Administracinė byla Nr. eA-3884-822/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04208-2019-9
Procesinio sprendimo kategorija 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gegužės 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. I. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai bei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėja A. I. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. birželio 19 d. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydama: 1) įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir Ministerija) pateikti duomenis apie A. B., kurie tvarkomi oficialiose duomenų bazėse; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos ir Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas), neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėja tvirtino, kad A. B. yra pavojingas asmuo, apie kurį slepiama esminė informacija, iškraipomi faktai, susiję su A. B. atžvilgiu pradėtais (nepradėtais) ikiteisminiais tyrimais, tokiu būdu darant didelę žalą jai ir jos mažamečiam sūnui. Pareiškėjai aktualu iš valstybės institucijų gauti oficialus duomenis apie dėl A. B., taip pat V. V., E. K. ir kitų vykusius / vykstančius ikiteisminius tyrimus dėl nusikalstamų veikų, padarytų prieš pareiškėjos sūnų (A. B. galbūt seksuliai prievartauja jos sūnų ir kuria vaikų pornografiją). Vaiko teisių apsaugos skyrius, įvaikinimo tarnyba pareiškėjai buvo pateikusi išgalvotą, deklaratyvią informaciją, tačiau Ministerija ir Departamentas turi galimybę suteikti pareiškėjai tikrąją informaciją.
3. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
4. Ministerija paaiškino, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro įstatymu, Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro (toliau – ir Registras) duomenis tvarko Departamentas, o Ministerija negali pateikti pareiškėjai jos reikalaujamų duomenų.
5. Informatikos ir ryšių departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
6. Departamento nuomone, vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsniu, duomenys iš Registro apie trečiąjį asmenį pareiškėjai galėtų būti pateikti tik gavus raštišką duomenų subjekto sutikimą. Tai pareiškėjai buvo paaiškinta Departamento 2017 m. balandžio 11 d. rašte Nr. (6-1)9R-941 ir 2017 m. liepos 20 d. rašte Nr. (6-4)9R-1971. Departamentas teigė, kad 2014 m. rugsėjo mėn. Lietuvos apeliaciniam teismui buvo pateikti visi Registre tvarkomi duomenys apie pareiškėją ir A. B., gavus teismo rašytinį paklausimą.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjos A. I. skundą.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2017 m. balandžio 12 d. kreipėsi į Ministeriją, prašydama įvertinti Departamento išduotų pažymų teisėtumą ir ištirti Departamento darbuotojų veiksmus.
9. Ministerija, 2017 m. gegužės 16 d. raštu atsakydama į pareiškėjos prašymą, nurodė, kad Departamentas pateikė pareiškėjai atsakymą 2017 m. balandžio 11 d. raštu Nr. (6.1)9R-941; teigė, kad nėra pagrindo įtarti Departamento darbuotojus padarius tarnybinį nusižengimą. Be to, Departamento atsakyme nurodyta jo apskundimo tvarka, kuria pareiškėja pasinaudojo, t. y. pareiškėjos 2017 m. balandžio 25 d. skundas buvo priimtas nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniame teisme.
10. Pareiškėja 2017 m. birželio 19 d. kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti Ministeriją atlikti Departamente tarnybinį patikrinimą.
11. Teismas 2017 m. birželio 26 d. nutartimi atsisakė priimti skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartimi panaikino 2017 m. birželio 26 d. teismo nutartį ir perdavė pareiškėjos skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo, pažymėdamas, kad pareiškėjai turėjo būti pasiūlyta patikslinti skundo dalyką ir pagrindą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą skundo trūkumams pašalinti.
12. 2017 m. spalio 10 d. buvo gautas pareiškėjos skundas, kuriame ji prašė įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą atlikti tarnybinį patikrinimą Departamente ir vykdyti Lietuvos Respublikos smurto artimoje aplinkoje įstatymą – atskirti vaiką nuo A. B. ir grąžinti jį motinai. Teismas 2017 m. spalio 12 d. nutartimi nutarė skundą laikyti nepaduotu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. lapkričio 14 d. nutartimi panaikino 2017 m. spalio 12 d. teismo nutartį ir perdavė pareiškėjos skundo priėmimo klausimą spręsti iš naujo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 24 d. dar kartą nustatė pareiškėjai terminą skundo trūkumams pašalinti.
13. Pareiškėja 2017 m. gruodžio 5 d. pateikė teismui skundą su patikslintais reikalavimais, kurių dalis 2017 m. gruodžio 7 d. teismo nutartimi buvo priimti nagrinėti, t. y. priimti reikalavimai įpareigoti Ministeriją pateikti duomenis apie A. B., kurie tvarkomi oficialiose duomenų bazėse, ir priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą.
14. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, jog teisės aktai (Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro įstatymas ir Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro nuostatai) Ministerijai nenustato jokių funkcijų Registre, todėl Ministerija negali pateikti pareiškėjos prašomos informacijos.
15. Pareiškėja dėl informacijos apie A. B. suteikimo buvo pasikreipusi į Departamentą, kuris 2017 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. (6.1)9R-941 atsisakė pateikti jos prašomą informaciją. Pareiškėja, siekdama įvertinti Departamento 2017 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. (6.1)9R-941 teisėtumą bei pagrįstumą, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (administracinė byla Nr. eI-3392-473/2017, proceso Nr. 3-61-3-01333-2017-3). Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą dėl Departamento 2017 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. (6.1)9R-941, 2017 m. birželio 22 d. sprendimu atmetė jos skundą.
16. Teismo konstatavo, kad nėra jokio teisinio pagrindo įpareigoti Ministeriją atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus, kadangi pareiškėja siekia gauti informaciją, kurios Ministerija negali suteikti. Kompetencija spręsti pareiškėjos prašomos informacijos suteikimo ar nesuteikimo klausimą suteikta Departamentui, kuris, kaip minėta, jos prašomą informaciją atsisakė suteikti, tokio atsisakymo teisėtumas buvo patikrintas teisme.
17. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumo, įvertino byloje esančius duomenis ir padarė išvadą, kad Ministerija ir Departamentas veikė įstatymų nustatytose ribose, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, patvirtinančių žalos pareiškėjai atsiradimą. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra ir jo atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, todėl pareiškėjos reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmestinas.
III.
18. Pareiškėja A. I. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės, taip pat taikyti administracines priemones ir grąžinti pareiškėjai jos sūnų, kuris pas A. B. yra svaiginamas narkotinėmis medžiagomis.
19. Pareiškėjos nuomone, teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, pažeidžiantis Lietuvos Respublikos Konstituciją, Europos Sąjungos normas ir kt. Tvirtina, kad iš nusikaltimo aukos nepagrįstai reikalaujama gauti nusikaltėlių leidimą susipažinti su jų atžvilgiu priimtais nuosprendžiais dėl nusikalstamų veikų prieš tą pačią auką. Teismas sudarė kliūtis pareiškėjai sužinoti ir baudžiamųjų bylų numerius, kuriuos pareiškėja ir jos sūnus yra nukentėjusieji. Departamentas, neatsakydamas į esminius klausimus dėl baudžiamųjų bylų, žemina jos sūnaus orumą ir sudaro sąlygas nuolatiniams jo kankinimams. Departamentas ir Įvaikinimo tarnyba pažeidė įstatymą, nuslėpdamas neginčytinus įrodymus, jog A. B. ir kiti asmenys galėjo būti pripažinti nepakaltinamais baudžiamosiose / administracinėse bylose dėl nusikaltimų prieš pareiškėjos sūnų. Pareiškėja dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą paaiškina, kad Departamento veiksmai jos ir jos sūnaus atžvilgiu yra tęstiniai diskriminaciniai. Teigia, kad Departamentas atliko paiešką tik pagal pareiškėjos mergautinę pavardę, ignoruodamas faktą, kad ji kelis kartus buvo pripažinta nukentėjusiąja kaip A. B..
20. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
21. Ministerija pakartoja, jog jis neturi jokių funkcijų Registre, todėl negali pateikti pareiškėjai jos prašomų duomenų. Atitinkamai Ministerija negalėjo padaryti žalą pareiškėjai.
22. Informatikos ir ryšių departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
23. Departamentas pažymi, jog jis 2018 m. spalio 9 d. raštu Nr. (6-2) 9R-2675, 2018 m. spalio 22 d. raštu Nr. 9R-2839 ir 2018 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. 9R-2968 pateikė pareiškėjai Nusikalstamų veikų žinybiniame registre ir Administracinių nusižengimų registre tvarkomą informaciją apie ją ir jos sūnų. Departamentas iš Jungtinės Karalystės centrinės institucijos per Europos nuosprendžių registrų informacinę sistemą (ECRIS) yra gavęs dvi užklausas (2013 m. spalio 21 d. ir 2015 m. vasario 17 d.) dėl A. B. teistumo ir dvi užklausas (2013 m. spalio 1 d. ir 2 d.) dėl A. B. (I.) teistumo, į kurias pateikė atsakymus per ECRIS, vadovaudamasis 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/315/TVR dėl valstybių narių keitimosi informacija iš nuosprendžių registro organizavimo ir turinio. Departamentas nėra teikęs jokių dokumentų apie pareiškėją ar jos buvusį vyrą A. B. Jungtinės Karalystės ar kitų valstybių kompetentingoms institucijoms. Registre tvarkomi duomenys ir (arba) jų kopijos teikiami tik įstatymų nustatytais atvejais ir tik tiems gavėjams, kurie turi įstatymų nustatytą teisę juos gauti savo tiesioginėms funkcijoms vykdyti. Apie galimybę gauti Registro duomenis apie trečiąjį asmenį A. B. pareiškėja buvo informuota 2017 m. balandžio 11 d. raštu Nr. (6-1)9R-941 ir 2017 m. liepos 20 d. raštu Nr. (6-4)9R-1971. Departamento įsitikinimu, jis veikė teisėtai, todėl savo veiksmais nepadarė pareiškėjai jokios žalos.
24. Pareiškėja A. I. 2020 m. balandžio 29 d. pateikė teismui prašymą grąžinti jai sūnų bei pridėti prie bylos papildomus įrodymus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Ministerijos įpareigojimo pateikti pareiškėjai jos pageidaujamus duomenis apie A. B. bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjai.
26. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo
146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjos nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjos nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Ministerijai nėra suteikti įgaliojimai teikti duomenis iš Registro, o Departamento atsisakymo suteikti pareiškėjai jos prašomą informaciją, įforminto 2017 m. balandžio 11 d. raštu Nr. (6.1)9R-941, teisėtumas ir pagrįstumas jau buvo patikrintas teisme (Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą). Apeliacinis skundas grindžiamas subjektyviu pareiškėjos įsitikinimu, kad valstybės institucijos yra jai pateikusios nepakankamai išsamius arba tikrovės neatitinkančius duomenis apie jos buvusio sutuoktinio A. B. atžvilgiu vykusius ar vykstančius ikiteisminius tyrimus bei teisminius procesus dėl galbūt neteisėtų jo veiksmų jų sūnaus atžvilgiu, ir kad tikslūs duomenys gali būti pateikti tik iš Registro. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.
28. Pareiškėja pirmuoju skundo reikalavimu prašo įpareigoti Ministeriją pateikti jai duomenis apie A. B., kurie tvarkomi oficialiose duomenų bazėse. Pastebėtina, kad pareiškėja suformuluotame reikalavime nepateikė jokių konkrečių kriterijų, kokie būtent duomenys apie A. B. turėtų būti jai pateikti ir iš kokių šaltinių, t. y. ji iš esmės reikalavo įpareigoti Ministeriją pateikti jai visus turimus duomenis apie A. B..
29. Akcentuotina, kad asmens teisė gauti informaciją nėra absoliuti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad žmogaus teisės į informacijos gavimą ribojimas gali būti pateisinamas, siekiant apsaugoti kitas, šios konstitucinės normos taikymo prasme, prioritetines prieš teisę į informacijos gavimą vertybes. Laisvė gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymo, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (Konstitucijos 25 str. 3 d.) (žr., pvz., 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1985/2012, 2019 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1128-822/2019).
30. Asmenų teisės gauti iš, be kita ko, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų informaciją ir dokumentus, kuriais jos disponuoja ar (ir) kuriuos tvarko vykdydamos įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatytas funkcijas, įgyvendinimo priemones ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, institucijos privalo teikti pareiškėjams ar jų atstovams dokumentus, išskyrus šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatytus atvejus. Pagal to paties įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, šis įstatymas netaikomas dokumentams, kurių tvarkymas nėra institucijai įstatymuose ar kituose norminiuose teisės aktuose nustatyta viešoji funkcija, išskyrus informaciją apie darbuotojų darbo užmokestį (1 p.); bei dokumentų, kurių teikimas nėra draudžiamas, daliai, kurią sudaro asmens duomenys, kurių pakartotinis naudojimas (dokumento pakartotinis naudojimas – pareiškėjų ir (arba) jų atstovų naudojimasis dokumentais komerciniais arba nekomerciniais tikslais, kurie skiriasi nuo pirminio dokumento parengimo tikslo vykdant viešąją funkciją; 3 str. 2 d.) nėra suderinamas su norminiais teisės aktais, susijusiais su asmens duomenų tvarkymu (6 p.).
31. Asmens duomenų tvarkymo reikalavimai įtvirtinti Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (2008 m. vasario 1 d. redakcija Nr. X-1444) 3 straipsnyje, tarp jų – duomenų valdytojo pareiga užtikrinti, kad asmens duomenys būtų renkami apibrėžtais ir teisėtais tikslais ir toliau nebūtų tvarkomi tikslais, nesuderinamais su nustatytaisiais prieš renkant asmens duomenis (1 d. 1 p.). Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, informacija apie asmens teistumą priskirtina ypatingiems asmens duomenimis.
32. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė jokių argumentų, sudarančių pagrindą manyti, jog Ministerija yra atsakinga už jos pageidaujamų gauti duomenų tvarkymą. Priešingai, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pavyzdžiui, Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro valdytojas ir vienas iš tvarkytojų yra Departamentas (Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro įstatymo 6 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. balandžio 18 d. nutarimo Nr. 435 “Dėl Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro nuostatų patvirtinimo ir veiklos pradžios nustatymo” 2 p.). Taigi, nėra teisinio pagrindo įpareigoti Ministeriją pateikti pareiškėjai jos prašomą informaciją, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Ministeriją atlikti veiksmus.
33. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
34. Pareiškėja, prašydama priteisti neturtinės žalos atlyginimą (kurios dydis nekonkretizuotas), nurodė, jog jau ketverius metus jos sūnus tęstinai kankinamas A. B., nes nuslėpti esminiai duomenys apie šį asmenį, o Departamentas, nepateikdamas visų žinomų duomenų apie A. B. jokiam teismui, pareiškėją nuolat žemino ir tyčia nuslėpė, jog ji neteista. Apeliaciniame skunde neteisėti Departamento veiksmai siejami su įrodymų, jog A. B. ir kiti asmenys galėjo būti pripažinti nepakaltinamais baudžiamosiose / administracinėse bylose dėl nusikaltimų prieš pareiškėjos sūnų, nuslėpimu, be to, pareiškėja tvirtina, jog Departamentas jos ir jos sūnaus atžvilgiu atliko diskriminacinius veiksmus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Ministerija ir Departamentas veikė įstatymų nustatytose ribose, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, patvirtinančių žalos pareiškėjai atsiradimą.
35. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Bylos proceso dalyvių byloje pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo, teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 6 d.). Taigi tai, kad pareiškėja nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nėra pagrindas spręsti, jog teismo priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
36. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Pareiškėjos teiginiai dėl jos atžvilgiu padarytų neteisėtų veiksmų grindžiami prielaidomis apie nuslėptus duomenis apie A. B. ir galbūt kitų asmenų atžvilgiu vykdytus ikiteisminius tyrimus, jų nepakaltinamumo konstatavimą, tačiau ji jokių konkrečių duomenų ir įrodymų šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikė. Pareiškėja neturtinės žalos atsiradimo priežastis apibūdina nekonkrečiai, dviprasmiškai, be kita ko, dažnai mini ne Departamento ar Ministerijos, o vaikų teises ginančių valstybės institucijų padarytus neteisėtus veiksmus (pateiktus tikrovės neatitinkančius dokumentus). Tokie apeliacinio skundo argumentai teismui nekelia pagrįstų abejonių dėl pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėja neįrodė vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, teisingumo.
37. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės teismo padarytoms išvadoms, todėl plačiau nenagrinėtini.
38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja apeliacinės instancijos teismui reiškia naują reikalavimą, kuris nebuvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme – imtis veiksmų dėl sūnaus grąžinimo pareiškėjai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyto naujo reikalavimo nenagrinėja.
39. Pareiškėja 2020 m. balandžio 29 d. pateikė teismui prašymą pridėti prie bylos papildomus įrodymus: garso įrašą, kuriame girdėti pareigūnų reiškiama nuomonė, kad nebuvo jokios priežasties jiems atimti vaiką iš mamos be teismo sprendimo; prašymą Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl galbūt suklastotos teismo medicinos ekspertų laboratorinės išvados. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalies nuostatos, susijusios su teisėjų aktyvumu tiriant įrodymus, nereiškia, jog teismas turi pareigą tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų pridėjimo, jų išreikalavimo ar kt. Pateikiant ir renkant įrodymus turi būti paisoma sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Teismas kiekvienu atveju turi apsvarstyti proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo ar išreikalavimo ir juos atitinkamai išspręsti (motyvuotai patenkinti arba atmesti) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje A-21-146/2015, 2016 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-796-146/2016). Šiuo atveju pareiškėjos prašomi pridėti prie bylos failai (garso įrašas ir prašymas Generalinei prokuratūrai) neatitinka minėtų įrodymų sąsajumo reikalavimų, kadangi nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku – Ministerijos ir Departamento veiksmų atsisakant teikti duomenis pareiškėjai teisėtumu ir pagrįstumu, todėl prašymas pridėti prie bylos papildomus įrodymus netenkinamas.
40. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjos A. I. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Skirgailė Žalimienė