Administracinė byla Nr. eAS-204-662/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06834-2024-2

Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų T. Z. ir A. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. Z. ir A. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjai su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 24M80556 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta: nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); įpareigoti pareiškėjus savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę ((duomenys neskelbtini)) per 14 dienų nuo sprendimo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo įsigaliojimo dienos; įspėti pareiškėjus, kad per nustatytą laiką jiems neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; neuždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjai taip pat prašė įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Pareiškėjai prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. Migracijos departamento Sprendimo dalies dėl įpareigojimo išvykti vykdymą sustabdyti, kol nebus priimtas galutinis sprendimas byloje. Pareiškėjai paaiškino, kad Migracijos departamentas nusprendė įpareigoti pareiškėjus savanoriškai išvykti iš Lietuvos į kilmės valstybę per 14 dienų nuo sprendimo dėl prieglobsčio Lietuvoje nesuteikimo įsigaliojimo dienos. Pareiškėjai turi išvykti iš Lietuvos iki 2024 m. gruodžio 4 d., nes neišvykdami jie pažeis migracinį režimą ir valstybės institucijos nurodymus bei bus priimtas išsiuntimo sprendimas. Nagrinėjamu atveju yra būtina uždrausti vykdyti skundžiamo Sprendimo dalį dėl išsiuntimo. To neatlikus, pareiškėjams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Byloje sprendžiamas pavojaus pareiškėjams kilmės šalyje klausimas. Nenustačius, ar pareiškėjams kilmės šalyje gręsia pavojus, išsiųsti pareiškėjų arba įpareigoti juos išvykti į kilmės šalį negalima, nes jų kilmės šalyje gali kilti realus pavojus pareiškėjų laisvei, sveikatai ir/ar gyvybei. Todėl Sprendimo dalies dėl įpareigojimo išvykti vykdymas turi būti sustabdytas, kol byloje galutinai bus neišsiaiškinta, ar pareiškėjai gali grįžti į kilmės šalį.

II.

Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 28 d. nutartimi priėmė pareiškėjų skundą ir netenkino pareiškėjų prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas, pacitavęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1, 3 dalių, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 127 straipsnio 2, 4 dalių, 128 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 128 straipsnio 3 dalies nuostatas ir aptaręs aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad iš Sprendimo turinio matyti, jog pareiškėjams nustatytas savanoriškas terminas išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) per 14 dienų nuo Sprendimo įsigaliojimo dienos, o šiuo metu nėra priimtas sprendimas dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog nesustabdžius ginčo Sprendimo vykdymo pareiškėjai bus išsiųsti iš šalies iki galutinio teismo sprendimo priėmimo. Kadangi šiuo metu nėra priimtas Departamento Sprendimas dėl pareiškėjų išsiuntimo iš šalies, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog, nesustabdžius dalies ginčo Sprendimo vykdymo, pareiškėjams kils sunkiai atitaisoma ar didelė žala. Tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjai kartu su skundu. Byloje nėra duomenų apie tai, kad šiuo metu yra neigiama įtaka pareiškėjų teisinei padėčiai, ar, kad jiems gresia pavojus jų laisvei, sveikatai ir/ar gyvybei.

Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog nesustabdžius Sprendimo vykdymo jiems kils sunkiai atitaisoma ar didelė žala. Teismo vertinimu, pareiškėjai iš esmės siekia ne teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo užtikrinimo, o to, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti jų teises. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog, netaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

III.

Pareiškėjai atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 28 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti skundžiamo Sprendimo vykdymą iki tol, kol bus priimtas galutinis sprendimas byloje dėl pareiškėjų skundo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Išsiuntimo sprendimas siejamas su pareiškėjų neišvykimu geranoriškai iš Lietuvos teritorijos ir su aiškiu terminu šiems veiksmams atlikti. Jau šiuo metu pareiškėjai yra neįvykdę nurodymo išvykti. Jie gali būti bet kada sulaikyti, supažindinti su išsiuntimo sprendimu ir išsiųsti iš šalies. Labai mažai tikėtina, kad pareiškėjai spėtų išsiuntimo sprendimą apskųsti teismui, o gavę neigiamą sprendimą, spėtų apskųsti jį apeliacinės instancijos teismui.

2. Reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas šiame bylos etape tik atliktų pagrindinę savo funkciją – užtikrintų, kad pareiškėjai nebūtų išsiųsti į kilmės šalį, kurioje jiems galbūt gresia pavojus, kol nebus išnagrinėta jų prieglobsčio byla. Net jei ir išsiuntimo sprendimas nebūtų priimtas, Migracijos departamento Sprendimo vykdymo sustabdymas bus proporcinga pareiškėjų teisių gynimo priemonė bei nepažeis šalių pusiausvyros byloje.

3. Šiuo atveju prašomos priemonės taikymas yra visiškai adekvatus ir proporcingas. Pritaikius nurodytą priemonę, pareiškėjų nebūtų galima išsiųsti, kol nebūtų priimtas galutinis sprendimas. Tai savo ruožtu nesukurtų jokios papildomos naštos valstybei (jei sprendimas būtų neigiamas, tai reikštų, kad jo vykdymas buvo atidėtas maždaug 4–6 mėnesiams, kiek užtrunka procesas teismuose). Tuo metu, jei nutiktų priešingas atvejis, jei būtų priimtas teigiamas sprendimas, o asmuo būtų išsiųstas, tai galimos pasekmės būtų itin skaudžios (asmenys galbūt netektų laisvės, sveikatos). Tuo atveju, jei nesustabdžius Migracijos departamento Sprendimo vykdymo, pareiškėjai būtų išsiųsti į kilmės valstybę, tai teismui priėmus teigiamą sprendimą, toks sprendimas galbūt nebeturėtų prasmės, nes pareiškėjai jau būtų patyrę neigiamas pasekmes, todėl nebūtų galima atstatyti pažeistų teisių. Be to, teisiniame reguliavime neegzistuoja procedūra, kaip turėtų būti pareiškėjai perkeliami iš kilmės valstybės į Lietuvą, kai nustatoma, kad buvo išsiųstas nepagrįstai. Tai patvirtina, kad prašoma priemonė yra adekvati ir proporcinga.

4. Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, neturi būti reikalaujama pateikti dokumentinių įrodymų, kad pareiškėjai patirs kankinimus. Toks įrodinėjimo standartas būtų akivaizdžiai neproporcingas.

5. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad, atsižvelgiant į neatitaisomą žalą, kuri gali būti padaryta, jei tariama kankinimų ir netinkamo elgesio grėsmė materializuosis, „veiksmingos teisių gynimo priemonės“ sąvoka reikalauja 1) nepriklausomo ir kruopštaus patikrinimo, ar egzistuoja grėsmė, kad, asmenį išsiuntus į kilmės valstybę, jam gresia kankinimai arba netinkamas elgesys; 2) teisių gynimo priemonės su automatiniu suspensyviniu efektu.

6. Pareiškėjams nesant Lietuvoje (juos išsiuntus), jie netektų galimybės pasinaudoti ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos advokato pagalba teismo posėdyje, kadangi asmeniui nesant Lietuvoje šios paslaugos neužsakomos.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjų skundo teiginiai nėra pakankami reikalavimo užtikrinimo priemonei pritaikyti nagrinėjamoje byloje. Pirmiausia, pareiškėjai tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo bei, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas. Ginčijamu sprendimu nėra sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjų išsiuntimo ar grąžinimo į kilmės valstybę, todėl nėra pagrindo teigti, kad nesustabdžius sprendimo vykdymo pareiškėjai bus išsiųsti. Aptariami pareiškėjų teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos, nesant duomenų, jog yra pradėta pareiškėjų išsiuntimo į kilmės valstybę procedūra, yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjų prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėjai, todėl jie nesudaro pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Šioje proceso stadijoje pareiškėjų prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjų teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai, nes pareiškėjai nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos priemonės jiems gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Tuo atveju jeigu bus priimtas sprendimas dėl pareiškėjų grąžinimo ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, jie galės tuos sprendimus skųsti teismui ir prašyti pritaikyti šią priemonę. Pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad teismas neįvertino realios situacijos. Kaip matyti iš atskirojo skundo, pareiškėjai cituoja teismo nutartį, kuria buvo įvertintos su jais susijusios aplinkybės. Vien tai, kad jie nesutinka su tokiu vertinimu, nereiškia, jog teismas jų nevertino ir dėl to turi būti panaikinta pirmosios instancijos teismo nutartis. Pareiškėjai nepagrindė nei vienos iš dviejų būtinų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų, todėl teismas priėmė faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis pagrįstą nutartį.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 28 d. nutarties dalies, kuria buvo atmestas pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo dalies dėl įpareigojimo išvykti vykdymą, kol nebus priimtas galutinis sprendimas byloje, teisėtumo ir pagrįstumo. 

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, jog reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su aplinkybe, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog, netaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017, 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-593-968/2023).

Pažymėtina, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-161-556/2020).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. 24M80556, kuriuo nuspręsta: 1) nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) įpareigoti pareiškėjus savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę ((duomenys neskelbtini)) per 14 dienų nuo sprendimo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo įsigaliojimo dienos; 3) įspėti pareiškėjus, kad per nustatytą laiką jiems neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; 4) neuždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką.

Nagrinėjamu atveju tiek iš pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tiek ir iš atskirojo skundo motyvų matyti, kad pareiškėjai siekia, jog nebūtų vykdoma Sprendimo dalis, susijusi su įpareigojimu išvykti iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę ((duomenys neskelbtini)).

Prašymą taikyti jų nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjai iš esmės argumentavo tuo, kad jos nepritaikius pareiškėjams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Nenustačius, ar pareiškėjams kilmės šalyje gręsia pavojus, išsiųsti pareiškėjų arba įpareigoti juos išvykti į kilmės šalį negalima, nes jų kilmės šalyje gali kilti realus pavojus pareiškėjų laisvei, sveikatai ir/ar gyvybei. Net jei ir išsiuntimo sprendimas nebūtų priimtas, Migracijos departamento Sprendimo vykdymo sustabdymas bus proporcinga pareiškėjų teisių gynimo priemonė bei nepažeis šalių pusiausvyros byloje. Be to, pareiškėjai atskirajame skunde nurodo, kad nebūtų užtikrinta jų teisė į veiksmingą teisinę gynybą.

Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, kai skundžiamu sprendimu užsieniečiui atsisakyta suteikti prieglobstį, išskyrus atvejį, kai sprendimas priimtas prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjus iš esmės skubos tvarka. Pagal šio straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nenustatytais atvejais apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Įstatymo 76 straipsnio 1 dalį, Migracijos departamentas, įvertinęs surinktus įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes ir nustatęs, kad už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga Lietuvos Respublika ir nėra aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 77 straipsnio 1 dalyje, nagrinėja prašymą suteikti prieglobstį iš esmės. Šio straipsnio 4 dalis nustato pagrindus, kuriems esant Migracijos departamentas nagrinėja prašymą suteikti prieglobstį iš esmės skubos tvarka.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Migracijos departamentas 2023 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. 23S92765 „Priimti prašymą suteikti prieglobstį“ ir 2023 m. birželio 20 d. sprendimu „Priimti prašymą suteikti prieglobstį“ Nr. 23S92762, vadovaudamasis Įstatymo 76 straipsnio 1 dalimi, nusprendė nagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį iš esmės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį buvo nagrinėjamas iš esmės skubos tvarka (Įstatymo 76 str. 4 d.) ir jiems netaikomos Įstatymo 139 straipsnio nuostatos dėl Sprendimo vykdymo sustabdymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-716-575/2024; 2024 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-785-789/2024). Todėl nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo sustabdyti šio Sprendimo dalies (dėl įpareigojimo pareiškėjus savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę per 14 dienų nuo sprendimo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo įsigaliojimo dienos) vykdymą.

Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, yra pažymėjęs, jog tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (žr., pvz., 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-643-575/2019; 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-716-575/2024). Tuo atveju, jeigu pareiškėjai savanoriškai neišvyktų iš Lietuvos Respublikos, galėtų būti svarstoma dėl Įstatymo 126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio pagrindo atsakovui priimti sprendimą dėl pareiškėjų išsiuntimo, kuris galėtų būti skundžiamas teismui, taip pat reiškiant prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (Įstatymo 128 str. 2 d. 1 p.), taip pat gali būti stabdomas išsiuntimo sprendimo vykdymas (Įstatymo 128 str. 2 d. 2–4 p.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, ginčo esmę, pareiškėjų prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį ir jų nurodytus argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjai nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos. Byloje nėra duomenų, jog Migracijos departamentas priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjai išsiunčiami iš Lietuvos Respublikos. Šiuo aspektu pareiškėjų prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde nurodyti argumentai vertintini kaip susiję su tikėtinais atsakovo veiksmais, todėl nesudaro pagrindo šioje bylos nagrinėjimo stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjai patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nenurodė jokių konkrečių ir išskirtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti nagrinėjamam klausimui reikšmingas aplinkybes ir ginčijamo Sprendimo pobūdį (dalyje dėl įpareigojimo savanoriškai išvykti) pareiškėjams sukeliamų ar galbūt kilsiančių pasekmių aspektu.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjų atskirojo skundo reikalavimai netenkinami, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų T. Z. ir A. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė