Civilinė byla Nr. 2A-428-431/2020

                                                                                         Teisminio proceso Nr.2-68-3-39531-2018-1

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.3;

 (S)

                                                                                         2.1.2.4.2.6; 2.1.2.4.1.4; 3.3.1.20

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

                LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 31 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės E. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. M. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Soscredit“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys byloje: notaras M. K. ir E. M.,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė prašė pripažinti su atsakove 2016 m. vasario 24 d. sudarytas Pirkimo-pardavimo ir Išperkamosios nuomos sutartis negaliojančiomis, pripažinti, kad ieškovė su atsakove 2016 m. vasario 24 d. sudarė Kreditavimo sutartį, taikyti restituciją, įpareigojant atsakovę grąžinti ieškovei 1/3 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas), nuosavybės teise, o ieškovę įpareigoti grąžinti atsakovei 7 000 Eur. Nurodė, jog pagal 2016 m. vasario 24 d. Pirkimo-pardavimo sutartį ieškovė pardavė atsakovei 1/3 dalį Buto su rūsiu už 7 000 Eur. Išperkamosios nuomos sutartimi ieškovei buvo suteikta teisė naudotis ir valdyti 1/3 dalį Buto nuomininkės teisėmis, kol periodinėmis įmokomis ji sumokės 9 100 Eur Buto išpirkimo vertę ir 22 proc. dydžio palūkanas. Už įmokų termino pažeidimą buvo numatytos 36 proc. palūkanos. Už tarpininkavimo paslaugas buvo sumokėta 1 000 Eur, todėl ieškovė gavo ne 7 000 Eur, o 6 000 Eur.

2.       Atsakovės iniciatyva 2016 m. rugpjūčio 11 d. Susitarimu buvo pakeistos Išperkamosiso nuomos sutarties Specialios sąlygos, nustatant, jog 1/3 Buto dalies išpirkimo vertė – 12 002,88 Eur, palūkanos – 24 proc. Pagal įmokų grafiką ieškovė, norėdama atgauti 1/3 dalį Buto, turėjo sumokėti atsakovei 12 002,88 Eur įmokų ir 32 466,50 Eur palūkanų, iš viso – 44 469,38 Eur. Todėl ieškovė nebegali išsipirkti 1/3 Buto dalies. Išperkamosios nuomos sutartis sudaryta standartinėmis sąlygomis, todėl ji pripažintina vartojimo sutartimi. Sutarčių sąlygos buvo parengtos atsakovės, nebuvo suderintos ir aptartos su ieškove. Ieškovė siekė tik pasiskolinti 7 000 Eur, o parduoti Buto dalies neketino, norėjo tik ją įkeisti. Todėl taikytina CK 1.87 straipsnio 1 dalis, nes sandoris buvo sudarytas kitam sandoriui pridengti. Sudarydama sandorį, ieškovė nesuvokė jo esmės dėl sveikatos būklės. Todėl Išperkamosios nuomos sutartis turi būti pripažinta negaliojančia dėl suklydimo. Ši sutartis iš esmės pažeidė šalių interesų pusiausvyrą. Buto dalis buvo parduota už dvigubai mažesnę nei rinkos kainą, o sutarties sąlygose nustatyti terminai pažeidė šalių interesų pusiausvyrą, numatyti delspinigiai buvo neprotingai dideli.

3.       Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė 2016 m. sausio 13 d. pateikė atsakovei paraišką dėl finansavimo suteikimo, todėl buvo sudaryta Išperkamosios nuomos sutartis. Pagal šią sutartį, siekiant užtikrinti paskolintų pinigų grąžinimą, ieškovė pardavė atsakovei 1/3 dalį Buto už 7 000 Eur. Šalys nustatė, jog išpirkimo kaina – 9 100 Eur. Pagal mokėjimo grafiką ieškovė turėjo mokėti 188,09 Eur įmokas per mėnesį. Ieškovė sutartį vykdė netinkamai, todėl susidarė skola. Šalys 2016 m. rugpjūčio 11 d. sudarė Susitarimą, pagal kurį bendra 2 985,71 Eur pradelstų mokėjimų suma pridėta prie išperkamos turto vertės. Po Susitarimo sudarymo ieškovė sumokėjo tik vieną 245,76 Eur įmoką. Kadangi ieškovė nevykdė Sutarties, atsakovė ją 2017 m. vasario 7 d. nutraukė. Sutarties nutraukimo metu ieškovės neįvykdyti įsipareigojimai sudarė 13 262,51 Eur. Buto pardavimas su teise jį išpirkti buvo esminė sąlyga, suteikiant finansavimą ieškovei. Tai buvo numatyta ir Pirkimo-pardavimo sutartyje. Turtas buvo parduotas, siekiant užtikrinti prievolių įvykdymą. Trečiasis asmuo, užtikrindamas išmokėtų sumų grąžinimą, išdavė paprastuosius neprotestuotinus vekselius. Nors ieškovė siekia atgauti turtą, tačiau įmokų iki šiol nemoka. Sudarytos sutartys nėra vartojimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gegužės 15 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės E. M. atsakovei UAB „Soscredit“ 600 Eur atstovavimo išlaidų.

5.       Teismas nustatė, jog Vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – VTAT) 2017 m. birželio 12 d. nutarimu pripažino, jog Išperkamosios nuomos sutarties 3.4, 5.1.3, 5.2.13, 6.6, 10.3, 10.4.1, 10.4.2 ir 10.5 punktai atitiko CK 6.2284 straipsnio 2 dalies kriterijų – iš esmės pažeidė šalių teisių ir interesų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, Sutarties bendrosios dalies 6.5 ir 10.6 punktai atitiko CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punkto sutarties nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, tai yra nustatė neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą, Sutarties bendrosios dalies 5.2.4, 10.1.10 ir 10.2 punktai atitiko CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 9 punkto sutarties nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, tai yra įpareigojo vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybė susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti, pripažino, kad Sutarties bendrųjų sąlygų 13.10 punktas atitiko CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 18 punkto kriterijų, tai yra panaikino ar suvaržė vartotojo teisę pareikšti ieškinį ar pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais.

6.       Teismas atkreipė dėmesį į sutarties laisvės principą (CK 6.156 straipsnis), kuris suteikia teisę civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai neįtvirtinta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui. Taigi, pagal nurodytas įstatymo nuostatas šalys savo nuožiūra nustato tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos nustatytos imperatyviųjų teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013). Sutarčių teisė leidžia šalims sudaryti mišrias, tai yra kelių sutarčių požymių turinčias, sutartis (CK 6.156 straipsnio 3 dalis). Ieškovė imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimų, sudarant ginčo sutartis, nenurodė, tokių nenustatė ir teismas.

7.       Sandorių negaliojimą tiek pagal CK 1.87 straipsnio, tiek pagal CK 1.90 straipsnio nuostatas lemia ne atitinkamo sandorio pavadinimas, bet atitinkamos šalių valios nebuvimas sudarant konkretų sandorį, tame tarpe ir prisiimant sandoryje nustatytas prievoles. Sprendžiant dėl Pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia pagal CK 1.90 straipsnį, svarbu pažymėti, kad pirkimo–pardavimo sandoris savo esme ir turiniu yra suprantamas net ir vidutinio išsilavinimo asmeniui. Ieškovė teismo posėdyje paaiškino, jog yra įgijusi vidurinį išsilavinimą, baigusi prekybos mokyklą. Nors ji teigė, jog tuo metu dėl sveikatos būklės negalėjo suvokti sandorio turinio, įsigilinti į jį, duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes, ji nepateikė (medicininių išrašų ir pan.). Ieškovės paaiškinimai, jog ji neturėjo laiko susipažinti su sandorio turiniu, savaime neatleidžia jos nuo atsakomybės, kurią ji prisiėmė ginčo sandoriu. Priešingai, tai tik patvirtina, jog ieškovė elgėsi neapdairiai ir neatsakingai.

8.       Aplinkybė, jog ieškovė manė, kad sudarė Kredito sutartį ir įkeitė 1/3 dalį Buto, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, jog ji suklydo, kadangi teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu. Pirkimo-pardavimo sutartis buvo patvirtinta notaro. Teisinės pasekmės pardavėjai (ieškovei) sutarties sudarymo metu notaro buvo išaiškintos, jos jai yra visiškai aiškios ir suprantamos bei atitinka pardavėjo, kaip nuomininko, poreikius, tikslus ir interesus (Sutarties preambulė). Teismo posėdyje ieškovė neneigė, jog jai buvo suprantama, kad Buto dalį ji atgaus tik tuomet, kai sumokės visas įmokas. Pirkimo–pardavimo sutarties turinys patvirtina, jog ši sutartis yra neatskiriama nuo Išperkamosios nuomos sutarties ir jos sąlygos negali būti vertinamos atskirai. Pirkimo–pardavimo sutartyje aiškiai daromos nuorodos į Išperkamosios nuomos sutartį, susiejant su šia sutartimi tiek perleidžiamo turto kainą, tiek jo grąžinimo sąlygas ir skolos grąžinimo terminus.

9.       Ieškovė teismo posėdyje patvirtino, jog jos tikslas buvo pasiskolinti atitinkamą sumą lėšų, prievolių įvykdymą užtikrinant jai nuosavybės teise priklausančiu turtu. Taigi ieškovė suvokė savo veiksmus bei suprato, kad 1/3 Buto ji atgaus tik tuo atveju, kai sumokės skolą su palūkanomis. Teismas nenustatė suklydimo dėl esminių sandorio elementų. Aplinkybė, kad ieškovė turėjo mokėti dideles palūkanas ir administravimo mokestį bei pardavė Buto dalį už dvigubai mažesnę nei rinkos kainą, nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnį. Ieškovė akceptavo sutarties sąlygas laisva valia, o vėliau netgi sudarė Susitarimą, pratęsiantį skolos grąžinimo terminą.

10.       Teismas nustatė, jog ieškovė 2016 m. sausio 13 d. kreipėsi į atsakovę su paraiška, kurioje nurodė, jog pageidauja gauti 6 000 Eur paskolą trejų metų laikotarpiui, prašydama iš jos nupirkti Butą, sudarant sąlygas jį išsipirkti Išperkamosios nuomos pagrindu, nurodydama, jog bendros šeimos pajamos sudaro 1 100 Eur. Ieškovės paraiškos turinys yra aiškus ir nedviprasmiškas, jame aiškiai išreikšta jos valia ir tikslas, aiškiai suformuluota, jog siekdmama gauti paskolą ji prašo atsakovės nupirkti Butą. Praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo paraiškos pateikimo, šalys 2016 m. vasario 24 d. sudarė Pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė valią, jog ieškovė parduoda atsakovei 1/3 dalį Buto už 7 000 Eur, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti nurodytą sumą per 30 darbo dienų. Sutarties Preambulėje šalys sulygo, jog ši pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta, atsižvelgiant į tai, kad pardavėjas, kaip nuomininkas, kreipėsi į pirkėją, kaip nuomotoją, prašydamas finansuoti nekilnojamojo daikto įsigijimą pardavėjo, kaip nuomininko, nuosavybėn išperkamosios nuomos būdu. Teismas nenustatė, kokį kitą sandorį buvo siekiama pridengti. Ieškovės teiginiai, kad ji tik norėjo pasiskolinti atitinkamą lėšų sumą, prievolių įvykdymą užtikrindama įkeitimu, nėra pakankami išvadai, jog tarp šalių susiklostę santykiai turi būti kvalifikuojami kaip Kreditavimo santykiai.

11.       Šalys sudarė dvi neatsiejamas sutartis, Išperkamosios nuomos ir Pirkimo–pardavimo, kurios savo esme kaip kompleksinis sandoris laikytinas alternatyva Kreditavimo sutarčiai. Toks alternatyvus sudaromų sandorių pasirinkimas nedaro ginčo sandorių negaliojančių, ar apsimestinių, nes bet kuriuo atveju yra siekiama pasiskolinti lėšų tam tikromis sąlygomis. Šalių valia buvo aiškiai išreikšta, taip pat ir dėl delspinigių dydžio. Ieškovės paraiškoje nurodytas gaunamų pajamų dydis nesudarė pagrindo atsakovei abejoti jos pajėgumu vykdyti įsipareigojimus pagal sandorius. Ieškovė suprato, kokius sandorius ji sudarė, aiškiai išreiškė savo valią, sudarytas sutartis iš pradžių vykdė, teikė prašymus dėl palūkanų mažinimo.

12.       Teismas pažymėjo, jog pagal CK 1.39 straipsnio 1 dalį vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, tai yra vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Aplinkybė, kad atitinkama sutartis turi būti vertinama kaip vartojimo sutartis nėra preziumuojama. Šalys sudarė kompleksinį sandorį dėl turto perleidimo ir jo išpirkimo išperkamosios nuomos būdu, tai yra suteiktas finansavimas susietas su nekilnojamuoju turtu susijusia teise. Todėl vartotojų apsaugos nuostatos nagrinėjamojoje byloje netaikomos, o VTAT 2017 m. birželio 12 d. nutarimas, kuriuo pripažinta, jog kai kurie Sutarties punktai atitiko CK 6.2284 straipsnio 2 dalies kriterijų ir iš esmės pažeidė šalių teisių ir interesų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, vertintinas kaip rekomendacinio pobūdžio. Tarnyba vertino tik atskiro sandorio nuostatas, tuo tarpu teismas byloje konstatavo, jog šalys sudarė kompleksinį sandorį. Be to, teisinių santykių kvalifikavimas yra teismo prerogatyva, todėl teismas VTAT nutarimu nesivadovauja.

13.       Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, todėl yra privaloma ir vykdytina. Taigi sutartis įpareigoja atlikti tai, kas joje yra numatyta. CK 6.158 straipsnio 1 dalis įtvirtina nuostatą, jog sutartis yra ją sudarančių asmenų valios išraiška, jų suderinta valia, o kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai ir kilus ginčui, būtina nustatyti, ko sutarties šalys, sudarydamos sutartį, siekė ir kaip suderino savo valią, taip pat turi būti atsižvelgta ir į šalių teisėtus lūkesčius, kurių įgyvendinimo realiai tikimasi sudarant sutartį. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas įstatymo nuostatas, kasacinio teismo praktiką, ginčo sutarčių turinį bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendžia, jog šalys valią buvo suderinę dėl 1/3 Buto dalies pardavimo atsakovei, sudarant sąlygas jį išsipirkti Išperkamosiso nuomos pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14.       Ieškovė E. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1.                       Teismas netinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su vartojimo sutarčių sąlygomis ir vartotojų teisių apsauga. Siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Vartotojo ekonominė padėtis yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies – pardavėjo (verslininko). Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai.

14.2.                       Aukščiausiu lygmeniu vartotojo teisių apsaugos garantijos įtvirtintos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Ši konstitucinė nuostata yra viena iš pamatinių. Nacionalinę Lietuvos vartotojų teisę iš esmės sudaro perkelta Europos Sąjungos vartotojų teisė. Teismas visiškai nesivadovavo šiais principais, nacionaline teismų praktika, ES teisės aktais, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

15.       Atsiliepimu į ieškovės E. M. apeliacinį skundą atsakovė UAB „Soscredit“ nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1.                       Apeliaciniame skunde nėra argumentuotai aiškinama, kaip pasireiškė ieškovės suklydimas, kurie teismo argumentai ir motyvai nepagrįsti. Ieškovė nekonkretizuoja, kuriuo CK straipsniu konkrečiai reiktų vadovautis, siekiant tinkamai kvalifikuoti sandorių negaliojimo tikrąjį pagrindą. Ieškovei buvo suteiktas ilgas laiko tarpas apsispręsti dėl sandorio sudarymo. Nuo ieškovės paraiškos dėl finansavimo pateikimo atsakovei iki sandorio sudarymo praėjo daugiau nei mėnuo. Sandoriai buvo sudaryti dalyvaujant notarui, kuris papildomai atskleidė ieškovei visas aktualias ir svarbias aplinkybes. Ieškovei likus gyventi Bute po jo pardavimo, ji negalėjo nesuprasti, jog atsakovė nesiekia turto užvaldyti ar juo disponuoti, kadangi ieškovė yra sudariusi Išperkamosios nuomos sutartį, pagal kurią privalo mokėti mokėjimus. Ieškovei įvykdžius sutarties sąlygas, Butas jai bus grąžintas. Šias aplinkybes ieškovė suprato, tą patvirtino teismo proceso metu. Taigi nebuvo jokio ieškovės suklydimo dėl sandorių sudarymo.

15.2.                       Ieškovė, teikdama paraišką, nurodė, jog finansavimo sandoris jai reikalingas, kadangi ji turi padengti įsipareigojimus ir kitiems kreditoriams. Tuo atveju, jei ieškovė manė esanti nepakankamai kvalifikuota suprasti esamų sandorių esmę ir galimas pasekmes, privalėjo pasikonsultuoti su reikiamą išsilavinimą turinčiu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007). Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai ir veikdamas tokiu būdu pats prisiima neigiamas savo veiksmų pasekmes (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Kai suklydimas yra tik suklydusios šalies neapgalvotos rizikos ir jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sandorį negaliojančiu nėra pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Ieškinys pareikštas tik po to, kada ieškovė nebegalėjo vykdyti prievolių o Išperkamosios nuomos sutartis dėl to buvo nutraukta. Ieškinys pareikštas praėjus daugiau nei 3 metams nuo ginčo sandorių sudarymo.

15.3.                       Ieškovės teiginys, jog sudaryti sandoriai yra iš esmės skirti pridengti kitam sandoriui, todėl taikytinos CK 1.87 straipsnio nuostatos, yra nepagrįsti. Pagal CK. 1.87 straipsnį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tuo atveju jei finansavimo sandoris būtų sudarytas, jį užtikrinant turto įkeitimu, ieškovei nevykdant įsipareigojimų, turtas būtų parduodamas iš varžytynių. Teismas teisingai nustatė šalių valią, ketinimus dėl pinigų skolinimosi ir kitas aplinkybes, o ieškovė apeliaciniame skunde nepateikia jokių priešingų paaiškinimų dėl teismo nustatytų aplinkybių ar vertinimo.

15.4.                       Nagrinėjamoje byloje negalima būtų taikyti restitucijos pagal CK 1.87 straipsnį. Kai viena iš sandorio šalių siekia pripažinti sandorį negaliojančiu, nes jis yra apsimestinis pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, restitucijos taikymas priklauso nuo to, ar tikrąją šalių valią atitinkantis sandoris (tas, kurį pridengia apsimestinis sandoris) yra teisėtas. Tuo atveju, kai pripažinus negaliojančiu apsimestinį išorinį sandorį tikrąją šalių valią atitinkantis sandoris yra neteisėtas, restitucija yra galima. Esant situacijai, kai tikrąją šalių valią atitinkantis sandoris yra teisėtas – restitucija paprastai negalima, nes sandorio šalis saisto liekantis galioti tikrąją šalių valią atitinkantis vidinis sandoris.

15.5.                       Vartojimo sutarties požymių turinti sutartis nėra preziumuojama kaip vartojimo sutartis. Nagrinėjamoje byloje buvo sudarytos kelios sutartys: Išperkamosios nuomos sutartis ir pirkimo–pardavimo. Suteiktas finansavimas buvo siejamas su nekilnojamuoju turtu susijusia teise, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, jog su vartotojų apsauga sietinos teisės normos negali būti taikomos. Šalių sandoriai buvo sudaryti iki Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo priėmimo. Kadangi kredito sutartis yra užtikrinama hipoteka arba sudaroma išperkamosios nuomos sutartis, todėl ginčo santykiams negali būti taikomas ir Vartojimo kredito įstatymas. Pagal 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EE 2 straipsnio 2 dalies a punktą ši direktyva netaikoma kredito sutartims, užtikrintoms hipoteka arba kita panašia valstybėje narėje paprastai naudojama garantija dėl nekilnojamojo turto arba užtikrintoms su nekilnojamuoju turtu susijusia teise. Turto pirkimas–pardavimas, turtą išnuomojant su išpirkimo teise, nėra vartotojų teisių apsaugos reguliavimo dalykas, todėl tarp šalių nėra susiklostę santykiai būdingi vartojimo sutartims.

IV.Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

16.       Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo ir išperkamosios nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, šių sutarčių pripažinimo kredito sutartimi ir restitucijos taikymo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

17.       Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pagal ieškovės 2016 m. sausio 13 d. paraišką  šalys 2016 m. vasario 24 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kuria ieškovė pardavė atsakovei 1/3 dalį Buto, kurio vidutinė rinkos vertė 55 100,00 Eur, už 7 000 Eur (b.l. 7-13). Tą pačią dieną, 2016 m. vasario 24 d., šalys taip pat pasirašė Išperkamosios nuomos sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo įsigyti iš ieškovės nuosavybės teise nekilnojamąjį daiktą ir perduoti jį valdyti bei naudotis ieškovei, kaip nuomininkei, kuriai sumokėjus 9 100 Eur turto išpirkimo vertę su 22 proc. dydžio metinėmis palūkanomis, Butas bus grąžintas. Ieškovė 2016 m. birželio 30 d. prašė atsakovės sumažinti baudą ir peržiūrėti palūkanų dydį (b.l. 93). Šalys 2016 m. rugpjūčio 11 d. sudarė Susitarimą prie Išperkamosios nuomos sutarties, pagal kurį turto išpirkimo kaina buvo padidinta iki 12 002,88 Eur, o palūkanų norma iki 24 proc., periodinės įmokos mokamos iki 2031 m. liepos 25 d. (b.l. 22-28). Atsakovė kelis kartus siuntė ieškovei priminimus dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, 2017 m. sausio 20 d. informavo dėl galimo sutarties nutraukimo, jei įmokos nebus mokamos (b.l. 76-77), o 2017 m. vasario 7 d. nutraukė Išperkamosios nuomos sutartį (b.l. 75). 

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

18.       Ieškovė apeliaciniu skundu prašė nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis tesimas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Ieškovė nagrinėjamoje byloje nenurodė jokių argumentų, kodėl bylą apeliacinio proceso tvarka reikėtų nagrinėti žodinio proceso tvarka, tai yra, kokias papildomas aplinkybes galėtų teismo posėdžio metu paaiškinti bylos šalys bei kokie klausimai turėtų būti užduodami liudytojams. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus bei pirmos instancijos teismo posėdžių metu išsiaiškintas aplinkybes, sprendžia, kad nėra pagrindo nukrypti nuo bendros apeliacinio skundo nagrinėjimo rašytinio proceso tvarkos.

Dėl vartotojus ginančių teisės normų taikymo

19.       Pagrindinis ieškovės apeliacinio skundo argumentas yra tai, kad pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino teisės normas, susijusias su vartojimo sutarčių sąlygomis, ir nepagrįstai netaikė ieškovės su atsakove sudarytoms sutartims vartotojų teises ginančių nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais ieškovės apeliacinio skundo argumentais ir pripažįsta, jog pirmos instancijos teismo išvados, kad šalių sudarytam kompleksiniam sandoriui dėl turto perleidimo ir jo išpirkimo išperkamosios nuomos būdu vartotojų apsaugos nuostatos netaikomos, o VTAT 2017 m. birželio 12 d. nutarimas vertintinas tik kaip rekomendacinis, yra nepagrįstos.

20.       Pagal CK 6.2281 straipsnio 1 dalį vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Pagal šio straipsnio 4 dalį šio kodekso 6.2284 straipsnio tikslais preke laikomas ir nekilnojamasis daiktas. Pagal CK 6.2283 straipsnio 2 dalies  1 ir 4 punktus CK skyriaus, reglamentuojančio vartojimo sutartis, nuostatos, išskyrus 6.2284 straipsnį, netaikomos notarinės formos sutartims ir sutartims dėl finansinių paslaugų. Taigi CK 6.2284 straipsnio nuostatos, apibrėžiančios vartojimo sutarčių nesąžiningas sąlygas, yra taikomos tiek notaro patvirtintoms sutartims, tiek ir finansavimo, susieto su nekilnojamuoju turtu, sandoriams. Todėl pirmos instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje šalių sudarytoms sutartims vartotojų apsaugos nuostatos netaikomos.

Dėl Išperkamosios nuomos sutarties sąlygų vertinimo

21.       Pagal kasacinio teismo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018).

22.       Pagal CK 6.2284 straipsnio 1 dalį vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis vartojimo sutarties nesąžiningas sąlygas. Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai (CK 6.2284 straipsnio 2 dalis). Teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka CK 6.2284 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui (CK 6.2284 straipsnio 3 dalis). Taip pat verslininkui tenka pareiga įrodyti, jog tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai. Kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas (CK 6.2284 straipsnio 8 dalis).

23.       VTAT 2017 m. birželio 12 d. nutarime CK 6.2284 straipsnio aspektu vertino šalių sudarytos Išperkamosios nuomos sutarties bendrąsias sąlygas ir pripažino, jog tam tikros šios sutarties sąlygos, tarp kurių ir numatančios palūkanų dydį, atitinka CK 6.2284 straipsnio kriterijus – iš esmės pažeidžia šalių teisių ir interesų pusiausvyrą vartotojos nenaudai. Pripažintina, jog atsižvelgiant į šį VTAT nutarimą, būtų galima spręsti dėl tam tikrų šalių sudarytų Išperkamosios nuomos sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis. Taip pat teismas turėtų vertinti ir kitas ginčijamų sutarčių sąlygas, atsižvelgdamas, ar atsakovė pateikė pakankamai duomenų, galinčių patvirtinti, kad jos buvo su ieškove aptartos individualiai. Pažymėtina, jog pagal kasacinio teismo išaiškinimą, tuo atveju, jeigu sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje nustatytų preziumuojamų nesąžiningų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje (CK 6.2284 straipsnio 9 dalis). Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

24.       Ieškovė nagrinėjamoje byloje prašė pripažinti Pirkimo-pardavimo ir Išperkamosios nuomos sutartis negaliojančiomis, pripažinti, kad ieškovė su atsakove sudarė Kreditavimo sutartį, taikyti restituciją, įpareigojant atsakovę grąžinti ieškovei 1/3 dalį Buto nuosavybės teise, o ieškovę įpareigoti grąžinti atsakovei 7 000 Eur. Taigi ieškovė iš esmės reikalavo pripažinti sudarytas sutartis negaliojančiomis, neišskirdama atskirų jos sąlygų, taip pat ir tų, kurias nesąžiningomis pripažino VTAT. Taip pat ieškovė sutartis negaliojančiomis prašė pripažinti pagal CK 1.87 straipsnį, kaip apsimestinį sandorį, ir pagal CK 1.90 straipsnį, kaip sudarytą dėl suklydimo. Būtent pagal šiuose straipsniuose įtvirtintas taisykles pirmos instancijos teismas ir vertino ieškovės ieškinio pagrįstumą, tačiau neatsižvelgė į CK 6.2284 straipsnyje nustatytus kriterijus, kadangi nepagrįstai pripažino, jog vartotojos teises ginančios teisės normos šalių sandoriams netaikomos.

25.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamo sprendimo išvadomis, jog šalys sudarė dvi neatsiejamas sutartis – Išperkamosios nuomos ir Pirkimo–pardavimo, kurios savo esme, kaip kompleksinis sandoris, pripažintinas alternatyva Kreditavimo sutarčiai, ir toks alternatyvus sudaromų sandorių pasirinkimas nedaro jų negaliojančių ar apsimestinių, nes bet kuriuo atveju yra siekiama pasiskolinti lėšų tam tikromis sąlygomis. Tačiau teismas privalėjo analizuoti ir vertinti, ar nėra pagrindo naikinti ar keisti tam tikrų Išperkamosios nuomos sutarties sąlygų, atsižvelgiant į CK 6.2284 straipsnyje nustatytus kriterijus. Pagal CK 6.2284 straipsnio 5 dalį, ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti atsižvelgiama į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso sąlygas. Taigi, sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga tiek įvertinus patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad taip pat reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, ji gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-289-1075/2018).

26.       Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovė atsakovei Butą pardavė už 7 000 Eur, tuo tarpu pagal Išperkasmosios nuomos sutartį buvo nustatyta, jog šio Buto išpirkimo vertė 9 100 Eur, taigi 2 100 Eur didesnė. Pirmos instancijos teismas nesiaiškino, kaip turėtų būti vertinama ši suma, kodėl būtent ja buvo padidinta turto vertė, kai kartu buvo nustatytos ir kas mėnesį mokėtinos 22 proc. dydžio metinės palūkanos. Šalys 2016 m. rugpjūčio 11 d. Susitarimu pakeitė Išperkamosios nuomos sutarties sąlygas, nustatydamos, jog pradelsta neapmokėta suma yra 2 985,71 Eur, kurią sudaro turto vertė, pradelstos mokėti palūkanos, neapmokėti komunaliniai ir delspinigiai, ir šią sumą pridėdamos prie 9 017,17 Eur pagal sutartį neapmokėto kapitalo. Taigi pagal naujas Sutarties sąlygas ieškovė už Butą turėjo sumokėti atsakovei iš viso 12 002,88 Eur kartu su 24 proc. palūkanomis per penkiolika metų. Teismas nesiaiškino šio turto išpirkimo vertės padidinimo iki 12 002,88 Eur, atsižvelgdamas į CK 6.2284 straipsnyje įtvirtintus nesąžiningumo kriterijus.

27.       Išperkamosios nuomos sutartis yra nutraukta nuo 2017 m. vasario 7 d. Atsakovė 2017 m. sausio 20 d. pranešimu informavo ieškovę, jog ieškovė turi sumokėti 1 259,63 Eur skolą, o sumokėjus 13 262,51 Eur, turtas bus perduotas ieškovės nuosavybėn (b.l. 76-77). CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta preziumuojama nesąžininga sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Pažymėtina, jog VTAT 2017 m. birželio 12 d. nutarime pripažino, jog Išperkamosios nuomos sutarties bendrųjų sąlygų 6.6 punktas, nustatantis 36 proc. metines palūkanas už laiku nesumokėtus nuomininko mokėjimus iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, o 6.5 punktas, nustatantis 36 proc. už laiku nesumokėtas įmokas pagal sutartį, atitinka CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punkto sutarties nesąžiningų sąlygų kriterijų. Susitarime buvo nurodyta, jog 2 985,71 Eur, kurie buvo pridėti prie likusios neišmokėtos turto kainos, sudaro ir delspinigiai. Tačiau teismas nesiaiškino, kokio dydžio yra šie delspinigiai ir kaip atsakovė juos apskaičiavo. 

28.       Pagal Išperkamosios nuomos sutarties 10.4.2 punktą esant esminiam sutarties pažeidimui nuomotojas turi teisę nutraukti sutartį pirma laiko bei savo nuožiūra pareikalauti grąžinti turtą nuomotojui, sumokėti iki sutarties nutraukimo priklausančius mokėti mokėjimus, kurie dar nebuvo sumokėti, netesybas, atlyginti visus nuomotojo patirtus nuostolius. Nuomininkas privalo nedelsdamas grąžinti turtą ir sumokėti nuomotojo reikalaujamas sumas. Nuomininkui nevykdant ar netinkamai vykdant šią pareigą, nuomininkas privalo mokėti nuomotojui delspinigius atitinkamai nuo neišpirktos turto vertės ir (ar) nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Kadangi Sutartis yra atsakovės vienašališkai nutraukta, teismas turėjo aiškintis, ar atsakovė reikalauja papildomai pagal šią sąlygą iš ieškovės sumokėti skolą, kokio ji dydžio ir vertinti ją, atsižvelgiant į CK 6.2284 straipsnyje apibrėžtus nesąžiningumo kriterijus.

29.       Pagal Išperkamosios nuomos sutarties 3.4 punktą tik nuomininkui sumokėjus pradinę įmoką (jeigu tokia numatyta), nuomotojas, remdamasis šia sutartimi, įvykužius kitas šios Sutarties numatytas sąlygas, sudaro su pardavėju nuomininko pasirinkto turto pirkimo-pardavimo sutartį. Tuo atveju, kai pardavėjas yra ir nuomininkas, turto pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma dvišalė. VTAT savo nutarime šį punktą pripažino pažeidžiančiu šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai. Pažymėtina, jog ši sąlyga buvo esmine pačios Buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui. Taigi, atsižvelgiant į nustatytą Išperkamosios nuomos sutarties sąlygų nesąžiningumą bei į galimą kitų šioje nutartyje aptartų sąlygų nesąžiningumą, spręstinas klausimas, ar ieškovės sudaryta Buto pirkimo-pardavimo sutartis bei jos sąlygos taip pat nepažeidžia bendrojo sąžiningumo kriterijaus, kadangi Išperkamosios nuomos sutarties sudarymas buvo pagrindas ir pagrindinė sąlyga Buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui.

30.       Pagal CPK 266 straipsnį teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Išperkamosios nuomos sutarties 2.2 punkte nustatyta, jog nuomininkas (ieškovė) patvirtina, jog jam yra žinoma, kad turtas yra įkeistas trečiajam asmeniui. Taip pat ir Buto pirkimo-pardavimo sutartyje numatyta, jog esminė šių sutarčių sąlyga yra ta, kad pirkėjas (atsakovė) turėtų teisę įkeisti šios sutarties objektu esantį nekilnojamąjį daiktą. Teismas byloje nesiaiškino, ar Butas buvo įkeistas. Tuo atveju, jeigu Butas yra įkeistas, hipotekos kreditorius turėtų būti traukiamas į bylą trečiuoju asmeniu, nes galimas ginčijamų sutarčių sąlygų arba visų šių sutarčių pripažinimas negaliojančiomis, gali daryti įtaką jo teisėms ir pareigoms.

31.       Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas, netinkamai aiškino materialiosios teisės nuostatas, reglamentuojančias vartojimo sutartis, nukrypo nuo teismų praktikoje įtvirtintos pareigos ex officio kvalifikuoti vartojimo sutartis ir vertinti vartojimo sutarties sąlygas jų sąžiningumo vartotojo atžvilgiu aspektu, nepagrįstai neatsižvelgė į VTAT nutarime nustatytus Išperkamosios nuomos sutarties bendrųjų sąlygų atitikimus nesąžiningų sutarčių sąlygų kriterijams, taip pat nenustatė bylai teisingai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių, todėl buvo neatskleista bylos esmė. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti tai, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju būtų pažeista bylos šalių teisė pasinaudoti pirmąja teismine instancija.

32.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovės apeliacinis skundas yra iš dalies pagrįstas, todėl pirmos instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo. Grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliekamas spręsti bylą nagrinėsiančiam pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

          Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui.

Teisėjai                              Loreta Braždienė

                                                     Laima Gerasičkinienė

                                                     Alma Urbanavičienė