Civilinė byla Nr. e2-423-230/2020

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00017-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.6; 2.1.5.1.2.7; 2.4.1.2; 2.6.10.2; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.8; 2.6.10.8; 2.6.17; 2.6.39.2.5.1; 2.6.39.2.5.2; 3.2.6.1; 3.2.6.13

 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 18 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė,

sekretoriaujant Vilijai Noreikienei,

dalyvaujant ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ atstovei advokato padėjėjai I. V.,

atsakovės J. B. įgaliotam atstovui advokatui A. B.,

trečiojo asmens D. A. įgaliotam atstovui advokatui P. V.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei J. B. dėl žalos priteisimo, tretieji asmenys – D. A., R. M., A. A., M. A. ir

n u s t a t ė :

ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ ieškinyje teismo prašo priteisti iš atsakovės J. B. 61 994,37 Eur turtinės žalos atlyginimą, 2 182,54 Eur kompensacines palūkanas, 5 % dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2017 m. rugpjūčio 18 d. kilus gaisrui pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), visiškai sudegė pastato, esančio (duomenys neskelbtini), antras aukštas, o pirmas pastato aukštas su jame buvusiu namų turtu buvo sulietas. Įvykio metu turtas, esantis (duomenys neskelbtini), ieškovės buvo apdraustas būsto draudimu, įvykis pripažintas draudžiamuoju. Ieškovė pagal lokalinę sąmatą, draudėjo pateiktus dokumentus, patvirtinančius jo patirtas išlaidas, turto sugadinimo sunaikinimo aktą, 2017 m. spalio 11 d. susitarimą išmokėjo draudėjui 68 081,41 Eur draudimo išmoką: 45 313 Eur už pastatui padarytą žalą ir 22 484,71 Eur už namų turtui padarytą žalą. Kauno APGV nustatė, kad gaisras kilo pastate, esančiame (duomenys neskelbtini). Tikėtina gaisro kilimo priežastis – avarinis elektros instaliacijos darbo režimas. Ieškovė siuntė pretenziją atsakovei, ragindama atlyginti žalą, tačiau turtinė žala iki šiol nėra atlyginta. Ieškiniu prašoma priteisti žala, atsižvelgiant į 6087,04 Eur nusidėvėjimą, sudaro 61 994,37 Eur.

Atsakovė J. B. atsiliepime į ieškinį prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir nurodo, kad draudiminis įvykis įvyko 2017 m. rugpjūčio 18 d., o draudimo išmoką nukentėjusiajam ieškovė išmokėjo 2017 m. spalio 31 d., todėl ieškinys turėjo būti pareikštas vėliausiai iki 2018 m. spalio 31 d. Atsakovės atstovas, atsakydamas ieškovei į 2017 m. spalio 27 d. pretenziją, nurodė, kad reikalavimo nepripažįsta, todėl ieškovė neturi pateisinamų priežasčių senaties termino atnaujinimui. Be to, iš gaisro tyrimo medžiagos matyti, kad gaisro kilimo metu tikruoju statinio valdytoju buvo ne pati savininkė, bet jos sesuo R. M., o galima gaisro kilimo priežastimi galėjo būti kartu su ja gyvenančio draugo V. A. nekvalifikuoti veiksmai įvedant elektrą į gaisro židiniu buvusį pastatą. Atsakovė buvo tik formali pastato savininkė – iš pradžių pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį su motina, o nuo 2014 metų paveldėjusi jį po motinos mirties. Bendru paveldėtojų susitarimu po motinos mirties į šią namų valdą persikėlė R. M. su savo draugu, dėl ko buvo pasirašyta panaudos sutartis, ir ji įgijo visas valdytojo teises ir pareigas. Taigi tinkama atsakove šioje byloje yra faktinė padidinto pavojaus šaltinio valdytoja R. M.. 2017 m. rugpjūčio 28 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, taip pat kitoje gaisro tyrimo medžiagoje nustatyta, kad gaisro išplitimo priežastis buvo mažas atstumas tarp užsidegusio atsakovės ir nukentėjusiojo pastatų. Draudikas, būdamas savo srities profesionalas, negalėjo nežinoti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus patvirtintų Gaisrinės saugos pagrindinių reikalavimų, todėl sudarydamas būsto draudimo sutartį privalėjo įsitikinti, ar nukentėjusiojo pastatas teisėtai stovi tokiu mažu (apie 50 cm) atstumu nuo gretimo pastato, o to nepadaręs prisiėmė sau visą su tokio pastato draudimu susijusią riziką. Ieškovės apdraustas nukentėjusiojo asmens 2 aukštų gyvenamasis namas iš tikrųjų Nekilnojamojo turto registre tiek draudimo sutarties sudarymo metu, tiek šiuo metu buvo ir yra įregistruotas kaip 1 aukšto ūkinis pastatas, kuriam 2012 m. atlikta rekonstrukcija. Statybos užbaigimo deklaracijoje yra nuoroda apie galimai gretimo sklypo savininkų sutikimą, tačiau paties sutikimo nėra. Tikėtina, kad duomenys šioje deklaracijoje suklastoti tikslingai, siekiant išlaikyti statiniui II grupės nesudėtingo statinio kategoriją, kuriai esant rekonstrukcija galėjo būti įregistruota be valstybinių institucijų priežiūros, o kaimynų sutikimas statyti arčiau kaip leistinas 3 m atstumas nėra būtinas, jei dėl to per 1 metus nebuvo pareikšta pretenzija. Taigi neteisėtai be atsakovės sutikimo atlikęs buvusio ūkinio pastato rekonstrukciją, kurios rezultate iškilo II grupės nesudėtingiems statiniams keliamų reikalavimų neatitinkantis ieškovės apdraustas gyvenamasis namas, nukentėjęs asmuo yra atsakingas dėl kaimyniniame sklype kilusio gaisro padarinių. Iš meteorologinės tarnybos  pažymos matyti , kad gaisro metu toje vietovėje nebuvo vėjuota. Todėl, išanalizavus gaisro gesinimo medžiagą, galima teigti, kad kaimyno gyvenamajam namui esant leistinu 3 m atstumu nuo sklypo ribos gaisras į jį nebūtų išplitęs ir jokia žala jam nebūtų padaryta.

Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ dublike nesutinka su atsiliepime į ieškinį išdėstytais argumentais ir prašo ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, reikalavimo teisę perima subrogacijos tvarka ir tokiu atveju yra taikomos tokios taisyklės, kokios būtų taikomos pačiam nukentėjusiam asmeniui tiesiogiai reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo už žalą atsakingam asmeniui. Tarp draudiko, perėmusio subrogacijos tvarka reikalavimo teisę, ir už žalą atsakingo asmens susiklosto deliktiniai teisiniai santykiai. Taigi šiuo atveju reikalavimui dėl žalos atlyginimo yra taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris pareiškiant ieškinį teisme nebuvo praleistas. Nors J. B. nurodo, kad ji turto valdymo teisę panaudos sutarties pagrindu buvo perleidusi savo seseriai R. M. ir ši galėtų būti tinkama atsakove byloje, tačiau panaudos sutartis VĮ Registrų centre nebuvo įregistruota, todėl ieškovė neturi galimybės įvertinti, ar gaisro metu panaudos sutartis vis dar buvo galiojanti. Be to, CK 6.629 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neatlygintinio naudojimosi daiktu sutarčiai atitinkamai taikomos CK 6.478 straipsnio nuostatos. Pastarojo straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nekilnojamųjų daiktų nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre. Taigi atsakovė negali prieš ieškovę panaudoti panaudos sutarties sudarymo fakto, nes VĮ Registrų centre tokia sutartis nebuvo registruota. Gaisro tyrimo medžiagoje nustatyta, kad labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis – elektros instaliacijos avarinis darbo režimas. Esant tokiai tikėtinai išvadai, laikytina, kad būtent atsakovė buvo nepakankamai rūpestinga ir atidi, nes nesiėmė reikiamų priemonių užtikrinti nekilnojamojo turto priežiūrą ir nesirūpino jo tinkama būkle. Atsakovė neteikia įrodymų, kad ji ėmėsi priemonių nustatyti patalpų, kuriose kilo gaisras, būklę, netikrino, ar tomis patalpomis galima naudotis nesukeliant grėsmės kitų asmenų sveikatai ar turtui, visuomenės saugumui. Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad ieškovė privalėjo įsitiktini draudžiamo turto teisėtumu. Byloje nėra duomenų apie tai, kad draudėjas būtų atlikęs neteisėtus veiksmus, suklastojęs statybos ar kitus dokumentus. Pripažindama įvykį draudžiamuoju bei išmokėdama draudimo išmoką, ieškovė draudėjo veiksmuose įtakos žalos atsiradimui ar padidėjimui nenustatė.

Atsakovė J. B. triplike nurodo, kad sutarties neįregistravimas registre nepakeičia dėl žalos padarymo kalto daikto valdytojo teisių ir pareigų, kol neįrodyta priešingai. Tad, pateikus panaudos sutartį, ieškovė turėtų įrodinėti, kad tikrasis daikto valdytojas buvo ir liko jo savininkas, ar kad jis neturėjo teisės valdymo perduoti. Draudikas, matydamas, kad apdraudžiamas daiktas neatitinka faktinių jo registravimo duomenų, turėjo suprasti galimas to neigiamas pasekmes draudimo sutarčiai, ir jų nepatikrinęs, prisiėmė visą su tuo susijusią riziką. Draudikas negalėjo nežinoti teisės aktų reikalavimų dėl saugių atstumų tarp pastatų, todėl apdrausdamas tokį pastatą negalėjo nesuprasti galimų šių atstumų nesilaikymo pasekmių.

Ieškovės atstovė advokato padėjėja I. V. prašo ieškinį tenkinti ir paaiškino, kad ieškovė, subrogacijos tvarka perėmusi reikalavimo teisę, prašo priteisti iš atsakovės J. B. žalos, atsiradusios dėl atsakovei priklausančiuose pastatuose kilusio gaisro, atlyginimą. Ieškinį reiškia pastatų, kuriuose kilo gaisras, savininkei, kadangi buvo nustatyta, jog gaisras kilo jai priklausančiuose pastatuose dėl avarinio elektros instaliacijos darbo režimo. Kilus gaisrui sudegė greta esančio pastato antras aukštas, o pirmas aukštas buvo sulietas, todėl ieškovė sudarytos draudimo sutarties pagrindu išmokėjo draudimo išmoką. Po gaisro buvo apžiūrėtas sudegęs turtas, nustatytas žalos mastas ir įvykis pripažintas draudžiamuoju, išmokėta 68 081,41 Eur draudimo išmoka. Viena žalos dalis paskaičiuota pastatui, ši žalos dalis paskaičiuota įvertinus nusidėvėjimą, todėl prašoma mažesnės nei draudimo išmoka sumos, kita dalis yra už sudegusį namų turtą. Nesutinka su atsakovės atsikirtimu, kad ieškovė praleido 1 metų ieškinio senaties terminą, kadangi šis terminas nustatytas draudiminiuose santykiuose, o šiuo atveju šalių nesieja draudiminiai santykiai, ieškovė prašo priteisti žalos atlyginimą. Mano, kad atsakovė J. B., kaip pastatų savininkė, yra tinkama šalis, o panaudos sutartis, pagal kurią pastatais naudojosi trečiasis asmuo R. M., nebuvo išviešinta, t. y. įregistruota nustatyta tvarka, todėl neatsirado valdymo teisė ir ši sutartis negali turėti įtakos tretiesiems asmenims. Nors atsakovė ginčijo kaimyniniame sklype buvusio pastato, kuris nukentėjo nuo gaisro, teisėtumą, tačiau atsakovė šioje byloje net nereiškė tokio reikalavimo, registro duomenys nėra nuginčyti ar panaikinti, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad pastatas nelegalus ir neteisėtas. Nors pastatas įregistruotas kaip ūkinis pastatas, tačiau apdraustas ir namų turtas, vadinasi buvo naudojamas kaip gyvenamasis pastatas.

Atsakovės J. B. atstovas advokatas A. B. prašo ieškinį atmesti ir paaiškino, kad turi būti taikomas draudimo santykiuose nustatytas 1 metų ieškinio senaties terminas, kadangi  įstatyme nenumatyta, kad įvykus subrogacijai draudikas perima 3 metų ieškinio senaties terminą žalai atlyginti. Mano, kad suformuota teismų praktika gali būti keičiama, nes ji iš esmės prieštarauja įstatymams. Kadangi faktinis pastatų valdytojas buvo R. M. – atsakovės sesuo, ir šis faktas nekelia abejonių, todėl teismas įvertinęs įrodymus tokį faktą gali nustatyti ir būtent faktinio valdytojo nustatymas yra esminis elementas, o ne šio fakto įregistravimas. Kadangi nustatant žalos dydį turi būti atsižvelgta ir į pačios ieškovės veiksmus, svarbia aplinkybe tampa tai, ar pastatas, kuriame atsirado gaisro padariniai, yra teisėtas ir legalus, nes iš neteisės negali atsirasti teisė. Mano, kad, jei statinys būtų stovėjęs 3 metrų atstumu nuo atsakovės žemės sklypo ribos, tokios žalos nebūtų atsiradę, nes meteorologiniai duomenys patvirtina, kad gaisro metu nebuvo jokio vėjo, buvo štilis. Jei statinys arčiau nei 3 m, turi būti kaimyninio sklypo savininko sutikimas. Statinio deklaracijoje nurodytas sutikimas, tačiau tokio sutikimo deklaraciją pateikęs D. A. neturi ir jo nėra. Ekspertas nustatė, kad statinys viršija 80 kv. m, todėl buvo reikalingas sutikimas. Mano, kad teismas ir šioje byloje gali nustatyti, jog pastatas nelegalus, todėl visa žala tenka nukentėjusiam asmeniui. Draudikas turėjo įsitikinti, ką draudžia, o esant neatitikimui tarp faktinės padėties ir Registrų centro duomenų turėjo išsiaiškinti, to nepadaręs elgėsi neapdairiai. Šiuo atveju apdraustas žymiai didesnis statinys nei yra įregistruota.

Trečiojo asmens D. A. atstovas advokatas P. V. prašo ieškinį patenkinti ir paaiškino, kad atsakovė bando atsakomybę perkelti R. M., kuri neturi jokio turto, o pastatas, dėl kurio kyla ginčas, yra teisėtas, jo teisinė registracija nepanaikinta. D. A. nebuvo draudžiama gyventi ir ūkiniame pastate, tame nėra nieko neteisėto. Pažymi, kad ūkinis pastatas nėra naujas pastatas, tai 1979 m. pastatyto pastato rekonstrukcija, statinys įregistruotas 2012 m. ir niekada nebuvo reiškiamos pretenzijos dėl jo.

Ieškinys tenkinamas.

Remiantis Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau – PGV) ir Kauno apskrities PGV Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus (toliau – VPPS) gaisro tyrimo medžiaga (e. b. t. 2, b. l. 40, 101-149) nustatyta, kad 2017 m. rugpjūčio 18 d. buvo gesinamas gaisras ūkiniame pastate, nuosavybės teise priklausančiame atsakovei J. B. ir esančiame (duomenys neskelbtini). Nuo degusio ūkinio pastato apdegė šalia jo (atstumas 50 cm) (duomenys neskelbtini) esančio gyvenamojo namo medinė siena, išdužo langų stiklai, apdegė mansardoje įrengti kambariai su baldais ir kitais daiktais, nudegė dalis stogo dangos, aprūko ir buvo sulietas namo vidus. Nustatyta, kad labiausiai tikėtina, jog gaisras galėjo kilti dėl elektros instaliacijos avarinio darbo režimo. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai patvirtina, kad gaisro metu žemės sklypas su statiniais, esantys (duomenys neskelbtini), kuriuose kilo gaisras, nuosavybės teise priklausė atsakovei J. B. (e. b. t. 2, b. l. 64-67, 151-157), o žemės sklypas su statiniais, esantys (duomenys neskelbtini) (e. b. t. 2, b. l. 87-91), nuosavybės teise priklausė tretiesiems asmenims A. A. ir M. A.. Pastarieji 2012 m. rugsėjo 28 d. įgaliojimu, kuris galiojo iki 2017 m. rugsėjo 28 d. (e. b. t. 2, b. l. 129-131), įgaliojo trečiąjį asmenį D. A. atstovauti juos VĮ Registrų centre, visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose atstovaujant jų interesus, susijusius su pastatų/statinių statyba.

Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ ir D. P. (dabar D. A. (e. b. 7.2, b. l. 132)) 2016 m. rugpjūčio 30 d. sudarė Būsto draudimo sutartį (e. b. t. 2, b. l. 5-8), kuriuo apdraudė būstą, esantį (duomenys neskelbtini), juo buvo apdrausti pastatai ir namų turtas, draudimo laikotarpis nustatytas iki 2017 m. rugpjūčio 29 d., pastatai apdrausti atkūrimo verte (draudimo suma 81 000 Eur), namų turtas – draudimo suma 23 100 Eur.

Draudikas 2017 m. rugpjūčio 18 d. surašė turto sunaikinimo, sugadinimo aktą (e. b. t. 2, b. l. 9-25), kuriame nustatė, kad sudegė antrasis namo aukštas, o pirmasis aukštas stipriai sulietas, akto prieduose aprašyti pastato ir turto (daiktų) sugadinimai, nustatyta turtui padaryta žala (e. b. t. 2, b. l. 57-59). Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ už pastato – gyvenamojo namo sugadinimą paskaičiavo 45 313 Eur draudimo išmoką (e. b. t. 2, b. l. 26, 33, 43-47), o už namų turto sugadinimą –22 484,71 Eur draudimo išmoką (e. b. t. 2, b. l. 27, 32, 34-38) ir 2017 m. spalio 11 d. su D. A. (buvęs D. P.) pasirašė susitarimą dėl draudimo išmokos (e. b. t. 2, b. l. 41-42). AB „Lietuvos draudimas“ 2017 m. spalio 31 d. mokėjimo nurodymais trečiajam asmeniui D. P. sumokėjo 22 484,71 Eur (už namų turtą) ir 45 313 Eur (už pastatą) (e. b. t. 2, b. l. 28-29), taip pat 2017 m. spalio 16 d. sumokėjo 283,70 Eur UAB „AG Service“ už sugadintų daiktų remontą (e. b. t. 2, b. l. 30, 48-56).

Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ subrogacijos pagrindu prašo priteisti iš atsakovės J. B., kaip pastatų, kuriuose kilo gaisras, savininkės 61 994,37 Eur turtinės žalos atlyginimą.

CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Toks draudėjo arba naudos gavėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui įstatymo pagrindu vadinamas subrogacija. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad subrogacijos atveju, draudikui išmokėjus pagal draudimo sutartį draudimo išmoką draudėjui dėl trečiojo asmens padarytos draudėjui žalos, žalos atlyginimo prievolė, saistanti nukentėjusį draudėją ir žalą padariusį asmenį, nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis: draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009, 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2013).

Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad subrogaciniam reikalavimui taikomos tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis. Kasacinio teismo praktikoje subrogacija apibūdinama kaip įstatymo pagrindu pereinanti draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisė asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi. Būtent subrogacija užtikrina tai, kad tiek draudėjas, tiek draudikas žalos atlyginimo santykiuose nepatirtų nei praradimų, nei nepagrįstai praturtėtų, o atsakingam už žalos padarymą asmeniui išliktų teisinė prievolė atlyginti nuostolius nukentėjusiam asmeniui (draudėjui), o po subrogacijos įvykimo – draudikui pagal jo išmokėtos draudimo išmokos ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012; kt.).

Tai reiškia, kad ir ieškovė AB „Lietuvos draudimas“, išmokėjusi draudimo išmoką, perėmė visas nukentėjusio nuo gaisro asmens, kuriam buvo išmokėta draudimo išmoka, teises ir pareigas, susijusias su padaryta žala.

Kaip jau nurodyta, ieškovė prašo priteisti žalos atlyginimą iš pastatų, kuriuose kilo gaisras, savininkės J. B., t. y. reikalavimus grindžia CK 6.266 straipsnio pagrindu. Pagal CK 6.266 straipsnį, reglamentuojantį statinių savininko (valdytojo) civilinę atsakomybę už žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje, be kita ko nustatyta, kad tokiomis žalos aplinkybėmis gali būti žalos atsiradimas dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Tik esant šioms aplinkybėms pastato savininkas (valdytojas) atleidžiamas nuo pareigos atlyginti žalą.

Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad sprendžiant dėl žalos, padarytos gaisru, atlyginimo, priklausomai nuo gaisro kilimo priežasties, pastato savininkui (valdytojui) gali būti taikoma tiek griežtoji atsakomybė (pagal CK 6.266 straipsnį), tiek ir atsakomybė bendraisiais pagrindais, kai reikalaujama visų civilinės atsakomybės sąlygų (ir kaltės). Tais atvejais, kai gaisro kilimo priežastis yra statinio konstrukciniai trūkumai (netinkamas ar nepakankamas kūrenimo ir šildymo šaltinių izoliavimas, netinkamų statybinių medžiagų panaudojimas ir pan.), taikytina atsakomybė pagal CK 6.266 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009). Tais atvejais, kai gaisro kilimą lemia ne pastato, kuriame kilo gaisras, trūkumai, pastato savininkas atsako bendraisiais deliktinės civilinės atsakomybės pagrindais.

Byloje nėra ginčo ir yra nustatyta, kad gaisras atsakovei J. B. nuosavybės teise priklausančiame ūkiniame pastate labiausiai tikėtina kilo dėl elektros instaliacijos avarinio darbo režimo. Tai reiškia, kad pastate buvo netvarkinga ir nekokybiška elektros instaliacija, kas priskirtina pastato trūkumams, ir už tai yra atsakingas pastato savininkas. Todėl šiuo atveju atsakovės J. B. civilinė atsakomybė pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį atsiranda be kaltės, t. y. atsakomybei atsirasti pakanka, kad būtų nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp veiksmų ir žalos.

Nuosavybės teisę įgyvendinančio asmens pareiga – nepažeisti įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų (CK 4.37 straipsnio 1 dalis), todėl pastato savininkas turi pareigą rūpintis, kad pastate nebūtų trūkumų, juos pašalinti, jeigu jų yra, o savininko neteisėtu neveikimu laikytinas nurodytos pareigos nevykdymas bei kartu bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246, 6.266 straipsniai).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad dėl gaisro, kaip potencialiai pavojingo veiksnio, gyventojai, įmonės, įstaigos ir organizacijos turi būti itin atidūs ir elgtis taip, kad būtų išvengta jo kilimo. Turto sugadinimo atveju, kai žala padaryta gaisru, neteisėtais veiksmais, be kita ko, pripažįstamas ir patalpų, iš kurių kilo gaisras, savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims. Patalpų savininko veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš jo patalpų, o ne iš kitų šaltinių. Dėl kokios priežasties kilo gaisras atsakovo patalpose, nukentėjęs asmuo neprivalo įrodinėti. Jeigu gaisro kilimo vieta yra akivaizdi ir aiški, tai teismas turi spręsti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip rūpestingas asmuo, galimybę numatyti gaisro kilimą ir imtis veiksmų jam išvengti. Esant tokiai situacijai patalpų savininkas turi įrodyti, kad jis yra nekaltas dėl gaisro kilimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-215/2012).

Nagrinėjamoje byloje gaisro židinys nustatytas atsakovei J. B. nuosavybės teise priklausančiame pastate, gaisro priežastis susijusi su netvarkinga elektros instaliacija, už ką yra atsakinga pastato savininkė. Nors atsakovė teigia, kad netinkamą elektros instaliaciją įrengė faktinės pastatų valdytojos ir naudotojos R. M. draugas V. A., tačiau ši aplinkybė neatleidžia atsakovės nuo atsakomybės, nes būtent ji turi rūpintis, kad jos nuosavybės teise valdomas turtas būtų tvarkingas ir nekeltų pavojų bei nepadarytų žalos kitiems asmenims. Tai reiškia, kad yra nustatyti atsakovės, kaip pastatų savininkės, neteisėti veiksmai dėl žalos padarymo. Atsakovė savo kaltės jokiais įrodymais nepaneigė.

Atsakovė, neigdama savo atsakomybę už dėl gaisro, kilusio jos pastate, atsiradusias pasekmes, nurodo, kad gaisro metu pastatų valdytoja buvo jos sesuo R. M., kuri tai pripažįsta. Byloje pateikta 2014 m. lapkričio 30 d. panaudos sutartis patvirtina, kad atsakovė J. B. (panaudos davėja) perdavė trečiajam asmeniui R. M. (panaudos gavėjai) laikinai ir neatlygintinai valdyti ir naudotis atsakovei J. B. nuosavybės teise priklausančiu gyvenamuoju namu ir kt. pastatais (e. b. t. 2, b. l. 92). Tačiau CK 6.629 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neatlygintinio naudojimosi daiktu sutarčiai atitinkamai taikomos tam tikros nuomos santykius reglamentuojančios normos, tarp jų šio kodekso 6.478 straipsnio nuostatos, kuriomis nustatyta, kad nekilnojamųjų daiktų nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre. Panaudos sutartis Registrų centre nebuvo įregistruota ir išviešinta, tą pripažįsta ir pati atsakovė.

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tokios registracijos tikslas – išviešinti sandorio sudarymo faktą tretiesiems asmenims. Nesilaikius įstatymo nustatyto reikalavimo įregistruoti sandorį, šalims sandoris galioja, tačiau neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš juos remdamosi kitais įrodymais (CPK 1.75 straipsnio 2 dalis), pvz., liudytojų parodymais ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2011).

Šiuo atveju panaudos sutarties neišviešinimas gali turėti įtakos tiek nuostolius dėl gaisro patyrusio asmens, tiek jo teises perėmusio draudiko interesams, susijusiems su žalos atlyginimu, kadangi pastatų savininkė bent jau turi nuosavybės teise pastatus ir ši nuosavybė gali užtikrinti žalos atlyginimą, o trečiojo asmens R. M. turtinė padėtis gali apsunkinti išieškojimą.

Atsižvelgiant į tai, atmestini atsakovės atstovo atsikirtimai, kad panaudos santykiai gali būti nustatyti, remiantis pateikta panaudos sutartimi ir kitais įrodymais (pvz., R. M. paaiškinimais ir kt. byloje surinkta medžiaga, kuri patvirtina, kad pastatus faktiškai valdė ir naudojosi jais R. M.), nes tiek įstatyme, tiek teismų praktikoje jau yra suformuota taisyklė, kad neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis, remdamosi kitais įrodymais.

Be to, pažymėtina, kad ir nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento (CK 4.47 straipsnio 2 dalis). Aplinkybės, kad asmuo daiktą valdo kaip savą, išviešinimas kitiems asmenims yra to daikto valdymo savo vardu įregistravimas viešame registre. Tai dar kartą patvirtina išviešinimo reikšmę, kai pastatų savininkas siekia perkelti atsakomybę pastatų valdytojui pagal CK 6.266 straipsnį.

Žalos dydį dėl kilusio gaisro patvirtina ieškovės pateikti aukščiau jau paminėti įrodymai. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ už pastato – gyvenamojo namo sugadinimą paskaičiavo 45 313 Eur draudimo išmoką, o už namų turto sugadinimą – 22 484,71 Eur draudimo išmoką, kurių dydį pagrindžia ieškovės pateikti įrodymai (e. b. t. 2, b. l. 26-27, 32-38, 43-47). AB „Lietuvos draudimas“ 2017 m. spalio 31 d. mokėjimo nurodymai patvirtina, kad ieškovė trečiajam asmeniui D. P. (dabar D. A.) sumokėjo 22 484,71 Eur (už namų turtą) ir 45 313 Eur (už pastatą) (e. b. t. 2, b. l. 28-29), taip pat 2017 m. spalio 16 d. sumokėjo 283,70 Eur UAB „AG Service“ už sugadintų daiktų remontą (e. b. t. 2, b. l. 30, 48-56). Tokiu būdu ieškovė dėl draudžiamojo įvykio turėjo 68 081,37 Eur išlaidų (45 313 + 22 484,71 + 283,70). Ieškovė, reikšdama reikalavimą atsakovei dėl žalos atlyginimo, prašomą priteisti žalos dydį sumažino iki 61 994,37 Eur dėl paskaičiuoto nusidėvėjimo, kuris yra 6 087,04 Eur.

Atsakovė jokių atsikirtimų dėl žalos dydžio pagrįstumo nenurodo ir nepateikė jokių žalos dydį iš dalies ar visiškai paneigiančių įrodymų, todėl žalos dydis, remiantis ieškovės pateiktais įrodymais, pripažintinas įrodytu.

Atsakovė mano, kad ji turėtų būti atleista nuo atsakomybės ir nuo pareigos atlyginti žalą, kadangi žala atsirado dėl paties nukentėjusio asmens didelio neatsargumo (CK 6.270 straipsnio 1 dalis). Atsakovė nurodo, kad gaisro išplitimo priežastis yra per mažas atstumas (apie 50 cm) tarp užsidegusio atsakovės ir nukentėjusio asmens pastatų. Ieškovės apdraustas nukentėjusiojo asmens 2 aukštų gyvenamasis namas iš tikrųjų Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip 1 aukšto ūkinis pastatas, kuriam 2012 m. atlikta rekonstrukcija. Taip pat nurodo, kad statybos užbaigimo deklaracijoje yra nuoroda apie galimai esantį gretimo sklypo savininkų sutikimą, tačiau paties sutikimo nėra. Atsakovės nuomone, deklaracijos duomenys neatitinka tikrovės ir tokie duomenys įrašyti siekiant išlaikyti statiniui II grupės nesudėtingo statinio kategoriją, kurio rekonstrukcija galėjo būti įregistruota be valstybinių institucijų priežiūros, o kaimynų sutikimas statyti arčiau kaip leistinas 3 m atstumas nėra būtinas, jei dėl to per 1 metus nebuvo pareikšta pretenzija. Todėl, jei kaimyno gyvenamasis namas būtų buvęs esant leistinam 3 m atstumui nuo sklypo ribos, gaisras į jį nebūtų išplitęs ir jokia žala jam nebūtų padaryta.

Tokiu būdu atsakovė kvestionuoja nukentėjusio nuo gaisro kaimyniniame sklype buvusio pastato teisėtumą. Tačiau pažymėtina, kad iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad gaisro metu jau buvo įregistruota nukentėjusio asmens pastato 1I1m, pastatyto 1973 m., 2012 m. rekonstrukcija, registracija atlikta 2013 m. spalio 14 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1 pagrindu ir toks įrašas galiojo nuo 2013 m. spalio 28 d. Duomenų, kad būtų pakeisti nurodyti Nekilnojamojo turto registro duomenys, byloje nepateikta, to neteigia ir pati atsakovė. Remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Šie duomenys, nors ir buvo atsakovės ginčijami atskira tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje, tačiau nėra nuginčyti. 

Iš prijungtos Kauno apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-19047-429/2018 medžiagos matyti, kad J. B. šioje atskira tvarka nagrinėtoje byloje patikslintame ieškinyje prašė pripažinti negaliojančia nurodytą 2013 m. spalio 4 d. Deklaraciją apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą ex officio nuo jos sudarymo momento (e. b. t. 5, b. l. 5-10). Tokį ieškinį grindė tuo, kad D. A. teikdamas deklaraciją nuslėpė faktą, kad 2013 m. atlikęs pastatų rekonstrukciją pagalbinio ūkinio pastato 1I1m paskirtį pakeitė į gyvenamojo namo, deklaracijoje jo pateikti duomenys dėl pastato ploto neatitiko tikrovės ir viršijo 80 kv. m plotą, todėl neatitiko II-os grupės nesudėtingo statinio reikalavimų ir tokiam pastatui statyti buvo būtina paisyti 3 m reikalavimo iki sklypo ribos arba gauti kaimyninio sklypo savininko (šiuo atveju J. B.) sutikimą, kurio ji nėra davusi. Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimu ieškovės ieškinys buvo atmestas (e. b. t. 5, b. l. 5- 10). Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi (e. b. t. 5, b. l. 11-16) šis sprendimas buvo paliktas nepakeistas, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 25 d. nutartimi (e. b. t. 5, b. l. 3-4) buvo atsisakyta priimti J. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo nurodytoje byloje. Nepaisant to, J. B. 2019 m. rugsėjo 9 d. šioje išnagrinėtoje byloje pateikė prašymą atnaujinti procesą byloje tuo pagrindu, kad Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje kitoje civilinėje byloje Nr. e2-1172-230/2019 (dabar e2-423-230/2020, t. y. šiuo metu nagrinėjamoje byloje) buvo pateikta ekspertizės išvada, kurioje nustatyta, kad ginčo pastatas (duomenys neskelbtini) neatitinka II-os grupės nesudėtingam statiniui keliamų reikalavimų. Tačiau Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-3075-454/2020 pareiškėjos parašymas buvo atmestas, teismas pareiškėjos pateikto ekspertizės akto nevertino, kaip naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės. Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartis palikta nepakeista.

Nurodyti duomenys patvirtina, kad atsakovė nėra nuginčijusi ūkinio pastato 1I1m rekonstrukcijos pagrindo ir Nekilnojamojo turto registro duomenys yra nepakeisti, todėl pripažintini pagrįstais ir teisėtais. Išnagrinėtoje byloje nustatytų su rekonstrukcijos teisėtumu susijusių faktų nebereikia iš naujo nustatinėti šioje nagrinėjamoje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas), be to, sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į tai, nepaisant nagrinėjamoje byloje pateikto ekspertizės akto (e. b. t. 4, b. l. 115-136) išvados, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), 2017 m. rugpjūčio 18 d. vykusio gaisro metu neatitiko II grupės nesudėtingiems statiniams keliamų reikalavimų, kitoje byloje jau nustatyti faktai ir teisiniai santykiai nebegali būti nuginčyti. Pažymėtina, kad šis ekspertizės aktas, nagrinėjant atsakovės J. B. prašymą atnaujinti procesą, buvo įvertintas, kaip nesuteikiantis pagrindo pripažinti jį naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, dėl kurios galėjo būti atnaujintas procesas.

Dėl ieškinio senaties termino

Atsakovė nagrinėjamoje byloje taip pat prašo ieškovės reikalavimams taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 7 dalyje, kuriame nustatyta, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Ieškovė remiasi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, kurioje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Kaip jau nurodyta, draudikui, atlyginusiam nukentėjusiam asmeniui patirtą žalą, t. y. išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis). CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tai reiškia, kad, draudikui perėmus nukentėjusio asmens reikalavimo teisę ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, tarp pastarojo ir reikalavimą jam pareiškusio draudiko susiklosto deliktiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja bendrosios deliktinės atsakomybės normos. O kai nukentėjusiajam žalą atlyginęs draudikas tokį reikalavimą pareiškia žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, tarp šalių susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012; 2013 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-133/2013; 2013 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2013, 2013 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2013). Prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos (CK 1.128 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju ieškovė atsakovei reiškia reikalavimus, grindžiamus deliktiniais santykiais, atsiradusiais dėl žalos padarymo, todėl šiems reikalavimas taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kurio ieškovė nėra praleidusi, kadangi draudimo išmoka buvo sumokėta 2017 m. spalio 31 d., o ieškinys atsakovei pareikštas 2019 m. sausio 10 d.

Niekuo nepagrįsti atsakovės atsikirtimai, kad 1 metų sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymą apsprendžia draudiko, kaip savo srities profesionalo, veiklos pobūdis, kadangi, kaip nurodyta, reikalavimų pagrindą (taip pat ir iš jų kylančius reikalavimus ieškinio senaties terminui) lemia teisinių santykių pobūdis, t. y. tarp šalių susiklosto draudimo ar deliktiniai santykiai.

Dėl kompensacinių palūkanų

Ieškovė 2017 m. spalio 27 d. pareikalavo iš atsakovės atlyginti žalą (e. b. t. 2, b. l. 39) ir nustatė 15 dienų terminą jai atlyginti, tačiau ieškovė gera valia deliktinės prievolės neįvykdė.

Praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Remiantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Pažymėtina, kad dažniausiai aptariamos palūkanos yra išieškomos už sutarties pažeidimą, tačiau teisės doktrinoje nurodoma, kad jos gali būti priteisiamos ir tais atvejais, kai piniginė prievolė atsiranda kitais pagrindais, pvz., dėl delikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2012). 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad palūkanos skaičiuojamos iki bylos iškėlimo teisme, išskyrus šalių susitarime ar įstatyme nurodytus atvejus, kai palūkanos skaičiuojamos iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-7-367/2006). Nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo mokėtinos vadinamosios procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis), kurios taip pat atlieka minimalių kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją.

Taigi nagrinėjamu atveju tenkintinas ieškovės reikalavimas priteisti 2 182,54 Eur dydžio kompensacines palūkanas, o nuo bylos iškėlimo priteistinos procesinės palūkanos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ turėjo tokias bylinėjimosi išlaidas: 1 180 Eur žyminis mokestis, 455,58 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidos (už ieškinio parengimą), 200 Eur už eksperto apklausą teismo posėdyje, 350 Eur už eksperto D. K. vertinimo akto parengimą.

Už ieškinio parengimą prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (pakeistu 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijų) 8.2. punkte numatyto dydžio (2,5 x 895,2), todėl laikytinos pagrįstomis ir, ieškinį tenkinus visiškai, priteistinos ieškovei iš atsakovės. Išlaidos už eksperto S. S. apklausą teismo posėdyje (200 Eur) ir eksperto D. K. vertinimo akto parengimą (350 Eur) laikytinos būtinomis ir pagrįstomis (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas), todėl, ieškinį tenkinus, taip pat priteistinos ieškovei iš atsakovės. Ieškovei iš atsakovės taip pat priteistinas 1 180 Eur dydžio žyminis mokestis.

Ieškovė 2019 m. lapkričio 27 d. „Swedbank“, AB mokėjimo nurodymu į teismo depozitinę sąskaitą įmokėjo 200 Eur užstatą liudytojo D. K. iškvietimo ir atvykimo į teismo posėdį apklausai išlaidoms atlyginti. Liudytojas D. K. prašymo dėl šių išlaidų apmokėjimo nepateikė, todėl užstatas grąžintinas ieškovei. 

Iš atsakovės priteistinos 30,70 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 ir 270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a :

ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834) iš atsakovės J. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 61 994,37 Eur žalos atlyginimą, 2 182,54 Eur kompensacines palūkanas ir 5 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. sausio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834) iš atsakovės J. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 185,58 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti valstybei iš atsakovės J. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 30,70 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Grąžinti ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834) 2019 m. lapkričio 27 d. į Kauno apygardos teismo depozitinę sąskaitą įmokėto 200 Eur užstato liudytojo iškvietimo ir dalyvavimo teismo posėdyje išlaidoms atlyginti, pervedant jį į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Kauno apygardos teismą.

Teisėja         Nijolia Indreikienė