Civilinė byla Nr. e3K-3-467-219/2016

                                                          Teisminio proceso Nr. 2-35-3-00478-2015-0

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.3;

                                                                       2.5.37; 3.2.4.11; 3.3.1.20.

                                 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G.  V. ir F. Š. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. V. ir F.  Š. ieškinį atsakovams R. R. ir V. R., trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Eimis“, dėl skolos priteisimo ir turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį, taip pat turto pripažinimą bendrąja daline nuosavybe pagal jungtinės veiklos sutartį, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovai G. V. ir F. Š. prašė pripažinti bendrąja daline nuosavybe atsakovų R. R. ir V. R. turtą: pastatą – pieno surinkimo punktą, ir 0,0292 ha ploto žemės sklypą, esantį Radviliškio r., duomenys neskelbtini; 0,1141 ha ploto žemės sklypą, esantį Radviliškio r., duomenys neskelbtini, ir šiame žemės sklype esantį nebaigtą statyti gyvenamąjį namą; 0,1100 ha ploto žemės sklypus, esančius Radviliškio r., duomenys neskelbtini, 50 vnt. 100 Lt nominalios vertės UAB „Eimis“ paprastųjų vardinių akcijų. Ieškovas G. V. papildomai prašė priteisti iš atsakovo R. R. 24 328,08 Eur skolą, 14 481 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.
3. Ieškovas G. V. nurodė, kad pagal notaro patvirtintą 1999 m. spalio 11 d. sutartį  paskolino atsakovui R. R. iki 1999 m. spalio 30 d. 84 000 Lt (24 328,08 Eur), tačiau atsakovas nuo 2002 m. iki 2013 m. grynaisiais ir vienu bankiniu pavedimu grąžino tik 2143,19 Eur paskolos dalį.
4. Reikalaudami atsakovų R. R. ir V. R. turtą pripažinti bendrąja daline nuosavybe, ieškovai nurodo, kad R. R. 2008 m. sausio 21 d. nutraukė santuoką su V. R., tačiau taip pasielgė fiktyviai, siekdamas nuslėpti savo turtą bei išvengti skolinių įsipareigojimų ieškovams ir sukurti savo nemokumą, kurio pagrindu kelia bankroto bylą kitame teisme. Po formalaus santuokos nutraukimo atsakovai toliau gyvena kartu ir veda bendrą ūkį, savo lėšomis ir darbu kurdami bendrąją dalinę nuosavybę: a) 2011 m. duomenys neskelbtini jiems gimė sūnus J. R.; b) jie gyvena kartu vienu adresu; c) po santuokos nutraukimo V. R. vardu įsigijo net 7 nekilnojamojo turto objektus, be to, statosi gyvenamąjį namą V. R. sklype ir tai pagrindžia R. R. pareiškimas ikiteisminio tyrimo byloje, kuriame atsakovas parašė pareiškimą dėl vagystės iš šio jam priklausančio namo; d) 2008 m. rugsėjo 2 d. įregistravo UAB „Eimis“, ir nors jos vienintelė akcininkė yra V. R., R. R. 2011 m. vasario 1 d. – 2013 m. gegužės 10 d. buvo šios įmonės direktoriumi; e) nutraukdami santuoką atsakovai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.126 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 382 straipsnio 5 dalies 5 punktą, nes nuslėpė R. R. kreditorius, be to, V. R. atiteko 0,15 ha žemės sklypas, R. R. išmokant simbolinę 1190 Lt kompensaciją.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Radviliškio rajono apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas nustatė, kad nors ieškovai tvirtina, jog atsakovas R. R. grynaisiais ir mokėjimo pavedimu dalį skolos grąžino, taip nutraukdamas ieškinio senatį (CK 1.130 straipsnio 2 dalis), tačiau pakankamų įrodymų dėl to nepateikia. Teismas nesutiko, kad ieškinio senatį nutraukė R. R., teikdamas prašymą pradėti bankroto procedūrą kitame teisme, kuriame nurodė 84 000 Lt (24 328,08 Eur) paskolą atsakovui, nes ieškinio senatis taikoma tik kreditoriaus pareiškimu (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), kuris buvo pareikštas jau po atsakovo R. R. kreipimosi pradėti bankroto procedūrą kitame teisme, atsakovui pateikus atsiliepimą šioje byloje. Iki to laiko ieškovas nereikalavo grąžinti paskolos teikdamas ieškinį, todėl atsakovas neturėjo pagrindo prašyti taikyti ieškinio senatį. Teismas taip pat nurodė, kad nors ieškovų atstovas prašė atnaujinti ieškinio senatį, tačiau jokių svarbių priežasčių, dėl kurių buvo praleista tokia ilga, net 10 metų, ieškinio senatis, nepateikė, todėl tokį prašymą atmetė.
7. Vertindamas aplinkybes dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, teismas pažymėjo, kad nė vienas byloje esantis rašytinis įrodymas ar apklaustas liudytojas nenurodė, kad prie šio turto sukūrimo prisidėjo R. R., todėl ieškovų atstovo loginė seka, kad jei V. R. negalėjo šio turto įsigyti pati, tai už jį mokėjo R. R., yra nepagrįsta ir niekuo neįrodyta. Teismas nurodė, kad galima daryti prielaidą, jog atsakovai gyvena kartu, vienu adresu, tačiau negalima daryti tvirtos išvados, kad jie, gyvendami kartu, ieškovų ginčijamą turtą kūrė ar įsigijo bendrosios nuosavybės teise bendro gyvenimo ar kitiems tikslams. Tai nėra jų gyvenamoji patalpa ar daiktai, skirti jų kasdieniams buitiniams poreikiams tenkinti, kuriuos, įvertinus žinomas ir įrodytas atsakovo R.  R. mažas pajamas, jie galėjo įsigyti bendrai, tačiau nepakanka įrodymų, kad šis brangus nekilnojamasis turtas ir akcijos atsirado iš susitarimo dėl jungtinės veiklos, siekiant sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Teismas nustatė, kad aplinkybių visuma leidžia manyti, jog atsakovai palaiko glaudesnius ryšius, nei deklaruoja posėdžio metu, tačiau visa tai neįrodo, kad jie gyvendami kartu turėjo tikslą ir bendromis pastangomis, prisidedant atsakovui R. R., sukūrė konkrečius ieškinyje nurodytus daiktus.
8. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį skundą, 2016 m. balandžio 18 d. nutartimi Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.
9. Kolegija nurodė, kad ieškinio senaties terminas pagal sutartį suėjo 2009 m. spalio 30 d. Nors ieškovas G. V. teigė, kad atsakovas nuo 2002 m. iki 2013 m. sumokėjo jam 7400 Lt (2143,19  Eur), pažymėtina, kad 1000 Lt (289, 62 Eur) mokėjimas buvo atliktas 2013 m. birželio 28 d., t. y. jau pasibaigus ieškinio senaties terminui. Bylos duomenimis, po 2013 m. birželio 28 d. atlikto mokėjimo atsakovas pateikė teismui 2014 m. gruodžio 30 d. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir nurodė, kad skola G. V. sudaro 84 000 Lt (24 328,08 Eur), kas akivaizdžiai paneigia ieškovo teiginius dėl 7400 Lt (2143,19 Eur) skolos dalies grąžinimo. Kadangi teismui nebuvo pateikta duomenų, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, teismui nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. 
10. Spręsdama dėl atsakovų partnerystės, kolegija nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovai buvo susitarę sukurti ar įgyti ginčo turtą bendrosios nuosavybės teise.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Kasaciniu skundu ieškovai G. V. ir F. Š. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 18 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1. Atsakovas R. R. neginčijo, kad pagal 1999 m. spalio 11 d. paskolos sutartį jis buvo pasiskolinęs iš ieškovo G. V. 84 000 Lt (24 328,08 Eur). Bylą nagrinėję teismai pažeidė objektyvumo principą nuspręsdami, kad byloje esantys duomenys neįrodo, jog atsakovas iš dalies vykdė prievolę, pripažino skolą, kas pagal CK 1.130 straipsnį nutraukė ieškinio senatį. Teismai nepagrįstai atmetė liudytojų parodymus vien dėl to, kad jie negalėjo tiksliai nurodyti, kokios konkrečiai sumos buvo grąžintos, tačiau atsakovo R. R. veiksmai aiškiai liudijo, kad jis visą laiką – nuo 2002 m. iki 2015 m. – pripažįsta prievolę. Byloje nėra jokių duomenų, kad R. R. turėtų piniginių prievolių ieškovui pagal kitas paskolų sutartis, todėl bet koks pinigų pervedimas, davimas ieškovui galėjo būti tik pagal 1999 m. spalio 11 d. paskolos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad vien tai, jog atsakovas R. R. pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodė, kad jis skolingas ieškovui 84 000 Lt (24 328,08 Eur), rodo, jog jis negrąžino ieškovui jokios skolos dalies.
2. Teismai nurodė, kad nenustatė svarbių priežasčių atnaujinti ieškinio senaties terminą, tačiau jie tokių priežasčių išvis netyrė. Ieškovas pabrėžė, kad atsakovas yra jo sutuoktinės giminaitis, buvo abipusis pasitikėjimas, atsakovas visad pripažino skolą ir žadėjo ją grąžinti. Tik sužinojęs, kad atsakovai elgiasi nesąžiningai (išsituokė ir visą turtą įsigijo tik V. R. vardu), ieškovas nusprendė kreiptis į teismą.   
3. Atsakovai su ieškovais elgėsi nesąžiningai, siekdami išvengti prievolių, dėl to nutraukė santuoką. Pateikdami prašymą nutraukti santuoką, duomenų apie kreditorius nenurodė, be to, nelygiai pasidalijo bendrą turtą. Ieškovai įrodinėjo, kad atsakovai gyveno drauge, vedė bendrą ūkį, kurį tvarkė kartu asmeninėmis lėšomis ir bendru savo pačių darbu, bei buvo partneriai šeimos sukūrimo tikslu, o statomas namas ir kitas pirmiau išvardytas turtas buvo jų jungtinės veikslo objektas. Bylą nagrinėjusių teismų reikalavimas, kad ieškovai pateiktų atsakovų rašytinius susitarimus dėl bendro turto kūrimo, yra aiškiai nelogiškas, ydingas, padarytas pažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes atsakovai siekė, kad jų susitarimas dėl bendro turto kūrimo būtų nuslėptas.    
12. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai R. R. ir V. R. prašo ieškovų kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo 2016 m. balandžio 18 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovai 2002 m. kovo 15 d. sudarė santuoką. 2002 m. rugsėjo 17 d. atsakovams gimė sūnus. Kadangi atsakovą slėgė senos asmeninės skolos, jis neprisidėjo prie šeimos išlaikymo. To neapsikentusi atsakovė V. R. prisiteisė išlaikymą vaikui, o Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 21 d. sprendimu atsakovų santuoka buvo nutraukta. Nutraukdami santuoką atsakovai suprato, kad turi nurodyti tik bendrus kreditorius, tokių neturėjo. Po santuokos nutraukimo atsakovė V. R. trejus metus gyveno su liudytoju V. S. Skundžiamuose procesiniuose sprendimuose bylą nagrinėję teismai pasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, kasaciniame skunde ieškovai vėl kelia fakto klausimus, kurių kasacinis teismas nenagrinėja.
2. Kad kasatorių G. V. ir atsakovą R. R. siejo ne tik paskolos teisiniai santykiai, įrodo labai trumpas sutartyje nustatytas paskolos grąžinimo terminas ir tai, kad kasatorius nereikalavo grąžinti skolos. Kasatorius G. V., kaip atsakovo verslo partneris, kasatoriui F. Š. pradėjus nesąžiningą bylinėjimąsi prieš atsakovą R. R. teismuose, papildomai davė pinigų bylinėtis, šią skolą atsakovas ir grąžino 2013 m. birželio 28 d. mokėjimo pavedimu.
3. Kasatoriai privalėjo įrodyti, kad atsakovas R. R. turėjo lėšų ir jas panaudojo ginčijamam turtui įsigyti, tačiau tokių įrodymų nepateikė. Kadangi atsakovas dažnai lankė sūnų, o vėliau – abu vaikus, aplinkiniams galėjo susidaryti įspūdis, kad atsakovai po santuokos nutraukimo gyvena kartu. Tačiau ginčo atveju svarbu ne tai, ar dabar atsakovai gyvena kartu, bet ar jie gyveno kartu atsakovei įsigyjant kasatorių ginčijamą turtą, t. y. nuo 2008 m. iki 2010 m. Šiuo laikotarpiu atsakovė gyveno su V. Samuoliu, šis ir prisidėjo prie atsakovės turto įsigijimo.
4. Faktas, kad atsakovams gimė antras sūnus, neįrodo bendrosios dalinės nuosavybės. Atsakovas neprisidėjo prie atsakovės V. R. statomo namo pinigais, tik buvo paprašytas kaip darbininkas atlikti kai kuriuos statybos darbus. V. R. parduotuvėje (UAB „Eimis“) atsakovas dirbo tuo metu, kai V. R. buvo vaiko priežiūros atostogose. Tačiau visa tai nerodo, kad statantis darbininkas ar įmonės vadovas įgyja dalį nuosavybės į statomą namą ar vadovaujamą įmonę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

                            Dėl ieškinio senaties normų aiškinimo ir taikymo

13. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis).
14. Ieškinio senaties terminas, kai atsiranda įstatymo nustatyti pagrindai, sustabdomas (CK1.129 straipsnis); ieškinio senaties terminas gali būti nutrauktas, jei skolininkas per ieškinio senaties terminą atlieka veiksmus, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę (CK 1.130 straipsnis).
15. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo pateikimo, jei nenustatoma svarbių priežasčių jį atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Šia norma siekiama užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, nustatęs, kad teismui pateikto reikalavimo ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, jei šalis (skolininkas) reikalauja taikyti ieškinio senatį (CK 6.126 straipsnio 2 dalis), atmeta ieškinį, net kai ieškovo reikalavimas iš esmės turėtų būti patenkintas. Tačiau teismas, nustatęs svarbias ieškinio senaties praleidimo priežastis, priešingai nei jį taikant, kai reikalingas atsakovo prašymas, atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą gali ir nesant kreditoriaus prašymo (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).
16. Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susiję su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016 34, 36 punktus).
17. Ieškinio senaties termino pradžios ir pabaigos nustatymo klausimas, taip pat sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo pagrindų nustatymas yra fakto klausimai ir kasaciniame teisme nenustatomi (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
18. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, tačiau, kilus tarp šalių ginčui, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis proceso teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja ir, spręsdamas bylą, remiasi pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis; kitaip, negu bylą nagrinėję teismai, vertinti įrodymų ir nustatyti kitokių, negu nustatė teismai, faktinių aplinkybių kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo, tačiau, kasatoriui ginčijant, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir nustatė aplinkybes, kurių nustatyti neturėjo procesinio teisinio pagrindo, kasacinis teismas patikrina, ar apeliacinės instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.
19. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl įrodymų vertinimo civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (pirmiau nurodytas CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl bet kokios informacijos įrodomosios vertės nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-628-684/2015).
20. Nagrinėjamu atveju paminėti proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, išaiškinimai aktualūs, nes kasatorius G. V. nurodo, jog teismai, atmesdami liudytojų parodymus ir faktą, kad atsakovas jam pervedė 1000 Lt (289, 62 Eur), netinkamai vertino įrodymus. Jis teigia, jog įrodė, kad atsakovas ieškinio senatį nutraukė, nes ieškinio senaties termino metu skolą pripažino; nuo 2002 m. dalį jos grąžino, mokėdamas nedidelėmis sumomis grynaisiais pinigais ir bankiniu pavedimu, todėl, teikdamas ieškinį atsakovui dėl negrąžintos skolos dalies priteisimo, ieškinio senaties nepažeidė.
21. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad teismo posėdyje apklausti liudytojai, pavyzdžiui, V. V., parodė, kad atsakovas mokėjo skolą grynaisiais pinigais dalimis, o 2013 m. birželio 28 d. jis bankiniu pavedimu sumokėjo kasatoriui 1000 Lt (289, 62 Eur), mokėjimo paskirtį įvardijo kaip paskolos grąžinimą. Atsakovas neneigia atlikęs tokį mokėjimą, tačiau nurodo, kad tai buvo skolos už advokato pagalbą grąžinimas, nesusijęs su ginčo skola. Tiek liudytojų parodymai, tiek atsakovo aiškinimai dėl atlikto bankinio pavedimo teismų nuosekliai netirti ir nevertinti, išvada, kad kasatorius neįrodė dalies paskolos grąžinimo fakto, padaryta neišaiškinus atsakovo teiginių, jog jį ir kasatorių siejo ne tik ginčo paskolos teisiniai santykiai, pagrįstumo; teismų išvados dėl ieškinio senaties fakto iš esmės nepakankamai motyvuotos, todėl teisėjų kolegija nurodo, kad teismai, nustatydami fakto aplinkybes dėl ieškinio termino pabaigos, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo, įrodymų naštos paskirstymo taisykles.
22. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismai teisės taikymo aspektu iš esmės nevertino byloje nustatytos reikšmingos sprendžiant dėl ieškinio senaties taikymo aplinkybės – atsakovo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo.
23. Byloje nustatyta, kad atsakovas 2014 m. gruodžio mėnesį pateikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos jam iškėlimo. Pareiškime nurodė, kad greta kitų kreditorių yra skolingas ir kasatoriui 84 000 Lt (24 328,08 Eur) pagal 1999 m. spalio 11 d. paskolos sutartį. Taip pat nurodė, kad pinigų negrąžino dėl nepasisekusio verslo. Pareiškime įtraukė kasatorių į bendrą kreditorių sąrašą ir prie pareiškimo pridėjo šalių paskolos sutartį.
24. CK 6.2 straipsnis nustato, kad prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. Taigi įstatymas nustato, kad prievolinius teisinius santykius sukuria ne tik sandoriai, bet ir įstatymo nekonkretizuoti, tačiau teisiškai reikšmingi juridiniai faktai.
25. Juridinis faktas – tai konkrečios aplinkybės, įvykiai, su kurių buvimu teisės normos sieja konkrečių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą arba pasibaigimą. Tais atvejais, kai asmuo atlieka tam tikrą valinį veiksmą, siekdamas konkrečių padarinių, pavyzdžiui, kaip nagrinėjamu atveju, kai atsakovas pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodė turįs didelį skolinį įsipareigojimą ieškovams, taip siekdamas pagrįsti savo sunkią turtinę padėtį, turinčią įtakos jo nemokumui, šis veiksmas gali būti pripažintas juridiniu faktu, pagrindžiančiu ir atitinkamą prievolę. 
26. Asmuo, teikiantis teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, siekia nustatyti juridinį faktą, kad jis yra nemokus, sukurti nemokumo (bankroto) teisinius santykius ir bankroto normų nustatytus teisinius padarinius, todėl tokie pareiškėjo veiksmai (elgesys) yra teisiškai reikšmingi ir sukuria kitiems asmenims, tarp jų ir kreditoriams, teisinius padarinius.
27. Teikdamas pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo asmuo, be kita ko, privalo nurodyti savo turtinę padėtį (valdomą turtą, pajamas, turtines teises), kreditorių, kuriems turi turtinių įsipareigojimų, sąrašą ir įsipareigojimų vykdymo tvarką.
28. Atsakovas, teikdamas pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nurodė savo kreditorius. Minėta, kad tarp jų nurodė ir kasatorių G. V., patikslino, kad pastarasis skolos nėra prisiteisęs. Taigi atsakovas, pasibaigus reikalavimo dėl paskolos priteisimo pagal 1999 m. paskolos sutartį ieškinio senaties terminui, jo teisiniais padariniais nesigynė, kasatorių pripažino savo kreditoriumi, t. y. pripažino kasatoriaus teisę reikalauti ir gauti paskolintą pinigų sumą, ir prisiėmė įsipareigojimą Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatyta tvarka  skolą grąžinti.
29. Atsakovas paaiškino, kad prieš kasatorių ieškinio senatimi nesigynė, nes šis nereiškė jam reikalavimo grąžinti skolą. Teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentą, nes nepriklausomai nuo to, kad jam nebuvo pareikštas reikalavimas dėl skolos grąžinimo, jis, siekdamas pasinaudoti įstatymo jam suteikta gynybos priemone, privalėjo nurodyti, kad ieškinio senatis šiam reikalavimui yra suėjusi. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ieškinio senaties teisinį reglamentavimą skolininkas neturi pagrindo gintis ieškinio senatimi, kol kreditorius nereikalauja grąžinti skolos, tačiau tai nereiškia, kad viešas skolos pripažinimas ir įsipareigojimas ją grąžinti pasibaigus reikalavimo senaties terminui nesukuria teisinių padarinių. Nagrinėjamoje byloje atsakovas rėmėsi ginčo skola ieškovui norėdamas pagrįsti savo nemokumą, vadinasi, tokiu valiniu savo paties veiksmu jis, kaip skolininkas, pratęsė prievolės, skolinio įsipareigojimo, galiojimą, ir kilus ginčui dėl tos pačios skolos tik jau kreditoriaus iniciatyva skolininkas neturėtų remtis tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis tik jau siekdamas priešingų teisinių padarinių – skolos pasibaigimo.
30. Viešas skolos pripažinimas pasibaigus ieškinio senačiai jos nenutraukia, tačiau sudaro pagrindą konstatuoti, kad skolininkas savo pareigą grąžinti skolą pripažįsta nepriklausomai nuo to, kad reikalavimo teisė pasibaigė, ir tai sudaro teisinį pagrindą atnaujinti pasibaigusį ieškinio senaties terminą (CK 6.2 straipsnis).
31. Kasacinis teismas, aiškindamas ieškinio senaties normas, be kita ko, yra nurodęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialių teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, nes kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija). Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą. Kartu pažymėtina, kad konkrečioje byloje susiklosčiusių materialinių teisinių santykių faktinė sudėtis gali lemti tai, jog teisingumo vykdymas, inter alia (be kita ko), viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą gali nusverti interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą. Teismas kiekvienu atveju turi siekti šių teisinių vertybių – realios pažeistų subjektinių teisių apsaugos ir teisinių santykių stabilumo – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009).
32. Teisėjų kolegija, plėtodama teisminę praktiką, nurodo, kad skolininko veiksmai ir (ar) viešas skolos pripažinimas pasibaigus ieškinio senaties terminui jo nenutraukia, nes negalima nutraukti to, kas pasibaigė. Tačiau skolininko veiksmai ir (ar) viešas pareiškimas, kuriais skolininkas laisva valia pripažįsta skolą ir prisiima įsipareigojimą ją grąžinti, gali būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Toks aiškinimas iš esmės nepažeidžia šalių subjektinių teisių bei interesų pusiausvyros ir atitinka bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą (CK 1.5 straipsnis).
33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nurodo, kad byloje nustatyta, jog atsakovas, pasibaigus kasatoriaus reikalavimo grąžinti skolą senaties terminui, teikdamas pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, viešai pareiškė, kad kasatoriaus skolą pripažįsta, prašo ją įtraukti į kreditorių reikalavimų sumą ir Fizinių asmenų bankroto įstatymo normų nustatyta tvarka įsipareigoja ją grąžinti. Teismai, atmesdami kasatoriaus reikalavimą dėl ieškinio senaties, netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nes šios aplinkybės teisės prasme neįvertino ir nekvalifikavo, todėl jų procesiniai sprendimai neteisėti ir naikintini.
34. Remdamasi pirmiau pateiktais išaiškinimais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai padarė materialiosios teisės normų taikymo pažeidimą. Kadangi jį ištaisant nereikia nustatyti kitokių, negu nustatė teismai, faktinių aplinkybių, panaikinus teismų procesinius sprendimus, kasatoriaus praleistas ieškinio reikalauti skolos grąžinimo senaties terminas atnaujintinas ir jo reikalavimas perduotinas nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teismui.

Dėl asmenine nuosavybe įgyto turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe

35. Turtiniai santykiai tarp dviejų asmenų, kurie nėra sudarę santuokos, tačiau bendrai gyvena, turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius, iki šios dienos vis dar nėra reguliuojami (CK trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis), tačiau tai nereiškia, kad tokie santykiai nesusiklosto praktikoje ir kad jie nėra sprendžiami taikant kitus teisės institutus, pavyzdžiui, prievolių teisę ir jungtinę veiklą reglamentuojančias teisės normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2016 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016).
36. Spręsdamas tokio pobūdžio reikalavimus teismas turi nustatyti, ar asmenys kartu vedė bendrą gyvenimą ir ar jie turėjo tikslų kartu sukurti bendrą turtą. 
37. Nors vien bendro gyvenimo faktas negali būti laikomas pakankamu jungtinės veiklos sukuriant bendrą turtą įrodymu, tačiau, sprendžiant klausimą dėl tokio turto sukūrimo, būtina įvertinti ir atsižvelgti į bendro gyvenimo nesusituokus specifiką, kartu gyvenančių asmenų ryšių pobūdį, taip pat į tai, jog bendrai gyvenančių asmenų gaunamas darbo atlyginimas gali būti naudojamas abiejų asmenų kasdieniams poreikiams tenkinti, vienas iš sugyventinių gali prisidėti prie bendro ūkio savo darbu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2014).
38. Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis, kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys veda bendrą ūkį, tai dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo gali pasireikšti darbu bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016).
39. Sprendžiant dėl šalims priklausančio turto dalių, joms gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, ir atsižvelgiant į jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016).
40. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovai kasatoriaus nurodomu laiku gyveno kartu, susilaukė vaiko, abu užsiėmė tuo pačiu verslu ir dirbo atsakovės įmonėje. Byloje, be kita ko, yra duomenų (ikiteisminio tyrimo medžiaga), kad atsakovas aktyviai dalyvavo atsakovės vardu statomo namo priežiūroje, namą pripažino savo nuosavybe. Tai sudaro prielaidas svarstyti, ar atsakovai nesukūrė bendro turto, ir įpareigoja teismus nuosekliai aiškinti, vertinti ir nustatyti visas reikšmingas bylai faktines aplinkybes ir vėliau pagal nustatytas aplinkybes daryti išvadas bei spręsti dėl sukurto bendro turto.
41. Pažymėtina, kad šio reikalavimo sprendimas reikšmingas ne tik ieškovams, bet ir kitiems atsakovo kreditoriams, nes atsakovas, kaip minėta, yra kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos jam iškėlimo ir šioje byloje nustatytos aplinkybės gali turėti įtakos bankroto bylos eigai.  
42. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors teismai, nagrinėdami reikalavimą pripažinti bendrąja daline nuosavybe atsakovės V. R. asmeninės nuosavybės teise registruotą turtą, ir tinkamai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas, tačiau nesivadovavo šios nutarties 18 punkte aptarta kasacinio teismo formuojama įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo teismine praktika ir aiškiai ją pažeidė. Dėl to, neištyrus visų su šiuo reikalavimu susijusių aplinkybių, galėjo būti netinkamai išspręsta ši ginčo dalis (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų ištaisyti negali, nes reikia tirti aplinkybes, kurios nebuvo tirtos pirmosios instancijos tesime.
43. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir neatnaujino ieškinio senaties termino reikalavimui priteisti skolą, nors byloje buvo nustatytos svarbios priežastys, leidžiančios ginti ieškovų teises, taip pat netinkamai taikė proceso teisės normas, tirdami reikalavimą pripažinti atsakovės asmeninės nuosavybės teise registruotą turtą bendrąja daline atsakovų nuosavybe, dėl to liko nenustatytos bylai išspręsti teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės ir bylos esmė liko neatskleista. Dėl nurodytų priežasčių bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai naikintini ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 360 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

44. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 17 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 12,63 Eur tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 18 d. nutartį ir Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Janina Januškienė

Egidijus Laužikas

Vincas Verseckas