Administracinė byla Nr. I-3297-821/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02738-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 1.16.8; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 13 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos T. J. skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, trečiasis suinteresuotas asmuo Šalčininkų rajono apylinkės teismas, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

n u s t a t ė :

pareiškėja T. J. skundu kreipėsi į teismą prašydama priteisti jai neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį – 23 278,68 EUR (80 376,64 Lt), už laikotarpį nuo 2009-05-01 iki 2013-10-01.

Pareiškėja skunde (b. l. 1-4) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30 jai buvo mokamas sumažintas teisėjo atlyginimą pagal 2009-04-28 pakeistame Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (toliau – ir Teisėjų atlyginimų įstatymas) priedėlyje nustatytus teisėjų pareiginės algos koeficientus. Sumažinus teisėjams atlyginimą, sumažėjo ir priedas už ištarnautus valstybei metus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau –  Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarimu pripažino, kad dėl valstybėje susiklosčiusios sunkios ekonominės padėties valstybės teisėjams pareiginių algų koeficientai buvo sumažinti neteisėtai. Konstitucinis Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaravo Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio ir vėlesnių šio priedėlio pakeitimo įstatymų nuostatos, kuriomis buvo pratęstas sumažintų koeficientų galiojimo terminas, todėl pareiškėjai nepagrįstai buvo sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Paaiškina, kad, negaudama didelės dalies atlyginimo, patiria nuostolių negautų pajamų pavidalu, todėl prašo priteisti 5 proc. metines palūkanas.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Teisingumo ministerija) atsiliepimu (b. l. 16-15) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą turi pareigą nustatyti įstatymų leidėjas. Atkreipia dėmesį, kad minėtame nutarime 450,00 Lt bazinio dydžio nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. nustatymas neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija). Nesutinka ir su pareiškėjos prašymu priteisti palūkanas, nes prašomos priteisti procesinės palūkanos yra ne darbo, o civilinės teisės institutas, todėl šioje byloje netaikytinas. Pareiškėjos reikalavimams nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gegužės 28 d. prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 27 straipsnio 2 dalyje. Praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo bus kompensuoti valstybės nustatyta tvarka. Teismui tenkinus pareiškėjos reikalavimus, prašo atidėti teismo sprendimo įvykdymą 1 metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Suinteresuotas asmuo su pareiškėjos skundu sutinka (b. l. 22).

Šalys į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio datą, laiką ir vietą informuotos tinkamai (b. l. 41-42). Pareiškėja prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant (b. l. 43). Šalims į teismo posėdį neatvykus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartimi bylą nutarta nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 45).

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai ginčo laikotarpiu (t. y. nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.) neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Byloje nustatyta, kad nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. pareiškėja Šalčininkų rajono apylinkės teisme ėjo teisėjo ir teismo pirmininkės pareigas. Šiuo laikotarpiu darbo užmokestis teisėjams buvo apskaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis, inter alia, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėliu, kuriame buvo nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui priteisti darbo užmokestį taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 straipsnio 2 dalyje (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėja, kurios prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., į teismą su skundu kreipėsi 2015 m. gegužės 14 d. (pagal pašto antspaudą ant voko, b. l. 7). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi, kad kreiptis į teismą dėl antikonstitucinių teisinių padarinių galima, jeigu nebus įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius (LVAT 2015 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016). Kadangi, pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėja ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jai išmokėtas teisingai. Atsižvelgiant į Teisingumo ministerijos reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėja reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gegužės 13 d., skundą teismui pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). CK 1.131 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistojo teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pareiškėja atnaujinti ieškinio senaties terminą neprašo. Pagrindų atnaujinti terminą teismas ex officio taip pat nenustatė. Atsižvelgiant į tai, šioje dalyje pareiškėjos reikalavimai (už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gegužės 13 d.) atmetami.

Nagrinėjamu laikotarpiu (t. y. nuo 2012 m. gegužės 14 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.) pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei  padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas šiame nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatas, kuriomis neproporcingai sumažinti teisėjų pareiginės algos koeficientai. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat nurodė, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. buvo priimtas Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo  įgyvendinimo įstatymas, kurio 2 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2014 m. gegužės 1 d. parengia ir pateikia Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikia pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. 2014 m. rugsėjo 11 d. įstatymu Nr. XII-1088 šis terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas išnagrinėjęs šių nuostatų konstitucingumą 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo, kuriuo atidėtas dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminas, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kad minėtas atidėjimas neprieštarauja Konstitucijai, nepažeidžia praradimus patyrusių asmenų teisėtų lūkesčių, nes nėra argumentų teigti, kad vienų metų terminas, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nelaikytinas protingu laikotarpiu.

2015 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas), nustatantis patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus. Jame nustatyta, kad įstatymas taikomas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), vadovaujantis taip pat ir Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatomis, galiojusiomis laikotarpiu, į kurį patenka ir šioje byloje nagrinėjamas laikotarpis.

Taigi, Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime nustatė, kad patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie, kaip minėta, yra nustatyti Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme. Šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas taip pat ir teisėjams (1 straipsnio 8 punktas), pirmąją mokėtinos sumos procentinę dalį numatant išmokėti jau 2016 metais (2 straipsnio 7 punkto 1 papunktis). Kompensavimo tvarka Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme yra grindžiama proporcingumo principu (2 straipsnio 2 dalis), kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-669/2016). Taigi konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti nagrinėjamu laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundo reikalavimo priteisti 5 proc. metinių palūkanų nėra pagrindo svarstyti. Pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjos T. J. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja                                                                                                           Iveta Pelienė