (CPK 178 str.). Teiginių, kad verslu vertėsi tik vienas A. G. ir iš įmonės gautos lėšos nebuvo naudojamos šeimos poreikiams tenkinti, nepatvirtina apeliantės į bylą pateikti įrodymai, patvirtinantys aplinkybes, susijusias su jos asmenine nuosavybės teise turimo stomatologinio kabineto veikla, apeliantės išsilavinimu ir pan. Šie įrodymai – įrangos pirkimo dokumentai, kabineto įrengimo išlaidas patvirtinantys įrodymai, buto, kuriame įkurtas kabinetas, dovanojimo apeliantei sutartis, jos išsilavinimą bei teisę dirbti gydytoja patvirtinantys dokumentai (t. 1, b. l. 146-168) – nepatvirtina teiginių, jog iš ginčo įmonės veiklos gautos lėšos nebuvo naudojamos šeimos reikmėms ar kad iš apeliantės darbo gautos lėšos nebuvo naudojamos įmonės verslui plėtoti. Tokių teiginių nepatvirtina ir pažymos iš Socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus apie A. G. bei G. G. valstybinio socialinio draudimo laikotarpius, nes iš šių pažymų galima spręsti apie sutuoktinių darbovietes, draudžiamas pajamas ir pan., tačiau tai nepatvirtina ginčo įmonės priklausymo tik vienam iš sutuoktinių. Kartu pažymėtina tai, kad iš paminėtų SODROS dokumentų matyti, kad 2006 m. balandžio – gegužės mėn. bei 2007 m. kovo – rugsėjo mėn. G. G. buvo darbo santykiuose su UAB ,,GARATA“: draudžiamosios pajamos buvo 1 184 Lt ir 11 548 Lt (t. 1, b. l. 150-152). Pagal teismo posėdžio protokole užfiksuotą A. G. paaiškinimą, jis yra šios įmonės steigėjas, o vėliau - akcijas pardavęs savo tėvams ir broliui, pats liko įmonėje dirbti direktoriumi. Bendrovė verčiasi tarptautiniais pervežimais, joje dirba 20-30 darbuotojų, G. G. dirbo kaip stomatologė, o dirbti bendrovėje buvo priimta, kad gautų motinystės pašalpą (CPK 185 str.). Taigi šios aplinkybės taip pat paneigia apeliantės teiginius apie nutrūkusius jos ir A. G. šeimyninius santykius.
Atskirajame skunde apeliantė taip pat nurodo, jog teiginius, kad bankrutuojančios įmonės verslu vertėsi išimtinai tik A. G. , verslui nebuvo naudojamas bendras šeimos turtas, o iš jo gaunama nauda nebuvo naudojama šeimos poreikiams, kad šeima iš įmonės veiklos neįgijo jokio turto, kad apeliantė neprisidėjo prie įmonės veiklos ir pan., ji ketino įrodinėti liudytojų parodymais, tačiau, jos nuomone, teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai atmetė prašymą apklausti nurodytus liudytojus. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šie apeliantės teiginiai neduoda pagrindo kitaip vertinti susidariusios situacijos (CPK 185 str.).
Kaip žinoma, apeliacinės instancijos teisme, tikrinant skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, yra tiriami ir vertinami byloje surinkti įrodymai, CPK 314 straipsnio nuostatos dalyvaujantiems byloje asmenims numato galimybę pateikti naujus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, patenkinęs apeliantės prašymą, nutarė šią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, prijungė prie nagrinėjamos bylos apeliantės pateiktus rašytinius įrodymus: 1995 m. spalio 17 d. paskolos sutartį, pagal kurią A. G. paskolino iš J. J. 29 000 Lt bei 1999 m. rugsėjo 17 d. šios skolos grąžinimo aktą, mokėjimo dokumentus, pagal kuriuos G. G. 1997 m. liepos 14 d. sumokėjo Vilkaviškio VMI 8 433 Lt, bei 1997 m. liepos 14 d. taikos sutartį, kurios pagrindu Vilkaviškio VMI jos nuosavybės teisėn perleido pusę pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), 1995 m. birželio 2 d. paskolos sutartį, pagal kurią A. G. pasiskolino iš E. M. 9 000 Lt, kurie pagal užrašus ant sutarties 1998 - 2007 m. laikotarpyje iš dalies buvo grąžinti, pažymėta, kad 1 000 Lt skola dar negrąžinta (t. 2, b. l. 30-31, 32-40). Taip pat buvo patenkintas G. G. prašymas dėl liudytojų apklausos ir teismas apklausė apeliantės tėvus V. J. S. bei O. S. , D. J. , kuri, kaip nurodyta apeliantės prašyme, yra sena pažįstama, ir E. M. - atsakovo A. G. bendramokslį. Liudytojas V. J. S. paaiškino, kad dukrą G. G. su vaikais išlaikė jie su žmona, o ne A. G. , kur ėjo minimos įmonės pinigai nežino, kad dukrai padovanojo stomatologinį kabinetą, kad jiems, o ne dukrai faktiškai priklausė pusė pastatų, esančių (duomenys neskelbtini). Teigė, kad A. G. negyvena jų namuose, bet pas dukrą gali būti jo daiktų. Taip pat paaiškino, kad nuo 1992 m. jis turi savo įmonę, kuri teikė transporto paslaugas ir iš užsienio vežė automobilius (t. 2, b. l. 90). Liudytoja O. S. patvirtino vyro išdėstytus faktus bei paaiškino, kad dukra niekada nedirbo A. G. įmonėje, A. G. retkarčiais lankosi jų namuose (t. 2, b. l. 90). Liudytojas E. M. paaiškino, kad dirba G. G. tėvo įmonėje mechaniku, kad A. G. skolinosi iš jo pinigų savo įmonės veiklai, bet prašė, kad liudytojas nesakytų apie tai jo žmonai (t. 2, b. l. 90). Liudytoja D. J. paaiškino, kad A. G. iš jos vyro skolinosi pinigų ir nenorėjo, kad apie tai sužinotų G. G. . Iš savo vyro ji žinanti, jog pinigų grąžinimą A. G. atidėliojo ir grąžino pardavęs butą (t. 2, b. l. 91).
Teisėjų kolegija, taip pat patenkinusi suinteresuoto asmens Kauno teritorinės muitinės prašymą, prie bylos prijungė šio asmens magnetinėse laikmenose turimą informaciją apie A. G. prekybos įmonės vykdytas transporto procedūras šios muitinės veiklos zonoje laikotarpiu nuo 1995 m. birželio 6 d. iki 2000 m. sausio 1 d.
Kaip žinoma, civiliniame procese vertinant įrodymus taikoma įrodymų pakankamumo taisyklė. Ši taisyklė yra grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvada apie fakto buvimą civiliniame procese gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikros abejonės, tačiau įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog šis faktas buvo, nei kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje savo nutartyje išdėstė argumentus šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; 2002 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-862/2002; 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2003; kt.). Atsižvelgiant į tai, ir nagrinėjamu atveju turi būti vertinamas šalių nurodytų aplinkybių visetas, siekiant nustatyti, kokie santykiai tarp šalių, tikėtina, buvo susiklostę.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei vadovaudamasi minėta įrodymų pakankamumo taisykle ir tikimybių pusiausvyros principu, laiko, kad ir nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, jog apeliantė G. G. bei atsakovas A. G. yra sutuoktiniai, turi tris vaikus: 1992 m. gimusią Jurgitą, 2000 m. gimusią Simoną, 2007 m. gimusį Igną, kad tiriant aplinkybes, susijusias su šeimyniniais santykiais, pateikiamus įrodymus dažnai yra sudėtinga vertinti vienareikšmiškai, todėl siekiant ištirti esminį klausimą nagrinėjamoje byloje, tai yra kokie faktiniai santykiai yra susiklostę tarp šalių, turi būti vertinamas šalių nurodytų aplinkybių visetas.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, bankrutuojanti A. G. prekybos įmonė yra skolinga dviems kreditoriams: 266 899, 87 Lt Kauno teritorinei muitinei bei 178 190, 75 Lt AB Turto bankui, kuris perėmė Marijampolės apskrities VMI finansinį reikalavimą. Iš viso šios įmonės bankroto byloje teismas yra patvirtinęs 445 090, 62 Lt kreditorinių reikalavimų (t. 1, b. l. 117). Taigi kreditorinių reikalavimų patenkinimas G. gresia turto netekimu, išieškojimas gali būti nukreiptas taip pat ir į A. G. bei G. G. asmeninį turtą. Byloje nustatyta, kad tiek pačiam A. G. , jo tėvams, broliui, tiek G. G. tėvui Marijampolės savivaldybės Kalvarijos sen. teritorijoje priklausė/priklauso įmonės, kuriuos verčiasi susijusiu verslu (automobilių pervežimai, automobilių įvežimas, pardavimas, remontas ir kt.), o A. G. tebevadovauja savo įsteigtai UAB ,,GARATA“, kurios akcijos, jo teigimu, priklauso tėvams (t. 1, b. l. 195). Turint galvoje konkurencijos galimybę, tikėtina išvada, kad tarp minimų asmenų yra susiklostę geri tarpusavio santykiai. Anksčiau buvo paminėti SODRA duomenys, jog apeliantė dirbo A. G. tėvui priklausančioje UAB ,,GARATA“ 2006 m. ir 2007 m. stomatologe ir gavo didesnį darbo užmokestį nei direktoriumi dirbantis A. G. , tik patvirtina tokių santykių buvimą. Atsakovas A. G. tvirtina, kad iš bankrutuojančios įmonės gaunamos pajamos nebuvo naudojamos šeimos naudai dar ir todėl, kad įmonė sunkiai vertėsi. Pirmosios instancijos teismui jis paaiškino, kad prie šeimos išlaikymo prisideda nupirkdamas saldainių (t. 1, b. l. 195). Tačiau, nustatant faktinius santykius, teisėjų kolegijos nuomone, yra svarbi aplinkybė, kad apeliantė, teigdama, jog nuo 1995 m. (bankrutuojanti įmonė įregistruota 1995-06-05), sutuoktiniai prarado bendrus interesus, nustojo vesti bendrą ūkį (t. 1, b. l. 142-145), - nėra išsituokusi, prisiteisusi iš vyro alimentus vaikų išlaikymui ar pasidalinusi turtą. Vertintina ir ta aplinkybė, kad tiek A. G. , tiek G. G. , remdamiesi, be kita ko, ir 1995-2000 m. pajamų deklaracijų duomenimis, tvirtina, jog bankrutuojančios įmonės pajamos buvo minimalios (t. 1, b. l. 182-196, t. 2, b. l. 83-86). Tačiau iš bylos medžiagos seka, kad A. G. turi aukštąjį techninį išsilavinimą, šiame versle dirba daugiau kaip 10 metų, o bankrutuojančioje įmonėje verslą vykdė penkerius metus – 1995-2000 m. Bankroto bylos iškėlimą iniciavo įmonės savininkas A. G. , 2006 m. gruodžio 27 d. paduodamas ieškinio pareiškimą teismui, kuriame teigė, kad įmonės veiklos pradžia buvo sėkminga ir buvo nutraukta 2000 m. sausio 1 d. dėl apyvartinių lėšų trūkumo (t. 1, b. l. 2). Tuo tarpu 1997 m. jis, kaip vienintelis steigėjas, jau buvo įsteigęs susijusia veikla besiverčiančią UAB ,,GARATA“. Suinteresuoto asmens Kauno teritorinės muitinės pateiktuose įrodymuose užfiksuoti duomenys apie A. G. prekybos įmonės vykdytas transporto procedūras šios muitinės veiklos zonoje laikotarpiu nuo 1995 m. birželio 6 d. iki 2000 m. sausio 1 d. patvirtina atsakovo bankrutuojančios A. G. prekybos įmonės bei suinteresuotų asmenų AB Turto banko ir Kauno teritorinė muitinės atstovų teiginius, jog šios įmonės verslas buvo labai intensyvus. Iš šių pirminių duomenų matyti, kad vien per minimą muitinę įmonė įvežė apie pusantro tūkstančio automobilių, metinė apyvarta sudarė šimtus tūkstančių litų ir šie duomenys byloje nėra paneigti. Todėl neanalizuojant automobilių įvežimo kainų, o atsižvelgiant vien į jų kiekį, bei jau anksčiau paminėtą aplinkybę, kad A. G. yra išsilavinęs žmogus ir patyręs verslininkas, galima daryti išvadą, kad iš šio verslo buvo gaunamos ne tik pajamos, bet ir pelnas. Suinteresuotų asmenų AB Turto banko bei Kauno teritorinės muitinės atstovai teismui paaiškino, jog, jų nuomone, įmonė nedeklaravo visų įvežamų automobilių, taip siekdama nuslėpti pajamas (t. 2, b. l. 87-92). Šios valstybės institucijos atstovė paaiškino, kad patikrinus A. G. įmonės automobilių įvežimo operacijas, nustatyta, jog automobiliai buvo perkami iš neegzistuojančių pardavėjų, todėl privalomi valstybei sumokėti mokesčiai (muito tarifai), apskaičiuoti už 5 praėjusius metus bei skaičiuotini už einamuosius metus nuo nustatymo datos, buvo perskaičiuoti remiantis kitomis šio turto kainomis, nei nurodė vežėjas. Atsakovo įmonei paskaičiuotus 277 000 Lt 1999 m. lapkričio 16 d. buvo nuspręsta išieškoti ne ginčo tvarka, tada nustojo veikti ši įmonė, buvo įsteigta UAB ,,GARATA“ ir ,,išgaravo“ šeimos turtas (t. 1, b. l. 182-196, t. 2, b. l. 87-92). Paties atsakovo A. G. paaiškinimas pirmosios instancijos teismui, kad jo verslą sužlugdė mokesčiai ir muitinė, kad paskaičiuotus mokesčius buvo apskundę teismui, bet skundas buvo atmestas, iš dalies patvirtina suinteresuoto asmens Kauno teritorinės muitinės teiginius bei išvadas (CPK 185 str.).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išklausytų liudytojų paaiškinimai taip pat neduoda pagrindo kitokiai išvadai nagrinėjamu klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Artimų šiai šeimai asmenų - apeliantės tėvų V. J. S. bei O. S. , atsakovo A. G. bendramokslio ir V. J. S. darbuotojo E. M. bei senos pažįstamos, pasak apeliantės, D. J. paaiškinimai, vertintini, kaip subjektyvūs. Be to, jie nepaneigia aplinkybių, nustatytų remiantis rašytiniais įrodymais. Apeliantės papildomai pateikti rašytiniai įrodymai, susiję su pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), įsigijimu, bei liudijantys, kad A. G. skolinosi pinigus iš E. M. bei J. J. , o taip pat apeliantės visuose procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose žodžiu nuolat pabrėžiama aplinkybė, kad jie su vyru A. G. užsiėmė skirtinga veikla, esant nustatytoms aplinkybėms, taip pat negali būti vertinami kaip pakankami įrodymai, galintys paneigti anksčiau minėtą įstatymo prezumpciją (CPK 178 str.).
Taigi nagrinėjamu atveju nustačius, jog sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija nebuvo paneigta, iš individualios įmonės veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis, kurios turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktiniams priklausančio asmeninės nuosavybės teise turimo turto (CK 3.109 str., 2.50 str. 4 d., 3.88 str., 3.113 str.). Konstatavus, jog bankrutuojanti įmonė yra bendra sutuoktinių nuosavybė, o bendro sutuoktinių turto neužtenka, įmonės savininkai – atsakovas bei apeliantė - už įmonės skolas atsako ir savo asmeniniu turtu. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai leido įmonės bankroto administratoriui nukreipti išieškojimą į apeliantės asmeninės nuosavybės teise turimą stomatologinį kabinetą (CK 3.87, 3.88, 3.98, 3.91, 3.100 str.).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bendraatsakovės G. G. atskirąjį skundą, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta ar pakeista skunduose nurodytais motyvais, taip pat CPK 320 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nėra, todėl jos atskirasis skundas atmetamas, o teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 338 str., 337 str. 1 p.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmu punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartį palikti nepakeistą, o G. G. atskirąjį skundą atmesti.
Teisėjai Virginija Čekanauskaitė
Danutė Milašienė
Vincas Verseckas