Civilinė byla Nr. 3K-3-418-313/2017 

               Teisminio proceso Nr. 2-14-3-00744-2013-1 

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.9.1.

                        (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio, 

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. S., L. S., V. P. ir L. Z. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Anykščių šiluma“ ieškinį atsakovams G. L., V. G., R. S., L. S., V. P. ir L. Z. dėl mokesčių už suvartotą šiluminę energiją bendrojo naudojimo patalpoms šildyti priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių pareigą mokėti mokestį už suvartotą šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė teismo už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. priteisti iš atsakovų G. L. ir V. G. solidariai 423,30 Eur skolą už suvartotą šilumos energiją, 50,20 Eur delspinigių, 20,85 Eur žyminio mokesčio atlyginimą; iš atsakovų R. S. ir L. S. – solidariai 423,18 Eur skolą, 50,17 Eur delspinigių ir 20,85 Eur žyminio mokesčio atlyginimą; iš atsakovės V. P. – 427,09 Eur skolą, 50,64 Eur delspinigių, 20,85 Eur žyminio mokesčio atlyginimą; iš atsakovės L. Z. – 418,24 Eur skolą, 74,97 Eur delspinigių ir 20,85 Eur žyminio mokesčio atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad atsakovai G. L., V. G., R. S., L. S., V. P., L. Z. gyvena daugiabučiame name (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nuo 2002 metų yra atsijungę nuo centralizuoto šildymo sistemos, todėl į jų butus šiluma nėra tiekiama, tačiau namo laiptinės yra šildomos. Atsakovai, būdami namo bendraturčiai, privalo mokėti mokesčius už suvartotą šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, tačiau nuo 2009 m. minėtų  mokesčių  nemoka.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Anykščių rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovų G. L. ir V. G. solidariai 423,30 Eur skolos už suvartotą šilumos energiją, 13,25 Eur delspinigių ir 20 Eur žyminio mokesčio atlyginimą, iš atsakovų R. S. ir L. S. – solidariai 423,18 Eur skolos už suvartotą šilumos energiją, 10,71 Eur delspinigių ir 20 Eur žyminio mokesčio atlyginimo, iš atsakovės V. P. – 427,09 Eur skolos už suvartotą šilumos energiją, 13,39 Eur delspinigių ir 20 Eur žyminio mokesčio atlyginimą, iš atsakovės L. Z. – 418,24 Eur skolos už suvartotą šilumos energiją, 4,50 Eur delspinigių ir 20 Eur žyminio mokesčio atlyginimą; kitus ieškinio reikalavimus atmetė; paskirstė bylinėjimosi  išlaidų atlyginimą.
5. Teismas nustatė, kad atsakovai, gyvenantys daugiabučiame name (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 2002 metais atsijungė nuo centralizuotos šildymo sistemos ir iki 2007 metų nemokėjo mokesčių už gautą šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpos šildyti. 2007 m. lapkričio 20 d. priimto Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 25 straipsnio nuostatos įpareigojo daugiabučio namo patalpų savininkus mokėti jiems tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jiems priklausančios patalpos. Ieškovės direktoriaus 2009 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. IV-39 atsakovams buvo pradėtas skaičiuoti mokestis už suvartotą šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, tačiau atsakovai iki 2013 m. liepos 1 d. nemokėjo šių mokesčių, todėl susidarė skola.
6. Atsakovai yra daugiabučio namo bendraturčiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.82 straipsnio 1 dalis), todėl privalėjo mokėti mokesčius už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, nors jie ir yra atsijungę nuo centralizuotos šildymo sistemos, tačiau bendrojo naudojimo patalpomis naudojosi. Butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo  naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos ir kita. Šiuos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus detaliau reglamentuoja Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – DNSBĮ) 2 straipsnio 5 dalis, pagal kurią bendroji dalinė daugiabučio namo savininkų nuosavybė yra bendrosios konstrukcijos, bendroji inžinerinė įranga, bendrojo naudojimo patalpos – daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, rūsiai ir kita. CK 4.82 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui.  Šioje teisės normoje įtvirtintas proporcingumo principas, kuris reiškia, kad kiekvieno butų ir kitų patalpų savininko bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra nustatoma kaip atitinkama proporcija.
7. Teismo vertinimu, byloje surinkti įrodymai patvirtino, kad ieškovės parinkti šilumos paskirstymo skaičiavimo metodai Nr. 4 ir Nr. 5 pagrįsti, o apskaičiuotos mokesčių sumos teisingos. Byloje nepateikta įrodymų, kad vyko namo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), gyventojų susirinkimas ir jame buvo sprendžiamas klausimas dėl metodo pasirinkimo, vadinasi, šio daugiabučio namo gyventojai nebuvo pasirinkę šilumos paskirstymo metodo Nr. 10, todėl pagrįstai taikytas pastato šildymo sistemą ir įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas.
8. Vadovaujantis šių metodų įtvirtintomis taisyklėmis, vartotojams priskiriami šilumos kiekiai naudingajam plotui šildyti  ir bendrojo naudojimo patalpoms šildyti paskirstomi proporcingai priklausančių patalpų plotui arba tūriui, t. y. vadovaujantis pastato vartotojams šilumos dalies priskyrimo koeficientu, kuris nustatomas buto ar patalpos pastato vartotojams naudingąjį plotą arba tūrį dalijant iš pastato vartotojams priklausančių butų ar patalpų naudingųjų plotų ar tūrių sumos. Pagal Šilumos paskirstymo metodų rengimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121, 5.3 punktą būsto naudingasis plotas, tai gyvenamųjų kambarių ir kitų būsto patalpų (virtuvių, sanitarinių mazgų, koridorių, įstatytų spintų, lodžijų ir kitų šildomų patalpų bendrasis grindų plotas). Statybos techninio reglamento STR1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“, patvirtinto 1999 m. rugsėjo 30 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. 310, 13 punkte nustatyta, kad buto naudingasis plotas yra visų kambarių, verslo patalpų bute ir šiltų pagalbinių patalpų (pagalbinio naudingojo ploto) plotų visuma. Teismo vertinimu, atsakovams priklausantys sandėliukai pastato rūsyje nėra šildomi, todėl negali būti įskaičiuoti į naudingąjį plotą.
9. Pateikta audito medžiaga teismas nesirėmė, nurodęs, kad ji (audito medžiaga) nepagrįsta jokiais norminiais aktais. Auditas buvo atliktas 2013 m. lapkričio  mėnesį, o ieškovė prašė priteisti skolą už buvusį laikotarpį. Teismas taip pat nesivadovavo ekspertizės, kuri buvo atlikta  prijungtoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-158-656/2014, išvadomis, nes, kaip nustatyta nurodytoje civilinėje byloje ir kaip teismo posėdžio metu nurodė pats ekspertas, ekspertizė atlikta atgaline data ir ginčo laikotarpiu negaliojo.
10. Delspinigiams skaičiuoti teismas taikė šešių mėnesių senaties terminą, todėl sprendė, kad ieškovė nepagrįstai skaičiavo delspinigius už visą skolos laikotarpį.
11. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų apeliacinį skundą, 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
12. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė įrodė, kad išlaidos, susijusios su bendrojo naudojimo patalpų – laiptinės – šildymu, yra susijusios su privalomaisiais statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimais ir nėra susijusios su asmeninių namo gyventojų poreikių tenkinimu, t. y. dėl šių išlaidų atsakovų sutikimas nebuvo reikalingas. CK 4.76 straipsnio, 4.82 straipsnio 3 dalies pagrindu atsakovams kilo prievolė proporcingai savo nuosavybės daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas namui atnaujinti. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama bendrojo naudojimo patalpoms, namo konstrukcijoms šildyti, dalis apskaitytos namui patiektos šiluminės energijos patenka į aplinką, o tai yra natūralūs šilumos energijos nuostoliai.
13. Kolegija sprendė, kad atsakovai, kaip butų savininkai, yra namo bendrųjų konstrukcijų ir bendrojo naudojimo patalpų bendraturčiai, todėl atsakingi už jų tinkamą priežiūrą ir išsaugojimą. Dėl bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų jie turi tas pačias prievoles kaip ir kiti butų savininkai, nepriklausomai nuo to, kad savo butus atjungė nuo centralizuotai tiekiamo šildymo. Atsakovai, kaip butų savininkai ir kaip kiekvienas kitas bendraturtis, proporcingai savo daliai privalo sumokėti už namo bendroms reikmėms tiekiamą ir bendrojo naudojimo patalpoms šildyti sunaudotą energiją. Šios pareigos, kol su kitais bendraturčiais atsakovai nesusitarė kitaip, nepaneigė aplinkybė, kad atsakovai savo butą šildė energija, gaunama iš kito šaltinio, kuris nėra šiluminės energijos šaltinis, šildantis bendrojo naudojimo patalpas. Tiek pagal bendrąsias bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančias normas, tiek pagal įstatymą atsakovams, kaip turto savininkams, tenka pareiga proporcingai jų daliai atlyginti išlaidas bendrojo naudojimo patalpoms šildyti.
14. Šilumos paskirstymo metodo parinkimo klausimu konkrečiai pasisakė Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 9 d. sprendime, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-158-656/2014 pagal atsakovų ieškinį dėl įpareigojimo perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją, bei Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 23 d. nutartyje, išnagrinėjęs atsakovų apeliacinį skundą civilinėje byloje Nr. 2A-552-196/2015, ir nurodydami kad, pagal Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka CK nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Byloje nėra duomenų, kad daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), savininkai iki ieškinio pareiškimo būtų pasirinkę Šilumos paskirstymo metodą. Iki vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Kadangi atsakovams priklausantys butai yra atjungti nuo centralizuotai tiekiamos šilumos energijos jų namui, todėl negali būti taikomas vien tik šilumos paskirstymo metodas Nr. 4, kuris nėra skirtas bendrojo naudojimo patalpoms šildyti suvartotai šilumai paskirstyti. Šilumos paskirstymo metodas Nr. 5 yra skirtas šilumos kiekiui, naudojamam bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, apskaičiuoti, kai dalis patalpų atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu; jis gali būti taikomas su bet kuriuo Komisijos rekomenduojamu ar vartotojų siūlomu su Komisija suderintu šilumos paskirstymo metodu.
15. Atsakovų nurodytą aplinkybę, kad energijos audito akte padaryta išvada, jog pastatui tinkamesnis yra šilumos paskirstymo metodas Nr. 10, kolegija vertino kaip neįrodančią, kad atsakovams, nesikreipus į ieškovę dėl atitinkamo šilumos paskirstymo metodo nustatymo, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, gyvenamajam namui nepagrįstai buvo taikomi Komisijos patvirtinti šilumos paskirstymo metodai Nr. 4 ir Nr. 5.
16. Byloje nesant duomenų, kad įvyko teisėtas namo gyventojų susirinkimas, kurio metu būtų buvęs pasirinktas namo šilumos paskirstymo metodas, kolegija sprendė, jog nenustatyta aplinkybė, kad butų savininkai buvo pasirinkę šilumos paskirstymo metodą Nr. 4. Kolegija atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-158-656/2014 atsakovų reikalavimams užtikrinti buvo taikęs laikinąją apsaugos priemonę ir uždraudęs UAB „Anykščių šiluma“ bei trečiajam asmeniui UAB „Anykščių komunalinis ūkis“ organizuoti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), gyventojų susirinkimus dėl šildymo būdo pasirinkimo.
17. Kolegija vertino Komisijos atsakymą į daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), gyventojų skundą ir jame nurodytą informaciją, kad šilumos kiekis bendrojo naudojimo patalpoms šildyti priskiriamas apmokėti visiems pastato vartotojams, ne tik atsijungusiems nuo centralizuoto šildymo sistemos, todėl padarė išvadą, kad UAB „Anykščių šiluma“ šilumos kiekį bendrojo naudojimo patalpoms šildyti pastato gyventojams paskirstė pagal šilumos paskirstymo metodų Nr. 4 ir Nr. 5 nurodytus reikalavimus.
18. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo atliktos ekspertizės išvadomis. Bylos nagrinėjimo metu apklaustas ekspertas V. S. nurodė, kad ekspertizė atlikta atgaline data, t. y. ginčo laikotarpiu negalioja, išvadomis galima vadovautis tik ateityje skaičiuojant mokesčius už suvartotą šiluminę energiją. Atsakovų byloje pateikta daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), audito medžiaga teismas taip pat pagrįstai nesivadovavo, nes, kaip nurodė pati auditorė, energijos vartojimo audito daugiabučiuose namuose procedūra teisės aktuose nėra nustatyta ir reglamentuota, be to, auditas buvo atliktas 2013 m. lapkričio mėnesį, o ieškovė skolą prašė priteisti už ankstesnį laikotarpį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

19. Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 23 d. nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui arba priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad į atsakovams priteistą apmokėti sumą už šilumos energijos kiekį neteisėtai įtraukta šilumos energija, skirta neapskaitytam karštam vandeniui ruošti. Ieškovė karšto vandens apskaitą vykdė pažeisdama teisinės metrologijos reikalavimus.
2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovų į bylą pateiktas energijos paskirstymo ir suvartojimo audito aktas ir kitoje byloje atlikta šilumos energijos suvartojimo už ginčo laikotarpį ekspertizė (žr. šios nutarties 9, 14, 18 punktus) nepaneigia ieškovės apskaičiuoto ir butui priskiriamo šilumos kiekio. Pažeisdamas šalių rungimosi principą, teismas nepagrįstai nevertino nurodytų įrodymų išvadų.
3. Teismas netinkamai įvertino ieškovės parinkto šilumos paskirstymo metodų Nr. 4 ir Nr. 5 tinkamumą, apskritai nevertino, ar ieškovės parinktas šilumos paskirstymo metodas atitiko pertvarkytus namo šildymo įrenginius pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnį, nors atsakovai tvirtino, kad, pakeitus atsakovų butų šildymo būdą, ieškovė privalėjo taikyti metodą Nr. 4 kartu su metodu Nr. 10 (šis metodas turi būti taikomas vietoj metodo Nr. 5, nes pastarasis neatitinka atsakovų namo šildymo įrenginių). Teismas, spręsdamas dėl parinkto metodo Nr. 5 tinkamumo, negali vadovautis tik ieškovės prielaidomis, kurios prieštarauja byloje esantiems įrodymams – šilumos paskirstymo energetiniam auditui ir šilumos energijos suvartojimo ekspertizei.
4. Atsakovų pateikti VĮ Registrų centro duomenys įrodė, kad namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai) kaip asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos, kurioms nėra priskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nes šie sandėliukai nėra bendrojo naudojimo patalpos, jie oficialiai įregistruoti kaip asmeninio naudojimo patalpos. Komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimo Nr. O3-121 „Dėl šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių patvirtinimo“ 5.3 punkte nustatyta, kad būsto naudingasis plotas – tai gyvenamųjų kambarių ir kitų būsto patalpų (virtuvių, sanitarinių mazgų, koridorių, įstatytų spintų, lodžijų ir kitų šildomų patalpų) bendrasis grindų plotas; į naudingąjį būsto plotą neįeina balkonų, terasų, rūsių, nešildomų lodžijų grindų plotas. Kadangi rūsyje esančios patalpos, kurios nebuvo įtrauktos į šilumos energijos paskirstymą, yra butų pagalbinės patalpos, jos įtraukiamos į butų naudingąjį plotą kaip pagalbinės šiltos patalpos, nes šios patalpos nėra naudojamos tiesioginei rūsio, kaip bendrojo naudojimo patalpų, paskirčiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009 išaiškino, kad butų ir kitų patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingasis plotas suprantamas kaip visas tame name savininko faktiškai turimas (užimamas) plotas. Nustatant bendraturčio faktiškai turimą (užimamą) plotą nėra teisiškai reikšminga atitinkamų patalpų funkcinė bei naudojimo paskirtis, taip pat naudojimosi jomis dažnumas, intensyvumas ir pan.
5. Teismas neįvertino, kad ieškovė neteisėtai ir nepagrįstai priskaičiavo atsakovams delspinigius, nors nei standartinė šilumos tiekimo ir vartojimo sutartis, nei įstatymas jokių palūkanų ir (arba) delspinigių nenustato (CK 6.258 straipsnio 1 dalis).
20. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo atsakovų kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovų teiginiai visiškai neatitinka tikrovės, nes atsakovai karštu vandeniu nesinaudojo, šiluma į jų butus jokiu būdu nebuvo tiekiama, jų butuose nebuvo ir nėra apskaitos prietaisų, o sąskaitos buvo išrašomos tik už šilumos energiją, suvartotą bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. Atsakovai niekada jų neginčijo.
2. Kadangi ginčo namo gyventojai patys nepasirinko šilumos paskirstymo metodo, todėl šiluma ginčo name buvo paskirstoma ir mokestis už šilumą skaičiuojamas vadovaujantis šilumos paskirstymo metodu Nr. 4 kartu su šilumos paskirstymo metodu Nr. 5. Šilumos paskirstymo metode Nr. 4 išaiškinta, kad šis metodas gali būti taikomas visuose namuose, kur šiluma šildymui ir karštas vanduo tiekiami iš individualaus šilumos punkto stovais. Pastate suvartotas šilumos kiekis pagal pastato įvade įrengto šilumos apskaitos prietaiso rodmenis paskirstomas patalpų šildymui ir karštam vandeniui ruošti. Butuose ir patalpose suvartoto karšto vandens kiekis nustatomas pagal butuose ar laiptinėse įrengtų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis arba pagal karšto vandens suvartojimo normas. Šilumos kiekis vandeniui pašildyti nustatomas suvartotą vandens kiekį padauginus iš vandens pašildymo normos ir sumuojant šilumos kiekį karšto vandens cirkuliacijai palaikyti. Likęs šilumos kiekis patalpoms šildyti išdalijamas pagal butų naudingąjį plotą ir atskirai sandėliukai, rūsiai ir kitos patalpos neišskiriami.
3. Kadangi atsakovai yra ginčo namo bendraturčiai, jiems priklauso ir dalis name esančios šildymo sistemos, todėl jie, kaip bendraturčiai, turi sumokėti už tą energijos kiekį, kuris sunaudotas bendrai šildymo sistemai. Byloje atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kad būtų nešildomos namo laiptinės. Atsakovai gyvena to paties namo skirtingose laiptinėse ir niekada nekilo klausimas dėl laiptinių šildymo, tai pripažino ir atsakovai. Taip pat nėra jokių įrodymų, kad atsakovai būtų atsidaliję savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis), t. y. nesinaudoja UAB „Anykščių šiluma“ tiekiama šilumos energija bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. Atsakovai taip pat neįrodė, kad ieškovė, apskaičiuodama skolą, neteisingai taikė 2005 m. liepos 22 d. Komisijos nutarimu patvirtintą šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5. Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį, 4.75 straipsnio 1 dalį, 4.76 straipsnį, 4.82 straipsnio 1 dalį, CK 4.83 straipsnio 3 dalį, pareiga išlaikyti name esančias bendrojo naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendrojo naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendro šildymo sistemos. Šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai šildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendrojo naudojimo laiptines. Atsakovai, kaip kiekvienas buto savininkas, yra namo bendrųjų konstrukcijų bendraturčiai ir atsakingi už namo, kaip bendrosios dalinės nuosavybės vieneto, tinkamą priežiūrą ir išsaugojimą. Tiek pagal 2003 m. gegužės 20 d. Šilumos ūkio įstatymo, tiek pagal CK 4.76, 4.82 straipsnių normas bei 2007 m. lapkričio 20 d. Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnį atsakovams, kaip turto savininkams, tenka pareiga proporcingai jų daliai atlyginti išlaidas bendrojo naudojimo patalpoms šildyti.
4. Komisijos 2017 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. O3-97 „Dėl vartojimo ginčo tarp R. S., L. S., V. P., L. Z. ir UAB „Anykščių šiluma“ nagrinėjimo“ 5.1 punkte nurodyta, kad Šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 7-ame punkte nustatyta, jog šilumos vartotojui priskiriamas šilumos kiekis šildymui apskaičiuojamas vertinant butų ar patalpų naudingąjį plotą, kai jų aukštis vienodas, t. y. visą šilumos kiekį butams (patalpoms) šildyti dalijant iš visų butų (patalpų) naudingojo ploto ir dauginant iš konkretaus vartotojo buto (patalpos) ploto arba pagal butų ar patalpų tūrį, kai jų aukštis nevienodas (7.2 papunktis), t. y. visą šilumos kiekį butams (patalpoms) šildyti dalijant iš visų butų (patalpų) tūrio ir dauginant iš konkretaus vartotojo buto (patalpos) tūrio. Minėto nutarimo 5.2 punkte nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, jog duomenys apie pastato patalpų tūrius nepateikiami patalpų kadastrinių matavimų bylose, patalpų savininkai, pageidaujantys, kad šiluma būtų skirstoma vertinant patalpų tūrį, turėtų kreiptis į VĮ Registrų centrą ar kitą kadastrinius matavimus vykdančią įmonę, o gautus duomenis pranešti šilumos tiekėjui.
5. Delspinigiai atsakovams buvo apskaičiuoti vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasacijos ribų nagrinėjamoje byloje

21. Teisė į teisminę gynybą grindžiama dispozityvumo principu: asmuo, kurio teisės pažeistos, pats sprendžia, ar kreiptis į teismą, ir renkasi gynybos būdus. Dispozityvumo principo išimtys – atvejai, kai asmens teisės ginamos ne jo paties iniciatyva, – įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir taikomos tada, kai asmens teisės gynimas sutampa su siekiu apginti viešąjį interesą. Šios principinės nuostatos galioja visose teisės į teismą įgyvendinimo stadijose, inter alia (be kita ko), apeliacinėje instancijoje ir kasaciniame procese.
22. Apeliacinis procesas gali prasidėti tik šalies arba kito dalyvaujančio byloje asmens, dėl kurio priimtas nepalankus teismo sprendimas, iniciatyva padavus apeliacinį skundą. Kasacinio teismo pabrėžiama, kad, pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, nebegalima nurodyti naujų, įstatymo nustatytu terminu pateiktame skunde nenurodytų, argumentų, faktinių aplinkybių, nebegalima keisti apeliacinio (atskirojo) skundo reikalavimo. Šis draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu bei su tuo, kad būtent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015).
23. Nagrinėjantis bylą apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindų bei ex officio (pagal pareigas) privalo patikrinti, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų; be to, apeliacinės instancijos teismas turi įstatymo suteiktą prerogatyvą peržengti apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
24. Kasacija yra išimtinė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų patikrinimo forma. Civilinio proceso kodekse reglamentuojama kasacija yra ribota. Kasacijos ribojimais iš esmės pabrėžiamas kasacinio proceso išimtinumas siekiant užtikrinti teisės aiškinimo ir taikymo vienodumą taip, kad nebūtų neteisėtų sprendimų.
25. CPK 341 straipsnyje nurodytas absoliutus kasacijos negalimumo pagrindas – kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad ši teisės norma taikytina ir dėl savarankiškus reikalavimus sudarančių pirmosios instancijos teismo sprendimų dalių, dėl kurių nebuvo paduotas apeliacinis skundas ir kurie nebuvo peržiūrėti apeliacinės instancijos teismo ex officio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016 43 punktą).
26. CPK 7 straipsnyje įtvirtintas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas reikalauja, kad dalyvaujantys byloje asmenys jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis naudotųsi sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiautų, rūpintųsi greitu bylos išnagrinėjimu, įrodymus ir argumentus teismui teiktų rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą. Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, o kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais ir aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose (CPK 347 straipsnio 2 dalis, 353 straipsnio 1 dalis).
27. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad atvejai, kai kasaciniame skunde dėstomi argumentai, kurie nebuvo apeliacijos dalykas byloje, reiškia, jog tokių argumentų iškėlimas ne laiku, neatsižvelgiant į proceso eigą, suponuoja CPK 7 straipsnyje įtvirtinto proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principo pažeidimą, klausimo neiškėlus ir neišnagrinėjus apeliacine tvarka, kasacija dėl jo negalima (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-109-421/2016 33 punktą).
28. Nagrinėjamoje byloje viešojo intereso nekonstatuojama, atsakovai apeliaciniu skundu nekėlė klausimo dėl neteisėtai įtrauktos šilumos energijos, skirtos neapskaitytam karštam vandeniui ruošti, ir dėl ieškovės karšto vandens apskaitos vykdymo pažeidžiant teisinės metrologijos reikalavimus. Taigi atsakovai formuluoja savarankišką bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų peržiūrėjimo pagrindą, nurodo argumentus, kurie nebuvo apeliacijos dalykas šioje byloje, o tai reiškia, kad atsakovai šiuos argumentus iškėlė ne laiku, neatsižvelgdami į proceso eigą, taip pažeisdami CPK 7 straipsnyje įtvirtintą proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą, todėl šie argumentai negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas ir kasacinis teismas dėl jų nepasisako.

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo

29. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2016 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 63 punktą).
30. CPK 218 straipsnyje nustatyta, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu; tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje.
31. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą (jos dalį) gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 70 punktą).
32. Nagrinėjamu atveju pateikta audito medžiaga pirmosios instancijos teismas nesirėmė, nurodęs, kad ji nepagrįsta jokiais norminiais aktais, o ir auditas atliktas 2013 m. lapkričio mėnesį. Taip pat pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ekspertizės, kuri buvo atlikta prijungtoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje pagal ieškovų L. Z., R. V., R. ir L. S., G. L., V. G., V. P. ieškinį atsakovei UAB „Anykščių šiluma“ dėl įpareigojimo perkaičiuoti mokėjimus už šildymą, kartu panaikinant Komisijos sprendimą dėl karšto vandens cirkuliacijos (civilinė byla Nr. 2-158-656/2014), išvadomis, nes, kaip nustatyta pirmiau nurodytoje byloje ir kaip teismo posėdžio metu nurodė pats ekspertas, ekspertizė atlikta atgaline data ir ginčo laikotarpio neapėmė.
33. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo atliktos ekspertizės išvadomis, nes ekspertizė atlikta atgaline data, t. y. atlikta ekspertizė neapėmė ginčo laikotarpio. Taip pat kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo remtis atsakovų byloje pateikta daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), audito medžiaga, nes, kaip nurodė pati auditorė, energijos vartojimo audito daugiabučiuose namuose procedūra teisės aktuose nėra nustatyta ir reglamentuota, be to, auditas buvo atliktas 2013 m. lapkričio mėnesį, o ieškovė skolą prašė priteisti už ankstesnį laikotarpį (nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d.).
34. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai, nepažeisdami pirmiau nurodytų civilinio proceso teisės normų, pagrįstai nevertino pirmiau nurodytų atsakovų pateiktų įrodymų. Dėl to teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentai, susiję su energijos paskirstymo ir suvartojimo audito akto ir kitoje byloje atliktos šilumos energijos suvartojimo už ginčo laikotarpį ekspertizės akto vertinimu, nagrinėjamu atveju neteikia pagrindo abejoti teismų procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

Dėl šilumos paskirstymo metodo parinkimo

35. Šilumos paskirstymo vartotojams pagrindas įtvirtintas Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad tuo atveju, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, paskirstomas vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam paskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su jais suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartota šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui.
36. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šilumos paskirstymo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Vadovaujantis CK 4.85 straipsnio bei Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, sprendimas dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo priimamas daugiabučio namo bendraturčių daugumos sprendimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-916/2016 25 punktą; 2017 m. rugsėjo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-334-687/2017 57 punktą).
37. Paskirstymo metodai rengiami ir taikomi, kai visi pastato vartotojai prijungti prie centralizuoto šildymo sistemos. Daliai vartotojų atsijungus nuo centralizuoto šildymo sistemos, paskirstymo metodas papildomas metodu, leidžiančiu apskaičiuoti šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisant to, kokiu būdu šildomos vartotojui priklausančios patalpos (Komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121 patvirtintų Šilumos paskirstymo metodų rengimo ir taikymo taisyklių  (toliau – ir Taisyklės) 9 punktas).
38. Skirtingi šilumos paskirstymo metodai parengiami siekiant tinkamai apskaičiuoti šilumos kainą priklausomai nuo to, kokia pastate įrengta šildymo sistema. Taip patenkinami šilumos vartotojų poreikiai mokėti už realiai suvartojamą šilumos kiekį ir užtikrinama tinkama šilumos vartotojų ir šilumos tiekėjo interesų pusiausvyra. Komisija yra parengusi 10 rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų ir suderinusi 17 vartotojų parengtų metodų. Name taikomas šilumos paskirstymo metodas turi atitikti namo šildymo sistemos ypatumus. Daugiabučio namo gyventojai, pasirinkę vieną iš 10 Komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų, apie savo sprendimą privalo informuoti šilumos tiekėją. Pagal Šilumos ūkio įstatymą daugiabučio namo gyventojai, kurie nori taikyti vieną iš 17 vartotojų parengtų ir su Komisija suderintų metodų, privalo su prašymu leisti taikyti metodą kreiptis į Komisiją bei pateikti duomenis, įrodančius, jog namo šildymo sistema atitinka metodo nurodytus reikalavimus.
39. Pastato bendraturčiams nepriėmus sprendimo dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo, šilumos paskirstymo metodą, labiausiai atitinkantį pastato šildymo ir karšto vandens sistemos tipą bei šilumos pirkimo–pardavimo vietoje ir (ar) ties tiekimo–vartojimo riba įrengtus atsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus, iš Komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų parenka šilumos tiekėjas (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis). Šilumos ūkio įstatymas šilumos tiekėjui nenustato pareigos gauti šilumos vartotojų sutikimą dėl konkretaus šilumos paskirstymo metodo taikymo ar pakeitimo. Tačiau nepaisant to, šilumos tiekėjas yra teisės aktų įpareigotas taikyti pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantį šilumos paskirstymo metodą (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis) ir yra ribojamas Taisyklių nuostatų, kurių 29 punkte nurodyti tipiniai atvejai, kada šilumos tiekėjas turi taikyti tam tikrą šilumos paskirstymo metodą.
40. Taisyklių 29.2.4 punkte nustatyta, kad šilumos pirkimo–pardavimo vietoje ir (ar) kai ties tiekimo–vartojimo riba pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4. Šis metodas taikytas daugelyje daugiabučių, kuriuose nėra individualios apskaitos, kur šiluma šildymui ir karštas vanduo tiekiami iš individualaus šilumos punkto stovais. Taikant šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 vienas pagrindinių kriterijų nustatant šilumos vartotojui tenkantį šilumos kiekį yra butų ir patalpų naudingasis plotas. Taisyklių 29.2.4  punktas taip pat nurodo, kad jeigu dalis patalpų atjungta nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.), taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 kartu su šilumos kiekio bendrosioms reikmėms nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5. Toks pat šilumos paskirstymo metodo Nr. 5 taikymo pagrindas buvo nurodytas ir Komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarime Nr. O3-41 dėl rekomenduojamo šilumos paskirstymo metodo Nr. 5.
41. Nagrinėjamu atveju atsakovai kvestionuoja teismų išvadas dėl ieškovės parinkto šilumos paskirtymo metodų Nr. 4 ir Nr. 5 tinkamumo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, pakeitus atsakovų butų šildymo būdą, ieškovė privalėjo taikyti metodą Nr. 4 kartu su metodu Nr. 10. Teismas, spręsdamas dėl parinkto metodo Nr. 5 tinkamumo, turėjo vadovautis šilumos paskirstymo energetiniu auditu ir šilumos energijos suvartojimo ekspertize. Teisėjų kolegija laiko šiuos kasacinio skundo argumentus nepagrįstais.
42. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šilumos paskirstymo metodo parinkimo klausimu konkrečiai pasisakė Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 9 d. sprendime, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-158-656/2014 pagal atsakovų ieškinį dėl įpareigojimo perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją (žr. šios nutarties 14 punktą), ir Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 23 d. nutartyje, išnagrinėjęs atsakovų apeliacinį skundą civilinėje byloje Nr. 2A-552-196/2015. Šiuose teismų procesiniuose sprendimuose konstatuota, kad UAB „Anykščių šiluma“ pagrįstai taiko šilumos paskirtymo metodus Nr. 4 ir Nr. 5 kaip labiausiai atitinkančius atsakovų daugiabučio namo šildymo sistemą metodus.
43. Bylos duomenimis, taip pat nustatyta, kad atsakovų daugiabučio namo bendraturčiai nepriėmė sprendimo pasirinkti namo šilumos paskirstymo metodą, taigi teisės aktais reglamentuotu būdu nebuvo pasirinktas joks šilumos paskirstymo metodas. Remdamiesi bylos įrodymais, teismai sprendė, kad daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), savininkams iki ieškinio pareiškimo  nepasirinkus šilumos paskirstymo metodo, taikomas pastato šildymo sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Kadangi atsakovams priklausantys butai atjungti nuo centralizuotai tiekiamos šilumos energijos jų namui, todėl negali būti taikomas vien tik šilumos paskirstymo metodas Nr. 4, kuris nėra skirtas bendrojo naudojimo patalpoms šildyti suvartotai šilumai paskirstyti. Šilumos paskirstymo metodas Nr. 5 yra skirtas šilumos kiekiui, skirtam bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, apskaičiuoti, kai dalis patalpų atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu; jis gali būti taikomas su bet kuriuo Komisijos rekomenduojamu ar vartotojų siūlomu su Komisija suderintu šilumos paskirstymo metodu.
44. Kaip pažymėta šios nutarties 36–37 punktuose, teismai pagrįstai nesivadovavo atliktos ekspertizės išvadomis, nes ekspertizė atlikta atgaline data, t. y. atlikta ekspertizė neapėmė ginčo laikotarpio. Taip pat nėra pagrindo remtis atsakovų byloje pateikta daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), audito medžiaga, nes auditas buvo atliktas 2013 m. lapkričio mėnesį, o ieškovė skolą prašė priteisti už ankstesnį laikotarpį (nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pakartotinai nepasisako dėl kasacinio skundo argumento, kad teismas, spręsdamas dėl parinkto šilumos paskirstymo metodo Nr. 5 tinkamumo, turėjo vadovautis šilumos paskirstymo energetiniu auditu ir šilumos energijos suvartojimo ekspertize.
45. Teisėjų kolegija nurodo, kad šilumos tiekėjo ir vartotojų tarpusavio teisės, pareigos, atsakomybė nustatomos šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartimi. Šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartyse, sudarytose pagal šalių individualiai aptartas sąlygas, privalo būti nurodyta šalių suderintas šilumos ir šilumnešio tiekimo–vartojimo režimas, šilumos tiekėjo parinktas ir su vartotoju suderintas šilumos paskirstymo metodas, mokėjimų už suvartotą šilumą buto ar kitų patalpų šilumos įrenginiuose apskaičiavimo būdas ir kt. (pirminės Taisyklių redakcijos 29 punktas). Vėlesnėje šio Taisyklių punkto redakcijoje (pakeista Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2016 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 1-87) įtvirtinta, kad sutartyje turi būti nurodytas šilumos vartotojų pasirinktas ar, nesant sprendimo, šilumos tiekėjo parinktas šilumos paskirstymo metodas, t. y. šilumos vartotojų teisė pasirinkti tinkamiausią jiems šilumos paskirstymo metodą įgavo tam tikrų teisinės pareigos požymių, nes visų pirma vartotojai tampa atsakingi už tinkamo šilumos paskirstymo metodo paiešką ir nusistatymą. Tais atvejais, kai teisėtai įvykdžius tam tikrus šilumos įrenginių pertvarkos darbus paaiškėja, kad iki to laiko taikytas šilumos paskirstymo metodas atsižvelgiant į pakitusios šildymo sistemos ypatumus nėra tinkamiausias vartotojams, šilumos vartotojai turi pasirinkti kitą šilumos paskirstymo metodą, o šiems nepasirinkus, šilumos tiekėjas turi parinkti kitą šilumos paskirstymo metodą. 
46. Teisėjų kolegija, remdamasi aptartu byloje nustatytų aplinkybių teisiniu įvertinimu, konstatuoja, kad, atsakovų daugiabučio namo bendraturčiams nepriėmus sprendimo pasirinkti namo šilumos paskirstymo metodą, šis parinktas tinkamai pagal Taisyklių 29.2.4  punktą – jeigu dalis patalpų atjungta nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.), taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 kartu su šilumos kiekio bendrosioms reikmėms nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5.

Dėl daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės ir pareigos proporcingai apmokėti su bendru turtu susijusias išlaidas

47. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos skiriasi priklausomai nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. ar nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Bendroji nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys; bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita (CK 4.73 straipsnio 1, 2 dalys). Bendrosios nuosavybės teisė traktuotina kaip savininko teisių apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų naudai, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų, kaip jis pats (bendraturčių), naudai.
48. Bendrosios nuosavybės teisę ir įstatyminį bendraturčių tarpusavio santykių sureguliavimo režimą reglamentuoja CK ketvirtosios knygos „Daiktinė teisė“ V skyriaus „Nuosavybės teisė“ IV skirsnio „Bendrosios nuosavybės teisė“ normos. Jos reglamentuoja ir daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų nuosavybės teisę, butų ir kitų patalpų savininkų teises ir pareigas naudojantis bendrąja nuosavybe bei bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą.
49. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Šiuos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus detaliau reglamentuoja DNSBĮ 2 straipsnio 5 dalis, pagal kurią bendroji dalinė daugiabučio namo savininkų nuosavybė (bendrojo naudojimo objektai) yra: 1) bendrosios konstrukcijos – pagrindinės daugiabučio namo laikančiosios (pamatai, sienos, perdengimai, stogas) ir kitos konstrukcijos (balkonų bei laiptinių konstrukcijos, fasadų apdailos elementai, įėjimo į namą laiptai ir durys); 2) bendroji inžinerinė įranga – daugiabučio namo vandentiekio, kanalizacijos, dujų, šilumos, elektros, telekomunikacijų ir rodmenų tinklai, ventiliacijos kameros, vamzdynai ir angos, šildymo radiatoriai, elektros skydinės, liftai, televizijos kolektyvinės antenos ir kabeliai, šilumos mazgai, karšto vandens ruošimo įrenginiai, katilinės ir kita bendrojo naudojimo inžinerinė techninė įranga bendrojo naudojimo patalpose ar konstrukcijose, taip pat šie objektai, įrengti atskiriems gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančiose patalpose, jeigu jie susiję su viso namo inžinerinės techninės įrangos funkcionavimu ir jeigu jie nėra trečiųjų asmenų nuosavybė; 3) bendrojo naudojimo patalpos – daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims. Daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės į bendrąja daline nuosavybe esantį turtą grindžiamos proporcingumo principu (CK 4.82 straipsnio 5 dalis).
50. CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Pagal CK 4.82 straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti.
51. Nagrinėjamoje byloje atsakovai nesutinka su teismų išvadomis dėl šilumos energijos paskirstymo bendrojo naudojimo patalpoms. Kasaciniame skunde nurodoma, kad atsakovų pateikti VĮ Registrų centro duomenys įrodo, jog daugiabučio namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpų (sandėliukai), kurioms nėra priskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nes šie sandėliukai nėra bendrojo naudojimo patalpos, jie oficialiai įregistruoti kaip asmeninio naudojimo patalpos.
52. Teisėjų kolegija su šiais argumentais iš dalies sutinka. CK 4.82 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad šioje teisės normoje įtvirtintas proporcingumo principas, kuris reiškia, kad kiekvieno butų ir kitų patalpų savininko bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra nustatoma kaip atitinkama proporcija. Ji apskaičiuojama visą konkrečiam butų ir kitų patalpų savininkui nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingąjį plotą palyginant su gyvenamojo namo visu naudinguoju plotu. Nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis į palyginamuosius naudinguosius plotus turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas, taip pat ir bendraturčio, kurio bendrosios dalinės nuosavybės dalis nustatoma, atitinkamame gyvenamajame name faktiškai turimų (užimamų) patalpų naudingasis plotas, nesvarbu, kad šios patalpos nėra teisiškai įregistruotos bei įteisintos. Šios teisės normos prasme butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingasis plotas suprantamas kaip visas tame name savininko faktiškai turimas (užimamas) plotas. Nustatant bendraturčio faktiškai turimą (užimamą) plotą yra teisiškai nereikšminga atitinkamų patalpų funkcinė bei naudojimo paskirtis, taip pat naudojimosi jomis dažnumas, intensyvumas ir pan. Priešingas aptariamosios teisės normos aiškinimas galėtų iškreipti proporcingumo principą ir nulemti neproporcingai dideles arba mažas konkretaus butų ar kitų patalpų savininko išlaidas, susijusias su nuosavybės teisės į bendrąją dalinę nuosavybę įgyvendinimu. Tai, kad įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nereglamentuoja tokio, kaip pirmiau nurodytas, patalpų naudingojo ploto skaičiavimo, neteikia teisinio pagrindo kitaip aiškinti CK 4.82 straipsnio 5 dalį. Šiai teisės normai taikyti reikšmingas patalpų naudingasis plotas apskaičiuotinas atitinkamai pagal analogiją taikant teisės aktus, reglamentuojančius buto bendrojo ploto ir negyvenamųjų pastatų bendrojo ploto skaičiavimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).
53. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje teismų nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą ir pirmiau pateiktus  kasacinio teismo išaiškinimus, pažymi, kad byloje nepateikta duomenų ir teismai nepasisakė, kaip nagrinėjamu atveju buvo apskaičiuotas mokestis už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, teismas nesprendė, ar į kiekvienam daugiabučio gyvenamojo namo buto savininkui nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingąjį plotą  buvo įskaičiuota butui tenkanti rūsio ploto dalis (žr. šios nutarties 52 punktą).
54. Kasacinis teismas apskųstus sprendimus ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Šios nutarties 53 punkte nurodytų teisiškai reikšmingų faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra fakto klausimas, kurių kasacinis teismas nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties

55. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistos materialiosios teisės, reglamentuojančios daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teises ir pareigas proporcingai apmokėti su bendruoju turtu susijusias išlaidas, normos, netinkamai nustatyta butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis, todėl dėl šių normų pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 5 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

56. Kasaciniame teisme patirta 6,10 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 23 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Panevėžio apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Alė Bukavinienė

Birutė Janavičiūtė

Gediminas Sagatys