Baudžiamoji byla Nr. 2K-101-511/2023
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-48195-2020-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1;
1.2.4.6.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. balandžio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 14 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 17 d. nuosprendžio.
Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 14 d. nuosprendžiu R. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės apribojimas aštuoniems mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje, per visą laisvės apribojimo laiką dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti šešiasdešimt valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Priteista iš nuteistojo R. S. nukentėjusiajai J. S. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 17 d. nuosprendžiu nuteistojo R. S. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio apeliacinis skundas tenkintas iš dalies. Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 14 d. nuosprendis pakeistas. Nustatyta nuteistojo R. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios J. S. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria R. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje. Iš R. S. nukentėjusiajai J. S. priteista suma neturtinei žalai atlyginti sumažinta iki 500 Eur. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Bylos esmė
1. R. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2020 m. gruodžio 9 d. apie 16.30 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Kaune, Savanorių pr. 304, konflikto su buvusia sugyventine J. S. metu, jai sėdint automobilyje vairuotojo vietoje, tyčia kumščiu sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius jai į veidą, tokiais veiksmais padarė nukentėjusiajai kraujosruvas kairio smilkinio priekinėje dalyje, kairės akies vokuose, kairės akies obuolio junginėje, nosies kairėje bei kairėje ir dešinėje plaštakose, taip sukėlė jai fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusiosios J. S. elgesys (sėdėdama automobilyje trenkė R. S. į veidą) prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis, o tai iš dalies turėjo įtakos, kad R. S. jai nusikalto. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė R. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios J. S. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Nuteistasis R. S. kasaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą nutraukti; taip pat kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl BK 70 straipsnio 1 ir 2 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Teismai netinkamai aiškino BK 28 straipsnio nuostatas ir apribojo nuteistojo teisę į būtinąją gintį, nes, kaip nustatyta byloje, nukentėjusioji J. S. pirma pradėjo žodinį konfliktą ir sudavė nuteistajam R. S. smūgį į veidą. Teismai neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji nuteistajam sudavė ir daugiau smūgių, tai patvirtina teismo medicinos specialisto darytos nukentėjusiosios plaštakų nuotraukos. Nukentėjusioji siekė nuteistajam suduoti ne vieną smūgį, tačiau jis šiuos smurtinius veiksmus sustabdė pasinaudodamas teise į būtinąją gintį. Akivaizdu, kad byloje susidariusi faktinė situacija visiškai atitiko BK 28 straipsnio taikymo sąlygas, nes nukentėjusiosios J. S. kėsinimasis akivaizdžiai buvo pavojingas, realus ir akivaizdus, panaudotas iki nuteistojo smurtinių veiksmų pradžios. Be to, nepateisinamas J. S. elgesys mažamečio sūnaus akivaizdoje turėjo ir visuomenės tvarkos sutrikdymo požymių. Būtinoji gintis nebūtų buvusi teisėta tada, jeigu nuteistasis prieš nukentėjusiąją būtų atlikęs veiksmus, kurie tiek objektyviai (išoriškai), tiek subjektyviai (kai pačiam kaltininkui yra aišku) neatitiktų kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, tačiau nuteistojo atsakas į nukentėjusiosios prieš jį panaudotą smurtą buvo adekvatus. Kasacinės instancijos teismas turėtų išaiškinti, kaip BK 28 straipsnio kontekste reikėtų vertinti situaciją, kada smurtą pirmasis pradeda asmuo, kuris vėliau pripažįstamas nukentėjusiuoju.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę – provokuojantį nukentėjusio asmens elgesį, nes šioje byloje nukentėjusiosios elgesys buvo toks, dėl kurio nuteistajam iškilo teisė į būtinąją gintį, todėl teismai nepagrįstai netaikė BK 28 straipsnio.
3.3. Nustatę, kad viena iš konflikto šalių elgėsi provokuojančiai ir turėjo įtakos kitos šalies smurtiniam elgesiui, teismai turėjo svarstyti galimybę taikyti BK 37 straipsnį ir nuteistąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo. Sprendžiant dėl BK 37 straipsnio taikymo, atkreiptinas dėmesys ir į apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 23 punkte pažymėtą aplinkybę, jog nukentėjusioji dėl pareikšto civilinio ieškinio nebuvo nuosekli.
3.4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 322 straipsnio 1 dalį, nes, nesant BPK 51 straipsnyje nurodytų privalomojo gynėjo dalyvavimo pagrindų, nuteistajam paskyrė gynėją, nors jis to neprašė.
3.5. Teismai netinkamai taikė BK 70 straipsnio 1 ir 2 dalis, nes, paskirdami baudžiamojo poveikio priemonę – šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti šešiasdešimt valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, nuteistojo neklausė, ar jis sutinka su tokios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimu (neatlygintinai dirbti). Kyla abejonė dėl BK 70 straipsnio 1 ir 2 dalių teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės ir teisingumo principams, taip pat Konstitucijos 48 straipsnio 3 ir 5 dalims ir dėl to yra teisinis pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Įstatymų leidėjas nėra nustatęs tvarkos, kada teismas (ar kokia nors kita institucija) turėtų teirautis asmens, ar jis sutinka su tokios baudžiamosios priemonės skyrimu. Toks teiravimasis neturėtų būti perkeltas probacijos įstaigai, nes BK 70 straipsnio 2 dalies teisinis reguliavimas yra baudžiamojo įstatymo, o ne bausmių vykdymo įstatymo reguliavimo dalykas.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo:
4.1. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai neįžvelgė būtinosios ginties kasatoriaus veiksmuose. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, konstatavo, jog žodinį konfliktą inicijavo pati nukentėjusioji, ji mažamečio sūnaus akivaizdoje kasatoriui išsakė įžeidžiančius žodžius. Įžeistas tokio elgesio, R. S. priėjo prie nukentėjusiosios automobilio, įlindo pro keleivio pusės langą ir apsižodžiavo su nukentėjusiąja. Nukentėjusioji trenkė kasatoriui į veido apatinę dalį, kurią dengė nosį ir burną dengianti veido kaukė. Po šių jos veiksmų supykęs R. S. trenkė kumščiu nukentėjusiajai ne mažiau kaip keturis smūgius į veidą, tokiais veiksmais padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuteistasis R. S. nukentėjusiajai sudavė smūgius po to, kai ji jo atžvilgiu pavartojo įžeidžiančius žodžius ir sudavė smūgį į veidą. Nors nukentėjusiosios elgesys buvo provokuojantis, tačiau nuteistajam neiškilo teisė į būtinąją gintį. Abu konflikto dalyviai atliko agresyvius, puolamuosius veiksmus, tačiau, vertinant situaciją būtinosios ginties požiūriu, reikšminga aplinkybė yra ta, kad būtent kasatorius, sureagavęs į įžeidžiančius žodžius, įsibrovė į nukentėjusiosios automobilį, elgėsi agresyviai, grasino, po to sulaukė nukentėjusiosios smūgio ir sudavė smūgius pats. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, po vieno smūgio R. S. sudavimo nukentėjusioji neatliko jokių pavojingų veiksmų, nuo kurių kasatorius turėjo gintis, jokio tiesioginio realaus, pavojingo ir akivaizdaus pavojaus R. S. ji nekėlė. Tačiau kasatorius, supykęs ir kerštaudamas už jam suduotą smūgį, sudavė ne mažiau nei keturis smūgius rankomis nukentėjusiajai į veidą. Teismas pagrįstai šiuos aktyvius smurtinius veiksmus įvertino ne kaip gynybą, o kaip aktyvų puolimą ir neįžvelgė R. S. veiksmuose būtinosios ginties požymių.
4.2. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teisme buvo pažeista kasatoriaus teisė į gynybą, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė BPK 322 straipsnio 1 dalies normą (buvo priverstas naudotis advokato paslaugomis, nors teismo posėdžio metu aiškiai nurodė, kad advokatas jam nereikalingas). Kaip matyti iš 2022 m. gegužės 11 d. Kauno apygardos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio, teismo posėdžio metu nuteistajam R. S. buvo išaiškinta įstatymu reglamentuota bylos apeliacinio nagrinėjimo tvarka ir jis buvo informuotas, kad jei pats nesusiras advokato, bus kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo paskyrimo. Protokole užfiksuota, kad nuteistasis nurodė, jog tarsis su advokatu V. Sirvydžiu. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, kategoriška nuteistojo nuomonė dėl gynėjo atsisakymo nebuvo pareikšta. Į Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 1 d. posėdį atvyko nuteistojo R. S. pasirinktas gynėjas advokatas G. Gustaitis, su kuriuo nuteistasis sudarė sutartį. Taigi nagrinėjamu atveju kasatorius pasirinko advokatą pats, nes nepanoro naudotis jam užtikrinamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokato paslaugomis.
4.3. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad skiriant nuteistajam bausmę buvo netinkamai aiškintos ir taikytos BK 70 straipsnio 1 ir 2 dalys, nes, kasatoriaus teigimu, prieš skiriant baudžiamojo poveikio priemonę – nemokamus darbus, nebuvo teirautasi, ar jis sutinka. Tačiau kasatoriui baudžiamojo poveikio priemonė nebuvo paskirta. Iš pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad nuteistajam R. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirta aštuonių mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros. Kartu teismas paskyrė įstatyme įtvirtintus įpareigojimus (BK 48 straipsnio 4 dalis). Pagal BK 48 straipsnio 3 dalį laisvės apribojimo bausmės turinį sudaro nuteistojo pareiga be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus, laikytis teismo nustatytų draudimų ir atsiskaityti, kaip vykdomi draudimai ir įpareigojimai. Kasatoriui pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo paskirti BK 48 straipsnio 4 dalies 1, 2, 4 punktuose nustatyti įpareigojimai, taigi jis nepagrįstai tapatina šį teismo paskirtą įpareigojimą su BK 70 straipsnyje nustatyta baudžiamojo poveikio priemone. Nors minima baudžiamojo poveikio priemonė savo turiniu turi panašumų su kasatoriui paskirtu BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatytu įpareigojimu, tačiau jie nėra tapatūs. Skirtingai nei BK 70 straipsnio 2 dalyje, BK 48 straipsnyje įstatymas nenustato, kad reikalingas teisiamojo sutikimas dėl jam taikytino įpareigojimo neatlygintinai išdirbti teismo nustatytą valandų skaičių. Įstatymo leidėjas palieka teismo diskrecijai nuspręsti, kokie įpareigojimai ir (ar) draudimai darys teisiamajam teigiamą poveikį.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo R. S. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
6. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Taigi, bylą nagrinėjant kasacine tvarka, tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-458/2021, 2K-73-495/2022).
7. Kaip matyti iš nuteistojo kasacinio skundo turinio, dalis skundo argumentų yra susiję su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, savaip juos interpretuojant arba teigiant, kad jie tinkamai neįvertinti, ir nesutikimu su teismų padarytomis išvadomis. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas, išdėstyti kasacinio skundo argumentai yra nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
8. Nenagrinėtini nuteistojo skundo argumentai dėl netinkamo BK 70 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų pritaikymo ir atitinkamai prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes nuteistajam BK 70 straipsnis nebuvo taikytas; jam paskirta ne pirmiau minėtame straipsnyje nustatyta baudžiamojo poveikio priemonė, bet BK 48 straipsnyje nustatyti įpareigojimai.
9. Kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Kasatorius teigia, kad teismai turėjo svarstyti galimybę taikyti BK 37 straipsnį ir nuteistąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, tačiau šis klausimas apeliaciniame skunde nebuvo keliamas ir nagrinėtas, be to, kasacinio skundo argumentai dėl šio straipsnio taikymo deklaratyvūs, todėl šis klausimas kasacine tvarka taip pat nenagrinėtinas.
Dėl BK 28 straipsnio 2 dalies ir 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo
10. Kasaciniame skunde nesutinkama su R. S. nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, teigiant, kad teismai neteisingai aiškino BK 28 straipsnį, nepagrįstai atmetė gynybos poziciją, kad R. S. sužalojimus nukentėjusiajai J. S. padarė įgyvendindamas teisę į būtinąją gintį.
11. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar žala asmeniui buvo padaryta esant būtinajai ginčiai, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, atsižvelgiama į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-31-788/2015 ir kt.).
12. Iš teismų priimtų sprendimų matyti, kad teismai išsamiai aptarė ir įvertino nukentėjusiosios, liudytojų, paties nuteistojo parodymus ir kitus byloje esančius duomenis, skyrė pakankamai dėmesio gynybos versijai dėl būtinosios ginties patikrinti, teismų sprendimuose išdėstyti išsamūs šios versijos atmetimo argumentai. Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad žodinį konfliktą pradėjo pati nukentėjusioji – ji nuo jos automobilio kartu su vaiku nueinančiam nuteistajam šūktelėjo įžeidžiančius žodžius. Supykęs dėl tokio nukentėjusiosios elgesio vaiko akivaizdoje, nuteistasis sugrįžo prie automobilio, įkišo galvą pro automobilio langą ir tęsė žodinį konfliktą su nukentėjusiąja; po to pastaroji jam vieną kartą trenkė į veido apatinę dalį (nustatytas dešinio skruosto sumušimas), o nuteistasis supykęs jai sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius į veidą, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą. Tačiau pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, nuo kurio R. S. būtų turėjęs teisę gintis, šioje byloje nenustatyta – iš byloje teismų nustatytų aplinkybių akivaizdu, jog automobilyje sėdinti nukentėjusioji po to, kai sudavė į veidą, lauke esančiam nuteistajam realios grėsmės nekėlė. Tačiau nuteistasis, atsakydamas į nukentėjusiosios veiksmus, iš pykčio jai sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius į veidą, taip padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą.
13. Esant aptartoms aplinkybėms, teismai neturėjo pagrindo nuteistajam taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir jo veiką pagrįstai kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu į nukentėjusiosios provokuojantį elgesį apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė. Teismas konstatavo, kad nuteistojo smurtinius veiksmus paskatino nukentėjusiosios pasakyti įžeidžiantys žodžiai bei suduotas smūgis į veido sritį, ir atsižvelgdamas į tai nuteistajam tinkamai pritaikė BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys).
Dėl gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme
14. Kasatorius teigia, kad jam nepagrįstai buvo paskirtas gynėjas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nors nebuvo būtinųjų BPK 51 straipsnyje įtvirtintų gynėjo dalyvavimo pagrindų. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.
15. BPK 322 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia, kad gynėjo dalyvavimas bylos apeliaciniame nagrinėjime yra būtinas, todėl jeigu nuteistasis pats nepakviečia konkretaus gynėjo, jam yra skiriamas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas. Byloje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teisme nuteistąjį turėjo ginti apeliacinį skundą surašęs advokatas V. Sirvydis. Tačiau advokatas V. Sirvydis neatvyko į paskirtą teismo posėdį ir pateikė prašymą nagrinėti bylą jam nedalyvaujant, taip pat prašė neskirti nuteistajam naujo gynėjo. Kadangi pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį gynėjo dalyvavimas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme yra būtinas, apeliacinės instancijos teismas padarė bylos nagrinėjimo pertrauką, kad nuteistasis susirastų kitą gynėją, o nepavykus susirasti – kad būtų kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo paskyrimo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis susirado kitą gynėją – advokatą G. Gustaitį (apie tai informavo teismą), šis advokatas dalyvavo kitame apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Taigi nuteistojo teisė į gynybą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pažeista nebuvo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. S. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Artūras Ridikas
Eligijus Gladutis