Civilinė byla Nr. e2A-2257-863/2024

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.4.2.3; 3.3.1.21

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikianti Klaipėdos apygardos teismo vardu, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) A. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. liepos 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vlantana“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo.

Teisėjų kolegija 

nustatė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas A. K. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Vlantana“, prašydamas priteisti iš atsakovės 1 642,49 Eur darbo užmokesčio nepriemoką ir netesybas, kurių dydis – ieškovo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

2.       Ieškovas nurodė, kad pas atsakovę dirbo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Atsakovė atleido jį 2023 m. spalio 27 d. ir iki šiol pilnai neatsiskaitė. Nesulaukęs apmokėjimo iš atsakovės, jis teikė prašymą dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisijai (toliau – ir darbo ginčų komisija), kuri 2024 m. sausio 5 d. sprendimu jo prašymą atmetė. Ieškovas nurodė, kad sudarė dvi darbo sutartis lietuvių ir rusų kalbomis: 2022 m. sausio 4 d. Nr. 0104/04 ir 2022 m. vasario 23 d. Nr. 9461. 2022 m. sausio 4 d. darbo sutarties 4 punktu atsakovė įsipareigojo mokėti jam mėnesinį darbo užmokestį 1 204,50 Eur/mėn., kas sudaro – minimalus mėnesinis atlyginimas padaugintas iš koeficiento 1,65; 6 punktu nustatyta suminė darbo laiko apskaita, o apskaitinis laikotarpis nustatomas darbdavio įsakymu. 2022 m. vasario 23 d. darbo sutarties 3 punktu atsakovė įsipareigojo mokėti jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų valandinį tarifinį atlyginimą, padaugintą iš 1,313 koeficiento; 5 punktu nustatyta suminė darbo laiko apskaita (40 val. darbo savaitė), apskaitinis laikotarpis: 3 mėn. 2022 m. sausio 4 d. darbo sutarties (rusų kalba) 5 punkte nustatyta suminė darbo laiko apskaita (40 val. per savaitę), kai tuo tarpu, lietuviškame šios darbo sutarties variante apskaitinis laikotarpis nustatomas darbdavio įsakymu. Ieškovas nurodė, kad atvyko į Lietuvą 2022 m. vasario 13 d. 2022 m. sausio 4 d. darbo sutarties pagrindu, tačiau atvykęs į Lietuvą gavo naują 2022 m. vasario 23 d. darbo sutartį, kurioje jau nurodytos visiškai kitos, mažiau palankios, darbo sąlygos, tikinant, kad faktiškai tarp ieškovo ir atsakovės galios jam palankesnės darbo sąlygos, aptartos 2022 m. sausio 4 d. darbo sutartimi. Papildomai žodžiu jam buvo nurodyta, kad bus mokamas darbo užmokestis už komandiruotės dieną, todėl skaičiuojant žemiau nurodytas sumas – atsakovės nepriemoką jam – vadovaujamasi jam palankesne, 2022 m. sausio 4 d. darbo sutartimi. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažyma apie jo valstybinį socialinį draudimą ir Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos suvestinės (toliau – suvestinė) duomenimis, matyti, jog darbo sutarties vykdymo laikotarpiu, ieškovui pagal 2022 m. sausio 4 d. darbo sutartį atsakovės priskaičiuotas darbo užmokestis iš viso sudarė 14 325,12 Eur (neto) sumą. Minėtas darbo užmokestis apskaičiuotas vadovaujantis 2022 m. sausio 4 d. darbo sutartimi, kurioje nustatyta, kad darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui mėnesinį darbo užmokestį 1 204,50 Eur/mėn., ką sudaro minimalus mėnesinis atlyginimas, padaugintas iš koeficiento 1,65. Taikytiną 1,65 koeficientą transporto sektoriaus darbuotojams, jei darbuotojui mokėtini dienpinigiai neapmokestinami pajamų mokesčiu, taip pat nustato ir Lietuvos Respublikos teisės aktai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 99 Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių patvirtinimo 2.5 punkte nustatyta, kad komandiruočių į užsienį kompensacijomis laikomi Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse, patvirtintose šiuo nutarimu, komandiruotėms į užsienį nustatyto dydžio dienpinigiai, kurių bendra suma per mėnesį yra lygi arba mažesnė nei 50 procentų darbuotojui nustatyto darbo užmokesčio tuo atveju, kai darbuotojui nustatytas darbo užmokestis yra mažesnis už minimaliąją mėnesinę algą, padaugintą iš koeficiento 1,65, arba kai darbo užmokestis yra apskaičiuotas taikant valandinį tarifinį atlygį, mažesnį už minimalųjį valandinį atlygį, padaugintą iš koeficiento 1,65; šio punkto nuostatos netaikomos Lietuvos Respublikos laivo įgulos jūreiviams mokamiems dienpinigiams. Ieškovo atstovei Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai kreipusis su paklausimu į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), ši 2023 m. gruodžio 7 d. atsakymu be kita ko nurodė, kad jei darbuotojui nustatytas darbo užmokestis yra lygus arba didesnis už MMA, padaugintą iš koeficiento 1,65, ar kai yra lygus arba didesnis už darbo užmokestį, apskaičiuotą taikant MVA, padaugintą iš koeficiento 1,65, tai komandiruotės į užsienį atveju pajamų mokesčiu neapmokestinama visa dienpinigių suma, apskaičiuota neviršijant sąraše nustatytų normų. Ieškovo pajamų mokesčio deklaracijos už 2022–2023 metus patvirtina, kad atsakovė nemokėjo pajamų mokesčio nuo ieškovui sumokėtų dienpinigių. Ieškovas akcentavo, kad darbo užmokestis jam turi būti skaičiuojamas taikant 1,65 koeficientą. Atsakovė, skaičiuodama darbo užmokestį ieškovui, šio koeficiento netaikė, todėl susidarė 1 642,49 Eur darbo užmokesčio nepriemoka. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad atsakovė neįvykdė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 107 straipsnio 6 dalyje nustatytos pareigos prieš ieškovo išsiuntimą į komandiruotę, supažindinti jį su taikytinu dienpinigių dydžiu, o šios pareigos nevykdė todėl, kad ieškovas darbinosi pas atsakovę pagal žodinį susitarimą, kai ieškovas su atsakove sutarė 67,00 – 80,00 Eur atlygį už vieną komandiruotės parą. Tokiu būdu, remiantis komandiruočių trukme ir minėtu ieškovo ir atsakovės susitarimu, matyti, jog atsakovė neatsiskaitė su ieškovu 1 874,28 Eur suma. Be kita ko paminėjo, kad tiek ieškovas posėdžio metu nurodė, tiek ir kiti liudytojai patvirtins, kad darbo santykių metu atsakovė neišmokėjo ieškovui 1 000 Eur „sienelės“ mokesčio, kurį, ieškovo ir jį atstovaujančios Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos žiniomis, taiko vairuotojams motyvuodama, kad toks „mokestis“ padengs galimai padarytus nuostolius ir bus ieškovui grąžintas darbo santykių pabaigoje. Tačiau atsakovė šio „mokesčio“ ieškovui negrąžino, likdama skoloje ieškovui aukščiau nurodytas sumas. Ieškovo vertinimu, skaičiuojant su darbo santykiais susijusią nepriemoką pagal 2022 m. sausio 4 d. darbo sutartį gaunama 1 642,49 Eur su darbo santykiais susijusi nepriemoka, o skaičiuojant su darbo santykiais susijusią nepriemoką pagal žodinį ieškovo ir atsakovės susitarimą, su darbo santykiais susijusi nepriemoka yra 1 874,28 Eur. Nurodė, kad esant nurodytai situacijai, ieškiniu prašoma priteisti mažesnę, iš 2022 m. sausio 4 d. darbo sutarties kylančią nepriemoką – 1 642,49 Eur. Taip pat prašė priteisti netesybas DK 147 straipsnio 2 dalies pagrindu.

3.       Atsakovė UAB „Vlantana“ atsiliepime su ieškovo ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atkreipė dėmesį, kad ieškovas nurodė skirtingas faktines aplinkybes, kaip savo reikalavimų atsiradimo pagrindą. Pirmiausiai ieškovas dėstė argumentus, kad pasirašė 2022 m. sausio 4 d. darbo sutartį, vėliau pasirašė 2022 m. vasario 23 d. darbo sutartį. Ieškovo subjektyviu vertinimu, jam palankesnė ankstesnė, todėl nurodė, kad darbo užmokestį jis skaičiuoja pagal šią darbo sutartį. Vėliau, prieštaraudamas pats sau, ieškovas dėstė argumentus, kad su atsakove sudarė žodinį susitarimą dėl darbo užmokesčio mokėjimo už vieną komandiruotės parą, kad „ieškovas su atsakove tarėsi dėl bendro (darbo užmokestis ir dienpinigiai) apmokėjimo už darbą – po 67,00 – 80,00 Eur už komandiruotės parą“. Prieštaraudamas kitiems ieškinyje dėstomiems argumentams ieškovas teigė, kad atsakovė neatsiskaitė su ieškovu 1 874,28 Eur. Atsakovė akcentavo, kad 2022 m. sausio 4 d. darbo sutartis neįsigaliojo ir nebuvo vykdoma, nes pagal šią darbo sutartį ieškovas neatliko jokių darbo funkcijų ir nepradėjo dirbti. Pats ieškovas ieškinyje pripažino, kad atvykęs į Lietuvą, 2022 m. vasario 23 d. jis pasirašė darbo sutartį Nr. 9461, kurios pagrindu 2022 m. vasario 24 d. pradėjo dirbti. Šį faktą patvirtina į nagrinėjamą bylą pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai. Ieškovas į bylą yra pateikęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymą apie valstybinį socialinį draudimą, iš kurios matosi, kad ieškovo darbo santykiai prasidėjo 2022 m. vasario 24 d. Viso darbo santykių vykdymo laikotarpiu ieškovui nekilo klausimų nei dėl darbo sutarties, nei jam mokamo darbo užmokesčio, dienpinigių, kitų su darbo santykiais susijusių mokėjimų. Atsakovė pažymėjo, kad 2022 m. sausio 4 d. darbo sutartis ginčo šalių darbo santykiams netaikytina. Taip pat nurodė, kad atsakovė nebuvo pavedusi ieškovui dirbti viršvalandžių, švenčių ar poilsio dienomis, o pats ieškovas šių aplinkybių ir neįrodinėjo. Ieškovas labai aiškiai patikslintame ieškinyje pripažino, kad tariamą darbo užmokestį priskaičiuoja vadovaudamasis netinkamu suminės darbo laiko apskaitos 1 mėnesio apskaitiniu laikotarpiu. Ieškovo darbo sutarties 5 punkte aiškiai nurodoma, kad apskaitinis laikotarpis 3 mėnesiai, tuo tarpu ieškovas savo skaičiavimuose neteisėtai ir nepagrįstai taiko 1 mėnesio apskaitinį laikotarpį. Ieškovas nurodė iš esmės neteisingus argumentus, kad jam mokamas darbo užmokestis yra mažesnis negu MMA padauginus iš koeficiento 1,65. Ieškovas į nagrinėjamą bylą pateikė VMI konsultaciją, pavadintą „atsakymas į klausimus apie komandiruotės į užsienį dienpinigių apmokestinimą gyventojų pajamų mokesčiu“. Kaip matosi iš VMI pateiktos konsultacijos turinio, konsultacijoje nėra pasisakoma dėl ieškovo ir atsakovės darbo teisinių santykių vertinimo. VMI pagal savo kompetenciją teikia konsultacijas mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo klausimais. Konsultacijoje yra pasisakoma išimtinai dėl komandiruotės į užsienį dienpinigių apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčių klausimais, tačiau nagrinėjamoje darbo byloje nekeliamas (ir negali būti keliamas) klausimas dėl ieškovui išmokėtų dienpinigių apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu. Atkreipė dėmesį, kad už laikotarpį nuo 2022 m. liepos 5 d. iki 2022 m. rugsėjo 3 d. ieškovas sau prisiskaičiavo 61 komandiruotės dieną po 80 Eur. Į bylą pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai patvirtina, kad ieškovas skaičiuoja sau po 80 Eur nepriklausomai nuo to, kiek laiko (valandų ar minučių dirbo) arba skaičiuoja šį įkainį net ir už tas dienas, kai apskritai nedirbo. Analogiškas skaičiavimas taikomas ir kitiems laikotarpiams.

4.       Ieškovas teismo posėdyje ieškinį palaikė. Nurodė, kad atsakovės įmonėje buvo įdarbintas vairuotoju. Buvo susitarta žodžiu, jog jo atlyginimas bus 75,00 Eur per parą, bet atsakovė jam mokėdavo po 65,00 Eur už parą. Susitarimas tarp jo ir atsakovės buvo žodžiu, žmonių, kurie galėtų tai patvirtinti, nežino, žino, kad jie buvo atsakovės vadybininkai. Susitarimas vyko telefonu prieš pradedant dirbti ir pradėjus dirbti. Paaiškino, kad jis į Lietuvą atvyko 2022 m. vasario 13 d. ir darbo sutartį sudarė atvykęs į Lietuvą. Apie darbą atsakovės įmonėje jis sužinojo būdamas Ukrainoje, nes ten yra įmonė, kurioje teikia informaciją apie darbą atsakovės įmonėje ir iš dalies ruošia dokumentus. Jam buvo sakoma, kad jis gaus po 75,00 Eur už parą. Kažkokius dokumentus turėjo tam, kad gautų vizą į Lietuvą, bet, ar tarp tų dokumentų buvo darbo sutartis, nepamena. Po atvykimo į Lietuvą, atsakovės įmonėje pradėjo dirbti po dviejų savaičių, nes iš pradžių buvo mokymai. Mokymų metu atlyginimas nebuvo jam mokamas, buvo suteiktas viešbutis gyvenimui, už kurį reikėjo mokėti. Pirmą kartą į reisą jis išvažiavo 2022 m. vasario 28 d. Atvykęs į Lietuvą, jis jau turėjo vairuotojo klasifikaciją, tik neturėjo tarptautinės klasifikacijos. Atsakovė sakė, kad mokymai bus nemokami, taip ir buvo, bet reikėjo susimokėti už pragyvenimą, nors sakė, kad ir pragyvenimas bus nemokamas. Kai pirmą mėnesį gavo mažesnį atlyginimą, nei buvo pažadėtas, jis susisiekė su vadybininkais, kurie jam nurodė, kad didesnis atlyginimas bus mokamas vėliau, bet atlyginimas taip ir nepadidėjo, todėl jis 2023 m. spalio mėn. išėjo iš darbo. Kitoje įmonėje jis pradėjo dirbti nuo 2023 m. spalio 6 d. Atsakovės vadybininkas, su kuriuo tarėsi dėl atlyginimo, buvo vardu A., susitarimas vyko rusų kalba. Atidirbus pusę metų buvo susitarta, kad už parą mokės 80,00 Eur. Vieną kadenciją sudaro trys – keturi mėnesiai, atidirbi, atiduodi mašiną ir buhalterė apskaičiuoja atlyginimą, kurį gauni į kortelę. Kiekvienam užsakymui jis gaudavo žinutę į telefoną ir tada žinodavo, kur važiuoti. Žinutėje būdavo nurodyta, iš kokio, į kokį miestą vykti, puspriekabės numeris, iškrovimo data. Šiuo metu jis dirba įmonėje (duomenys neskelbtini). Paaiškino, kad atsakovės įmonėje jis dirbdavo ir savaitgaliais, ir švenčių dienomis. Prieš išvažiuojant į komandiruotę, iš atsakovės negaudavo raštu įsakymų, apie darbo užmokestį, kada reikia grįžti ir panašiai. Per pirmą komandiruotę buvo pasakyta, kad bus mokami 67,00 Eur už parą, į šią sumą įskaitoma ir dienpinigiai ir darbo užmokestis. Atsiskaitymo jokių popierių jis negaudavo.

5.       Ieškovo atstovas advokatas teismo posėdyje palaikė ieškinio reikalavimus ieškinyje nurodytais motyvais ir argumentais. Papildomai nurodė, kad su patikslintu ieškiniu yra pateikta lentelė, kurioje duomenys yra įkelti iš programos, o programoje duomenys atsiranda iš vairuotojo kortelės, apie jo dirbtą ir poilsio laiką. Lentelėje, priešingai nei nurodė atsakovė, kad buvo apskaitomas mėnesis, iš tikrųjų buvo apskaitomas laikas iš trijų mėnesių. Vykstant į komandiruotę buvo negauti dokumentai, kurie numatyti DK 107 straipsnyje. Nebuvo gautas įsakymas, kuriame būtų nurodyta komandiruotės laikas, išmokos. Ieškovas taip pat negaudavo atsiskaitymo lapelių, todėl visą laiką negalėjo sužinoti, kokios yra nepriemokos. Atsakovės ieškovui neišmokėta nepriemoka susidaro tik dėl darbo užmokesčio.

6.       Atsakovės atstovas advokatas teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti atsiliepime nurodytais argumentais ir motyvais. Papildomai nurodė, kad ieškovas ir jo atstovė laikosi skirtingų pozicijų. Ieškovas nurodė, kad jam turi būti paskaičiuotas užmokesti už parą, o ieškinyje yra pateikta suvestinė. Pats ieškovas nežino, kodėl tam tikros sumos nurodytos dokumentuose, kurie buvo pateikti darbo ginčų komisijai, taip pat nežino, kokios sumos įvardintos ieškinyje, todėl manytina, jog atstovė vežėjų profesinė sąjunga veikia savo nuožiūra ir procesiniuose dokumentuose visiškai neatsispindi ieškovo valia. Ieškovas įmonėje dirbo pagal 2022 m. vasario 23 d. darbo sutartį. Ankstesnė sutartis nebuvo įsigaliojusi ir nebuvo vykdoma. 2023 m. gruodžio 8 d. priskaitymo ir apmokėjimo suvestinė patvirtina, kad ieškovui už visą darbo laikotarpį buvo priskaityta ir išmokėta 12 378,75 Eur darbo užmokesčio, 19 187,45 Eur dienpinigių, 408,64 Eur komandiruočių išlaidų. Toks susitarimas, kurį įvardina ieškovas, nebuvo sudarytas ir negalėjo būti sudarytas, nes tada nebūtų aišku, kaip toks apmokėjimas vyktų dienomis, kai jis vairuodavo mažiau arba išvis nevairuodavo. Pirmoji ir antroji darbo sutartis nesiskiria niekuo, tik skiriasi apskaitinis laikotarpis, kuris yra nedraudžiamas. Atsakovė savo darbuotojams niekada neliepė dirbti švenčių ar poilsio dienomis, o jeigu toks įsakymas buvo, tai ieškovas turi įrodyti šias aplinkybes. Nors lentelėje pateikia šventinių ir poilsio dienų darbo užmokesčio apskaičiavimus, bet ieškovas nenurodė, kokiomis tiksliai dienomis jis dirbo ir nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, nors tokia pareiga tenka ieškovui ir vien jo paaiškinimų nepakanka. Į bylą pateikė visus atsakovės turimus duomenis, tai yra pateikė duomenis, kiek buvo priskaičiuota, kiek ieškovui buvo išmokėta, kiek dienpinigių, o ieškovas nesutikdamas turėjo nurodyti, su kokiais skaičiavimais nesutinka. Šiuo atveju ieškovo atstovė pateikė tik savo subjektyvius paskaičiavimus, kuriuos atliko pagal ieškovui palankias sąlygas ir žodinį sutarimą. Nurodė, kad ieškovui buvo mokamas priedas prie koeficiento.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Klaipėdos apylinkės teismas 2024 m. liepos 1 d. sprendimu nusprendė ieškovo ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovei 2 208,25 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8.       Teismas, išanalizavęs byloje esančius duomenis, be kita ko darbo sutartis, Sodros duomenis, darbo laiko lenteles, priskaitymų ir apmokėjimų suvestines, darbo užmokesčio žiniaraščių suvestinę, darbo laiko apskaitos žiniaraščius, dienpinigių pažymą, ieškovo pajamų mokesčio deklaracijas ir kt., nurodė, kad pirmiausia svarbu nustatyti, ar ieškovui buvo tinkamai apskaitytas visas darbo laikas. Teismas vertino, kad iš atsakovės pateiktų lentelių, kuriuose užfiksuotas ieškovo išdirbtas laikas, matyti, kad jose esantys duomenys yra detalizuoti pateikiant, kada ieškovas dirbo dienos metu, kada naktimis, o kada švenčių ir poilsio dienomis. Atitinkamai pagal pateiktus duomenis yra apskaičiuotas ieškovo darbo užmokestis. Nors ieškovas nesutinka su atsakovės pateiktais duomenimis, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas, skaičiuodamas neapskaitytas darbo valandas, pateikia, kaip ieškovo atstovas nurodė, duomenis, kurie buvo nuskaityti iš vairuotojo darbo kortelės su atitinkamu įrenginiu, bet to įrenginio stratifikacijos teismui nepateikė, taip pat nepateikė duomenų, kad būtent ieškovo kortelės duomenys ir yra pateikti byloje. Teismas sprendė, jog ieškovas nepagrindė aplinkybių, jog jo darbo laikas pas atsakovę buvo apskaitytas neteisingai.

9.       Teismas vertino, kad byloje yra pateiktos dvi darbo sutartys, tai yra 2022 m. sausio 4 d. ir 2022 m. vasario 23 d., sudarytos tarp ieškovo ir atsakovės. Teismas pažymėjo, kad nors ieškinyje reikalavimas priteisti nesumokėto darbo užmokesčio dalį grindžiamas tuo, jog atlyginimas ieškovui turėjo būti apskaičiuotas pagal 2022 m. sausio 4 d. darbo sutartį, paklaustas teismo posėdžio metu apie minėtą darbo sutartį ieškovas negalėjo prisiminti, kada ją sudarė, kur ir ar apskritai ją sudarė. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas kaip atsakovės darbuotojas pradėjo dirbti ir atlikti vairuotojo pareigas nuo 2022 m. vasario 24 d. Be to, nors 2022 m. sausio 4 d. sutartis yra pasirašyta ieškovo ir atsakovės, bet jokių įrodymų byloje nėra, kad ji buvo vykdoma ir laikantis jos ieškovas atliko savo pareigas. Tikėtina, kad ši darbo sutartis buvo sudaryta tikslu, kad ieškovas gautų darbo vizą ir galėtų atvykti į Lietuvą. Teismas sprendė, kad tik 2022 m. vasario 23 d. darbo sutartis buvo vykdoma ir tik jos pagrindu tarp ieškovo ir atsakovės susidarė darbiniai santykiai.

10.       Teismas nustatė, kad iš atsakovės parengtos 2023 m. gruodžio 8 d. Priskaitymų ir apmokėjimo suvestinės, per visą darbo laiką nuo 2022 m. vasario 24 d. iki 2023 m. spalio 27 d. atsakovė ieškovui išmokėjo 12 678,75 Eur darbo užmokesčio sumą, kuri buvo paskaičiuota, laikantis ieškovo darbo sutarties Nr. 9461 sąlygos dėl minimalaus tarifinio atlygio, padauginto iš 1,313 koeficiento. Koeficientų skirtumui padengti visą darbo santykių laikotarpį atsakovė ieškovui mokėjo priedą „dėl koeficiento“ ir ši priemoka nuo 2022 m. vasario mėnesio iki 2023 m. spalio 10 d. sudarė 1 387,21 Eur atskaičius mokesčius. Teismas vertino, kad ieškovas taip pat neįrodė ieškinyje nurodytų aplinkybių, jog su atsakove žodinio susitarimo metu susitarė, kad už vieną komandiruotės parą ieškovui bus mokamas 80,00 Eur atlygis, todėl ieškovo reikalavimas priteisti 1 642,49 Eur darbo užmokesčio nepriemoką yra nepagrįstas ir atmestinas. Teismas nurodė, kad teismo precedentais nelaiko ieškovo nurodytos Kauno apygardos teismo 2024 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-88-945/2024, nes šioje Kauno apygardos teismo ir nagrinėjamoje civilinėje byloje buvo ginčas dėl mokėtinų dienpinigių vykstant į komandiruotes užsienyje dydžio, darbuotojas ginčijo darbdavės teisę mažinti dienpinigius darbo sutarties, nustatančios, kad kiekvienu komandiruotės atveju dienpinigiai bus mokami skirtingai, bet ne mažiau nei galimas mokėti dienpinigių dydis pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymus, pagrindu. Taip pat kaip teismo precedentas negali būti taikoma Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1162-1012/2024. Teismo nuomone, šiose bylose esminės faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi.

11.       Atmetęs ieškovo reikalavimą priteisti neišmokėtą iš darbo santykių kylančią 1 642,49 Eur sumą, teismas netenkino ir ieškovo reikalavimo dėl netesybų už pavėluotą darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimą. Be to, įvertinęs, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija rekomenduojamų maksimalių dydžių, teismas priteisė atsakovei iš ieškovo 2 208,25 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12.       Ieškovas A. K. pateikė byloje apeliacinį skundą, kuriuo prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. liepos 1 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmė – priteisti ieškovo naudai iš atsakovės su darbo santykiais susijusią 1 642,49 Eur nepriemoką ir netesybas.

13.       Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad su darbo santykiais susijusi nepriemoka atsirado dėl to, kad darbdavė nesivadovavo teisės aktais ir, apskaičiuodama darbo užmokestį darbuotojui, netaikė 1,65 koeficiento. Nurodo, kad 2022 m. vasario 23 d. darbo sutarties 3 punktu darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų valandinį tarifinį atlyginimą, padaugintą iš 1,313 koeficiento; 5 punktu nustatyta suminė darbo laiko apskaita (40 val. darbo savaitė), apskaitinis laikotarpis 3 mėn. Nurodo, kad su tokiu darbo užmokesčio skaičiavimu nesutinka. Pažymi, kad taikytiną 1,65 koeficientą transporto sektoriaus darbuotojams, jei darbuotojui mokėtini dienpinigiai neapmokestinami pajamų mokesčiu, nustato Lietuvos Respublikos teisės aktai. Darbdavė šiuose teisės aktuose nustatytos tvarkos nesilaikė ir nepagrįstai skaičiavo darbo užmokestį, taikydama 1,313 koeficientą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 99 Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių patvirtinimo 2.5 punkte nustatyta, kad komandiruočių į užsienį kompensacijomis laikomi Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse, patvirtintose šiuo nutarimu, komandiruotėms į užsienį nustatyto dydžio dienpinigiai, kurių bendra suma per mėnesį yra lygi arba mažesnė nei 50 procentų darbuotojui nustatyto darbo užmokesčio tuo atveju, kai darbuotojui nustatytas darbo užmokestis yra mažesnis už minimaliąją mėnesinę algą, padaugintą iš koeficiento 1,65, arba kai darbo užmokestis yra apskaičiuotas taikant valandinį tarifinį atlygį, mažesnį už minimalųjį valandinį atlygį, padaugintą iš koeficiento 1,65. Nurodo, kad 2023 m. lapkričio 23 d. ieškovo atstovė Lietuvos vežėjų profesinė sąjunga pateikė paklausimą VMI, kuriuo, be kita ko, nurodydama aukščiau paminėtą teisės normą, prašė suteikti informaciją, ar dienpinigiai komandiruotėms užsienyje gali būti neapmokestinami tuo atveju, jeigu darbo sutartyje nustatytas mėnesinis bazinis (tarifinis) darbo užmokestis yra didesnis nei 1,65*MMA, arba darbo sutartyje nustatytas bazinis (tarifinis) valandinis darbo užmokestis yra didesnis nei 1,65*MVA. 2023 m. gruodžio 7 d. atsakymu į paklausimą VMI nurodė, kad jei darbuotojui nustatytas darbo užmokestis yra lygus arba didesnis už MMA, padaugintą iš koeficiento 1,65, ar kai yra lygus arba didesnis už darbo užmokestį, apskaičiuotą taikant MVA, padaugintą iš koeficiento 1,65, tai komandiruotės į užsienį atveju pajamų mokesčiu neapmokestinama visa dienpinigių suma, apskaičiuota neviršijant sąraše nustatytų normų. Byloje yra pateikta ieškovo pajamų mokesčio deklaracija už 2022 - 2023 metus, kuri patvirtina, kad atsakovė nemokėjo pajamų mokesčio nuo ieškovui sumokėtų dienpinigių. Ieškovo vertinimu, darbo užmokestis jam turi būti skaičiuojamas taikant 1,65 koeficientą. Atsakovė, skaičiuodama darbo užmokestį ieškovui, šio koeficiento netaikė, todėl susidarė 1 642,49 Eur darbo užmokesčio nepriemoka. Atkreipia dėmesį, kad 2024 m. vasario 26 d. Klaipėdos apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-393-1112/2024 jau nustatyta, kad darbo užmokestis vairuotojams turi būti skaičiuojamas taikant 1,65 koeficientą. Taip pat pažymi, kad remiantis pirmiau sudarytos, t. y. 2022 m. sausio 4 d. darbo sutarties 4 punktu, darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui mėnesinį darbo užmokestį 1 204,50 Eur/mėn., kas sudaro – minimalus mėnesinis atlyginimas padaugintas iš koeficiento 1,65. Aptarta darbo sutartis darbdavės buvo pateikta LR Migracijos departamentui, šios sutarties pagrindu ieškovas gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir įsidarbino pas atsakovę, kas vėl patvirtina, jog darbdavė darbuotojui nepagrįstai nepaskaičiavo ir neišmokėjo darbo užmokesčio dalies, kuri priskaičiuota taikant 1,65 koeficientą. Taip pat pažymi, kad, nustačius atsakovės neatsiskaitymo su ieškovu faktą, atsakovė privalo sumokėti ieškovui netesybas.

14.       Atsakovė UAB „Vlantana“ atsiliepime su ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nesutikdama su apelianto pozicija dėl tariamai neišmokėto darbo užmokesčio, pažymi, kad ieškovas visiškai nesivadovauja į bylą pateiktais įrodymais, kurie patvirtina, jog nuo darbo santykių pradžios ieškovui prie minimalaus valandinio tarifinio atlyginimo buvo taikomas koeficientas 1,65, papildomai sumokant priedą prie koeficiento. Nurodo, kad į nagrinėjamą bylą pateikė visus su darbo santykiais susijusius dokumentus, kurių ieškovas apeliaciniame skunde visiškai nevertina ir dėl jų nepasisako. Pažymi, kad į darbo ginčų komisijos nagrinėtą bylą pateikė darbo užmokesčio žiniaraščius, kuriuose yra išskirtas „priedas dėl koeficiento“, kuriuo ieškovui kiekvieną mėnesį yra mokamas išlyginamasis (iki 1,65) koeficiento priedas. Atkreipia dėmesį, kad bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme ieškovas nurodė prieštaringus argumentus dėl tariamos darbo užmokesčio nepriemokos, viena vertus, teigė, kad buvo sudaręs žodinį susitarimą su darbdaviu dėl 80 Eur darbo užmokesčio už vieną darbo dieną mokėjimo, kita vertus, prieštaraudamas savo įrodinėjamoms aplinkybėms, prašė teismo priteisti tariamą darbo užmokesčio nepriemoką vadovaujantis Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos parengtomis suvestinėmis. Be kita ko pažymi, kad ieškovo paminėtas Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. vasario 26 d. sprendimas kaip tik patvirtina atsakovės nurodomas aplinkybes dėl išlyginamojo „priedo prie koeficiento“ prie darbo sutartyje nustatyto darbo užmokesčio mokėjimą. Priešingai nei nurodo apeliantas, Klaipėdos apylinkės teismas minėtu 2024 m. vasario 26 d. sprendimu atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus ir reikalavimus UAB „Vlantana“ dėl netinkamai taikyto koeficiento; teismas konstatavo, kad ieškovui buvo mokamas priedas dėl koeficiento, kad nebūtų pažeisti dienpinigių apmokestinimo reikalavimai; teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo reikalavimus dėl tariamos darbo užmokesčio nepriemokos pažymėjęs, kad ieškovo pateikti darbo užmokesčio nepriemokos skaičiavimai yra iš esmė nepagrįsti. Mano, kad ieškovas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, jog atsakovas netinkamai taikė koeficientą prie minimalaus valandinio tarifinio atlyginimo. Pažymi, kad reikalavimas priteisti 1 642,49 Eur tariamai nesumokėto darbo užmokesčio yra iš esmės nepagrįstas jokiais objektyviais, leistinais įrodymais. Atsakovė į darbo ginčų komisijos išnagrinėtos bylos medžiagą yra pateikusi priskaitymų ir išmokėjimų suvestinę, patvirtinančią, kad per visą darbo laikotarpį ieškovui buvo išmokėta 12 678,75 Eur darbo užmokesčio, 19 187,45 Eur dienpinigių, 408,64 Eur išlaidų komandiruotėse; bendrai ieškovui buvo sumokėta 32 274,84 Eur ir yra susidariusi 3,88 Eur permoka. Atkreipia dėmesį, kad byloje išsiskyrė ieškovo ir jį atstovaujančios Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos pozicijos dėl tariamos darbo užmokesčio nepriemokos dydžio ir apskaičiavimo. Atsakovės nuomone, Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos parengtos suvestinės neatitinka objektyvumo ir patikimumo reikalavimų, ką iš esmės nurodė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Minėtose suvestinėse skaičiuojant darbo užmokestį, nėra pridedamas „priedas dėl koeficiento“, todėl savaime skaičiavimai yra neteisingi. Be to, bylos nagrinėjimo metu ne kartą buvo akcentuota, kad ginčo šalių sudarytos darbo sutarties 5 punktu buvo nustatyta suminė darbo laiko apskaita, apskaitinis laikotarpis 3 mėnesiai. Tuo tarpu į bylą pateiktose Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos suvestinėse visi skaičiavimai yra atliekami taikant ne 3 mėnesių, o 1 mėnesio suminės darbo laiko apskaitos laikotarpį, kadangi, kaip teigė ieškovo atstovas, toks apskaitinio laikotarpio taikymas ieškovui yra palankesnis. Atsakovės vertinimu, ieškovas neįrodė darbo užmokesčio nepriemokos, o apeliaciniu skundu nėra nurodyti jokie argumentai, paneigiantys pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

15.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

16.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

17.       Apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. liepos 1d. sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys buvo atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo, patikrinimas.

Dėl atsakovės rašytinių paaiškinimų

18.       Atsakovė 2024 m. lapkričio 18 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą dėl rašytinių paaiškinimų prijungimo, nurodydama, jog šiais paaiškinimais papildomai atkreipia dėmesį, kad jau po atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo buvo priimta Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 30 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. e2A-599-459/2024, kurioje pateikti išaiškinimai, anot atsakovės, yra teisiškai reikšmingi šioje civilinėje byloje nagrinėjant ieškovo apeliacinį skundą, kuriame be kita ko remiamasi ir paminėtoje byloje priimtu tuo metu dar neįsiteisėjusiu Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. vasario 26 d. sprendimu.

19.       Šiuo klausimu pažymėtina, kad bylų, kuriose sprendžiama dėl neįsiteisėjusių teismo sprendimų pagrįstumo, procesas apeliacinės instancijos teisme reglamentuotas CPK 301–333 straipsniuose. Įstatymų leidėjas, užtikrindamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, įtvirtino, kad byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę pateikti teismui tokius procesinius dokumentus: apeliacinį skundą, apeliacinio skundo atsisakymą, prisidėjimą prie apeliacinio skundo, atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 306, 308, 309, 318 straipsniai). CPK 323 straipsnio, numatančio, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama, nuostatos lemia aiškinimą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, ar kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį arba atskirąjį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti ir konkretūs procesiniai terminai (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-237-464/2022). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija atsisako priimti į bylą atsakovės pateiktus rašytinius paaiškinimus. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pagal civilinį procesą reglamentuojančias teisės normas, teismas įrodinėjimo procese ir taip gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Dėl apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo

20.       Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovas su ieškove buvo sudaręs dvi darbo sutartis. Pagal 2024 m. sausio 4 darbo sutartį Nr. 0104/04 ieškovas buvo įdarbintas atsakovės įmonėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, atsakovei įsipareigojus mokėti ieškovui 1 204,50 Eur/ mėn., bet ne mažesnį nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų atlyginimą, atlyginimą mokant du kartus per mėnesį 15 ir 25 d., nustačius suminę darbo laiko apskaitą (40 val. darbo savaitę), apskaitinį laikotarpį nustatant darbdavio įsakymu; be kita ko pagal šią darbo sutartį numačius, kad darbuotojas pradeda dirbti gavęs nacionalinę vizą D ir atvykęs į Lietuvos Respubliką, įvykdęs nustatytus minimalius kvalifikacinius reikalavimus. Be to, šalys 2022 m. vasario 23 d. sudarė darbo sutartį Nr. 9461, pagal kurią ieškovas pradėjo dirbti nuo 2022 m. vasario 24 d., ir kurios pagrindu ieškovas buvo įdarbintas atsakovės įmonėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, šia darbo sutartimi be kita ko atsakovei įsipareigojus ieškovui mokėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų valandinį tarifinį atlyginimą, padaugintą iš 1,313 koeficiento, bet ne mažesnį nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų atlyginimą, jį mokant kartą per mėnesį, iki sekančio mėnesio 15 d., nustačius suminę darbo laiko apskaitą (40 val. darbo savaitę), apskaitinis laikotarpis – 3 mėnesiai, nustačius, kad darbo sutartis įsigalioja darbuotojui pradėjus dirbti, taip pat numačius (darbo sutarties pakeitimu), kad darbo sutartis įsigalioja ir ieškovas pradeda dirbti nuo 2022 m. vasario 24 d. Pagal ieškovo 2023 m. spalio 26 d. prašymą, 2022 m. vasario 23 d. darbo sutartis su juo buvo nutraukta nuo 2023 m. spalio 27 d., DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu.

21.       Ginčas tarp šalių kilo dėl atsakovės (ne)tinkamo atsiskaitymo su ieškovu po šalių darbo sutarties nutraukimo, ieškovui pirmiausia 2023 m. lapkričio 16 d. kreipusis į darbo ginčo komisiją dėl jam neišmokėtos iš darbo santykių kylančios 7 481,06 Eur sumos, kurią sudaro darbo užmokestis ir dienpinigiai, bei netesybų priteisimo, vėliau ieškovui prašymo nagrinėjimo metu reikalavimą patikslinus, jį sumažinus ir sutikus, kad atsakovės išmokėta dienpinigių suma yra tinkama, darbo ginčų komisija 2024 m. sausio 5 d. sprendimu darbuotojo prašymą atmetė. Ieškovui nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu ir dėl to kreipusis į teismą dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, tvirtinant, kad su juo (ieškovu) nebuvo pilnai atsiskaityta bei reikalaujant priteisti iš atsakovės 1 642,49 Eur nepriemoką, Klaipėdos apylinkės teismas 2024 m. liepos 1 d. sprendimu ieškovo ieškinį taip pat atmetė kaip nepagrįstą. Ieškovas pateiktame apeliaciniame skunde su teismo sprendimu nesutinka, be kita ko toliau laikydamasis pozicijos, kad atsakovė su juo tinkamai neatsiskaitė, nes skaičiuodama darbo užmokestį ieškovui netaikė pagal teisės aktus privalomo taikyti 1,65 koeficiento, dėl ko, anot ieškovo, susidarė 1 642,49 Eur darbo užmokesčio nepriemoka. Įvertinusi bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo su jais sutikti.

22.       Nagrinėjamo ginčo kontekste pirmiausia atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo proceso reikšmę tokio pobūdžio bylose. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Naujausioje kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Kartu pažymėtina, kad darbo bylose įrodinėjimo procesui būdingi tam tikri ypatumai. DK 214 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nurodytos bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės išimtis, pagal kurią, jeigu darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, darbdavys privalo įrodinėti tam tikras ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus, jeigu jis juos turi arba jie jam lengviau prieinami. Taigi, vadovaujantis šia DK 214 straipsnio 3 dalies nuostata, kai darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, tai aplinkybių, atitinkančių joje nurodytus požymius, įrodinėjimo našta tenka darbdaviui. Kai darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, reikšdamas reikalavimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, tai, vadovaujantis nurodyta DK 214 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisykle, tam tikrų ginčui išspręsti svarbių aplinkybių, be kita ko, aplinkybių, kokio dydžio buvo šiam darbuotojui priklausantis darbo užmokestis ir ar šis darbo užmokestis jam buvo iki galo išmokėtas, įrodinėjimo našta tenka darbdaviui, nes šis organizuoja jam pavaldžių darbuotojų darbą, veda darbo laiko ir buhalterinę apskaitą, turi ar gali lengviau nei darbuotojas gauti atitinkamus įrodymus. Tačiau tai nereiškia, kad tokioje byloje darbuotojas apskritai atleidžiamas nuo įrodinėjimo. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus, be kita ko, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes, bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-701/2024).

23.       DK 146 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog darbo užmokestis darbuotojui mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu darbuotojas prašo, – kartą per mėnesį. Bet kuriuo atveju už darbą per kalendorinį mėnesį negali būti atsiskaitoma vėliau negu per dešimt darbo dienų nuo jo pabaigos, jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip. DK 146 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Be kita ko pažymėtina, kad būtent darbdavys turi pareigą tinkamai įforminti atsiskaitymą su darbuotoju, kad, kilus ginčui, galėtų pagrįsti atsiskaitymo su darbuotoju faktą (CPK 178 straipsnis).

24.       Aptariamu atveju, apeliantui akcentuojant, jog atsakovė su juo pilnai neatsiskaitė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios pozicijos byloje esantys įrodymai visgi nepatvirtina. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas byloje įvertino tiek ieškovo, tiek atsakovės pateiktus įrodymus, susijusius su ieškovo dirbto darbo laiko apskaitymu, darbo užmokesčio ir susijusių mokėjimų apskaičiavimu, apmokėjimu (be kita ko, Sodros duomenis, ieškovo ir atsakovės pateiktas darbo laiko apskaitos lenteles, žiniaraščius, darbo užmokesčio žiniaraščius, avansinės apskaitos, priskaitymų ir mokėjimų suvestinės duomenis, dienpinigių pažymas, ir kt.) ir, teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamai sprendė dėl ieškovo nepagrįstai reikalaujamos priteisti darbo užmokesčio nepriemokos sumos. Pirmiausia šiame kontekste atmestini apelianto argumentai dėl atsakovės neva netinkamai skaičiuoto darbo užmokesčio atsakovei neatsižvelgiant į 2022 m. sausio 4 d. šalių sudarytos darbo sutarties nuostatas. Šiuo aspektu iš byloje esančių duomenų, tarp jų ir ieškovo parodymų (kai ieškovas pats aiškiai negalėjo nurodyti šios darbo sutarties sudarymo aplinkybių, akcentuodamas žodinius susitarimus dėl darbo užmokesčio dydžio, paaiškindamas, kad darbo sutartį su atsakove sudarė jau atvykęs į Lietuvą (atvyko 2022 m. vasario 13 d.), byloje nesant jokių objektyvių įrodymų, kad ta darbo sutartis buvo vykdoma, esant pagrindui manyti, jog ji buvo sudaryta su tikslu gauti darbo vizą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog šiuo atveju vykdoma buvo, taigi ir ginčo teisiniams santykiams taikytina, būtent 2022 m. vasario 23 d. darbo sutartis, kurios pagrindu ieškovas įmonėje pradėjo dirbti 2022 m. vasario 24 d. (šioje darbo sutartyje ir buvo numatyta, kad ji įsigalioja darbuotojui pradėjus dirbti bei numačius (darbo sutarties pakeitimu), kad ieškovas pradeda dirbti nuo 2022 m. vasario 24 d.), ką be atsakovės pateiktų duomenų byloje patvirtina ir Sodros Informacija apie valstybinį socialinį draudimą nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2023 m. lapkričio 10 d. Taip pat neginčytina, kad kaip ir nurodo apeliantas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 99 „Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių patvirtinimo“ 2.5 punktas numato, jog komandiruočių į užsienį kompensacijomis laikomi Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse, patvirtintose šiuo nutarimu, komandiruotėms į užsienį nustatyto dydžio dienpinigiai, kurių bendra suma per mėnesį yra lygi arba mažesnė nei 50 procentų darbuotojui nustatyto darbo užmokesčio tuo atveju, kai darbuotojui nustatytas darbo užmokestis yra mažesnis už minimaliąją mėnesinę algą, padaugintą iš koeficiento 1,65, arba kai darbo užmokestis yra apskaičiuotas taikant valandinį tarifinį atlygį, mažesnį už minimalųjį valandinį atlygį, padaugintą iš koeficiento 1,65. Kaip jau minėta, 2022 m. vasario 23 d. darbo sutartimi atsakovė įsipareigojo ieškovui mokėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų valandinį tarifinį atlyginimą, padaugintą iš 1,313 koeficiento, bet ne mažesnį nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų mėnesinį atlyginimą, nustačius suminę darbo laiko apskaitą (40 val. darbo savaitę), 3 mėnesių apskaitinį laikotarpį. Iš byloje atsakovės pateiktų darbo užmokesčio žiniaraščių suvestinės, priskaitymų ir apmokėjimų suvestinės duomenų matyti, kad iš viso darbo pas atsakovę laikotarpiu (nuo 2022 m. vasario 24 d. iki 2023 m. spalio 27 d. ieškovui buvo priskaičiuota ir išmokėta 12 678,75 Eur darbo užmokesčio, be kita ko taikius (skaičiavus) ieškovui ir, kaip įvardina atsakovė, išlyginamąjį (iki 1,65) koeficiento priedą, kas minėtoje darbo užmokesčio žiniaraščių suvestinėje pavadinta kaip „priedas dėl koeficiento“ ir kas iš viso nurodytu laikotarpiu pagal pateiktus duomenis sudarė 1 387,20 Eur sumą. Nurodytų aplinkybių apeliantas nepaneigė, jokių objektyvių argumentų, kurie paneigtų skundžiamu sprendimu padarytas išvadas, apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė, tuo pačiu (be kita ko, atsižvelgiant į ieškovo (jo atstovo) jau minėtą požiūrį dėl ginčui neva taikytinos 2022 m. sausio 4 d. darbo sutarties, ar paties ieškovo akcentuotus (byloje neįrodytus) argumentus dėl žodinio susitarimo dėl darbo užmokesčio dydžio, ieškovo taikytą apskaitinį laikotarpį, ir pan.) nesant pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo kritišku vertinimu dėl ieškovo pateiktų skaičiavimų pagrįstumo. Tokiu būdu, ieškovo reikalavimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos, taigi atitinkamai ir dėl netesybų priteisimo, pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmesti.

25.       Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, spręstina, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl procesinės bylos baigties

26.       Apibendrinant išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

27.       Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų šiame skunde ar atsiliepime nurodytų argumentų (pavyzdžiui, dėl VMI pateikto atsakymo į paklausimą dėl dienpinigių apmokestinimo, šalių nurodytos kitos Klaipėdos apylinkės teisme išnagrinėtos civilinės bylos aplinkybių, ir kt.) apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės ir nesudaro pagrindo keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

28.       Teismo sprendimą palikus nepakeistą, pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nėra (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

29.       Atsakovė pateikė prašymą dėl 484 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo priteisimo, kartu su 2024 m. spalio 3 d. PVM sąskaita faktūra bei 2024 m. spalio 21 d. mokėjimo nurodymu. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas yra atmestas, minėtos atsakovės patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 8.11 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, atsakovei iš apelianto priteistina jos apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

ieškovo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vlantana“, juridinio asmens kodas 163377040, iš atsakovo A. K., gim. (duomenys neskelbtini), 484 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Donata Kravčenkienė

Kristina Lysionok

Renata Volodko