Civilinė byla Nr. 2A-848-480/2013

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-10550-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

21.4.1.3;41;42.11.3;121.18;121.21; (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 16 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė), Nijolios Indreikienės, Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės  R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-313-329/2012 pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovams R. M., Š. M., trečiajam asmeniui Kauno m. 27-ojo notarų biuro notarei M. Č. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir pagal atsakovės R. M. priešieškinį ieškovei V. M., atsakovams Š. M. ir M. M. dėl iškeldinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia 2009 m. spalio 20 d. Kauno m. 27-ojo notarų biuro notarės M. Č. patvirtintą Nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią V. M. ir Š. M. pardavė R. M. butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 30,37 kv.m. ploto, ir minėtam butui priklausančias 8/100 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); taikyti restituciją ir grąžinti V. M. ir Š. M. bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir minėtam butui priklausančias 8/100 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

Ieškovė nurodė, kad 2009 m. spalio 20 d. Kauno m. 27-ajame notarų biure ji su sutuoktiniu Š. M. ir jo motina R. M. sudarė jai ir Š. M. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio buto su rūsiu ir 8/100 dalimis ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovė teigia, kad šis sandoris sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių, todėl prašo pripažinti jį negaliojančiu CK 1.86 straipsnio pagrindu. Nurodė, kad sutartis buvo sudaryta, siekiant su atsakovu Š. M. pagerinti šeimos gyvenimo sąlygas ir gauti iš savivaldybės socialinį būstą, o turimą nuosavybėje ginčo butą siekė realiai išsaugoti, kad butu galėtų naudotis jų vaikai, todėl dėl akių sudarė su artimaisiais, sutuoktinio tėvais, kuriais pasitikėjo, buto perleidimo sutartį. Turimas nuosavybėje butas ribojo jai su Š. M. galimybę įsigyti didesnio ploto socialinį būstą. Tiesiogiai perleisti butą vaikams negalėjo, nes tokiu atveju jos šeimos sudėtis sumažėtų ir jie būtų netekę teisės gerinti gyvenimo sąlygas, savo artimųjų ji neturi, yra našlaitė, todėl pasitarė su uošviais ir šie sutiko pasirašyti fiktyvią buto pirkimo-pardavimo sutartį. Nurodo, kad po sandorio sudarymo neatsirado jokių pasirašyto sandorio teisinių pasekmių: ji su sutuoktiniu ir sūnumi M. ir toliau liko gyventi tame bute, gyvena iki šiol, visą laiką mokėjo ir moka mokesčius buto išlaikymui. Nors sutartyje įrašė, kad butą pardavė už 10 000 Lt, tačiau realiai pinigai nebuvo mokami. Tiek sandorio sudarymo metu, tiek ir dabar atsakovė R. M. turėjo savo gyvenamąjį būstą (duomenys neskelbtini), ji nesiekė iš tiesų įsigyti kitą gyvenamąją patalpą, o tik norėjo tokiu būdu padėti jai su Š. M. gauti socialinį būstą. Ieškovė teigia, kad po sandorio sudarymo 2009 m. pabaigoje situacija pasikeitė, jos santykiai su sutuoktiniu žymiai pablogėjo, jiems nepavyko gauti socialinio būsto, nes pasikeitė šeimos sudėtis dukrai su anūku išvykus nuolatinai gyventi į Airiją, šeimoje santuokiniai ryšiai faktiškai nutrūko, atsakovas Š. M. ėmė grasinti skyrybomis ir vyti ją su sūnumi M. iš namų, teigdamas, kad butas jai nepriklauso. Nuo 2011 metų santykiai ėmė blogėti ir su atsakove R. M., kadangi ši pareiškė, jog niekada neis prieš savo sūnų ir atsisakė teisiškai sugrąžinti jų nuosavybėn butą.

Atsakovė R. M. priešieškiniu prašė iškeldinti V. M., Š. M. ir M. M. iš jai asmeninės nuosavybės teise priklausančių buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 8/100 dalių ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad 2009 m. spalio 20 d. sandoris dėl jos sūnui Š. M. ir marčiai V. M. priklausiusio nuosavybės teise buto, esančio (duomenys neskelbtini), buvo pasirašytas visų sandorio šalių gera valia ir bendru sutarimu, notarė išaiškino šalims sandorio sąlygas, šalys, tame tarpe ir ieškovė, sutiko su visomis sandorio sąlygomis ir pasirašė sutartį. Sudaryti buto pirkimo-pardavimo sutartį pasiūlė pati ieškovė apie 2007 metus. Tuo metu atsakovės sutuoktinis S. R. M. sirgo onkologine liga, jam dažnai tekdavo vykti iš Alytaus į Kauną pas gydytojus, todėl ieškovės ir atsakovo Š. M. pasiūlymas pirkti iš jų butą ir persikelti gyventi į Kauną atsakovei ir jos sutuoktiniui buvo priimtinas. Iš marčios ir sūnaus žinojo, kad jie nori parduoti butą, kadangi greitu laiku ketino gerinti savo šeimos gyvenimo sąlygas – marti buvo įrašyta į eilę socialiniam būstui gauti ir jiems buvo siūloma pasirinkti norimą socialinį būstą. Ieškovė pati pasiūlė buto kainą 50 000 Lt. Atsakovė nurodė, kad 2008 m. ji pardavė paveldėtą po motinos mirties butą ir jai į sąskaitą per kelis kartus buvo  pervesti pinigai: sausio mėnesio pabaigoje - 25 000 Lt, kovo mėnesį- 40 000 Lt. Ieškovė su atsakovu žinojo, kad ji turi pinigų, todėl ėmė prašyti paskolinti jiems. Pirmą didelę sumą 10 000 Lt ieškovei paskolino 2008 m. vasario mėnesį, tada ieškovė sakė, kad pinigų reikia jos dukrai iš pirmos santuokos, gyvenančiai Airijoje, antrą kartą 10 000 Lt paskolino 2008 m. kovo mėnesį, o trečią kartą 2008 m. liepos mėnesį 30 000 Lt ieškovei padavė R. S. M., sakė, kad pinigų reikia automobiliams pirkti. Visus kartus pinigus padavė ieškovei. Ji su ieškove ir atsakovu Š. susitarė, kad šie paskolinti pinigai bus įskaityti į buto pirkimo kainą. Maždaug po metų, kai buvo perduoti pinigai, ieškovė susitarė dėl priėmimo pas notarę ir paskambinusi jai į Alytų pasakė, kada atvažiuoti pasirašyti sutartį. 2009 m. spalio 20 d. ji su ieškove ir atsakovu nuvyko į Kauno m. 27-ąjį notarų biurą ir pasirašė buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį. Sutartyje ieškovės pasiūlymu įrašė, kad butas parduotas už 10 000 Lt, nors iš tiesų 2008 m. jau buvo sumokėta ieškovei 50 000 Lt. Ieškovė paaiškino jai, kad įrašius į sutartį tokią buto pardavimo kainą reikės mokėti mažesnius mokesčius. Ji pasitikėjo marčia ir neprieštaravo pasiūlytos kainos įrašymui į sutartį. Jie visi susitarė, kad po sutarties pasirašymo sūnaus šeima liks gyventi parduotame bute iki jiems bus suteiktas socialinis būstas, bet ne ilgiau kaip metus, ir mokės už jį visus mokesčius. Iki šiol ieškovė su šeima iš buto neišsikėlė, socialinio būsto nepasirinko, o ji su sutuoktiniu į Kauną nepersikėlė gyventi. 2010-11-16 mirė atsakovės sutuoktinis S. R. M.. Po jo mirties atsakovei vienai tapo sunku išlaikyti butą Alytuje, ji nori gyventi Kaune arčiau savo artimųjų - sesers ir sūnaus, todėl 2011 m. pradžioje pasakė, kad ieškovė su atsakovais per 6 mėn. išsikeltų iš jai priklausančio buto. Kadangi ieškovė su atsakovais gera valia iš buto neišsikeldina, tuo pažeisdami jos kaip buto savininkės teisę laisvai naudotis savo nuosavybe, todėl prašo teismo priverstinai juos iškeldinti. Atsakovė priešieškinio reikalavimą grindė CK 4.98 straipsniu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai, priešieškinį atmetė. Teismas pripažino negaliojančia 2009 m. spalio 20 d. Kauno m. 27-ojo notarų biuro notarės M. Č. patvirtintą Nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią V. M., ir Š. M., pardavė R. M. butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 30,37 kv.m. ploto, esantį (duomenys neskelbtini), ir minėtam butui priklausančias 8/100 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); taikė restituciją ir grąžino V. M. ir Š. M. bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir minėtam butui priklausančias 8/100 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

Teismas sprendė, kad šiuo atveju būtina nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai, t. y. ar ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu atsakovė R. M. įgijo realias civilines teises ir pareigas. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad po 2009 m. spalio 20 d. ginčo sutarties sudarymo atsakovė R. M. tik formaliai tapo ginčo turto savininke. Ieškovė V. ir atsakovai Š. bei M. M. toliau liko gyventi ginčo bute, jį tvarkė ir prižiūrėjo, mokėjo mokesčius. Atsakovė R. M. gyveno atskirai ir ginčo turtu nesirūpino. Ji nesikreipė į butui paslaugas teikiančias įmones dėl sutarčių su ja, kaip naująja buto savininke, sudarymo, taip pat nesikreipė ir dėl teisės į žemės sklypo nuomą įgyvendinimo (t. 2, b. l. 115). Šių faktinių aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovė R. M. realiai pagal 2009-10-20 buto pirkimo-pardavimo sutartį neįgijo jokių teisių ir ginčo sutartis nesukūrė jai jokių pareigų. Teismas nurodė, kad byloje esantys Kauno m. savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento raštai (t. 1, b. l. 25, 123, t. 2, b. l. 40-42) patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes, susijusias su ginčijamo sandorio atsiradimo priežastimis. Analizuodamas sandorio šalių valią, jų elgesio motyvus ir tikslus teismas pažymėjo, kad byloje nepaneigti ieškovės argumentai, jog minima pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tam, kad formaliai perregistravus butą atsakovės, su kuria tuo metu buvo geri, pasitikėjimu grindžiami santykiai, vardu, būtų sudaryta galimybė pagerinti šeimos gyvenimo sąlygas įgyjant teisę į didesnį socialinį būstą ir tuo pačiu išsaugoti ginčo butą sutuoktinių V. ir Š. M. sūnui (o atsakovės anūkui), kad jis turėtų atskirą nuo tėvų gyvenamąjį plotą. Teismas nurodė, kad priešieškinį dėl ieškovės ir atsakovų Š. ir M. M. iškeldinimo atsakovė pareiškė tik praėjus beveik metams po ieškovės pateikto ieškinio buto pirkimo-pardavimo sandoriui nuginčyti. Nors atsakovė aiškino, kad buto pirkimo-pardavimo sutartį ji sudarė turėdama tikslą apsigyventi su sergančiu vyru Kaune, kad būtų patogiau lankytis pas gydytojus, nereikėtų važinėti iš Alytaus, tačiau realiai nei atsakovė, nei jos sutuoktinis taip ir neapsigyveno įsigytame bute, nors nuo sandorio sudarymo praėjo pakankamai laiko. Teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad pati atsakovė nepripažino savo, kaip buto savininkės, teisių ir todėl negynė jų nuo pažeidimo, o jas įgyvendinti ėmėsi tik pablogėjus tarpusavio santykiams sūnaus šeimoje ir iškilus grėsmei dėl santuokos nutrūkimo. Be to, remdamasis šalių parodymų ir į bylą pateiktų rašytinių įrodymų (ieškovės ir atsakovės sąskaitų išrašų (t. 1, b. l. 23-24, 61-68), VĮ „Regitra“ pažymos apie ieškovės šeimos automobilius (t. 1, b. l. 121, 122, t. 2, b. l. 69) įvertinimu bei vadovaudamasis vidiniu įsitikimu, teismas sprendė, kad labiau tikėtina egzistuojant tą aplinkybę, jog ieškovei nebuvo perduoti ir pinigai už tariamai įsigytą butą. Tuo remdamasis teismas padarė išvadą, kad byloje pakanka duomenų pripažinti ginčijamą sandorį tariamu, kuris negalioja nuo jo sudarymo momento (CK 1.86 str., 1.80 str.), todėl ieškinį patenkino visiškai. Pripažinęs ginčijamą sandorį negaliojančiu, teismas taikė vienašalę restituciją (CK 6.145 str. 2 d.), o atsakovės priešieškinio reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą (CPK 178 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė R. M. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo priešieškinį patenkinti. Apeliantė nurodo, kad sprendimas naikintinas dėl šių motyvų:

1. Teismas skundžiamame sprendime neteisingai nurodė, kad ginčo butą iš ieškovės V. M. ir atsakovo Š. M. įsigijo tik apeliantė, nes šį butą įsigijo ne tik apeliantė, bet ir jos sutuoktinis S. R. M., kuris mirė (duomenys neskelbtini). Ginčo butą iš mirusio sutuoktinio ji paveldėjo tik 2012-03-02. Ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis buvo pasirašyta šalių gera valia, visiems esant veiksniems, aptarus ir nurodžius sutartyje visas numatytas sąlygas, patvirtinus ją notarui. Sutartis yra sudaryta vadovaujantis CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 6.305 - 6.306 straipsnių nuostatomis. Notarė šalims išaiškino šios sutarties sąlygas. Šalys su sutarties sąlygomis sutiko, ką patvirtina ir parašai visų asmenų šioje sutartyje. Tai, kad buto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo tik tariama, o reali, nurodė ir sutartį patvirtinusi notarė, bei vienas iš pardavėjų Š. M.. Apeliantės nuomone, ši sutartis yra rašytinis dokumentas, nekeliantis jokią abejonių.

2. Neatitinka realios situacijos teismo sprendime konstatavimas, kad po 2009-10-20 sudaryto sandorio realiai šalių padėtis nepasikeitė, t. y. pardavėjai liko gyventi tame pačiame bute, pardavėjai iš buto neišsikėlė, toliau mokėjo mokesčius už įvairias paslaugas. Prieš perkant butą, su pardavėjais jų prašymu buvo sutarta, kad jie pasiliks laikinai gyventi šiame bute iki gaus socialinį būstą, tačiau neilgiau kaip metus. Kol jie gyvens šiame bute, už jį mokės mokesčius bei jį prižiūrės. Apeliantė su sutuoktiniu jais pasitikėjo, kadangi Š. M. yra jų sūnus. Apeliantės nuomone, su ieškove V. M. ir atsakovu Š. M. buvo sudaryta žodinė panaudos sutartis, kuri atitinka CK 6.629 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

3. Nepagrįstas teismo motyvas, kad apeliantė, kaip buto savininkė, nesikreipė į paslaugas teikiančias įmones dėl sutarčių sudarymo bei žemės nuomos sutarties sudarymo. Apeliantės nuomone, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad tuo metu apeliantės padėtis buvo ypač sunki, onkologine liga sirgo jos sutuoktinis, jį reikėjo prižiūrėti ir juo rūpintis. Mirus sutuoktiniui 2010-11-16 susirgo ji pati, todėl praleido įstatymu nustatytą terminą priimti palikimą, dėl to kreipėsi į teismą. Turtą paveldėjo ir jo valdymą teisiškai perėmė 2012-03-02, todėl per šį laikotarpį ji teisiškai negalėjo kreiptis dėl sutarčių sudarymo. Priėmusi palikimą, ji kreipėsi į Kauno savivaldybę dėl žemės nuomos sutarties sudarymo, tačiau jai buvo paaiškinta, kad žemės nuomos sutarties su kiekvienu buto savininku atskirai nesudarinės, o sudarys tik su bendrija. Pirmos instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nė su vienu iš šio namo esamų butų savininkų nėra sudaryta žemės nuomos sutartis.

 4. Nepagrįstai teismas nusprendė, jog vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, labiau egzistuoja ta aplinkybė, kad už įgytą butą nebuvo sumokėti pinigai. Apeliantės nuomone, tai prieštarauja esamiems byloje įrodymams. Teismo proceso metu, ji paaiškino, kad pinigai už butą buvo mokami avansu per tris kartus. Du kartus po 10 000 Lt ir paskutinį kartą 30 000 Lt. Apeliantė nurodė apytikriai datas, pateikė teismui banko dokumentus apie dalies pinigų nuėmimą nuo sąskaitos. Kiti pinigai buvo duoti iš turėtų santaupų jos sutuoktinio. Pirkimo - pardavimo sutartyje buvo nurodyta tik 10000,00 Lt suma, pačios ieškovės prašymu tam, kad būtų mokami mažesni mokesčiai. Šias aplinkybes patvirtino pardavėjas Š. M., byloje esantys rašytiniai įrodymai bei pati pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje yra pardavėjų parašai, kad pinigus gavo.

5. Teismas neįvertino tai, kad VĮ Registrų centras butai Nr. 7 ir Nr. 8 yra užregistruoti kaip du atskiri vienetai. Apeliantė su sutuoktiniu įsigijo tik butą Nr.8. Dar būnant sutuoktiniui gyvam sūnus - atsakovas Š. M., buvo pažadėjęs, kad už leidimą laikinai naudotis butu, jis jį atremontuos bei pagerins esamus dalinius patogumus. Butą Nr. 7, esantį šalimais, kaip aiškino pati ieškovė, pasiliko sau tikslu kaip rezervą, jeigu kartais negautų socialinio būsto.

6. Teismas nepagrįstai taikė restituciją ir gražino butą buvusiems savininkams. LR CK 6.145 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo gražinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą. Ginčo butas yra apeliantės nupirktas, jį pardavė tuo metu buvę teisėti savininkai, kurie pirkimo-pardavimo sutartyje patvirtino, kad gavo pinigus. Ginčo butas apeliantės ir jos sutuoktinio vardu buvo tuoj po pirkimo - pardavimo sutarties pasirašymo įregistruotas įstatymo numatyta tvarka VĮ Registrų centre. Taigi, įsigyjant butą nebuvo pažeisti kokie nors galiojantys įstatymai, todėl taikyti restituciją nebuvo jokio pagrindo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė ir atsakovas M. M. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo šiuos motyvus:

1. Teismas detaliai įvertino visas bylos aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovė R. M. tik formaliai tapo ginčo turto savininke. Ieškovė su sutuoktiniu Š. M. ir sūnumi M. M. toliau liko gyventi ginčo bute, mokėjo mokesčius. Atsakovė R. M. gyveno atskirai ir ginčo turtu nesirūpino, nesikreipė į butui paslaugas teikiančias įmones dėl sutarčių su ja, kaip su naująja savininke, sudarymo, taip pat nesikreipė dėl teisės į žemės sklypo nuomą įgyvendinimo. Nors atsakovė teigia, kad ginčo butą pirko realiai, siekdama jame gyventi, tačiau realiai nei atsakovė nei jos miręs sutuoktinis ginčo bute apsigyventi nesiekė ir neapsigyveno, nors nuo ginčo sutarties laiko praėjo pakankamai laiko. Atsakovė 2010-11-16 su mirusio sutuoktinio motina sudarė išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, pagal kurią jai atiteko butas Birštone ir pareiga prižiūrėti vyro motiną. Reikšminga pirmos instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad ginčo sutartimi atsakovei nebuvo kartu parduotas ginčo buto, kuriame yra tik gyvenamieji kambariai, šalia esantis ieškovei priklausantis butas Nr. 7, kuriame faktiškai yra įrengti ginčo buto virtuvė, tualetas ir dušo kabina. Visos šalys pripažino, kad minėti abu butai funkcionuoja bendrai, todėl buto Nr. 7 neįtraukimas į ginčo sandorį taipogi patvirtina ginčijamo sandorio tariamumą.

2. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė R. M. realiai pagal pirkimo-pardavimo sutartį neįgijo jokių teisių ir ginčo pirkimo-pardavimo sutartis nesukūrė jai jokių pareigų. Byloje nebuvo paneigti ieškovės argumentai, jog minėta dovanojimo sutartis buvo sudaryta tam, kad formaliai perregistravus butą atsakovės vardu, būtų sudaryta galimybė pagerinti šeimos gyvenimo sąlygas įgyjant teisę į didesnį socialinį būstą ir tuo pačiu išsaugoti ginčo būtą sutuoktinių V. ir Š. M. nuosavybėje.

3. Pagrįstos teismo išvados ir dėl to, kad atsakovai neįrodė, jog pagal ginčo sutartį buvo sumokėti 10000 Lt ar 50000 Lt, kadangi atsakovų pateikti įrodymai šių aplinkybių objektyviai nepatvirtino, o jų paaiškinimai prieštaringi.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Š. M. nurodo, kad teismas sprendimo iš esmės nemotyvavo, o išdėstyti motyvai yra deklaratyvaus pobūdžio. Teismas iš esmės nepagrindė ir nedetalizavo sandorio tariamumo kitos sandorio šalies – atsakovės R. M. atžvilgiu, o rėmėsi tik ieškovės paaiškinimais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo notarė M. Č. prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra. Nurodo, kad ieškovė su sutuoktiniu 2009 m. spalio mėn. kreipėsi į notarų biurą dėl buto su rūsiu ir minėtam butui priklausančių 8/100 dalių ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini) pardavimo. Būtent pardavėjai (ieškovė su sutuoktiniu) nurodė, kad turtą pageidauja parduoti už 10000 Lt sumą R. M.. Ieškovė su sutuoktiniu nurodė, jog pirkėja su jais atsiskaito prieš sutarties sudarymą grynais pinigais. Sandorio šalys nurodė, jog atsiskaityta ir jie grynaisiais pinigais už parduotą turtą gavo 10000 Lt, patvirtino ne tik pasirašydami sutartį, bet ir Sutarties 3.3 punkte savo ranka abu parašė: „dešimt tūkstančių lt gavome, V. M. (parašas), Š. M. (parašas)". Jokių abejonių, kad pageidaujamas turto pirkimo-pardavimo sandoris gali būti tariamas, nekilo, nes ieškovė su sutuoktiniu aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią parduoti turtą bei konkrečiais veiksmais to siekė. Be to, tai, kad ieškovė aiškiai suvokė savo veiksmus, jų tikslingai siekė patvirtina ir tai, kad ieškovė iš anksto prieš sudarant sutartį kreipėsi į Kauno apskrities viršininko administraciją dėl žemės nuomos teisės perleidimo po parduodamu turtu bei, 2009 m. spalio 9 d. gavusi Kauno apskrities viršininko sutikimą dėl žemės nuomos teisės perleidimo Nr. 10-877, jį pateikė notarui. Tai patvirtinta Sutarties 7.2 punktas. Tai, kad turtas realiai perduotas pirkėjai, šalys patvirtino ir Sutarties 6.1, 6.2 ir 6.3. punktuose. Be to šalys Sutarties 10.1 punkte nurodė: „Pasirašydamos šią sutartį, šalys pareiškia ir patvirtina, kad ši sutartis ar atskiros jos sąlygos nepagrįstai nesuteikia nei vienai iš šalių perdėto pranašumo. Kiekviena šalis patvirtina, kad ėmėsi visų priemonių šios sutarties esmei bei iš jos atsirandančioms teisėms bei pareigoms suprasti, taip pat, kad šios sutarties pasirašymo metu nėra nei vienos aplinkybės (šalies neiformuotumo, nepatyrimo, neapdairumo ir kt.), įskaitant numatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.228 straipsnyje, dėl kurių galėtų atsirasti esminė sutarties šalių nelygybė. Kiekviena šalis patvirtina, kad dėl šios sutarties sąlygų pareiškė pasiūlymus ir pastabas, į kurias sudarant šią sutartį buvo atsižvelgta, t. y. kiekviena šalis galėjo daryti įtaką nustatant šios sutarties sąlygas, kurios yra aiškiai išreikštos, šalims suprantamos ir priimtos, kad ši sutartis ar jos atskiros sąlygos nepažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyros bei šalių teisių ir interesų". Atsižvelgiant į išdėstytą, akivaizdu, kad tvirtinant ginčijamą sandorį ieškovės valia parduoti turtą buvo aiškiai išreikšta konkrečiais veiksmais, todėl jokių abejonių dėl šalių valios nekilo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą padavė atsakovė, todėl byla nagrinėjama atsakovės skundo ribose.

Dėl tariamojo sandorio sudarymo (CK 1.86 str.)

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2009 m. spalio 20 d. Kauno m. 27-ojo notarų biuro notarės M. Č. patvirtinta Nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), V. M. ir Š. M. pardavė R. M. butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 30,37 kv. m. ploto, ir minėtam butui priklausančias 8/100 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (toliau –ginčo butas). Ieškovė V. M. šį sandorį prašė pripažinti negaliojančiu CK 1.86 straipsnio pagrindu bei taikyti restituciją. Atsakovė R. M. priešieškiniu prašė iškeldinti atsakovus V. M., Š. M. ir M. M. iš jai asmeninės nuosavybės teise  priklausančio ginčo buto. Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai, priešieškinį atmetė.

Kasacinis teismas, siekdamas formuoti vienodą ir nuoseklią teismų praktiką, yra ne kartą plačiai pasisakęs dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011; kt.).

Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra nurodęs, kad esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 str.1d.). Sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Nuo sandorio tiesioginio teisinio tikslo priklauso jo teisinis kvalifikavimas, t. y. tai, kokie materialiniai įstatymai yra taikomi sandoriui. Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Praktikoje būna situacijų, kai vedini vienų ar kitų tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo. Tokioms faktinėms situacijoms reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas. CK 1.86 straipsnyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių) sudarytas sandoris negalioja. Tariamasis sandoris yra niekinis ir sukelia teisinių padarinių, nurodytų CK 1.80 straipsnio 2 dalyje, t. y. restituciją. Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje. Pagal susiformavusią teismų praktiką bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkančių teisinių padarinių – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. D. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-337/2008).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė paminėtų ir kitų civilinio proceso taisyklių, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, susijusias su ieškinio ir priešieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumu, bei tinkamai pritaikė materialinės teisės normas.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neteisingai nurodė, kad ginčo butą iš ieškovės V. M. ir atsakovo Š. M. įsigijo tik apeliantė, nes šį butą įsigijo ne tik apeliantė, bet ir jos sutuoktinis S. R. M., kuris mirė (duomenys neskelbtini). Tačiau sutikti su tokiais jos argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Kaip matyti iš  2009 m. spalio 20 d. Kauno m. Nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutarties turinio (t. 1, b. l. 8-13), šios sutarties šalimi – pirkėja yra nurodyta atsakovė R. M., tačiau sutarties 2.1 punkte nurodyta, kad ginčo butas pereina Pirkėjai ir jos sutuoktiniui S. R. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, kas atitinka CK 3.88  straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas nuostatas, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Be to, ir Nekilnojamojo turto registre minėtos sutarties pagrindu ginčo butas buvo įregistruotas S. R. M. ir R. M. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise (t. 1, b. l. 16-19).

Pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai išanalizavo visus įrodymus, kurie, jo vertinimu, patvirtina, kad šalys, sudarydamos nekilnojamųjų daiktų pirkimo -  pardavimo sutartį, nesiekė iš šios sutarties kylančių teisinių pasekmių. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad po ginčo sutarties sudarymo ji nebuvo vykdoma abiejų sutarties šalių – ieškovė V. M. ir atsakovai Š. bei M. M. iš buto neišsikėlė, toliau jame gyveno ir mokėjo mokesčius, atsakovė R. M. gyveno atskirai ir ginčo turtu nesirūpino, t. y. ji tik formaliai tapo ginčo turto savininke. Nors apeliantė teigia, kad  ginčo butą pirko siekdama jame gyventi, tačiau realiai nei atsakovė, nei jos miręs sutuoktinis ginčo bute neapsigyveno, nors nuo ginčo sutarties sudarymo praėjo pakankamai laiko. Sutarties 6.1  -6.3 punktai numato, kad šalių susitarimu Turtas yra perduodamas Pirkėjai šalims pasirašant šią sutartį, kuri taip pat yra laikoma ir Turto priėmimo –perdavimo aktu, tačiau  byloje nėra įrodymų, kad ginčo butas pirkėjai (atsakovei R. M.) faktiškai buvo perduotas – atsakovė ginčo buto neperėmė ir nereiškė valios jį priimti, jokių pretenzijų dėl buto perdavimo iki civilinės bylos dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu iškėlimo teisme dienos nereiškė. Nagrinėjant bylą teisme pagal ieškovės 2011 m. liepos 18 d. pareikštą ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ( t. 1, b. l. 3), atsakovė tik 2012 m. gegužės 8 d. pareiškė priešieškinį ( t. 1, b. l. 148-149, 132-134) dėl iškeldinimo iš asmeninės nuosavybės teise priklausančių patalpų, kuriame nurodė, jog po sutuoktinio mirties 2011 m. sausio mėnesį savo sūnui Š. M. žodžiu ji pareiškė, kad nori persikelti gyventi iš Alytaus į Kauną, o sūnus žadėjo butą atlaisvinti 6 mėnesių laikotarpyje. Nors apeliantė  tvirtina (t. 1, b. l. 55, t. 2, b. l. 154), kad prieš perkant butą, su pardavėjais jų prašymu buvo sutarta, kad jie pasiliks gyventi šiame bute iki gaus socialinį būstą, tačiau ne ilgiai kaip metus, bet be atsakovo Š. M. šios aplinkybės pripažindinimo (t. 2, b. l. 81-83), kuris yra atsakovės sūnus ir kurio santykiai su sutuoktine (ieškove) nėra geri, su kuria negyvena santuokinio gyvenimo, kitų įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė, pirkdama ginčo butą, sutiko leisti ieškovei su šeima jame laikinai gyventi, byloje nėra. Be to, netgi pačios apeliantės paaiškinimai byloje yra prieštaringi, jai teigiant, kad  buto įsigijimo būtinybę Kaune  sąlygojo jos tuo metu sunki sutuoktinio onkologinė liga, o jį įsigijus – leidimas metus laiko ir toliau jame gyventi sūnaus šeimai. Kolegija atkreipia  dėmesį ir į pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad atsakovei ginčo sutartimi buvo parduotas 30,37 kv. m. ploto su daliniais patogumais butas Nr. 8, kuriame faktiškai įrengti tik gyvenamieji kambariai, o gretimas 8,96 kv. m. ieškovei priklausantis butas Nr. 7, kuriame įrengta virtuvė, tualetas ir dušo kabina, atsakovei kartu su ginčo butu nebuvo parduotas, šalims pripažįstant, kad minėti abu butai funkcionuoja bendrai, nors viešame registre ir yra įregistruoti kaip du atskiri vienetai, bei pritaria išvadai, jog ši aplinkybė taip pat yra reikšminga, apibūdinanti ginčijamą sandorį tariamuoju, kadangi tikėtina, jog norėdami realiai parduoti nekilnojamąjį turtą, ieškovė su atsakovu kartu su butu Nr. 8 būtų pardavę ir butą Nr. 7, o tuo pačiu pažymi, kad ir atsakovei siekiant realiai apsigyventi įsigytame bute su tuo metu segančiu sutuoktiniu, buvo būtini bent daliniai patogumai. Nors Alytaus rajono apylinkės teismas 2012 m. sausio 4 d. nutartimi atnaujino pareiškėjai R. M. įstatymo nustatytą terminą palikimui priimti, svarbiomis jo praleidimo priežastimis laikydamas pareiškėjos sveikatos būklę ir įstatymų nežinojimą (t. 1, b. l. 105-106),  tačiau byloje be paminėtos nutarties bei nurodomos atsakovės sutuoktinio ligos, kitų  įrodymų, kurie leistų tvirtinti, kad realiai egzistavusios aplinkybės trukdė sudarius ginčo pirkimo –pardavimo sutartį apeliantei pačiai ar per įgaliotus asmenis imtis visų priemonių iš šios sutarties atsirandančioms teisėms bei pareigoms įgyvendinti (kreiptis į butui paslaugas teikiančias įmones dėl sutarčių sudarymo ir kt.), byloje nėra. Kaip nustatyta bylos medžiaga, atsakovė savo kaip buto savininkės teises ėmėsi įgyvendinti  tik pablogėjus tarpusavio santykiams sūnaus šeimoje ir iškilus grėsmei dėl santuokos nutraukimo. Apeliantės teiginius, kad po sutuoktinio mirties teisiškai perėmusi turtą, ji kreipėsi  ir dėl žemės nuomos sutarties sudarymo, paneigia Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2012 m. spalio 25 d. raštas Nr. 8SD-(14.8.9)-4791, kuriame nurodyta, kad R. M. skyriui nėra pateikusi prašymo dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sudarymo ar pirkimo ( t. 2, b. l. 103).Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė R. M. nepateikė neginčijamų įrodymų apie tai, kad ji sumokėjo pardavėjams sutartyje nurodytą daikto kainą. Nepaisant to, kad ginčijamos 2009 m. spalio 20 d. sutarties 3.1 ir 3.2  punktuose nurodyta, jog pardavėjai ir pirkėja  patvirtino, jog nekilnojamųjų daiktų kainą (10 000 Lt) gavo iš pirkėjos iki sutarties pasirašymo ir pardavėjai jokių pretenzijų pirkėjai dėl turto pirkimo –pardavimo kainos neturi (t. 1, b. l. 9), įvertinus bylos esmę ir įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas turėjo teisėtą ir pagrįstą pagrindą daryti išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog prieš 2009 m. spalio 20 d. ginčijamo sandorio sudarymą ieškovei V. M. ir Š. M. buvo sumokėta ginčo buto kaina – 10 000,00 Lt (sutartyje nurodyta) arba 50 000 Lt (nurodyta atsakovės aiškinimais).

 Byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo laikyti sandorį galiojančiu, nes esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas, o šalys turėjo paslėptą (neviešą) sąlygą – išlygą, kad šis sandoris neturi teisinių padarinių. Šalys atliko veiksmus, siekdamos įforminti sandorį, tačiau nesiekė sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad ginčo sutartis buvo sudaryta tam, kad formaliai perregistravus butą atsakovės vardu, būtų sudaryta galimybė pagerinti šeimos gyvenimo sąlygas įsigyjant teisę į didesnį socialinį būstą, kurio negavo, ir tuo pačiu išsaugoti ginčo butą sutuoktinių V. ir Š. M. nuosavybėje.

Šalių valia ir ketinimai patvirtina 2009 m. spalio 20 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutarties kaip sandorio tariamumą, todėl, pripažinus jį negaliojančiu, pagrįstai taikytos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos – restitucija (CK 1.86 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad vienašalė restitucija taikyta pagrįstai, neįrodžius, kad atsakovė R. M. už tariamai perkamą turtą sumokėjo ieškovei V. M. ir Š. M. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą kainą.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 str.), kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl šių aplinkybių Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos                                                                                                           Aušra Baubienė

                                                                                                                        Nijolia Indreikienė

Albina Rimdeikaitė