Civilinė byla Nr.2S-427-467/2010
Procesinio sprendimo kategorijos 110.1.; 122.3.; 122.4.; 122.5.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2010 m. vasario 25 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro
kolegijos pirmininkė Alma Urbanavičienė (pranešėja),
kolegijos teisėjai Dalia Višinskienė, Andžej Maciejevski,
kolegijos posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „ŽVC“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutarties netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „ŽVC“ ieškinį atsakovui MG AB „Precizika“ dėl 2004-07-30 dėl komunalinių paslaugų tiekimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei įpareigojimo ją vykdyti.
Kolegija
n u s t a t ė :
Ieškovas UAB „ŽVC“ 2009-10-14 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui MG AB „Precizika“ dėl 2004-07-30 dėl komunalinių paslaugų tiekimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei įpareigojimo ją vykdyti.
Ieškovas UAB „ŽVC“ atskiru prašymu prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas uždrausti atsakovui bet kokiu veikimu, neveikimu apriboti ieškovo veiksmus naudotis elektros ir šilumos energija, šaltu vandeniu ir lietaus kanalizacijos paslaugomis pagal sutartį dėl komunalinių paslaugų, taip pat pavesti šiuos veiksmus atlikti tretiesiems asmenims; bet kokiu kitu veiksmu, neveikimu trukdyti ieškovui naudotis elektros ir šilumos energija, šaltu vandeniu ir lietaus kanalizacijos paslaugomis pagal sutartį dėl komunalinių paslaugų.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 3 d. nutartimi ieškovo UAB „ŽVC“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Teismas konstatavo, jog ieškovas prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones šioje bylos stadijoje ne tik kad pakankamai nepagrindė, bet ir prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės išeina už ieškinio reikalavimo ribų bei yra nesusijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo rizika. Ieškinio dalykas suformuluotas kaip įpareigojimas tinkamai ir laiku vykdyti 2004-07-30 tarp šalių sudarytą sutartį dėl komunalinių paslaugų bei prašymas atsakovės 2009-09-23 rašto Nr.357 dėl minėtos sutarties nutraukimo nuo 2010-01-01 pripažinimo neteisėtu, negaliojančiu ir nesukuriančiu teisinių padarinių. Tuo tarpu laikinosios apsaugos priemonės nėra materialieji teisiniai civilinių teisių gynybos būdai. Be to ieškovo atstovas posėdyje pats pripažino, jog šiai dienai sutartis yra vykdoma pilnai, paslaugos pagal 2004-07-30 sutartį dėl komunalinių paslaugų yra pilnai teikiamos, todėl ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šiai dienai yra akivaizdžiai nepagrįstas (CPK 178 str.).
Atskiruoju skundu ieškovas UAB „ŽVC“ prašo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti ir uždrausti atsakovui bet kokiu veikimu, neveikimu apriboti ieškovo veiksmus naudotis elektros ir šilumos energijos, šalto vandens ir lietaus kanalizacijos paslaugomis pagal sutartį dėl komunalinių paslaugų, taip pat pavesti šiuos veiksmus atlikti tretiesiems asmenims; bet kokiu kitu veiksmu, neveikimu trukdyti ieškovui naudotis elektros ir šilumos energija, šaltu vandeniu ir lietaus kanalizacijos paslaugomis pagal sutartį dėl komunalinių paslaugų. Nurodo, kad teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnį, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus dėl komunalinių paslaugų sutarties nutraukimo terminų, nesivadovavo CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytais laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindais, nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo suformuotos praktikos. Atsakovas ieškovui pateikė pranešimą dėl sutarties nutraukimo, kuriame nurodyta, jog sutartis dėl komunalinių paslaugų nutraukiama nuo 2010-01-01. Ieškovas pareiškė ieškinį, nes nesutinka su sutarties nutraukimu, todėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – ieškovui išsaugoti galimybę ir po sutarties dėl komunalinių paslaugų nutraukimo nenutrūkstamai naudotis energijos ir vandens ištekliais bei gauti reikalingas komunalines paslaugas. Civilinė byla pagal ieškovo pareikštą ieškinį nebus išnagrinėta iki sutarties nutraukimo (iki 2010-01-01), todėl sutartis bus nutraukta, ieškovas negaus iš atsakovo elektros ir šilumos energijos, šalto vandens bei komunalinių paslaugų, todėl, siekiant išvengti žalos ieškovui, būtina pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas turės teisę sutartį nutraukti dar iki jo veiksmų dėl sutarties nutraukimo teisėtumo patikrinimo teisme ir galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas, nepritaikydamas laikinųjų apsaugos priemonių, neatsižvelgė į galutinio teismo sprendimo vykdymo ypatumus, kadangi teismo sprendimo vykdymas yra specifinis ir reikalauja greito atsakovo galimai neteisėtai atliekamų veiksmų sustabdymo, nes pagal sutartį gaunami šilumos, elektros ir vandens ištekliai bei komunalinės paslaugos yra gyvybiškai reikalingos pagrindinei ieškovo vykdomai ūkinei-komercinei veiklai administraciniame pastate (duomenys neskelbtini). Ieškovas iš administraciniame pastate esančių komercinių patalpų nuomos kiekvieną mėnesį gauna 300000 Lt pajamų, todėl nuo 2010-01-01 nutraukus sutartį atsakovas patirs didelius nuostolius. Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su ieškinio reikalavimais. Teismas nevertino laikinųjų apsaugos priemonių sąsajumo su ieškinio reikalavimais ir be jokių motyvų konstatavo jo nebuvimą (CPK 291 str. 1 d. 5 p.). Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra ekonomiškos ir atitinkančios CPK 145 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas MG AB „Precizika“ prašo atskirąjį skundą atmesti, nutartį palikti nepakeistą; tuo atveju, jeigu teismas tenkintų ieškovo atskirąjį skundą ir atsakovui pritaikytų laikinąsias apsaugos priemones, prašo įpareigoti ieškovą pateikti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą – įpareigoti ieškovą į teismo depozitinę sąskaitą sumokėti 1440000 Lt užstatą. Nurodo, kad 2004-07-30 šalys susitarė, jog atsakovas laikinai tieks ieškovui komunalines paslaugas, o ieškovas įsipareigojo už paslaugas atsiskaityti sutartyje nustatyta tvarka, bet atsakovas nėra šių paslaugų tiekėjas, neturi šioms paslaugoms tiekti būtinų licencijų, todėl neprivalo šių paslaugų tiekti. Šias paslaugas ieškovui atsakovas sutiko tiekti geranoriškai, neturint sau jokios finansinės naudos ir prisiimdamas didelę atsakomybę už ieškovo įsipareigojimų vykdymą prieš trečiuosius asmenis (paslaugų tiekėjus), leisdamas vykdyti ieškovui savo verslo veiklą, kol jis imsis veiksmų ir taps atskiru šių paslaugų gavėju paslaugų tiekimo įmonėse. Ieškovas per 5 metus nesiėmė jokių priemonių, kad taptų atskiru paslaugų gavėju. Todėl atsakovas 2009-09-23 pranešimu informavo apie sutarties nutraukimą nuo 2010-01-01, palikdamas ieškovui protingą terminą pasirūpinti, kad paslaugas jis gautų iš paslaugų tiekėjų ar kitų trečiųjų asmenų ir nepatirtų žalos. Atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymo dieną, atsakovas komunalines paslaugas ieškovui tiekia toliau, tokia pačia tvarka ir nebuvo pažeidęs šalių sudarytos sutarties, o ieškovas pradėjo vėluoti apmokėti sąskaitas ir turi nemažus įsiskolinimus. Tik po bylos iškėlimo teisme ieškovas pradėjo vesti derybas su atsakovu dėl paslaugų tiekimo terminų, ieškovui būtinų veiksmų atlikimo. Ieškovas yra nesąžiningas, pažeidė šalių bendradarbiavimo principą, nes šalių ginčas galėjo būti išspręstas taikiu būdu. Ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės sutampa su ieškinio reikalavimu, todėl užtikrina ne būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet priverčia vykdyti būsimą sprendimą tada, kai byla dar neišnagrinėta ir nėra priimtas joks sprendimas. Teismui, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovui kiltų didelė grėsmė patirti nuostolius dėl ieškovo netinkamo sutartinių įpareigojimų vykdymo ar galimo nemokumo (bankroto). Atsakovo žiniomis visas ieškovo turtas yra įkeistas, todėl teismui, privertus atsakovą vykdyti sutartį bei neturint galimybės jos nutraukti, kyla grėsmė, kad ieškovas, gavęs paslaugas, neatsiskaitys už jas, o atsakovas negalės jokiu būdu apginti savo pažeistų teisių.
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos duomenis, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad nėra pagrindo skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti.
CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Tuo tikslu įstatymų leidėjas CPK 144-152 straipsniuose įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu, jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos, siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, todėl jos turi atitikti ieškovo pareikšto reikalavimo esmę ir būti susijusios su galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymu. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės taikomos atsižvelgiant į bylos pobūdį, ieškinio reikalavimą, atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes.
Nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas dėl 2004-07-30 dėl komunalinių paslaugų tiekimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei įpareigojimo ją vykdyti (b.l. 1-8). Ieškovas, manydamas, kad atsakovas MG AB „Precizika“ nepagrįstai atsisakė vykdyti 2004-07-30 sutartimi dėl komunalinių paslaugų prisiimtus įsipareigojimus ir kreipėsi į ieškovą dėl minėtos sutarties nutraukimo, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas uždrausti atsakovui bet kokiu veikimu, neveikimu apriboti ieškovo veiksmus naudotis elektros ir šilumos energija, šaltu vandeniu ir lietaus kanalizacijos paslaugomis pagal sutartį dėl komunalinių paslaugų, taip pat pavesti šiuos veiksmus atlikti tretiesiems asmenims; bet kokiu kitu veiksmu, neveikimu trukdyti ieškovui naudotis elektros ir šilumos energija, šaltu vandeniu ir lietaus kanalizacijos paslaugomis pagal sutartį dėl komunalinių paslaugų. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė tokias laikinąsias apsaugos priemones taikyti. Ieškovas atskirajame skunde tvirtina, kad teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnį, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus dėl komunalinių paslaugų sutarties nutraukimo terminų, nesivadovavo CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytais laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindais, nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo suformuotos praktikos. Teisėjų kolegija apelianto atskirojo skundo argumentus atmeta, kadangi vien ieškovo nurodytos aplinkybės pačios savaime negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti, jog yra reali grėsmė, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, neesant kitų objektyviai konstatuotų aplinkybių.
Byloje nėra pakankamų duomenų, apie tai, kad faktiškai sutartis tarp ieškovo ir atsakovo yra nutraukta ir ieškovas negauna iš atsakovo elektros ir šilumos energijos, šalto vandens bei komunalinių paslaugų, kas leistų daryti išvadą, jog atsakovas sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdo. Priešingai, atsakovas savo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, jog atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymo dieną, atsakovas komunalines paslaugas ieškovui tiekia toliau, tokia pačia tvarka ir nebuvo pažeidęs šalių sudarytos sutarties, o ieškovas pradėjo vėluoti apmokėti sąskaitas ir turi nemažus įsiskolinimus, ką patvirtina byloje esantis 2009-12-07 skolų suderinimo aktas (b.l. 52). Ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taip pat nebuvo pagrįstas jokiais neabejotinais įrodymais, išskyrus 2009-09-23 pranešimą dėl sutarties nutraukimo Nr.357 (b.l. 21), kurie patvirtintų, kad atsakovas realiai ėmėsi veiksmų, siekdamas nutraukti 2004-07-30 sutartį dėl komunalinių paslaugų teikimo. Todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pakankamo pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju kyla reali grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įrodymų, patvirtinančių realios grėsmės tikimybę, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu, apeliantas taip pat nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, o tik pakartotinai atskirajame skunde nurodė tas pačias aplinkybes: kad ieškovo ieškinys nebus išnagrinėtas iki sutarties nutraukimo, t.y. iki 2010-01-01, todėl sutartis bus nutraukta, ieškovas negaus iš atsakovo elektros ir šilumos energijos, šalto vandens bei komunalinių paslaugų, teismo sprendimo įsiteisėjimas užtruks labai ilgai, todėl, siekiant išvengti žalos ieškovui, būtina pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Konkrečios rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik pareikštų (ketinamų pareikšti) reikalavimų ribose ir tik siekiant užtikrinti vykdymą teismo sprendimo, priimto būtent pagal pareikštus ieškinio reikalavimus, todėl laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo saugojimu, negali būti taikoma kaip pažeidžianti ekonomiškumo principą (CPK 145 str. 2 d.). Ieškovas, formuluodamas ieškinio dalyką, prašo pripažinti, jog atsakovo 2009-09-23 pranešimas Nr.357 apie 2004-07-30 sutarties dėl komunalinių paslaugų nutraukimą yra neteisėtas, negaliojantis ir nesukuriantis jokių 2004-07-30 sutarties dėl komunalinių paslaugų nutraukimo teisinių padarinių, bei įpareigoti atsakovą tinkamai ir laiku vykdyti visas sutartimi prisiimtas prievoles ir tokio ieškinio reikalavimams užtikrinti prašo uždrausti atsakovui bet kokiu veikimu, neveikimu apriboti ieškovo veiksmus naudotis elektros ir šilumos energija, šaltu vandeniu ir lietaus kanalizacijos paslaugomis pagal sutartį dėl komunalinių paslaugų, taip pat pavesti šiuos veiksmus atlikti tretiesiems asmenims; bet kokiu kitu veiksmu, neveikimu trukdyti ieškovui naudotis elektros ir šilumos energija, šaltu vandeniu ir lietaus kanalizacijos paslaugomis pagal sutartį dėl komunalinių paslaugų, t.y. prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės akivaizdžiai išeina už ieškinio reikalavimo ribų bei yra nesusijusios su būsimo sprendimo įvykdymo rizika. Be to tokios laikinosios apsaugos priemonės iš esmės neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių paskirties ir pažeidžia sutarties šalies teisę nutraukti sutartį (CK 6.217 str.). Sutartiniai šalių santykiai pirmiausia turi būti grindžiami šalių valia išlaikyti tokius santykius, todėl tuo atveju, jei atsakovas nutrauktų ginčo sutartį, būtų sprendžiamas klausimas dėl tokio nutraukimo pasekmių, o ieškovo reikalavimas dėl 2004-07-30 komunalinių paslaugų sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir nesukuriančiu jokių 2004-07-30 sutarties dėl komunalinių paslaugų nutraukimo teisinių padarinių bei dėl įpareigojimo atsakovą tinkamai ir laiku vykdyti visas sutartimi prisiimtas prievoles, nesant kitos sutarties šalies valios tęsti sutartinius santykius, netektų teisinės prasmės ir negalėtų būti nagrinėjamas.
Pažymėtina, kad ieškinio patenkinimo atveju ieškovui neužkertamas kelias reikalauti iš atsakovo atlyginti žalą, padarytą neteisėtu sutarties dėl komunalinių paslaugų teikimo nutraukimu, ir tai atitinka šalių proporcingumo užtikrinimo reikalavimus, nes pritaikius laikinąsias apsaugos priemones nesant reikalavimo atlyginti žalą, atmetus ieškinį gali kilti reali žalos atsakovui grėsmė ( Lietuvos apeliacinio teismo 2006-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-99/2006).
Atmestinas apelianto atskirojo skundo motyvas, jog teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnį, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus dėl komunalinių paslaugų sutarties nutraukimo terminų, nesivadovavo CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytais laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindais, nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo suformuotos praktikos, kadangi teismas taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima arba kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokios realios grėsmės pagrįstai neįžvelgė ir nekonstatavo. Dėl to netaikęs laikinųjų apsaugos priemonių teismas nepažeidė nei šalių interesų pusiausvyros, nei proporcingumo principų, nenukrypo nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų ir teismų praktikos.
Kiti ieškovo atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nesudaro pagrindo skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl nutartis paliekama galioti nepakeista (CPK 320, 338 str.).
Atmetus atskirąjį skundą, iš apelianto valstybei priteistinos 5,60 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo UAB „ŽVC“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 5 (penkis) litus 60 centų pašto išlaidų (įmokos kodas 5660.
Kolegijos pirmininkė Alma Urbanavičienė
Kolegijos teisėjai Dalia Višinskienė
Andžej Maciejevski