Civilinė byla Nr. 3K-3-140-611/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00504-2012-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 87; 89 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. kovo 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo „Roche Diagnostics GmbH“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vokietijos bendrovės „Roche Diagnostics GmbH“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Optifarma“ dėl prekių ženklo savininko teisių gynimo ir teisės aktų reikalavimų neatitinkančių medicinos prietaisų išėmimo iš apyvartos bei platinimo nutraukimo; išvadą teikianti institucija – Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
- Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių prekių ženklo savininko teisių gynimą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas gamina medicinos prietaisus „ACCU-CHEK Go“, „ACCU-CHEK Active“, „ACCU-CHEK Performa“, o atsakovas platina IVD medicinos prietaisus – diagnostines juosteles „ACCU-CHEK Performa“, ant kurių originalios pakuotės nėra lietuviškų užrašų, tačiau ant pakuotės vieno šono yra priklijuota etiketė, kurioje pateikta informacija: „ACCU-CHEK Performa 50 TYRIMO JUOSTELIŲ 1 KODUOTA MIKROSCHEMA Gliukozės kiekiui kraujyje nustatyti. Tinka savikontrolei. Naudoti tik su: ACCU-CHEK Performa, ACCU-CHEK Performa Nano, ACCU-CHEK Inform II“. Ieškovo teigimu, prie atsakovo platinamo šio medicinos prietaiso informacinis lapelis (naudojimo instrukcija) lietuvių kalba yra pridėtas atskirai prie originalios popierinės prietaiso pakuotės, t. y. jis yra ne pakuotės viduje, bet išorėje, pritvirtintas su gumele ir gali lengvai iškristi; nei instrukcijoje lietuvių kalba, nei ant medicinos prietaiso pakuotės nėra nurodytas prietaiso tiekėjas (platintojas); prie atsakovo platinamo medicinos prietaiso pridėta instrukcija neatitinka originalios gamintojo instrukcijos, taip pat atsakovo platinami ieškovo pagaminti prietaisai neatitinka kitų jiems keliamų teisės aktų reikalavimų ir pažeidžia gamintojo teises. Pasak ieškovo, atsakovas platino medicinos prietaisą „ACCU-CHEK Performa“ su klaidinga, ne tam prietaisui skirta instrukcija (pridėtoje prie prietaiso lietuviškoje instrukcijoje nurodytas numeris 04862414, o ant paties medicinos prietaiso ir jo pakuotės – 05987270). Ieškovo nuomone, atsakovo veiksmais buvo pažeistos gamintojo, kaip nacionalinio prekių ženklo „ACCU-CHEK“ (paraiškos padavimo data – 1994 m. lapkričio 30 d., registracijos data 1998 m. balandžio 27 d.) savininko, teisės tuo, kad dėl atsakovo neteisėtai pakeistos nurodytu prekių ženklu ženklinamos medicinos prietaiso pakuotės ir neteisėtai pridėtos instrukcijos pablogėjo medicinos prietaiso, kurio sudėtinė dalis yra instrukcija, kokybė – vartotojai, vadovaudamiesi šia instrukcija, gali netinkamai naudoti prietaisą ir pakenkti savo sveikatai. Kadangi dėl tokio perpakavimo medicinos prietaisų kokybė pablogėjo, tai gamintojas, remdamasis Prekių ženklų įstatymo (toliau – ir PŽĮ) 40 straipsnio 2 dalimi, nesutiko su tolesniu prekių komercializavimu, ypač todėl, kad pažymėtų tokiu ženklu ir išleistų į rinką prekių kokybė akivaizdžiai pablogėjo. Ieškovas nurodė, kad atsakovas gamintojo sukurtą naudojimo instrukciją išvertė ir platina kartu su medicinos prietaisais komerciniais tikslais, atsakovas nesikreipė į gamintoją dėl teisės išversti ir platinti naudojimo instrukciją ir negavo tokios teisės, taigi pažeidė Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ir ATGTĮ) 15 straipsnio 2 dalį. Atsakovas, platindamas medicinos prietaisus, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, nesąžiningai siekdamas gauti naudos, atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, kurie kenkia gerai ieškovo reputacijai ir gali turėti neigiamos įtakos jo konkurencinei padėčiai rinkoje. Ieškovas nurodė, kad atsakovas taip pat platina ir jo pagamintus medicinos prietaisus „ACCU-CHEK Active“ ir „ACCU-CHEK Go“, prie kurių savavališkai prideda jų naudojimo instrukcijas lietuvių kalba, neatitinkančias originalių instrukcijų turinio.
Ieškovas prašė teismo įpareigoti atsakovą UAB „Optifarma“ išimti iš apyvartos Lietuvos Respublikoje medicinos prietaisus – IVD (diagnostikos in vitro (lot. – stikle, mėgintuvėlyje) diagnostines juosteles „ACCU-CHEK Go“, „ACCU-CHEK Active“, „ACCU-CHEK Performa“, prie kurių išorinės pakuotės UAB „Optifarma“ pritvirtina su ieškovu nesuderintą etiketę bei prideda be ieškovo leidimo išverstą instrukciją, ir nutraukti šių prietaisų platinimą Lietuvos Respublikoje.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas pažeidė Lietuvos medicinos normos MN 102:2001 „In vitro diagnostikos medicinos prietaisų saugos techninis reglamentas“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 679 (toliau – ir Lietuvos medicinos norma MN 102:2001), nuostatas. Lietuvos medicinos normos MN 102:2001 1 priedo 12 punkte nustatyti reikalavimai savikontrolės prietaisams, kaip jie turi būti suprojektuoti ir pagaminti, 40 punkte nustatyti savikontrolės prietaisų registravimo reikalavimai dėl prietaisų etiketės ir naudojimo instrukcijos būtinumo, o 1 priedo 13 punkte nustatyti reikalavimai dėl prietaisų ženklinimo yra skirti gamintojui, bet ne šių prietaisų platintojui, tačiau atsakovas nėra in vitro diagnostikos medicinos prietaisų „ACCU-CHEK Performa“ ir „ACCU-CHEK Active“ gamintojas, todėl jam minėti reikalavimai netaikomi. Taip pat teismui nebuvo pagrindo spręsti, kad atsakovas nevykdė Lietuvos medicinos normos MN 102:2001 20 punkte nustatyto reikalavimo, pagal kurį informacija, privaloma pagal šios normos 1 priedo 13 punktą, galutiniam vartotojui turi būti pateikiama valstybine kalba, nes ieškovas pats pateikė į bylą duomenis apie tai, jog atsakovas prie kiekvienos in vitro diagnostikos medicinos prietaisų „ACCU-CHEK Performa“ ir „ACCU-CHEK Active“ pakuotės pritvirtino šių prietaisų instrukciją valstybine lietuvių kalba. Teismas pažymėjo, kad ieškovas šių medicinos prietaisų naudojimo instrukcijas ir jose esančią informaciją „kai kada“ atnaujina, tačiau neatšaukia į rinką jau patiektų medicinos prietaisų kartu su jų senesnės redakcijos naudojimo instrukcijomis, todėl ES ir net Lietuvos Respublikos rinkoje kurį laiką lygiagrečiai gali būti platinamos net kelios medicinos prietaisų naudojimo instrukcijų redakcijos. Nagrinėjamoje byloje iki ieškovo 2012 m. sausio 23 d. pretenzijos gavimo atsakovo iš Lenkijos Respublikos tiekėjo įsigytose in vitro diagnostikos medicinos prietaiso „ACCU-CHEK Active“ pakuotėse buvo įdėta senesnės redakcijos naudojimo instrukcija, jos vertimą atsakovas pridėdavo, tačiau ieškovas Lietuvos Respublikos rinkai šį medicinos prietaisą jau tiekė su naujesne naudojimo instrukcijos redakcija; ieškovas neneigė šios atsakovo nurodytos aplinkybės, tik nurodė, kad atsakovas, platindamas medicinos prietaisus su senos redakcijos instrukcija, pažeidė Lietuvos medicinos normos MN 102:2001 reikalavimus. Teismas nustatė, kad atsakovas po ieškovo 2012 m. sausio 23 d. pretenzijos gavimo atnaujino prie in vitro diagnostikos medicinos prietaiso „ACCU-CHEK Active“ pridedamą naudojimo instrukciją lietuvių kalba (šios aplinkybės ieškovas neginčijo) bei pranešė apie tai ieškovui. Be to, bylą nagrinėjant teisme, šis atsakovo pažeidimas jau buvo ištaisytas, todėl teismui nebuvo pagrindo taikyti ieškovo prašomų priemonių. Teismas taip pat nesutiko su ieškovo teiginiu, kad atsakovas, užklijuodamas etiketes lietuvių kalba ant prietaiso pakuotės ir papildomai pridėdamas prie pakuočių išorės informaciją valstybine lietuvių kalba, perpakavo prietaisą; motyvavo, kad atsakovas ieškovo tiekiamų į rinką in vitro diagnostikos medicinos prietaisų „ACCU-CHEK Go“ ir „ACCU-CHEK Active“ nei išpakuoja, nei perpakuoja. Teismas sprendė, kad atsakovas „ACCU-CHEK Performa“ prietaiso prekybą sustabdė po to, kai buvo surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, byloje nėra duomenų, kad prekyba šiuo prietaisu buvo atnaujinta, todėl, net ir konstatavus, kad instrukcijos vertimas neatitinka originalo, nėra pagrindo atsakovui taikyti ieškovo prašomų priemonių – įpareigoti atsakovą nutraukti šio prietaiso prekybą, o ginčo prietaisu „ACCU-CHEK Performa“ nėra galimybės prekiauti ir dėl to, jog 2012 m. gegužės 30 d. pasibaigė jo galiojimo terminas. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos medicinos normos MN 102:2001 64–66 punktai taikomi ne atsakovui kaip šių prietaisų importuotojui ir pardavėjui, o ieškovui kaip šių prietaisų gamintojui; atsakovas neatliko CE ženklinimo, o ieškovas tokių argumentų nenurodė. Ieškovas yra įregistravęs vaizdinį prekių ženklą „ACCU-CHEK“, todėl prekės perpakavimas gali būti traktuojamas kaip PŽĮ 38 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimas, tačiau nustačius, kad atsakovas prekių neperpakavo, nėra pagrindo taikyti minėtos PŽĮ normos; be to, ieškovui išleidus į Europos Bendrijos rinką savo prekių ženklu pažymėtą prekę, jo savininko teisės į prekių ženklą šiai prekei pasibaigia (PŽĮ 40 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad autorių teisių objektais laikomi originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas (ATGTĮ 4 straipsnio 1 dalis); medicinos priemonių naudojimo instrukcija yra informacija apie vaisto sudėtį, jo poveikį organizmui, šios priemonės naudojimo tvarką ir kita informacija, kuri yra būtina pagal norminius aktus, tarp jų ir minėtą Lietuvos medicinos normą MN 102:2001, todėl informacinės medžiagos išdėstymo procesas, veiklos metodas, koncepcija nėra autorių teisių objektas, saugomas pagal ATGTĮ 5 straipsnį. Teismo vertinimu, nepasitvirtino ieškovo nurodytos aplinkybės dėl Konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) 16 straipsnio pažeidimo, nes byloje nėra duomenų, kad ieškovas konkuruotų su atsakovu; ieškovas gamina in vitro diagnostikos medicinos prietaisus ir jų dalis, o atsakovas įveža šiuos prietaisus iš kitos ES šalies į Lietuvos Respubliką ir jais prekiauja; šalys dalyvauja skirtingose šių medicinos prietaisų tiekimo grandinėse; skiriasi rinka ir teritorija, kurioje veikia ieškovas ir atsakovas (ieškovo veikla vykdoma pasauliniu mastu, o atsakovo – tik Lietuvos Respublikos mastu; atsakovas, įsigydamas ir įveždamas ieškovo į rinką patiektus in vitro diagnostikos medicinos prietaisus, su juo ne konkuruoja, o prekiauja jo pagamintomis prekėmis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija dėl medicinos prietaisų pateikimo į rinką reikalavimų sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovui netaikytinos teisės normos, reglamentuojančios gamintojo įsipareigojimus, nes jis laikytinas platintoju, kuriam negali būti taikomi Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. liepos 9 d. Sprendimo Nr. 768/2008/EB dėl bendrosios gaminių pardavimo sistemos, panaikinančio Sprendimą N93/465/EEB I priede „Gaminiams skirtų derinamųjų bendrijos teisės aktų orientacinių nuostatų“ (toliau – Nuostatai) ir Lietuvos medicinos normoje MN 102:2001 nustatyti įpareigojimai, skirti prekių gamintojui, nes jis neteikė ieškovo pagamintų prekių į Lietuvos rinką savo vardu, nenaudojo savo prekių ženklo bei nepakeitė gaminio taip, kad pasikeitė jo atitiktis taikomiems reikalavimams. Juolab kad ir Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos išvadoje nurodyta, jog medicinos prietaisų platintojui, kuris išvertė medicinos prietaiso naudojimo instrukciją, netaikomi Lietuvos medicinos normos MN 102:2001 nurodyti gamintojo įsipareigojimai, t. y. platintojas (atsakovas) neturėjo atlikti šioje normoje nurodytų medicinos prietaisų atitikties įvertinimo procedūrų; gamintojo (ieškovo) pagamintas medicinos prietaisas neperpakuotas, neperdirbtas, neatnaujintas, jo paskirtis nepakeista, o pats gaminys tiekiamas į rinką ne platintojo (atsakovo), o gamintojo (ieškovo) vardu. Dėl to Lietuvos medicinos normos MN 102:2001 1 priedo 12 punkte nustatyti savikontrolės prietaisų reikalavimai dėl jų suprojektavimo ir pagaminimo, 40 punkte nustatyti savikontrolės prietaisų registravimo reikalavimai dėl prietaisų etiketės ir naudojimo instrukcijos būtinumo, 1 priedo 13 punkte nustatyti reikalavimai dėl prietaisų ženklinimo, skirti gamintojui, o ne šių prietaisų platintojui. Kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai yra prieštaringi, t. y. teismas nurodydamas, jog atsakovui netaikomi Lietuvos medicinos normos MN 102:2001 1 priedo 13 punkto reikalavimai, vėliau vertino, ar atsakovas pažeidė Lietuvos medicinos normos MN 102:2001 1 priedo 13.7.8.19 punktą, ir motyvavo, kad platintojas, manantis ar turintis pagrindą manyti, jog gaminys neatitinka teisės aktų, netiekia gaminio į rinką iki tol, kol neužtikrina jo atitikties (Nuostatų R5 straipsnio 2 dalis). Taigi atsakovas, manydamas, kad jo tiekiami iš Lenkijos medicinos prietaisai visa apimtimi neatitiko teisės aktų keliamų reikalavimų, turėjo pagrindą tiekti nurodytas prekes kartu su pakuotės užrašų ir medicinos prietaisų instrukcijų vertimais į lietuvių kalbą, o pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą vertinti aplinkybę, ar atsakovas, tiekdamas ieškovo gaminamas prekes tokiu būdu, nepažeidė Lietuvos medicinos normos MN 102:2001 1 priedo 13.7.8.19 punkto, pagal kurį gamintojas turi pateikti informaciją apie naujausios naudojimo instrukcijos redakcijos datą, bei teisingai nurodė, kad atsakovas sustabdė šio prietaiso prekybą. Taigi net konstatavus, kad nurodytos instrukcijos vertimas neatitiko originalo, nebuvo pagrindo įpareigoti atsakovą nutraukti šio prietaiso prekybą. Juolab kad atsakovas ieškovo tiekiamų į rinką in vitro diagnostikos medicinos prietaisų „ACCU-CHEK Go“ ir „ACCU-CHEK Active“ nei išpakuoja, nei perpakuoja, o papildomai prideda prie pakuočių išorės informaciją valstybine lietuvių kalba, vykdydamas Lietuvos Respublikos nacionalinių norminių aktų reikalavimus (Lietuvos medicinos normos MN 102:2001 20 punkte nurodyta, kad informacija, privaloma pagal Lietuvos medicinos normos MN 102:2001 1 priedo II dalies 13 punktą, galutiniam vartotojui turi būti pateikiama valstybine kalba), t. y. medicinos prietaisų originalios pakuotės užrašų vertimas ir instrukcijos, išverstos į valstybinę kalbą, pridėjimas prie originalios pakuotės negali būti vertinami kaip ieškovo gaminamų prekių perpakavimas. Be to, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą teigti, kad atsakovas neatliko ieškovo pagamintų medicinos prietaisų ženklinimo CE ženklu. Nuostatų R1 straipsnio 16 punkte nustatyta, kad CE ženklu gamintojas nurodo, jog gaminys atitinka taikytinus reikalavimus, nurodytus derinamuosiuose Bendrijos teisės aktuose, kurie nustato ženklinimą šiuo ženklu. Pagal Lietuvos medicinos normos MN 102:2001 17 punktą, tiekiamų į rinką ir pradedamų naudoti prietaisų atitiktis turi būti įvertinta pagal šios normos nuostatas ir tuo remiantis prietaisai turi būti pažymėti 64–66 punktuose nurodytu CE ženklu. Kolegijos nuomone, ieškovo medicinos prietaisų instrukcijų, paženklintų CE ženklu, vertimas į valstybinę kalbą, nurodant verčiamoje instrukcijoje esantį CE ženklą, negali būti pripažįstamas nauju ieškovo prekių ženklinimu.
Kolegija, vertindama argumentus dėl prekių ženklo savininko teisių gynimo, nurodė, kad nors pritvirtinus prie jo gaminių gumele instrukcijos vertimą į lietuvių kalbą, prekių pakuotė tapo netvarkinga, nes instrukcija didesnė už pačią pakuotę, tačiau ieškovo ginčo prekės nebuvo perpakuotos, todėl ieškovo ieškinys PŽĮ 38 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu pagrįstai buvo atmestas atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę. Ieškovas reikalavimus pagal PŽĮ 40 straipsnio 2 dalį grindė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) sprendimu byloje C-348/01 dėl paralelinio vaistų importo, perpakavus ir iš naujo paženklinus prekių ženklu. Sprendime ESTT pažymėjo, kad paralelinis importuotojas, iš anksto neįspėjęs prekių ženklo savininko apie perpakuotą vaistinį preparatą, pažeidžia šio savininko teises kiekvieną kartą minėtą prekę vėliau importuodamas tol, kol neįspėja. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad dėl atsakovo padarytų pažeidimų pakito ar pablogėjo ieškovo prekių kokybė, atsakovo platinamos ieškovo pagamintos prekės nebuvo perpakuojamos, todėl ieškovas neįrodė šio reikalavimo pagrįstumo. Juolab kad Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos išvadoje nurodyta, jog tarnyba nebuvo gavusi skundų ar pranešimų dėl atsakovo UAB „Optifarma“ netinkamo medicinos prietaisų „ACCU-CHEK Go“, „ACCU-CHEK Active“ ir „ACCU-CHEK Performa“ platinimo. Nors pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės dėl atsakovo platinamų prie ieškovo pagamintų medicinos prietaisų „ACCU-CHEK Performa“ pridėtos instrukcijos vertimo į valstybinę kalbą atitikties originalios instrukcijos turiniui, tačiau bylos nagrinėjimo metu atsakovo platinamų ieškovo gaminių instrukcijų vertimai jau buvo atnaujinti, o medicinos prietaisas „ACCU-CHEK Performa“ neplatinamas nuo 2012 m. vasario 9 d. Kadangi ieškinys buvo paduotas po to, kai atsakovas sustabdė medicinos prietaiso „ACCU-CHEK Performa“ platinimą, ieškinio pateikimo teisme metu IVD medicinos prietaisai – diagnostinės juostelės „ACCU-CHEK Performa“, prie kurių išorinės pakuotės UAB „Optifarma“ pritvirtinta su „Roche Diagnostics GmbH“ nesuderinta etiketė bei pridėta be ieškovo leidimo išversta instrukcija, nebuvo platinami, atsakovas neatnaujino šių medicinos prietaisų prekybos, o suėjus atsakovo platinamų medicinos prietaisų „ACCU-CHEK Performa“ su netinkama instrukcija galiojimo terminui, vaistinės pirmiau nurodytų teisės aktų pagrindu neturėjo teisės platinti iš atsakovo įsigytų medicinos prietaisų „ACCU-CHEK Performa“. Atsakovas to nepaneigė ir nenurodė, kad minėti prietaisai „ACCU-CHEK Performa“ buvo platinami nurodytu laiku. Taigi ieškinio pateikimo teisme metu ir vėliau nebuvo nustatyta neteisėtų atsakovo veiksmų ir realios žalos atsiradimo ieškovo interesams grėsmės dėl jo medicinos prietaiso „ACCU–CHEK Performa“ netinkamo platinimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovas ieškovo tiekiamų į rinką in vitro diagnostikos medicinos prietaisų „ACCU-CHEK Go“ ir „ACCU-CHEK Active“ nei išpakavo, nei perpakavo, o po ieškovo 2012 m. sausio 23 d. pretenzijos gavimo atnaujino prie gaminio „ACCU-CHEK Active“ pridedamą naudojimo instrukciją lietuvių kalba ir pranešė apie tai ieškovui. Taigi prekyboje nebuvo atsakovo platinamų gaminių „ACCU-CHEK Active“ su senos redakcijos instrukcijos vertimu, o ieškovas nepateikė teismui šias aplinkybes paneigiančių įrodymų, taip pat įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo prie ieškovo gaminių „ACCU-CHEK Go“ ir „ACCU-CHEK Active“ pridedami instrukcijų vertimai neatitiko originalių instrukcijų turinio, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti realią žalos grėsmę ieškovo interesams, atsakovui platinant „ACCU-CHEK Go“ ir „ACCU-CHEK Active“ gaminius su instrukcijų vertimais į lietuvių kalbą, kurių klaidingumo ar klaidinamo poveikio vartotojams ieškovas neįrodė.
Kolegija dėl ieškovo autorių teisių gynimo nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog gaminio naudojimo instrukcija nepasižymi kūrybinės veiklos rezultato savybėmis, nes tai yra informacija apie vaisto sudėtį, jo poveikį organizmui, naudojimosi šia priemone tvarką, būtina pateikti pagal norminius aktus, todėl ji pagrįstai nelaikyta autorių teisių saugomu objektu pagal ATGTĮ 5 straipsnį. Ta aplinkybė, kad ieškovo instrukcija yra paženklinta autorių teisių apsaugos ženklu, nesudarė pagrindo pripažinti jos autorių teisių apsaugos objektu, nes pagal ATGTĮ 12 straipsnį šis ženklas yra objektą sukūrusio asmens pranešimas apie jo turtines teises į tą objektą, bet šis pranešimas nėra absoliutus autorių teisių buvimo įrodymas.
Kolegijos nuomone, dėl KĮ taikymo pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad liko neįrodytos ieškovo nurodytos aplinkybės dėl KĮ 16 straipsnio pažeidimo: ginčo šalys nėra konkurentai, nes dalyvauja skirtingose ginčo medicinos prietaisų tiekimo grandinėse, skiriasi rinka ir teritorija, kuriose veikia ieškovas ir atsakovas, ieškovas veikia pasauliniu mastu, o atsakovas prekiauja ieškovo prekėmis tik Lietuvos Respublikos mastu. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad atsakovas platino ieškovo pagamintas prekes, turėdamas tikslą su juo konkuruoti ar veikdamas kito ūkio subjekto (ieškovo konkurento) naudai, ar kad atliko kitus nesąžiningus konkurencijos veiksmus, todėl nebuvo pagrindo pripažinti, jog atsakovas platino ieškovo gaminamus medicinos prietaisus, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus ir nesąžiningai siekdamas gauti naudos, t. y. kad atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, kenkiančius gerai ieškovo reputacijai.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl Prekių ženklų įstatymo 40 straipsnio 2 dalies netinkamo taikymo. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė PŽĮ 40 straipsnio 2 dalies nuostatas, įtvirtinančias prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo taisykles dėl medicinos prietaisų perpakavimo. Europos Komisijos pasiūlyme dėl 2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 765/2008, nustatančio su gaminių prekyba susijusius akreditavimo ir rinkos priežiūros reikalavimus, nurodyta, kad lygiagreti prekyba gaminiais, jau patiektais rinkai, yra teisėta prekybos vidaus rinkoje forma, remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 34 straipsniu, laikantis apribojimų, susijusių su sveikatos apsauga ir sauga bei intelektinės nuosavybės teisių apsauga pagal SESV 36 straipsnį, tačiau valstybės narės skirtingai aiškina šio principo taikymą, todėl šiame reglamente turėtų būti nurodytos sąlygos, ypač reikalavimai dėl pakartotinio ženklinimo ir perpakavimo, atsižvelgiant į ESTT praktiką kituose atitinkamuose sektoriuose ir esamą gerąją patirtį diagnostikos in vitro medicinos prietaisų srityje. Taigi, Europos Komisija dėl reglamento taikymo nedaro skirtumo tarp medicinos prietaisams ir vaistiniams preparatams keliamų kriterijų šių produktų pakartotiniam ženklinimui ir perpakavimui, taip nustatydama, kad tiek medicinos prietaisų, tiek vaistinių preparatų pakartotinam ženklinimui ir perpakavimui keliami vienodi reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismas, nutartyje aiškindamas ir taikydamas PŽĮ 40 straipsnio 2 dalį bei spręsdamas klausimą dėl medicinos prietaisų perpakavimo, neatsižvelgė į ESTT jurisprudenciją, kurioje aiškinamos1998 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/79/EB 7 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl vaistinių preparatų perpakavimo. ESTT Bristol-Myers Squibb byloje buvo aiškinama Direktyvos 7 straipsnio 2 dalis ir išvardyti atvejai, kada laikoma, kad prekė paralelinio importuotojo buvo perpakuota, t. y. prekių ženklo savininkas gali prieštarauti prekės perpakavimui į naują išorinę pakuotę, kai paralelinis importuojas platina prekes importo valstybės narėje, pavyzdžiui, pritvirtindamas prie originalios išorinės arba vidinės pakuotės naujas etiketes importo valstybės narės kalba arba pridėdamas naujas naudojimo instrukcijas ar kitą informaciją importo valstybės narės kalba, arba jau esamą patvirtintą daiktą pakeisdamas papildomu daiktu, kuris nėra patvirtintas importo valstybės narės. ESTT Boehringer Ingelheim KG byloje į perpakavimo sąvoką įtraukė ženklinimą naujomis etiketėmis. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad prekės (medicinos prietaisų) pakuotės pakeitimas ant originalios pakuotės pritvirtinus naują etiketę ir prie originalios pakuotės pridėjus naudojimo instrukciją nėra laikomas prekės perpakavimu. Teismas taip pat neatsižvelgė į Direktyvos 7 straipsnio 2 dalį, kuri perkelta į PŽĮ 40 straipsnio 2 dalį, ta prasme, kad Direktyva ir PŽĮ nurodo tik vieną iš galimų svarbių priežasčių, kuriai esant prekių ženklo savininkas gali teisėtai uždrausti tolesnį prekių, išleistų į Bendrijos rinką, komercializavimą, t. y. jeigu į rinką išleistų prekių kokybė pasikeitė ar pablogėjo, tačiau nei Direktyva, nei PŽĮ nedetalizuoja, kokios kitos priežastys yra laikytinos svarbiomis tam, kad prekių ženklo savininkas galėtų pasinaudoti PŽĮ 40 straipsnio 2 dalyje jam suteikta teise. ESTT Boehringer Ingelheim KG byloje įtvirtintos penkios sąlygos, kurios, kai yra įvykdytos, trukdo prekių ženklo savininkui teisėtai užprotestuoti vėlesnę importuotojo perpakuoto vaistinio preparato prekybą, nebent įrodoma, kad savininko naudojimasis prekių ženklu suteiktomis teisėmis tam, jog užprotestuotų šiuo prekių ženklu pažymėtos prekės, ant kurios buvo pritvirtinta nauja etiketė, prekybą, prisideda prie dirbtinio valstybių narių rinkų atskyrimo; įrodoma, kad ženklinimas nauja etikete negali paveikti originalios pakuotėje esančios prekės būklės; ant pakuotės aiškiai nurodoma, kas ant prekės pritvirtino naują etiketę, ir jos gamintojas; nauja etikete paženklintos prekės pateikimas nėra toks, kad galėtų pakenkti prekių ženklo ir jo savininko geram vardui; importuotojas, prieš pateikdamas nauja etikete paženklintą prekę parduoti, įspėjo prekių ženklo savininką ir jo prašymu jam pateikė šios prekės pavyzdį. Pagal šį ESTT sprendimą nurodytos penkios sąlygos yra taikomos ne tik tada, kai prekė perpakuojama ant originalios prekės pakuotės pritvirtinant etiketę, bet ir kitais prekės perpakavimo (pakeitimo) atvejais, pavyzdžiui, pridėjus prie originalios pakuotės naudojimo instrukciją. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas PŽĮ 40 straipsnio 2 dalį, neatsižvelgė į šią ESTT praktiką, nevertino ir nenustatė, ar egzistavo visos penkios išvardytos sąlygos. Remiantis ESTT sprendimu, Direktyvos 7 straipsnio 2 dalies nuostatos aiškinimo ir taikymo praktika, nustačius, kad nagrinėjamu atveju nėra nors vienos iš penkių nurodytų sąlygų, prekių ženklo savininkas turi teisę nesutikti su tolesniu perpakuotų prekių komercializavimu pagal Direktyvos 7 straipsnio 2 dalį. Nors bylą nagrinėję teismai atmetė ieškinį tuo pagrindu, kad byloje neva nepateikta įrodymų, jog dėl atsakovo padarytų pažeidimų pakito ar pablogėjo kasatoriaus prekių (medicinos prietaisų) kokybė, ir kasatorius neįrodė atsakovo platinamų medicinos prietaisų instrukcijų klaidingumo ar klaidinamo poveikio vartotojams, tačiau teismas iš esmės pasisakė dėl ESTT praktikoje suformuluotų antrosios (įrodoma, kad ženklinimas nauja etikete negali paveikti originalios pakuotėje esančios prekės būklės) ir ketvirtosios sąlygų (nauja etikete paženklintos prekės pateikimas nėra toks, kad galėtų pakenkti prekių ženklo ir jo savininko geram vardui; taigi etiketė turi būti be trūkumų, nebūti prastos kokybės arba netvarkinga), kurioms egzistuojant prekių ženklo savininkas negalėtų teisėtai uždrausti tolesnio perpakuotų prekių komercializavimo pagal Direktyvos 7 straipsnio 2 dalį. Tai reiškia, kad, kilus ginčui ir prekių ženklo savininkui siekiant pasinaudoti PŽĮ 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise, pagal ESTT praktiką prekių ženklo savininkui pakanka tik manyti, kad importuotojas neįvykdė penkių sąlygų ar nors vienos iš jų, ir dėl tokių sąlygų neįvykdymo prekių ženklo savininkas turi teisę nesutikti su tolesniu prekių komercializavimu, o paraleliniam importuotojui keliama pareiga įrodyti, jog visos penkios sąlygos, kurioms esant prekių ženklo savininkas negalėtų teisėtai pasinaudoti jam suteikta teise uždrausti tolesnį prekių komercializavimą, yra įvykdytos. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, įrodinėjimo naštą perkeldamas ne atsakovui, o kasatoriui, padarė neteisingą išvadą, kad importuotojams nenustatoma pareigos įrodyti, jog įvykdė visas penkias sąlygas, kurioms egzistuojant prekių ženklo savininkas negali teisėtai uždrausti tolesnio prekių komercializavimo pagal PŽĮ 40 straipsnio 2 dalį. Dar daugiau – teismas nenustatė, kad nagrinėjamoje byloje yra įvykdytos visos penkios sąlygos. Kasatorius byloje ne tik nurodė, kad dėl prekių (medicinos prietaisų) perpakavimo pablogėjo jo perpakuotų prekių kokybė ir prie originalios pakuotės pridėta etiketė bei gumele pritaisyta instrukcija neatitiko originalios instrukcijos, bet ir įrodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų buvo padaryta žalos, tačiau teismai to nevertino. Apeliacinės instancijos teismas netenkino kasatoriaus apeliacinio skundo nenustatęs, kad buvo įvykdyta trečioji būtina sąlyga – ant pakuotės aiškiai turi būti nurodoma, kas ant prekės pritvirtino naują etiketę, ir jos gamintojas. Šis reikalavimas nustatytas siekiant apsaugoti prekių ženklo savininko interesus, kad vartotojas ar galutinis naudotojas nebūtų verčiami manyti, jog būtent prekių ženklo savininkas yra atsakingas už prekės perpakavimą. Byloje atsakovas, neteisėtai pakeitęs medicinos prietaiso pakuotę, prie jos pritvirtindamas etiketę bei prie originalios pakuotės pritaisydamas gumele neoriginalią instrukciją lietuvių kalba, nenurodė, kad jis buvo medicinos prietaiso platintojas ir būtent jis pritvirtino naują etiketę bei prie pakuotės pridėjo instrukciją lietuvių kalba. O atsiradus neigiamų padarinių sveikatai, suklaidintas vartotojas turėtų manyti, kad dėl to atsakingas gamintojas. Taip pat byloje nebuvo nustatyta ir ketvirtoji būtina sąlyga, kad nauja etikete paženklintos prekės pateikimas nėra toks, kad galėtų pakenkti prekių ženklo ir jo savininko geram vardui; taigi etiketė turi būti be trūkumų, nebūti prastos kokybės arba netvarkinga. Bylą nagrinėję teismai neįvertino, kad prie kasatoriaus medicinos prietaisų originalios pakuotės atsakovo pridėta instrukcija lietuvių kalba buvo pritvirtinta geltona tampoma gumele, juosiančia visą originalią pakuotę, netvarkingai sulankstyta, įplyšusi, didesnė už pačią pakuotę. Kasatoriaus teigimu, tai kenkė prekių ženklo reputacijai ir kasatoriaus geram vardui, ir pan. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertino pirmosios ir penktosios būtinų sąlygų: importuotojas, prieš tiekdamas nauja etikete paženklintą prekę parduoti, privalo įspėti prekių ženklo savininką ir jo prašymu jam pateikti šios prekės pavyzdį. ESTT byloje Hoffmann-La Roche nurodė, kad importuotojas privalo iš anksto, prieš tiekdamas perpakuotą prekę į rinką, įspėti prekių ženklo savininką apie nauja etikete ženklinamą prekę ir ant naujos etiketės nurodyti, kad jis perpakavo prekę, tačiau šių aplinkybių teismas visiškai nevertino.
Dėl ATGTĮ 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio netinkamo taikymo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatoriaus instrukcija nėra asmens kūrybinės veiklos, susijusios su literatūra, menu ir mokslu, rezultatas, yra neteisinga, prieštarauja autorių teisių esmei bei teismų praktikai. Teismas nurodė, kad naudojimo instrukcija nėra saugomas autorių teisių objektas, nes instrukcija yra informacija apie vaisto sudėtį, jo poveikį organizmui, naudojimosi šia priemone tvarką, būtina pateikti pagal norminius aktus, tačiau teismas neįvertino, kaip informacija instrukcijoje yra pateikiama bei išdėstoma ir kad būtent instrukcija, kaip informacijos pateikimo forma, yra saugoma autorių teisių. Teisės doktrinoje taip pat pripažįstama, kad patys faktai, naujienos, žinios negali būti monopolizuojamos, o paprastai juos išdėstyti nereikia intelektinės veiklos, tačiau jeigu tokios informacijos pateikimo forma yra kūrybos rezultatas, tokiu atveju tai galės būti laikoma autorių teisių objektu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad autorių teisių objektais yra laikomi ne bet kokios, o kūrybinės veiklos (žmogaus intelektinės veiklos), susijusios su literatūra, menu ir mokslu, rezultatai, kurie yra išreikšti objektyvia forma. Antrasis autorių teisių objektus apibūdinantis požymis yra originalumas – pagrindinė sąlyga kūrinio teisinei apsaugai atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Zbiga“ v. UAB „Gintaro baldai“, bylos Nr. 3K-3-509/2013). Taigi, remiantis ATGTĮ 4 straipsnio 1 dalimi ir nurodyta teismų praktika, vertinant, ar konkretus kūrinys yra laikomas autorių teisių objektu, kuriam taikoma nacionalinėje teisėje nurodyta autorių teisių apsauga, būtina nustatyti du autorių teisės objekto požymius: pirma, kad tai yra kūrybinės veiklos (žmogaus intelektinės veiklos) rezultatas ir, antra, kad kūrinys yra originalus. Apeliacinės instancijos teismas, tik formaliai pasakydamas, kad kasatoriaus naudojimo instrukcija nepasižymi originalumu, vien tik nurodydamas, kad instrukcija yra informacija apie vaisto naudojimą, ir nevertindamas šios informacijos pateikimo formos, kuri yra originalus žmogaus kūrybos rezultatas, pažeidė ATGTĮ 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas taip pat netinkamai aiškino ir taikė ATGTĮ 5 straipsnio nuostatas, konstatuodamas, kad instrukcija nelaikytina autorių teisių objektu pagal nurodytą straipsnį. Įstatymų leidėjas ATGTĮ 5 straipsnyje įtvirtino baigtinį autorių teisių nesaugomų objektų sąrašą, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė šį straipsnį, nes informacija apie vaisto sudėtį, jo poveikį organizmui, naudojimosi šia priemone tvarką nepatenka nė į vieną ATGTĮ 5 straipsnyje nurodytą autorių teisių nesaugomų objektų grupę.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir nepagrįstai nesirėmė Lietuvos medicinos normos MN 102:2001 „In vitro diagnostikos medicinos prietaisų saugos techninis reglamentas“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 679 9.6 punktu, kuriame nustatyta, kad gamintojo įsipareigojimai taip pat taikomi fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuris surenka, įpakuoja, perdirba, visiškai atnaujina ir (ar) žymi vieną ar daugiau jau pagamintų gaminių ir (ar) nustato jų, kaip prietaisų, paskirtį, ketindamas juos tiekti į rinką savo vardu. Remiantis Nuostatų R5 straipsniu, platintojai, prieš tiekdami gaminį rinkai, patikrina, ar gaminys paženklintas reikiamu atitikties ženklu ar ženklais, ar prie jo pridėti reikiami dokumentai ir nurodymai bei saugumo informacija kalba, kurią gali lengvai suprasti vartotojai ir kiti galutiniai naudotojai valstybėje narėje, kurios rinkai tiekiamas gaminys. Taigi bet kuris platintojas, įsigijęs atitinkamą medicinos prietaisą, kuris nėra pritaikytas platinti Lietuvos Respublikoje, prie kurio nėra pateikta informacija lietuvių kalba apie tai, kaip turi būti naudojamas medicinos prietaisas, privalo tokią informaciją pateikti ir ją pridėti prie prietaiso, o tai, minėta, yra laikoma perpakavimu, t. y. jei prie medicinos prietaiso nėra pridėta naudojimo instrukcija lietuvių kalba, tokio gaminio perpakavimas yra neišvengiamas. Jei pirmiau nurodyta Lietuvos medicinos norma MN 102:2001 nebūtų taikoma atsakovui, susidarytų situacija, kai už netinkamą informacijos apie tai, kaip turi būti naudojami medicinos prietaisai, pateikimą nebūtų atsakingas nei prietaisų platintojas, nei gamintojas. Medicinos prietaisų gamintojas atsakingas už prietaisų projektavimą, gamybą, įpakavimą bei ženklinimą etiketėmis tik prieš tiekdamas šiuos gaminius į rinką savo vardu, nepaisant to, ar jis pats atliko tuos veiksmus, ar jo pavedimu tai darė trečioji šalis (Lietuvos medicinos normos MN 102:2001 9.6 punktas). Lietuvos medicinos norma MN 102:2001 įgyvendina 1998 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/79/EB dėl in vitro diagnostikos medicinos prietaisų, kurios 5 punkte nustatyta, kad jos ir Lietuvos medicinos normos MN 102:2001 tikslas yra užtikrinti, kad, naudojant in vitro diagnostikos medicinos prietaisus, būtų garantuota pacientų sveikatos apsauga ir pasiektas prietaiso gamintojo numatytas veikimo lygis. Šis tikslas negali būti užtikrintas ir pasiektas, jei platintojas, perpakuodamas medicinos prietaisus, pridėdamas originalios instrukcijos neatitinkantį jos vertimą, neprivalo laikytis Lietuvos medicinos normoje MN 102:2001 nustatytų reikalavimų. Tai, kad perpakuotus medicinos prietaisus platintojas į rinką tiekia gamintojo vardu, nenurodydamas savęs, kaip platintojo, kuris pridėjo originalių instrukcijų vertimus, taip pat negali būti priežastis, dėl kurios Lietuvos medicinos norma MN 102:2001 neturėtų būti taikoma. Kasatoriaus teigimu, Lietuvos medicinos normos MN 102:2001 9.6 punktas negali būti aiškinamas taip, kad platintojas turi teisę perpakuoti medicinos prietaisą, tačiau jei neketina jo platinti savo vardu, jam Lietuvos medicinos norma MN 102:2001 gali būti netaikoma. Tiek Direktyvos, tiek Lietuvos medicinos normos MN 102:2001 pagrindinis tikslas yra apsaugoti viešąjį interesą – pacientų teises, kad į rinką būtų tiekiami tik saugūs medicinos prietaisai, ir pagrįstą lūkestį, kad prietaisą naudojant taip, kaip nurodyta prie jo pridėtoje instrukcijoje, jų sveikatai nekils pavojaus ir bus pasiektas maksimalus rezultatas, kurį leidžia pasiekti prietaiso techninės galimybės.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias ženklinimą CE ženklu. 2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 765/2008 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žymėti CE ženklu gali tik gamintojas arba jo įgaliotasis atstovas; ženklindamas arba pasirūpindamas, kad būtų žymima CE ženklu, gamintojas nurodo, kad jis prisiima atsakomybę dėl gaminio atitikties visiems atitinkamuose derinamuosiuose Bendrijos teisės aktuose, kuriuose įtvirtinamos nuostatos dėl žymėjimo šiuo ženklu, nustatytiems reikalavimams (30 straipsnio 3 dalis). Gamintojas negali prisiimti atsakomybės už ginčo medicinos prietaisų instrukcijų vertimo atitiktį keliamiems reikalavimams, jeigu instrukcijos vertimą atliko ne jis pats ar jo įgaliotas asmuo. Nei Lietuvos medicinos normoje MN 102:2001, nei Reglamente Nr. 765/2008 nėra nustatyta, kad CE ženklu gali būti žymimas prietaiso naudojimo instrukcijos vertimas. CE ženklu jis negali būti žymimas, nes pagal viešosios teisės principą draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leista. Be to, pažymint instrukcijų vertimus CE ženklu, klaidinami medicinos prietaisų vartotojai, kad originalios instrukcijos vertimas yra tikslus ir medicinos prietaisus naudojant taip, kaip yra nurodyta platintojo pridėtuose instrukcijų vertimuose, bus pasiektas norimas rezultatas, nepakenkta sveikatai ir kad atsakomybę prisiima medicinos prietaisų gamintojas. Taigi platintojas, išvertęs originalias medicinos prietaisų naudojimo instrukcijas, neturi teisės jų žymėti CE ženklu, kad vartotojai nebūtų suklaidinti ir žinotų, jog tai nėra originali instrukcija ir už joje pateiktą informaciją gamintojas neatsako. Šį kasatoriaus argumentą patvirtina byloje esanti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos išvada, kurioje nurodyta, kad medicinos prietaisai su pateikta netikslia, neišsamia ar klaidinančia informacija negali būti laikomi atitinkančiais Lietuvos medicinos normos MN 102:2001 reikalavimus. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad originalios medicinos prietaiso instrukcijos, išverstos platintojo, gali būti žymimos CE ženklu, netinkamai aiškino ir pažeidė Reglamento Nr. 765/2008 30 straipsnio 1 dalį, Lietuvos medicinos normos MN 102:2001 64 ir 65 punktus.
Dėl Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šalys nėra konkurentai, nes dalyvauja skirtingose ginčo medicinos prietaisų tiekimo grandinėse, skiriasi rinka ir teritorija, kuriose veikia kasatorius ir atsakovas, tačiau, kasatoriaus teigimu, pagal teismų praktiką konkurencijos santykis tarp verslo ar profesine veikla užsiimančių subjektų nėra suprantamas vien kaip realus jų veikimas toje pačioje rinkoje; didesnę reikšmę turi objektyvus atliktų veiksmų pobūdis ir tų veiksmų įtaka subjekto galimybėms konkuruoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. D. B. v. UAB „Žaibo ratas Vilnius“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-366/2011). KĮ 16 straipsnyje nevartojama sąvoka konkurentas, o vietoj jos yra nurodoma sąvoka ūkio subjektas, todėl nėra pagrindo teigti, kad šio straipsnio nuostatos yra taikomos konkurentams. Priešingai, KĮ 16 straipsnio normos, draudžiančios nesąžiningos konkurencijos veiksmus, yra taikomos tiek konkuruojantiems, tiek nekonkuruojantiems ūkio subjektams, nes jei įstatymo leidėjas siektų, kad nurodyto straipsnio nuostatos būtų taikomos tik konkuruojantiems ūkio subjektams, KĮ 16 straipsnyje būtų vartojama konkurento sąvoka. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai siaurai aiškino nesąžiningos konkurencijos veiksmų draudimą įtvirtinančias KĮ nuostatas. Nustatant, ar buvo atlikti nesąžiningos konkurencijos veiksmai, svarbiausia yra vertinamų veiksmų pobūdis ir tikslas.
Atsakovas UAB „Optifarma“ pateikė atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą, tačiau jį buvo atsisakyta priimti, nes jis neatitiko CPK 351 straipsnio reikalavimų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasaciniu skundu suformuotas kasacinio nagrinėjimo ribas, pasisako dėl šių teisės taikymo ir aiškinimo klausimų (kasacinio nagrinėjimo dalykas):
1) dėl Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (toliau – Prekių ženklų įstatymas) 40 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo (medicinos prietaisų, konkrečiai – in vitro diagnostikos medicinos prietaisų atžvilgiu);
2) dėl atsakovo veiksmų vertinimo pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. liepos 9 d. Sprendime Nr. 768/2008/EB dėl bendrosios gaminių pardavimo sistemos ir panaikinančio Sprendimą 93/465/EEB bei Lietuvos medicinos normos MN 102:2001 „In vitro diagnostikos medicinos prietaisų saugos techninis reglamentas“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 679, nustatytus reikalavimus;
3) dėl Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio aiškinimo ir taikymo;
4) dėl Konkurencijos įstatymo taikymo nagrinėjamam ginčui.
Toliau kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisako kiekvienu iš nurodytų klausimų.
Dėl Prekių ženklų įstatymo 40 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo (medicinos prietaisų, konkrečiai – in vitro diagnostikos medicinos prietaisų – atžvilgiu)
- Aktualus teisinis reguliavimas tarptautinėje, Europos Sąjungos ir nacionalinėje teisėje
Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (angl. Agreement on Trade-Realated Aspects of Intellectual Property Rights; sutrumpintai – TRIPS sutartis), kuri yra viena iš privalomų Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties priedų, 6 straipsnyje „Išnaudojimas“ (angl. Exhaustion) nustatyta, kad ginčų sprendimui pagal šią Sutartį, atsižvelgiant į 3 ir 4 straipsnius, jokios šios Sutarties nuostatos negali būti naudojamos sprendžiant klausimą dėl intelektinių nuosavybės teisių išnaudojimo.
Intelektinės nuosavybės teisių išnaudojimo (arba kitaip vadinamo teisių pasibaigimo) (angl. exhaustion) principui daugiau dėmesio skiriama ES teisėje. 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (kodifikuota redakcija) (anksčiau – 1998 m. gruodžio 21 d. Pirmoji Tarybos direktyva 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti) (toliau – Prekių ženklų direktyva 2008/95/EB) 7 straipsnyje „Prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimas“ nustatyta, kad: (1) Prekių ženklas nesuteikia savininkui teisės uždrausti juo ženklinti prekes, kurios paties ženklo savininko arba su jo sutikimu buvo su tuo ženklu išleistos į rinką Bendrijoje; (2) 1 dalies nuostatos netaikomos, jeigu savininkas turi teisėtas priežastis nesutikti su tolesniu prekių naudojimu komercinėje veikloje, ypač jei po išleidimo į rinką pasikeitė ar pablogėjo prekių kokybė.
2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (kodifikuota redakcija) (toliau – Reglamentas dėl Bendrijos prekių ženklo Nr. 207/2009) 13 straipsnyje „Bendrijos prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimas“ nustatyta, kad: (1) Bendrijos prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti naudoti šį ženklą prekėms, kurios paties ženklo savininko arba jo sutikimu yra išleistos į Bendrijos rinką pažymėtos tuo ženklu; (2) 1 dalies nuostatos netaikomos, jeigu dėl pagrįstų priežasčių savininkas nesutinka su tolesniu prekių komercializavimu, ypač jeigu išleidus jas į rinką pasikeitė arba pablogėjo jų kokybė.
Nacionalinėje teisėje, konkrečiai PŽĮ 40 straipsnyje „Ženklo savininko teisių pasibaigimas“, nustatyta, kad: (1) Ženklo registracija nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti kitam asmeniui žymėti juo prekes, kurios paties ženklo savininko arba jo sutikimu yra pažymėtos ir išleistos į Europos Bendrijos rinką; (2) Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, jeigu yra pagrįstų priežasčių, dėl kurių ženklo savininkas gali nesutikti su tolesniu prekių komercializavimu, ypač jeigu pažymėtų tokiu ženklu ir išleistų į rinką prekių kokybė pasikeitė ar pablogėjo.
ES (Direktyvos 2008/95/EB 7 straipsnio 1 dalis, Reglamento 207/2009 13 straipsnio 1 dalis) ir nacionalinėje (PŽĮ 40 straipsnio 1 dalis) teisėje įtvirtintas regioninis (ES) prekių ženklo teisių išnaudojimo (pasibaigimo) principas yra susijęs su laisvo prekių judėjimo principu ES. Tačiau, kaip matyti iš anksčiau aptarto teisinio reguliavimo, galima ir minėto (teisių pasibaigimo (išnaudojimo) principo išimtis, jeigu yra pagrįstų priežasčių, dėl kurių ženklo savininkas gali nesutikti su tolesniu prekių komercializavimu, ypač jei pažymėtų tokiu ženklu ir išleistų į rinką prekių kokybė pasikeitė ar pablogėjo. Vienas iš tokių galimų ir aktualiausių atvejų yra ES rinkoje esančių ir civilinėje apyvartoje dalyvaujančių prekių perpakavimas, dėl kurio pasikeitė arba pablogėjo prekių kokybė. Vis dėlto nei terminas „teisėta priežastis“, kalbant apskritai, nei sąvoka prekių „kokybė“, kuri „pasikeitė ar pablogėjo“, kalbant konkrečiai, neturėtų būti aiškinama plačiai (žr. generalinės advokatės E. Sharpston 2006 m. balandžio 6 d. išvadą, pateiktą byloje Boehringer Ingelheim KG ir kiti v. Swingward Ltd ir kiti, byla C-348/04 (dar vadinama Boehringer II byla), 13 paragrafas). Prekių ženklų direktyvos 2008/95/EB (anksčiau – Prekių ženklų direktyvos 89/104/EEB) 7 straipsnio 2 dalis yra pagrindinio principo, t. y. laisvo prekių judėjimo, išimtis (žr. minėtą generalinės advokatės E. Sharpston 2006 m. balandžio 6 d. išvadą, 13 paragrafas). Taigi, nurodytos teisės normos negali būti aiškinamos taip, kad tai sudarytų galimybę dirbtinai „skaidyti“ ES rinką, paneigti prekių ženklo teisių išsėmimo principą, ir būti kliūtis laisvam prekių ir paslaugų judėjimui (taip pat žr., pvz., ESTT 1996 m. liepos 11 d. prejudicinį sprendimą, priimtą byloje Bristol-Myers Squibb ir kiti v. C.H. Boehringer Sohn, sujungtos bylos C-427/93, C-429/93 ir C-436/93 (Bristol-Myers Squibb byla); 46 paragrafas; Bentley L., Sherman B. Intellectual Property Law. 4th Edition. Oxford: Oxford University Press, 2014, p. 1083).
- Dėl perpakavimo sampratos ir perpakavimo fakto konkrečiu byloje nagrinėjamu atveju bei atsakovo veiksmų vertinimo
Kasaciniame skunde yra pateikiama daug argumentų, susijusių su perpakavimo sąlygomis, ir remiamasi atitinkamais ESTT aiškinimais, inter alia, pateiktais 1978 m. gegužės 23 d. prejudiciniame sprendime Hoffmann-La Roche and Co. AG ir kiti v. Centrafarm Vertriebsgesellscaht Pharmazeutischer Erzeugnisse MBH, byla C-102/77; 1996 m. liepos 11 d. prejudiciniame sprendime, priimtame byloje Bristol-Myers Squibb ir kiti v. C.H. Boehringer Sohn, sujungtos bylos C-427/93, C-429/93 ir C-436/93 (Bristol-Myers Squibb byla); 2011 m. liepos 28 d. prejudiciniame sprendime, priimtame byloje Orifarm A/S ir kiti v. Merck Sharp and Dohme Corp., sujungtos bylos C-400/09 ir C-207/10; 2002 m. balandžio 3 d. prejudiciniame sprendime Boehringer Ingelheim KG ir kiti v. Swingward Ltd, byla C-143/00 (Boehringer I byla); 2007 m. balandžio 26 d. prejudiciniame sprendime, priimtame byloje Boehringer Ingelheim KG ir kiti v. Swingward Ltd, byla C-348/04 (Boehringer II byla). Minėtuose sprendimuose pateikiami anksčiau aptartų ES teisės normų aiškinimai dėl perpakavimo turinio ir sąlygų.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytu atveju visų pirma yra aktualu atsakyti į klausimą, ar atsakovo veiksmai apskritai gali būti vertinami kaip perpakavimas. Antra vertus, būtina pažymėti tai, kad, kaip matyti iš ESTT prejudiciniuose sprendimuose pateiktų išaiškinimų expressis verbis, pateikti išaiškinimai yra susiję su medicinos (farmacijos) produktų perpakavimo sąlygomis. ESTT pateikti aiškinimai yra susiję su medicinos (farmacijos) produktų perpakavimu ir nurodomos griežtos sąlygos, kurios iš esmės yra dėl rizikos, susijusios su medicinos (farmacijos) produktų išorinės pakuotės pakeitimu. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atmesdama minėtus kasacinio skundo argumentus dėl perpakavimo sąlygų bei atitinkamų ESTT aiškinimų, pažymi, kad nurodyti išaiškinimai negali būti „automatiškai“ taikomi kitoms prekėms (ne medicinos (farmacijos) produktams), taip pat medicinos prietaisams. Kasatoriaus cituojamos ištraukos iš Europos Parlamento ir Tarybos reglamento pasiūlymo dėl diagnostikos in vitro medicinos prietaisų COM(2012) 541 final ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamento pasiūlymo dėl medicinos prietaisų, kuriuo iš dalies keičiami Direktyva 2001/83/EB, Reglamentas (EB) Nr. 178/2002 ir Reglamentas (EB) Nr. 1223/2009 COM(2012) 542 final, negali būti laikomi pakankamu argumentu daryti kitokią išvadą.
Dėl pirmojo klausimo, susijusio su prekių perpakavimo faktu ir atsakovo veiksmų vertinimu, kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyti klausimai negali būti vertinami abstrakčiai, neatsižvelgiant į konkrečioje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes.
Ieškovo ieškinys susijęs su trijų rūšių in vitro diagnostikos medicinos prietaisais: „ACCU-CHEK Performa“, „ACCU-CHEK Go“ ir „ACCU-CHEK Active“.
Ieškovas šioje byloje teismo prašė įpareigoti atsakovą nutraukti ieškovo teises pažeidžiančius veiksmus: išimti iš apyvartos Lietuvos Respublikoje IVD medicinos prietaisus – diagnostines juosteles „ACCU-CHEK Go“, „ACCU-CHEK Active“, „ACCU-CHEK Performa“, prie kurių išorinės pakuotės atsakovas pritvirtino su ieškovu nesuderintą etiketę bei pridėjo be ieškovo leidimo išverstą instrukciją, ir nutraukti šių prietaisų platinimą Lietuvos Respublikoje.
Bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškinį dėl in vitro diagnostikos medicinos prietaisų „ACCU-CHEK Performa“, konstatavo, kad šio in vitro diagnostikos medicinos prietaiso platinimas yra nutrauktas iki ieškinio pateikimo pirmosios instancijos teismui 2012 m. kovo 7 d. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai netenkino ieškinio reikalavimo (taip, kaip jis suformuluotas) dėl šio in vitro diagnostikos medicinos prietaiso „ACCU-CHEK Performa“. Konstatavus, kad in vitro diagnostikos medicinos prietaiso „ACCU-CHEK Performa“ platinimas yra nutrauktas iki ieškinio pateikimo pirmosios instancijos teismui, nėra pagrindo svarstyti dėl nurodyto medicinos prietaiso „ACCU-CHEK Performa“ perpakavimo fakto.
Kalbant apie kitus du in vitro diagnostikos medicinos prietaisus – „ACCU-CHEK Go“, „ACCU-CHEK Active“, kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad šiuo atveju nebuvo perpakavimo fakto, nes popierinės etiketės ant pakuotės ir instrukcijos pateikimas valstybine lietuvių kalba (tokia forma, kokia ta informacija buvo pateikta), atsižvelgiant į teisės aktų dėl in vitro medicinos diagnostikos prietaisų platinimo nuostatas, nevertintinas kaip perpakavimas. Minėta, kad teisiniame reguliavime (Prekių ženklų įstatymo 40 straipsnio 2 dalis, Prekių ženklų direktyva 2008/95/EB 7 straipsnio 2 dalis, Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo Nr. 207/2009 13 straipsnio 2 dalis) įtvirtintas terminas „teisėta priežastis“, kalbant apskritai, nei sąvoka prekių „kokybė“, kuri „pasikeitė ar pablogėjo“, kalbant konkrečiai, neturėtų būti aiškinami plačiai. Net hipotetiškai vertinant, nėra pagrįstų priežasčių, kurios galėtų būti vertinamos kaip pagrindas ženklo savininkui nesutikti su tolesniu jau išleistų į rinką prekių – in vitro diagnostikos medicinos prietaisų „ACCU-CHEK Go“ ir „ACCU-CHEK Active“ – komercializavimu, o pažymėtų tokiu ženklu ir išleistų į rinką prekių kokybė nei pasikeitė, nei pablogėjo. Taigi nėra pagrindo taikyti pirmiau minėtas nacionalinės bei ES teisės normas, kuriomis remiantis būtų galima riboti prekių, pažymėtų prekių ženklu, kurio teisės yra pasibaigusios („išsemtos“), laisvą judėjimą Europos Sąjungoje (ginčo atveju prekės buvo tiektos į Lenkijos rinką, o atsakovo yra platinamos Lietuvoje).
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas užklijavo popierines etiketes lietuvių kalba ant prietaiso pakuotės, papildomai pridėjo prie pakuočių išorės informaciją valstybine lietuvių kalba, tačiau tokie atsakovo veiksmai pagrįstai teismų nebuvo vertinti kaip prietaiso perpakavimas, nes dėl tokių atsakovo veiksmų pačiam in vitro diagnostikos medicinos prietaisui nebuvo padaryta tiesioginės įtakos, taip pat tai neturėjo įtakos prietaiso kokybei, kuri nei pakito, nei pablogėjo. Dar daugiau – atsakovas, papildomai pridėjęs prie pakuočių išorės informaciją valstybine lietuvių kalba, tiesiog vykdė Lietuvos Respublikos nacionalinių norminių aktų reikalavimus, kad informacija apie prietaisą galutiniam vartotojui turi būti pateikiama valstybine kalba, todėl jo pridėtas medicinos prietaisų originalios pakuotės užrašų vertimas ir instrukcijos, išverstos į valstybinę kalbą, taip, kaip jie konkrečiu atveju buvo pateikti, negalėjo būti vertinami kaip ieškovo gaminamų prekių perpakavimas. Be to, atsakovas prietaiso pakuočių neardė ar neatliko kitų išorės ar vidaus pakuotės pažeidimų, o tik prie originalios pakuotės pridėjo vertimą su instrukcija. Taigi tokie atsakovo veiksmai neturėjo jokios įtakos ieškovo gaminamų prietaisų kokybei. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjusiems teismams nebuvo pagrindo daryti priešingą, nei nurodo kasatorius, išvadą, juolab kad byloje nebuvo pateikta kasatoriaus įrodymų, jog dėl atsakovo veiksmų ginčo medicinos prietaisų kokybė pakito.
Dėl atsakovo veiksmų vertinimo pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. liepos 9 d. Sprendime Nr. 768/2008/EB dėl bendrosios gaminių pardavimo sistemos ir panaikinančio Sprendimą 93/465/EEB bei Lietuvos medicinos normos MN 102:2001 „In vitro diagnostikos medicinos prietaisų saugos techninis reglamentas“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 679, nustatytus reikalavimus
Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. liepos 9 d. Sprendimo Nr. 768/2008/EB dėl bendrosios gaminių pardavimo sistemos ir panaikinančio Sprendimą 93/465/EEB (toliau – Sprendimas 768/2008/EB) R2 straipsnio „Gamintojų prievolės“ 7 dalyje nustatyta, kad gamintojai užtikrina, jog prie gaminio būtų pridėti nurodymai ir saugumo informacija kalba, kuri gali būti lengvai suprantama vartotojams ir kitiems galutiniams naudotojams, kaip nustatė atitinkama valstybė narė. R5 straipsnio „Platintojų teisės“ 2 dalyje nustatyta, kad, prieš tiekdami gaminį rinkai, platintojai patikrina, ar gaminys paženklintas reikiamu atitikties ženklu ar ženklais, ar prie jo pridėti reikiami dokumentai ir nurodymai bei saugumo informacija kalba, kurią gali lengvai suprasti vartotojai ir kiti galutiniai naudotojai valstybėje narėje, kurios rinkai teikiamas gaminys, ir ar gamintojas ir importuotojas laikėsi pirmiau nurodyto R2 straipsnio 5 ir 6 dalyse ir R4 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų. Jei platintojas mano ar turi pagrindą manyti, kad gaminys neatitinka teisės aktų reikalavimų, jis neteikia gaminio į rinką iki tol, kol neužtikrina jo atitikties. R6 straipsnyje „Atvejai, kai gamintojų prievolės taikomos importuotojams ir platintojams“ nustatyta, kad importuotojas arba platintojas laikomi gamintoju ir todėl jis įgyja (R2) straipsnyje nustatytas gamintojo prievoles, jei pateikia gaminius į rinką savo vardu ar naudodamas savo prekės ženklą arba pakeičia gaminį, kuris jau pateiktas į rinką taip, kad gali pasikeisti gaminio atitiktis taikomiems reikalavimams. Pagal Lietuvos medicinos normos MN 102:2001 „In vitro diagnostikos medicinos prietaisų saugos techninis reglamentas“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 679, 2 punktą, šis reglamentas privalomas visiems asmenims, teikiantiems in vitro diagnostikos medicinos prietaisus į Lietuvos rinką: gamintojams, gamintojų įgaliotiems atstovams, importuotojams. Nurodytos Lietuvos medicinos normos MN 102:2001 20 punkte nustatyta, kad informacija, privaloma pagal 1 priedo II dalies 13 punktą, galutiniam vartotojui turi būti pateikta valstybine kalba. 40 punkte nustatyta, kad prietaisams, nurodytiems 2 priede, ir savikontrolės prietaisams, kai šie prietaisai tiekiami į Lietuvos rinką ir (arba) pradedami naudoti Lietuvoje, kartu su duomenimis, pagal kuriuos būtų galima prietaisus identifikuoti, turi būti pateiktos prietaisų etiketės ir naudojimo instrukcijos; Lietuvos medicinos normos MN 102:2001 1 priede „Būtinieji reikalavimai“ 12 punkte įtvirtinti reikalavimai savikontrolės prietaisams; 13 punkte – gamintojo pateikiama informacija. Lietuvos medicinos normos MN 102:2001 17 punkte nustatyta, kad tiekiamų į rinką ir pradedamų naudoti prietaisų atitiktis turi būti įvertinta pagal 26–38 punktus ir tuo remiantis prietaisai turi būti pažymėti 64, 65, 66 punktuose nurodytu CE ženklu.
Bylą nagrinėję teismai pagrįstai atmetė ieškinį, nes, minėta, kad atsakovas, pridėdamas prie medicinos prietaiso pakuotės vertimą su instrukcija, tik pateikė informaciją apie prietaiso sudėtį, jo poveikį organizmui, naudojimosi juo tvarką, t. y. vykdė teisės aktuose platintojui nustatytą reikalavimą galutiniam vartotojui informaciją apie medicinos prietaisą pateikti valstybine kalba, todėl kasacinio skundo argumentai, jog dėl atsakovo pridėtos instrukcijos lietuvių kalba pablogėjo medicinos prietaiso kokybė, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija, nekartodama pirmiau išdėstytų argumentų dėl medicinos prietaiso perpakavimo esmės ir jo įtakos prietaiso kokybei, atsižvelgdama į teismų nustatytą aplinkybę, kad instrukcija lietuvių kalba buvo tik pridėta prie pakuotės, o pati pakuotė nei iš išorės, nei iš vidaus nebuvo pažeista, konstatuoja, jog nebuvo pažeisti Lietuvos medicinos normos MN 102:2001 1 priedo „Būtinieji reikalavimai“ 13 punkte įtvirtinti reikalavimai gamintojo pateikiamai informacijai.
Kartu pažymėtina, kad siekiant aiškesnio ir išsamesnio bendrųjų platintojų teisių reglamentavimo, ES lygmeniu svarstomos ir naujos iniciatyvos dėl in vitro diagnostikos medicinos prietaisų; yra pateiktas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl diagnostikos in vitro medicinos prietaisų COM (2012) 541 final. Galima pažymėti, kad, pavyzdžiui, Reglamento pasiūlymo 12 straipsnio „Bendrosios platintojų prievolės“ 1 dalyje nustatyta, kad tiekdami rinkai gaminius platintojai rūpestingai laikosi taikomų reikalavimų. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad prieš tiekdami prietaisą rinkai platintojai patikrina, kad būtų laikomasi šių reikalavimų: (a) produktas būtų paženklintas CE atitikties ženklu; (b) su produktu pateikiama ir informacija, kurią turi pateikti gamintojas pagal 8 straipsnio 7 dalį; (c) gamintojas ir, kai taikoma, importuotojas įvykdė 22 straipsnyje ir 11 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus. Jeigu platintojas mano arba turi pagrindą manyti, kad prietaisas neatitinka šio reglamento reikalavimų, jis netiekia prietaiso rinkai tol, kol neužtikrinama jo atitiktis. Kai prietaisas kelia riziką, platintojas apie tai informuoja gamintoją ir jo įgaliotąjį atstovą, taip pat kompetentingą instituciją valstybėje narėje, kurioje jis yra įsisteigęs.
Dėl Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio aiškinimo ir taikymo
Pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos įstatymą autorių teisių objektai – originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštos kūrybinės veiklos rezultatas (ATGTĮ 4 straipsnio 1 dalis). Autorių teisių objekto sąvokos tarptautiniai ir ES teisės aktai tiesiogiai nepateikia. Pavyzdžiui, Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (toliau – Berno konvencija) 2 straipsnyje pateiktas literatūros ir meno kūrinių sąvokos apibrėžimas, o terminas „autorių teisių objektai“ nevartojamas. Šis terminas nevartojamas ir Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO) autorių teisių sutartyje, ir Sutartyje dėl intelektinės nuosavybės apsaugos aspektų, susijusių su prekyba (vadinamoji TRIPS sutartis) (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. V. v. AB „Žemprojektas“, bylos Nr. 3K-3-536/2010; 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Zbiga“ v. UAB „Gintaro baldai“, bylos Nr. 3K-3-509/2013; kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta ir dėl autorių teisių objektus apibūdinančių požymių. Pirmiausia autorių teisių objektais yra laikomi ne bet kokios, o kūrybinės veiklos (žmogaus intelektinės veiklos), susijusios su literatūra, menu ir mokslu, rezultatai, kurie yra išreikšti objektyvia forma. Antrasis autorių teisių objektus apibūdinantis požymis yra originalumas – pagrindinė sąlyga kūrinio teisinei apsaugai atsirasti. Teisės aktuose nėra expressis verbis pateiktos kūrinio originalumo sampratos: tai yra teismų praktikos aiškinimo ir doktrinos dalykas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. V. v. AB „Žemprojektas“, bylos Nr. 3K-3-536/2010).
Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad atsakovas, platindamas nurodytus in vitro diagnostikos medicinos prietaisus Lietuvoje ir pateikdamas in vitro diagnostikos medicinos prietaisų naudojimo instrukcijų vertimą į lietuvių kalbą, nepažeidė ieškovo, kaip šios instrukcijų autoriaus, teisių. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog medicinos prietaisų naudojimo instrukcija expressis verbis nėra nurodyta ATGTĮ 5 straipsnyje, kaip vienas iš autorių teisės nesaugomų objektų, savaime nesuponuoja apsaugos kaip autorių teisių objekto, jeigu netenkinamos kitos autorių teisių apsaugos sąlygos, inter alia, originalumas. Originalumas įvertinamas, atsižvelgiant į konkretų objektą ir jo pobūdį. Medicinos prietaiso naudojimo instrukcija per se nėra eliminuojama iš autorių teisių objektų sąrašo (ATGTĮ 5 straipsnis), tačiau kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinamas jos originalumas. Kaip pažymima teisės doktrinoje, „originalumo nustatymas yra fakto klausimas, todėl esant ginčui tai turi nustatyti teismas, vertindamas reikšmingus klausimui spręsti įrodymus“ (V. M. . Autorių teisė. I tomas. Vilnius: Justitia, 2008, p. 171). Teisės doktrinoje, analizuojant originalumo reikalavimą, taip pat pažymima, kad „neturi stigti individualių išraiškos elementų, leidžiančių išskirti tokią išraišką ir trukdančių ją prilyginti darbų rezultatams, kurie neišeina už kasdienės ir įprastos „namudinės“ ir „rutininės“ veiklos rėmų“. (žr. ten pat, p. 170). Pavyzdžiui, kaip nurodoma teisės doktrinoje, „tokiu kasdieniu, visiems žinomu, įprastu rezultatu Austrijos Aukščiausiasis Teismas (1998 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas byloje 4 Ob 2202/96v (Arzneimittel-Gebrauchsinformation); 2001 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje 4 Ob 94/01 (telering.at)) teigė esant vaistų vartojimo instrukciją“ (žr. ten pat; taip pat žr. Bentley L., Sherman B. Intellectual Property Law. 4th Edition. Oxford: Oxford University Press, 2014, p. 1088).
Kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų pozicija, kad in vitro diagnostikos medicinos prietaiso naudojimo instrukcijos per se nelaikytina autorių teisių saugomu objektu pagal ATGTĮ 5 straipsnį, tačiau konkrečios in vitro diagnostikos medicinos prietaisų instrukcijos nelaikytinos autorių teisių objektais pagal ATGTĮ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą, nes šiuo atveju jos neatitinka originalumo reikalavimo, kuris yra būtina sąlyga autorių teisių apsaugai atsirasti. Konkrečios ieškovo instrukcijos nėra kūrybinės veiklos rezultatas, bet, kaip pažymėjo bylą nagrinėję teismai, tik pateikia informaciją apie prietaisų sudėtį, jų poveikį organizmui, naudojimosi šiais prietaisais tvarką, kurią yra būtina pateikti pagal teisinį reguliavimą. Dėl nurodytų argumentų ieškovo reikalavimas ATGTĮ 4 straipsnio 1 dalies pagrindu yra atmestinas.
Dėl Konkurencijos įstatymo taikymo nagrinėjamam ginčui
KĮ 15 straipsnio 1 dalyje (pagal įstatymo redakciją, galiojusią iki 2012 m. kovo 22 d. Konkurencijos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-1937 įsigaliojimo 2012 m. gegužės 1 d. – 16 straipsnio 1 dalis) pateikiamas tik pavyzdinis nesąžiningos konkurencijos veiksmų sąrašas, todėl nustatinėjant, ar konkrečiu atveju nepažeistos konkurenciją reglamentuojančios teisės normos, šiuo sąrašu neapsiribojama (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Gintarinė vaistinė“ v. UAB „Vokiečių vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-525/2014, 2014 m. lapkričio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ ir kt. v. kredito unija „Centrinė taupomoji kasa“, bylos Nr. 3K-3-512/2014; kt.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, vertinant veiksmus, turinčius nesąžiningos konkurencijos požymių, konkurencijos santykis tarp verslo ar profesine veikla užsiimančių subjektų nėra suprantamas vien kaip realus jų veikimas toje pačioje rinkoje. Didesnę reikšmę turi objektyvus atliktų veiksmų pobūdis ir tų veiksmų įtaka subjekto, kurio atžvilgiu jie atliekami, galimybėms konkuruoti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. D. B. v. UAB „Žaibo ratas Vilnius“, bylos Nr. 3K-3-366/2011; kt.). Nurodyti kasacinio teismo aiškinimai ir kasaciniame skunde pateikiami argumentai vieni kitiems neprieštarauja. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad neįrodytos ieškovo nurodytos aplinkybės dėl minėtos KĮ normos taikymo.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad klausimai, kuriuos kasaciniame skunde nurodo kasatorius (ieškovas), argumentuodamas dėl atsakovo nesąžiningos konkurencijos veiksmų, yra visiškai sureguliuoti lex specialis, konkrečiai – Prekių ženklų įstatymo 40 straipsnio 2 dalyje. Jeigu būtų nustatytos aplinkybės, kurias grįsdamas ieškinį dėl Konkurencijos įstatymo normų taikymo šioje byloje nurodo kasatorius, tai sudarytų pagrindą taikyti lex specialis (Prekių ženklų įstatymo 40 straipsnio 2 dalyje) įtvirtintą normą ir ieškovui (prekių ženklo savininkui) nesutikti su prekių komercializavimu. Todėl bylą nagrinėję teismai, nenustatę pagrindo taikyti Prekių ženklų įstatymo 40 straipsnio 2 dalį, pagrįstai ieškinį atmetė ir pagal KĮ normas.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės aplinkybės negali būti pagrindas paneigti prekių ženklo teisių pasibaigimo (išnaudojimo) principą ir būti kliūtis laisvam prekių judėjimui. Kasacinio teismo vertinimu, priešinga išvada dėl šios bylos baigties konkrečiu atveju sudarytų galimybę dirbtinai „skaidyti“ ES rinką.
Kiti kasacinių skundų argumentai neturi esminės reikšmės nagrinėjamam ginčui išspręsti, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus bei patikrinusi kasacine tvarka apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pagrindo naikinti ar keisti minėtą procesinį sprendimą nenustatyta (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme
Kasacinis teismas patyrė 4,01 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš ieškovo „Roche Diagnostics GmbH“ (j. a. k. 3962) 4,01 Eur (keturis Eur 1 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Andžej Maciejevski
Vincas Verseckas