Baudžiamoji byla Nr. 2K–434/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.10.1
1.1.10.2.3(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. rugsėjo 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. kasacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 3 d. nutarties.
Jurbarko rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu A. Š. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi ir 68 straipsniu, jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė draudimas naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones trejiems metams. Iš A. Š. V. Z. priteista 19 309,38 Lt neturtinei žalai ir D. K. – 599 Lt turtinei žalai atlyginti. A. Š. ir J. Š. pripažinta teisė į civilinį ieškinį, jo dydžio klausimą sprendžiant civilinio proceso tvarka.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 3 d. nutartimi nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
A. Š. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį nuteistas už tai, kad 2008 m. birželio 1 d., apie 18.00 val., Jurbarko mieste, Muitinės g., važiuojant nuo Klaipėdos pusės Jurbarko kryptimi, vairuodamas jam priklausantį automobilį „Peugeot“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių 59, 172, 174, 180.3, 180.4 punktų reikalavimus: neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonės, važiuodamas gyvenvietėje ne mažesniu kaip 105 km/h greičiu, viršijo leistiną 50 km/h greitį, lenkė ta pačia kryptimi važiavusį nenustatytos markės automobilį, neįsitikinęs, kad lenkimui būtina eismo juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms ir kad baigdamas lenkti galės grįžti į savo eismo juostą, nekliudydamas lenkiamai transporto priemonei, nesuvaldė automobilio ir dėl to, įvykus eismo įvykiui, partrenkė kairiuoju kelkraščiu priešinga kryptimi tuo pačiu dviračiu važiavusias E. K. ir padarė jai sunkų sveikatos sutrikdymą bei I. Š., kuriai padarė daugybinius kūno sužalojimus, nuo kurių ji žuvo.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 3 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui arba pakeisti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 3 d. nutartį bei, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėti nuteistajam paskirtos šešerių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą arba paskirtą laisvės atėmimo bausmės terminą sumažinti.
Skunde nuteistasis nurodo, kad teismų sprendimai priimti netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, pažeidžiant procesinės teisės normas bei nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės praktikos. Kasatorius tvirtina, kad teismai netinkamai pritaikė BK 76 straipsnį. Bylos nagrinėjimo metu neginčijamai nustatyta, kad nuo 1993 m. kasatorių kamuoja psichikos sutrikimai. Jam buvo diagnozuoti šizoafektiniai sutrikimai ir jis įvairiais laikotarpiais gydytas gydymo įstaigose. Tą patvirtina bylos medžiaga. Ikiteisminio tyrimo metu gautame teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad tiek nusikalstamos veikos padarymo, tiek ekspertizės atlikimo metu kasatorius sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – šizoafektiniu sutrikimu, bet, esant šio sutrikimo remisijai, galėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Tačiau A. Š. pažymi, kad ligos remisija jokiu būdu negali būti tapatinama su ligonio pasveikimu, nes tai yra tik tam tikras diagnozuotos ligos reiškinių susilpnėjimas, kuris gali pakisti bet kuriuo momentu ir toliau progresuoti.
Be to, tam, kad būtų galima įvertinti, ar liga, kuria serga nuteistasis, yra sunki ir nepagydoma, reikalingos specialios žinios, todėl, sprendžiant klausimą dėl BK 76 straipsnio taikymo, specialistams pavedama atsakyti į šiuos klausimus: pirma, ar liga, kuria serga kaltinamasis, yra sunki ir nepagydoma, ir, antra, ar nurodyta liga sergančiam kaltinamajam nebus per sunku atlikti bausmę, jei teismas pripažintų jį kaltu ir tokią bausmę paskirtų. Šioje byloje klausimas dėl BK 76 straipsnio taikymo buvo keliamas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo nurodyti argumentai dėl BK 76 straipsnio netaikymo neišsamūs ir teisiškai nepagrįsti. Teismas visiškai nevertino fakto, kad nei byloje ekspertizę atlikusiems ekspertams, nei jokiems kitiems specialistams niekada nebuvo užduotas klausimas, ar psichikos liga, kuria daug metų serga kasatorius, laikoma sunki ir pagydoma. Tik atsakius į šį klausimą, būtų galima vertinti, ar dėl tokios ligos A. Š. nebus per sunku atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. To teismai nepadarė ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 76 straipsnio – taikymą. Tą aplinkybę, kad, norint atsakyti į šiuos klausimus, reikia skirti ekspertizę, bylos nagrinėjimo metu patvirtino apklausta specialistė R. Drazdauskienė, paaiškinusi, jog ji negali nurodyti, kokia kasatoriaus sveikatos būsena yra šiuo metu, nes tai gali nustatyti tik ekspertai atlikę ekspertizę. Be to, tai, kad dėl psichikos ligos kasatoriui yra per sunku atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, patvirtina faktas, jog nuo suėmimo iki šiol didesnę laiko dalį jis praleidžia Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje (dabar VšĮ „Kauno ligoninė“ padalinys „Marių ligoninė“). Įkalinimo įstaigoje ir laisvės atėmimo vietų ligoninėje nėra jokių sąlygų tokiai ligai gydyti, o sergant minėta psichikos liga atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę yra aiškiai per sunku. Šios aplinkybės paneigia apeliacinės instancijos teismo teiginius, kad nėra pagrindo manyti, jog būtina medicinos pagalba kasatoriui negalėtų būti suteikta įkalinimo ištaigoje.
Toliau skunde kasatorius išdėsto argumentus dėl aiškiai per griežtos bausmės paskyrimo ir nepagrįsto atsisakymo taikyti BK 75 straipsnį. Kasatoriui, pirmą kartą nuteistam už neatsargios nusikalstamos veikos padarymą, buvo paskirta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė neatidedant jos vykdymo. Dėl to, kasatoriaus manymu, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 41 straipsnį, 54 straipsnio 2 dalį, 55 straipsnį ir 75 straipsnio 1 dalį – bei paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Be to, teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad kasatorius neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 nuostatų dėl bausmės skyrimo bei atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi – aiškinimo bei taikymo. Teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad kasatorius iš dalies prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Nuteistojo prisipažinimas taip buvo išreikštas todėl, kad dėl savo psichinės sveikatos būsenos jis negalėjo visiškai atsiminti bei tiksliai papasakoti įvykių sekos, taigi negalėjo kategoriškai tvirtinti to, ko neatsiminė, taip imituodamas visišką prisipažinimą. Nuteistojo parodymai apie įvykio aplinkybes buvo nuoseklūs viso proceso metu. Visas esmines aplinkybes, susijusias su pareikštu kaltinimu, jis pripažino. Taip pat labai gailisi ir visą laiką gailėjosi dėl to, kas įvyko. Jis netgi bandė nusižudyti. Dėl didelių išgyvenimų pablogėjo kasatoriaus sveikata, dėl to jis buvo gydomas ligoninėje. Po 2008 m. birželio 1 d. įvykio, pablogėjus sveikatai, A. Š. negali vykdyti individualios veiklos, todėl atlygino tik nedidelę padarytos žalos dalį – tiek, kiek leido gaunamos pajamos. Be to, atlygindamas dalį žalos nukentėjusios I. K. įstatyminei atstovei V. Z., kasatorius nepagalvojo, kad atlygintiną žalos sumą reikia padalyti visiems nukentėjusiems lygiomis dalimis. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi nelaikė atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tai turėjo tiesioginės įtakos skiriant bausmę bei sprendžiant klausimą dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės atidėjimo. Be to, teismai netinkamai taikė BK 61 straipsnio 4 dalį ir dėl to paskyrė beveik maksimalią sankcijoje numatytą bausmę. Pagrįsdamas šį teiginį, kasatorius nurodo, kad asmuo, prisipažindamas padaręs nusikaltimą, t. y. pripažindamas esmines inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybes, kartu padeda išaiškinti nusikaltimą. Kiekvieno asmens nuoširdus gailėjimasis yra individualus ir kiekvienas asmuo jį išreiškia skirtingai. Šios bylos nagrinėjimo metu teismai nenustatė jokių kasatoriaus atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Dar kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad BK 40 straipsnis netgi numato galimybę analogišką veiką padariusį asmenį atleisti nuo atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, tuo tarpu A. Š. – pirmą kartą nuteistam, neįgaliajam, sergančiam nepagydoma psichine liga – paskirta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė, neatidedant jos vykdymo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo A. Š. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime teigiama, kad nuteistasis nepagrįstai nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas išsamiai neįvertino bylos aplinkybių, turinčių reikšmės BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymui. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo sveikatos būklei ištirti ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta teismo psichiatrijos–psichologijos ekspertizė, kurios metu A. Š. diagnozuotas lėtinis psichikos sutrikimas – šizoafektinis sutrikimas. Ekspertizės išvadose taip pat nurodyta, kad nors A. Š. ir sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, tačiau tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek tiriamuoju laikotarpiu, esant psichikos sutrikimo remisijai, jis galėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. Ekspertė R. Drazdauskienė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patvirtino duotas išvadas ir parodė, kad nors A. Š. diagnozuotas šizoafektinis sutrikimas yra nepagydomas, tačiau tai nereiškia, jog jis negali gyventi normalaus gyvenimo. Anot ekspertės, esant psichikos sutrikimo remisijai, A. Š. gyvena normalų visavertį gyvenimą, o jo psichinė būklė po ekspertinio tyrimo nepablogėjo. Taigi skirti naują ekspertizę A. Š. ir dar kartą vertinti jo sveikatos būseną nebuvo pagrindo. Nuteistajam diagnozuotas psichinis sutrikimas netrukdo gyventi visaverčio gyvenimo ir kartu atlikti nuosprendžiu paskirtos bausmės, todėl teismai pagrįstai netaikė BK 76 straipsnio nuostatų ir neatleido A. Š. nuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo naikinti apeliacinę nutartį ir gražinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Taip pat, prokuroro manymu, atmestini skundo teiginiai dėl aiškiai per griežtos bausmės paskyrimo ir netinkamo BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo. Jurbarko rajono apylinkės teismas, skirdamas A. Š. bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo reikalavimais, numatytais BK 54 straipsnyje, ir BK 61 straipsnio nuostatomis. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. Š. bausmę, įvertino visas baudžiamajame įstatyme išdėstytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, į tai, kad jis, anksčiau būdamas baustas administracine tvarka už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam (už tai jam buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones), nepaisydamas paskirtos nuobaudos, neturėdamas teisės, vairavo transporto priemonę ir padarė nusikalstamą veiką, sukėlusią nepataisomus padarinius. Taip pat, skiriant bausmę, buvo atsižvelgta į tai, kad A. Š. padarė neatsargų nusikaltimą. Teismas įvertino ir nusikalstamos veikos pobūdį bei padarinius: nusikaltimas padarytas šiurkščiai ir sąmoningai pažeidžiant KET reikalavimus, eismo įvykio metu žuvo vienas žmogus, antram nukentėjusiajam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.
Toliau prokuroras nurodo, kad teismas pagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi dėl to. Prisipažinimas dėl padaryto nusikaltimo sąmoningai neatskleidus dalies faktinių aplinkybių, siekiant sušvelninti baudžiamąją atsakomybę, neduoda pagrindo BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktui taikyti. Kasatorius teisiamajame posėdyje tik iš dalies pripažino kaltę, apklausų metu siekė sušvelninti atsakomybę, teigdamas, kad eismo įvykis kilo ne tiek dėl jo, kiek dėl lenkiamo automobilio vairuotojo, sutrukdžiusio jam atlikti lenkimo manevrą, kaltės, nors teismų nustatytos bylos aplinkybės paneigė šiuos nuteistojo parodymus. Tokia nuteistojo pozicija pagrįstai teismo nepripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
Įvertinus visas bausmei skirti svarbias aplinkybes, atsižvelgus į tai, kad nuteistajam anksčiau taikyta administracinio pobūdžio priemonė nebuvo veiksminga, kad nuteistasis, neturėdamas teisės vairuoti, vėl šiurkščiai pažeidė KET reikalavimus, t. y. transporto priemonę vairavo greičiu, net daugiau kaip du kartus viršijančiu maksimalų leistiną duotoje kelio atkarpoje greitį, įvertinus eismo įvykio padarinius, nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nuteistajam A. Š. paskirta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta ir užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą bei BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Taigi, skiriant bausmę, Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatos, tarp jų ir numatytos BK 61 straipsnio 4 dalyje, nebuvo pažeistos.
Be to, priešingai nei teigia kasatorius, teismai pagrįstai A. Š. netaikė BK 75 straipsnio nuostatų. A. Š. kasacinio skundo argumentas dėl BK 75 straipsnio taikymo atitinka jo apeliacinio skundo argumentą, į kurį motyvuotai nutartyje atsakė apeliacinės instancijos teismas. Vertindamas padaryto BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis šią nusikalstamą veiką padarė šiurkščiai pažeisdamas Kelių eismo taisykles: transporto priemonę vairavo neturėdamas tam teisės, važiavo greičiu, žymiai viršijančiu nustatytą maksimalų leistiną greitį, dėl to nesuvaldė vairuojamo automobilio, partrenkė du dviračiu važiavusius asmenis, vienas iš jų žuvo, o kitam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Vertinant nuteistojo A. Š. asmenybę, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis buvo netekęs vairuotojo teisių dėl vairavimo esant neblaiviam, tačiau iš šios administracinės nuobaudos nepadarė reikiamų išvadų: neturėdamas teisės vairuoti sėdo prie automobilio vairo, vairuodamas automobilį vėl šiurkščiai pažeidė KET reikalavimus, sukėlė eismo įvykį su sunkiais padariniais. Prokuroro teigimu, toks nuteistojo elgesys rodo, kad jis nepadarė išvadų iš savo ankstesnio elgesio ir nėra linkęs taisytis. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bausmės vykdymo atidėjimas kasatoriui esamomis aplinkybėmis netaikytinas, nes neatitinka teisingumo siekio ir nepadeda įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintų kitų bausmės tikslų, tarp jų ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas. Įvertinęs visas minėtas aplinkybes, teismas pagrįstai konstatavo, kad bausmės tikslai nuteistajam gali būti pasiekti tik paskyrus jam realią laisvės atėmimo bausmę.
Nuteistojo A. Š. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BK 76 straipsnio taikymo
Kasaciniame skunde nuteistasis A. Š. nepagrįstai tvirtina, kad teismai byloje privalėjo paskirti dar vieną naują ekspertizę jo psichinei būsenai nustatyti, siekiant tinkamai išspręsti klausimą dėl BK 76 straipsnio taikymo. Kolegijos vertinimu, teismai išsamiai išanalizavo A. Š. sveikatos būseną ir pagrįstai netaikė BK 76 straipsnio nuostatų bei neatleido jo nuo bausmės atlikimo dėl ligos.
BK 76 straipsnyje reglamentuojamas atleidimas nuo bausmės dėl ligos. Šiame straipsnyje numatyti trys atleidimo nuo bausmės dėl ligos atvejai: pirma, nusikalstamą veiką padaręs asmuo suserga sunkia nepagydoma liga iki nuosprendžio priėmimo; antra, nusikalstamą veiką padaręs asmuo suserga sunkia nepagydoma liga po nuosprendžio; ir, trečia, asmeniui po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutrinka psichika ir jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti.
BK 76 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyti atvejai, kada nuo bausmės atleidžiami asmenys, susirgę ne psichine, o kitokia sunkia nepagydoma liga, trukdančia atlikti bausmę. Pagal BK 76 straipsnio 3 dalį, esant asmens psichikos sutrikimui, asmuo irgi gali būti atleistas nuo bausmės, tačiau ne kiekvienas toks sutrikimas yra pagrindas atleisti nuteistąjį nuo bausmės. Atleidimas nuo bausmės galimas esant tokiam psichinės asmens veiklos sutrikimui, dėl kurio asmuo negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Tokiu atveju teismui atsiranda ne teisė, kaip numatyta BK 76 straipsnio 1 ar 2 dalyse, o pareiga atleisti asmenį nuo bausmės. Atleisdamas tokį asmenį nuo bausmės, teismas nusprendžia dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo (BK 76 straipsnio 3 dalis).
Pagal byloje gautą teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) nuteistajam A. Š. 1999 m. buvo diagnozuotas lėtinis psichikos sutrikimas – šizoafektinis sutrikimas; nusikalstamos veikos padarymo metu A. Š. taip pat sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – šizoafektiniu sutrikimu, bet, esant šio sutrikimo remisijai, galėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti; objektyvių duomenų, kad nusikalstamos veikos padarymo metu A. Š. būtų buvęs laikino pobūdžio psichikos sutrikimo būsenos, nėra; ekspertizės atlikimo metu A. Š. sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – šizoafektiniu sutrikimu, tačiau nustatyta remisija; priverstinio pobūdžio gydymas jam nereikalingas; dėl savo psichinės sveikatos būsenos A. Š. ekspertizės atlikimo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Teisminio nagrinėjimo metu apklausta viena iš ekspertų komisijos narių ekspertė R. Drazdauskienė patvirtino byloje gauto ekspertizės akto išvadas ir parodė, kad pagal pateiktus naujus medicininius duomenis bei pagal A. Š. elgseną teisme jo būsena nepasikeitė nuo tos, kurią konstatavo ekspertų komisija.
Taigi bylos duomenys patvirtina, kad A. Š. tiek veikos padarymo, tiek ekspertizės atlikimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu sirgo šizoafektiniu sutrikimu, tačiau, esant šio sutrikimo remisijai, visiškai galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Taigi pagrindo taikyti BK 76 straipsnio 3 dalies nuostatas nebuvo, o šio straipsnio 1 dalies taikymas, esant nustatytiems psichiniams sutrikimams, o ne kitokioms sunkioms nepagydomoms ligoms, nebuvo galimas.
Dėl bausmės
Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos ir pagrindai nustatyti BK 75 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.
Priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Visi šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad šiam konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo. Labai svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje.
Teismų sprendimų turinys patvirtina, kad teismai pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, apibūdinančias padarytą nusikalstamą veiką ir nuteistojo asmenybę, tinkamai taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir pagrįstai neatidėjo nuteistajam A. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo.
Pagal teismų praktiką tais atvejais, kai kaltininkas BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padaro šiurkščiai, sąmoningai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo taisykles ir dėl to žūsta žmonių ar būna sunkiai sutrikdyta kitų asmenų sveikata, skiriamos griežtos bausmės, nes priešingu atveju būtų ignoruojamos ar neįvertinamos dėl šio nusikaltimo prarastos įstatymų ginamos vertybės. Paprastai tokie atvejai vertinami ir kaip paneigiantys galimybę taikyti asmeniui bausmės vykdymo atidėjimą, nes nesudaro pagrindo išvadai, kad bausmės paskirtis bus pasiekta be realaus bausmės atlikimo, nes, atidėjus bausmės vykdymą, ji iš esmės yra nevykdoma.
Bylos duomenimis, A. Š. padarė neatsargų nusikaltimą, tačiau šiurkščiai pažeisdamas KET taisykles. Jis vairavo transporto priemonę neturėdamas tam teisės ir gyvenvietėje viršijo leistiną greitį daugiau nei du kartus – važiavo ne mažesniu kaip 105 km/h greičiu. Nusikaltimu sukelti padariniai labai sunkūs ir nepataisomi: viena mažametė žuvo, kita nepilnametė buvo sunkiai sužalota. Nors teistumas išnykęs, tačiau A. Š. anksčiau buvo teistas už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam ir tai yra jį neigiamai apibūdinanti aplinkybė. Be to, iki nusikalstamos veikos padarymo A. Š. per vienerius metus administracine tvarka buvo baustas tris kartus, tarp jų ir už KET pažeidimą – vairavimą esant vidutiniam girtumo laipsniui; už tai jam buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones. Byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.
Atsižvelgdama į šias teismų nustatytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad BK 75 straipsnyje numatytas bausmės vykdymo atidėjimo taikymas nagrinėjamu atveju nebuvo galimas, todėl, neatidėdami laisvės atėmimo bausmės vykdymo A. Š., teismai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 75 straipsnio 1 dalį.
Taip pat atmestini kasacinio skundo argumentai dėl BK 41 straipsnio ir 54 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Skirdami bausmę ir nustatydami jos dydį, teismai atsižvelgė į BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus, pagal bylos aplinkybes įvertino bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir parinko BK 281 straipsnio 5 dalies sankcijoje numatytą vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimo bausmę, neviršydami jos ribų, t. y. nustatė šešerių metų laisvės atėmimą.
Nebuvo pažeisti ir BK 55 straipsnio reikalavimai. Šiame straipsnyje nustatyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. A. Š. nuteistas už neatsargaus nusikaltimo padarymą, o BK 281 straipsnio 5 dalies sankcija numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą iki aštuonerių metų.
Teismai neturėjo ir pagrindo nustatyti kasatoriaus atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi dėl to. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis laikomi atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato, pirma, kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir, antra, jo nuoširdų gailėjimąsi.
Pagal teismų praktiką prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo objektyvias bylos aplinkybes, turinčias juridinę reikšmę padarytos veikos kvalifikavimui, ikiteisminio ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar jie prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo byloje priėmimo byloje.
Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai asmuo kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius.
Iš bylos medžiagos matyti, kad A. Š. tik iš dalies prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Tiek ikiteisminio, tiek teisminio nagrinėjimo metu, nors tam tikras aplinkybes ir pripažino (pavyzdžiui, kad važiavo greitai), kasatorius pateikė savo gynybinę versiją dėl įvykio kilimo, taip siekdamas sušvelninti savo atsakomybę, t. y. nurodė, kad jo lenkiamas automobilis netikėtai pasuko jo vairuojamo automobilio link, todėl jis buvo privertas staigiai manevruoti ir dėl to kilo įvykis. Tuo tarpu teismai tokių aplinkybių nenustatė. Įrodyta, kad eismo įvykis kilo dėl A. Š. pasirinkto didelio automobilio greičio, kitiems eismo dalyviams nepažeidus KET reikalavimų. Skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, nuteistasis ne neprisiminė tam tikrų įvykio aplinkybių, o nurodė jas kitaip. Taigi kasatorius nepripažino visų esminių objektyvių bylos aplinkybių, turinčių juridinę reikšmę veikos kvalifikavimui pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, todėl iki galo neprisidėjo prie teisingo sprendimo byloje priėmimo. Be to, nors A. Š. ir gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką, tokio gailėjimosi kolegija nevertina kaip nuoširdaus. A. Š. nukentėjusiųjų neatsiprašė ir atlygino tik nedidelę nukentėjusiesiems padarytos žalos dalį.
Esant šioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad pagal BK 281 straipsnio 5 dalį A. Š. paskirta reali laisvės atėmimo bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, todėl nėra pagrindo jos vykdymo atidėti ar kitaip ją švelninti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo A. Š. kasacinį skundą.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Vytautas Greičius
Antanas Klimavičius