Civilinė byla Nr. 2-1036/2010
Procesinio sprendimo kategorija 126.5 (S)
LIETUVOS
APELIACINIS TEISMAS
N
U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m.
liepos 1 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos
pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Kazio Kailiūno,
teismo posėdyje apeliacine
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens kreditoriaus G. J. atskirąjį skundą dėl Kauno
apygardos teismo 2010 m. sausio 20 d. nutarties, kuria patvirtinti uždarosios
akcinės bendrovės ,,Solestina“ kreditoriniai reikalavimai, uždarosios akcinės
bendrovės ,,Solestina“ bankroto byloje, civilinė byla Nr. B2-905-343/2010.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
Kauno
apygardos teismas 2010 m. sausio 20 d. nutartimi patvirtino UAB „Solestina”
kreditorių reikalavimus, tarp jų G. J.
1105,46 Lt dydžio reikalavimą ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių
inspekcijos 768 851,44 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą.
Kreditorius G. J. atskiruoju
skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 20 d. nutarties
dalį, kuria patvirtintas BUAB ,,Solestina“ kreditoriaus Kauno apskrities
valstybinės mokesčių inspekcijos 768 851,44 Lt dydžio kreditorinis
reikalavimas, ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš
naujo. Skunde nurodo, kad kreditorius Kauno apskrities VMI nepateikė jokių
dokumentų, patvirtinančių reiškiamo kreditorinio reikalavimo dydžio pagrįstumą.
Kauno apskrities VMI pareiškime dėl kreditorinio reikalavimo nurodė, kad BUAB
,,Solestina“ yra skolinga biudžetui 5 778 Lt dydžio nesumokėto nekilnojamojo turto
mokesčio. Tačiau, atsižvelgiant į UAB ,,Solestina“ mokesčių administratoriui
pateiktos nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijos duomenis, apskaičiuota
nekilnojamojo turto mokesčio suma yra tik 1 568 Lt. Atsižvelgiant į UAB
,,Solestina“ mokesčių administratoriui pateiktas pridėtinės vertės mokesčio ir
pajamų mokesčio bei PSD įmokų deklaracijas, Kauno apskrities VMI 2009 m.
lapkričio 25 d. pareiškime nurodytų GPM, PVM ir PSD įmokų sumos yra taip pat
nepagrįstos. Be to, kyla abejonių ir dėl kitų Kauno apskrities VMI
kreditoriniame reikalavime nurodytų mokesčių sumų. Nurodytos aplinkybės
patvirtina, kad BUAB ,,Solestina“ administratorius teikė teismui tvirtinti
Kauno apskrities VMI pareikštus reikalavimus neįsitikinęs jų pagrįstumu bei
neturėdamas įrodymų, pagrindžiančių tikslų pareiktų reikalavimų dydį. Todėl
teismas nepagrįstai patvirtino Kauno apskrities VMI 768 851,44 Lt dydžio
reikalavimą.
Kreditorius Kauno apskrities VMI
atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 20
d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad byloje yra pateikti
Kauno apskrities VMI kreditorinį reikalavimą pagrindžiantys dokumentai – pajamų
mokesčio ir privalomojo sveikatos draudimo deklaracijos, pridėtinės vertės
mokesčio deklaracijos, nekilnojamojo turto deklaracijos, Kauno apskrities VMI
2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 04-K3-375.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos
nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir
teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320
str. 1 d., 338
str.).
Bankroto bylos nagrinėjamos pagal
CPK
įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1
str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra
Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų
įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek,
kiek jos neprieštarauja ĮBĮ
nuostatoms.
ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta,
kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų
reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo
nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba
sprendimą dėl įmonės pabaigos. Viešojo
intereso įgyvendinimas bankroto byloje gali būti užtikrintas tik tuo atveju,
jeigu bankrutuojančios įmonės kreditoriais būtų pripažinti teisėtą reikalavimo
teisę turintys asmenys. Priešingu atveju, padidėtų bendra bankrutuojančios
įmonės skolos suma ir sumažėtų kiekvieno kreditoriaus finansinių reikalavimų
patenkinimo galimybė, nes, tikėtina, jog likviduojamos įmonės turto neužtektų
visiems kreditorių reikalavimams patenkinti. Bankroto bylose kreditorių
reiškiami reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštiems
ieškinio reikalavimams ir turi būti nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos
taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas ĮBĮ.
Kreditorių reikalavimų pareiškimo specifika ta, jog kreditoriai
reikalavimus reiškia ne tiesiogiai teismui, bet bankroto administratoriui,
kuris, išdėstęs teismui argumentuotą nuomonę dėl pareikštų reikalavimų
pagrįstumo, teikia juos tvirtinti arba prašo teismo netvirtinti tokių
reikalavimų. Todėl administratoriaus pateiktas teismui tvirtinti kreditorių
reikalavimų sąrašas nereiškia šių reikalavimų nenuginčijamumo. Teismas nėra
įpareigotas tvirtinti visus be išimties administratoriaus pripažintus reikalavimus,
o gali patvirtinti administratoriaus ginčijamus kreditorių pareikštus
reikalavimus, arba atsisakyti juos tvirtinti, sumažinti ar padidinti
administratoriaus pripažintus teismui pateiktus tvirtinti kreditorių
reikalavimus. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina
kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali
padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių
nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų
padaryti išvadą dėl kreditoriaus
pareikšto reikalavimo pagrįstumo, teismas turi imtis priemonių išaiškinti
reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą.
Taigi, bankroto bylų nagrinėjimo specifika lemia tai, kad teismas neturi
pareigos tvirtinti administratoriaus pateiktus kreditorių pareikštus
reikalavimus remdamasis tik administratoriaus ir kreditorių pateiktais
įrodymais, bet privalo būti aktyvus, nes tik tokiu atveju galima teisingai
išspręsti kilusį ginčą ir priimti teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą byloje.
Nagrinėjamoje byloje Kauno
apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašė įtraukti į bankrutuojančios UAB
,,Solestina“ kreditorių sąrašą su 768 851,44 Lt kreditoriniu reikalavimu,
nurodydama, kad įmonė yra skolinga 426 665 Lt GPM (d. s.) mokesčio ir 287
546,49 Lt ir delspinigių, 680 Lt žemės
mokesčio, 1 796,19 Lt GMP mokesčio ir 157,17 delspinigių, 32 438,43 Lt PVM
mokesčio ir 3 677,32 Lt delspinigių, 5 559 Lt įmokų į garantinį fondą ir 4
021,22 delspinigių, 5 778 Lt nekilnojamojo turto mokesčio ir 397 Lt
delspinigių, 31 Lt mokesčio už aplinkos teršimą ir 2,82 Lt delspinigių, 93 Lt
PSD įmokų ir 6,79 Lt delspinigių (b. l. 3). Apeliantas, ginčydamas skundžiama
pirmosios instancijos teismo nutartimi BUAB ,,Solestina“ bankroto byloje
patvirtintą Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 768 851,44 Lt dydžio
kreditorinį reikalavimą, pateikė UAB ,,Solestina“ 2009 m. spalio 30 d.
nekilnojamojo turto mokesčio deklaraciją, kurioje nurodyta, kad mokesčio suma
sudaro 1 568 Lt (b. l. 45), kai tuo tarpu Kauno apskrities VMI pateiktame rašte
dėl finansinio reikalavimo nurodyta 5 778 Lt nekilnojamojo turto mokesčio suma.
Taip pat apeliantas nurodė, kad kyla abejonių ir dėl kitų Kauno apskrities VMI
kreditoriniame reikalavime nurodytų mokesčių sumų.
Byloje esančiame BUAB
,,Solestina“ administratorius teismui pateiktame prašyme patvirtinti
kreditorinius reikalavimus, tarp jų ir Kauno apskrities VMI kreditorinį
reikalavimą, administratorius nurodė, kad dėl didelės kreditorinius reikalavimus
pagrindžiančių dokumentų priedų apimties pateikiama tik kreditorių finansiniai
reikalavimai. Taigi, remiantis bylos duomenimis, darytina išvada, kad pirmosios
instancijos teismas skundžiama nutartimi patvirtindamas
kreditoriaus Kauno apskrities VMI 768 851,44 Lt dydžio finansinį reikalavimą
BUAB „Solestina“ bankroto byloje, nepaisant to, kad buvo reiškiamas prašymas
patvirtinti didelės sumos reikalavimą, nesiaiškino šio reikalavimo pagrįstumo.
Kaip jau buvo minėta, teismas,
nagrinėdamas bankroto bylas ir spręsdamas dėl kreditorių reikalavimų
patvirtinimo, turi būti aktyvus, patirtinti pareikšto reikalavimo pagrįstumą,
esant abejonių dėl reikalavimo dydžio ar pagrindo, pareikalauti papildomų
duomenų, kurie leistų įsitikinti, kad prašomos patvirtinti sumos yra pagrįstos
ir jų patvirtinimas nepažeis kitų kreditorių interesų.
Atsižvelgdama į nurodytas
aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio
20 d. nutarties dalis, kuria buvo patvirtintas kreditoriaus Kauno apskrities
VMI reikalavimas yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina, o klausimas dėl
šio kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo perduotinas nagrinėti iš naujo.
Kadangi byloje kilo ginčas dėl pareikšto reikalavimo dydžio pagrindimo ir
suinteresuotas asmuo – UAB ,,Solestina“ kreditorius nesutinka su prašomo
patvirtinti reikalavimo suma, pirmosios instancijos teismas turėtų pareikalauti
Kauno apskrities VMI prašomas patvirtinti kreditorinio reikalavimo sumas
pagrindžiančių įrodymų ir reikalavimo patvirtinimo klausimą nagrinėti žodinio
proceso tvarka (ĮBĮ 26 str. 4 d.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2010 m.
sausio 20 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 768 851,44 Lt dydžio
kreditorinis reikalavimas, panaikinti ir šio reikalavimo tvirtinimo klausimą
perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjai Alė
Bukavinienė
Danutė Gasiūnienė
Kazys
Kailiūnas