Administracinė byla Nr. A-617-415/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05006-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. N. (D. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas D. N. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), po 100 Eur už parą arba ne mažiau kaip 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. gruodžio 23 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d. ir nuo 2015 m. sausio 12 d. iki 2015 m. sausio 19 d. buvo laikomas netinkamomis sąlygomis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Areštinė), o nuo 2014 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. sausio 12 d., nuo 2015 m. sausio 19 d. iki 2015 m. sausio 27 d., nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. gegužės 12 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. – Lukiškių TI-K. Nurodė, kad tikslių laikotarpių negali nurodyti, nes atsakovas tokių duomenų jam nepateikė. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K kameros neatitiko minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo. Kamerose buvo per mažas stalas, tebuvo tik dvi kėdės. Netilpdavo prie stalo valgyti, todėl tekdavo laukti ir maistas pravėsdavo. Jokių galimybių judėti kamerose nebuvo, buvo priverstas sėdėti arba gulėti. Nurodė, kad lovos buvo per trumpos, todėl buvo sunku išsimiegoti. Kamerose nebuvo spintelių daiktams laikyti. Kameros vėdinamas tik per langus, o šaltuoju metų laiku ir taip buvo šalta. Turėjo būti įrengta ventiliacija. Kamerose tualetai buvo atskirti maža sienele, ir taip buvo ribojamas jo privatumas. Lauke per dieną galėjo būti tik vieną valandą. Per savaitę vieną kartą buvo vedamas į dušą, kur galėjo maudytis 15 minučių. Nurodė, kad yra nerūkantis, tačiau buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, dėl to jam pablogėjo sveikata. Be to, Lukiškių TI-K pareigūnai anketoje    jį vertė rašyti, kad yra rūkantis. Lukiškių TI-K administracija nereagavo į prašymus laikyti su nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjas taip pat teigė, kad Areštinėje buvo labai prastos laikymo sąlygos, t. y. nebuvo ventiliacijos ir langų, į kamerą dienos šviesa nepatekdavo, lango imitacijoje įtvirtintas stiklo blokelis, visą laiką kameroje degė naktinė šviesa, buvo laikomas su rūkančiais ir priverstas kvėpuoti dūmais, tualetas buvo atitvertas maža sienele, todėl jis visą laiką buvo stebimas, ir taip ribojamas jo privatumas. Kamera buvo antisanitarinės būklės, joje veisėsi žiurkės ir tarakonai, patalynė pilna blakių. Nurodė, kad gryname ore galėjo būti tik vieną valandą per parą, dušu naudotis vieną kartą per savaitę. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių laikymo sąlygų jautė neigiamus išgyvenimus, pažeminimą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, fizinį nepatogumą ir moralinį pažeminimą, yra sukrėstas psichiškai bei dvasiškai, nebegali ramiai miegoti, neigiamus išgyvenimus jaučia nuolat. Pareiškėjo vertinimu, tokios žeminančios laikymo sąlygos pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 9–14) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nurodė, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas nuo 2014 m. gruodžio 23 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d. (6 paras) ir nuo 2015 m. sausio 12 d. iki 2015 m. sausio 15 d. (3 paras). Pareiškėjas šiuo laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė, dėl sveikatos problemų nesiskundė. Nurodė, kad pareiškėjas mažesnėse, nei teisės aktuose nustatytas minimalus plotas, kamerose buvo laikomas vos kelias valandas. Jam buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore, jis šia teise naudojosi. Pažymėjo, jog sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 37:2009) 20 punkto reikalavimų. Tam tikras privatumo ribojimas yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Stebėjimas yra privalomas pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintos Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos 92.3 punktą. Nurodė, kad 2014 m. Areštinę tikrino Vilniaus visuomenės sveikatos centro Šalčininkų skyriaus ir Šalčininkų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pareigūnai ir sanitarinių sąlygų pažeidimų nenustatė. Su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ sudaryta sutartis dėl Areštinės dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos  darbų. Areštinėje laikomi asmenys aprūpinami švaria patalyne, paklode, pagalvės užvalkalu ir rankšluosčiu. Areštinėje įrengtas galingas elektrinis ventiliatorius, vėdinantis kameras. Areštinės langai yra iš stiklo blokelių, ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2009 2 punkto reikalavimus. Be to, kamerose papildomai įrengtas dirbtinis apšvietimas, kuris yra pakankamas ir dėl to jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Pareiškėjo teisė per parą pasivaikščioti vieną valandą gryname ore bei teisė vieną kartą per savaitę išsimaudyti po šiltu dušu nebuvo pažeista (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.10, 7.12 p.). Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė prašymų laikyti jį su nerūkančiais asmenimis. Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad asmenys, su kuriais jis buvo laikomas, rūkė. Akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas psichines ar fizines savybes, kurios būtų reikšmingos sprendžiant pareiškėjo ginčą. Teigė, kad nėra duomenų, jog atsakovas būtų siekęs sąmoningai žeminti pareiškėjo garbę ir orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Iš pareiškėjo skundo neaišku, kokios neigiamos fizinės ar emocinės pasekmės sąlygojo pareiškėjo reikalavimus ir kuo remdamasis neturtinę žalą jis įvertino tokia suma. Pareiškėjo argumentai grindžiami subjektyviu aplinkybių vertinimu. Teigė, kad prašymas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.245–6.255, 6.271 straipsnių prasmę. Pareiškėjo patirti nepatogumai sietini su jo paties elgesiu. Jis nepagrindė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą vertintinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti iš valstybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 66–75) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje su pertraukomis buvo laikomas nuo 2014 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. Pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose tam tikrais laikotarpiais atitiko vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimus (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124)). Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba   bei programomis. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 8 straipsnį, Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, ir negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui. Pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktuose nustatytas inventorius, išduodama kalcinuota soda kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Lukiškių TI-K sudaromos paslaugų teikimo sutartys dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo darbų, patalpų priežiūros bei profilaktinių patikrinimų. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Nurodė, kad kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 p.). Dėl per mažo kamerų ploto nėra galimybių įrengti papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų. Teigė, kad sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkto reikalavimų. Yra nupirkti veidrodžiai, kurie įklijuojami į sienas tarp glazūruotų plytelių. Kameros vėdinamos natūraliai per langą, toks įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Pareiškėjo teisė naudotis dušu ir pasivaikščioti gryname ore nebuvo pažeista (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 p., Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str.). Nurodė, kad Lukiškių TI-K yra ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti, ir asmenys skirstomi į kameras, atsižvelgus ir į prašymą laikyti atskirai nuo rūkančių asmenų. Akcentavo, kad nebuvo ribojama pareiškėjo teisė į privatumą. Nurodė, kad pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, nurodyti nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Pareiškėjo prašymą priteisti neturtinę žalą laikė nepagrįstu bei vertino kaip siekį pasipelnyti iš valstybės. Pareiškėjas nepagrindė nei žalos, nei jos dydžio, nei priežastinio ryšio.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 22 d. sprendimu                          (I t., b. l. 188–196) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui D. N. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 40 Eur ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 120 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis kildino iš netinkamų laikymo sąlygų Areštinėje ir Lukiškių TI-K, pagrįstumo.

Teismas, spręsdamas dėl laikymo sąlygų Areštinėje, nurodė, kad pareiškėjas teigė, jog jis Areštinėje buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Areštinę buvo uždarytas 2014 m. gruodžio 23 d. 9.00 val. ir iki 2014 m. gruodžio 29 d. 8.30 val. (buvo išvežtas į Lukiškių TI-K) buvo laikomas Areštinės kameroje Nr. 1, kurios bendras plotas 5,9 kv. m, 2014 m. gruodžio 23 d. 9.00–16.50 val. vienas, o nuo 2014 m. gruodžio 23 d. 16.50 val. iki 2014 m. gruodžio 29 d. 9.20 val. kameroje Nr. 4, kurios plotas 13,94 kv. m, nuo dviejų iki keturių asmenų, įskaitant ir pareiškėją. Pareiškėjas nuo 2015 m. sausio 12 d. 15.30 val. iki 2015 m. sausio 16 d. 9.30 val. buvo laikomas Areštinės kameroje Nr. 4, kurios bendras plotas 13,94 kv. m, nuo dviejų iki keturių asmenų, įskaitant ir pareiškėją. Pažymėjo, jog Lietuvos higienos norma HN 37:2009 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) nereglamentuoja Areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydžio. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtintas reikalavimas, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Toks ploto reikalavimas Areštinėje laikomiems asmenims įtvirtintas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamoje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio 24 d., 2014 m. gruodžio 25 d., 2014 m. gruodžio 26 d., 2014 m. gruodžio 27 d. ir 2014 m. gruodžio 28 d. bei 2015 m. sausio 13 d., 2015 m. sausio   14 d. ir 2015 m. sausio 15 d. buvo laikomas pažeidus minimalius kameros ploto reikalavimus iš viso 8 paras. Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 29 d. 9.20 val. ir 2015 m. sausio 16 d. 9.30 val. buvo išvežtas į Lukiškių TI-K, todėl šių dienų teismas nevertino Areštinės laikymo sąlygų aspektu, nes vertino Lukiškių TI-K laikymo sąlygų aspektu. Teismas atmetė kaip nepagrįstus Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato teiginius, kad pareiškėjas tik kelias valandas buvo laikomas pažeidus ploto reikalavimą. Asmenų skaičius kamerose keitėsi valandomis, tačiau terminai skaičiuojami paromis, o ne valandomis. Pareiškėjas 8 paras buvo laikomas areštinėje pažeidus Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtintą reikalavimą. Teismas šiuos pareiškėjo teiginius pripažino pagrįstais. Teismas taip pat konstatavo, kad kiti pareiškėjo skunde nurodyti nepatogumai (negalėjimas judėti kameroje, pavalgyti, spintelių trūkumas) buvo susiję su per mažu kamerų plotu. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 14248/05), 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 740/13)).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog tualetas atskirtas maža sienele, kuri ne didesnė nei 1,2 m aukščio, tualetas buvo be durų, taip buvo ribojamas jo privatumas. Teismas nesutiko su tokiais pareiškėjo teiginiais ir, vadovaudamasis Lietuvos higienos normos HN 37:2009 (redakcija, galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 20 punktu, padarė išvadą, kad sanitarinis mazgas atitiko šios normos reikalavimus. Reikalavimo, kad sanitariniame mazge būtų įrengtos durys, nėra nustatyta. Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad buvo ribojamas jo privatumas. Atsižvelgęs į Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos 3, 92.3 punktus, teismas padarė išvadą, jog stebėjimas yra pareigūnų tarnybos dalis, apimanti ir laikomų asmenų priežiūrą, netrukdomai stebėti Areštinėje laikomus asmenis. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų varžęs pareiškėjo teisę į privatumą. Areštinėje laikomų asmenų stebėjimo kontrolės veiksmai atsakovui yra būtini ir negali paneigti jo pareigos tinkamai atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog Areštinėje buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, kamerose nebuvo langų, o tik lango imitacija iš stiklo blokelių, buvo per silpnas dirbtinis apšvietimas. Pagal Lietuvos higienos normos HN 37:2009 21 punktą, policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Vilniaus visuomenės sveikatos centro Šalčininkų skyriaus 2014 m. rugpjūčio 5 d. atlikto periodinio patikrinimo akte nustatytas šios normos pažeidimas. Pagal Lietuvos higienos normos HN 37:2009 2 punktą, stiklo blokelių pakeitimas skaidraus stiklo langais reikalautų esminės rekonstrukcijos. Šalčininkų rajono policijos komisariato 2014 m. rugsėjo 26 d. rašte nurodyta, kad 2015 m. numatomas Areštinės remontas. Paminėtame 2014 m. rugpjūčio 5 d. patikrinimo akte užfiksuota, kad kamerose yra įrengtas dirbtinis apšvietimas – liuminescencinės, kaitrinės lempos, elektros šviesa įjungta pastoviai dieną ir naktį ir dirbtinės apšvietos pažeidimų nenustatyta. Teismas šiuos pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus ir akcentavo, kad jis šių teiginių neindividualizavo, nepagrindė, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad kamerose veisėsi žiurkės ir tarakonai, o patalynėje buvo pilna blakių. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 37:2009 53, 57, 58 punktais ir pažymėjo, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centro Šalčininkų skyriaus ir Šalčininkų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimo aktuose tokių pažeidimų nebuvo nustatyta, buvo konstatuota, kad Areštinės patalpos neremontuotos, bet švarios. Be to, Areštinė su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ sudarė dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos sutartį, pagal kurią atliekami kenkėjų naikinimo darbai, o pagal minkšto inventoriaus dezinfekcijos paslaugų sutartį atliekami minkšto inventoriaus, įskaitant ir patalynę, dezinfekcijos darbai. Teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad pagal pateiktas sutartis atliekami kenkėjų naikinimo bei patalynės dezinfekcijos darbai. Pareiškėjas šių atsakovo teiginių nepaneigė ir nepateikė jokių duomenų savo argumentams pagrįsti.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad Areštinės kameroje nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna bei žema kameros oro temperatūra, kadangi patikrinimo aktuose tokių pažeidimų nebuvo užfiksuota, o nurodyta, kad Areštinėje yra įrengtas galingas elektros ventiliatorius, vėdinantis areštinės kameras, 2013 m. rugsėjo 6 d. užfiksuoti drėgmės ir temperatūros parodymai Areštinės kamerose atitiko nustatytus reikalavimus. Pareiškėjo teiginiai abstraktūs, neindividualizuoti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog pasivaikščioti galėjo tik vieną valandą per parą. Vadovaudamasis Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.10 punktu, teismas padarė išvadą, kad Areštinė nepažeidė pareiškėjo teisės vieną valandą pasivaikščioti gryname ore ir nepažeidė jo teisių.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog jis tik vieną kartą per savaitę galėjo praustis duše. Atsižvelgęs į Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.12 punktą, teismas konstatavo, kad nebuvo pažeista pareiškėjo teisė vieną kartą per savaitę praustis duše.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog Areštinės kameroje buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 37:2009 13 punktu. Pažymėjo, jog nors pareiškėjas teigė, kad jis yra nerūkantis, tačiau atvykęs į Lukiškių TI-K nurodė, kad nori būti laikomas su rūkančiais asmenimis. Jokių prašymų Areštinei laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų neteikė. Teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad Areštinė, nesant pareiškėjo prašymo, jo negalėjo laikyti atskirai nuo rūkančių asmenų. Areštinės kamerose laikomi asmenys labai dažnai keisdavosi ir negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad visi asmenys buvo rūkantys. Teismo vertinimu, pareiškėjui nepateikus duomenų apie savo sveikatos būklę, nebuvo pagrindo pripažinti, kad skunde nurodytos laikymo sąlygos turėjo neigiamą įtaką jo sveikatai ar psichinei būklei ir išskirtinai darė neigiamą poveikį pareiškėjui. Taip pat nebuvo duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad Areštinė 8 paras pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kamerose, kurių vienam asmeniui tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis nei 5 kv. m, o kitus pareiškėjo teiginius dėl netinkamų laikymo sąlygų Areštinėje atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas, spręsdamas dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio 29 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir iki 2015 m. rugsėjo 1 d. tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas vienas arba nuo dviejų iki keturių asmenų kamerose, kurių plotas nuo 7,28 kv. m iki 34,57 kv. m. Tokie duomenys nurodyti ir kalinamojo (nuteistojo) apskaitos kortelėje.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko nustatyto minimalaus, turinčio tekti vienam asmeniui, kameros ploto reikalavimo. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 5, 19 punktais, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas visų pirma lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes, esant mažesniam plotui, neišvengiamai blogėja visos gyvenimo sąlygos, jos laikytinos žeminančiomis, ypač kai asmuo tokiomis sąlygomis laikomas ilgesnį laiką. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. (nevertinti laikotarpiai, kai jis buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K) buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 3,6 kv. m, 21 parą. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso Lukiškių TI-K buvo laikomas 46 paras, iš jų 25 nepažeidus nustatyto minimalaus kameros ploto, turėjusio tekti vienam asmeniui, reikalavimo. Kiti pareiškėjo nurodyti nepatogumai kameroje (negalėjimas judėti, oro trūkumas, daiktų laikymas, baldai) neišvengiamai susiję su per mažu kamerų plotu. Reikalavimo, kad baldai nebūtų įskaityti į bendrą kameros plotą, teisės aktai nenustato.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog lovos yra per trumpos ir dėl to jis negalėjo patogiai išsimiegoti. Pažymėjo, jog pareiškėjas neneigė, kad lova buvo, o Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte nėra nustatyta, kokio dydžio ji turi būti. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jis su prašymu kreipėsi į administraciją dėl netinkamos lovos, todėl teismas šiuos pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus. Vien tik abstraktus pareiškėjo teiginys dėl per trumpos lovos negalėjo būti pripažįstamas pagrįstu argumentu neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad, pareiškėjo teigimu, tualetai atskirti maža sienele, taip ribojamas jo privatumas. Vadovaudamasis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 2, 21 punktais, teismas padarė išvadą, kad atskira sanitarinio mazgo įrengimo vieta reikalautų esminių įstaigos rekonstrukcijos darbų, todėl toks reikalavimas netaikytinas. Teismas atsižvelgė ir į Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą. Pareiškėjas neneigė, kad tualetas buvo atskirtas sienele nuo bendros patalpos. Sienelės storio paminėtos taisyklės nereglamentuoja. Teismas neturėjo pagrindo abejoti Lukiškių TI-K teiginiais, kad tualetas buvo tinkamai atitvertas, ir toks įrengimas atitinka sanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus. Vilniaus visuomenės sveikatos centro pateiktuose patikrinimo aktuose nebuvo nustatytų tualeto įrengimo pažeidimų. Teismas konstatavo, kad šie pareiškėjo nurodyti pažeidimai laikytini nepagrįstais.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog yra stebimas atliekant gamtinius reikalus. Vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, teismas pažymėjo, jog viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų varžęs pareiškėjo teisę į privatumą. Lukiškių TI-K turi atlikti kamerų nuolatinę stebėjimo kontrolę, todėl tokie veiksmai atsakovui yra būtini ir negali paneigti jo pareigos tinkamai atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo teiginius dėl ribojamo privatumo atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog į dušą buvo vedamas vieną kartą per savaitę ir 15 min. galėjo juo naudotis. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K nepažeidė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog yra nerūkantis ir buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Administracija į jo prašymus nereagavo, vertė rašyti, kad yra rūkantis. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punktu, taip pat Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsniu, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 70 straipsnio 1–5 dalimis, pažymėjęs, jog išskirtose grupėse rūkantieji nėra paminėti. Pareiškėjui galėtų būti taikoma Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalies nuostata, t. y. suimtasis (nuteistasis) turi teisę būti laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų, tačiau jis privalo raštu dėl to pateikti prašymą. Atvykęs į Lukiškių TI-K, pareiškėjas sutiko būti laikomas su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais perkelti jį į kamerą su nerūkančiais asmenimis. Teismas pareiškėjo teiginius, kad jis buvo verčiamas anketoje nurodyti, jog buvo rūkantis, vertino kaip nepagrįstus. Pareiškėjas tiek dėl laikymo su nerūkančiais asmenimis, tiek ir, jo manymu, dėl netinkamo pareigūnų elgesio turėjo teisę kreiptis į administraciją su skundais. Vien tik pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai negalėjo paneigti Lukiškių TI-K pateiktų duomenų ir argumentų.

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kamerose, kurių minimalus kameros ploto reikalavimas vienam asmeniui buvo pažeistas 21 parą, o kitus pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas, spręsdamas dėl žalos atlyginimo, vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalimi, 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu. Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas Areštinėje 8 paras ir Lukiškių TI-K 21 parą buvo kalinamas pažeidžiant nustatytą minimalų kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą, teismas padarė išvadą, jog tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktų garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi netinkamos kalinimo sąlygos kėlė jam diskomfortą ir psichologinę kančią bei sumenkino jo žmogiškąjį orumą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Areštinė ir Lukiškių   TI-K siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Pareiškėjas skunde jokių išskirtinių nusiskundimų sveikata nenurodė ir šioms aplinkybėms pagrįsti duomenų nepateikė. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, esminę aplinkybę – laikymo trukmę, padarė išvadą, kad pareiškėjui neturtinei žalai atlyginti priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 40 Eur, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, – 120 Eur. Teismas nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, kad pareiškėjui neturtinei žalai atlyginti būtų priteisiama jo prašoma suma, t. y. po 100 Eur už parą arba ne mažiau kaip 10 000 Eur.

III.

Pareiškėjas D. N. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 1) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 22 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisėtai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki trejų metų iki skundo padavimo dienos, nes Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti nenustatytas joks terminas. Negalėjo kreiptis anksčiau, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai neišversti į lietuvių kalbą. Teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuomet Lukiškių TI-K buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Būdamas Areštinėje, buvo laikomas su sulaikytais asmenimis, nors yra nuteistas, priverstas kvėpuoti tabako dūmais, pagirių smarve, dėl žmonių kaitos negalėjo išsimiegoti, patyrė didelę moralinę žalą. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nesirėmė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 6–8) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nurodo, kad nagrinėtinas laikotarpis nebuvo apribotas. Nedraudžiama sulaikytų ir nuteistų asmenų laikyti kartu, pareiškėjas dėl             to nesiskundė pirmosios instancijos teismui. Areštinėje rūkantys asmenys yra laikomi atskirai     nuo nerūkančių. Teismas pagrįstai pareiškėjo teiginius dėl netinkamų laikymo sąlygų Areštinėje pripažino kaip nepagrįstus. Akivaizdu, kad pareiškėjas nepagrindė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, o prašoma atlyginti neturtinė žala prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato areštinėje ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimo.

Vadovaujantis ABTĮ 136 straipsniu, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą. Tačiau toks procesinis teisinis reglamentavimas nesukuria teisinių prielaidų nepaisyti ginčo ribų, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinami tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017).

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovo padarytus teisės pažeidimus, suponavusius pareiškėjui teisę į jais padarytos neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 str.). Taip pat pagrįstai padarytos išvados dėl atmetimo pareiškėjo argumentų dėl įrodinėjamų atsakovo padarytų teisės pažeidimų, kurių buvimo pirmosios instancijos teismas nepripažino, vertinimo, išskyrus argumentus dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo. Faktinių ir teisinių argumentų dėl visų jų vadovaudamasi formuojama ankstesnėje nutarties pastraipoje nurodyta LVAT praktika teisėjų kolegija nekartoja.

Pareiškėjas apeliacine tvarka skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu dėl šios nutarties III dalyje nurodytų argumentų. Šie faktiniai argumentai ir jų teisinis vertinimas, taip pat tie, dėl kurių apeliantas nepasisako, tačiau pirmosios instancijos teismo išvados pripažintinos nepagrįstomis, yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo šioje byloje dalykas.

Pareiškėjas į Areštinę buvo uždarytas 2014 m. gruodžio 23 d. 9.00 val. ir iki 2014 m. gruodžio 29 d. 8.30 val. (buvo išvežtas į Lukiškių TI-K) buvo laikomas Areštinės kameroje Nr. 1, kurios bendras plotas 5,9 kv. m, 2014 m. gruodžio 23 d. 9.00–16.50 val. vienas, o nuo 2014 m. gruodžio 23 d. 16.50 val. iki 2014 m. gruodžio 29 d. 9.20 val. kameroje Nr. 4, kurios plotas       13,94 kv. m, nuo dviejų iki keturių asmenų, įskaitant ir pareiškėją. Pareiškėjas nuo 2015 m. sausio 12 d. 15.30 val. iki 2015 m. sausio 16 d. 9.30 val. buvo laikomas Areštinės kameroje Nr. 4.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio 29 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir su pertraukomis buvo kalinamas iki 2015 m. rugsėjo 1 d.

Sanitarinis mazgas kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo atitvertas nuo likusios kameros ploto pertvara. LVAT praktikoje (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-402-662/2017, 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Taip pažeidžiamas asmens privatumas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuo aspektu nekonstatavo pareiškėjo teisės į kalinimą tinkamomis sąlygomis pažeidimo. Pažeidimas truko 8 paras Areštinėje ir 46 paras Lukiškių TI-K.

Dėl asmens laikymo kameroje kartu su rūkančiais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog tai pažeidžia teisės aktų (Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. ir 4 d. ir Lietuvos higienos normos HN 37:2009 13 p.) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jo sveikatai saugią aplinką. Tačiau, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo, buvimas (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje                     Nr. A822-1396/2013). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis būtų kreipęsis ar teikęs skundus įkalinimo vietos administracijai ir kad administracija kokiais nors būdais būtų trukdžiusi pareiškėjui išreikšti savo valią dėl laikymo kamerose su nerūkančiais asmenimis. Šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

Byloje nėra duomenų, liudijančių, kad pareiškėjo buvimo Areštinėje metu prieš jį būtų naudojamas fizinis smurtas, kitokios neteisėtos poveikio priemonės.

Tai, kad į Areštinės kamerą, kurioje buvo įkalintas pareiškėjas, įvairiu paros metu buvo atvedami sulaikyti asmenys ir dėl jų keliamo triukšmo jis negalėjęs ilsėtis, nepatvirtinta jokiais byloje surinktais įrodymais, todėl vien abstraktūs pareiškėjo teiginiai negali būti pagrindu konstatuoti jo teisių pažeidimo.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas trejų metų laikotarpiu iki kreipimosi į teismą dienos. Taip pareiškėjas, kolegijos vertinimu, lyg ir teikia argumentus, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo taikė ieškinio senatį.

Tačiau šioje byloje ieškinio senatis nėra aktualus ir nagrinėtas klausimas nei teisės, nei fakto aspektais, nes pareiškėjas skundė tariamai neteisėtus ir pripažintus neteisėtais veiksmus, neviršijant trejų metų laikotarpio iki kreipimosi į teismą dienos.

Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija, įvertinusi padarytų pažeidimų visetą (apeliacinės instancijos teismui konstatavus pareiškėjo kalinimo sąlygų – sanitarinio mazgo įrengimo neatitikimo privatumo reikalavimams pažeidimą), jų pobūdį, pareiškėjo kalinimo pažeidžiant jo teises trukmę, prieina prie išvados, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 22 d. sprendimas keistinas ir pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma didinama: iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisiama 110 Eur; iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo – 220 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. N. (D. N.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 22 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti D. N. (D. N.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 110 Eur (vieną šimtą dešimt eurų); priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 220 Eur (du šimtus dvidešimt eurų); bendra priteisiama suma – 330 Eur (trys šimtai trisdešimt eurų).

Nutartis neskundžiama.

            Teisėjai                                                         Laimutis Alechnavičius

Irmantas Jarukaitis

Gintaras Kryževičius