Administracinė byla Nr. eA-1336-575/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04170-2021-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. vasario 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. R. S. A., L. K. K. K. (L. K. K. K.), R. J. R. A. (R. J. R. A.) bei D. A. (G. A.) atstovaujamų įstatyminių atstovų – tėvų – J. R. S. A. ir L. K. K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. R. S. A., L. K. K. K. (L. K. K. K.), R. J. R. A. (R. J. R. A.) bei D. A. (G. A.) atstovaujamų įstatyminių atstovų – tėvų – J. R. S. A. ir L. K. K. K., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
1. Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 21M34115 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2021 lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 6K-1345 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėjai paaiškino, kad pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, jog yra (duomenys neskelbtini) ir gyveno vietovėje, kurioje (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) persekiojo (duomenys neskelbtini), todėl nuolat tvyro baimė, nesaugumo jausmas, niekas nežino, kada jie vėl gali grįžti. Atkreipė dėmesį, kad visa vietovė yra sugriauta, jie neturi kur grįžti. Migracijos departamentas Sprendime nusprendė nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę bei uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Nesutikdami su Sprendimu, pareiškėjai nurodė, kad apskundė jį ikiteismine tvarka, tačiau skundas buvo atmestas Komisijos sprendimu.
3. Pareiškėjai nesutiko su Migracijos departamento ir Komisijos sprendimais, kadangi pareiškėjų šeima yra (duomenys neskelbtini), kuriuos Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) priskiria prie padidintos rizikos asmenų profilių. Nesvarbu, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) nekontroliuoja pareiškėjų gyvenamosios vietos teritorijos, tačiau tai nereiškia, jog ten esantys žmonės nepalaiko (duomenys neskelbtini) ir geranoriškai žiūri į j(duomenys neskelbtini). Kaip nurodė ir Migracijos departamentas, (duomenys neskelbtini).
4. Migracijos departamentas nepagrįstai pareiškėjams nesuteikė papildomos apsaugos. Migracijos departamento surinkta informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini).
5. Teigė, kad Migracijos departamentas nepagrįstai vadovavosi tik EPPB ataskaita, kadangi EPPB ataskaitoje apibendrinti duomenys siekia laikotarpį iki 2020 m. Migracijos departamentas turėjo surinkti naujausius, aktualiausius duomenis. Pareiškėjai buvo nurodę, kad turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas išklausymas, prašyta Migracijos departamento sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo.
6. Pareiškėjai taip pat nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta pareiškėjus išsiųsti į savo kilmės valstybę. Anot pareiškėjų, jiems nepagrįstai nesudaryta galimybė patiems savanoriškai išvykti. Pareiškėjų nuomone, draudimas atvykti yra maksimalus ir visiškai neproporcingas jų lūkesčiui gauti prieglobstį, pernelyg ilgas draudimas atvykti sudarytų nepagrįstas ir griežtas pasekmes, kuomet, pablogėjus situacijai, pareiškėjams būtų uždrausta atvykti ir prašyti prieglobsčio. Migracijos departamento Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti neproporcingai užkertamas kelias Šengeno erdvėje prašyti prieglobsčio ateityje, jei pasikeistų saugumo ar individuali pareiškėjų padėtis kilmės valstybėje.
7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
8. Pažymėjo, kad, remiantis EPPB pateikiama informacija (2021 m. parengtomis gairėmis), šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgiant į pareiškėjų individualias savybes ir į tai, kad jų kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Migracijos departamentas neturi duomenų, kad situacija pareiškėjų kilmės valstybėje būtų esmingai pasikeitusi, patys pareiškėjai taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti įvertinta papildomai. Pareiškėjai EPPB informacijos nepaneigė ir skunde nepateikė jokių svarių argumentų, kodėl, priimdamas Sprendimą, Migracijos departamentas šiais duomenimis negalėjo vadovautis, juolab, kad pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo nuostatas vienas iš EPPB tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas.
9. Migracijos departamentas tyrimo metu surinko aktualią ir išsamią informaciją pareiškėjų pasakojimo kontekste. Informacija buvo surinkta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant EPPB informaciją, Tarptautinės migracijos organizacijos, kitų Europos valstybių institucijų surinktą informaciją, nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos priemonių informaciją bei kitus šaltinius. Naujesnės informacijos bei duomenų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas, nepateikė ir patys pareiškėjai. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste.
10. Pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjai atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas. Atsižvelgus į tai, atsakovo vertinimu, tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdami grąžinimo jie gali pasislėpti. Tokiu būdu, šiuo konkrečiu atveju pareiškėjams buvo taikoma 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti. Sprendimų dėl prieglobsčio prašytojo įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas), 33 punkte nustatyta, kad esant pagrindui manyti, jog užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti įpareigojimo išvykti ar grąžinimo, sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo nepriimamas. Atsižvelgus į tai, remiantis Įstatymo126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjams nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jie gali pasislėpti, todėl buvo nuspręstą išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad, iki Sprendimo priėmimo, pareiškėjai nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėjai nori savanoriškai grįžti, jie gali kreiptis į Migracijos departamentą ar Valstybės sienos apsaugos tarnybą, t. y. jei pareiškėjai pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas.
11. Atsakovas pabrėžė, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus Sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime. Atkreipė dėmesį, kad kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), 5 punktas nustato, kad įvertinus duomenų visumą, gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai, jeigu tai būtų proporcinga ir protinga. Pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę.
12. Paaiškino, kad žodinis bylos nagrinėjimas ikiteismine tvarka numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Migracijos departamento komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Šiuo atveju pareiškėjų skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjų skundo nagrinėjimas būtų būtinas, tokių aplinkybių neįvardijo ir pareiškėjai.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 17 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti J. R. S. A., L, K. K. K. atvykti 5 Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo J. R. S. A., L, K. K. K. atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį.
14. Teismas nustatė, kad pareiškėjai 2021 m. rugsėjo 19 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. 2021 m. spalio 19 d. atlikta prieglobsčio prašytojų apklausa. Apklausos metu pareiškėjai iš esmės nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas, išnagrinėjęs prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, 2021 m. spalio 20 d. priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Nusprendė išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
15. Teismas įvertino, kad pareiškėjai nenurodė jokių konkrečių aplinkybių dėl jiems individualiai kilusių pavojų būnant (duomenys neskelbtini) kilmės valstybėje. Priešingai, apklausos metu ir teismo posėdžio metu pareiškėjai paaiškino, kad asmeniškai nesusidūrė su persekiojimo veiksmais. Bendro pobūdžio teiginiai dėl galimai netinkamo elgesio su kitais (duomenys neskelbtini) yra deklaratyvaus pobūdžio bei nekonkretizuoti. Pareiškėjai nenurodė konkrečių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad jie patirtų persekiojimą dėl priklausimo (duomenys neskelbtini). Taigi, kaip nurodė teismas, pareiškėjų baimė būti persekiojamiems yra nepagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, grindžiama bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Tariamas persekiojimas nėra individualaus pobūdžio. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai neatitinka kriterijų, nurodytų 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio a dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas, teismas nusprendė, kad Migracijos departamentas ginčijamais sprendimais pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą. Nagrinėjamu atveju teismas padarė išvadą, kad taip pat nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą. Papildomos apsaugos suteikimą pareiškėjai grindė tais pačiais argumentais kaip ir suteikti pabėgėlio statusą.
16. Iš byloje esančių duomenų teismas nenustatė, kad pareiškėjai galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jie bus kankinami, su jais bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas, arba jie galėtų tokiu būdu būti baudžiami. Pareiškėjų teiginiai dėl buvimo (duomenys neskelbtini) ir dėl to kylančių padarinių yra deklaratyvūs, jie nenurodė jokių aiškių bei konkrečių aplinkybių dėl (duomenys neskelbtini) teisių pažeidimų jų konkrečiu atveju. Taigi, duomenų visuma neįrodė, kad vien dėl buvimo (duomenys neskelbtini), pareiškėjai galėtų būti kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiami. Taip pat teismas nenustatė, kad pareiškėjai galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės. Priešingai, teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjams kilmės valstybėje egzistuoja grėsmė dėl egzekucijos ar mirties bausmės. Atsižvelgus į tai, teismo įsitikinimu, pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose.
17. Migracijos departamentas įvertino pareiškėjų individualias aplinkybes ir nustatė, kad pareiškėjai priklauso (duomenys neskelbtini). Pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi tokios pat pozicijos dėl papildomos apsaugos suteikimo asmenims, kurie ją grindžia vien dėl priklausimo (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. eA-3776-415/2021).
18. Be to, Migracijos departamentas rėmėsi EPPB 2021 m. sausio mėn. parengtomis gairėmis, kuriose nurodyta, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taip pat įvertino tai, kad pareiškėjai gyvena (duomenys neskelbtini), kurio nekontroliuoja (duomenys neskelbtini), o yra apgyvendintas (duomenys neskelbtini), todėl nepaisant to, kad pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini), nenustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jiems gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2009 m. vasario 17 d. sprendime Elgafaji byloje Nr. C-465/07 taip pat yra pažymėjęs, jog asmeniui kylanti grėsmė turi būti vertinama individualiai. Nustatė, kad Migracijos departamentas, atsižvelgęs į EPBB rekomendacijas, įvertino, jog pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini) ir nustatė, kad pareiškėjų gyvenamojoje vietovė nėra valdoma (duomenys neskelbtini), kuri kėlia grėsmę (duomenys neskelbtini).
19. Pareiškėjų teiginiai, kad Migracijos departamentas turėjo vadovautis ne tik EPPB gairėmis, vertinant pagrindą suteikti papildomą apsaugą, teismo atmesti, nes byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjų prašymui tinkamai išnagrinėti. Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjų kilmės valstybėje. Pareiškėjų papildomuose paaiškinimuose nurodyti duomenys, tarp jų ir straipsnių citatos, nepaneigė Migracijos departamento surinktos informacijos pagrįstumo, kadangi straipsniuose iš esmės (duomenys neskelbtini) bendruomenės gynėjas nurodo savo poziciją ir nuomonę. Dalis kitos pateiktos informacijos yra įvertinta Sprendimo priėmimo metu, vertinant kilmės valstybės informaciją. Taigi, teismas įvertino, kad pateikta informacija nepaneigė Migracijos departamento padarytų išvadų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo nuostatas, vienas iš EPPB tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas, todėl Migracijos departamentas pagrįstai rėmėsi EPPB, kaip kompetentingos institucijos naujausiomis 2021 m. parengtomis gairėmis. Teismas apibendrino, kad Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjai neatitinka ne tik papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
20. Teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjų atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė padarytam pažeidimui. Teismas pažymėjo, kad pagal Tvarkos dešimto skirsnio nuostatas, reglamentuojančias draudimą atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas arba kuriam buvo panaikintas suteiktas prieglobstis ir kuris buvo grąžintas arba išsiųstas, ir jį detalizuojantį Tvarkos 44.4.1 papunktį, nustačius dvi ir daugiau aplinkybių, nurodytų Tvarkos 44.3 papunktyje, gali būti nustatomas maksimalus 3 metų draudimo atvykti terminas. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga (Tvarkos 5 punktas).
21. Teismo vertinimu, Migracijos departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. 5 metus. Byloje nėra pateikta jokių duomenų dėl pareiškėjų atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų pažeidimą, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjai nelegaliai įteisino savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padarė kokius nors kitus teisės pažeidimus. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjai būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti termino taikymą. Taigi, teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą.
22. Teismas Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką sumažino iki dvejų metų, todėl priėjo prie išvados, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
III.
23. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti visa apimtimi.
24. Pareiškėjų vertinimu, teismas netinkamai vertino jų pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini). Aplinkybės, kad pareiškėjai negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės tikimybės (duomenys neskelbtini) tikėjimo šeimai (duomenys neskelbtini).
25. Pareiškėjai yra priskiriami padidintos rizikos grupei net pagal tris kriterijus ((duomenys neskelbtini) religija, moteris, vaikai), todėl individuali grėsmė yra preziumuojama, jos papildomai pareiškėjams įrodinėti nereikia. Be to, pagal kilmės šalie informaciją (duomenys neskelbtini) šiuo metu yra apėmusi ekonominė krizė, aukštas nedarbo lygis. Dėl vidinio karinio konflikto ir ekonominės krizės (duomenys neskelbtini)negali išspręsti struktūrinių problemų, todėl (duomenys neskelbtini) problema toliau nėra sprendžiama.
26. Paaiškina, kad skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio gali būti labai neryškus. Taip pat nurodo, kad iš atsakovo nustatytų duomenų matyti, jog neįgalieji ir sunkiai sergantys asmenys (duomenys neskelbtini) susiduria su diskriminacija, todėl byloje turėjo būti vertinama, ar medicinos paslaugų nepakankamumas ar ribotumas nėra susijęs su diskriminaciniu elementu ir atsižvelgiant į tai neturėtų būti prilygintas persekiojimui, asmens egzistavimo paveikimu tokiu būdu pareiškėjams suteikiant prieglobstį Lietuvoje.
27. Teigia, kad atsakovas, darydamas išvadas dėl papildomos apsaugos suteikimo, vadovavosi EPPB pateikiama informacija, kuri yra vienerių metų senumo. Taip pat atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nukamuotoje valstybėje.
28. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
29. Atsakovo vertinimu, tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti Sprendimo išvadas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
31. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
32. Teisėjų kolegija, visų pirma, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.
33. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).
35. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).
36. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).
37. Byloje nustatyta, kad pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį motyvas – priklausymas (duomenys neskelbtini) tautinei bendruomenei.
38. Teisėjų kolegija nustatė, kad Migracijos departamentas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjų kilmės valstybėje ir surinktos informacijos kontekste įvertino pareiškėjų išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Migracijos departamentas Sprendime, vadovaujantis EPPB 2021 m. gairėmis, nurodė, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai ar laisvei. Kita vertus, nors beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) yra aukštesnis, tačiau ,,vien buvimo“ šioje teritorijoje nebepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų atveju Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią EPPB skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjų kilmės valstybėje, vertinimas atsispindi skundžiamame Sprendime. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai.
39. Vadovaujantis EPPB ataskaita Sprendime nurodyta, kad: (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus duomenis, nurodo, kad pareiškėjai rėmėsi tik bendro pobūdžio pasakojimu apie jiems galimai gresiančio persekiojimo baimę. Pareiškėjai apklausos metu nenurodė, kad būtų tiesiogiai susidūrę su jų persekiojimu ar kitais neigiamais veiksniais. Nepaisant to, kad pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjams gresia pavojus dėl beatodairiško smurto ar pareiškėjams grįžimo į kilmės šalį atveju kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjai nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojami dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jiems galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.
40. Taip pat pažymėtina ir tai, kad pareiškėjai akcentuoja, jog yra priskiriami padidintos rizikos grupei net pagal tris kriterijus ((duomenys neskelbtini) religija, moteris, vaikai). Teisėjų kolegija nurodo, kad Migracijos departamentas Sprendime nurodė padidinto rizikos asmenų profilius, tarp kurių yra moterys, vaikai ir etninių / religinių grupių atstovai ((duomenys neskelbtini)). Tačiau sutiktina su Migracijos departamento išvada, kad, atsižvelgiant į prieglobsčių prašytojų individualias savybes ir į tai, kad jų kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, nesudarė pagrindo vertinti, kad kilmės valstybėje pareiškėjai gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme.
41. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjų atvejo individualiai). Priešingai, atsakovas surinko ir ištyrė naujausią, aktualiausią bei su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją. Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjų prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjų kilmės valstybėje (jų gyvenamojoje vietoje) tyrimą, o pareiškėjai nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad kilmės valstybėje gali būti persekiojami, ar kiltų kokia nors grėsmė.
42. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojami kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju apskritai nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjai turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojami tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.
43. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą. Pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjai galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jie bus kankinami, su jais bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas arba jie galėtų tokiu būdu būti baudžiami. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjai galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Be to, atsižvelgiant į surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjai neatitinka ir papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
44. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjams atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Departamento Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjai išsiųsti į (duomenys neskelbtini)ir jiems uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Teisėjų kolegija, įvertinusi Departamento Sprendimą ir pirmosios instancijos teismo išvadas, sprendžia, kad Departamento Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėjus į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus, yra pagrįsta ir teisėta. Pareiškėjai nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl minėta Sprendimo dalis yra nepagrįsta, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija.
45. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų J. R. S. A., L. K. K. K. (L. K. K. K.), R. J. R. A. (R. J. R. A.) bei D. A. (G. A.) atstovaujamų įstatyminių atstovų – tėvų – J. R. S. A. ir L. K. K. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan