Civilinė byla Nr. 3K-3-707-421/2015
Proceso Nr. 2-06-3-03904-2014-4
Procesinio sprendimo kategorija 1.3.1.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio ir Donato Šerno (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Klaipėdos teritorinės darbo biržos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Klaipėdos teritorinės darbo biržos ieškinį atsakovei biudžetinei įstaigai Klaipėdos miesto socialinės paramos centrui dėl skolos priteisimo; trečiasis asmuo – V. S.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių padarinius, kylančius atleidus iš darbo asmenį, įdarbintą įgyvendinant užimtumo rėmimo priemones, aiškinimo ir taikymo.
Byloje nustatyta, kad 2012 m. spalio 31 d. ieškovė Klaipėdos teritorinė darbo birža, atsakovė BĮ Klaipėdos miesto socialinės paramos centras ir trečiasis asmuo V. S. sudarė Trišalę profesinio mokymo ir įdarbinimo sutartį (toliau – ir Sutartis, Trišalė sutartis), pagal kurią atsakovė įsipareigojo įdarbinti trečiąjį asmenį Sutartyje nustatytomis sąlygomis ne trumpesniam negu 12 mėnesių laikotarpiui (Sutarties 3.1.2 punktas) ir nepanaikinti įdarbinamojo darbo vietos 12 mėnesių nuo darbo sutarties sudarymo dienos (Sutarties 3.1.5 punktas). Savo ruožtu ieškovė įsipareigojo sumokėti atsakovės pasirinktam profesinio mokymo tiekėjui už suteiktą profesinį mokymą (Sutarties 3.3.1 punktas), mokėti profesinio mokymo stipendiją (Sutarties 3.3.2 punktas), apmokėti įdarbinamajam kelionės į profesinio mokymo vietą ir atgal išlaidas, apgyvendinimo išlaidas ir kitas išlaidas, nurodytas Sutarties 3.3.3 punkte.
Vykdydama Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, ieškovė patyrė iš viso 3164,40 Lt (916,47 Eur) išlaidų, susijusių su įdarbinamojo profesiniu mokymu.
Šios Sutarties pagrindu 2013 m. sausio 14 d. atsakovė ir trečiasis asmuo sudarė darbo sutartį, pagal kurią trečiasis asmuo buvo įdarbintas atlikti slaugytojo padėjėjo pareigas. Atsakovė 2013 m. balandžio 10 d. nutraukė darbo sutartį su trečiuoju asmeniu DK 107 straipsnio 1 dalies pagrindu (darbo sutartimi nustatyto išbandymo, ar darbuotoja tinka pavestam darbui, rezultatai buvo nepatenkinami) ir informavo apie tai ieškovę, pažymėdama, kad per išbandymo laikotarpį trečiajam asmeniui paskirtos dvi drausminės nuobaudos dėl pravaikštos ir neatsakingo kliento lėšų panaudojimo, nepateikiant išlaidas patvirtinančių dokumentų.
Ieškovė pareikštu ieškiniu prašė iš atsakovės priteisti 3164,40 Lt (916,47 Eur) patirtų išlaidų, susijusių su trečiojo asmens profesiniu mokymu, ir 5 proc. procesines palūkanas. Ieškinį grindė Sutarties 3.1.6 punktu, kuriame nustatyta, kad darbdavys įsipareigoja atlyginti darbo biržai visas jos patirtas išlaidas, susijusias su profesiniu mokymu, jeigu nebus vykdomi arba tinkamai vykdomi Sutarties 3.1.2 ir 3.1.5 punktuose nurodyti įsipareigojimai be svarbių priežasčių, nurodytų Užimtumo rėmimo įstatyme ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. A1-499 patvirtintame Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos apraše (toliau – Aprašas).
Nagrinėjamoje byloje taikoma teisės aktų redakcija, galiojusi 2013 m. balandžio 10 d., t. y. atsakovės ir trečiojo asmens darbo sutarties nutraukimo metu. Aprašo 36 punkte nustatyta:
„Bedarbiai ar įspėti apie atleidimą iš darbo darbuotojai, dėl kurių kaltės buvo nutrauktas profesinis mokymas, darbdavys, atsisakęs įdarbinti ar per 12 mėnesių panaikinęs darbo vietą, arba bedarbis ar įspėtas apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojas, be svarbios priežasties atsisakęs įsidarbinti pagal Trišalę profesinio mokymo ir įdarbinimo sutartį ar įsidarbinęs ir per 6 mėnesius nutraukęs darbo sutartį arba nepradėjęs savarankiškos veiklos ar per 6 mėnesius ją nutraukęs, teritorinei darbo biržai privalo atlyginti jos patirtas išlaidas, susijusias su profesiniu mokymu. Svarbiomis priežastimis laikoma:
36.1. bedarbio ar įspėto apie atleidimą iš darbo darbuotojo liga ar mirtis;
36.2. darbo sutarties nutraukimas Darbo kodekso 127 straipsnio 2 dalyje, 128 straipsnyje ar 136 straipsnyje nurodytais pagrindais.“
DK 127 straipsnyje reglamentuojamas darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu; DK 128 straipsnyje – darbo sutarties nutraukimas dėl nepriklausančių nuo darbuotojo aplinkybių; DK 136 straipsnyje – darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė ieškovei iš atsakovės 3164,40 Lt (916,47 Eur) patirtų išlaidų, susijusių su trečiojo asmens profesiniu mokymu, ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą.
Aiškindamas Aprašo 36 punkto nuostatas, teismas nurodė, kad teisės aktų leidėjo tikslas buvo išskirti tuos atvejus, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, tačiau nesant jo kaltės, t. y. kai darbdavys dėl ne nuo jo paties, o nuo darbuotojo priklausančių aplinkybių yra priverstas nutraukti darbo sutartį, nepasibaigus minimaliam įdarbinimo laikotarpiui, tačiau Aprašo 36 punkte nėra įtvirtinta galimybė darbdavį atleisti nuo pareigos kompensuoti ieškovės išlaidas tuo atveju, kai darbo sutartis su įdarbintuoju nutraukiama vadovaujantis DK 107 straipsniu. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovė teigia, kad ji galėjo trečiojo asmens darbo pareigų pažeidimus vertinti kaip šiurkščius ir jų pagrindu nutraukti darbo sutartį pagal DK 136 straipsnį, kuris būtų eliminavęs jos pareigą atlyginti ieškovei trečiojo asmens parengimo ir įdarbinimo išlaidas, tačiau to nepadarė. Teismas padarė išvadas, kad: atsakovė, nutraukdama darbo sutartį su trečiuoju asmeniu, vadovaudamasi DK 107 straipsnio 1 dalimi, pati prisiėmė iš to kylančias teisines pasekmes pagal šalių sudarytą Sutartį; nutraukusi darbo sutartį anksčiau Sutartyje nustatyto termino, atsakovė pažeidė sutarčių vykdymo principus ir savo prievolės, nustatytos Sutarties 3.1.2 ir 3.1.5 punktuos, tinkamai neįvykdė, todėl jai atsirado pareiga atlyginti visas ieškovės patirtas išlaidas, susijusias su trečiojo asmens profesiniu mokymu (Sutarties 3.1.6 punktas).
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. balandžio 10 d. sprendimu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti, iš ieškovės priteisti 1051,32 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir 27,51 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs Apraše įtvirtintas nuostatas, sutiko su pirmosios instancijos teismu, kad teisės aktų leidėjo tikslas buvo išskirti tuos atvejus, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, tačiau nesant jo kaltės, t. y. kai darbdavys dėl ne nuo jo paties, o nuo darbuotojo priklausančių aplinkybių yra priverstas nutraukti darbo sutartį, nepasibaigus minimaliam įdarbinimo laikotarpiui. Atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje T. Ž. v. UAB „CMA CGM Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-58/2010, pateiktą išaiškinimą, kad darbuotojo atleidimo pagal DK 107 straipsnio 1 dalį pagrindas yra neigiami išbandymo rezultatai, apeliacinės instancijos teismas sprendė, toks išaiškinimas sudaro pagrindą atleidimą dėl išbandymo neišlaikymo traktuoti kaip atleidimą dėl darbuotojo kaltės. Pabrėžęs, kad nagrinėjamoje byloje ginčo, jog dėl atleidimo kalta darbuotoja, nėra, teismas pažymėjo, kad atsakovė buvo priversta nutraukti darbo sutartį nepasibaigus minimaliam įdarbinimo laikotarpiui dėl nuo darbuotojos priklausančių aplinkybių, t. y. nesant darbdavės kaltės, ir sprendė, kad toks atleidimas visiškai atitinka Aprašo 36 punkte įtvirtintą tikslą – darbuotojas atleidžiamas dėl jo kaltės. Teismo vertinimu, yra akivaizdu, kad trečiasis asmuo šiurkščiai pažeidė darbo pareigas, todėl vien dėl to, kad jo atleidimas įformintas kitu pagrindu, nei nurodyta Apraše, tačiau visiškai atitinkančiu Aprašo 36 punkte išskirtų atvejų pobūdį, nėra pagrindo reikalauti iš atsakovės padengti išlaidas, susijusias su trečiojo asmens profesiniu mokymu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, išdėstytą aiškinimą ir teisės akto leidėjo valią DK 107 straipsnyje nurodytą pagrindą sieti ne su darbdavio kalte ir laikyti svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį anksčiau laiko patvirtina Aprašo 36 punkto pakeitimas socialinės apsaugos ir darbo ministro 2014 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. A1-570. Šiuo pakeitimu prie svarbių priežasčių, kurioms esant darbdavys neprivalo atlyginti teritorinei darbo biržai jos patirtų išlaidų, susijusių su profesiniu mokymu, priskirtas darbo sutarties nutraukimas DK 107 straipsnio pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė darbo sutartį nutraukė dėl svarbios priežasties – darbuotojos kaltės – ir nepažeidė Sutarties, todėl neturi pareigos atlyginti ieškovei jos patirtas išlaidas. Be to, teismas pažymėjo, kad trečiojo asmens darbo vieta nebuvo panaikinta, nes atsakovė į ją priėmė kitus žmones.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas trečiojo asmens kaltę, situaciją vertino formaliai, tačiau nevertino realių aplinkybių, todėl daromos išvados neatitinka faktinės situacijos. Trečiasis asmuo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nesutiko su tuo, kad jis padarė drausmės pažeidimus, nesutiko su atleidimo pagrindu bei nurodė priežastis, dėl kurių nesikreipė teisinės gynybos. Ginčyti trečiojo asmens drausmės pažeidimus nėra kasatorės prerogatyva, ji vertina atsakovės pasirinktą atleidimo pagrindą. Atsižvelgusi į sutarties nuostatas, kasatorė konstatuoja, kad atsakovė neįgyvendino sutarties sąlygų, dėl to jai kyla finansinės pasekmės.
2. Atsakovė trečiojo asmens atleidimo pagrindą pasirinko ne DK 136 straipsnį, kuris reglamentuoja atleidimą darbuotojui nerūpestingai atliekant pareigas, pažeidus darbo drausmę ar šiurkščiai pažeidus darbo pareigas, todėl manytina, kad atsakovė realiai atleido trečiąjį asmenį dėl nepatenkinamų rezultatų, o atsiradus finansinėms pasekmėms, trečiojo asmens padarytus pažeidimus traktavo kaip atleidimo pagrindą vertinant darbo rezultatus, taip siekdama išvengti sutartinių įsipareigojimų vykdymo.
3. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje T. Ž. v. UAB „CMA CGM Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-58/2010, darbuotojo atleidimą darbdavio iniciatyva dėl neigiamų išbandymo rezultatų traktavo kaip atsiradusį dėl darbuotojo kaltės. Tačiau minėtoje nutartyje atleidimas iš darbo neišlaikius bandomojo laikotarpio nesiejamas su darbuotojo kalte, bet aiškinamas kaip darbdavio prerogatyva vertinti išbandymo rezultatus. Kyla abejonės, ar darbuotojo neatitiktį darbdavio lūkesčiams galima vertinti kaip darbuotojo kaltę. Nors nagrinėjamu atveju prerogatyva nutraukti darbo sutartį DK 107 straipsnio pagrindu teko darbdaviui, tačiau teisės normos tokią teisę nustato ir darbuotojui. Tokiu atveju darbuotojui esant nepatenkintam darbo sąlygomis, reikėtų laikyti, kad darbuotojo atleidimas DK 107 straipsnio 2 dalies pagrindu yra dėl darbdavio kaltės. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai vertino, kad DK 107 straipsnio pagrindas gali būti prilyginamas atleidimui pagal DK 136 straipsnį.
4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutapatino atleidimo iš darbo pagrindus – dėl drausmės pažeidimų ir dėl nepatenkinamų darbo rezultatų. Nagrinėjama situacija atitinka atitiko DK 129 straipsnio reglamentuojamą darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, tačiau nesant Apraše nurodytų svarbių priežasčių. Tik esant Apraše išvardytoms svarbioms priežastims, kurių viena – darbo sutarties nutraukimas pagal DK 136 straipsnį, – darbdaviui nekyla teisinių pasekmių dėl darbuotojo atleidimo. Atsakovė galėjo trečiojo asmens veiksmus vertinti kaip DK 235 straipsnyje nustatytus šiurkščius darbo pareigų pažeidimus ir tuo remdamasi nutraukti darbo sutartį DK 136 straipsnio pagrindu, kuris būtų eliminavęs atsakovės pareigą atlyginti ieškovei trečiojo asmens paruošimo ir įdarbinimo išlaidas, tačiau to nepadarė. Atsakovė, nutraukdama darbo sutartį su trečiuoju asmeniu DK 107 straipsnio 1 dalies pagrindu, prisiėmė iš to kylančias pasekmes pagal sudarytą Trišalę sutartį.
5. Sutarties šalis sieja specifiniai sutartiniai teisiniai santykiai, reguliuojami specialiosiomis viešosios teisės normomis. Teisės teorijoje pripažįstama, kad plečiamai negali būti aiškinamos teisės normos, kurios įtvirtina bendrosios taisyklės, nustatytos kitoje teisės normoje, išimtis, taigi negalima plečiamai aiškinti baigtinių sąrašų, sankcijų, nuostatų, kuriose yra bendrosios taisyklės išimtys. Teisės normos, galiojusios Sutarties sudarymo ir jos nutraukimo metu, nustato baigtinį sąrašą svarbių priežasčių, kurioms esant darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva su darbo biržos siųstu asmeniu darbdaviui nesukelia teisinių pasekmių. Į šį sąrašą neįtrauktas atvejis, kai darbuotojas atleidžiamas po bandomojo laikotarpio. Todėl laikytina, kad atsakovė atleido trečiąjį asmenį nesant svarbių priežasčių.
6. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė Aprašo 3.4.2.1 punkto nuostatas, konstatavęs, kad darbo vieta nagrinėjamu atveju nebuvo panaikinta, nes atsakovė į tą vietą priėmė kitus žmones. Kasatorė įstatymo nustatyta tvarka įgyvendina užimtumo politiką, todėl aktualus būtent asmens, kurio profesiniam mokymui buvo skirtos lėšos, įdarbinimas. Tikėtina, kad apskritai atsakovo organizacijoje darbo vieta nebuvo panaikinta ir joje dirba kiti asmenys, tačiau nagrinėjamu atveju darbo vieta trečiajam asmeniui buvo panaikinta pagal Sutarties sąlygas.
7. Apeliacinės instancijos teismas iš kasatorės priteisė 1051,32 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, bei 27,51 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Teismas nenurodė, kodėl priteisti maksimalūs bylinėjimosi išlaidų dydžiai. Kasatorės nuomone, nagrinėjama byla nebuvo sudėtinga, didelės apimties ar reikalaujanti specialiųjų žinių. Be to, pažymėtina, kad priteistos bylinėjimosi išlaidos sudaro didesnę sumą nei yra ginčo suma, o tai, kasatorės manymu, prieštarauja protingumo principui.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo skundą atmesti ir priteisti jai iš ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, šį prašymą motyvuodama taip:
1. Aprašo 3 punkte nurodyta, kad darbo vieta laikoma panaikinta, kai per 12 mėnesių laikotarpį nuo asmens, baigusio profesinio mokymo programą, įsidarbinimo dienos darbo sutartis su įdarbintu asmeniu nutraukiama darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, t. y. kai darbdavys dėl ne nuo jo paties, o nuo darbuotojo priklausančių aplinkybių yra priverstas nutraukti darbo sutartį nepasibaigus minimaliam įdarbinimo terminui. Sistemiškai aiškinant teisės aktų nuostatas, kuriomis grindžiama atsakovės pareiga atlyginti ieškovės patirtas išlaidas, darytina vienareikšmiška išvada, kad darbdavys laikomas panaikinusiu darbo vietą ir turinčiu pareigą kompensuoti ieškovės išlaidas tik tais atvejais, kai darbo sutartį su įdarbinamu asmeniu nepasibaigus 12 mėnesių jis nutraukia be svarbių priežasčių ir kai dėl tokio darbo sutarties nutraukimo nėra darbuotojo kaltės. Pirmosios instancijos teismas, padaręs tinkamas išvadas dėl Aprašo 36 punkto nuostatų tikslo, šias nuostatas pritaikė netinkamai.
Byloje nėra ginčo, kad trečiajam asmeniui darbo sutartimi buvo nustatytas 3 mėnesių išbandymo laikotarpis ir kad šiuo laikotarpiu jis net du kartus buvo baustas drausminėmis nuobaudomis. Taigi visos bylos šalys ir teismas pripažino, kad formaliai buvo pagrindas darbo sutartį su trečiuoju asmeniu nutraukti pagal DK 136 ir 235 straipsnius, tačiau iš atsakovės reikalaujama kompensuoti ieškovės patirtas išlaidas vien todėl, kad atsakovė nusprendė nutraukti su trečiuoju asmeniu darbo santykius pasirinkdama DK 107 straipsnio 1 dalyje nustatytą pagrindą, kuris, nors ir grindžiamas visiškai tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, yra daug palankesnis trečiajam asmeniui ateityje ieškant darbo. Toks ieškovės reikalavimas grindžiamas vien tik formaliu teisės aktų taikymu, neatsižvelgiant į taikytinų teisės aktų nuostatų turinį, tikslą ir įstatymų leidėjo valią.
2. Faktas, kad darbdavys nutraukia darbo sutartį dėl to, kad darbuotojo išbandymo rezultatai nėra patenkinami, patvirtina darbuotojo kaltę dėl darbo sutarties nutraukimo, nes viena iš pagrindinių darbuotojo pareigų – tinkamai atlikti jam pavestą darbą.
3. Socialinės apsaugos ir darbo ministras 2014 m. lapkričio 19 d. įsakymu priskyrė DK 107 straipsnio 1 dalyje nustatytą darbo sutarties nutraukimo pagrindą prie Apraše nurodytų darbo sutarties nutraukimo pagrindų, kuriems esant darbdavys atleidžiamas nuo pareigos atlyginti teritorinei darbo biržai jos patirtas išlaidas, susijusias su profesiniu mokymu. Neatsižvelgus į šiuos teisės aktų pakeitimus ir nepaisant to, vis tiek reikalaujant iš atsakovės atlyginti ieškovės patirtas išlaidas, teisės aktų nuostatos būtų taikomos formaliai, neatsižvelgiant į reglamentavimo tikslus ir prasmę.
4. Faktas, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė byloje skirtingus sprendimus, byla nagrinėjama kasaciniame teisme, patvirtina šios bylos sudėtingumą. Byloje ginčas kilo dėl teisės aktų nuostatų aiškinimo, nesant šiais klausimais suformuotos teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismo priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijus, yra pagrįstas ir mažinti jį nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl pareigos atlyginti teritorinei darbo biržai jos patirtas išlaidas, susijusias su profesiniu mokymu
Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymo 23 straipsnio, reglamentuojančio bedarbių ir įspėtų apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojų profesinį mokymą, 3 dalyje nustatyta, kad bedarbių ir įspėtų apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojų profesinis mokymas organizuojamas pagal Trišalėje sutartyje numatytas sąlygas; Trišalė sutartis sudaroma tarp teritorinės darbo biržos, darbdavio, kuris įdarbins ar paliks darbuotoją jo darbovietėje, ir bedarbio ar įspėto apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojo dėl bedarbio įdarbinimo į laisvą darbo vietą ar įspėto apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojo pasilikimo dirbti jo darbovietėje. Pagal to paties straipsnio 13 dalies nuostatą, bedarbiai ir įspėti apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojai, dėl kurių kaltės buvo nutrauktas profesinis mokymas, darbdavys, atsisakęs įdarbinti ar per 12 mėnesių panaikinęs darbo vietą, arba bedarbis ar įspėtas apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojas, be svarbios priežasties atsisakęs įsidarbinti pagal šio straipsnio 3 dalyje nurodytą Trišalę sutartį ar įsidarbinęs ir per 6 mėnesius nutraukęs darbo sutartį arba nepradėjęs savarankiškos veiklos ar per 6 mėnesius ją nutraukęs, teritorinei darbo biržai privalo atlyginti jos patirtas išlaidas, susijusias su profesiniu mokymu; svarbiomis priežastimis laikoma asmens liga ar kitos priežastys, nustatytos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintame Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos apraše.
Analogiškos Užimtumo rėmimo įstatymo 23 straipsnio 13 dalies nuostatoms dėl pareigos atlyginti teritorinei darbo biržai jos patirtas išlaidas, susijusias su profesiniu mokymu, nuostatos yra įtvirtintos ir Aprašo 36 punkte, kuriame taip pat nustatyta, kad svarbiomis priežastimis yra laikoma: bedarbio ar įspėto apie atleidimą iš darbo darbuotojo liga ar mirtis (36.1 punktas); darbo sutarties nutraukimas Darbo kodekso 127 straipsnio 2 dalyje ar 128 straipsnyje nurodytais pagrindais. Aprašo 3 punkte yra pateikta darbo vietos panaikinimo sąvoka. Pagal šią sąvoką darbo vieta laikoma panaikinta, kai per 12 mėnesių laikotarpį nuo asmens, baigusio profesinio mokymo programą, įsidarbinimo dienos atsiranda bent viena iš šių sąlygų: darbo sutartis su įdarbintu asmeniu nutraukiama darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, arba darbdavio bankroto ar likvidavimo atveju; įdarbinto asmens darbo vietoje prastova ne dėl darbuotojo kaltės tęsiasi ilgiau kaip trisdešimt kalendorinių dienų iš eilės, taip pat jeigu jam darbo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais nemokamas priklausantis darbo užmokestis; įdarbinto asmens darbo sutartyje keičiama darbovietė ar funkcijos be darbo biržos sutikimo.
2014 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. A1-570 pakeitus Aprašą, jo 361 punktu, be kita ko, buvo nustatyta, kad svarbiomis priežastimis, kurioms esant darbdavys neprivalo atlyginti teritorinei darbo biržai jos patirtų išlaidų, susijusių su profesiniu mokymu, laikoma ir darbo sutarties nutraukimas Darbo kodekso 107 straipsnyje, 127 straipsnio 1 ir 2 dalyje, jeigu reikalavimas nutraukti darbo sutartį buvo pagrįstas darbuotojo liga ar neįgalumu, trukdančiu tinkamai atlikti darbą, arba kitomis svarbiomis priežastimis, nustatytomis kolektyvinėje sutartyje, ar Darbo kodekso 136 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytais pagrindais.
Kasacinis teismas pažymi, kad nors minėtose Užimtumo rėmimo įstatymo 23 straipsnio 13 punkto bei nagrinėjamų teisinių santykių atsiradimo metu galiojusios redakcijos Aprašo 36 punkto nuostatose, jas aiškinant pažodžiui, išvardytos svarbios priežastys, kurioms esant neatsiranda pareiga atlyginti teritorinei darbo biržai jos patirtas išlaidas, susijusias su profesiniu mokymu, turėtų būti taikomos bedarbiams ar įspėtiems apie atleidimą darbuotojams, atsisakiusiems įsidarbinti pagal sudarytą Trišalę sutartį ar įsidarbinusiems ir per 6 mėnesius nutraukusiems darbo sutartį, tačiau sistemiškai aiškinant šias nuostatas kartu su Aprašo 3 punkte apibrėžta darbo vietos panaikinimo sąvoka bei vėliau pakeista Aprašo 36 ir 361 punktų redakcija, akivaizdu, kad svarbias priežastis, kaip pagrindą atleisti nuo pareigos atlyginti darbo biržai tokias išlaidas, įstatymo leidėjas nustatė tiek tiems atvejams, kai darbo sutartis nutraukiama darbuotojo iniciatyva, tiek ir tiems atvejams, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva.
Šią bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2012 m. spalio 31 d. ieškovė, atsakovė ir trečiasis asmuo sudarė Trišalę profesinio mokymo ir įdarbinimo sutartį Nr. PM-TR-IDRS-538, pagal kurią atsakovė įsipareigojo įdarbinti trečiąjį asmenį sutartyje nustatytomis sąlygomis ne trumpesniam nei 12 mėnesių laikotarpiui (Sutarties 3.1.2 punktas); šia sutartimi atsakovė (darbdavys), be kita ko, įsipareigojo pranešti darbo biržai apie darbo vietos panaikinimą, kaip jis apibrėžtas Apraše (Sutarties 3.1.4.2 punktas), nepanaikinti įdarbinamojo darbo vietos 12 mėnesių nuo darbo sutarties sudarymo dienos (3.1.5 punktas), atlyginti darbo biržai visas jos patirtas išlaidas, susijusias su profesiniu mokymu, jeigu nebus vykdomi ar tinkamai vykdomi Sutarties 3.1.2 ir 3.1.5 punktuose nurodyti įsipareigojimai be svarbių priežasčių, nurodytų Užimtumo įstatyme ir Apraše. Trišalės sutarties pagrindu 2013 m. sausio 14 d. atsakovė ir trečiasis asmuo sudarė darbo sutartį Nr. 730, pagal kurią trečiasis asmuo buvo įdarbintas atsakovo įstaigoje slaugytojo padėjėjo pareigoms atlikti; sudarant darbo sutartį, buvo nustatytas 3 mėnesių bandomasis laikotarpis. 2013 m. kovo 18 d. trečiajam asmeniui (darbuotojai) buvo skirta drausminė nuobauda – papeikimas, už tai, kad be pateisinamos priežasties visą pamainą neatvyko į darbą; 2013 kovo 20 d. trečiajam asmeniui buvo paskirtas papeikimas už tai, kad neatsakingai elgėsi su kliento lėšomis – jas panaudojo, tačiau nepateikė išlaidas patvirtinančių dokumentų; 2013 m. balandžio 10 d. atsakovė nutraukė darbo sutartį su trečiuoju asmeniu Darbo kodekso 107 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, t. y. darbo sutartis su trečiuoju asmeniu buvo nutraukta dėl to, kad darbo sutartimi nustatytu išbandymo laikotarpiu rezultatai buvo nepatenkinami.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar, atsakovui (darbdaviui) nutraukus darbo sutartį su trečiuoju asmeniu DK 107 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, atsirado įstatyme ir Trišalėje sutartyje nustatytas pagrindas atlyginti darbo biržai jos turėtas išlaidas, susijusias su trečiojo asmens profesiniu mokymu, pažymėjo, jog atsakovė, nutraukdama darbo sutartį minėtu pagrindu, prisiėmė iš to kylančias teisines pasekmes pagal Trišalę sutartį, už kurios tinkamą vykdymą buvo atsakinga, ir kurioje nebuvo nurodyta darbuotojo atsakomybė dėl darbo sutarties nutraukimo, jeigu ji bus nutraukta DK 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu, bei padarė išvadą, kad atsakovė pažeidė sutarčių vykdymo principus bei tinkamai neįvykdė savo prievolės, nustatytos Trišalės sutarties 3.1.2 bei 3.1.5 punktuose. T. y. pirmosios instancijos teismas faktiškai pripažino, kad atsakovė, nutraukdama darbo sutartį nepraėjus 12 mėnesių nuo jos sudarymo dienos, panaikino darbo vietą, kaip tai apibrėžiama Aprašo 3 punkte, be svarbių priežasčių, nurodytų Aprašo 36 punkte.
Pažymėtina, kad išanalizavęs Aprašo nuostatas, susijusias su darbdavio pareiga atlyginti darbo biržai jos turėtas išlaidas, susijusias su darbuotojo profesiniu mokymu, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad teisės aktų leidėjo tikslas buvo išskirti tuos atvejus, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, tačiau nesant jo kaltės, t. y. kai darbdavys dėl ne nuo jo paties, o nuo darbuotojo priklausančių aplinkybių yra priverstas nutraukti darbo sutartį nepasibaigus minimaliam įdarbinimo laikotarpiui. Su tokia išvada sutiko ir apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas konstatuoja, kad ši bylą nagrinėjusių teismų išvada yra padaryta, iš esmės tinkamai išaiškinus tiek Užimtumo rėmimo įstatymo, tiek Aprašo nuostatas, reglamentuojančias darbdavio pareigą atlyginti darbo biržai jos turėtas išlaidas, susijusias su darbuotojo profesiniu mokymu, bei šios pareigos išimtis.
Išvadą, kad atsakovė, nutraukdama su trečiuoju asmeniu sudarytą darbo sutartį, pažeidė Trišalę sutartį ir privalo atlyginti minėtas darbo biržos patirtas išlaidas, susijusias su darbuotojo profesiniu mokymu, pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės remdamasi tik tuo, kad Aprašo 36 punkte nėra nustatyta, jog darbdavys yra atleidžiamas nuo pareigos atlyginti tokias išlaidas, kai darbo sutartis nutraukiama DK 107 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu.
Kaip jau minėta, įstatymo leidėjas, nustatydamas darbdavio pareigą atlyginti darbo biržai jos turėtas išlaidas, susijusias su darbuotojo profesiniu mokymu, išskyrė tuos atvejus, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, tačiau nesant jo kaltės, t. y. kai darbdavys dėl ne nuo jo paties, o nuo darbuotojo priklausančių aplinkybių yra priverstas nutraukti darbo sutartį nepasibaigus minimaliam įdarbinimo laikotarpiui. Šią išvadą patvirtina ir Aprašo 3 punkte įtvirtinta darbo vietos panaikinimo sąvoka, pagal kurią darbo vietos panaikinimu yra laikomi tie atvejai, kai darbo sutartis nutraukiama dėl priežasčių, kurios niekaip nesusijusios su darbuotojo veiksmais (kai per 12 mėnesių laikotarpį nuo asmens, baigusio profesinio mokymo programą, įsidarbinimo dienos atsiranda bent viena iš šių sąlygų: darbo sutartis su įdarbintu asmeniu nutraukiama darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, arba darbdavio bankroto ar likvidavimo atveju; įdarbinto asmens darbo vietoje prastova ne dėl darbuotojo kaltės tęsiasi ilgiau kaip trisdešimt kalendorinių dienų iš eilės, taip pat jeigu jam darbo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais nemokamas priklausantis darbo užmokestis; įdarbinto asmens darbo sutartyje keičiama darbovietė ar funkcijos be darbo biržos sutikimo). O darbo sutarties nutraukimas DK 107 straipsnio 1 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. darbdaviui pripažinus, kad išbandymo, norint patikrinti, ar darbuotojas tinka pavestam darbui, rezultatai nepatenkinami, yra susijęs būtent su darbuotojo veiksmais, nes šiuo pagrindu jis yra atleidžiamas iš darbo pripažinus, kad jo išbandymo rezultatai yra nepatenkinami.
Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad išbandymas yra tam tikras terminas, darbo sutarties šalių susitarimu nustatomas sudarant darbo sutartį, per kurį darbdavys gali patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, o darbuotojas – ar darbas ir jo sąlygos tinka jam. Išbandymo rezultatų vertinimas, kai išbandymas nustatytas darbdavio iniciatyva, yra darbdavio prerogatyva. Jeigu darbuotojas nesutinka su atleidimu iš darbo nurodytu pagrindu ir kreipiasi į teismą, darbdavys privalo įrodyti, kad darbuotojas iš tiesų neišlaikė išbandymo, t. y. kad darbuotojas dėl savo dalykinių ir asmeninių savybių nesugeba ar negali dirbti darbo, dėl kurio atlikimo buvo sulygta sudarant sutartį. Nagrinėdamas tokias bylas, teismas negali spręsti tų klausimų, kurie pagal įstatymą ir darbo teisinių santykių sutartinį pobūdį yra darbdavio prerogatyva, t. y. teismas negali pripažinti, kad darbuotojas tinka pavestam darbui. Teismo pareiga nagrinėjant tokias bylas – patikrinti, ar darbdavys tikrai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad darbuotojas neišlaikė išbandymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. Ž. v. UAB ,,CMA CGM Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-58/2010).
Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl trečiojo asmens atleidimo DK 107 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu teisėtumo. Teismai taip pat nustatė, kad trečiasis asmuo – darbuotoja – išbandymo laikotarpiu net du kartus buvo bausta drausminėmis nuobaudomis: 2013 m. kovo 18 d. jai buvo skirta drausminė nuobauda – papeikimas, už tai, kad be pateisinamos priežasties visą pamainą neatvyko į darbą, bei 2013 m. kovo 20 d. buvo paskirtas papeikimas už tai, kad neatsakingai elgėsi su kliento lėšomis – jas panaudojo, tačiau nepateikė išlaidas patvirtinančių dokumentų. Atsakovė, atsižvelgdama į trečiojo asmens atliekamo darbo specifiką – klientų lankymą namuose, darbą su jų materialinėmis vertybėmis, taip pat į būtinumą, kad pagalbos reikalingi klientai visada sulauktų pagalbos laiku ir reguliariai, padarė išvadą, kad padaryti darbo drausmės pažeidimai rodo, jog trečiasis asmuo yra nepakankamai atsakingas ir nėra tinkamas tokiam darbui atlikti. Taigi, darbo sutartis su darbuotoja (trečiuoju asmeniu) buvo nutraukta darbdavio iniciatyva, tačiau nesant jo kaltės, t. y. darbdavė dėl ne nuo jos pašios, o dėl nuo darbuotojos priklausančių aplinkybių buvo priversta nutraukti darbo sutartį, nepasibaigus minimaliam įdarbinimo laikotarpiui. Todėl šis darbo sutarties nutraukimo pagrindas negali būti priskiriamas prie darbo sutarties nutraukimo pagrindų, kurie apibrėžiami kaip darbo vietos panaikinimas Užimtumo rėmimo įstatymo 23 straipsnio 13 dalies ir Aprašo 36 punkto prasme, kaip jis apibrėžiamas Aprašo 3 punkte, bet priskirtinas prie svarbių priežasčių, kurioms esant nutraukus darbo sutartį, darbdaviui neatsiranda pareiga atlyginti darbo biržai jos turėtas išlaidas, susijusias su trečiojo asmens profesiniu mokymu. Tai, kad darbo sutarties nutraukimas DK 107 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu nepriskiriamas prie darbo sutarties nutraukimo pagrindų, kurie apibrėžiami kaip darbo vietos panaikinimas Užimtumo rėmimo įstatymo 23 straipsnio 13 dalies ir Aprašo 36 punkto prasme, ir laikytinas svarbia priežastimi, kuriai esant darbdavys neprivalo atlyginti teritorinei darbo biržai jos patirtų išlaidų, susijusių su profesiniu, patvirtina ir po šioje byloje nagrinėjamų teisinių santykių padaryti Aprašo pakeitimai, kuriuose prie svarbių priežasčių priskirtas ir darbo sutarties nutraukimas Darbo kodekso 107 straipsnyje nustatytais pagrindais (2014 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. A1-570 pakeistos Aprašo redakcijos 361.1 punktas). Akivaizdu, kad tokiu Aprašo pakeitimu norminio akto leidėjas tik patvirtino aplinkybę, jog darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva tokiu pagrindu, kai darbdavys dėl ne nuo jo paties, o nuo darbuotojo priklausančių aplinkybių yra priverstas nutraukti darbo sutartį, nepasibaigus minimaliam įdarbinimo laikotarpiui, taigi ir darbdaviui pripažinus, kad išbandymo, norint patikrinti, ar darbuotojas tinka pavestam darbui, rezultatai nepatenkinami, nėra laikomas darbo vietos panaikinimu Užimtumo rėmimo įstatymo 23 straipsnio 13 dalies ir Aprašo 36 punkto prasme ir yra laikomas svarbia priežastimi, kuriai esant darbdavys neprivalo atlyginti teritorinei darbo biržai jos patirtų išlaidų.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje T. Ž. v. UAB ,,CMA CGM Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-58/2010, pateiktu išaiškinimu, pagal kurį darbuotojo atleidimo pagal DK 107 straipsnio 1 dalį sąlyga yra neigiami išbandymo rezultatai, sprendė, jog toks išaiškinimas leidžia atleidimą dėl išbandymo neišlaikymo pagrįstai traktuoti kaip atleidimą dėl darbuotojo kaltės. Kasatorė, nesutikdama su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada, teigia, kad paminėtoje nutartyje atleidimas iš darbo neišlaikius bandomojo laikotarpio nesiejamas su darbuotojo kalte, bet aiškinamas kaip darbdavio prerogatyva vertinti išbandymo rezultatus. Kasatorės teigimu, kyla abejonių, ar darbuotojo neatitiktį darbdavio lūkesčiams galima vertinti kaip darbuotojo kaltę. Šie kasatorės teiginiai iš esmės yra pagrįsti. Pirmiau nurodytoje kasacinio teismo nutartyje iš tiesų yra išaiškinta, kad rezultatų vertinimas, kai išbandymas nustatytas darbdavio iniciatyva, yra darbdavio prerogatyva, o atleidimo sąlyga yra neigiami išbandymo rezultatai. Tačiau nutartyje nėra teigiama, kad neigiami išbandymo rezultatai būtinai turi būti siejami su darbuotojo kalte. Neigiami išbandymo rezultatai visų pirma siejami su darbuotojo nesugebėjimu ar negalėjimu dirbti jam pavestą darbą, nes, kaip jau minėta šioje nutartyje, išbandymo terminas yra skirtas būtent tam, kad darbdavys galėtų patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui.
Bylą nagrinėjusiems teismams nustačius, kad darbuotoja per išbandymo laikotarpį šiurkščiai pažeidė darbo pareigas, akivaizdu, kad atsakovė, kaip darbdavė, turėjo pakankamą pagrindą išbandymo rezultatus vertinti kaip neigiamus. Taigi, nepriklausomai nuo to, kad darbuotojas buvo atleistas ne dėl darbo pareigų pažeidimo, darbo sutarties nutraukimas sietinas su aplinkybėmis, priklausančiomis ne nuo darbdavio, o nuo paties darbuotojo. Todėl kasatorės teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas sutapatino atleidimo iš darbo pagrindus – dėl drausmės pažeidimų ir dėl nepatenkinamų darbo rezultatų – nepagrįstas.
Dėl šioje nutartyje išdėstytų argumentų kasatorės teiginį, kad į svarbių priežasčių, kurioms esant darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva su darbo biržos siųstu asmeniu darbdaviui nesukelia teisinių pasekmių, sąrašą neįtraukus atvejo, kai darbuotojas atleidžiamas po bandomojo laikotarpio, laikytina, kad atsakovė atleido trečiąjį asmenį nesant svarbių priežasčių, kasacinis teismas pripažįsta nepagrįstu.
Teisiškai nepagrįstas ir kasatorės teiginys, jog konstatavęs, kad darbo vieta nagrinėjamu atveju nebuvo panaikinta, nes atsakovė į tą vietą priėmė kitus žmones, apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė Aprašo 3.4.2.1 punkto nuostatas.
Šioje nutartyje jau minėta, kad darbo vietos panaikinimu Užimtumo rėmimo įstatymo 23 straipsnio 13 dalies ir Aprašo 36 punkto prasme pripažįstami atvejai, kai per 12 mėnesių laikotarpį nuo asmens, baigusio profesinio mokymo programą, įsidarbinimo dienos atsiranda bent viena iš šių sąlygų: darbo sutartis su įdarbintu asmeniu nutraukiama darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, arba darbdavio bankroto ar likvidavimo atveju; įdarbinto asmens darbo vietoje prastova ne dėl darbuotojo kaltės tęsiasi ilgiau kaip trisdešimt kalendorinių dienų iš eilės, taip pat jeigu jam darbo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais nemokamas priklausantis darbo užmokestis; įdarbinto asmens darbo sutartyje keičiama darbovietė ar funkcijos be darbo biržos sutikimo. Taigi, darbo sutarties nutraukimo atveju darbdavys laikomas panaikinusiu darbo vietą ir turinčiu pareigą kompensuoti ieškovės išlaidas tik tais atvejais, kai darbo sutartį su įdarbinamu asmeniu nepasibaigus 12 mėnesių jis nutraukia dėl su juo pačiu susijusių priežasčių ir (arba) savo iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės. Darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, reglamentuoja DK 129 straipsnis.. Todėl aplinkybė, ar atsakovė į trečiojo asmens darbo vietą priėmė kitus žmones, reikšmės sprendžiant dėl jo pareigos atlyginti darbo biržai jos išlaidas, susijusias su profesiniu mokymu, neturi.
Kasacinis teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino Užimtumo rėmimo įstatymo, Aprašo ir Trišalės sutarties nuostatas, reglamentuojančias darbdavio pareigą atlyginti darbo biržai jos turėtas išlaidas, susijusias su darbuotojo profesiniu mokymu, ir šios pareigos išimtis bei padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovei, kaip darbdavei, nagrinėjamu atveju neatsirado pareiga atlyginti ieškovei jos patirtas išlaidas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7 ir 8 punktuose nustatyta rekomenduojamo priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio apskaičiavimo tvarka. Už advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai apskaičiuotini nustatytą koeficientą dauginant iš minimalios mėnesinės algos. Pagal Rekomendacijų 8.2 ir 8.18 punktų nuostatas, už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį taikomas koeficientas – 3, o už vieną atstovavimo valandą teisme – 0,15. Advokatas teikė atsakovei teisinę pagalbą, surašydamas atsiliepimą į ieškinį ir atstovaudamas teisme keturiuose teismo posėdžiuose, kurie pagal Rekomendacijų 9 punkte nustatytas atstovavimo laiko skaičiavimo taisykles truko 6 val. Pagal Rekomendacijų 8.2 ir 8.18 punktų nuostatas iš viso už advokato suteiktą teisinę pagalbą atsakovei, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis buvo 3910,50 Lt (1132,56 Eur). Apeliacinės instancijos teismas iš ieškovės atsakovei priteisė 3630 Lt (1051,32 Eur) išlaidų atlyginimą. Taigi kasatorės teiginys, kad priteisti maksimalūs bylinėjimosi išlaidų dydžiai, yra nepagrįstas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciame teisme
Pagal Rekomendacijų redakcijos, galiojančios nuo 2015 m. kovo 20 d., 7 punktą, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraeito ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.14 punktą, skaičiuojant atlyginimą už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, taikomas koeficientas 1,7, todėl rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis yra 1213,63 Eur. Atsakovė prašo priteisti 289,62 Eur išlaidų atlyginimą ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis atsakovės prašymas pagrįstas, todėl tenkintinas.
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 4,56 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti BĮ Klaipėdos miesto socialinės paramos centrui (j. a. k. 141904935) iš Klaipėdos teritorinės darbo biržos (j. a. k. 188719249) 289,62 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt devynis Eur 62 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš Klaipėdos teritorinės darbo biržos (j. a. k. 188719249) 4,56 Eur (keturis Eur 56 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Antanas Simniškis
Donatas Šernas