Civilinė byla Nr.2S-837-467/2010

               Procesinio sprendimo kategorijos 110.1.; 122.3.; 122.4.; 122.5. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2010  m. birželio 21 d.

Vilnius

                      Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro

kolegijos pirmininkė Alma Urbanavičienė (pranešėja),

kolegijos teisėjai       Romualda Janovičienė,  Andžej Maciejevski,         

kolegijos posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. sausio 29 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus universiteto Onkologijos instituto tarybos ieškinį atsakovui Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktoriui dėl reorganizavimo sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, tretieji asmenys – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija.

Kolegija

n u s t a t ė :

Ieškovas Vilniaus universiteto Onkologijos instituto taryba 2010-01-29 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti negaliojančiu atsakovo Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktoriaus 2010-01-26 įsakymą Nr. R8-31 „Dėl Vilniaus universiteto Onkologijos instituto reorganizavimo sąlygų patvirtinimo“. Ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktoriui derinti su Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, paskelbti ir įregistruoti teisės aktų nustatyta tvarka Vilniaus universiteto Onkologijos instituto reorganizavimo sąlygas, patvirtintas Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktoriaus 2010-01-26 įsakymu Nr. R8-31, bei uždrausti Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktoriui apie Vilniaus universiteto Onkologijos instituto reorganizavimą teisės aktų nustatyta tvarka raštu informuoti Vilniaus universiteto Onkologijos instituto kreditorius. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindė tuo, kad  iš atsakovo 2010-01-26 įsakymo Nr. R8-31 matosi, jog Vilniaus universiteto Onkologijos institutas baigia veiklą kaip juridinis asmuo nuo jo išregistravimo iš Juridinių asmenų registro dienos, o nesant juridinio asmens, nėra jo valdymo organų, t.y. byloje neliktų nei ieškovo, nei atsakovo, todėl teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas. Taip pat nėra aiškūs reorganizavimo tikslai, neatliktas išplėstinis reorganizacijos vertinimas, neparuošta turto, darbuotojų, finansinių išteklių paskirstymo naujoms įstaigoms schema, neįvertintas onkologinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų priimtinumo kitimas ir jo įtaka paslaugos kokybei, visiškai neanalizuota reorganizavimo įtaka mokymo procesui.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. sausio 29 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių patenkino – uždraudė Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktoriui Konstantinui Povilui Valuckui derinti su Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, paskelbti, įregistruoti teisės aktų nustatyta tvarka Vilniaus universiteto Onkologijos instituto reorganizavimo sąlygas, patvirtintas Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktoriaus 2010-01-26 įsakymu Nr. R8-31, bei uždraudė Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktoriui Konstantinui Povilui Valuckui apie Vilniaus universiteto Onkologijos instituto reorganizavimą teisės aktų nustatyta tvarka raštu informuoti Vilniaus universiteto Onkologijos instituto kreditorius. Teismas konstatavo, jog teismui, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas, kuriuo būtų pripažintas negaliojančiu Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktoriaus 2010-01-26 įsakymas Nr. R8-31, apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, nes tai būtų susiję su neteisėto įsakymo priėmimo sukeltomis neigiamomis pasekmėmis.

Atskiruoju skundu trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija prašo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės. Nurodo, kad ieškinys neatitinka CPK 38 straipsnio 1 dalies ir 111 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų, kadangi ieškinyje ieškovas ir atsakovas yra tik juridinio asmens organai, neturintys civilinio teisnumo ir veiksnumo. Teismas pažeidė viešąjį interesą, kadangi Vilniaus universiteto Onkologijos instituto reorganizavimas neatsiejamai susijęs su žmonių sveikatos apsaugos kokybės gerinimu. Sustabdžius šios įstaigos reorganizavimo procedūras gali nukentėti pacientų teisėti interesai. Taip pat buvo pažeistas šalių interesų pusiausvyros principas, kadangi teismas neįvertino, jog laikinosios apsaugos priemonės gali padaryti didesnę žalą proceso dalyviui, ginančiam viešąjį interesą, nei juridinio asmens statuso neturinčiam ieškovui. Dėl Onkologijos instituto reorganizavimo inicijavimo apsispręsta LR Vyriausybės 2009-12-07 nutarimu Nr. 1654 „Dėl Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos patvirtinimo“, todėl Onkologijos instituto veiklai vadovaujančio vadovo veiksmai, kuriais 2010-01-26 įsakymu Nr. R8-31 buvo patvirtintos reorganizavimo sąlygos, buvo teisėti. Taip pat ieškovas prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepagrindė jokiais įrodymais, patvirtinančiais, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nėra jokių įrodymų, kad, vykdant Onkologijos instituto reorganizavimą, nukentės ieškovo veikla ir darbuotojų teisės bei pacientų interesai.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas Vilniaus universiteto Onkologijos instituto taryba prašo skundą atmesti. Nurodo, kad atskirasis skundas grindžiamas atsiliepimo į ieškinį argumentais ir jame nėra faktinių bei teisinių argumentų, galinčių paneigti realią grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimumo. Trečiojo asmens atskirojo skundo faktinis pagrindas ir dalykas nesusijęs su ieškinio priėmimo klausimu. Trečiasis asmuo taip pat nepagrįstai susiaurina asmens sampratą CPK prasme, nes pagal CK 2.82 straipsnio 4 dalį ieškinį gali pareikšti atitinkamas juridinio asmens valdymo organas. Įgyvendinus ginčijamą įsakymą ir Vyriausybės 2010-01-12 nutarimą Nr.39 bus suardyta onkologinė tarnyba, ginčijamų aktų įgyvendinimas turės didelę įtaką Lietuvos Respublikos ekonominiam, socialiniam gyvenimui. Pagal Vyriausybės 1996-05-10 nutarimu Nr. 554 patvirtintas Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos nuostatas turi būti paruoštas reorganizavimo projektas, tačiau toks projektas nebuvo paruoštas, dėl ko nekokybiškai paruoštos ir reorganizavimo sąlygos. Ieškovas pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ne tik teismo sprendimo, bet ir ginčo nagrinėjimas, taps neįmanomas.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktorius Konstantinas Povilas Valuckas prašo skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovo direktorius, vienašališkai priimdamas sprendimą dėl instituto reorganizavimo ir išleisdamas įsakymą, prieš tai jo nesuderinęs su instituto taryba, pažeidė CK 2.82 straipsnio 1 dalį ir Vilniaus universiteto Onkologijos instituto statuto nuostatas. CK 2.82 straipsnio 4 dalis numato, kad juridinio asmens dalyviai gali kreiptis į teismą, jeigu juridinio asmens valdymo organai peržengia savo kompetencijos ribas. Priešingai nei nurodo trečiasis asmuo, teismas nutartimi apgynė viešąjį interesą, suteikdamas onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams galimybę išsaugoti kokybišką, prieinamą ir laiku pasiekiamą medicininę pagalbą.

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos duomenis, atskirojo skundo argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad nėra pagrindo skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti.

CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Tuo tikslu įstatymų leidėjas CPK 144-152 straipsniuose įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos, siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, todėl jos turi atitikti ieškovo pareikšto reikalavimo esmę ir būti susijusios su galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymu. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės taikomos atsižvelgiant į bylos pobūdį, ieškinio reikalavimą, atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tačiau teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, bet jam pakanka įsitikinti, kad konkrečiu atveju tokia reali grėsmė yra galima ir kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Šiuo atveju ieškovas pateikė pakankamai įrodymų, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ne tik galimo teismo sprendimo vykdymas, bet ir apskritai paties ginčo nagrinėjimas, gali pasunkėti arba tapti neįmanomu. Dėl to atmestinas trečiojo asmens Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atskirojo skundo argumentas, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, kad ieškinį šiuo konkrečiu atveju užtikrinti buvo būtina (CPK 144 str.).

Apeliantas vienu iš atskirojo skundo argumentų teigia, jog paduotas ieškinys apskritai neatitinka CPK 38 straipsnio 1 dalies ir 111 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų, kadangi ieškinyje ieškovas ir atsakovas yra tik juridinio asmens organai, neturintys civilinio teisnumo ir veiksnumo, todėl jie nėra savarankiški juridiniai asmenys, galintys būti ieškovu ir atsakovu byloje. Tačiau tokie apelianto argumentai nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi, kadangi trečiasis asmuo atskiruoju skundu skundžia ne ieškinio priėmimo faktą, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl iš esmės skundo faktinis pagrindas ir dalykas nesietinas su ieškinio priėmimu. Be to pagal CK 2.82 straipsnio 4 dalį juridinių asmenų organų sprendimai gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais, jeigu jie prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams arba protingumo ar sąžiningumo principams. Ieškinį gali pareikšti juridinio asmens kreditoriai – jeigu sprendimas pažeidžia jų teises ar interesus, atitinkamas juridinio asmens valdymo organas, juridinio asmens dalyvis arba kiti įstatymuose numatyti asmenys.

Apeliantas atskirajame skunde nepagrįstai nurodo, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė viešąjį interesą, kad dėl sustabdyto įstaigos reorganizavimo gali nukentėti pacientų teisėti interesai. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, jog pareikštas ieškinys yra susijęs su viešuoju interesu, tačiau nėra pagrindo sutikti, jog pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė sąlygoja tokio intereso pažeidimą. Iš tikrųjų, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas privalo patikrinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeis viešojo intereso. Viešasis interesas apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas. Viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos aplinkybes. Bendrąja prasme viešieji interesai reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, žmonių gerovę. Vadinasi, jeigu konkrečioje byloje taikytinos ar jau pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės daro ar gali daryti žalą visuomenei, jos daliai, daryti neigiamą įtaką žmonių gerovei, teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-724/2010). Nors apeliantas atskirajame skunde ir teigia, tačiau byloje nėra duomenų, kad uždraudus Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktoriaus 2010-01-26 įsakymo vykdymą, Vilniaus universiteto Onkologijos institutas negalėtų tinkamai veikti ir vykdyti jam priskirtas funkcijas. Tokių įrodymų apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Priešingai, toliau vykdant Vilniaus universiteto Onkologijos instituto reorganizavimo procesą yra tikimybė, jog dėl to, kad nėra aiškūs reorganizavimo tikslai, neatliktas išplėstinis reorganizacijos vertinimas, neparuošta turto, darbuotojų, finansinių išteklių paskirstymo naujoms įstaigoms schema, neįvertintas onkologinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų priimtinumo kitimas ir jo įtaka paslaugos kokybei, neanalizuota reorganizavimo įtaka mokymo procesui ir t.t., ginčijamas Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktoriaus įsakymas gali sukelti neigiamas pasekmes ir padaryti žalą visuomenei ar jos daliai, neigiamą įtaką žmonių gerovei. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, kad, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo bei prioritetinio visuomenės interesų apsaugos užtikrinimo principus.

Nepagrįsti apelianto atskirojo skundo argumentai, kad teismas neįvertino laikinųjų apsaugos priemonių daromos žalos proceso dalyviui, ginančiam viešąjį interesą, t.y. apeliantui, ir tuo pažeidė šalių interesų pusiausvyros principą. Iš tikrųjų laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.), jos turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų taikymas pažeistų teisingumo principą, o valstybės taikomos poveikio priemonės būtų neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimui bei neatitiktų siekiamų teisėtų tikslų, akivaizdžiai varžytų asmens teises labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, būtų pažeista interesų pusiausvyra bei socialinio gyvenimo stabilumas, t.y. laikinosios apsaugos priemonės netaikomos, jeigu, pripažįstant vieno asmens interesus, būtų paneigti kito asmens teisėti interesai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju yra ginčijamos Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktoriaus 2010-01-26 įsakymu Nr. R8-31 patvirtintos reorganizavimo sąlygos, kuriomis siekiama Vilniaus universiteto Onkologijos institutą reorganizuoti padalijimo būdu, pripažįsta, kad tol, kol šalys nėra įvykdžiusios iš ginčijamo Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktoriaus 2010-01-26 įsakymo pagrindu patvirtintų reorganizavimo sąlygų kylančių prievolių, teismo sprendimo įvykdymas ieškinio tenkinimo atveju gali būti užtikrintas atsakovui nustatytu draudimu vykdyti, atlikti su reorganizavimo procesu susijusius veiksmus, užtikrinant, jog ieškovas būtų apsaugotas nuo prievolių, kylančių iš neteisėto įsakymo priėmimo sukeltų neigiamų pasekmių, ir tokiu būdu padėtų išvengti ieškovo teisių ir teisėtų interesų galimo pažeidimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka ieškiniu pareikštų reikalavimų pobūdį ir esmę bei atlieka ieškiniu pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimo funkciją. CPK numatytos laikinosios apsaugos priemonės nėra materialieji teisiniai civilinių teisių gynybos būdai, tačiau jos padeda geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą. Viena iš tokių priemonių yra draudimas atsakovui imtis tam tikrų veiksmų (CPK 145 str. 1 d. 6 p.).

Apelianto atskirojo skundo motyvai dėl ieškinio atitikimo įstatymo nustatytiems reikalavimams, dėl biudžetinės įstaigos organų teisės ir galimybės veikti prieš steigėjo interesus ir pan. nesudaro pagrindo apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti (CPK 320, 338 str.), kadangi jie iš esmės yra susiję su ieškovo teise reikšti ieškinį ir jo reikalavimo pagrįstumu, o ne su nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumu. Šios aplinkybės bus analizuojamos, tiriamos ir vertinamos nagrinėjant civilinę bylą iš esmės ir priimant sprendimą (CPK 259, 265, 270 str.). Todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako, nes šioje proceso stadijoje tokie klausimai nėra sprendžiami.

Kiti trečiojo asmens atskirojo skundo argumentai nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nesudaro pagrindo skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu netaikyti CPK numatytų laikinųjų apsaugos priemonių, apeliantas nenurodė ir teisėjų kolegija nenustatė, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama galioti, kadangi CPK I dalies XI skyriaus 5 skirsnio nuostatos pritaikytos teisingai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija                                                                                                                               

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. sausio 29 d. nutartį  palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė                                                                             Alma Urbanavičienė

Kolegijos teisėjai                                                                                  Romualda Janovičienė

                                                                                                                                                                                                                                                Andžej Maciejevski