Civilinė byla Nr. 2S-2007-803/2018

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-39-3-00257-2018-2

    Procesinio sprendimo kategorija: 3.3.2.3; 3.3.2.5.; 3.5.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 12 d.

         Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (pareiškėjo) V. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą dėl antstolės T. G. veiksmų.

Teismas

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių individualios įmonės savininko atsakomybę už įmonės skolas, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių išieškojimą iš individualios įmonės savininko lešų, aiškinimo ir taikymo.
2. Pareiškėjas V. V. pateikė skundą dėl antstolės T. G. veiksmų, prašydamas panaikinti 2018 m. vasario 7 d. antstolės patvarkymą Nr. 3.5.-S002797. Skunde nurodė, jog 2018 m. vasario 7 d. antstolės priimtas patvarkymas Nr.3.5.-S002797 yra neteisėtas, nes negalimas išieškojimas iš jo pajamų, kadangi jos neviršija 1 nustatytos minimalios mėnesinės algos (MMA). Teigia, jog išieškojimas iš savininko asmeninių lėšų yra negalimas ir dėl to, kadangi skolininkas yra V. V. individuali įmonė „V.“, o ne pats pareiškėjas.
3. Antstolė T. G. su pareiškėjo skundu nesutiko ir persiuntė skundą nagrinėti teismui. Nurodė, jog nustačius, kad V. V. individuali paruošų įmonė ,,V.“ neturi turto skolai padengti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 673 straipsniu, 2018 m. vasario 7 d. buvo areštuotos įmonės savininko V. V. banko sąskaitos, priimtas skundžiamas patvarkymas Nr. 3.5.-S002797 dėl skolos išieškojimo, kuriuo V. V. darbovietei nurodyta atlikti išskaitas iš pareiškėjo darbo užmokesčio ar kitų jam prilygintų pajamų. Patvarkyme numatyta, kad iš pareiškėjo darbo užmokesčio ir kitų jam prilygintų išmokų sumos kiekvieną mėnesį turi būti išskaičiuota 70 procentų nuo darbo užmokesčio dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą 1 MMA ir 20 procentų nuo darbo užmokesčio dalies, neviršijančios 1 MMA. 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi pareiškėjo V. V. atskirąjį skundą atmetė.
5. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau –  CK) 2.50 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad individuali įmonė atsako pagal savo prievoles jai nuosavybės teise ar patikėjimo teise priklausančiu turtu, tačiau jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka individualios įmonės turto, už jos prievoles atsako savininkas. Vykdomojoje byloje nustatyta, kad  V. V. individuali paruošų įmonė „V.“ turto neturi (nekilnojamojo turto neregistruota, transporto priemonės yra išregistruotos ir eisme nedalyvauja, iš banko sąskaitos ir įmonės kasos piniginių lėšų gauta nebuvo). CPK 673 straipsnyje imperatyviai nurodyta, kad jeigu individuali (personalinė) įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą nukreipia į kitą jos turtą ir savininko turtą. Kadangi įstatymas numato išieškojimo nukreipimą į individualios įmonės savininko turtą, todėl vykdomasis dokumentas dėl išieškojimo iš individualios įmonės yra pakankamas pagrindas nukreipti išieškojimą į individualios įmonės turtą, nepriklausomai nuo to, kad vykdomajame dokumente individualios įmonės savininkas nenurodytas kaip subsidiarus skolininkas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nagrinėjamuoju atveju įmonės savininko V. V. atsakomybė atsiranda pagal įstatymą be atskiro teismo sprendimo.
6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog remiantis Kasacinio teismo praktika CPK 668 straipsnyje nustatytas vienos MMA dydžio išskaitų ribojimas yra aktualus tik išieškant iš skolininko turto, įskaitant ir pinigų sumas, iš kurių išieškojimo CPK Ll skyriaus normos nereglamentuoja; CPK Ll skyriuje (733-743 straipsniai) reglamentuojamas išieškojimas iš darbo užmokesčio bei kitų pajamų – vienkartinių ar periodiškai nuo tam tikro atskaitos momento naujai gaunamų lėšų (įplaukų), išskaitų iš tokių pajamų dydis reglamentuojamas CPK 736 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2016 22 punktas). Teismas konstatavo, jog iš V. V. pajamų iš darbo užmokesčio yra galimas išieškojimas laikantis CPK 736 straipsnyje nustatytų išskaitų dydžių, net jei jo mėnesinės pajamos sudarytų ½ MMA.
7. Dėl pareiškėjo skunde nurodytos teismų praktikos, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog teismas nagrinėdamas bylas teisės normas aiškina ir taiko konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes ir siedamas jas su taikytina teisės norma. Tai reiškia, kad kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tuo atveju, jei konkrečios bylos faktinės aplinkybės yra tapačios ar iš esmės panašios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-315-421/2017). Teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje V. V. nurodytos ir prašomos taikyti teisės normos visiškai neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

8. Apeliantas V. V. pateikė atskirąjį skundą, kurio prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais motyvais:
1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2013 yra išaiškinęs, jog tuo atveju, jeigu vykdomajame dokumente yra nurodyta tik individuali įmonė, kaip šiuo atveju yra nurodyta V. V. individuali paruošų įmonė ,,V.“, tai išieškojimas iš jos savininko yra negalimas. Vykdomajame dokumente nenurodyta išieškoti iš V. V., todėl nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. 
9. Antstolė T. G. pateikė atsiliepimą į V. V. atskirąjį skundą, kuriame prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2018 m. balandžio 12 d. nutartį palikti galioti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. nustačius, kad V. V. individuali paruošų įmonė „V.“ neturi turto skolai padengti, vadovaujantis CPK 673 straipsniu, 2018-02-07 areštuotos įmonės savininko V. V. banko sąskaitos, priimtas patvarkymas dėl skolos išieškojimo, kuriuo darbovietei nurodyta atlikti išskaitas iš pareiškėjo darbo užmokesčio ir jam prilygintų pajamų. Patvarkyme numatyta, kad iš pareiškėjo darbo užmokesčio ar kitų jam prilygintų išmokų sumos kiekvieną mėnesį turi būti išskaičiuota 70 procentų nuo darbo užmokesčio dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą vieną minimalų mėnesio atlyginimą, ir 20 procentų nuo darbo užmokesčio dalies, neviršijančios vieno MMA;
2. teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, visapusiškai ištyrė ir įvertino visus antstolės veiksmus. Teismas nustatė, kad V. V. individualios paruošų įmonės „V.“, kurios teisinė forma – individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Individuali įmonė atsako pagal savo prievoles jai nuosavybės teise ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (CK 2.50 straipsnio 1 dalis). Tačiau tuo atveju, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka individualios įmonės turto, už jos prievoles atsako savininkas (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). CPK 673 straipsnyje imperatyviai nurodyta, kad jeigu individuali (personalinė) įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą nukreipia į kitą jos turtą ir savininko turtą. Kadangi įstatymas numato išieškojimo nukreipimą į individualios įmonės savininko turtą, todėl vykdomasis dokumentas dėl išieškojimo iš individualios įmonės yra pakankamas pagrindas nukreipti išieškojimą į individualios įmonės turtą, nepriklausomai nuo to, kad vykdomajame dokumente individualios įmonės savininkas nenurodytas kaip subsidiarus skolininkas.
3. Pareiškėjo atskirajame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra neaktuali ir nagrinėjamu atveju negalima ja remtis. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2014). Šiuo atveju iš esmės skiriasi vykdomojoje byloje Nr. 0045/16/02293 ir pareiškėjo V. V. nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-609/2013 faktinės aplinkybės.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Teismas, nagrinėdamas skundus dėl antstolio veiksmų, turi patikrinti antstolio veiksmų teisėtumą ir įvertinti kiekvieno iš jo padarytų vykdymo proceso normų pažeidimų įtaką vykdymo proceso dalyvių teisėms ir teisėtiems interesams. Antstolio procesinę veiklą pagal CPK 594 straipsnį kontroliuoja teismas. Teismas, nagrinėdamas skundus dėl antstolio veiksmų, vertina, ar konkrečioje vykdymo proceso stadijoje, esant konkrečioms aplinkybėms antstolis nepažeidė jo veiklos principus bei vykdymo veiksmų atlikimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-277/2008; 2012 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2012; 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2013).
11. Iš teismui pateiktos vykdomosios bylos matyti, jog antstolės T. G. kontoroje vykdomas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015-12-08 sprendimas Nr.(23.31-08)467-182690 dėl 3 920,88 Eur išieškojimo iš skolininko V. V. individualios paruošų įmonės „V.“ išieškotojo valstybės naudai, vykdomojoje byloje Nr.0045/16/02293 (vykdomosios bylos l. 2).
12. Remiantis vykdomosios bylos medžiaga nustatyta, jog antstolė 2018 m. vasario 7 d. patvarkymu Nr. 3.5.-S002797 nurodė, iš V. V. darbo užmokesčio ir kitų jam prilygintų išmokų sumos kiekvieną mėnesį išskaityti 70 procentų nuo skolininko darbo užmokesčio dalies, viršijančios Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą 1 MMA ir 20 procentų nuo darbo užmokesčio dalies, neviršijančios 1 MMA (vykdomosios bylos l. 90).
13. Apeliantas V. V. su antstolės 2018 m. vasario 7 d. patvarkymu Nr. 3.5.-S002797 nesutinka. Nurodo, jog antstolė, nustačiusi, kad individuali V. V. paruošų įmonė turto ir lėšų neturi, neteisėtai išieškojimą nukreipė į jo, kaip individualios įmonės savininko turtą, tai yra į jo darbo užmokestį, nes V. V. nėra nurodytas vykdomajame dokumente kaip skolininkas. Be to V. V. mėnesinė alga nesiekia ½ MMA, todėl antstolės patvarkymas išieškoti iš V. V. darbo užmokesčio ir kitų jam prilygintų išmokų sumos kiekvieną mėnesį išskaityti 70 procentų nuo skolininko darbo užmokesčio dalies, viršijančios Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą 1 MMA ir 20 procentų nuo darbo užmokesčio dalies, neviršijančios 1 MMA, yra neteisėtas ir naikintinas.
14. CPK 585 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog atlikdamas vykdymo veiksmus, antstolis neturi viršyti jam suteiktų įgalinimų. Vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, kuriam viena iš valstybės suteiktų funkcijų – vykdomųjų dokumentų vykdymas, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas. Taigi antstolio pareiga siekti kuo greitesnio ir realaus sprendimo įvykdymo turi būti atliekama atsižvelgiant į tai, kad nebūtų pažeidžiami įstatymo reikalavimai ir vykdymo proceso dalyvių teisės bei teisėti interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017).
15. Vykdomasis dokumentas yra visų vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas (CPK 586 straipsnis). Antstolis, kuriam pateikiamas vykdomasis dokumentas, informuojamas apie skolininką, iš kurio turi būti išieškoma, kartu ir apie jo atsakomybę – ji asmeninė, subsidiarioji ar solidarioji (CPK 648 straipsnis).
16. CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (individualios įmonės) prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis). Šios nuostatos reiškia, kad, nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau, individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu turtu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Taigi individualios įmonės teisinė padėtis veikia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012). Tačiau nepaisant tokio pobūdžio juridinio asmens dalyvio atsakomybės už juridinio asmens prievoles, teisės aktuose juridinio asmens ir jo dalyvio turtas nėra sutapatinami. Juridiniai asmenys turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 2.48 straipsnio 1 dalis). Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise. Individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu (Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 2 dalis). Individualios įmonės savininkui ir jo sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas perduodamas individualiai įmonei patikėjimo teise, jeigu sutuoktiniai nesusitaria kitaip (Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 4 dalis).
17. Kasacinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, jog CPK 2.50 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas individualios įmonės ir jos savininko teisinis reglamentavimas nereiškia, kad, individualiai įmonei neturint turto, atsakyti pagal jos prievoles, ar tokią įmonę likvidavus, turi jos savininkas savaime, kai nėra teismo sprendimo ar kito vykdytino dokumento priteisti iš savininko jo įmonės skolas. Nesant pareikšto reikalavimo, teismas neturi teisinio pagrindo spręsti dėl nuostolių atlyginimo iš įmonininko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2015).
18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus nustatė, jog nagrinėjamu atveju išieškojimas pradėtas pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) viršininko sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Vykdomajame dokumente aiškiai nurodyta, jog VMI prie FM viršininkas nusprendžia išieškoti į biudžetą iš žemiau nurodyto mokesčių mokėtojo turto žemiau nurodytą sumą, tai yra nusprendžia iš V. V. individualios paruošų įmonės ,,V.“ išieškoti 3 920,88 Eur, įmokos kodas 8270.
19. Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 2 straipsnio 19 dalyje (tiek VMI prie FM viršininko sprendimo priėmimo metu tiek šiuo metu galiojančioje redakcijoje) numatyta, jog mokestinė nepriemoka – mokesčio nepriemoka ir mokesčių mokėtojo mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėtos su mokesčiu susijusios sumos. MAĮ 86 straipsnis numato, jog Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, mokesčių administratoriui leidus, gali perimti kiti asmenys. Tokiems asmenims taikomos visos mokestinės nepriemokos sumokėjimą ir išieškojimą reglamentuojančios mokesčių įstatymų nuostatos, kurios būtų taikomos mokesčių mokėtojui.
20. Mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka perimama remiantis mokesčių mokėtojo ir skolos perėmėjo sudaryta Mokestinės nepriemokos sutartimi arba individualios įmonės savininko, ketinančio perimti savo individualios įmonės mokestinę nepriemoką, pasirašytu Mokestinės nepriemokos įsipareigojimu bei mokesčių administratoriaus sutikimu, kad skolos perėmėjas perimtų mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką. Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo tvarką reglamentuoja MAĮ; Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. vasario 25 d. įsakymas Nr. 51,,Dėl mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo taisyklių patvirtinimo“; Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. gegužės 17 d. įsakymas Nr. 127 „Dėl mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos procedūrų aprašo patvirtinimo“; Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. kovo 29 d. įsakymas Nr. 86 „Dėl mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties, prašymo duoti sutikimą mokestinei nepriemokai perimti ir sprendimo dėl mokestinės nepriemokos perėmimo formų patvirtinimo“; Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. VA-202 „Dėl Mokestinės nepriemokos perėmimo įsipareigojimo formos patvirtinimo“.
21. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas neturi duomenų, jog V. V. individualios paruošų įmonės ,,V.“ mokestinę nepriemoką būtų perėmęs jos savininkas V. V.. Nesant duomenų, jog yra priimtas sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš individualios įmonės savininko, materialieji teisiniai santykiai tarp išieškotojo bei V. V. nėra susiklostę ir pagrindo pripažinti V. V. skolininku antstolės vykdomoje vykdomojoje byloje nėra.
22. MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, jog mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto. Šį sprendimą vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Taigi sprendimas dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto priimamas ir siunčiamas antstoliams remiantis MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir CPK 584 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Toks sprendimas vykdomas pagal CPK VI dalyje išdėstytas aplinkybes, tai yra išieškojimą tiesiogiai vykdo antstolis tokia pat tvarka, pagal kurią vykdomi teismų sprendimai, nutartys, nutarimai, taip pat valstybės institucijų nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose.
23. CPK 586 straipsnyje nurodyta, kad vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus draudžiama. Kas priskiriama vykdomiesiems dokumentams, nustatyta CPK 587 straipsnyje, kurio 10 punkte nurodyta, kad vykdomieji dokumentai yra kiti institucijų ir pareigūnų sprendimai, kurių vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai.
24. Minėta, kad antstolis yra viešosios teisės subjektas ir privalo veikti teisėtai, neviršyti jam teisės aktais suteiktų įgaliojimų. Tai reiškia, kad antstolis yra įgaliotas atlikti tik tuos vykdymo veiksmus ir tik dėl tų asmenų, kurie kaip skolininkai yra nurodyti CPK 587 straipsnyje išvardytuose vykdomuosiuose dokumentuose. V. V., kaip dabartinis V. V. individualios paruošų įmonės ,,V.“ (skolininkės) savininkas galėtų savo turtu atsakyti už įmonės skolas pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį tik tuo atveju, jei šios įmonės prievolė subsidiariai ar asmeniškai atsakyti kreditoriui savo turtu už įmonės skolas būtų nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar kitu vykdytinu dokumentu, kuris yra pagrindas išduoti vykdomąjį dokumentą. Taip pat tuo atveju, jeigu V. V. būtų perėmęs savo individualios įmonės mokestinę nepriemoką. Tačiau pati savaime aplinkybė, kad V. V. šiuo metu yra įmonės iš kurios buvo vykdomas skolos išieškojimas ir kurios turto nebeužtenka VMI prie FM reikalavimui patenkinti, savininkas nėra pakankama skolininkės (įmonės) skolą nukreipti į suinteresuotą asmenį V. V. CPK 596 straipsnio pagrindu.
25. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju įmonės savininko V. V. atsakomybė atsiranda pagal įstatymą be atskiro teismo sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vykdomasis dokumentas dėl išieškojimo iš individualios įmonės yra pakankamas pagrindas nukreipti išieškojimą į individualios įmonės turtą, nepriklausomai nuo to, kad vykdomajame dokumente individualios įmonės savininkas nenurodytas kaip subsidiarus skolininkas.
26. CPK 673 straipsnyje, kuriuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas, atmesdamas V. V. skundą, įtvirtinta, kad jeigu individuali (personalinė) įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą nukreipia į kitą jos turtą ar savininko turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog minėta norma turi būti aiškinama sistemiškai su kitomis vykdymo procesą reglamentuojančiomis teisės normomis (be kita ko, su CPK 586 ir 648 straipsnių normomis) ir todėl aiškintina kaip nustatanti išieškojimo eiliškumą tuo atveju, kai vykdomas neribotos atsakomybės juridinio asmens (individualios įmonės) skolų išieškojimas, tačiau ši norma nesuteikia teisės nukreipti neribotos atsakomybės juridinio asmens skolų išieškojimo į tokio asmens savininko turtą, kai savininkas nėra nurodytas vykdomajame rašte, kurio pagrindu vykdomas išieškojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-611/2016). Apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo dėl kurio nagrinėjamu atveju šiuo išaiškinimu nebūtų galima vadovautis nagrinėjamoje byloje. Minėta, jog CPK 587 straipsnis apibrėžia kas priskiriama vykdomiesiems dokumentams, kurio 10 punktas nustato, jog vykdomieji dokumentai yra ir kiti institucijų ir pareigūnų sprendimai, kurių vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai. Taigi, nėra pagrindo mokestinės nepriemokos išieškojimo sprendimui, kuris laikytinas vykdomuoju dokumentu pagal CPK 587 straipsnį taikyti kitokias vykdymo sąlygas.
27. Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad išieškojimas negalimas, nes jo pajamos neviršija 1 MMA. Nustačius, jog nagrinėjamu atveju išieškojimas iš V. V. kaip individualios įmonės savininko vykdomas nepagrįstai ir nesant tam teisinio pagrindo, dėl kitų apelianto argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-52/2011 ir kt.).
28. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas reglamentuojančias išieškojimą iš individualios įmonės savininko turto išieškojimo vykdymo procese. Atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai dėl CK 2.50 straipsnio ir CPK 673 straipsnio taikymo yra nepagrįsti, nes, nesant vykdomajame dokumente nurodyto V. V. kaip skolininko, taip pat nesant duomenų, jog V. V. būtų perėmęs savo įmonės mokestinę nepriemoką, pagrindo vadovautis nurodytomis teisės normomis nėra. Jomis remtis būtų pagrindas tik vykdant vykdomąjį dokumentą, kuriame kaip skolininkas yra nurodytas ir individualios įmonės savininkas V. V. ir individualios įmonės lėšų nepakaktų vykdomajam dokumentui įvykdyti.
29. Remiantis nurodytu, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis naikintina ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – antstolės T. G. 2018 m. vasario 7 d. patvarkymas dėl skolos išieškojimo Nr. 3.5.-S-002797 vykdomojoje byloje Nr. 0045/16/02293 naikinamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nutarties negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 ir 339 straipsniais,

n u t a r i a :

apelianto V. V. atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2YT-4647-675/2018 ir klausimą išspręsti iš esmės – antstolės T. G. 2018 m. vasario 7 d. patvarkymą dėl skolos išieškojimo Nr. 3.5.-S-002797 vykdomojoje byloje Nr. 0045/16/02293 panaikinti.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                                                                                                                          Rūta Petkuvienė